Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-70-589/2024

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01628-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.4; 3.3.1.20

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. V. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-100-420/2023 pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovei N. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo D. S. (D. S.).

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas J. V. (toliau – ir ieškovas) patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės N. S. (toliau – ir atsakovė) 880 Eur skolą, 254,63 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad pagal atsakovės surašytą rašytinę paskolos sutartį Nr. 3-01 (toliau – ir paskolos sutartis) atsakovė ir jos sūnus – trečiasis asmuo D. S. iš ieškovo 2017 m. kovo 1 d. vienerių metų laikotarpiui paėmė 880 Eur dydžio paskolą. Ieškovas 480 Eur jiems perdavė iš rankų į rankas grynaisiais prieš pasirašant paskolos sutartį, o 400 Eur – pervedė į atsakovės asmeninę sąskaitą. Skolą paskolos gavėjai įsipareigojo ieškovui grąžinti solidariai iki 2018 m. kovo 1 d., tačiau iš jų geranoriškai jokių įmokų iki šiol ieškovas nėra gavęs. 2023 m. balandžio 5 d. patikslintame ieškinyje ieškovas savo reikalavimus reiškia tik atsakovės atžvilgiu. Atsakovė nei iki sutartyje nurodyto sutarties įvykdymo termino, nei iki šiol ieškovui negrąžino 2017 m. kovo 1 d. paskolos sutartimi Nr. 3-01 prisiimtos prievolės. Tokiu būdu ji pažeidė paskolos sutarties įvykdymo sąlygą, tai yra nesilaikė paskolos sutarties įvykdymo pabaigos datos, todėl per visą prievolės laikotarpį, atsakovė naudodamasi ieškovo pinigais ir prievolės neįvykdymą iki šiol, ji ieškovui padarė nuostolius, dėl kurių atsakovė įgyja naują pareigą – pareigą atlyginti nuostolius. Esant atlygintinai paskolos sutarčiai, nuo jos pasirašymo dienos atsakovė prisiima prievolę mokėti kreditoriui palūkanas už naudojimąsi svetimais pinigais. Taip pat ir už tęstinį paskolos sutarties pažeidimą, kuris vyksta kiekvieną dieną, ir už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, atsakovė pagal įstatymą privalo sumokėti ieškovui palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškovo J. V. ieškinį atmetė, iš ieškovo atsakovei N. S. priteisė 542 Eur bylinėjimosi išlaidų, o į valstybės biudžetą – 44,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

4. Teismas iš 2017 m. kovo 1 d. paskolos sutarties Nr. 3-01 nustatė, kad atsakovė N. S. ir trečiasis asmuo D. S. iš ieškovo J. V. pasiskolino 880 Eur ir įsipareigojo skolą grąžinti iki 2018 m. kovo 1 d. Atsakovė neneigė 2017 m. kovo 1 d. sudariusi sutartį Nr. 3-01 bei gavusi paskolos sumą, tačiau nurodė, kad atsakovei buvo pervesta 400 Eur suma į jos banko sąskaitą, o nurodyta 480 Eur suma, kuri turėjo būti perduota grynaisiais, nebuvo gauta. Kaip ieškovas paaiškino atsakovei ir trečiajam asmeniui sutarties pasirašymo metu, ši suma buvo įrašyta kaip palūkanos už paskolintą 400 Eur sumą. Ieškovas atsikirtimų į šias atsakovės nurodytas aplinkybes nepateikė, tačiau procesiniuose dokumentuose teigė, kad paskolą paskolos gavėjai iš ieškovo gavo tokiu būdu: 480 Eur ieškovas jiems perdavė iš rankų į rankas grynaisiais prieš pasirašant paskolos sutartį, o 400 Eur ieškovas pervedė atsakovei į jos asmeninę sąskaitą. Analogiškos pinigų skolinimosi aplinkybės nurodytos ir pačioje 2017 m. kovo 1 d. paskolos sutartyje Nr. 3-01. Joje nurodyta, kad atsakovė ir trečiasis asmuo iš ieškovo pasiskolino 880 Eur, iš kurių 480 Eur gavo grynaisiais į rankas prieš pasirašant šią sutartį, o 400 Eur ieškovas perves į sąskaitą. Atsakovė priešieškinio nepateikė, paskolos sutarties neginčijo, todėl teismas laikė įrodytu, jog pagal 2017 m. kovo 1 d. paskolos sutartį Nr. 3-01 ieškovas paskolino atsakovei ir trečiajam asmeniui būtent 880 Eur.

5. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, gindamasi nuo reiškiamų reikalavimų, pateikė 2018 m. gruodžio 12 d., 2019 m. sausio 15 d., 2019 m. vasario 12 d., 2019 m. gegužės 15 d., 2019 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimų pavedimus ir nurodė, kad 2018 m. gruodžio 12 d. bankiniu pavedimu ieškovui pagal ginčo sutartį buvo grąžinta 150 Eur, 2019 m. sausio 15 d. bankiniu pavedimu – 200 Eur, 2019 m. vasario 12 d. bankiniu pavedimu – 200 Eur, 2019 m. gegužės 15 d. bankiniu pavedimu – 150 Eur, o 2019 m. rugpjūčio 27 d. pinigų perlaidos būdu buvo visiškai atsiskaityta su ieškovu. Detalizuodama šalių susitarimo aplinkybes, atsakovė nurodė, kad ji elgėsi būtent taip, kaip nurodė ieškovas, t. y. iš pradžių sumokėjo palūkanas, o po to padengė visą pagrindinę skolos sumą: ieškovas atsakovei nurodė, jog palūkanos skaičiuojamos po 10 proc. kas mėnesį, t. y. po 40 Eur kas mėnesį, o tai sudaro 480 Eur mokėtinų palūkanų. Taigi, 2018 m. gruodžio 12 d. pervesta 150 Eur suma, 2019 m. sausio 15 d. pervesta 200 Eur suma ir 2019 m. vasario 12 d. pervesta 130 Eur suma yra įskaičiuota ir nurodyta kaip sumokėtos palūkanos, o likusia suma, t. y. pagal visus vėlesnius pavedimus, yra grąžinta visa pagrindinė skolos suma.

6. Teismas sprendė, kad ieškovas objektyviai pagrįstų įrodymų, kurie paneigtų atsakovės pateiktus įrodymus ir patvirtintų, jog atlikti mokėjimai yra skirti kitų paskolų grąžinimui, nepateikė. Teismas vertino, kad vien tik ieškovo teiginiai, samprotavimai ir rašytiniai paskaičiavimai, jog sumokėtos sumos skirtos kitų paskolų grąžinimui, nesant objektyviai pagrįstų duomenų dėl tokio įmokų paskirstymo, nagrinėjamu atveju, nėra pakankami įrodyti ieškinio pagrįstumą. Ieškovo teikiami paskaičiavimai dėl įmokų paskirstymo pagal kitas paskolos sutartis, kurios nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką, negali būti vertinami.

7. Teismas taip pat pažymėjo, jog iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad ieškovas turi ilgametės patirties paskoliniuose teisiniuose santykiuose, yra patyręs ir apdairus kreditorius, užsiimantis pinigų skolinimo veikla, t. y. yra verslininkas. Taigi ieškovas, sudarydamas paskolos sutartį, turėjo apdairiai ir aiškiai pateikti atsakovei visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją, numatyti aiškiai suprantamas, skaidrias ir nedviprasmiškas paskolos suteikimo ir grąžinimo sąlygas, nuo pat paskolos sutarties sudarymo privalėjo skolos grąžinimą administruoti taip, kad ateityje, skolininkams nevykdant ar netinkamai vykdant savo įsipareigojimus, kiltų kaip galima mažiau neaiškumų ne tik skolininkams bet ir pačiam kreditoriui. Tuo tarpu 2017 m. kovo 1 d. paskolos sutartyje Nr. 3-01 nėra jokios informacijos, nenurodyta jokių paskolos suteikimo ir grąžinimo sąlygų, terminų, nenumatytos palūkanos ir jokios įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo pasekmės, neaptartos jokios kreditoriaus ir skolininkų teisės ir pareigos.

8. Apibendrindamas nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimą dėl skolos iš atsakovės priteisimo, nes atsakovė įrodė tinkamo prievolės pagal 2017 m. kovo 1 d. paskolos sutartį įvykdymo faktą, o ieškovas neįrodė, kad jis tebeturi reikalavimo teisę į atsakovę. Atmetęs pagrindinį reikalavimą, teismas sprendė, kad negali būti tenkinami ir papildomi išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų, procesinių palūkanų, bylinėjimosi ir kelionės išlaidų priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Ieškovas J. V. patikslintu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

10. Nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino ieškovo pateiktus visus duomenis, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą dėl atsakovės N. S. prievolės pagal paskolos sutartį Nr. 3-01 visiško įvykdymo. Teismas išskirtinai aktyviai gynė atsakovės interesus nagrinėjamoje byloje.

