Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių šilumos ūkį, daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą, nuomos mokestį, reikalavimo perleidimą, nepagrįstą praturtėjimą, sutarčių aiškinimą, turtinį kompleksą, kaip civilinių teisių objektą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-423-916/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02517-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.5; 2.5.3; 2.5.8.8; 2.5.9.2; 2.5.16.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Miesto energija“ ir atsakovių Ukmergės rajono savivaldybės bei uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės šiluma“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Miesto energija“ ieškinį atsakovėms Ukmergės rajono savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Ukmergės šiluma“ dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Energijos taupymo centras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių šilumos ūkį, daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą, nuomos mokestį, reikalavimo perleidimą, nepagrįstą praturtėjimą, sutarčių aiškinimą, turtinį kompleksą, kaip civilinių teisių objektą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo:

priteisti solidariai iš atsakovių 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur) kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius;

priteisti solidariai iš atsakovių 2 209 629,28 Lt (639 952,87 Eur) kompensacijos už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą;

priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 50 000 Lt (14 481 Eur) kompensacijos už jos perimtą trumpalaikį turtą;

priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 468 334,67 Lt (135 639,10 Eur) kompensacijos, susijusios su Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola;

priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 239 475,33 Lt (69 356,85 Eur) kompensacijos dėl ieškovės iš šios atsakovės perimto trumpalaikio turto ir įsipareigojimų skirtumo;

priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 58 195,03 Lt (16 854,45 Eur) kompensacijos dėl ieškovės už atsakovę sumokėto nekilnojamojo turto mokesčio;

priteisti solidariai iš atsakovių 1 739 197,52 Lt (503 706,42 Eur) tiesioginių nuostolių, ieškovės patirtų dėl atsakovių pareigos perimti ieškovės darbuotojus neįvykdymo, atlyginimo;

priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 1 930 770 Lt (559 189,64 Eur) kompensacijos dėl kuro ir vandens kainų skirtumo;

įpareigoti atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės 2014 m. spalio 8 d. procesinių prašymų ir paaiškinimų Priede Nr. 2 nurodytas vartotojų skolas, nustatant atsakovei 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti, o šio įpareigojimo neįvykdžius, skirti atsakovei 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio baudą už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės 1 292 175,01 Lt (374 239,75 Eur) kompensacijos, susijusios su vartotojų skolomis;

įpareigoti atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės rezervinį kurą, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti, o jo neįvykdžius, skirti atsakovei 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio baudą už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės 1 163 801,21 Lt (337 239,75 Eur) kompensacijos už šias perimtas rezervinio kuro atsargas;

įpareigoti atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės 2014 m. spalio 8 d. procesinių prašymų ir paaiškinimų Priede Nr. 5 nurodytus karšto vandens skaitiklius, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti, o jo neįvykdžius, skirti atsakovei 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio baudą už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės 555 883,80 Lt (160 995,08 Eur) (neįskaitant PVM) kompensacijos už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas;

priteisti iš atsakovių po 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą iš atitinkamos atsakovės sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

priteisti ieškovei iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad su Ukmergės rajono savivaldybe ir UAB „Energijos taupymo centras“ 2000 m. gruodžio 20 d. sudarė SP UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“ ir UAB „Dainavos energetika“ šilumos ūkių modernizavimo ir renovacijos sutartį (toliau – Modernizavimo sutartis). Ši sutartis buvo sudaryta Ukmergės rajono savivaldybės skelbto 2000 m. rugsėjo 12 d. konkurso dėl SP UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“ ir UAB „Dainavos energetika“ šilumos ūkių modernizavimo ir renovacijos (toliau – konkursas) rezultatų pagrindu, UAB „Energijos taupymo centras“ laimėjus šį konkursą. Modernizavimo sutarties 1.1 punkte nurodyta, kad operatorius – UAB „Ukmergės energija“ (ieškovė), UAB „Energijos taupymo centras“ patronuojamoji įmonė, šios sutarties prieduose Nr. 1a, 1b ir 1c patvirtintose „Turto nuomos formose“ vadinama nuomininku. Minėto konkurso tikslas buvo parinkti šilumos tinklų modernizavimo ir renovacijos investuotoją Ukmergės rajono šilumos ūkiui sutvarkyti (konkurso nuostatų 1.1 punktas). Pagrindiniai investuotojo įsipareigojimai buvo nustatyti Modernizavimo sutartyje (2.2 punktas). Šios sutarties Priede Nr. 2 buvo nurodyta, kad iki 2008 metų ieškovė investuos ne mažiau kaip 8 015 000 Lt (2 321 304,45 Eur) į Investicijų grafike, kuris buvo sudarytas pagal konkursinio pasiūlymo programą, nurodytus objektus. Investicijų grąža konkurso laimėtojui turėjo pasireikšti per teisę nustatytą sutarties terminą tiekti šilumos energiją Ukmergės rajono šilumos ūkio vartotojams. Minėta sutartis turėjo galioti 15 metų nuo jos pasirašymo dienos, bet ne trumpiau kaip 15 šildymo sezonų skaičiuojant po 2000 m. rudens – 2001 m. žiemos šildymo sezono (Modernizavimo sutarties 10.4 punktas).

Įgyvendindama Modernizavimo sutarties nuostatas 2001 m. sausio 2 d. su atsakove UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“ ir UAB „Dainavos energetika“ ieškovė sudarė atitinkamai Turto nuomos sutartis Nr. 1, Nr. 2 bei Nr. 3. Turto nuomos sutartys nustatė, kad turtas ieškovei išnuomojamas 15 metų terminui, bet ne trumpiau, nei pasibaigs 15 šildymo sezonų skaičiuojant po 2000 m. rudens – 2001 m. žiemos šildymo sezono iki paskutinių nuomos metų birželio 1 d.

Nepasibaigus Modernizavimo sutarties ir Turto nuomos sutarčių galiojimo terminui, 2009 metais Ukmergės rajono savivaldybė priėmė sprendimą nutraukti Modernizavimo sutartį ir pasiūlė ieškovei ją nutraukti šalių susitarimu. Ukmergės rajono savivaldybės taryba 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 7-82 nusprendė nuo 2010 m. gegužės 30 d. vienašališkai nutraukti Modernizavimo sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 1 dalies pagrindu. Savivaldybė 2010 m. balandžio 22 d. raštu Nr. (6.17)-18-841 informavo ieškovę, kad, nutrūkus Modernizavimo sutarčiai, nutrūksta ir Turto nuomos sutartys.

Tarp šalių kilo teisminis ginčas dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo teisėtumo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi vienašališkas sutarties nutraukimas pripažintas teisėtu ir ieškovė įpareigota perduoti šilumos ūkio įmonėms pagal Turto nuomos sutartis išnuomotą ir naujai sukurtą turtą. Minėtais teismų procesiniais sprendimais nebuvo spręstas kompensavimo už ieškovės investicijų pagrindu pagerintą bei naujai sukurtą ir įgytą turtą, kuris buvo perduotas šilumos ūkio įmonėms, klausimas. Tačiau šiais procesiniais sprendimais buvo patvirtinta ieškovės teisė reikalauti kompensacijos už praradimus, patirtus dėl sutarties nutraukimo, šį klausimą sprendžiant derybų keliu, o šalims nesusitarus – kreipiantis dėl savo teisių gynybos į teismą.

Ieškovė ieškiniu reiškiamus reikalavimus dėl Modernizavimo sutarties pagrindu padarytų investicijų ir nuostolių kompensavimo grindė nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237, 6.242 straipsniai) ir civilinės atsakomybės institutais, taip pat specifiniais CK įtvirtintais nuomininko teisių gynimo būdais.

Minėtais teismų procesiniais sprendimais nagrinėjant ginčą dėl sutarčių nutraukimo, inter alia (be kita ko), buvo konstatuota, kad tiek visas šilumos ūkio turtas, tiek ir visi investicijų pagal Modernizavimo ir Turto nuomos sutartis pagrindu atlikti jo pagerinimai bei sukurti nauji objektai laikytini turtiniu kompleksu, todėl pasibaigus sutarčių galiojimui jie perduotini atsakovėms. Todėl ieškovė taip pat prašė įpareigoti atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“, kuri šiuo metu valdo šilumos ūkį ir vykdo šilumos tiekimo veiklą Ukmergės rajone, perimti turtą – rezervinio kuro atsargas, turtines reikalavimo teises į vartotojus ir vartotojų butuose įrengtus karšto vandens skaitiklius, kuris sudarė neatskiriamą šilumos ūkio, kaip turtinio komplekso, dalį.

Ieškovės teigimu, tikslas sutvarkyti Ukmergės rajono šilumos ūkį buvo pasiektas: iki sutarčių nutraukimo ieškovės atliktos investicijos iš esmės pagerino šilumos ūkio technologinius rodiklius, todėl Ukmergės rajono savivaldybė ir šilumos ūkio įmonės gavo iš esmės visą naudą iš sudarytų Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių. O ieškovės investicijos, nutraukus minėtas sutartis prieš terminą, nebuvo susigrąžintos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei:

1 696 039,45 Eur solidariai iš abiejų atsakovių kaip kompensaciją už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius;

227 269,46 Eur solidariai iš abiejų atsakovių kaip kompensaciją už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą;

135 639,10 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensaciją, susijusią su Finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola;

16 854,45 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensaciją ieškovei už atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ sumokėjus nekilnojamojo turto mokestį;

503 706,42 Eur solidariai iš abiejų atsakovių kaip ieškovės tiesioginių nuostolių, patirtų dėl atsakovių pareigos perimti darbuotojus neįvykdymo, atlyginimą;

559 189,64 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensaciją dėl kuro ir vandens kainų skirtumo;

37 423,97 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensaciją, susijusią su vartotojų skolomis, įpareigojant atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės vartotojų skolas, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti bei nurodant, kad neįvykdžiusiam šio sprendimo asmeniui skirtina 289,62 Eur dydžio bauda už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas;

337 060,12 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“, kaip kompensaciją už perimtas rezervinio kuro atsargas, įpareigojant atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės rezervinį kurą, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti bei nurodant, kad neįvykdžiusiam šio sprendimo asmeniui skiriama 289,62 Eur dydžio bauda už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas;

160 995,08 Eur (neįskaitant PVM) iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensaciją už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas;

solidariai iš abiejų atsakovų 6 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 2 427 015,33 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 6 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 1 247 162,36 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

iš abiejų atsakovių po 12 963,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 13 355,97 Eur;

iš ieškovės atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ – 1 420,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

trečiajam asmeniui UAB „Energijos taupymo centras“ iš atsakovių po 474,77 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 489,15 Eur;

valstybei iš abiejų atsakovių po 9,40 Eur pašto išlaidų, iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 9,68 Eur pašto išlaidų, o iš ieškovės – 6,25 Eur pašto išlaidų atlyginimo.

Teismas, spręsdamas dėl 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur) kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius ir 2 209 629,28 Lt (639 952,87 Eur) kompensacijos už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą, nustatė, kad pagal konkurso sąlygas investuotojas (ieškovė) privalėjo modernizuoti, renovuoti ir eksploatuoti SP UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“, UAB „Dainavos energetika“ šilumos ūkį, užtikrindamas optimalų šilumos ūkio funkcionavimą ir garantuoti techniškai tvarkingą jo būklę investicijų sutarties galiojimui pasibaigus; atnaujinti šilumos energijos generavimo, paskirstymo ir vartojimo įrenginius, statyti naujus; perimti visus bendrovių darbuotojus dirbti savo įmonėje, vykdyti mokymą ir žinių perdavimą (nuomos atveju); daryti investicijas naujam turtui įsigyti; neturėjo teisės įkeisti, parduoti arba kitaip perleisti perimto ir naujai sukurto turto; esant nuomos sutarčiai, atlikus šilumos ūkio sutvarkymą ir nuomos sutarties galiojimui pasibaigus, parduoti Ukmergės rajono savivaldybei (jos bendrovėms) naujai sukurtą turtą už 1 Lt (0,29 Eur); šalys susitarė, kad ieškovė į šilumos ūkį investuos 8 015 000 Lt (2 321 304,45 Eur) (su PVM).

Teismas pažymėjo, kad ieškovės iniciatyva bylą nagrinėjant teisme 2013 m. rugsėjo 24 d. buvo atliktas šilumos ūkio vertinimas turto rinkos vertei nustatyti ir surašyta Turto vertinimo ataskaita Nr. 10A0-1308-0009. Šioje ataskaitoje sukurtas ilgalaikis turtas pagal Investicijų grafiką įvertintas 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur), kitas naujai sukurtas ir įgytas ilgalaikis turtas – 2 209 629,28 Lt (639 952,87 Eur) (784 716 Lt, arba 227 269,46 Eur, – turto vertintojo nustatyta turto rinkos vertė, 1 175 692,43 Lt, arba 340 504,06 Eur, – investicijos (remontai) į išnuomotą turtą, 249 220,85 Lt, arba 72 179,35 Eur, – investicijos (remontai) į nuosavą ilgalaikį turtą). Ieškovė reikalavimą dėl kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus grindė Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo, CK 6.237, 6.242 straipsnių nuostatomis ir Modernizavimo sutarties 10.6.1 punktu. Ji prašė atlyginti ne visą jos faktinių išlaidų, vykdant investicijas, dydį, o tik Turto vertinimo ataskaitoje nustatytą šilumos ūkio turto vertę šio turto perdavimo atsakovėms dieną (Investicijų įstatymo 7 straipsnis).

Teismas, įvertinęs investavimą reglamentuojančias nuostatas ir bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl investicijų grąžinimo po Modernizavimo sutarties, sudarytos dviejų lygiaverčių ūkio subjektų, nutraukimo, bet ne dėl neatlygintino jų paėmimo pagal Investicijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, nesutiko su ieškove, jog šalių ginčui išspręsti gali būti taikomos Investicijų įstatymo nuostatos. Tačiau teismas pažymėjo, kad tai nepaneigia ieškovės teisės reikalauti grąžinti jai lėšas, investuotas į šilumos ūkio pagerinimą ar naujų objektų sukūrimą remiantis kitu teisiniu pagrindu.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje pateiktus išaiškinimu, teisinį reglamentavimą bei Modernizavimo sutarties nuostatas, sprendė, kad atsakovė Ukmergės rajono savivaldybė privalėjo atlyginti ieškovei lėšas, kurios buvo skirtos šilumos ūkiui pagerinti bei sukurti (CK 6.501 straipsnio 1 dalis, Modernizavimo sutarties 10.6.1, 10.5.2, 10.5.3, 10.5.5 punktai). Kartu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju privalu atsižvelgti į ginčo turto – šilumos ūkio – pobūdį, kuris vertintinas kaip vienas turtinis kompleksas, iš kurio eliminavus nors vieną dalį nebus užtikrintas šilumos tiekimas vartotojams (CK 1.110 straipsnio 2 dalis). Kadangi turtinis kompleksas, kaip civilinių teisių objektas, laikomas bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma, jį sudarantys daiktai funkciniu ryšiu susiję taip, kad, nesant kuriam nors iš susidedančių daiktų ar jį atskyrus, normaliai nefunkcionuotų visas kompleksas ar neproporcingai sumažėtų jo vertė, tai teismas konstatavo, jog nutraukus Modernizavimo sutartį atsakovėms buvo perduotas visas – ir investicijų pagrindu naujai sukurtas, ir pagerintas – turtas, neskaidant jo į buvusį iki investicijų ir investavimo pagrindu modernizuotą ar sukurtą turtą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad po Modernizavimo sutarties nutraukimo iš ieškovės atsakovėms perduotas turtas vertintinas kaip turtinis kompleksas, kurio neįmanoma suskaidyti į sudėtines dalis, sprendė, jog taip pat nėra galimybės atskirti į šilumos ūkį investuotas lėšas nuo bendros turto masės, buvusios iki investicijų.

Teismas, atlikęs Turto vertinimo ataskaitos analizę, padarė išvadą, kad vertintojai pateikė atsakovių iš ieškovės perimto turto, kaip viso komplekso, rinkos vertę, t. y. apskaičiavo pinigų sumą, už kurią galėtų būti perduotas visas turtas ar verslas jo vertinimo dieną, nenustatant iki pagerinimų buvusios jo rinkos kainos ir pagerinimų apimties.

Teismas vertino atsakovių perimtą šilumos ūkio turtą kompleksiškai, po investavimo galintį funkcionuoti tik esant visoms jo sudedamosioms dalims, kaip naujai sukurtą, kas lemia jo kompleksinį funkcionavimą ir visiškai naują vertę. Teismas, atsižvelgdamas į tokį iš ieškovės perimto ilgalaikio turto pagal Investicijų grafiką traktavimą ir į atsakovių pareigą grąžinti ieškovei investicijas, pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą dėl 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur) priteisimo už šilumos ūkio pagerinimus.

Atsižvelgdamas į tai, kad Turto vertinimo priežiūros tarnyba nenustatė ieškovės pateiktos turto vertinimo ataskaitos neatitikties imperatyviesiems Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, teismas atmetė atsakovių argumentus dėl šios ataskaitos ydingumo. Teismas taip pat nevertino atsakovių pateiktų turto vertinimo ataskaitų Nr. 340/2183 (UKM):12, Nr. 340/2184 (UKM):12, Nr. 340/2218 (UKM):13, Nr. 340/2167 (UKM):12, Nr. 340/2187 (UKM):12, Nr. 340/2204 (UKM):12, Nr. 340/2128 (UKM):12 ir nepripažino jų tinkamais įrodymais nustatant atsakovių perimto šilumos ūkio vertę, nes Turto vertinimo priežiūros tarnyba, patikrinusi minėtų verslo vertinimo ataskaitų atitiktį Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, pripažino jas neteisingomis ir neatitinkančiomis įstatymo normų.

Aplinkybę, kad Ukmergės rajono savivaldybė 2010 m. kovo mėn. rašte dėl sutarties nutraukimo ir kompensacijos skaičiavimo sutiko kompensuoti ieškovei 5,5 mln. Lt (1,59 mln. Eur) nuostolių, patirtų nutraukus Modernizavimo sutartį, teismas vertino kaip pripažinimą, jog ieškovė turėjo teisę į savo investuotų lėšų grąžinimą Modernizavimo sutartį nutraukus prieš terminą.

Teismas nustatė, kad ieškovė, formuluodama reikalavimą dėl kompensacijos už kitą naujai sukurtą ir įgytą ilgalaikį turtą, prie turto vertintojo nustatytos turto rinkos vertės (784 716 Lt, arba 227 269,46 Eur) pridėjo lėšas, panaudotas išnuomotam ilgalaikiam turtui remontuoti (1 175 692,43 Lt, arba 340 504,06 Eur), ir lėšas, kurios buvo skirtos nuosavam ilgalaikiam turtui remontuoti (249 220,85 Lt, arba 72 179,35 Eur); kad turto vertintojas, nustatydamas kito naujai sukurto ir įgyto ilgalaikio turto rinkos vertę, ją apskaičiavo neatsižvelgdamas į buvusią iki pagerinimų turto rinkos kainą ir pagerinimų apimtį atskirai bei turto pagerinimus laikydamas naujai sukurtu ilgalaikiu turtu. Teismas nesutiko su ieškovės pateiktu kompensacijos už iš jos perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą dydžiu, nes kompensacijos dydis apskaičiuotas imant padidėjusią turto rinkos vertę po remonto (pagerinus turtą) prie jos pridedant į remontą investuotas lėšas. Tačiau ieškovė neįrodinėjo jos iš atsakovių pagal Modernizavimo sutartį ir Turto nuomos sutartį Nr. 1 perimto turto kainos, buvusios iki investavimo į jį momento.

Teismas ieškovės naujai sukurtą ilgalaikį turtą vertino kaip atsakovėms perduotą turtinį kompleksą, todėl laikė, kad turto vertintojų nustatyta turto rinkos vertė po atliktų pagerinimų negalėjo būti mažesnė nei į jį investuotų lėšų dydis, be to, vertintojo nustatyta turto rinkos vertė apėmė ir remonto į išnuomotą bei nuosavą ilgalaikį turtą išlaidas. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovės reikalavimą dėl 2 209 629,28 Lt (639 952,87 Eur) kompensacijos už kitą iš ieškovės perimtą ir pagerintą turtą tenkino iš dalies, priteisdamas 784 716 Lt (227 269,46 Eur).

Kadangi po Modernizavimo sutarties nutraukimo šilumos ūkio turtas iš ieškovės buvo perimtas abiejų atsakovių, o atsakovė Ukmergės rajono savivaldybė priėmė sprendimus dėl šios sutarties vykdymo ir nutraukimo, taip pat ji yra atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ pagrindinė akcininkė, tai 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur) ir 784 716 Lt (227 269,46 Eur) kompensacijas teismas ieškovei priteisė solidariai iš abiejų atsakovių.

Teismas, spręsdamas dėl 50 000 Lt (14 481 Eur) kompensacijos už perimtą trumpalaikį turtą priteisimo iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“, įvertinęs 2012 m. rugsėjo 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą bei 2012 m. rugsėjo 24 d. perdavimo–priėmimo aktą, padarė išvadą, kad ieškovei buvo sudarytos visos sąlygos perimti jai priklausantį turtą, todėl ji pati, tinkamai neorganizavusi šio turto paėmimo, prisiėmė dėl to riziką. Dėl šios priežasties teismas atmetė minėtą ieškovės reikalavimą.

Spręsdamas dėl 1 739 197,52 Lt (503 706,42 Eur) tiesioginių nuostolių, patirtų dėl atsakovių pareigos perimti ieškovės darbuotojus neįvykdymo, atlyginimo, teismas, įvertinęs Modernizavimo sutarties 4.2.4, 10.5, Turto nuomos sutarties Nr. 1 6.1.4 punktų nuostatas, Ukmergės rajono savivaldybės 2010 m. balandžio 22 d., 2010 m. rugsėjo 10 d. raštus, taip pat ieškovės 2010 m. rugsėjo 15 d. atsakymą, aplinkybes, susijusias su atsakovių viešais skelbimais spaudoje dėl darbuotojų priėmimo į darbą, ir tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės darbuotojams buvo įteikti pranešimai dėl priėmimo į darbą, padarė išvadą, jog atsakovės neįrodė, kad jos dėjo visas pastangas perimti ieškovės darbuotojus po Modernizavimo sutarties nutraukimo. Dėl šios priežasties teismas tenkino minėtą ieškovės reikalavimą, priteisdamas 1 739 197,52 Lt (503 706,42 Eur) tiesioginių nuostolių (darbo užmokesčio, išeitinių išmokų, kompensacijų už nepanaudotas atostogas) atlyginimo solidariai iš abiejų atsakovių. Teismas pažymėjo, kad atsakovės, nesutikdamos su minėtu ieškovės reikalavimu, tiesioginių nuostolių dydžio neginčijo.