11. Pažymi, kad teismas nenustatė atsakovės grąžintų ieškovo naudai pinigų sumos dydžio, nenagrinėjo jo 2022 m. lapkričio 15 d. atsiliepime nurodytų duomenų, kad atsakovė turi ir kitų ieškovui neįvykdytų prievolių, kurių įvykdymo terminai yra ankstesni, negu pagal paskolos sutartį Nr. 3-01. Utenos apylinkės teisme yra nagrinėjamos ginčo šalių ir kitos trys civilinės bylos dėl atsakovės neįvykdytų penkių paskolos sutarčių, kurių skolos grąžinimo terminai yra senesni, negu nagrinėjamoje byloje. Teismo nurodytais 2018 m. gruodžio 12 d., 2019 m. sausio 15 d., 2019 m. vasario 12 d., 2019 m. gegužės 15 d., 2019 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimų pavedimais atsakovės prievolės įvykdytos pagal eiliškumą pagal ankstesnes paskolos sutartis Nr. 4-25 ir Nr. 01-23.

12. Atsakovė N. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Nurodo, kad teismas tinkamai, protingai ir sąžiningai įvertino paskolos sutarties nuostatas, mokėjimų terminus bei atsakovės pervestas sumas ieškovui. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių objektyvių duomenų priešingam aplinkybių vertinimui, nei jas nustatė teismas sprendimu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo J. V. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15. Ieškovas J. V. kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2016 m. lapkričio 14 d. paskolos sutartį Nr. 11.15 (1 775 Eur sumai), J. V. ranka surašytą pakvitavimą N. S., 2019 m. gegužės 29 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2S-458-280/2019. Ieškovas neprašo šių įrodymų priimti ir pridėti prie bylos, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad teikiamais įrodymai jis grindžia ieškovo ir atsakovės susiklosčiusią praktiką dėl prievolės tinkamo vykdymo ir fiksavimo.

16. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prašomų prijungti dokumento turinį, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla, turi esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl to naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumo ieškovas neįrodė ir juos atsisakoma priimti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19. Ieškovas J. V., nesutikdamas su teismo sprendimo išvadomis ir motyvais, apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovo byloje pateiktų visų duomenų, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą dėl atsakovės N. S. prievolės pagal paskolos sutartį Nr. 3-01 visiško įvykdymo. Ieškovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovės grąžintos ieškovo naudai pinigų sumos dydžio, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą dėl ginčo esmės.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, yra nurodęs, jog konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad kiekvienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teisės aktui pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui. Baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo 16.5 punktas).

21. Dėl teismo sprendimo motyvavimo svarbos ir teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą apimties ne kartą yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pažymėdamas, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 49684/99; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19 d. sprendimas byloje Tamrazyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90), tačiau iš teismo sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92). Kai šalies argumentas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje H. B. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18064/91; 2020 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje M. J. prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 39331/09).

22. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). CPK 265 straipsnio, reglamentuojančio klausimus, kurie išsprendžiami priimant sprendimą, 1 dalį, teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas.

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visi šie klausimai, kurių išnagrinėjimas reiškia galutinio teismo sprendimo priėmimą (CPK 260 straipsnis), negali būti tinkamai išspręsti, neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, tokios teisės bendrais procesiniais atvejais neturėjimas nereiškia, kad teismui įrodinėjimo procese tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Vis dėlto teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti CPK 265 straipsnyje įvardyti klausimai. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Įrodinėjimo pareigos turinys yra aiškiai atskleistas proceso įstatyme (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis), vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). Teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o pirmiau nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2019).

24. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, skundžiamą teismo sprendimą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neatliko pareigos nustatyti ir ištirti esmines, turinčias reikšmės bylai faktines aplinkybes (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad atsakovė N. S. prievolę pagal paskolos sutartį Nr. 3-01 visiškai įvykdė, iš esmės nenustatė jos ieškovui įvykdytos prievolės dydžio. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovės, atsikertant į ieškovo reikalavimus, teiktais duomenimis, kad 2018 m. gruodžio 12 d. bankiniu pavedimu ieškovui pagal ginčo sutartį buvo grąžinta 150 Eur, 2019 m. sausio 15 d. bankiniu pavedimu – 200 Eur, 2019 m. vasario 12 d. bankiniu pavedimu – 200 Eur, 2019 m. gegužės 15 d. bankiniu pavedimu – 150 Eur, o 2019 m. rugpjūčio 27 d. pinigų perlaidos būdu buvo visiškai atsiskaityta su ieškovu, tačiau šių aplinkybių išsamiau netyrė ir nevertino, nors vien pagal paskolos sutartį Nr. 3-01 atsakovė ieškovui turėjo grąžinti 880 Eur paskolą, o minėtais pavedimais atsakovė ieškovui pervedė 900 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat laikė įrodytu, kad pagal 2017 m. kovo 1 d. paskolos sutartį Nr. 3-01 ieškovas paskolino atsakovei ir trečiajam asmeniui būtent 880 Eur, tačiau tuo pačiu sprendė, kad atsakovė iš ieškovui pervestos 900 Eur sumos sumokėjo ir 480 Eur mokėtinų palūkanų.

25. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ieškovo 2022 m. lapkričio 15 d. atsiliepime nurodytų duomenų, kad atsakovė turi ir kitų ieškovui neįvykdytų prievolių, kurių įvykdymo terminai yra ankstesni, negu pagal paskolos sutartį Nr. 3-01, ir Utenos apylinkės teisme yra nagrinėjamos ginčo šalių kitos trys civilinės bylos dėl atsakovės neįvykdytų penkių paskolos sutarčių ieškovui, kurių skolos grąžinimo terminai yra senesni, negu nagrinėjamoje byloje, nesvarstė galimybės sujungti šias bylas į vieną bylą. Pirmosios instancijos teismas taip pat neanalizavo ieškovo teiginių, kad atsakovės nurodytais 2018 m. gruodžio 12 d., 2019 m. sausio 15 d., 2019 m. vasario 12 d., 2019 m. gegužės 15 d., 2019 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimų pavedimais jau yra sudengtos atsakovės prievolės pagal eiliškumą pagal ankstesnes paskolos sutartis Nr. 4-25 ir Nr. 01-23. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad jau yra išnagrinėtos kitos civilinės bylos (Nr. e2-65-724/2022, Nr. e2-67-839/2022, Nr. e2-4604-724/2023), kuriose atsakovė teikė tuos pačius mokėjimo pavedimus, įrodinėdama prievolių pagal kitas paskolos sutartis (tarp jų ir pagal paskolos sutartis Nr. 4-25 ir Nr. 01-23) ieškovui visišką įvykdymą. Taigi, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes turėjo tirti ir vertinti, spręsdamas dėl atsakovės atsikirtimų pagrindu nurodytų argumentų pagrįstumo. Savo išvadas pirmosios instancijos teismas turėjo argumentuoti ir jas pagrįsti bylos duomenimis, nurodyti, kokiais įrodymais remiantis konkrečios išvados daromos, o kokie bylos duomenys yra atmetami arba yra nereikšmingi.

26. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylos iš esmės neišnagrinėjo, nes neištyrė ir nenustatė esminių, turinčių reikšmės bylai faktinių aplinkybių, dėl esminės dalies ieškovo patikslinto ieškinio pagrindu nurodytų argumentų iš viso nepasisakė arba pasisakė tik pernelyg lakoniškai ir fragmentiškai, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus. Tokio turinio teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje neaptarta ir neįvertinta abiejų ginčijamo teisinio santykio šalių faktinių bei teisinių argumentų įrodomoji reikšmė, aiškiai neatitinka baigiamajam teismo dokumentui keliamų reikalavimų (CPK 270 straipsnio 4 dalis) ir dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisingu, teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Be to, pakankamų argumentų teismo sprendime nebuvimas neleidžia apeliacinės instancijos teismui atlikti instancinės teismo sprendimo kontrolės funkcijos, patikrinti ir įsitikinti, ar teismo išvada dėl ieškinio reikalavimų atmetimo iš tiesų yra teisėta ir pagrįsta. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas konstatuoti, kad liko neatskleista bylos esmė ir galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos nėra galimybės išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes byla apeliacinės instancijos teisme iš esmės būtų nagrinėjama naujais aspektais ir proceso šalims būtų užkirstas kelias į apeliaciją.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylą pakartotinai nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti dėl Utenos apylinkės teisme nagrinėjamų kitų civilinių bylų, kuriose dalyvauja tos pačios šalys dėl skolos pagal paskolos sutartis priteisimo, sujungimo į vieną bylą, taip pat pasiūlymo šalims pateikti išsamius duomenis (lenteles) apie atsakovės atliktų mokėjimų pagal šiose bylose aktualias paskolos sutartis nudengimą, nurodant kokia suma dengiamos palūkanos ir pati skola, kartu nurodant, kokie atsakovės mokėjimo nurodymai yra padengti jau išnagrinėtose kitose civilinėse bylose (Nr. e2-65-724/2022, Nr. e2-67-839/2022, Nr. e2-4604-724/2023).

28. Padaręs pirmiau nurodytas išvadas dėl bylos baigties, apeliacinės instancijos teismas nevertina bei nepasisako dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, nes dėl jų turės pasisakyti bylą pakartotinai nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas. Perduodant bylą teismui nagrinėti iš naujo bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei perskirstymo klausimai taip pat nespręstini (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a :

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rita Dambrauskaitė