Teismas nesutiko su atsakovių argumentais, kad iš dalies (dėl patirtų 427 436, 90 Lt (123 794,28 Eur) nuostolių, t. y. darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. liepos 31 d.) analogiškas reikalavimas jau buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-556-2059/2012. Teismas nurodė, kad prašymas administracinėje byloje priteisti turtinės žalos atlyginimą buvo kildinamas iš skundžiamo 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymo „Dėl ekstremalios situacijos Ukmergės rajone skelbimo“ priėmimo ir kelio pareiškėjui teikti atitinkamas ginčo paslaugas užkirtimo, kas ir nulėmė atitinkamo dydžio žalą. O nagrinėjamu atveju reikalavimo dėl nuostolių, patirtų darbuotojams išmokėjus 1 739 197,52 Lt (503 706,42 Eur), atlyginimo pagrindas yra atsakovių pareigos perimti darbuotojus neįvykdymas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu ieškovė nesirėmė aplinkybe dėl atsakovių vengimo perimti darbuotojus, nepripažino, kad šios ir administracinės bylų ieškinių pagrindai sutapo.

Spręsdamas dėl 468 334,67 Lt (135 639,10 Eur) kompensacijos, susijusios su Finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola, teismas nustatė: Turto nuomos sutartimi Nr. 1 ieškovė ir atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ susitarė dėl nuomos mokesčio, privalomo mokėti nuomotojai (atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“), sudedamųjų dalių, tarp kurių yra ilgalaikės paskolos grąžinimas (ir palūkanos) pagal Finansų ministerijos paskolos sutartį su SP AB „Ukmergės šiluma“ (Turto nuomos sutarties Nr. 1 5.22 punktas); nuomos mokestis turėjo būti mokamas tokia tvarka – paskola grąžinama ir palūkanos mokamos Finansų ministerijos paskolos sutartyje su SP AB „Ukmergės šiluma“ nustatyta tvarka ir terminais mokėjimo dienos valiutos kursu pagal pridedamą mokėjimo grafiką (Turto nuomos sutarties Nr. 1 5.3.1 punktas); ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad 2001 m. sausio 2 d. Turto nuomos sutartis Nr. 1 buvo sudaryta 15-os metų terminui, o 2010 m. balandžio 20 d. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 7-82 ji vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. gegužės 30 d., t. y. praėjus 10 nuomos metų, arba 2/3 nuomos termino, ir iki nuomos sutarties galiojimo pabaigos likus 5 metams, arba 1/3 nuomos termino, prašė priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 1/3 dalį grąžintos paskolos, t. y. 468 334,67 Lt (135 639,10 Eur).

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pažymėjo, kad nors ieškovė įsipareigojimus Finansų ministerijai įvykdė 2009 m. trečiąjį ketvirtį, tačiau šalys susitarė dėl viso nuomos mokesčio sudėtinių dalių, galiojančių visą Turto nuomos sutarties Nr. 1 galiojimo laikotarpį. Teismo vertinimu, ieškovė, sudarydama minėtą sutartį 15 metų terminui (Turto nuomos sutarties Nr. 1 3.1 punktas) ir sutikdama prisiimti įsipareigojimus dėl 1 405 004 Lt (406 917,28 Eur) sumokėjimo Finansų ministerijai už atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“, pagrįstai tikėjosi šias išlaidas patirti viso sutarties galiojimo laikotarpiu (15 metų) ir apskaičiuodama savo išlaidas, jų pagrįstumą vertino ir paskirstė būtent šiam terminui.

Teismas padarė išvadą, kad šalys, Turto nuomos sutartimi Nr. 1 nustatydamos nuomos mokesčio sudedamąsias dalis, neaptarė situacijos dėl jo dydžio pasikeitimo grąžinus paskolą pirma laiko, todėl sprendė, kad jos susitarė dėl visą turto nuomos sutarties galiojimo laikotarpį mokėtino nuomos mokesčio. Dėl to teismas 2009 m. trečiajame ketvirtyje paskutinės įmokos Finansų ministerijai sumokėjimą pagal su SP AB „Ukmergės šiluma“ pasirašytą sutartį vertino kaip dalies nuomos mokesčio, galiojusio 15 metų, sumokėjimą, t. y. investavimą į išankstinį dalies nuomos mokestį. Aplinkybę, kad paskola, vadovaujantis mokėjimo grafiku, buvo grąžinta anksčiau, nei turėjo pasibaigti Turto nuomos sutartis Nr. 1, teismas vertino kaip ieškovės sutikimą kuo greičiau įvykdyti pareigą sumokėti paskolą, tačiau ši aplinkybė nesumažino minėtos paskolos apimties, įsipareigojimų Finansų ministerijai. Todėl aplinkybė, kad Turto nuomos sutartį Nr. 1 nutraukus prieš terminą, t. y. praėjus 10 nuomos metų, arba 2/3 nuomos termino, ir iki nuomos sutarties galiojimo pabaigos likus 5 metams, arba 1/3 nuomos termino, nors paskola buvo grąžinta iki sutarties pasibaigimo, nepaneigia ieškovės teisės reikalauti priteisti jai kompensaciją, susijusią su Finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola.

Pagal paskolos mokėjimo grafiką nuomos mokestis nuo 2010 m., t. y. baigus mokėti paskolą, yra lygus „0,00“, tačiau šis mokėjimo grafikas buvo pakeistas atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ ir ieškovės susitarimu Nr. 01/05/14-01/42, o naujame paskolos mokėjimo grafike jau nebuvo grafos „nuomos mokestis“. Įvertinęs šią aplinkybę teismas padarė išvadą, kad negalima besąlygiškai pripažinti, jog ji patvirtina paskolos išskaičiavimą iš ieškovės mokamo nuomos mokesčio po 2009 m. trečiojo ketvirčio.

Teismas laikė nepagrįstais atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ argumentus, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01MTI3LTU2MC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-5127-560/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-5127-560/2011">2-5127-560/2011</a> iš ieškovės priteisė nesumokėtą nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2010 m. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė duomenų, kaip buvo apskaičiuotas priteistas nuomos mokestis, ar jis pasikeitė, o jei pasikeitė, tai kaip, koks buvo jo dydis įvykdžius prievolę Finansų ministerijai. Be to, atsakovė nepateikė nė vienos sąskaitos faktūros, patvirtinančios, kad po 2009 m. trečiojo ketvirčio nuomos mokestis neapėmė tam tikros dalies Finansų ministerijai sumokėtos paskolos.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2012">3K-3-212/2012</a> taip pat pripažino ieškovės teisę reikalauti grąžinti į išankstinį nuomos mokestį investuotas lėšas. Teismo vertinimu, ieškovė, priėmusi Turto nuomos sutarties Nr. 1 sąlygas dėl nuomos mokesčio sudėtinių dalių ir sutikusi sumokėti Finansų ministerijai paskolą, šią sumokėjusi visa apimtimi iki Modernizavimo sutarties galiojimo pasibaigimo, priešingai nei teigia atsakovė, lėšas investavo į išankstinį nuomos mokestį, o ne į šilumos ūkio turtą, kas suteikia jai teisę reikalauti grąžinti į išankstinį nuomos mokestį investuotas lėšas. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, laikė pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti 468 334,67 Lt (135 639,10 Eur) iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensaciją, susijusią su Finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola.

Teismas nustatė, kad ieškovė reikalavimą dėl 239 475,33 Lt (69 356,85 Eur) priteisimo kildina iš 2001 m. kovo 22 d. susitarimo dėl trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų perėmimo, kuriuo ji perėmė atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 1 666 975 Lt (482 789,33 Eur) trumpalaikį turtą ir 2 385 401 Lt (690 859,88 Eur) įsipareigojimus, t. y. 718 426 Lt (208 070,55 Eur) įsipareigojimų daugiau nei trumpalaikio turto. Ieškovės teigimu, nutraukus Turto nuomos sutartį Nr. 1 prieš terminą, 1/3 dalis perimtų finansinių įsipareigojimų sumos yra būsimas nuomos mokestis, grąžintinas ieškovei (CK 6.487 straipsnio 3,4 dalys).

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį, padarė išvadą, kad ieškovė, perimdama turtą, sutiko su atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ buvusiais įsipareigojimais ir būsimomis sąnaudomis. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad Modernizavimo sutarties galiojimo laikotarpiu tam tikra – 718 426 Lt (208 070,55 Eur) – įsipareigojimų dalimi būtų mažinamas ieškovės atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ mokamas nuomos mokestis, kas patvirtintų šios sumos įskaitymą į nuomos mokestį ar leistų priskirti jį prie būsimo nuomos mokesčio. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ pareigos sumokėti jai 239 475,33 Lt (69 356,85 Eur) kompensaciją dėl perimto trumpalaikio turto ir įsipareigojimų skirtumo.

Teismas nustatė, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi ieškovė buvo įpareigota perduoti Ukmergės rajono savivaldybei valdyti turtą pagal 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Ukmergės šiluma“ išnuomoto turto sąrašą, 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Dainavos energetika“ išnuomoto turto sąrašą, 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Miesto energija“ naujai sukurto turto sąrašą, tačiau iki 2012 m. gegužės 8 d., t. y. kol buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, ieškovė už atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ mokėjo nekilnojamojo turto mokestį – nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ji sumokėjo 58 195,03 Lt (16 854,45 Eur). Teismas padarė išvadą, kad, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pripažinus turto perdavimą atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ nuo 2010 m. gegužės 31 d. pagrįstu, negali būti pateisinama situacija, kai atsakovė, nuo 2010 m. gegužės 31 d. valdanti turtą, gali išvengti nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo iki 2012 m. birželio 30 d., todėl nemokėdama šio mokesčio ji nepagrįstai praturtėjo (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad atsakovė privalo atlyginti ieškovei šios patirtas 58 195,03 Lt (16 854,45 Eur) išlaidas.

Teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl 1 930 770 Lt (559 189,64 Eur) kompensacijos priteisimo iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ dėl kuro ir vandens kainų skirtumo, nustatė, kad iš viso iki 2009 m. lapkričio mėn. susidarė 3082,2 tūkst. Lt nepadengtų kuro ir vandens sąnaudų. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarime Nr. O3-96 dėl šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) pažymima, kad ji nustato šilumos bazinių kainų, šilumos kainų dedamųjų bei šilumos kainų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir nustatymo tvarką (1 punktas). Vadovaujantis Metodikos 118 punktu, šilumos kainų dedamųjų galiojimo laikotarpiu šilumos tiekėjo ar Metodikos 51 ir 52 punktuose numatyto nepriklausomo šilumos gamintojo gautos papildomos pajamos arba patirtos, bet nepadengtos sąnaudos, susidariusios dėl kuro ir (ar) pirktos šilumos faktinių kainų ir nustatant šilumos kainas įskaičiuotų kainų skirtumo, įvertinamos skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos kainų kintamąsias dedamąsias. Ukmergės rajono savivaldybės taryba 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 7-222 dėl ieškovės tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo, vadovaudamasi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 2.7 punktu, nusprendė 12 mėnesių laikotarpiui nustatyti nuo 2009 m. lapkričio 1 d. tiekiamos šilumos kainų dedamąsias (be PVM) ir 3082,2 tūkst. Lt nepadengtas kuro sąnaudas, susidariusias dėl kuro faktinių kainų pasikeitimo, paskirstyti 24 mėn. laikotarpiui, nustatant šilumos kainas įskaičiuoti kainų skirtumą – 2,30 ct/kWh (0,67 ct/kWh). Be to, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2009 m. spalio 29 d. nutarime Nr. O3-176 nustatė, kad 2009 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. O3-106 2.4 punktu, nepadengtas 20,4 tūkst. Lt sąnaudas, susidariusias dėl geriamojo vandens faktinių kainų pasikeitimo, paskirstytos 12 mėnesių laikotarpiui, nustatant karšto vandens kainas įvertintas kainų skirtumas – 0,14 Lt/kub. m (0,04 Eur/kub. m). Ieškovė teigia, dėl Modernizavimo sutarties ir Turto nuomos sutarties Nr. 1 nutraukimo nuo 2010 m. gegužės 30 d. ji spėjo tik iš dalies padengti kuro bei vandens sąnaudas, nesusigrąžintos nepadengtos kuro sąnaudos yra 1 922 500 Lt (556 794,49 Eur), vandens – 8200 Lt (2374,88 Eur). Teismas pažymėjo, kad atsakovės neįrodinėjo apskaičiuotos skolos dydžio neteisingumo.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovė dėl sutartinių santykių su atsakovėmis nutraukimo neteko galimybės padengti faktiškai patirtas kuro ir vandens sąnaudas, o atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“, tapusi šilumos tiekėja, priešingai – įgijo teisę gauti likusią dalį nepadengtų kuro ir vandens sąnaudų. Teismas nenustatė, kad šalys būtų susitarusios dėl reikalavimo perleidimo.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, Metodikos 118 punktas įpareigoja šilumos tiekėją, skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos kainų kintamąsias dedamąsias, įvertinti ir gautas papildomas pajamas arba patirtas, bet nepadengtas sąnaudas, padarė išvadą, jog atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ perėjo reikalavimo teisė į nepadengtų kuro ir vandens sąnaudų padengimą. Taikydamas reikalavimo perleidimo (cesijos) institutą, teismas pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti 1 930 770 Lt (559 189,64 Eur) kompensaciją iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ dėl kuro ir vandens kainų skirtumo (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas).

Teismas laikė nereikšmingais atsakovių argumentus, kad Šilumos ūkio įstatymas nenustatė kompetencijos savivaldybei ar jos kontroliuojamai įmonei nustatyti šilumos kainas rinkose, kuriose realizuojama daugiau nei 10 mln. kWh šilumos per metus, todėl ji negalėjo įtraukti 2,30 ct/kWh (0,67 ct/kWh) priemokos į šilumos kainą vartotojams.

Teismas nustatė, kad Ukmergės rajono savivaldybės taryba 2010 m. liepos 22 d. sprendimais nustatė atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ iš esmės tokias pačias šilumos kainas kaip ir ieškovei. Teismo teigimu, nustatant UAB „Miesto energija“ šiuo metu galiojančią šilumos kainą atsižvelgta į praėjusį laikotarpį nepadengtų kuro sąnaudų dydį (3082,2 tūkst. Lt), kurį Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 7-222 turėjo padengti visi vartotojai per 24 mėn., papildomai mokėdami 2,30 ct/kWh (0,67 ct/kWh). Savivaldybė nustatė šilumos kainas UAB „Ukmergės šiluma“ be nepadengtų kuro sąnaudų, tačiau nenurodė, kas ir kokiais terminais jas padengs. Dėl to teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtino, jog atsakovė Ukmergės rajono savivaldybė, pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 2 punktą turinti įgaliojimus nustatyti šilumos bazines ir šilumos kainų dedamąsias kiekvienam tiekėjui, realizuojančiam mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, 2010 m. liepos 22 d. sprendimais Nr. 7-140, Nr. 7-141, Nr. 7-142 nustatydama šilumos energijos kainas atitinkamai Šventupės gyvenvietėje, Šilo teritorijoje ir Dainavos gyvenvietėje, į jas neįtraukė nepadengtų kuro ir vandens sąnaudų. Teismas pažymėjo, kad atsakovės nepaaiškino, kodėl, 2010 m. liepos 22 d. sprendimu nustatant šilumos kainas, nebuvo atsižvelgta į šias sąnaudas, kokios aplinkybės trukdė atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“, jei ji realizuotų daugiau kaip 10 GWh šilumos per metus, kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją su bazinės kainos projekto teikimu, kaip to reikalauja Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalis. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“, įgijusi teisę padengti kuro ir vandens sąnaudas, pagal savo kompetenciją nesiimdama veiksmų į šilumos kainas įtraukti šias sąnaudas, negali išvengti prievolės kompensuoti šias išlaidas ieškovei.

Teismas, nagrinėdamas reikalavimą įpareigoti atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės vartotojų skolas ir 1 292 175,01 Lt (374 239,75 Eur) kaip kompensaciją, susijusią su šiomis skolomis, nesutiko su ieškovės argumentu, kad po Modernizavimo sutarties ir Turto nuomos sutarties Nr. 1 nutraukimo ji neteko galimybės išieškoti vartotojų skolas, šilumos ūkio turto valdymą perdavus atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“, turi įvykti ir ieškovės teisių bei pareigų šilumos vartotojų atžvilgiu perkėlimas (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 2 punktas, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 38 dalis, 12 straipsnio 1 dalis).

Teismas, įvertinęs CK 6.101 straipsnio 4 dalies 2 punktą, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 38 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, taip pat aplinkybę, kad Modernizavimo sutartį ir Turto nuomos sutartį Nr. 1 atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei nutraukus 2010 m. gegužės 30 d. ir teismams pripažinus šį veiksmą teisėtu, ieškovė nustojo būti šilumos tiekėja, padarė išvadą, jog ši aplinkybė nepatvirtina, kad atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ įgijo besąlygišką reikalavimą šilumos vartotojams, todėl ji privalo ieškovei kompensuoti šią iš jos perimtą teisę visa apimtimi.

Teismas nurodė, kad nė viena iš teisės normų, kuriomis rėmėsi ieškovė, nenurodo galimybės perkelti ieškovės reikalavimo teisę į vartotojų skolas atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“. Teismo vertinimu, atsakovė turi prievolę perimti reikalavimo teises į visas vartotojų skolas, susidariusias iki šilumos ūkio perėmimo. Teismas, sistemiškai vertindamas Šilumos ūkio 2 straipsnio 38 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, nurodė, jog minėtos nuostatos leido šilumos tiekėjui reikalauti atsiskaityti už šilumos tiekimą konkrečiu jos vykdomo šilumos tiekimo metu, bet ne tuo laikotarpiu, kai šilumą tiekia kitas šilumos tiekėjas.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė Ukmergės rajono savivaldybė Modernizavimo sutarties 10.6.1 punktu susitarė, kaip bus sprendžiamas reikalavimo teisės perėmimas į visas vartotojų skolas nutraukus Modernizavimo sutartį, t. y. atsakovė įsipareigojo perimti reikalavimo teisę į vartotojų skolas, susidariusias tik per vienerius metus iki sutarties nutraukimo dienos. Dėl šios priežasties teismas pripažino, kad atsakovė Ukmergės rajono savivaldybė privalėjo perimti reikalavimo teises tik į tas vartotojų skolas, kurios susidarė nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2010 m. gegužės 30 d., t. y. iki Modernizavimo sutarties nutraukimo.

Teismas nustatė, kad vartotojų skolos ieškovei, susidariusios per vienerius metus iki Modernizavimo sutarties nutraukimo, yra 2 061 517,65 Lt (597 056,78 Eur). Ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl kompensacijos, susijusios su vartotojų skolomis, priteisimo, kompensacijos dydį – 1 292 175,01 Lt, arba 374 239,75 Eur, – apskaičiavo 2014 m. rugpjūčio 31 d., todėl teismas padarė išvadą, jog 2014 m. rugpjūčio 31 d. vartotojai iš dalies padengė skolą ieškovei. Nesant byloje duomenų, kokia apimtimi buvo padengtos skolos, patenkančios į laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2010 m. gegužės 30 d., teismas, remdamasis protingumo principu, siekdamas apskaičiuoti ieškovei priklausančią kompensaciją už vartotojų skolas, susidariusias per vienerius metu iki Modernizavimo sutarties nutraukimo, ieškovės apskaičiuotą 1 292 175,01 Lt (374 239,75 Eur) skolos dydį padalijo iš viso sutarties galiojimo laikotarpio (10 metų), todėl ieškovei iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ priteisė 129 217,50 Lt (37 423,97 Eur).

Teismas taip pat sprendė, kad atsakovė įpareigotina perimti iš ieškovės vartotojų skolas, susidariusias nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2010 m. gegužės 30 d., nustatant 14 dienų terminą UAB „Ukmergės šiluma“ šiam įpareigojimui įvykdyti, bei nurodė, kad jo neįvykdžius atsakovei skiriama 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio bauda už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 22 straipsnio, Energijos išteklių rezervinio kuro atsargų sudarymo, tvarkymo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu (galiojusių iki 2012 m. gegužės 9 d.), nuostatas, padarė išvadą, kad ieškovė reikalavimą dėl įpareigojimo perimti rezervinį kurą ir 1 163 801,21 Lt (337 060,13 Eur) kompensacijos už perimtas rezervinio kuro atsargas grindė įstatymo nustatyta pareiga kaupti rezervinį kurą. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą, teismas laikė šias atsargas vientisu būtinu kompleksu su turtu, reikalingu nepertraukiamam šilumos energijos tiekimui vykdyti, perduotinu atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ po Modernizavimo sutarties nutraukimo.

Faktas, kad atsakovių valdomas šilumos ūkis vykdė veiklą ir be rezervinio kuro, likusio pas ieškovę, teismo vertinimu, nepaneigė išvados dėl atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ perduotino šilumos ūkio vientisumo. Teismo teigimu, atsakovės neįrodė, kad rezervinio kuro įsigijimo išlaidos buvo įskaičiuotos į vartotojams nustatytą šilumos kainą, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kuras įsigytas didesne nei rinkos kaina (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teismas pripažino, kad atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ privalo perimti iš ieškovės rezervinį kurą, sumokėti už jį 1 163 801,21 Lt (337 060,13 Eur), nustatė 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti bei nurodė, kad neįvykdžiusiai šio sprendimo atsakovei skiriama 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio bauda už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas.

Teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ perimti iš ieškovės karšto vandens skaitiklius ir priteisti ieškovei 555 883,80 Lt (160 995,08 Eur) (neįskaitant PVM) kaip kompensaciją už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas, nustatė, kad ieškovė, vykdydama Modernizavimo sutartį, vartotojų patalpose įrengė 7192 vnt. karšto vandens skaitiklių, šie po sutarties nutraukimo buvo perimti atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kartu su kitu turtu. Ieškovės teigimu, atsakovė, išvengusi būtinybės įrengti savo apskaitos prietaisus ir juos perėmusi iš ieškovės, nepagrįstai praturtėjo 555 883,80 Lt (160 995,08 Eur).

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuo 2010 m. gegužės 31 d. atsakovė tapo vienintele šilumos ir karšto vandens tiekėja Ukmergėje ir Ukmergės rajone. Šiai veiklai vykdyti iš ieškovės buvo perimtas turtas, turintis užtikrinti sklandų šilumos ūkio funkcionavimą ir vartotojų aprūpinimą šilumos energija. Teismas padarė išvadą, kad karšto vandens skaitikliai, nutraukus Modernizavimo sutartį, atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ buvo perimti kartu su kitu turtu kompleksiškai, be jų atsakovė negalėtų organizuoti šilumos ūkio veiklos. Atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“, teigdama, kad ji nėra perėmusi ieškovei priklausančių skaitiklių, nepaaiškino, kaip šilumos ūkis galėtų funkcionuoti be šių apskaitos prietaisų.

Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nustatė, kad apskaitos prietaisai ieškovės buvo pradėti montuoti 2009 m., jie tinka naudoti iki 2015 m.; atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ ieškovės sumontuotus skaitiklius vartotojų butuose savo iniciatyva ir ieškovei nesutinkant pradėjo keisti po 2013 m. rugpjūčio 2 d.; atsakovė pakeitė 1378 skaitiklius.

Teismas padarė išvadą, kad perėmusi apskaitos prietaisus atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ jais naudojosi tiekdama karštą vandenį ir taip išvengė būtinybės juos įrengti vartotojų patalpose. Vėlesnis masinis skaitiklių keitimo faktas atsakovės iniciatyva nepaisant jų pakeitimo būtinumo nepaneigė šių prietaisų perėmimo iš ieškovės po Modernizavimo sutarties nutraukimo, taip pat naudojimosi jais kaip neatsiejama šilumos ūkio dalimi. Teismo vertinimu, skaitiklių keitimas, atsakovei neįrodžius jų eksploatavimo netinkamumo, neatleido jos nuo pareigos atlyginti ieškovei šių prietaisų įsigijimo ir sumontavimo sąnaudas, t. y. 555 883,80 Lt (160 995,08 Eur). Teismas ieškovės reikalavimą nustatyti 14 dienų šių prietaisų perdavimo terminą laikė netikslingu, nes atsakovė UAB,,Ukmergės šiluma“ iki skaitiklių keitimo naudojosi ieškovei priklausančiais apskaitos prietaisais, t. y. faktiškai perėmė skaitiklius.

Teismas, tenkinęs dalį ieškovės pareikštų reikalavimų, atsižvelgdamas į tai, kad dalis ieškovės prašomų sumų buvo priteista solidariai iš abiejų atsakovių, o dalis – tik iš vienos atsakovės, sprendė, kad 6 proc. dydžio procesinės palūkanos, skaičiuotinos nuo 2 427 015,33 Eur, priteistinos solidariai iš abiejų atsakovių, o 6 proc. dydžio procesinės palūkanos, skaičiuotinos nuo 1 247 162,36 Eur, – tik iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“.

Teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 1, 2 dalimis, Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintomis teisingumo ministro kartu su advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, atsižvelgdamas į ginčo sudėtingumą, apimtį, šalis, taip pat į tai, kad ieškinys tenkintinas 82 proc. (patenkintų solidariai reikalavimų dalis sudaro 66 proc. visų patenkintų reikalavimų), ieškovei priteisė iš abiejų atsakovių po 12 963,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 13 355,97 Eur, iš ieškovės atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ – 1420,85 Eur, o trečiajam asmeniui iš abiejų atsakovių po 474,77 Eur ir iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 489,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 5 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą:

panaikino sprendimo dalį, kuria priteista 135 639,10 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensacija, susijusi su Finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

panaikino sprendimo dalį, kuria priteistas 503 706,42 Eur solidariai iš abiejų atsakovių kaip ieškovės tiesioginių nuostolių, patirtų dėl atsakovių pareigos perimti darbuotojus neįvykdymo, atlyginimas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

panaikino sprendimo dalį, kuria priteista 559 189,64 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensacija dėl kuro ir vandens kainų skirtumo, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

panaikino sprendimo dalį, kuria priteista 37 423,97 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensacija, susijusi su vartotojų skolomis, įpareigojant atsakovę perimti iš ieškovės vartotojų skolas, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti bei nurodant, kad neįvykdžiusiam šio sprendimo asmeniui skirtina 289,62 Eur dydžio bauda už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

panaikino sprendimo dalį, kuria priteista 337 060,12 Eur iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensacija už perimtas rezervinio kuro atsargas, įpareigojant atsakovę perimti iš ieškovės rezervinį kurą, nustatant 14 dienų terminą šiam įpareigojimui įvykdyti bei nurodant, kad neįvykdžiusiam šio sprendimo asmeniui skiriama 289,62 Eur dydžio bauda už kiekvieną dieną, kol sprendimas bus įvykdytas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

panaikino sprendimo dalį, kuria priteista 160 995,08 Eur (neįskaitant PVM) iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ kaip kompensacija už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė;

panaikino sprendimo dalį, kuria priteistos solidariai iš abiejų atsakovių 6 proc. dydžio palūkanos, skaičiuojamos nuo 2 427 015,33 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir priteisė solidariai iš abiejų atsakovių 6 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 1 923 308,91 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

panaikino sprendimo dalį, kuria iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ priteistos 6 proc. dydžio palūkanos, skaičiuojamos nuo 1 247 162,36 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir priteisė iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 6 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 16 854,45 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovei iš abiejų atsakovių priteista po 12 963,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 13 355,97 Eur, ir priteisė ieškovei iš abiejų atsakovių po 10 136,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 224,43 Eur;

panaikino sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ priteista 1420,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir priteisė iš ieškovės atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ 4499,35 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

panaikino sprendimo dalį, kuria trečiajam asmeniui priteista iš abiejų atsakovių po 474,77 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 489,15 Eur, ir priteisė trečiajam asmeniui iš atsakovių po 373,45 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 7,54 Eur;

panaikino sprendimo dalį, kuria valstybei priteista iš atsakovių po 9,40 Eur pašto išlaidų, iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ – 9,68 Eur pašto išlaidų, o iš ieškovės – 6,25 Eur pašto išlaidų atlyginimo, ir priteisė valstybei iš atsakovių po 9,90 Eur pašto išlaidų, iš ieškovės – 14,93 Eur pašto išlaidų atlyginimo;

kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija taip pat priteisė iš ieškovės atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ 583,97 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo; iš atsakovių ieškovei po 1425 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo; iš atsakovių trečiajam asmeniui po 284,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Kolegija, spręsdama dėl atsakovių prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi minėtas atsakovių prašymas netenkintas, nes atsakovės nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo.

Dėl prašymų priimti naujus įrodymus ir skirti teismo ekspertizę kolegija nurodė, kad šie prašymai išnagrinėti ir netenkinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. ir 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimis, jomis konstatuota, jog atsakovių prašymas dėl ekspertizės skyrimo pateiktas pavėluotai, jis nėra tinkamai parengtas, kaip ekspertai siūlomi asmenys nesutiko atlikti prašomos skirti ekspertizės. Kolegija, remdamasi CPK 2 straipsniu, 7 straipsnio 1 dalimi, 8, 12, 17, 21 straipsniais, 185 straipsnio 2 dalimi, 212 straipsniu, papildomai nurodė, kad toks tinkamai neparengtas prašymas rodo, jog atsakovės netinkamai naudojosi procesinėmis teisėmis ir vykdė procesines pareigas, teismas negali būti šalies advokatu ir už ją atlikti procesinius veiksmus, byloje surinktų duomenų pakanka išvadoms dėl ginčo esmės.

Įvertinusi Modernizavimo sutarties 10.4 ir 10.5 punktų nuostatas, kolegija nurodė, kad šalys apibrėžė konkrečius sutarties pasibaigimo atvejus sutarties pasibaigimo padariniams, o sutarčiai pasibaigus ar ją nutraukus kitais negu joje nustatytais pagrindais taikytini įstatymo nustatyti padariniai. Sutarties nutraukimas ir pasibaigimas nėra tapačios sąvokos. Ginčo Modernizavimo sutartis nutraukta ne sutartyje, bet CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu dėl ieškovės kaltės. Remdamasi CK 6.221 straipsnio 1 dalies, 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatomis kolegija padarė išvadą, kad, sutartį nutraukus dėl ieškovės kaltės, jai tenka sutarties nutraukimo padariniai; atsakovės neturi prievolės atlyginti ieškovės patirtus nuostolius dėl sutarties nutraukimo, tačiau jos turi prievolę atlyginti pagal sutartį nuomoto daikto pagerinimo išlaidas (CK 6.501 straipsnis), kitas sutartimi sutartas išlaidas, kurios atlyginamos nepriklausomai nuo sutarties nutraukimo pagrindo.

Kolegija, įvertinusi Modernizavimo sutarties 10.6.1 punkto, ikisutartinių ir kitų šalių dokumentų nuostatas, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė tikruosius šalių ketinimus dėl ieškovės atliktų investicijų kompensavimo. Remdamasi Modernizavimo sutarties 2.2 punktu, kolegija nurodė, kad ieškovė, vykdydama Modernizavimo sutartį ir Turto nuomos sutartis bei jų pagrindu šilumos tiekėjo veiklą, privalėjo modernizuoti šilumos ūkį ir tinkamai vykdyti kitas Šilumos ūkio įstatyme nurodytas šilumos tiekėjo pareigas. Ji privalėjo daryti visas investicijas, kurias suponavo Modernizavimo sutarties ir teisės aktų reikalavimai, nes toks buvo Modernizavimo sutarties tikslas ir esmė.

Kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad šalys derėjosi dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo ir ieškovei mokėtinos kompensacijos, t. y. atsakovė Ukmergės rajono savivaldybė pripažino ieškovės teisę į kompensaciją ir net pasiūlė konkretų jos dydį. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, operatoriui (ieškovei) įvykdžius pareigą modernizuoti, renovuoti šilumos ūkį ir atlikti investicijas, tokios investicijos, Modernizavimo sutarčiai pasibaigus prieš terminą, nepriklausomai nuo sutarties pasibaigimo pagrindo, privalo būti kompensuotos.

Kolegija pažymėjo, jog, Modernizavimo sutartimi šalims sutarus dėl ieškovės pareigos atlikti investicijas, atsakovės nepagrįstai teigia, kad, išnuomojus turtą siekiant investuoti, nėra duotas nuomotojų sutikimas atlikti šias investicijas ir kad siekdama atlikti visus konkrečius išsinuomoto turto pertvarkymo darbus ieškovė, kaip nuomininkė, turėjo gauti nuomotojų UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ konkretų ir detalų leidimą, iš kurio turinio kiekvienu atveju turėtų būti aišku, kokios apimties nuomotojo turto pagerinimus ieškovei leidžiama atlikti. Kolegijos vertinimu, nuomotojų sutikimo buvimą pagrindžia konkurso paskelbimas, konkurso nuostatai, Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių pasirašymo faktas.

Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2012">3K-3-212/2012</a> dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo teisinių padarinių, pateiktais išaiškinimais, CK 1.110 straipsnio 2 dalimi, 6.501 straipsnio 1 dalimi, Modernizavimo sutarties 10.5.2, 10.5.3, 10.5.5, 10.6.1 punktais, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nutraukus Modernizavimo sutartį atsakovėms buvo perduotas visas – ir investicijų pagrindu naujai sukurtas, ir pagerintas – turtas, kaip vienas turtinis kompleksas, neskaidant jo į buvusį iki investicijų ir investavimo pagrindu modernizuotą ar sukurtą turtą, taip pat kad nėra galimybės atskirti į šilumos ūkį investuotas lėšas nuo bendros turto masės, buvusios iki investicijų.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai vertino atsakovių perimtą šilumos ūkio turtą kompleksiškai, po investavimo galintį funkcionuoti tik esant visoms jo sudedamosioms dalims, kaip naujai sukurtą, kas lemia jo kompleksinį funkcionavimą ir visiškai naują vertę. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokį iš ieškovės perimto ilgalaikio turto pagal Investicijų grafiką traktavimą ir į atsakovių pareigą kompensuoti ieškovei investicijas, teisingai pripažino pagrįstais ieškovės reikalavimus priteisti 1 696 039,45 Eur už šilumos ūkio pagerinimus ir 227 269,46 Eur už kitą iš jos perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą.

Remdamasi CPK 7 straipsnio 2 dalimi, 42 straipsnio 5 dalimi, 177 straipsnio 2 dalimi, 212 straipsniu, kolegija atmetė atsakovių argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto ieškovės pateiktos Turto vertinimo ataskaitos įvertinimo ir nepagrįsto atsisakymo skirti ekspertizę; padarė išvadą, kad ekspertizės (ne)skyrimas neužkirto atsakovėms galimybės rinkti ir teikti teismui įrodymus, tačiau šia teise jos tinkamai nepasinaudojo, todėl turi prisiimti iš to kilusius neigiamus padarinius.

Kolegija, spręsdama dėl kompensacijos, susijusios su Finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola, įvertinusi CK 6.477 straipsnio 1 dalies, 6.487 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 1 punkto, Turto nuomos sutarties Nr. 1 5.2, 5.3 punktų nuostatas, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, šalys nebuvo susitarusios dėl avansinio nuomos mokesčio mokėjimo. Mokėjimo grafikas, kuris yra neatskiriama Turto nuomos sutarties Nr. 1 dalis, patvirtina, kad numatomas paskolos mokėjimas baigėsi 2009 metais; grafiko 7 pozicijoje yra nurodyta „nuomos mokestis“, kuris nuo 2010 m. lygus 0,00 Lt, todėl kolegija sprendė, jog nuo 2010 metų šia dalimi nuomos mokestis ieškovei buvo nustatytas mažesnis.

Kolegija nurodė, kad 2001 m. gegužės 14 d. susitarimo Nr. 01/05/14-01/42 dėl prie 2001 m. sausio 2 d. Turto nuomos sutarties Nr. 1 pridedamo nurodyto mokėjimo grafiko pakeitimo 5.3.1 punkte šalys pakeitė paskolos mokėjimo grafiką, pagal kurį paskutinis paskolos mokėjimas nurodytas 2009 m. trečiajame ketvirtyje. Šie įrodymai, kolegijos vertinimu, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, patvirtina paskolos išskaičiavimą iš ieškovės mokamo nuomos mokesčio po 2009 m. trečiojo ketvirčio. Tiek Turto nuomos sutartyje Nr. l, tiek 2002 m. gruodžio 21 d. susitarimo dėl Turto nuomos sutarties Nr. l dalinio papildymo bei pakeitimo 5.3 punkte nurodyta, kad nuomininkas turto nuomos mokestį moka už kiekvieną mėnesį pagal pateiktą sąskaitą faktūrą iki poataskaitinio mėnesio 15 dienos. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendė, kad grafike nurodyta suma yra to laikotarpio viena iš sudėtinių mėnesinio nuomos mokesčio dalių ir nagrinėjamu atveju tarp nuomos sutarčių šalių buvo sutartas kintamas nuomos mokesčio dydis, kuris turėjo sumažėti 2010 metais.

Kadangi šalys nebuvo susitarusios dėl avansinio nuomos mokesčio mokėjimo, tai kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 135 639,10 Eur kaip kompensaciją, susijusią su Finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola.

Kolegija, spręsdama dėl kompensacijos už ieškovės sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ pareigos atlyginti ieškovei šios patirtas 16 854,45 Eur išlaidas dėl minėto mokesčio mokėjimo. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog 2010 m. gegužės 31 d. – 2012 m. birželio 30 d. nekilnojamojo turto mokestį mokėjo ieškovė, kuri nesinaudojo šio mokesčio objektu buvusiais nekilnojamaisiais daiktais, jų nevaldė ir jais nedisponavo, o atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“, kuriai šis turtas buvo perduotas, šio mokesčio nemokėjo.

Kolegija, spręsdama dėl ieškovės tiesioginių nuostolių, galimai patirtų dėl atsakovių pareigos perimti darbuotojus nevykdymo, įvertinusi Modernizavimo sutarties 4.2.4, 10.4, 10.5 punktų, Turto nuomos sutarties Nr. 1 6.1.4 punkto nuostatas, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovių įsipareigojimai perimti ieškovės darbuotojus turi būti įvykdyti nepriklausomai nuo sutarties pasibaigimo pagrindo. Modernizavimo sutartis nutraukta ne jos 10.5 punkte nustatytais pasibaigimo pagrindais, o CK 6.217 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl ieškovės kaltės, todėl, kolegijos vertinimu, sutarties nutraukimo padariniai tenka ieškovei ir atsakovėms neatsirado pareiga vykdyti Modernizavimo sutarties 4.2.4 punktą, t. y. perimti ieškovės darbuotojus.

Kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovės tik nutraukus Modernizavimo ir Turto nuomos sutartis nedelsdamos sutiko priimti į darbą ieškovės darbuotojus, nereiškia, jog atsakovės turėjo prievolę vykdyti Modernizavimo sutarties 4.2.4 punktą. Tokius atsakovių veiksmus kolegija vertino kaip geranoriškus. Be to, atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ buvo reikalingi darbuotojai, nes artėjo šildymo sezonas ir tam reikėjo tinkamai pasiruošti, atlikti šilumos ūkio darbus. Dėl šilumos ūkio specifikos, pasiruošimo šildymo sezonui, neatidėliotinų šilumos ūkio darbų atlikimo atsakovės neturėjo galimybės laukti, kol teisme bus išspręstas šalių ginčas dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo, ir nepriimti naujų darbuotojų. O ieškovė per protingą terminą nenutraukė darbo sutarčių su darbuotojais ir nesiėmė priemonių dėl jų įdarbinimo pas atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ ir kitose šilumos ūkio įmonėse perkėlimo tvarka. Toks ieškovės elgesys, kolegijos vertinimu, nepateisinamas laukimu, kol teisme bus išspręstas ginčas dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo. Kolegija taip pat neapdairiu ir nerūpestingu laikė ieškovės veiksmus, kai ji, laiku nenutraukusi darbo sutarčių, nuolat skelbė prastovas ir už jas darbuotojams mokėjo kompensacijas, taip didindama savo nuostolius.

Kolegija, remdamasi CK 6.253 straipsnio 5 dalimi, sprendė, kad ieškovė dėl savo pačios kaltų veiksmų neatleido darbuotojų, nesutiko leisti jiems įsidarbinti pas atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“, todėl patirti nuostoliai jai neatlygintini.

Spręsdama dėl 559 189,64 Eur priteistos kompensacijos už kuro ir vandens kainų skirtumą, kolegija sutiko su atsakovių argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“, įgijusi teisę padengti kuro ir vandens sąnaudas, pagal savo kompetenciją nesiimdama veiksmų į šilumos kainas įtraukti šias sąnaudas, negali išvengti prievolės kompensuoti šias išlaidas ieškovei.

Kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir byloje esančius duomenis, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog aptariama reikalavimo teisė atsakovei perėjo pagal CK 6.101 straipsnį, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį ir Šilumos kainų nustatymo metodiką, nes Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis reglamentuoja šilumos kainodarą šilumos tiekėjui, t. y. asmeniui, vykdančiam šilumos tiekimą. Minėta 32 straipsnio 2 dalies norma nurodo, kad būtent šilumos tiekėjui nustatomos šilumos kainos yra grindžiamos šio šilumos tiekėjo būtinosiomis (valstybės normuojamomis) šilumos ir karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo ir kitomis nurodytomis sąnaudomis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“, kaip esamos šilumos tiekėjos, nustatoma šilumos kaina gali būti grindžiama ir sąnaudomis, patirtomis ieškovės, t. y. buvusios šilumos tiekėjos.

Kolegija pažymėjo, kad jeigu ieškovės reikalavimas priteisti kompensaciją už kuro ir vandens kainų skirtumą būtų laikomas reikalavimu atlyginti patirtus nuostolius dėl šio skirtumo, tai konstatuotina, kad atsakovė neturi prievolės atlyginti tokius nuostolius, nes Modernizavimo sutartis nutraukta dėl ieškovės kaltės ir jai tenka sutarties nutraukimo padariniai.

Spręsdama dėl kompensacijos, susijusios su vartotojų skolomis, ir atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ įpareigojimo perimti iš ieškovės vartotojų skolas, kolegija nustatė, kad ieškovė į gyventojams pateiktus mokėjimo nurodymus įtraukė ir karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, susidedantį iš prietaiso įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudų už įrengtus karšto vandens skaitiklius, o gyventojams nesumokėjus šio mokesčio, ieškovė tokią sumą nurodė kaip vartotojo skolą. Kolegijos vertinimu, dėl tokių vartotojų skolų, susidariusių gyventojams nesumokėjus karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, ieškovė pareiškė atsakovei atskirą reikalavimą dėl priteistinos kompensacijos už vartotojų butuose ieškovės įrengtus karšto vandens skaitiklius.

Kolegija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 redakcija) 15 straipsnio 2, 3 dalių, 16 straipsnio 4 dalies, 32 straipsnio 4, 6, 9 dalių, Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. O3-23, 108 punkto nuostatas, Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 7-137 „Dėl UAB „Miesto energija“ šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo“, padarė išvadą, kad ieškovė, būdama karšto vandens tiekėja Ukmergės miesto, Šventupės ir Dainavos gyvenviečių vartotojams, turėjo teisinį pagrindą nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. šiems vartotojams pateikti mokėjimo pranešimus, juose nurodydama karšto vandens pardavimo kainą pagal Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. O3-23, 108 punktą.

Atsižvelgdama į Šilumos ūkio 15 straipsnio 3 dalies, Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105, 2, 4, 7, 9, 12, 14, 17, 18 punktų nuostatas, kolegija sprendė, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. savivaldybių tarybų kompetencijai priskirta priimti sprendimus nustatant karšto vandens tiekėjo veiklos plano vykdymo laikotarpį bei nustatyti karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Be to, įsigaliojus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimui Nr. O3-105 nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. neteko galios Šilumos ūkio įstatymo, 2007 m. kovo 16 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pavirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos nuostatos, iki tol reglamentavusios karšto vandens pardavimo kainą daugiabučio namo butui, todėl neliko karšto vandens pardavimo kainos daugiabučio namo butui, o savivaldybėms tapo įmanoma realiai įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. redakcija) 15 straipsnio 3 dalies nuostatą dėl atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio įvedimo.

Kolegija, remdamasi Modernizavimo sutarties 5.4 punkto f papunkčiu, nurodė, kad ieškovė įsipareigojo imtis visų reikiamų priemonių mokesčiams iš vartotojų už jos teikiamas paslaugas surinkti, tačiau savo prievolės susirinkti iš vartotojų skolą ji neįvykdė ir nepagrįstai siekia šią pareigą perkelti atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą, susijusį su vartotojų skolomis.

Kolegija pažymėjo, kad perimti galima tik galiojančius konkrečius reikalavimus, tačiau tiek ieškovė procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė konkrečių vartotojų skolų, susidariusių nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2010 m. gegužės 30 d., ir konkrečių reikalavimų pagal šias skolas (konkrečių duomenų apie reikalavimą). Tokių konkrečių duomenų apie reikalavimus nepateikimą į bylą bei jų nenurodymą, kolegijos vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas ne pagal konkrečias vartotojų skolas ir (ar) konkrečius reikalavimus kompensacijos už perimtus reikalavimus apskaičiavimo būdas ir dydis. Kolegija padarė išvadą, kad nurodyta sprendimo dalis negali būti įvykdyta.

Kolegija, spręsdama dėl kompensacijos už perimtas rezervinio kuro atsargas ir dėl atsakovės UAB,,Ukmergės šiluma“ įpareigojimo perimti rezervinį kurą, įvertinusi Energetikos įstatymo (2012 m. gruodžio 1 d. redakcija) 29 straipsnio 3 dalies, Energijos išteklių rezervinių atsargų sudarymo, tvarkymo, kaupimo ir naudojimo taisyklių (2013 m. lapkričio 28 d. redakcija) 10 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas minėtą ieškovės reikalavimą, tenkino išimtinai ieškovės siekį nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita, pažeidė atsakovės ir šilumos vartotojų interesus atitinkamai gaminti ir gauti šilumos energiją mažiausiomis sąnaudomis, nes nebuvo paisoma nei atsakovės poreikio įsigyti iš ieškovės kurą, nei atsakovei perduodamo kuro rūšies, nomenklatūros, kainų ir pan.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas rezervinio kuro atsargas neteisingai laikė vientisu būtinu kompleksu su turtu, reikalingu nepertraukiamam šilumos energijos tiekimui vykdyti, šios atsargos perduotinos atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ po Modernizavimo sutarties nutraukimo. Kolegija sprendė, kad rezervinis kuras gali būti atskirtas nuo šilumos ūkio komplekso nepažeidžiant šilumos ūkio komplekso funkcionavimo bei vientisumo ir kad ieškovė (nuomininkė) gali rezervinį kurą pasiimti; nagrinėjamu atveju rezervinis kuras nėra neatskiriama pagerinto išnuomoto daikto dalis; nėra įstatymo pagrindo įpareigoti atsakovę perimti rezervinį kurą. Kolegija pažymėjo, kad jeigu rezervinis kuras ir būtų laikomas neatskiriama šilumos ūkio komplekso dalimi, tai pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei kompensaciją už šilumos ūkio pagerinimus bei kitą iš jos perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą, laikydamas, jog kompensacija priteistina už turtinį kompleksą (CK 1.110 straipsnio 2 dalis).

Spręsdama dėl kompensacijos už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas, kolegija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad, atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ gaunant pajamas, kurias jai sukuria ir ieškovei priklausantys karšto vandens skaitikliai, ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti dalį atsakovės gautų pajamų, kurias ši įgijo naudodamasi ieškovei priklausančiais skaitikliais, bet ne reikalauti įpareigoti atsakovę šiuos skaitiklius nusipirkti.

Kolegija nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė nesutiko perimti ir neperėmė ieškovės vartotojams įrengtų skaitiklių, ji taip pat neperėmė reikalavimo teisės dėl skaitiklių įrengimo išlaidų ir ši jai neperėjo; skaitikliai nėra neatskiriama ginčo šilumos ūkio komplekso dalis. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 160 995,08 Eur kompensacijos už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas.

Kolegija, pakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat pakeitė sumas, nuo kurių ieškovei iš atsakovių skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis), ir šalių pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, atsižvelgdama į tai, kad ieškovės ieškinys tenkintas 43 proc., iš kurių 99 proc. tenkinti solidariai iš abiejų atsakovių (CPK 93, 98 straipsniai).

Kolegija šalių apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisė atsižvelgdama į tai, kad atsakovių apeliacinis skundas tenkintas 43 proc.

Remdamasi CPK 95 straipsniu, neįžvelgdama atsakovių veiksmuose piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, kolegija atmetė ieškovės prašymą skirti atsakovėms baudą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis panaikintos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis iš dalies tenkinti ieškovės reikalavimai, ir dėl šių dalių palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą; priteisti ieškovei 21 proc. dydžio pridėtinės vertės mokestį (PVM) nuo priteistų sumų pagal ieškinio reikalavimus dėl kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius, už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą, perimtas rezervinio kuro atsargas, karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas; netenkinus šių reikalavimų, pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl ieškovės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atsižvelgiant į šiame kasaciniame skunde nurodytus argumentus; priteisti ieškovei iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlyginimą. Papildomai teismui pateiktu prašymu ieškovė taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti kompensaciją, susijusią su Finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.487 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą avansinio mokėjimo esant sutartiniams nuomos teisiniams santykiams sąvoką ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotos avanso sąvokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-966/2003; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-593/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-593/2008">3K-3-593/2008</a>; 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-238/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-238/2011">3K-3-238/2011</a>; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-116/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-116/2012">3K-3-116/2012</a>; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-707/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-707/2013">3K-3-707/2013</a>), taip pat nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2012">3K-3-212/2012</a> pateiktų išaiškinimų, kuriuose pripažinta ieškovės teisė į išankstinį nuomos mokestį. Nors CK 6.487 straipsnio 3 dalies 1 punkte nevartojama sąvoka „avansas“ arba „išankstinis mokestis“, vis dėlto tai, kad nuomos mokestis gali būti mokamas iš karto, iš esmės reiškia ne ką kita kaip tai, jog nuomos mokestis sumokamas avansu – iš anksto iki nuomos sutarties termino pabaigos. Avansu arba iš karto mokama suma gali būti laikomas tiek visas nuomos mokestis, tiek jo dalis. Nei CK, nei teismų praktika nesuponuoja, kad nuomos mokestis yra laikomas avansu tik tuomet, kai šalys sutartyje nurodo, jog nuomos mokestis yra mokamas avansu (vartoja tokią sąvoką sutartyje). Pagal minėtą teisės normą nuomos mokestis būtų laikomas avansu, jei konkreti pinigų suma būtų mokama iš karto. Būtent tokiu būdu ir buvo sutarta mokėti nagrinėjamu atveju – ieškovė mokėjo nuomos mokesčio dalį, susijusią su Finansų ministerijai grąžintina paskola. Lingvistinis Turto nuomos sutarties Nr. 1 nuostatų vertinimas akivaizdžiai pagrindžia, kad šalys avanso principu buvo susitarusios dėl dalies nuomos mokesčio. Turto nuomos sutarties Nr. 1 5.3.1 punkte ir mokėjimo grafike nustatytas principas, kai per tam tikrą sutarties galiojimo laikotarpį sumokamas nuomos mokestis, o per likusį sutarties galiojimo laikotarpį nuomos mokestis yra lygus 0,0, yra tipinė avansinio nuomos mokesčio išraiška sutartyje. Teismas, netinkamai aiškindamas avanso sąvoką (supainiodamas avansą kaip prievolės užtikrinimo būdą su avansu kaip išankstine mokėjimo priemone), nepagrįstai nurodytas Turto nuomos sutarties nuostatas vertino kaip šalių susitarimą dėl mažesnio nuomos mokesčio; neanalizavo šalių susitarimo dėl avanso mokėjimo esmės ir tokio mokėjimo atliekamų funkcijų. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti nepagrįstą teismo išvadą, kad nuo 2010 m. šalys buvo susitarusios dėl mažesnio nuomos mokesčio.

Teismas, pažeisdamas sutarčių aiškinimo ir taikymo, taip pat įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, padarydamas išvadą, kad savivaldybės pareiga perimti ieškovės darbuotojus kyla priklausomai nuo Modernizavimo sutarties nutraukimo pagrindo, netinkamai vertino šios sutarties nuostatas dėl ieškovės darbuotojų perdavimo atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“, taip pat netinkamai nustatė šios sutarties nuostatų tarpusavio santykį ir nepagrįstai netaikė nuostatų, įtvirtinančių sutarties pasibaigimo padarinius. Tiek remiantis lingvistiniu, tiek sisteminiu Modernizavimo sutarties ir Turto nuomos sutarties Nr. 1 nuostatų aiškinimu, darytina išvada, kad atsakovės turėjo sutartinę pareigą perimti darbuotojus, kuri nepriklausė nuo šių sutarčių pabaigos pagrindo (Modernizavimo sutarties 4.2.4, 10.5.2 punktai, Turto nuomos sutarties Nr. 1 6.1.4, 9.3.1 punktai). Teismas, spręsdamas, kad sutartis nutraukus įstatymo pagrindu atsakovėms pareiga perimti darbuotojus nekyla, neatsižvelgė į sutarčių šalių ketinimus ir aptariamų nuostatų tikslą – ši atsakovių pareiga yra nustatyta ne ieškovės, o šilumos ūkio darbuotojų naudai, o jos vykdymas atitinka viešąjį interesą. Be to, atsakovių pareigos perimti darbuotojus ryšys su ieškovės pareiga, nustatyta Modernizavimo sutarties 5.3 punkte, pagal kurį ieškovė turėjo perimti visus asmenis, Turto nuomos sutarčių įsigaliojimo dieną dirbančius UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“ ir UAB „Dainavos energetika“, yra sisteminis ir nuoseklus. Tiek ieškovei perimant šilumos ūkį iš atsakovių, tiek atsakovėms perimant šį ūkį iš ieškovės turėjo būti užtikrinti šių įmonių darbuotojų interesai ir socialinės garantijos. Teismas, darydamas išvadą, kad ieškovė, nenutraukdama darbo sutarčių ir skelbdama prastovas, savo nerūpestingais veiksmais sukėlė nuostolių, kurie atsakovių neatlygintini, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Byloje esantys įrodymai – šalių raštai dėl darbuotojų įdarbinimo, darbdavių susitarimo dėl darbuotojų perėmimo projektas, Valstybinės darbo inspekcijos pažyma ir kt. – patvirtina, kad atsakovės tinkamai nevykdė savo pareigos dėl darbuotojų perėmimo, dėl to ieškovė buvo priversta skelbti prastovas ir už tai sumokėti darbuotojams 1 272 135,36 Lt (368 435,87 Eur), o sulaukusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, atleido darbuotojus ir išmokėjo jiems darbo užmokestį bei išeitines išmokas.

Teismas, netenkindamas reikalavimo priteisti kompensaciją dėl kuro ir vandens kainų skirtumo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.101 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Metodikos 118 punkto nuostatas. Teismo išvada, kad atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ neperėjo reikalavimo teisė įtraukti ieškovės patirtas, bet nepadengtas kuro ir vandens sąnaudas, be kita ko, padaryta pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Nutraukus Modernizavimo ir Turto nuomos sutartis, atsakovėms perėjo visas šilumos ūkis kaip turtinis kompleksas CK 1.110 straipsnio 2 dalies prasme, ir atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ tapo ieškovės vykdytą šilumos tiekimo veiklą perėmusia tiekėja. Po sutarčių nutraukimo atsakovėms perėjo ne tik visas šilumos ūkis, bet kartu, kaip naujosioms šilumos tiekėjoms, ir teisė bei pareiga susigrąžinti likusią nepadengtų kuro ir vandens sąnaudų sumą, įtraukiant šias sumas į vartotojams tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainas. Kadangi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, Metodikos 118 punktas įpareigoja šilumos tiekėją, skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos kainų kintamąsias dedamąsias, įvertinti ir gautas papildomas pajamas arba patirtas, bet nepadengtas sąnaudas, tai darytina išvada, jog šių teisės normų pagrindu atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ pereina reikalavimo teisė į nepadengtų kuro ir vandens sąnaudų padengimą, kas leidžia taikyti reikalavimo perleidimo (cesija) institutą (minėtą ieškovės reikalavimą tenkinti CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punkto pagrindu). Taigi atsakovė įgijo turtinę teisę (ir pareigą) į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatomą šilumos ir karšto vandens kainą įtraukti ieškovės patirtas, bet dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo nepadengtas kuro ir vandens sąnaudas. Atitinkamai ieškovei už perimtą turtinę teisę priklauso kompensacija, lygi perimtos turtinės teisės vertės sumai (CK 6.237, 6.242 straipsniai). Tokia kompensacija ieškovei priklauso nepriklausomai nuo aplinkybės, ar atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ pasinaudojo perimta turtine teise, t. y. ar faktiškai įtraukė atitinkamas sąnaudas į nustatomą kainą. Lingvistinis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Metodikos 118 punktų nuostatų aiškinimas neleidžia daryti išvados, kad esamas šilumos tiekėjas neturi teisės į jo vartotojams nustatomą šilumos kainą įtraukti ne savo, o buvusio šilumos tiekėjo patirtas sąnaudas. Priešingai, iš Metodikos 118 punkto galima spręsti, kad atitinkamų sąnaudų padengimas nėra siejamas su jas patyrusiu asmeniu – šilumos tiekėju, tačiau jos yra padengiamos atsižvelgiant į laikotarpį, kai atitinkamos sąnaudos buvo patirtos. Vykdant šilumos tiekimo veiklą, į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos tvirtinamą šilumos kainą vartotojams yra įskaičiuojamos, inter alia, prognozuojamos būsimo ataskaitinio laikotarpio kuro bei geriamojo vandens kainos. Vėliau yra apskaičiuojamos faktiškai patirtos, bet nepadengtos ataskaitinio laikotarpio sąnaudos, faktinę ataskaitinio laikotarpio kuro ir geriamojo vandens sąnaudų kainą lyginant su kaina, įskaičiuota į galiojusią šilumos kainą. Susidaręs skirtumas (nepadengtos sąnaudos) yra įvertinamas, apskaičiuojant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos tvirtinamą būsimo laikotarpio šilumos kainą, t. y. nepadengtos ankstesnio laikotarpio sąnaudos turi būti įskaičiuojamos į kainą, skaičiuojamą būsimam šilumos tiekimo laikotarpiui. Tai, kad minėtos teisės normos tiesiogiai neįtvirtina galimybės esamam šilumos tiekėjui nustatant šilumos kainą į ją įtraukti buvusio šilumos tiekėjo patirtas sąnaudas, neleidžia teigti, jog šių teisės aktų nuostatos interpretuotinos siaurai, kaip nustatančios esamam šilumos tiekėjui galimybę į šilumos kainą įtraukti tik savo patirtas kuro ir vandens sąnaudas. Šilumos tiekimas ir atitinkamai šilumos kainos vartotojams nustatymas yra nuoseklus procesas, kurio teisinis reguliavimas, atitinkamų teisės normų aiškinimas ir taikymas neturėtų skirtis priklausomai nuo šilumos tiekėjo pasikeitimų. Tokias išvadas patvirtina ir byloje esantys įrodymai: Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimti nutarimai dėl ieškovės patirtų, bet nepadengtų kuro ir vandens sąnaudų įtraukimo į būsimas šilumos ir karšto vandens kainas (2009 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. O3-96 ir 2009 m. spalio 29 d. nutarimas Nr. 03-176); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2010 m. liepos 29 d. nutarimo Nr. O5-149 34.2 punkte konstatavo UAB „Ukmergės šiluma“, kaip šilumos tiekėjos, pareigą įtraukti šias nepadengtas kuro ir vandens sąnaudas į šilumos ir karšto vandens kainas; savivaldybė atsiliepime į ieškinį pripažino, kad ankstesniais metais nepadengtų sąnaudų apmokėjimas pagal įstatymus turi būti įtrauktas į ateinančių metų šilumos kainą Ukmergės rajono apibrėžtoje centralizuotos šilumos tiekimo rinkoje.

Teismas, spręsdamas dėl atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ perduotinų vartotojų skolų ir atmesdamas šį ieškovės reikalavimą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taip pat pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Skundžiamoje nutartyje cituojamas teisinis karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokesčio reglamentavimas gali patvirtinti tik tai, kad ieškovės reikalaujamos kompensuoti vartotojų skolos susidarė teisėtai, tačiau jis nėra susijęs su teisiniu minėto reikalavimo pagrindu, dėl šio teismas nutartyje apskritai nepasisakė. Teismas taip pat padarė nepagrįstą, byloje esančiais įrodymais nepatvirtintą išvadą, kad ieškovė netinkamai vykdė Modernizavimo sutarties 5.4 punkto f papunktį, t. y. nesiėmė visų reikiamų priemonių mokesčiams iš vartotojų surinkti. Be to, atsakovės šios aplinkybės neįrodinėjo ir ja negrindė savo atsikirtimų, o pirmosios instancijos teismas jos netyrė. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad tariamas skolų nekonkretumas sudaro pagrindą atmesti minėtą ieškovės reikalavimą. Byloje esantys įrodymai (pažymos dėl vartotojų skolų, vartotojams teikti mokėjimo pranešimai, antstolių raštai dėl įsiskolinimo) patvirtina reikalaujamų priteisti vartotojų skolų konkretumą, t. y. iš jų galima nustatyti konkretų vartotoją, jo adresą ir konkretų skolos dydį. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje ar rezoliucinėje dalyje neišdėstytos konkrečios itin didelės apimties perimtinos vartotojų skolos, laikytina nebent formaliu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo panaikinti atitinkamą sprendimo dalį ir aptariamą ieškinio dalį atmesti (CPK 326 straipsnio 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teismas, spręsdamas, kad rezervinio kuro atsargos ir ieškovės įrengti karšto vandens skaitikliai nėra šilumos ūkio, kaip turtinio komplekso, dalis, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.110 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą turtinio komplekso sąvoką ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2012">3K-3-212/2012</a> pateiktų išaiškinimų. Aplinkybę, kad rezervinis kuras ir karšto vandens skaitikliai yra reikšminga šilumos ūkio, kaip turtinio komplekso, dalis, be kita ko, pagrindžia ir energetikos sritį reguliuojantys teisės aktai bei jų aiškinimas: Energetikos įstatymo (redakcija, įsigaliojusi 2002 m. liepos 1 d.) 22 straipsnis, Rezervinio kuro atsargų sudarymo, tvarkymo ir naudojimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 4-363. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovių nurodytomis rezervinio kuro atsargų kaupimo pareigą įtvirtinančiomis teisės aktų nuostatomis, galiojusiomis nutarties priėmimo dieną, o ne Modernizavimo sutarties nutraukimo metu. Ieškovė, vykdydama įstatymo jai nustatytą pareigą kaupti rezervinį kurą, turėjo laikytis įstatymų reikalavimų, kurie galiojo tos pareigos vykdymo metu. Atitinkamai, pripažinus atsakovių pareigą perimti visą šilumos ūkį kaip turtinį kompleksą, atsakovės jį turėjo perimti tokios sudėties, koks jis buvo Modernizavimo sutarties nutraukimo dieną (2010 m. gegužės 30 d.). Ieškovės vartotojų butuose įrengti karšto vandens skaitikliai, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15, 16 straipsniuose nustatytais reikalavimais, taip pat yra neatsiejama ir neatskiriama šilumos ūkio dalis, būtina tinkamai tiekti karštą vandenį. Tiek rezervinis kuras, tiek karšto vandens skaitikliai funkciniu (o skaitikliai – ir fiziniu) požiūriu yra neatsiejami nuo kito šilumos ūkio turto, be jų teisėtas karšto vandens tiekimas nebūtų įmanomas, todėl jie turėtų būti laikomi šilumos ūkio, kaip turtinio komplekso, dalimi.

Teismas, priteisdamas ir perskirstydamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų teisinės pagalbos išlaidų sumą sumažindamas nuo 80 262,21 Lt (23 245,54 Eur) iki 40 000 Lt (11 584,80 Eur), netinkamai aiškino ir taikė Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 2, 11 punktų nuostatas, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-451/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-451/2014">3K-3-451/2014</a>). Teismas nepagrįstai neįvertino, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja iš esmės visi Rekomendacijose įtvirtinti bei Lietuvos teismų praktikoje išskiriami kriterijai, sudarantys pagrindą nukrypti nuo Rekomendacijose nustatyto atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, – bylos apimtis labai didelė; byloje nagrinėjami sudėtingi fakto ir teisės klausimai; atsakovių elgesys proceso metu buvo nukreiptas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Be to, Rekomendacijose nustatyti dydžiai advokatų teikiamai teisinei pagalbai apmokėti yra tik rekomendacinio pobūdžio ir teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, į juos tik atsižvelgia, tačiau nėra jų privalomai saistomas. Ieškovei priteistinos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos susidėjo iš trijų dalių: teisinės pagalbos, turto vertinimo ir žyminio mokesčio išlaidų. Tačiau teismas CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę dėl išlaidų priteisimo proporcingai tenkintų reikalavimų daliai taikė tik skaičiuodamas priteistinas turto vertinimo ir žyminio mokesčio išlaidas, bet šios taisyklės nepritaikė skaičiuodamas priteistinas teisinės pagalbos išlaidas, t. y. pagal Rekomendacijas sumažinta ieškovei priteistina teisinės pagalbos išlaidų suma nebuvo koreguota proporcingai pagal tenkintų reikalavimų dalį (43 proc.). Teismas taip pat netinkamai, padarydamas aritmetinę (skaičiavimo) klaidą, paskirstė tarp atsakovių ieškovei atlygintiną apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą – nors sprendė, kad bendra ieškovei atlygintina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 22 442,77 Eur, vis dėlto, sudėjus iš atsakovių atskirai ir solidariai priteistinas sumas, bendra suma sudarė tik 20 497,82 Eur.

Teismai, pažeisdami įstatymo nustatytą pareigą ex officio (pagal pareigas) taikyti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme įtvirtintas viešosios teisės nuostatas, nepagrįstai ieškinio dalį tenkino nepriteisdami ieškovei – pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai – priklausančio įstatyme įtvirtinto dydžio (21 proc.) pridėtinės vertės mokesčio, skaičiuotino nuo priteistos sumos (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 32 punktas).

Atsakovės atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad:

Teismas, remdamasis CK 6.477 straipsnio 1 dalimi, 6.487 straipsnio 3 dalies 1 punktu, įvertinęs Turto nuomos sutarties Nr. 1 5.2, 5.3 punktų nuostatas, paskolos mokėjimo grafiką, 2001 m. gegužės 14 d. susitarimą Nr. 01/05/14-01/42, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalių buvo susitarta dėl kintamo nuomos mokesčio dydžio, kuris Finansų ministerijai grąžintos paskolos dalimi turėjo sumažėti 2010 metais. Jeigu šalys būtų susitarusios, kad Finansų ministerijai grąžintina paskola laikytina turto nuomos mokesčio dalimi už visą sutarties terminą (15 metų), tai sutartyje ji būtų įvardyta kaip avansinė įmoka, tačiau nagrinėjamu atveju tokio susitarimo nebuvo. Kadangi Modernizavimo sutartis buvo nutraukta dėl ieškovės kaltės, tai šios sutarties nutraukimo padariniai turi tekti ieškovei. Be to, nuo 2004 m. lapkričio 1 d. visos ieškovės sąnaudos, įskaitant ir nagrinėjamas šioje dalyje, buvo suderintos su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, suderintos sąnaudos nebuvo skirstomos pagal Modernizavimo sutarties trukmę, todėl ieškovės siekis atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ priskirti sąnaudas, nesuderintas Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, pažeistų valstybės reguliavimu įtvirtintą mažiausių sąnaudų principą, taikomą centralizuotam šilumos tiekimui.

Sistemiškai aiškinant Modernizavimo sutarties (4.2.4, 10.4, 10.5 punktai) kartu su ikisutartinių santykių metu šalių pateiktų dokumentų ir Turto nuomos sutarties Nr. l (6.1.4 punktas) turinį, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad atsakovių įsipareigojimai perimti ieškovės darbuotojus turi būti įvykdyti nepriklausomai nuo Modernizavimo sutarties pasibaigimo pagrindo. Atsakovė geranoriškai kvietė ieškovės darbuotojus pereiti dirbti į savo įmonę, tačiau nei ieškovė, nei jos darbuotojai šia galimybe nepasinaudojo. Modernizavimo sutarties sudarymo ir šios sutarties nutraukimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos darbo kodekso normos nenustatė savivaldybei pareigos įdarbinti ieškovės darbuotojus ar užtikrinti jų įdarbinimą pas atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ ar kitose savivaldybės kontroliuojamuose įmonėse. Atsakovės neturėjo pareigos spręsti ieškovės darbuotojų perėmimo (įdarbinimo) klausimo neapibrėžtą terminą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. A556-2059/2012 nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė 2010–2011 metais sąmoningai trukdė savo darbuotojams pereiti dirbti į UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“.

Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ 559 189,64 Eur kompensacijos dėl kuro ir vandens kainų skirtumo grindžiamas tik prielaidomis, netinkamai aiškinant šilumos tiekimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų (Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies, Metodikos 118 punkto) ir CK 6.101 straipsnio nuostatas.

Teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą perimti vartotojų skolas ir priteisti kompensaciją, nes: ieškovė į gyventojams pateiktus mokėjimo nurodymus įtraukė ir karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, apimantį ir karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas; ieškovė Modernizavimo sutartimi buvo įsipareigojusi imtis visų reikiamų priemonių mokesčiams iš vartotojų už ieškovės paslaugas surinkti, tačiau šios savo prievolės neįvykdė; pagal teisės normas perimti galima tik galiojančius konkrečius reikalavimus. Skundžiamoje nutartyje pateiktas išsamus skaitiklių aptarnavimo mokesčio rinkimo (mokėjimo) reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad ieškovė nuo 2009 metų, t. y. dar iki Modernizavimo sutarties nutraukimo, apskritai neteisėtai teikė vartotojams mokėjimo pranešimus dėl karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokesčio, o šį vartotojų nesumokėtą „mokestį“ nepagrįstai priskyrė atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ perimtinoms vartotojų skoloms.

Byloje esantys įrodymai paneigia ieškovės teiginius, kad jos siūlomi išsipirkti rezervinis kuras ir karšto vandens skaitikliai yra sudėtinė šilumos ūkio komplekso dalis, be kurios normaliai nefunkcionuotų visas kompleksas. Pati ieškovė 2009 m. gruodžio 31 d. sudarė išsinuomoto ir investicijų pagrindu naujai sukurto turto sąrašą, pagal jį atsakovės pareikalavo iš ieškovės teismine tvarka sugrąžinti šilumos ūkio turtą. Kadangi šiame sąraše nebuvo įrašytas rezervinis kuras ir karšto vandens skaitikliai, tai atsakovės neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo šio turto pareikalauti iš ieškovės. Be to, savivaldybei nutraukus Modernizavimo sutartį ir atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ pradėjus šilumos tiekimo veiklą Ukmergės rajone, šios atsakovės turtinis kompleksas normaliai funkcionavo ir iki šiol sėkmingai funkcionuoja be ieškovės siūlomo perimti (faktiškai išsipirkti) rezervinio kuro. Ieškovė nėra pateikusi dokumentų, patvirtinančių siūlomų perimti kuro atsargų priskyrimą prie rezervinio kuro. Atsakovė yra sukaupusi būtiną rezervinio kuro kiekį, o ieškovės perduodamas (parduodamas) kuro kiekis daug kartų viršija reikiamą rezervinio kuro kiekį atsakovės įmonėje. Teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad ginčo skaitikliai nagrinėjamu atveju nėra neatskiriama ginčo šilumos ūkio komplekso dalis, o pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį.

Ieškovės kasacinio skundo reikalavimas priteisti 21 proc. dydžio pridėtinės vertės mokestį yra naujas, iki šiol teismų nenagrinėtas reikalavimas, todėl jis negali būti nagrinėjamas kasaciniame teisme (CPK 341 straipsnis, 347 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis ieškovės ieškinio, taip pat apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai pažeidė imperatyviąsias proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio dalyko suformulavimą ir ieškinio dalyko tikslinimą (pakeitimą) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovė ieškinį pareiškė 2012 m. spalio 25 d., o 2013 m. spalio 9 d. ir 2014 m. spalio 8 d. procesiniais dokumentais tikslino (didino) pareikštus reikalavimus dėl kompensacijos už turto pagerinimus ir naujai sukurto (įgyto) turto priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, be jokio teisinio pagrindo išeidamas už ieškinio ribų, ieškovei priteisė 1 696 039,45 Eur (5 865 085 Lt) kompensaciją, t. y. net 155 696 Eur (537 587 Lt) didesnę, negu ieškovė buvo nurodžiusi 2012 m. spalio 25 d. ieškinyje. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nemotyvavo savo išvados dėl ieškovės ieškinyje suformuluoto ieškinio dalyko pakeitimo.

Teismai, tenkinę ieškovės reikalavimus dėl priteistinos kompensacijos už padarytas investicijas į išsinuomoto turto pagerinimą ir naujai sukurtą (įgytą) turtą, nepagrįstai nevertino Modernizavimo sutarties pasibaigimo pagrindo ir faktinių aplinkybių – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi konstatuota, kad sutartis teisėtai nutraukta nuo 2010 m. gegužės 30 d. dėl ieškovės kaltės pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį. Taigi ieškovė savo kaltais veiksmais panaikino galimybę po 2010 m. gegužės 31 d. vykdyti šilumos tiekimo ūkinę veiklą Ukmergės rajone ir taip ne tik susigrąžinti tinkamai investuotas lėšas į Ukmergės rajono šilumos ūkį, bet ir gauti pelno iš vykdomos veiklos. Kadangi sutartis nutraukta dėl ieškovės kaltės, tai jai tenka atsakomybė dėl investicijų atsipirkimo laikotarpio sutrumpėjimo iki 2010 m. gegužės 31 d. ir ji neturi teisės reikalauti, kad atsakovės atlygintų šilumos ūkio pertvarkymui turėtas išlaidas. Priešingas aiškinimas reikštų vieno iš pagrindinių teisės principų, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, pažeidimą.

Teismai visiškai nepasisakė dėl atsakovių argumentų, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovės tikslas susigrąžinti investicijas į išsinuomotą ir naujai sukurtą (įgytą) turtą buvo pasiektas iki Modernizavimo sutarties nutraukimo. Pati ieškovė pasiūlyme konkursui nurodė, kad ji numato į siūlomą išsinuomoti Ukmergės rajono šilumos ūkį investuoti 8 015 000 Lt (2 321 304,45 Eur) (su PVM), o projektas atsipirks po 9 metų. Be to, Ukmergės rajono šilumos vartotojai, pirkę ieškovės tiekiamą šilumą, yra kompensavę ieškovei sumą, lygią jos investuotų lėšų sumai. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė yra atgavusi daugiau negu 3,8 mln. Lt (1,1 mln. Eur) investicijų. Įvertinę ieškinyje ieškovės nurodytą aplinkybę, kad dalis jos atliktų investicijų jau buvo parduota atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ už 2 762 328,72 Lt (800 025,70 Eur), taip pat byloje esančius duomenis apie ieškovei priskaičiuotus amortizacinius atskaitymus, įskaičiuotus į bazinę šilumos kainą, teismai privalėjo padaryti išvadą, jog ieškovė yra atgavusi ne mažiau kaip 8 001 733 Lt (2 317 462,06 Eur) (be PVM) investicijų – išlaidų išsinuomotam turtui pagerinti ir naujam turtui sukurti (įgyti). Taip teismai skundžiamais procesiniais sprendimais iš esmės ieškovei priteisė ne turto pagerinimo išlaidas, o netesybas, susietas tik su Ukmergės rajono vartotojų nesuvartotos šilumos kiekiu laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., ko tai objektyviai neatspindi ieškovės patirtų šilumos ūkio pagerinimo išlaidų. Tuo tarpu pati ieškovė tokio pobūdžio reikalavimo nereiškė. Teismai, kaip ir ieškovė, iš konteksto ištraukė atskirus savivaldybės 2010 m. kovo 10 d. rašto žodžius, todėl padarė nepagrįstą išvadą apie neva savivaldybės pripažintą ieškovės teisę į jos investuotų lėšų grąžinimą. Savivaldybė niekada nepripažino ieškovės teisės į jos investuotų lėšų grąžinimą ieškovės ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis.

Teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.237 ir 6.501 straipsnių, Investicijų ir Šilumos ūkio įstatymų nuostatas, o tai lėmė bylos esmės neatskleidimą ir tikrosios ginčo šalių valios nenustatymą; nepagrįstai išvadą dėl ieškovei priteistinos kompensacijos už turto pagerinimą ir už kitą naujai sukurtą (įgytą) turtą grindė Modernizavimo sutarties 10.6.1 punktu. Nagrinėjamu atveju Modernizavimo sutartis nuo 2010 m. gegužės 30 d. nepasibaigė nė vienu iš sutarties 10.6.1 punkte nurodytų sutarties galiojimo prieš terminą pasibaigimo pagrindų, todėl teismams nebuvo teisinio pagrindo taikyti šią sutarties nuostatą. Be to, aiškindami ir taikydami Modernizavimo sutarties 10.6.1 punktą, teismai nepaisė aplinkybės, kad šios sutarties pasibaigimo padariniai kyla tik jos šalims, o atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ nebuvo Modernizavimo sutarties šalis. Todėl teismų argumentai dėl sutarties 10.6.1 punkto taikymo nėra ir negali būti susiję su atsakove UAB „Ukmergės šiluma“ ir negali sukelti šiai atsakovei teisinių padarinių.

Teismai, pripažinę, kad šalių ginčui išspręsti neturi būti taikoma Investicijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, pagal ieškovės suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą turėjo spręsti dėl ieškovės teisės į atliktus turto pagerinimus savivaldybei vienašališkai nutraukus Modernizavimo sutartį prieš terminą buvimo ar nebuvimo, t. y. dėl: 1) ieškovės išsinuomoto turto ir naujai sukurto (įgyto) turto vykdant Modernizavimo sutartį vertinimo; 2) momento, su kuriuo sietinas teisingo atlyginimo dydis pagal CK 6.501 straipsnio nuostatas; 3) atsakovės išnuomoto turto vertės padidėjimo (ar nepadidėjimo); 4) nuomininkės investicijų realumo ir jų dydžio nustatymo. Tačiau teismai šių reikšmingų ginčo aplinkybių netyrė, dėl to, neatskleisdami bylos esmės, priėmė neteisėtus ir nepagrįstus procesinius sprendimus.

Kadangi pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalies nuostatas nuomininkas turi teisę reikalauti būtinų išlaidų, turėtų daiktui pagerinti, tai nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti, ar atsakovių ieškovei išnuomotas turtas yra pagerintas. Faktas, ar daiktas buvo pagerintas, nustatomas, be kita ko, lyginamuoju aspektu įvertinus tą daiktą iki atitinkamų darbų atlikimo ir po jų atlikimo. Ieškovė daiktų pagerinimo išlaidų dydį įrodinėjo tik pateikdama UAB „Matininkai“ ataskaitą, tačiau šis įrodymas tiesiogiai nepatvirtina išlaidų būtinumo ir realumo. Aplinkybė, kad darbai buvo atliekami ilgą laiką, nesudaro pagrindo atleisti ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos ir jos nevykdymo teisinių padarinių (CPK 178 straipsnis). Be to, pagal Šilumos ūkio įstatymo 37 straipsnio 3 dalį, pasibaigus valdymo perdavimo laikotarpiui, turto, kurio valdymas buvo perduotas, vertė negali būti mažesnė negu valdymo perdavimo sutarties sudarymo metu. Šios teisės normos teismai nepagrįstai netaikė. Teismai iš esmės patenkino ginčijamus ieškovės reikalavimus nenurodydami, kokie (kurie) ieškovės atlikti darbai laikytini išnuomotų daiktų pagerinimu CK 6.501 straipsnio 1 dalies prasme. Nors sprendžiant klausimą dėl svetimo daikto pagerinimo esmine reikšmę turi ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo į svetimą daiktą, o tai, kiek dėl tų įdėjimų geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas, tačiau teismai neanalizavo ieškovės atliktų darbų apimties ir pobūdžio bei nenustatė, kokie darbai buvo reikalingi daiktų būklei palaikyti, kokie atitiko tik ieškovės poreikius, kokie pripažintini daikto pagerinimu.

Teismai nepagrįstai pripažino ieškovei teisę į papildomų, Modernizavimo sutartyje nenustatytų 1 222 916 Lt (354 180,95 Eur) investicijų kompensavimą. Šilumos ūkio veiklą imperatyviai reglamentuojančių teisės aktų, taip pat Modernizavimo sutarties 4.9, 4.10, 5.4, 6.2.4, 10.5 nuostatos patvirtina, kad ieškovė besąlygiškai įsipareigojo savo sąskaita ir rizika atlikti visas reikalingas papildomas investicijas, siekdama užtikrinti normalią išsinuomoto turto būklę ir techninį lygį, nepriklausomai nuo to, ar tai nurodyta Investicijų grafike. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės būtų sutikusios ir derinusios ieškovės nurodomas papildomas investicijas. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje pažymėjo, kad nesuderintos papildomai atliktos investicijos gali būti vertinamos kaip investuotojo rizika.

Teismai, pažeisdami proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą bei įrodymų pusiausvyros taisykles (CPK 12, 176, 179, 178, 185, 212–219 straipsniai), išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo visų byloje esančių įrodymų bei šalių nurodytų aplinkybių – padarė nepagrįstą išvadą, kad savivaldybė 2010 m. kovo 10 d. rašte pripažino ieškovės teisę į 5,5 mln. Lt (1,59 mln. Eur) kompensaciją; rėmėsi neleistinais įrodymais – UAB „Matininkai“ Turto vertinimo ataskaita; neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą – būtent ieškovė, o ne atsakovės, net ir nesant jų atsikirtimo, privalėjo įrodyti reikalavimo dėl turto pagerinimo išlaidų kompensavimo pagrįstumą; vertindami įrodymus buvo neobjektyvūs, įrodymus vertino išimtinai ieškovės naudai; nepagrįstai atsisakė skirti atsakovių prašomą teismo ekspertizę.

Teismai nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą kompensuoti jos už atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“ sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį, neva ieškovei iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. priėmimo buvo neaišku, ar atsakovės teisėtai 2010 m. gegužės 31 d. perėmė ginčo turtą ir juo naudojosi. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė teisėtai iki 2012 m. gegužės 8 d. valdė ginčo turtą. Pati ieškovė, neperduodama atsakovėms nuosavybės teisės į šilumos ūkio turtą, skųsdama nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, elgėsi neatsakingai ir turėjo už šį turtą mokėti nekilnojamojo turto mokestį, todėl jai pačiai tenka prisiimti iš tokių veiksmų kylančią riziką.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovių skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad:

Priešingai negu nurodoma atsakovių kasaciniame skunde, ieškovė nekeitė ieškinio dalyko, ji tik tikslino ieškinio reikalavimų priteisti kompensaciją už padarytas investicijas į išsinuomoto turto pagerinimą ir naujai sukurtą (įgytą) turtą dydžius (CPK 42 straipsnis, 141 straipsnio 1 dalis). Pagrindas tikslinti ieškinio reikalavimus buvo Turto vertinimo ataskaitoje nustatytos turto vertės. Ieškovės 2014 m. spalio 8 d. rašytiniai paaiškinimai, kuriais minėti ieškinio reikalavimų dydžiai buvo padidinti, buvo pateikti iki pirmosios instancijos teismui priimant nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, taigi ieškovė tinkamai įgyvendino įstatymo jai suteiktą teisę didinti ieškinio reikalavimus.

Teismai, spręsdami šalių ginčą, vertino šalių ketinimus pagal Modernizavimo sutarties nuostatas. Nors šios sutarties nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja ginčo situacijos, tačiau turėtų būti atsižvelgiama į artimiausias ginčui Modernizavimo sutarties normas ir jose išreikštą principinę šalių valią, kad sutarčiai pasibaigus prieš terminą ieškovei turi būti kompensuota už padarytas investicijas, net jei sutartis nutraukta dėl jos kaltės (Modernizavimo sutarties 10.6.1 punktas). Tokius sutarties šalių ketinimus, be kita ko, patvirtina ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo V. S. duoti parodymai. Taigi aplinkybė, kad Modernizavimo sutartis buvo nutraukta dėl ieškovės kaltės, šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatuota, kad nepriklausomai nuo to, jog Modernizavimo sutartis nutraukta dėl ieškovės kaltės, ieškovė turi teisę reikalauti kompensacijos už praradimus, patirtus dėl šios sutarties nutraukimo prieš terminą. O vedant šalių derybas dėl sutarties nutraukimo ir ieškovei mokėtinos kompensacijos, pati savivaldybė pripažino ieškovės teisę į kompensaciją (2010 m. kovo mėn. raštas).

Atsakovių argumentas, kad ieškovei nepriklauso kompensacija, nes ji neva susigrąžino visas investuotas lėšas, yra fakto klausimas, jis negali būti sprendžiamas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, Modernizavimo sutartimi šalys aiškiai sutarė, kad, sutarčiai pasibaigus prieš terminą, ieškovei už atliktas investicijas turi būti kompensuota. Pastarosios teisės sutartis nesieja nei su sutarties trukme, nei su ieškovės vykdant šilumos tiekimo veiklą susigrąžintomis investicijų sumomis. Išnuomoto turto pagerinimų kompensavimas yra nepriklausomas nuo naudojant šį turtą ir vykdant ūkinę veiklą gautų pajamų. Šiuo atveju ieškovė prašo kompensuoti už jai nuosavybės teise priklausiusį turtą, kurį ji naujai sukūrė per sutarties galiojimo laikotarpį. Klausimas dėl ieškovės gautų pajamų vykdant šilumos tiekimo veiklą nėra aktualus nagrinėjamai bylai ir nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl kompensacijos už paimtą turtą. Teisiškai nepagrįstu laikytinas atsakovių teiginys, esą teismai ieškovei priteisė ne turto pagerinimo išlaidas, o netesybas, susietas su Ukmergės rajono vartotojų nesuvartotos šilumos kiekiu laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. Netesybų priteisimas galimas tik kai jas nustato sutartis arba įstatymas (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o nagrinėjamoje situacijoje nėra nei vieno, nei kito.

Teismai, pripažindami ieškovės teisę į kompensaciją už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius bei kitą naujai sukurtą (įgytą) turtą, kompleksiškai vadovavosi ne tik atsakovių akcentuojama Modernizavimo sutarties 10.6.1 punkto nuostata, bet ir ikisutartinių dokumentų nuostatomis. Iš procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai, kompleksiškai išanalizavę minėtų dokumentų nuostatas, šalių elgesį ir vykusias derybas, nustatė tikruosius šalių ketinimus dėl ieškovės atliktų investicijų kompensavimo ir būtent jais grindė savo išvadas byloje.

Teisiškai nepagrįstas yra kasacinio skundo argumentas, esą Modernizavimo sutarties nutraukimo padariniai negali kilti atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“, nes ji nėra Modernizavimo sutarties šalis. Modernizavimo sutartis ir Turto nuomos sutartys (Turto nuomos sutarties Nr. 1 šalis buvo ir atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“) kompleksiškai reglamentavo sudėtingus sutarčių šalių tarpusavio teisinius santykius. Modernizavimo sutartis buvo sudaryta dėl, inter alia, UAB „Ukmergės šiluma“ šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos. Ieškinį, kuriuo prašė iš ieškovės neteisėto valdymo išreikalauti šilumos ūkio turtą, taip pat pareiškė tiek savivaldybė, tiek atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“; atitinkamai abiem atsakovėms turtas teismų sprendimais buvo perduotas. O Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl ieškovės teisės į kompensaciją sprendė nediferencijuodamas konkrečioms atsakovėms kylančių teisinių Modernizavimo sutarties nutraukimo padarinių. Be to, skundžiami procesiniai sprendimai grindžiami ne vien Modernizavimo sutarties, bet ir ikisutartinių dokumentų bei įstatymo (CK 6.501 straipsnis) nuostatomis. Priešingas aiškinimas suteiktų galimybę atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ nepagrįstai praturtėti (CK 6.237 straipsnis).

Modernizavimo sutarties specifiškumas ir aiškūs šalių ketinimai nulemia ir CK 6.501 straipsnio taikymo šios bylos kontekste specifiką. Tiek konkurso nuostatai, tiek Modernizavimo sutartis sukūrė specifinius šalių tarpusavio santykius, t. y. ši sutartis buvo sui generis sutartis, o Turto nuomos sutartys buvo sudarytos tik siekiant buhalterinėje apskaitoje įforminti turto perdavimą iš vieno juridinio asmens kitam juridiniam asmeniui. Todėl ir CK normos, reglamentuojančios nuomos teisinius santykius, taikytinos atsižvelgiant į šalių tarpusavio teisinių santykių specifiką. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos CK 6.501 straipsnio taikymo sąlygos, bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė šią teisės normą. Kasaciniame skunde nepagrįstai kvestionuojamas ieškovės atlikto išnuomoto turto pagerinimo faktas. Tai, kad išnuomotas turtas buvo pagerintas, patvirtina jau vien šilumos ūkio rodiklių teigiami pokyčiai po ieškovės atliktų pagerinimų. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių turto pagerinimo atlikimo faktą. Be to, priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, teismai neturėjo pagrįsti ir analizuoti kiekvieno šilumos ūkio turto objekto pagerinimo fakto atskirai, nes šilumos ūkio turtas sudaro turtinį kompleksą. O atsakovių sutikimo dėl ieškovės atliktų turto pagerinimų faktą patvirtina jau vien pats konkurso paskelbimas, konkurso nuostatai bei Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių pasirašymo faktas. Be to, atsakovės, būdamos informuotos apie atliekamas investicijas, joms neprieštaravo ir yra pripažinusios ieškovės atliktas didesnes nei Investicijų grafike nurodytos vertės investicijas. Ieškovės patirtų išlaidų būtinumą (jų dydžio aspektu) patvirtina Turto vertinimo ataskaita, parodanti, kad išlaidų buvo patirta ne daugiau, nei sukurta realios vertės. Atsakovės jokių įrodymų, paneigiančių Turto vertinimo ataskaitos išvadas, byloje nepateikė.

Atsakovės nepagrįstai teigia, kad teismai neįvertino aplinkybės, jog ieškovė papildomas (Investicijų grafike nenurodytas) investicijas atliko savo rizika, dėl to nėra pagrindo jų kompensuoti. Vykdydama Modernizavimo ir Turto nuomos sutartis bei jų pagrindu šilumos tiekėjo veiklą, ieškovė įgijo ne tik teisę, bet ir pareigą modernizuoti šilumos ūkį bei tinkamai vykdyti kitas Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintas šilumos tiekėjo pareigas. Ieškovė privalėjo daryti visas investicijas, kurias suponavo Modernizavimo sutarties ir teisės aktų reikalavimai. Modernizavimo sutarties 2.1, 2.2, 5.4 (c, d) punktų ir Turto nuomos sutarčių 4.7 punkto nuostatos įpareigojo ieškovę laikytis įstatymų reikalavimų. Energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnyje, Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982, 34, 38 punktuose nustatytos imperatyviosios šilumos tiekėjo pareigos lemia, kad, privalėdamas užtikrinti patikimą ir saugų šilumos tiekimą, šilumos tiekėjas turi atlikti ir tokias investicijas, kurių poreikis kyla iš teisės aktų reikalavimų, jų pasikeitimo arba jų poreikis kyla faktiškai vykdant veiklą. Atsižvelgiant į tai, kad šių papildomų investicijų pagrindu ieškovės naujai sukurtas (įgytas) turtas buvo perduotas atsakovėms, ieškovei šios investicijos turi būti kompensuotos. Priešingu atveju būtų sudarytos sąlygos atsakovėms nepagrįstai praturtėti (CK 6.237, 6.242 straipsniai).

Pagal įstatymus ieškovei pareiga derinti investicijas ir kainas su valstybės institucijomis nebuvo nustatyta iki 2003 m. liepos 26 d. 2003 m. gegužės 21 d. buvo priimtas Šilumos ūkio įstatymas (redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. liepos 1 d.), įtvirtinantis reikalavimą šilumos ir karšto vandens tiekėjams atlikti derinimus su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Ieškovė visas atliktas investicijas yra suderinusi su minėta institucija nuo tada, kai įstatyme buvo nustatyta tokio suderinimo pareiga. Atsakovės šios aplinkybės neginčija, jos įstatymų nustatyta tvarka neginčijo ir nė vieno Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimo, kuriuo buvo suderintos ieškovės planuojamos investicijos į šilumos ūkį. 2007 m. lapkričio 20 d. priėmus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.) kompetencija dalyvauti derinant investicijas ir kainą buvo suteikta ir savivaldybėms. Tik 2008 m. sausio 30 d. savivaldybės sprendimu Nr. 7-12 buvo patvirtinta įmonių, besiverčiančių šilumos tiekimo veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, investicinių planų derinimo su savivaldybės taryba tvarka. Tačiau net ir Šilumos ūkio įstatyme atsiradus savivaldybės kompetencijai dalyvauti derinant investicijas ir kainą, atsakovė nuolat vengė tai daryti ir pareikšti bet kokią nuomonę dėl konkrečių šilumos ūkiui reikalingų investicijų suderinimo. Tuo tarpu ieškovė privalėjo vykdyti jai įstatymų pavestas šilumos tiekėjo pareigas ir įsipareigojimus dėl šilumos ūkio modernizavimo ir renovacijos.

Nepagrįstas yra atsakovių teiginys, kad ieškovė galėjo ir turėjo numatyti teisės aktų pasikeitimą, dėl to jai tenka rizika dėl įstatymų pakeitimų nulemtų papildomų investicijų poreikio. Jeigu šilumos ūkis nebūtų buvęs perduotas ieškovei modernizuoti, atitinkamus veiksmus (tarp jų – ir įstatymų pasikeitimų nulemtas papildomas investicijas) būtų turėjusi atlikti pati atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“, nes jai būtų taikomos analogiškos įstatymų nuostatos. Atsižvelgiant į tai, atsakovių siekis perkelti ieškovei teisės aktų pasikeitimo riziką laikytinas nepagrįstu jų siekiu sutaupyti ieškovės sąskaita.

Teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomų proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo. Visus byloje esančius įrodymus teismai įvertino tinkamai ir objektyviai, dėl jų pasisakė ir jais grindė savo išvadas dėl atsakovių ginčijamų ieškinio reikalavimų.

Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad, galutinai atsakovių naudai išsprendus ginčą dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo, atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ privalo atlyginti ieškovei šios patirtas 16 854,45 Eur išlaidas dėl nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo, nes atsakovė laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2012 m. birželio 30 d. nemokėdama šio mokesčio valstybei nepagrįstai praturtėjo (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

Trečiasis asmuo atsiliepimų į kasacinius skundus CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Įstatymu taip pat nustatyta teismo diskrecijos teisė nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kai tai yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis), ji gali būti įgyvendinama tiek teismo, tiek šalių iniciatyva.

Šalis gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui nėra privalomas. Taigi įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o teismas sprendžia, kiek pateikti argumentai reikšmingi ir ar jie pagrindžia poreikį nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Ieškovė kasaciniam teismui pateiktu prašymu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, argumentuodama, kad byla yra sudėtinga, didelės apimties, bus pasisakoma naujais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais, o bylos išnagrinėjimo rezultatas turės įtakos investuotojų požiūriui į investicinę aplinką Lietuvoje.

Teisėjų kolegija, būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą egzistavimo aspektu įvertinusi nagrinėjamą bylą, pateiktą ieškovės prašymą, atsižvelgdama į tai, kad šalių teisė būti išklausytoms buvo įgyvendinta tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme, tiek joms teikiant procesinius dokumentus apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismams, konstatuoja, kad būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą nenustatyta. Dėl to nurodytas ieškovės prašymas netenkintinas, byla pagal CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę kasaciniame teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo keitimo

Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis – pvz., CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys, 405, 417, 418 straipsniai).

Taigi bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymai (CPK 42 straipsnio 1 dalis) nustato ir tokią dispozityvumo principo išraišką kaip teisės keisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką suteikimas ieškovui po to, kai teismas priima ieškinį (iškelia civilinę bylą). Keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką, kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formaliųjų reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis.

CPK 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas turi teisę tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Nurodytu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas ir (ar) naujų arba papildomų įrodymų, patikslinančių reikalavimo apimtį, pateikimas yra ne tas pats, kas ieškinio dalyko pakeitimas, nes tai skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius. Keičiant ieškinio dalyką, šis ieškinio elementas pakinta, o sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik sumažėja ar padidėja ieškinio dalyko apimtis, bet ieškinio dalykas nesikeičia, nes išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas. Procesinė galimybė tikslinti (didinti ar mažinti) ieškinio reikalavimus ne tik užtikrina dispozityvumo ir rungtyniškumo principų įgyvendinimą, bet ir yra būtina operatyvaus, koncentruoto bei ekonomiško bylos išnagrinėjimo prielaida (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDA3LTk2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-407-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-407-969/2015">e3K-3-407-969/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Atsakovės kasaciniame skunde teigia, kad teismai, pažeisdami minėtas proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio dalyko suformulavimą ir ieškinio dalyko tikslinimą (pakeitimą), be teisinio pagrindo išeidami už ieškinio ribų, ieškovei nepagrįstai priteisė 1 696 039,45 Eur kompensaciją, t. y. 155 696 Eur didesnę, negu ieškovė buvo nurodžiusi ieškinyje.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, nurodžiusi ieškinyje faktines aplinkybes, pagrindžiančias jos reiškiamus reikalavimus (ieškinio pagrindą), suformulavo reikalavimus (ieškinio dalyką), tarp jų – priteisti solidariai iš atsakovių 5 105 685,04 Lt (1 478 708,60 Eur) kaip kompensaciją už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius ir 2 085 619,01 Lt (604 037,02 Eur) kaip kompensaciją už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą. Vėliau, teisminio nagrinėjimo metu, susipažinusi su atsakovių pateiktu atsiliepimu į ieškinį, rašytiniais įrodymais, šalims pateikus turto vertinimo ataskaitas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, ieškovė pateikė procesinį dokumentą – procesinius prašymus ir paaiškinimus. Šiame procesiniame dokumente ieškovė patikslino minėtus pirminiame ieškinyje pareikštus reikalavimus dėl kompensacijų iš atsakovių priteisimo, prašydama solidariai iš atsakovių priteisti atitinkamai 5 856 085 Lt (1 696 039,45 Eur) ir 2 209 629,28 Lt (639 952,87 Eur). Šis procesinis dokumentas buvo priimtas pirmosios instancijos teismo teisėjo 2014 m. spalio 8 d. rezoliucija.

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 42 straipsnio 1 dalies, 141 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir šios nutarties 99 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, taip pat atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir reikalavimų apimtį, tokius ieškovės veiksmus vertina kaip ieškinio dalyko (reikalavimų apimties) tikslinimą, o ne pakeitimą, t. y. remiantis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir ieškovės pateiktu jų vertinimu buvo patikslinti pirminiame ieškinyje suformuluoti reikalavimai dėl šios nutarties 101 punkte nurodytų kompensacijų priteisimo, padidinant prašomų priteisti kompensacijų sumas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė turėjo teisę pasirinkti būtent tokį savo teisių gynybos būdą (CK 1.137 straipsnis, CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135, 141 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje būtent šiuo ieškovės pateiktu procesiniu dokumentu galutinai buvo suformuluotos bylos nagrinėjimo ribos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas dokumentas buvo pirmosios instancijos teismui pateiktas nepažeidžiant CPK 141 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių reikalavimų, atsakovėms buvo suteikta teisė pateikti atsiliepimą į šį procesinį dokumentą, taip pat pasisakyti dėl ieškovės patikslintų (padidintų) reikalavimų apimties pirmosios instancijos teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovių argumentus dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio dalyko suformulavimą ir pakeitimą, pažeidimo kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl kompensacijos už šilumos ūkio pagerinimus ir naujai sukurtą (įgytą) turtą

Modernizavimo sutarties 5.2 straipsnio b punkte (taip pat iš esmės analogiškame Turto nuomos sutarčių 4.8 punkte) nustatyta, kad, pasibaigus turto nuomos terminui pagal Turto nuomos sutartis, visos operatoriaus (ieškovės) investicijos ir jomis padaryti šilumos ūkio pagerinimai, modernizavimas ir pertvarkymai, taip pat operatoriaus investicijų pagrindu sukurti nauji objektai (ir žemė) pagal atskirą operatoriaus ir nuomotojo (atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“, UAB „Dainavos energetika“) susitarimą tampa nuomotojų nuosavybe – yra parduodami nuomotojams už vieną litą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2012">3K-3-212/2012</a>, kurioje buvo ginčijamas Modernizavimo sutarties nutraukimo teisėtumas, konstatavo, kad minėtos Modernizavimo sutarties, taip pat Turto nuomos sutarčių nuostatos galėtų būti taikomos tiktai tuo atveju, jeigu Modernizavimo, kartu ir Turto nuomos, sutartys būtų pasibaigusios suėjus turto nuomos terminui, t. y. nuo sutarties sudarymo praėjus 15 metų.

Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad vertinant šalių Modernizavimo sutarties nutraukimo padarinius būtina atsižvelgti į sutarties ir ja sulygtų investicijų pagrindu atliktų turto pagerinimo, pertvarkymo ir naujai sukurtų objektų specifiką – Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių objektas šalių susitarimu buvo Ukmergės rajono šilumos ūkio turtas, kuris laikytinas turtiniu kompleksu, būtinu tinkamai tiekti šilumos energiją Ukmergės rajono gyventojams; investicijų pagrindu atlikti šio turto pagerinimai ir naujai sukurti objektai taip pat laikytini turtiniu kompleksu CK 1.110 straipsnio 2 dalies prasme.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į minėtą nuomos santykių ir objekto specifiką, konstatavo, kad ieškovės atliktoms investicijoms negali būti taikomos restitucijos taisyklės; siekiant ieškovei investicijų pagrindu atliktų turto pagerinimo išlaidų atlyginimo turi būti taikomos specialiosios nuomos teisinius santykius reguliuojančios teisės normos – CK 6.501 straipsnis ir ikisutartinių dokumentų nuostatos (Investicijų projektas – Modernizavimo sutarties Priedas Nr. 2 ir kt.).

Taigi nagrinėjamoje byloje prejudicinę galią turinčia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi pripažinta, kad Modernizavimo sutartį nutraukus prieš terminą atsakovės neturi teisinio pagrindo perimti ieškovės nuomoto ir pagal Modernizavimo sutartį investicijomis pagerinto ir (ar) naujai sukurto (įgyto) turto už vieną litą, o ieškovės į šį turtą atliktos investicijos galėtų būti kompensuotos pagal CK 6.501 straipsnio ir ikisutartinių dokumentų nuostatas (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išsinuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti. O pagal minėto straipsnio 3 dalį nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti.

Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant minėtą teisės normą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NC03MDEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-74-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-74-701/2016">3K-3-74-701/2016</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 106 ir 107 punktuose nurodytais išaiškinimais, atsižvelgdama į tai, kad šalys byloje neįrodinėjo, jog ieškovės atliktoms investicijoms kompensuoti turi būti taikomos kitos taisyklės, sprendžia, kad šioje byloje egzistuoja būtinoji daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlyga – įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.

Kita būtinųjų daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlyga yra išsinuomoto daikto pagerinimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, jog daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis. Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko (panaudos gavėjo) poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2012">3K-3-261/2012</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės organizuoto konkurso nuostatų 1.1.1 punktas, be kita ko, nustatė tokias investuotojo (konkurso laimėtojos UAB „Energijos taupymo centras“) pareigas: modernizuoti, renovuoti ir eksploatuoti SP UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“, UAB „Dainavos energetika“ šilumos ūkį, užtikrinant optimalų šilumos ūkio funkcionavimą, bei garantuoti techniškai tvarkingą jo būklę, investicijų sutarties galiojimui pasibaigus; atnaujinti šilumos energijos generavimo, paskirstymo ir vartojimo įrenginius, statyti naujus; daryti investicijas naujam turtui įsigyti; esant nuomos sutarčiai, sutvarkius šilumos ūkį ir nuomos sutarties galiojimui pasibaigus, parduoti Ukmergės rajono savivaldybei (jos bendrovėms) naujai sukurtą turtą už vieną litą.

Modernizavimo sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad minėtiems konkurso tikslams įgyvendinti investuotojas Ukmergėje įsteigia savo patronuojamą įmonę – ieškovę (operatorius), per kurią vykdo investicijas, išnuomoto turto eksploatavimą ir tiekia šilumos energiją vartotojams. Modernizavimo sutarties 5.2 punktu operatorius (ieškovė) įsipareigojo atlikti išnuomojamo turto – šilumos ūkio – renovaciją ir modernizavimą sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Įvertinusi minėtas konkurso nuostatų ir Modernizavimo sutarties sąlygas teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių sudarytos Modernizavimo sutarties tikslas buvo modernizuoti ir renovuoti, t. y. atnaujinti ir pagerinti, Ukmergės rajono šilumos ūkį. Bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad ginčo šilumos ūkio turtas buvo pagerintas, taip pat naujai sukurtas (įgytas), o išnuomoto turto pagerinimo faktą, be kita ko, patvirtina šilumos ūkio rodiklių teigiami pokyčiai po ieškovės atliktų pagerinimų. Atsakovės bylos nagrinėjimo metu ir kasaciniu skundu šių teismų padarytų išvadų nepaneigė. Jos byloje neįrodinėjo, kad Modernizavimo sutarties tikslas modernizuoti ir renovuoti ginčo šilumos ūkį nebuvo pasiektas, kad jos, perėmusios iš ieškovės turtą, atliko kitus, ieškovės neatliktus turto gerinimo ar remonto darbus. Be to, Modernizavo sutartis prieš terminą buvo nutraukta ne dėl to, kad ieškovė netinkamai vykdė pareigą modernizuoti ir renovuoti šilumos ūkį, o dėl kitokių ieškovės padarytų pažeidimų, nustatytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatyta viena būtinųjų turto pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlygų – ieškovės atliktas išnuomoto šilumos ūkio turto pagerinimas.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kitos būtinosios daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlygos – nuomotojo leidimo daryti daikto pagerinimus, yra išaiškinęs, kad leidimo atlikti nuomojamo daikto pagerinimus davimas savo esme yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių. Įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 straipsnis). Įstatymo taip pat nenustatyta leidimo turinio. Leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas; daikto savininkas, spręsdamas, duoti ar ne jo daiktą naudojančiam asmeniui leidimą pagerinti daiktą, turi teisę detaliai išsiaiškinti, ką ir kaip ketinama daryti su jo daiktu. Nuomotojo leidimo atlikti daikto pagerinimą formai ir turinio detalumui gali turėti įtakos šalių tarpusavio asmeniniai ar verslo santykiai, ankstesnis bendradarbiavimas, nuomos santykių tęstinumas iki leidimo išdavimo ir numatoma trukmė po pagerinimo atlikimo, pasitikėjimas vienas kitu ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NC03MDEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-74-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-74-701/2016">3K-3-74-701/2016</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, įvertinusi šalis siejusių teisinių santykių specifiką, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nagrinėjimu atveju atsakovių ieškovei suteiktą leidimą atlikti išnuomoto turto pagerinimus patvirtina konkurso paskelbimas, konkurso nuostatai, Modernizavimo sutarties sudarymo faktas, Modernizavimo sutarties priedas Nr. 2 – Investicijų projektas. Atsakovių kasacinio skundo argumentai šios teismų padarytos išvados nepaneigia. Aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje nurodyta, jog nesuderintos papildomai atliktos investicijos gali būti vertinamos kaip investuotojo rizika, turi įtakos sprendžiant dėl ieškovei kompensuotinų investicijų už šilumos ūkio turto pagerinimą dydžio nustatymo, tačiau nepaneigia fakto, kad ieškovei buvo suteiktas atsakovių leidimas pagerinti šilumos ūkio turtą.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo būtina nustatyti nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį. Išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais. CK 6.501 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu išlaidų atlyginimas nesiejamas su pagerinimų atlikimo būtinumu. Jame įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą (atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti). Taigi atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) nuomotojas gali tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NC03MDEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-74-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-74-701/2016">3K-3-74-701/2016</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisės taikymo aspektu įvertinusi skundžiamus procesinius sprendimus, sutinka su atsakovių kasacinio skundo argumentu, kad teismai, spręsdami dėl ieškovei priteistinos kompensacijos už investicijas į išnuomotą ir naujai sukurtą (įgytą) turtą dydžio, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei teismo ekspertizės skyrimą.

Nagrinėjamu atveju teismai ieškovei priteistinų kompensacijų dydį už minėtas investicijas nustatė įvertinę tik vieną įrodymą – ieškovės pateiktą Turto vertinimo ataskaitą Nr. 10A0-1308-0009, taip pat aplinkybę, kad 2010 m. kovo mėn. rašte atsakovė Ukmergės rajono savivaldybė siūlė ieškovei konkretaus dydžio (5,5 mln. Lt, arba 1,59 mln. Eur) kompensaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nurodyta Turto vertinimo atskaita atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimus, ji nėra pakankamas įrodymas, pagrindžiantis kompensacijų dydį, joje nustatyta tik atsakovėms perduoto šilumos ūkio turto vertė šio turto perdavimo atsakovėms momentu, tačiau nenustatyta, kokia šilumos ūkio turto vertė buvo Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių sudarymo momentu (Šilumos ūkio įstatymo 37 straipsnio 3 dalis), koks yra šilumos ūkio turto (turtinio komplekso) vertės skirtumas, kiek šio turto vertė padidėjo dėl ieškovės atliktų investicijų, koks yra turto nusidėvėjimas.

Be to, aplinkybė, kad, vykstant šalių deryboms dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo, siekiant šį klausimą išspręsti taikiai, nesikreipiant į teismą, 2010 m. kovo mėn. rašte atsakovė Ukmergės rajono savivaldybė siūlė ieškovei konkretaus dydžio kompensaciją, savaime nepatvirtina, jog būtent tokio dydžio ieškovės atliktos investicijos buvo būtinos, atsižvelgiant į nuomotojo leidimu atliktų išsinuomoto daikto pagerinimo apimtis, todėl turi būti atlygintos. Nurodyta aplinkybė turėtų būti vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ir įrodymus, taip pat vykusias šalių derybas.

Dėl šios nutarties 119 ir 120 punktuose nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su atsakovių kasacinio skundo argumentais, kad teismai, siekdami tinkamai nustatyti ieškovės atliktų investicijų į šilumos ūkio turto pagerinimą dydį, šio turto pagerinimų vertę, byloje esant tik vienam šilumos ūkio turto vertę nurodančiam įrodymui – ieškovės pateiktai Turto vertinimo ataskaitai, o atsakovių pateiktų turto vertinimo ataskaitų byloje nevertinus dėl jose padarytų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimų pažeidimų, atsižvelgdami į byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumą ir specifiškumą, turėjo paskirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis).

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, jog, ieškovei įvykdžius pareigą modernizuoti, renovuoti šilumos ūkį bei atlikti investicijas, tokios investicijos, Modernizavimo sutarčiai pasibaigus prieš terminą, nepriklausomai nuo sutarties pasibaigimo pagrindo, privalo būti kompensuotos (CK 6.501 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismai, spręsdami dėl ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio, netinkamai taikė įrodinėjimo procesą ir ekspertizės atlikimą reglamentuojančias teisės normas, dėl šios priežasties ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl kompensacijos, susijusios su ieškovės sumokėtu nekilnojamojo turto mokesčiu

Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, nekilnojamojo turto mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys.

CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Byloje teismų nustatyta, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo klausimą, 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi įpareigojo ieškovę perduoti atsakovei Ukmergės rajono savivaldybei valdyti turtą pagal 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Ukmergės šiluma“ išnuomoto turto sąrašą, 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Dainavos energetika“ išnuomoto turto sąrašą, 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Miesto energija“ naujai sukurto turto sąrašą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi, be kita ko, atmestas ieškovės reikalavimas dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir ieškovė įpareigota grąžinti UAB „Ukmergės šiluma“ pagal Turto nuomos sutartį Nr. 1 išnuomotą turtą; atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ pripažinta nuosavybės teisė į pagal Modernizavimo sutartį padarytas investicijas ir jomis naudojantis atliktą šilumos ūkio pagerinimą, modernizavimą ir pertvarkymą, taip pat investicijų pagrindu sukurtus naujus objektus, šis turtas perduotas UAB „Ukmergės šiluma“ valdyti ir naudoti.

Taigi ginčo šilumos ūkio turtas ir jį sudarantis nekilnojamasis turtas nuo 2010 m. gegužės 31 d. buvo perduotas valdyti atsakovėms, tačiau nuosavybės teisė į šį turtą atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ pripažinta tik minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi. Iki tol nuosavybės teisė į ginčo, taip pat ir nekilnojamąjį, turtą buvo registruota ieškovės vardu.

Teismų taip pat nustatyta ir byloje ginčo dėl to nėra, kad ieškovė, kaip registruota minėto turto savininkė, vykdydama šios nutarties 123 punkte nurodytą pareigą, nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2012 m. birželio 30 d. mokėjo nekilnojamojo turto mokestį, iš viso – 16 854,45 Eur; nurodytu laikotarpiu atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ šio mokesčio nemokėjo. Taigi ieškovė mokėjo nekilnojamojo turto mokestį, nors nesinaudojo šio mokesčio objektu buvusiais nekilnojamaisiais daiktais, jų nevaldė ir jais nedisponavo. Šis turtas buvo perduotas atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“, kuri naudojosi turtu ir jį valdė bei juo naudodamasi vykdė šilumos tiekėjo veiklą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“, nurodytu laikotarpiu nemokėdama nekilnojamojo turto mokesčio, tačiau valdydama nekilnojamojo turto mokesčio objektu esantį turtą ir juo naudodamasi, sutaupė ieškovės sąskaita.

Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 124 ir 125 punktuose nurodytomis teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, atsižvelgdama į šios nutarties 129 punkte nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“, nemokėdama nuomos mokesčio valstybei, nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė privalo grąžinti ieškovei šios valstybei sumokėtą 16 854,45 Eur dydžio nekilnojamojo turto mokestį.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą atsakovių kasacinio skundo argumentą, kad ieškovė, neperduodama atsakovėms nuosavybės teisės į šilumos ūkio turtą ir skųsdama teismų procesinius sprendimus civilinėje byloje dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, nuostolį dėl nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo patyrė dėl savo pačios neatsakingų veiksmų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2012 m. gegužės 8 d. patvirtinus sutarties nutraukimo pagrįstumą, atsirado neginčytinas nuosavybės perregistravimo pagrindas, iki tol ieškovė, nors, vykdydama teismo nutartį, ir buvo fiziškai perdavusi atsakovei turtą, įsitikinusi savo pozicijos civilinėje byloje teisingumu, neprivalėjo perduoti nuosavybės teises į ginčo turtą atsakovei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimu, paliktu nepakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi, konstatuota, jog ieškovės prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį, kaip turto nuomos mokesčio sudedamąją dalį, atsirado nuo 2008 m. gruodžio 12 d., todėl nurodytoje byloje iš ieškovės buvo priteista skola, lygi 2009 m. vasario–liepos mėnesiais nesumokėtai nuomos mokesčio sudedamajai daliai – nekilnojamojo turto mokesčiui. Taigi tuo atveju, jeigu ginčas dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo teisėtumo būtų išspręstas ieškovės naudai ir Modernizavimo sutartis, o kartu ir Turto nuomos sutartis Nr. 1, nebūtų nutrauktos, tačiau ieškovė teisminio bylinėjimosi laikotarpiu nebūtų mokėjusi nekilnojamojo turto mokesčio, atsakovė dėl šio mokesčio, kaip sudedamosios turto nuomos mokesčio dalies, priteisimo galėtų kreiptis į teismą inicijuodama dar vieną šalių teisminį ginčą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad asmens teisė skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus teismų procesinius sprendimus yra civilinio proceso įstatymo įtvirtinta ir ginama procesinė teisė (pvz., CPK 151, 301, 334 straipsniai). Dėl šios priežasties ieškovė turėjo teisę skųsti, jos manymu, nepagrįstus teismų procesinius sprendimus, o byloje nenustatyta ieškovės nesąžiningumo naudojantis minėtomis įstatymo garantuojamomis procesinėmis teisėmis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos, susijusios su ieškovės sumokėtu nekilnojamojo turto mokesčiu, tinkamai taikė materialiosios teisės normos, reglamentuojančias pareigą mokėti nekilnojamojo turto mokestį ir nepagrįstą praturtėjimą, todėl nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl kompensacijos, susijusios su paskolos Finansų ministerijai grąžinimu

CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.487 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį. O šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad nuomos mokestis šalių susitarimu gali būti nustatytas konkrečia pinigų suma, kuri turi būti mokama iš karto arba periodiškai.

Taigi nuomos mokestis yra viena iš pagrindinių nuomos sutarties sąlygų. Remiantis sutarties laisvės principu, įtvirtintu CK 6.156 straipsnyje, šalys, sudarydamos nuomos sutartį, dėl nuomos mokesčio dydžio, šio mokesčio sudėtinių dalių ir mokėjimo tvarkos, jo apskaičiavimo metodikos susitaria laisva valia. Tuo atveju, jeigu šalys nuomos mokestį, nustatytą konkrečia pinigų suma, susitaria sumokėti iš karto (iš anksto), tai toks nuomos mokestis paprastai laikytinas avansiniu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors avanso sąvoka nevartojama reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau kasacinio teismo praktikoje ji suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus ar lėšos šiaip kam nors. Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – įvykdyti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Kasacinio teismo išaiškinta, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat gali atlikti įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje), bet neatlieka užtikrinamosios funkcijos. Šalių perduodama pinigų suma, pavadinta avansu, gali turėti užtikrinamąją funkciją tik tada, kai iš sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių išreikštą bendrą ketinimą dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-116/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-116/2012">3K-3-116/2012</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Ieškovė ir atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“, vykdydamos Modernizavimo sutarties sąlygas, 2001 m. sausio 2 d. sudarė Turto nuomos sutartį Nr. 1, pagal kurią ieškovei buvo išnuomotas šilumos ūkio turtas, dėl kurio renovacijos ir modernizavimo buvo susitarta Modernizavimo sutartimi. Turto nuomos sutarties 3.1 punktu šalys susitarė dėl turto nuomos termino – 15 metų, bet ne trumpiau, nei pasibaigs 15 šildymo sezonų skaičiuojant po 2000 m. rudens – 2001 m. žiemos šildymo sezono iki paskutinių nuomos metų birželio 1 d. Šios sutarties 5.2 punktu šalys susitarė dėl turto nuomos mokesčio sudėties – pagal 5.2.1 punktą nuomos mokestį sudaro, be kita ko, ilgalaikės paskolos grąžinimas (ir palūkanos) Finansų ministerijos paskolos sutarties su UAB „Ukmergės šiluma“ pagrindu. Nuomos mokesčio mokėjimo tvarką šalys aptarė sutarties 5.3 punkte – pagal 5.3.1 punktą paskola grąžinama ir palūkanos mokamos Finansų ministerijos paskolos sutartyje su UAB „Ukmergės šiluma“ nustatyta tvarka ir terminais mokėjimo dienos valiutos kursu pagal pridedamą mokėjimo grafiką. Sutarties 6.2.2 punktu ieškovė įsipareigojo atsiskaityti su atsakove sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Sutarties 9.1 punkte nustatyta, kad sutartis turi galioti iki turto nuomos termino pabaigos.

Pagal paskolos mokėjimo grafiką nuomos mokestis nuo 2010 m., t. y. baigus mokėti paskolą Finansų ministerijai, yra lygus 0. Šis mokėjimo grafikas buvo pakeistas šalių 2001 m. gegužės 14 d. susitarimu Nr. 01/05/14-01/42 dėl prie 2001 m. sausio 2 d. Turto nuomos sutarties Nr. 1 pridedamo 5.3.1 punkte nurodyto mokėjimo grafiko pakeitimo. Pakeistame Finansų ministerijai mokamos paskolos mokėjimo grafike nebuvo grafos „nuomos mokestis“.

Šalys 2002 m. gruodžio 21 d. susitarimu dėl Turto nuomos sutarties Nr. l dalinio papildymo bei pakeitimo, be kitų Turto nuomos sutarties sąlygų, pakeitė sutarties 5 skirsnį, reglamentuojantį turto nuomos mokesčio sudėtį ir mokėjimo tvarką: 5.1 punkte nustatė, kad ieškovė atsakovei nuomos mokestį moka per visą sutarties galiojimo laikotarpį; pagal 5.2.1 punktą nuomos mokestis, be kita ko, susideda iš atsakovės faktinių ilgalaikių įsipareigojimų apmokėjimo, jais laikomi ilgalaikės paskolos grąžinimas Finansų ministerijai, palūkanos, baudos, delspinigiai; 5.3 punkte nustatyta, kad ieškovė turto nuomos mokestį moka už kiekvieną mėnesį pagal pateiktą sąskaitą faktūrą iki poataskaitinio mėnesio 15 dienos.

Taigi Turto nuomos sutartimi ir jos pakeitimais šalys susitarė dėl turto nuomos mokesčio sudedamųjų dalių, kurių viena yra ilgalaikės paskolos grąžinimas pagal Finansų ministerijos paskolos sutartį su atsakove, ir jo apskaičiavimo metodikos bei tvarkos. Nuomos mokesčio dydis nėra pastovus, jis kintamas, nes priklauso nuo kiekvienos iš mokesčio sudėtinių dalių tam tikrų mokėjimo aplinkybių. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar ieškovės už atsakovę Finansų ministerijai grąžinta paskola laikytina išankstiniu (avansiniu) nuomos mokesčiu, turėjusiu galioti visą Turto nuomos sutarties galiojimo laikotarpį, ir ar sutartį nutraukus prieš terminą, šis mokestis (atitinkama procentinė jo dalis) turėtų būti grąžintas ieškovei. Taigi šalys skirtingai aiškina Turto nuomos sutarties sąlygas, reglamentuojančias turto nuomos mokestį, jo sudėtines dalis ir mokėjimo tvarką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties esmė yra šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina sutartį ar atskirą jos sąlygą, teismas taiko CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarties aiškinimo taisykles, kuriomis pašalinami šalių nesutarimai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui dėl sutarties termino bei jos sąlygų, sutartis pirmiausia turi būti aiškinama nagrinėjant tikruosius šalių ketinimus, taip pat atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo ir (ar) jos sąlygų nustatymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Sutarties ir jos sąlygų aiškinimas turi būti atliekamas taikant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-311/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-311/2013">3K-3-311/2013</a>; kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įvertinusi Turto nuomos sutarties Nr. 1 ir jos pakeitimų sąlygas dėl nuomos mokesčio sudėtinių dalių ir jų mokėjimo tvarkos, nurodytas šios nutarties 136–138 punktuose, taip pat šias sąlygas įvertinusi visų šalių sudarytų susitarimų, taip pat ir Modernizavimo sutarties, kontekste, pagal teismų nustatytas aplinkybes, reikšmingas šalių sutartinių santykių aiškinimui, atsižvelgdama į Turto nuomos sutarties galiojimo laikotarpį ir į tai, kad 2002 m. gruodžio 21 d. susitarime dėl Turto nuomos sutarties pakeitimo šalys aiškiai sutarė, jog nuomos mokestis mokamas per visą sutarties galiojimo laikotarpį (15 metų), o šį mokestį, be kitų sudedamųjų dalių, sudaro ir ilgalaikės paskolos grąžinimas Finansų ministerijai, sprendžia, kad Turto nuomos sutartimi Nr. 1 šalys susitarė dėl viso turto nuomos mokesčio sudėtinių dalių, galiojančių visą šios sutarties galiojimo laikotarpį. Taigi sąlyga dėl paskolos Finansų ministerijai grąžinimo, kaip sudedamosios turto nuomos mokesčio dalies, taip pat turėjo galioti visą Turto nuomos sutarties Nr. 1 galiojimo laikotarpį.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, sudarydama Turto nuomos sutartį Nr. 1 15 metų terminui ir sutikusi prisiimti įsipareigojimus sumokėti paskolą Finansų ministerijai už atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“, pagrįstai tikėjosi šias (paskolos mokėjimo) išlaidas patirti viso sutarties galiojimo laikotarpiu (15 metų) ir apskaičiuodama savo išlaidas, jų pagrįstumą vertino ir paskirstė būtent šiam terminui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 141 punkte nurodytą išvadą, taip pat į tai, kad ieškovė įsipareigojimus Finansų ministerijai pagal šios ir atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ sudarytą paskolos sutartį įvykdė 2009 m. trečiąjį ketvirtį, daro išvadą, kad toks minėtos paskolos grąžinimas prieš Turto nuomos sutarties Nr. 1 galiojimo terminą vertintinas kaip išankstinis (avansinis) vienos iš pagrindinio mokėjimo (viso turto nuomos mokesčio) sudedamųjų dalių apmokėjimas.

Kadangi paskolos Finansų ministerijai grąžinimas savo turiniu laikytinas avansiniu turto nuomos mokesčio dalies, turėjusio galioti visą sutarties laikotarpį, mokėjimu, o Turto nuomos sutartis Nr. 1 nutraukta prieš terminą, tai, nepriklausomai nuo šalis siejusių sutartinių įsipareigojimų pabaigos priežasčių, šis avansinis mokėjimas, t. y. 1/3 dalis Finansų ministerijai grąžintos paskolos, turi būti gavusios šalies (atsakovės, kuri išvengė prievolės grąžinti paskolą Finansų ministerijai) grąžinamas jį sumokėjusiai šaliai (ieškovei).

Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos, susijusios su Finansų ministerijai grąžinta paskola, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą ir nuomos mokestį, jo sudedamąsias dalis ir mokėjimo tvarką, todėl nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir dėl šios bylos dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Dėl pareigos perimti darbuotojus

Modernizavimo sutarties 4.2.4 punkte nustatyta, kad, pasibaigus Turto nuomos sutarčiai ir atlikus ūkinės veiklos auditą, ieškovės darbuotojai, kurių darbinės funkcijos tiesiogiai susijusios su išnuomotu turtu bei su šiuo turtu technologiškai susijusio kito turto priežiūra, aptarnavimu ir administravimu, bus įdarbinti UAB „Ukmergės šiluma“ ir UAB „Dainavos energetika“ ar kitose minėtų įmonių (turto savininko) ar savivaldybės kontroliuojamose įmonėse, išlaikant šių asmenų socialines garantijas.

Turto nuomos sutarties Nr. 1 6.1.4 punkte nustatyta, kad nuomotojas (atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“) įsipareigoja pasibaigus sutarčiai įdarbinti nuomininko (ieškovės) darbuotojus, kurių darbinės funkcijos tiesiogiai susijusios su turto bei su šiuo turto technologiškai susijusio kito turto priežiūra, aptarnavimu ir administravimu.

Modernizavimo sutarties 10.4 punkte nustatyta, kad sutartis galioja 15 metų nuo jos pasirašymo dienos; 10.5 punkte nurodyta, kad sutarties galiojimas pasibaigia prieš nustatytą terminą 10.5 punkte nustatytais pagrindais – šalių tarpusavio susitarimu (10.5.1 punktas), savivaldybės vienašališku reikalavimu dėl operatoriaus kaltės netiekiant gyventojų grupei šilumos (10.5.2 punktas), operatoriaus vienašališku reikalavimu dėl savivaldybės kaltės (10.5.3 punktas), šalių vienašališku reikalavimu nesant kitos šalies kaltės (10.5.4 punktas) ir prieš terminą pasibaigus Turto nuomos sutarčiai (10.5.5 punktas).

Minėta, kad nagrinėjamu atveju Modernizavimo sutartis nutraukta ne jos 10.5 punkte nustatytais pagrindais, o pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nurodytą pagrindą dėl ieškovės kaltės.

Byloje nustatyta, kad šalys, 2010 metais vykstant jų deryboms dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo, taip pat derėjosi dėl ieškovės darbuotojų perėmimo ir įdarbinimo pas atsakovę UAB „Ukmergės šiluma“. Tačiau, ieškovei nepateikus atsakovėms duomenų ir įdarbintų darbuotojų sąrašo, derybos dėl darbuotojų perėmimo nutrūko. Atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“, siekdama vykdyti šilumos tiekėjo veiklą, priėmė į darbą naujus darbuotojus. Ieškovė į atsakoves dėl darbuotojų perėmimo pakartotinai kreipėsi tik 2011 m. gruodžio 23 d., t. y. jau po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 8 d. sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija, remdamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nurodytomis šios nutarties 140 punkte, atsižvelgdama į šios nutarties 150 punkte nurodytas aplinkybes, įvertinusi Modernizavimo sutarties 4.2.4, 10.5 punktų nuostatas kartu su Turto nuomos sutarties Nr. 1 ikisutartinių dokumentų nuostatomis, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Modernizavimo sutartį nutraukus ne sutarties 10.5 punkte, o CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu dėl ieškovės kaltės, ieškovei tenka sutarties nutraukimo padariniai, todėl atsakovėms neatsirado pareiga vykdyti Modernizavimo sutarties 4.2.4 punktą. Modernizavimo sutarties 4.2.4 punkte nustatytas įpareigojimas perimti ieškovės darbuotojus galėtų būti vykdomas tik tuo atveju, jeigu ši sutartis būtų pasibaigusi praėjus jos galiojimo terminui arba sutartį nutraukus vienu iš sutarties 10.5 punkte nurodytų pagrindų. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nei teisės aktai, nei šalių sudaryti susitarimai neįpareigoja atsakovės UAB „Ukmergės šiluma“ atleisti iš darbo savo darbuotojus, kuriuos, ieškovei derybų metu nesutikus dėl darbuotojų perėmimo, siekdama tinkamai vykdyti šilumos tiekimo veiklą dėl šilumos ūkio specifikos, ji privalėjo priimti į darbą, kad būtų įdarbinti pas ieškovę dirbę asmenys.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ieškovės elgesį, laiku nenutraukiant darbo sutarčių su darbuotojais, nuolat skelbiant prastovas ir už jas darbuotojams mokant kompensacijas, pripažino neapdairiu ir nerūpestingu, didinančiu jos patiriamus nuostolius. Dėl šilumos ūkio specifikos, šildymo sezonų periodiškumo atsakovės po Modernizavimo sutarties nutraukimo privalėjo skubiai užtikrinti šilumos ūkio funkcionavimą, pasirengti šildymo sezonui ir dėl to priimti reikiamą kiekį darbuotojų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nuostoliai, susiję su darbuotojams mokėtinomis išmokomis, atsirado dėl jos pačios veiksmų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino reikalavimo dėl šių nuostolių atlyginimo. Dėl šios priežasties nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl kompensacijos už vartotojų skolas ir šių skolų perleidimo

Kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą reglamentuoja CK 6.101–6.110 straipsnių nuostatos. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Pagal šio straipsnio 4 dalies 2 punktą reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu, kai teismo sprendimu kreditoriaus teisės perkeliamos kitam asmeniui, jeigu šią galimybę numato įstatymai.

Taigi kreditorius turi teisę sutarties arba įstatymo pagrindu perleisti galiojantį reikalavimą kitam asmeniui. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių pasikeitimo atvejų, kai įvyksta prievolės asmenų pasikeitimas. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalimi, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius, kuris perima sutartyje aptartas ir iš perduoto reikalavimo atsirandančias ankstesnio kreditoriaus teises. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko interesų ir labiau suvaržyti jo prievolės, o naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Taigi pradinis kreditorius (cedentas) gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316-687/2015">3K-3-316-687/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad spręsdamas ginčus dėl cesijos pagrindu perleistos prievolės, teismas turi vertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDEtNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-141-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-141-684/2015">3K-3-141-684/2015</a> ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju reikalavimą atsakovėms perimti vartotojų skolas ir priteisti už šias skolas kompensaciją ieškovė grindžia CK 6.101 straipsnio 4 dalies 2 punktu, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 38 dalimi ir 12 straipsnio 1 dalimi. Ieškovės teigimu, po Modernizavimo sutarties ir Turto nuomos sutarties Nr. 1 nutraukimo ji neteko galimybės naudotis šilumos ūkio turtu, kartu ir išieškoti vartotojų skolas, todėl šilumos ūkio turto valdymą perdavus atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ turi įvykti ir ieškovės teisių bei pareigų šilumos vartotojams perkėlimas.

Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 154–156 punktuose nurodytomis teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad ieškovė, kaip kreditorė, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka susitarti arba nesusitarti dėl turimų reikalavimų skolininkams perleidimo. Ieškovės reikalavimo teisė į vartotojų skolas, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis), t. y. sandorių ar įstatymų pagrindu (CK 6.2, 6.101 straipsniai). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentais, kad, perdavus šilumos ūkį ir šilumos tiekėjo veiklą atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“, naujas šilumos tiekėjas (atsakovė) įstatymo pagrindu turėjo perimti ir visas buvusio šilumos tiekėjo (ieškovės) reikalavimo teises į vartotojų skolas. Energijos, taip pat ir šilumos, tiekimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato naujo šilumos tiekėjo, perimančio šilumos tiekimo paslaugų vykdymą iš ankstesnio šilumos tiekėjo, pareigos perimti ir ankstesnio šilumos tiekėjo reikalavimo teises pagal šio su vartotojais sudarytas sutartis. Kadangi specialusis šilumos tiekimą reglamentuojantis Šilumos ūkio įstatymas nenustato ir nereglamentuoja šilumos tiekėjų reikalavimų į vartotojų skolas perėmimo, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ perėmus šilumos ūkio turtą neatsirado pareiga perimti iš ieškovės reikalavimo teises į vartotojų skolas.

Šalių sudarytos Modernizavimo sutarties 10.6.1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad nutraukus Modernizavimo sutartį 10.5.2 (savivaldybės vienašališku reikalavimu), 10.5.3 (operatoriaus vienašališku reikalavimu) arba 10.5.5 (prieš terminą pasibaigus Turto nuomos sutarčiai) punktų pagrindu, savivaldybė privalo per 60 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos perimti reikalavimo teises į visas vartotojų skolas operatoriui (ieškovei) už šių skolų nominalią vertę (su delspinigiais ir baudomis), susidariusias per vienerius metus iki sutarties nutraukimo dienos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to byloje nėra, kad Modernizavimo sutartis nutraukta ne joje nustatytu pagrindu (pagrindais), o CK 6.217 straipsnio 1 dalies pagrindu (dėl esminio sutarties pažeidimo) dėl ieškovės kaltės. Pažymėtina, kad vienas iš sutarties nutraukimo padarinių yra sutartinių įsipareigojimų vykdymo sustabdymas, t. y. skolininkas gali būti atleidžiamas nuo sutarties vykdymo, atitinkamai ir kreditorius nebetenka prievolės vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Dėl šios priežasties Modernizavimo sutarties šalių teisiniai santykiai aiškintini atsižvelgiant į sutarčių aiškinimo taisykles, nurodytas šios nutarties 140 punkte. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Modernizavimo sutarties pagrindu atsakovei neatsirado pareiga perimti iš ieškovės reikalavimo teises į vartotojų skolas. Pareiga perimti minėtus reikalavimus už atitinkamą laikotarpį atsakovei atsirastų tik tada, jeigu Modernizavimo sutartis būtų nutraukta vienu iš joje nustatytų pagrindų (Modernizavimo sutarties 10.5.2, 10.5.3, 10.5.5, 10.6.1 punktai).

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad perimti galima tik galiojančius konkrečius įsipareigojimus ir (ar) skolas. Šioje byloje reikšdama reikalavimą, susijusį su vartotojų skolomis, ieškovė šio reikalavimo nedetalizavo, nenurodė, kokias konkrečias skolas iš kokių konkrečių vartotojų prašo perimti ir priteisti už jas kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas minėtą reikalavimą, tiek sprendimo motyvuojamojoje, tiek rezoliucinėje dalyje taip pat nenurodė konkrečių vartotojų skolų, todėl toks sprendimas negalėtų būti įgyvendintas. Aplinkybę, kad ir pirmosios instancijos teismui nebuvo aišku, kokias konkrečias skolas vartotojams ieškovė siekia perleisti atsakovei, patvirtina teismo atliktas priteistinų vartotojų skolų dydžio apskaičiavimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien didelis vartotojų skolų mastas ir kartu su ieškiniu pateikti vartotojų ir jų skolų sąrašai negali paneigti ieškovės pareigos tinkamai suformuluoti ieškinio reikalavimą ar atleisti nuo jos (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ neturi pareigos perimti minėtus reikalavimus, nereiškia, kad ieškovė neteko galimybės išieškoti vartotojų skolas tiesiogiai iš vartotojų.

Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos, susijusios su vartotojų skolomis, priteisimo ir įpareigojimo atsakovei perimti šias skolas, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias reikalavimų perleidimą, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl kompensacijos, susijusios su kuro ir vandens kainų skirtumu

Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis nustato, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.

Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 20 d.) 7 dalies 2 punktu (iki 2013 m. liepos 20 d. galiojusios straipsnio redakcijos 5 dalies 2 punktu), savivaldybių tarybos nustato įmonių tiekiamos šilumos bazines ir kasmet perskaičiuojamas šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, ir apie tai informuoja Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją ne vėliau kaip per 10 darbo dienų.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarime Nr. O3-96 dėl šilumos kainų nustatymo metodikos pažymima, kad ji nustato šilumos bazinių kainų, šilumos kainų dedamųjų bei šilumos kainų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir nustatymo tvarką (1 punktas). Vadovaujantis Metodikos 118 punktu šilumos kainų dedamųjų galiojimo laikotarpiu šilumos tiekėjo ar Metodikos 51 ir 52 punktuose nurodyto nepriklausomo šilumos gamintojo gautos papildomos pajamos arba patirtos, bet nepadengtos sąnaudos, susidariusios dėl kuro ir (ar) pirktos šilumos faktinių kainų ir nustatant šilumos kainas įskaičiuotų kainų skirtumo, įvertinamos skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos kainų kintamąsias dedamąsias.

Taigi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, Metodikos 118 punktas įpareigoja šilumos tiekėją, skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos kainų kintamąsias dedamąsias, įvertinti ir gautas papildomas pajamas arba patirtas, bet nepadengtas sąnaudas.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos skyriaus 2009 m. spalio 29 d. pažymoje Nr. O5-259 dėl ieškovės UAB „Miesto energija“ šilumos bazinių kainų ir karšto vandens kainų dedamųjų nustatymo pažymėta, kad iš viso iki 2009 m. lapkričio mėn. dėl kuro kainų skirtumo susidarė 3082,2 tūkst. Lt nepadengtų kuro ir palūkanų sąnaudų.

Ukmergės rajono savivaldybės taryba 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 7-222 dėl UAB „Miesto energija“ tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo, vadovaudamasi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 2.7 punktu, nusprendė 12 mėnesių laikotarpiui nustatyti UAB „Miesto energija“ nuo 2009 m. lapkričio 1 d. tiekiamos šilumos kainų dedamąsias (be PVM) ir 3082,2 tūkst. Lt nepadengtas kuro sąnaudas, susidariusias dėl kuro faktinių kainų pasikeitimo, paskirstyti 24 mėn. laikotarpiui bei nustatant šilumos kainas įskaičiuoti kainų skirtumą – 2,30 ct/kWh.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2009 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. O3-176, vadovaudamasi komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. O3-106 2.4 punktu, nutarė nepadengtas 20,4 tūkst. Lt sąnaudas, susidariusias dėl geriamojo vandens faktinių kainų pasikeitimo, paskirstyti 12 mėnesių laikotarpiui ir, nustatant karšto vandens kainas, įvertinti kainų skirtumą – 0,14 Lt/kub. m.

Ukmergės rajono savivaldybės taryba 2010 m. liepos 22 d. sprendimais Nr. 7-140, Nr. 7-141, Nr. 7-142 nustatė šilumos energijos kainas atitinkamai Šventupės gyvenvietėje, Šilo teritorijoje ir Dainavos gyvenvietėje.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. liepos 29 d. pažymoje Nr. O5-149 nurodyta, kad šiais sprendimais savivaldybė nustatė UAB „Ukmergės šiluma“ šilumos kainas iš esmės tokias pačias, kaip ir UAB „Miesto energija“; nustatant UAB „Miesto energija“ šiuo metu galiojančią šilumos kainą, atsižvelgta į praėjusį laikotarpį nepadengtų kuro sąnaudų dydį (3082,2 tūkst. Lt), kurias Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 7-222 turėjo padengti visi vartotojai per 24 mėn., papildomai mokėdami 2,30 ct/kWh; savivaldybė nustatė šilumos kainas UAB „Ukmergės šiluma“ be nepadengtų kuro sąnaudų, tačiau nenurodė, kas ir kokiais terminais padengs šias nepadengtas kuro sąnaudas, kurių padengimas yra nustatytas Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnyje.

Ieškovė teigia, kad dėl Modernizavimo sutarties ir Turto nuomos sutarties Nr. 1 nutraukimo nuo 2010 m. gegužės 30 d. ji spėjo tik iš dalies padengti kuro ir vandens sąnaudas. Jos nuomone, kompensacija už šias sąnaudas jai turėtų būti priteista Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio ir CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punkto pagrindu.

Šios nutarties 154 punkte minėta, kad kreditorius turi teisę sutarties arba įstatymo pagrindu perleisti galiojantį reikalavimą kitam asmeniui. CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyta, kad reikalavimo teisė gali pereiti kitam asmeniui kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Šilumos ūkio įstatymas nereglamentuoja esamo ir ankstesnio šilumos tiekėjo tarpusavio santykių šilumos ūkio perdavimo iš vieno tiekėjo kitam atveju. Tačiau, įvertinusi šios nutarties 163–165 punktuose nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors šios teisės normos tiesiogiai nenustato, kad esamo šilumos tiekėjo šilumos ir (ar) karšto vandens kainos gali būti grindžiamos ankstesnio šilumos tiekėjo patirtomis, bet nepadengtomis sąnaudomis, tačiau vis dėlto nurodyto teisinio reglamentavimo esmė yra ta, kad šilumos tiekėjo patirtos sąnaudos (jų nediferencijuojant į tai, ar jos patirtos esamo, ar ankstesnio šilumos tiekėjo) gali būti susigrąžintos, jas įtraukiant į vartotojams nustatytą šilumos ir (ar) karšto vandens kainą.

Taigi, kaip teisingai nurodoma ieškovės kasaciniame skunde, atitinkamų sąnaudų, patirtų šilumos energijos gamybos procese, padengimas nėra tiesiogiai siejamas su jas patyrusiu šilumos tiekėju.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis, Metodikos 118 punktas įpareigoja šilumos tiekėją, skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos kainų kintamąsias dedamąsias, įvertinti ir gautas papildomas pajamas arba patirtas, bet nepadengtas sąnaudas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad būtent šių teisės normų pagrindu atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“ pereina reikalavimo teisė į nepadengtas kuro ir vandens sąnaudas (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl kompensacijos už nepadengtas kuro ir vandens sąnaudas, be kita ko, taip pat nurodė, kad jei minėtas reikalavimas būtų laikomas reikalavimu atlyginti nuostolius, patirtus dėl kuro ir vandens kainų skirtumo, tai atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ neturėtų prievolės atlyginti tokius nuostolius, nes Modernizavimo sutartis nutraukta dėl ieškovės kaltės ir jai tenka sutarties nutraukimo padariniai.

Teisėjų kolegija nesutinka su nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada. Jei ieškovės patirtos, bet nepadengtos kuro ir vandens sąnaudos būtų vertinamos kaip nuostoliai, patirti dėl kuro ir vandens kainų skirtumo, tai tokie nuostoliai negalėtų būti jai atlyginti tik tuo atveju, jeigu Modernizavo sutartis būtų buvusi nutraukta būtent dėl ieškovės pareigos tiekti vartotojams šilumos energiją, įtvirtintos Modernizavimo sutarties 6 punkte, pažeidimo ar netinkamo vykdymo. Nagrinėjamu atveju nors sutartis nutraukta ir dėl ieškovės kaltės pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį, tačiau byloje nenustatyta, o atsakovės neįrodinėjo, kad ieškovė šią sutarties sąlygą vykdė netinkamai. Modernizavimo sutartis nutraukta dėl kitų ieškovės padarytų esminių sutarties pažeidimų, nustatytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės patirtos kuro ir vandens sąnaudos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos buvo pripažintos teisėtomis ir pagrįstomis, į šias sąnaudas nutarta atsižvelgti nustatant šilumos kainos vartotojams dedamąsias. Minėta, Šilumos ūkio įstatymas nereglamentuoja esamo ir buvusio šilumos energijos tiekėjo tarpusavio santykių, šis įstatymas neturi įtakos tiekėjo pasikeitimui. Kadangi minėtas sąnaudas galima įtraukti nustatant šilumos kainą vartotojams, tai atsakovė, išieškodama šias sąnaudas iš vartotojų per vartotojams nustatytą šilumos kainą, nepatogumų nepatirs, o ieškovė, priešingai, tam, kad patirtas kuro ir vandens sąnaudas, kaip nuostolius, patirtus dėl kuro ir vandens kainų pasikeitimo, išsiieškotų iš vartotojų, turėtų dėti itin dideles pastangas, todėl toks sprendimas prieštarautų protingumo ir teisingumo principams, įtvirtintiems CK 1.5 straipsnyje.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojas šilumos ir (ar) karšto vandens kainų nustatymą, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Dėl kompensacijos, susijusios su rezervinio kuro atsargomis ir karšto vandens apskaitos prietaisais

Energetikos įstatymo 22 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) nustatė energetikos įmonėms, kurių bendra galia didesnė kaip 5 MW, pareigą turėti energijos išteklių rezervines atsargas. Tokia pati pareiga turėti rezervinio kuro atsargas minėtoms energetikos įmonėms, išskyrus įmones, kuriose elektros energija gaminama naudojant išteklių rūšis, kurių dėl gamybos šaltinių (saulės, vėjo energija, kt.) techninių ypatybių nėra galimybės kaupti ar palaikyti, yra nustatyta ir nuo 2012 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Energetikos įstatymo 29 straipsnyje.

Taigi pareiga turėti rezervinio kuro atsargas atitinkamoms energetikos įmonėms yra nustatyta imperatyviųjų teisės normų. Už šios pareigos nevykdymą įmonėms gali būti taikomos sankcijos (Energetikos įstatymo (nuo 2012 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusi redakcija) 35, 36 straipsniai, Energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 9910 straipsnis). Dėl šios priežasties ieškovė, siekdama vykdyti energijos (šilumos) tiekėjo veiklą, privalėjo kaupti rezervinio kuro atsargas (apie šios pareigos įvykdymą ieškovė atsakovę Ukmergės rajono savivaldybę informavo 2005 m. gruodžio 15 d. raštu), o nevykdydama šios pareigos ar ją vykdydama netinkamai ji galėjo būti patraukta administracinėn atsakomybėn (Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2009 m. gruodžio 2 d. surašė tuomečiam ieškovės direktoriui administracinio teisės pažeidimo protokolą už reikalingo rezervinio kuro atsargų kiekio nesukaupimą).

Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis.

Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas normas.

Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo-vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams.

Taigi, remiantis nurodytomis Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis, karšto vandens ir (ar) šilumos tiekėjas privalo vartotojams įrengti jų suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, šių prietaisų rodmenys naudojami nustatant sunaudoto karšto vandens ir šilumos kiekį bei už juos atsiskaitant su tiekėju. Vykdydama šią įstatymo nustatytą pareigą, taip pat Modernizavimo sutartyje nustatytus įpareigojimus, ieškovė vartotojų patalpose įrengė 7192 vnt. karšto vandens skaitiklių. Ginčo dėl to byloje nėra.

CK 1.110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turtinis kompleksas, kaip civilinių teisių objektas, – tai bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje dėl Modernizavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, konstatavo, kad Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių objektas šalių susitarimu buvo Ukmergės rajono šilumos ūkio turtas, kuris laikytinas turtiniu kompleksu, būtinu tinkamai tiekti šilumos energiją Ukmergės rajono gyventojams; investicijų pagrindu atlikti pagerinimai į šį turtą bei naujai sukurti objektai taip pat laikytini turtiniu kompleksu CK 1.110 straipsnio 2 dalies prasme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šios nutarties 178, 180–183 nurodytos imperatyviosios teisės normos įpareigojo ieškovę, siekiančią tinkamai vykdyti Modernizavimo sutartį ir tiekti vartotojams šilumos energiją, turėti rezervines kuro atsargas ir įrengti vartotojų patalpose suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, o be jų negalima tinkamai vykdyti šilumos tiekimo veiklos (Modernizavimo ir Turto nuomos sutartimis prisiimtų įsipareigojimų), sprendžia, jog šis turtas (rezervinis kuras ir karšto vandens apskaitos skaitikliai) sudaro vientisą būtiną kompleksą su turtu, reikalingu nepertraukiamam šilumos energijos tiekimui vykdyti, todėl po Modernizavimo sutarties nutraukimo kaip vientisas šilumos ūkis (neatskiriama jo dalis) jis turėjo būti perduotas atsakovei UAB „Ukmergės šiluma“.

Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pagrįstomis pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadas dėl rezervinio kuro ir karšto vandens apskaitos prietaisų kaip vientiso šilumos ūkio turtinio komplekso vertinimo pagal CK 1.110 straipsnio 2 dalį. Tačiau pirmosios instancijos teismas, padaręs pagrįstą išvadą dėl šio turto, kaip šilumos ūkio, vientisumo, galimai nepagrįstai priteisė ieškovei kompensacijas už šį turtą atskirai nuo kompensacijų už investicijas į išnuomotą ir naujai sukurtą (įgytą) turtą. Šilumos ūkis (visos jo sudedamosios dalys), kaip turtinis kompleksas, turi būti vertinamas bendrai, nustatant bendrą šio turtinio komplekso (investicijų į jį) vertę. Kadangi šios nutarties 119–122 punktuose konstatuota, kad, siekiant tinkamai nustatyti ieškovės investicijų į išnuomotą ir naujai sukurtą (įgytą) turtą, jų pagrindu atliktų pagerinimų vertę, byloje turėtų būti paskirta teismo ekspertizė, tai ekspertizės metu, nustatant minėtų investicijų (šilumos ūkio turto) ir jų pagrindų atlikto turto pagerinimų vertę, taip pat turi būti atsižvelgta ir į rezervinio kuro atsargų bei karšto vandens apskaitos skaitiklių vertę.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už rezervinio kuro atsargas ir karšto vandens apskaitos skaitiklius, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias energijos tiekėjo pareigas kaupti rezervinio kuro atsargas ir vartotojų patalpose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, taip pat reglamentuojančias turtinį kompleksą, kaip civilinių teisių objektą, todėl nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl reikalavimo priteisti pridėtinės vertės mokestį

CPK 341 straipsnyje įtvirtintas absoliutus kasacijos draudimo pagrindas – kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nurodytas draudimas galioja ir dėl sprendimo (nutarties) dalies, dėl kurios nebuvo paduota apeliacinio skundo ir kuri nebuvo peržiūrėta apeliacinės instancijos teismo ex officio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTYtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-156-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-156-701/2016">3K-3-156-701/2016</a>).

Remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, o bylos faktinių aplinkybių nenustato. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai, tenkindami dalį pareikštų reikalavimų, privalėjo ex officio priteisti jai (pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai) įstatyme įtvirtinto dydžio (21 proc.) pridėtinės vertės mokestį, skaičiuotiną nuo ieškovei priteistų sumų. To nepadarydami, teismai pažeidė imperatyviąsias viešosios teisės normas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė pareikštu ieškiniu nekėlė reikalavimo dėl pridėtinės vertės mokesčio, skaičiuotino nuo priteistų sumų, priteisimo. Toks reikalavimas taip pat nebuvo keliamas kituose procesiniuose dokumentuose. Ieškovė byloje neįrodinėjo, kad dėl sumokėto (mokėtino) ir negrąžinto (neatskaityto) pridėtinės vertės mokesčio ji patyrė žalos ar nuostolių. Ieškovė taip pat apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies, kuria, tenkinus dalį pareikštų reikalavimų, kompensacijos ir nuostolių atlyginimas jai buvo priteisti be pridėtinės vertės mokesčio. Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas nenustatė viešojo intereso ar absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kurie būtų pagrindas peržiūrėti nurodytą sprendimo dalį ex officio. Taigi minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, remdamasi teisės normomis, nurodytomis šios nutarties 192, 194 punktuose, atsižvelgdama į aplinkybes, nurodytas šios nutarties 194 punkte, konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl pridėtinės vertės mokesčio priteisimo nesudaro kasacijos pagrindo, todėl dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2016 m. spalio 21 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei UAB „Miesto energija“ solidariai iš atsakovių Ukmergės rajono savivaldybės ir UAB „Ukmergės šiluma“ priteista 1 696 039,45 Eur kompensacija už šilumos ūkio pagerinimus pagal turto nuomos teisinius santykius ir 227 269,46 Eur kompensacija už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei UAB „Miesto energija“ iš atsakovės UAB „Ukmergės energija“ priteista 135 639,10 Eur kompensacija, susijusi su Finansų ministerijai ieškovės lėšomis grąžinta paskola, 559 189,64 Eur kompensacija dėl kuro ir vandens kainų skirtumo, ir dėl šios bylos dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei UAB „Miesto energija“ iš atsakovės UAB „Ukmergės energija“ priteista 337 060,12 Eur kompensacija už perimtas rezervinio kuro atsargas ir 160 995,08 Eur kompensacija už karšto vandens skaitiklių įrengimo išlaidas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria ieškovei UAB „Miesto energija“ iš atsakovių Ukmergės rajono savivaldybės ir UAB „Ukmergės šiluma“ priteistos 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, perskirstytos pirmosios instancijos teisme šalių patirtos ir priteistos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas