Dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sąlygų pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-253-969/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03622-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.4; 42.11.2; 114.11; 116.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: A. N., Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Ž. B., V. D., D. D., E. K., B. K., R. K., A. K., A. K., Z. K., E. L., K. M., J. P., Z. R., R. R., R. S., V. S., I. S., A. Š., R. V., A. V. ir atsakovo AB DnB NORD banko kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Ž. B., V. D., D. D., E. K., B. K., R. K., A. K., A. K., Z. K., E. L., K. M., J. P., Z. R., R. R., R. S., V. S., I. S., A. Š., R. V., A. V. ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankui dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sąlygų pakeitimo; institucijos, teikiančios išvadas byloje, – Lietuvos bankas, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių pakeitimo.

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pakeisti jų ir atsakovo 2007–2008 m. sudarytas skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, nustatant, kad kreditai pagal šias sutartis ieškovams suteikti neatlygintinai. Ieškovai nurodė, kad 2007–2008 metais sudarė su atsakovu obligacijų pasirašymo sutartis ir jų pagrindu įsigijo obligacijų, susietų su akcijomis, vertybinių popierių rinkų ar prekių indeksais (toliau – ir SASO). Obligacijas apmokėjo iš banko pasiskolintomis lėšomis, t. y. sudarę skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis ir įkeitę įsigytas obligacijas bei ieškovams priklausantį nekilnojamąjį turtą. Ieškovų tvirtinimu, atsakovas, teikdamas jiems nurodytas finansines paslaugas, pažeidė Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktus, reglamentuojančius finansinių paslaugų teikimą (Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 14 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 3, 5, 6 dalis, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – ir VPRĮ) 24 straipsnį, 28 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, Vertybinių popierių komisijos (toliau – ir VPK) 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 22, 24, 33, 34, 35 punktus, kt.), todėl ieškovai buvo suklaidinti, sudarė sau nenaudingas sutartis: 1) atsakovas suteikė jiems investavimo rekomendacijas (FPRĮ 3 straipsnio 12 dalis), nesilaikydamas tokioms rekomendacijoms teikti nustatytų reikalavimų; 2) atsakovo darbuotojai, prieš suteikdami ieškovams investavimo rekomendacijas, nesurinko apie juos informacijos ir jos neįvertino arba įvertino netinkamai; 3) atsakovas neatskleidė ieškovams su investavimu susijusios rizikos; 4) atsakovas neatskleidė informacijos apie galimą jo ir ieškovų interesų konfliktą; 4) atsakovas teikė klaidinančią reklamą; 5) atsakovo darbuotojai neturėjo reikiamos kvalifikacijos (finansų maklerio licencijos) konsultuoti investavimo į obligacijas klausimais. Reikalavimą pakeisti skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sąlygas ieškovai grindė CK 6.223 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais, 6.228 straipsnio nuostatomis, motyvuodami tuo, kad, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovas iš esmės pažeidė sutartis, jų sudarymo metu egzistavo esminė sutarties šalių nelygybė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: pakeitė ieškovų ir atsakovo sudarytas skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių dalis, kuriose nustatytas palūkanų dydis, sumažindamas nustatytas palūkanas 50 proc., kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas nustatė, kad nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2008 m. birželio 9 d. ieškovai su atsakovu (banku) sudarė obligacijų pasirašymo sutartis ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis. Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartimis atsakovas atlygintinai (už sutartyse nustatytas palūkanas) paskolino ieškovams lėšų, kad jie galėtų įsigyti atsakovo išleistų obligacijų, susietų su akcijomis, vertybinių popierių rinkų ir prekių rinkų indeksais. Šios obligacijos uždirba pelną tuo atveju, jeigu rinkos kyla; pelnas gali viršyti už paskolą mokėtinas palūkanas. Jeigu emisija pelninga, bankas turi išmokėti klientui obligacijų prieaugį. Tuo atveju, jeigu obligacijų prieaugis yra didesnis nei bankui mokamos palūkanos už paskolą, likusi dalis (atėmus paskolos palūkanas) yra kliento pelnas. Tokio investavimo rezultatas priklauso tik nuo rinkos sąlygų, jo bankas negali nei numatyti, nei kontroliuoti. Savo riziką, kad klientui reikės išmokėti obligacijų prieaugį, bankas apdraudžia sudarydamas opcionų sutartis tarpbankinėse rinkose; tuo atveju, kai obligacijos neuždirba prieaugio, išperkant obligacijas, klientui visada išmokama obligacijų nominali vertė, tačiau paskolos palūkanas reikia padengti iš nuosavų lėšų. Investuotojas, įsigydamas SASO, yra garantuotas, kad atgaus investuotą sumą, tačiau investuodamas skolintas lėšas rizikuoja, kad iš SASO uždirbtas pelnas nepadengs už paskolą mokėtinų palūkanų. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovų su atsakovu sudarytos sutartys yra standartinės. Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių 1.1 punkte įtvirtinta, kad atsakovas įsipareigoja suteikti klientui 1.2 punkte nurodytą kreditą 1.6 punkte nurodytam kiekiui obligacijų apmokėti, o klientas –šioje sutartyje nustatyta tvarka grąžinti bankui kreditą ir sumokėti 1.3 punkte nustatyto dydžio palūkanas. Palūkanų normos dydis kiekvienam ieškovui nustatytas individualiai. Sutarčių 5 straipsnyje apibrėžiamos palūkanos, jų mokėjimo tvarka; 8.1.5 punkte nustatyta, kad sutarties sąlygos su klientu buvo aptartos individualiai ir klientas su jomis sutinka. Teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių pakeitimo, kartu turi būti vertinamos ir obligacijų pasirašymo sutartys, nes jos susijusios. Teismas nustatė, kad dalis ieškovų skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis sudarė iki visiško FPRĮ įsigaliojimo (2007 m. lapkričio 1 d.), dalis – vėliau. Pasisakydamas dėl sutarčių šalių statuso, teismas sprendė, kad ieškovai yra neprofesionalūs rinkos dalyviai, negalintys įvertinti skolinimosi rizikos, o atsakovas – savo srities profesionalas: kredito įstaiga, turinti teisę teikti licencines finansines paslaugas, todėl jam taikomi ypač aukšti atidumo ir profesionalumo reikalavimai, jis turi pareigą veikti ypač rūpestingai, maksimaliai užtikrinti kliento interesus, sumažinti jo neįvertintą riziką, įspėti apie investicinių sprendimų galimus neigiamus padarinius. Teismas, pasisakydamas dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad atsakovas nesuteikė ieškovams visos reikalingos sutartims sudaryti informacijos ir nesurinko jos apie ieškovus ir jų finansinę padėtį, nurodė, jog Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 1998 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinto Neasocijuotų viešosios vertybinių popierių apyvartos tarpininkų etikos kodekso 3 straipsnio a punkte nustatyta, kad narys neturi teisės rekomenduoti klientui spekuliacinių vertybinių popierių, nežinodamas arba nemėgindamas gauti informacijos apie kliento poreikius ir interesus. Pareiga rinkti informaciją apie potencialaus kliento žinias ir tikslus investuojant prieš investicinių paslaugų teikimą nustatyta VPRĮ 24 straipsnyje (galiojusiame iki FPRĮ įsigaliojimo), FPRĮ 22 straipsnio 3–5 dalyse, Taisyklių 22, 24, 33–35 punktuose. Teismo teigimu, atsakovas, remdamasis šiais teisės aktais, turėjo pareigą ieškovams suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie būtų galėję suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių prievolių esmę bei su jomis susijusią riziką ir būtų galėję priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Remiantis FPRĮ 23 straipsnio 5 dalimi, atsakovas, prieš pradėdamas teikti ieškovams investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinio priemonių portfelio valdymą, privalėjo surinkti informaciją apie kliento arba potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis prievolėmis; finansinę padėtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Taigi, teismo vertinimu, remiantis šiais teisės aktais, atsakovas privalėjo surinkti iš kliento informaciją apie jo žinias, patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei investavimu siekiamus tikslus, t. y. atlikti tinkamumo testą ir tik tada teikti rekomendaciją. Pateikęs rekomendaciją, atsakovas aiškiai ir suprantamai turi supažindinti klientą su siūloma finansine priemone ar investavimo strategija. Tik atlikus išvardytas pareigas, galėjo būti sudaromos ginčo sutartys. Teismas, atsakydamas į atsakovo argumentus, kad iki visiško FPRĮ įsigaliojimo 2007 m. lapkričio 1 d. nebuvo aiškiai įtvirtinta banko pareiga rinkti informaciją apie klientus, todėl nebuvo teisinio pagrindo reikalauti, jog finansų dalyviai informaciją apie klientą rinktų pildydami klientų anketas, o visą reikšmingą informaciją apie ieškovus, kurie sutartis sudarė iki 2007 m. lapkričio 1 d., atsakovo darbuotojai išsiaiškino per individualius susitikimus, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A/492-1746/2012, vertindama, ar FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta finansų maklerio įmonės pareiga rinkti apie klientą informaciją, taikytina ginčo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2007 m. lapkričio 1 d., pasisakė, kad ši nuostata turi būti vertinama kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu ir kad šioje nuostatoje įtvirtintos pareigos turėjo būti laikomasi ir iki 2007 m. lapkričio 1 d. Nurodytoje nutartyje taip pat pažymėta, kad iki 2007 m. lapkričio 1 d. galiojusiose teisės normose nebuvo detalizuota, kokia forma ir tvarka turėjo būti įgyvendinta FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų maklerio įmonės pareiga, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar nurodyta pareiga įgyvendinta tinkamai, t. y. ar investicines paslaugas teikiantis asmuo pasirinko tinkamą šios pareigos įvykdymo formą atskleidžiant (potencialiam) klientui reikalingą informaciją, ar pateikė ją visą, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, ar tą informaciją pateikė pakankamai anksti. Įvertinęs nurodytus išaiškinimus, teismas konstatavo, kad visos nurodytos investicines paslaugas teikiančio asmens pareigos buvo įtvirtintos ir iki 2007 m. lapkričio 1 d. galiojusiuose teisės aktuose, jų turinys iš esmės suprantamas ir aiškinamas vienodai, kaip ir po 2007 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiame FPRĮ. Dėl to teismas sprendė, kad šiuo aspektu atsakovo veiksmai, tiek ieškovams sudarant sandorius iki 2007 m. lapkričio 1 d., tiek vėliau, vertintini vienodai. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą – šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, konstatavo, kad atsakovas, teikdamas finansines paslaugas ieškovams, netinkamai vykdė nurodytuose teisės aktuose įtvirtintas pareigas. Teismas pažymėjo, kad nė vienam iš ieškovų, sudariusių sutartis iki 2007 m. lapkričio 1 d. (A. K., E. L., Z. R., Z. K., V. D., A. K., R. S., J. P.), nebuvo pateiktos pildyti kliento anketos, nebuvo reikalaujama pateikti bet kokio kitokio pobūdžio dokumentų, kuriuose būtų nurodyta informacija apie jų finansinę padėtį, investavimo tikslus, patirtį. Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovo argumentus, kad šias aplinkybes banko darbuotojai išsiaiškino per individualius susitikimus su ieškovais (CPK 178 straipsnis). Teismo posėdyje apklaustas liudytojas T. R. nurodė, kad banko darbuotojai neturėjo prievolės surinkti iš potencialių klientų pirmiau nurodytos informacijos, šias aplinkybes patvirtino ir V. M., N. G., G. J., J. Š., L. P.. Nors po 2007 m. lapkričio 1 d. informacija apie ieškovus buvo renkama pateikiant jiems užpildyti kliento anketas, teismas atsižvelgė į ieškovų paaiškinimus, kad šios anketos buvo tik formalumas, jos buvo pildomos jau po obligacijų ir skolinimosi obligacijų sutarčių apmokėjimui sutarčių sudarymo arba jas sudarant. Teismas pažymėjo, kad nurodytomis anketomis nebuvo renkama informacija apie ieškovų nuolatinių pajamų šaltinį, turtą, investicijas, nekilnojamąjį turtą, nuolatinius finansinius įsipareigojimus, taip pažeidžiant Taisyklių 48–57 punktus; anketose surinkta minimali informacija apie kliento patirtį investavimo srityje, nėra duomenų apie jam priimtinus investavimo tikslus, riziką, tik duomenys apie jo pajamas. Teismo vertinimu, anketos neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, jomis informacija negalėjo būti surinkta tokia apimtimi ir tokiu tikslumu, kaip to buvo reikalaujama, atitinkamai atsakovo darbuotojai neįvertino, kad ieškovams negali būti siūlomos tokios rizikos grupės finansinės priemonės. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovo veiksmai, surenkant (vertinant) informaciją apie ieškovus, neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Teismas, spręsdamas, ar atsakovas tinkamai atskleidė ieškovams su investavimu susijusią riziką, nustatė, kad atsakovas tinkamą rizikos atskleidimą įrodinėja su ieškovais pasirašytų sutarčių nuostatomis, t. y. obligacijų pasirašymo sutarties 1.14 punkte įtvirtinta, jog šioje sutartyje neaptarti su obligacijomis susiję klausimai reglamentuojami Programos prospekte. Investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Programos prospektu ir gavo Galutines sąlygas. Šiose sąlygose, kurios yra neatskiriama prospekto dalis, skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių 1.3, 5.1, 6.1 punktuose neįtvirtintas garantuotas obligacijų prieaugis. Teismas, pasisakydamas dėl šių atsakovo argumentų pagrįstumo, nustatė, kad su investavimu į obligacijas susijusios rizikos aprašomos baziniuose prospektuose. Nei iki pasirašant sutartis, nei jas pasirašius ieškovams nebuvo pateiktas Programos bazinis prospektas, dažniausiai tik buvo nurodoma, kad jis yra internete; teismo posėdyje apklausti atsakovo vadybininkai patvirtino, kad Galutinės sąlygos būdavo pateikiamos arba pasirašant sutartį, arba būdavo išsiunčiamos. Teismo nuomone, atsižvelgiant į šias aplinkybes, obligacijų pasirašymo sutarčių 1.14 punktas vertintinas kaip deklaratyvus ir nesuteikiantis aiškios informacijos apie svarbias, esmines sutarčiai sudaryti sąlygas. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. kovo 23 d. išvadoje pažymėta, kad obligacijų pasirašymo sutarčių 1.13 punkte išdėstyta sąlyga atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog dauguma ieškovų turi aukštąjį, be kita ko, ekonominį ar teisinį, išsilavinimą, yra įmonių vadovai, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog jie sugebėjo savarankiškai suvokti su investavimu susijusią riziką; pažymėjo, kad Programos baziniame prospekte ir Galutinėse sąlygose su investavimu skolintomis lėšomis susijusi rizika nebuvo aiškiai išskirta ir atskirai aprašyta lyginant ją su investavimo rizika nuosavomis lėšomis. Tai patvirtina ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. kovo 23 d. išvada. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovas tinkamai neinformavo ieškovų apie riziką, susijusią su investavimu. Teismas sutiko su ieškovų teiginiais, kad atsakovas taip pat pažeidė FPRĮ 21 straipsnyje įtvirtintą pareigą informuoti ieškovus apie galimą interesų konfliktą teikiant investicines paslaugas; pažymėjo, jog atsakovas iš ginčo sandorių gavo naudą – palūkanas, lėšas naudojo komercinėje veikloje, todėl buvo suinteresuotas sudaryti tokio pobūdžio sandorius. Teismas, apklausęs atsakovo darbuotojus, nustatė, kad jų atlyginimo ir skatinimo sistema iš dalies priklausė nuo teigiamų banko skyriaus ir jų asmeninių veiklos rezultatų, be kita ko, sudarytų ginčo sandorių skaičiaus. Atsakovo darbuotojai neatskleidė ieškovams šio interesų konflikto turinio, todėl jie negalėjo objektyviai įvertinti teikiamų rekomendacijų. Teismo vertinimu, nurodyti atsakovo padaryti teisės aktų pažeidimai suponuoja išvadą, kad atsakovas iš esmės pažeidė sutartį. Teismas, spręsdamas dėl ieškovų reikalavimų – nustatyti, kad kreditai pagal skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis suteikti neatlygintinai, – tenkinimo, pažymėjo, jog nurodytose sutartyse yra aiškiai įtvirtinta pareiga mokėti palūkanas už paimtą kreditą ir atskleidžiamos su tuo susijusios rizikos (sutarčių 1.1, 1.3, 5.1, 5.4, 6.1 punktai). Taigi palūkanų už suteiktą kreditą mokėjimas buvo esminis sudarytų skolinimosi sutarčių požymis. Ieškovai patvirtino, kad suprato skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių esmę, taip pat kad paskola suteikiama atlygintinai, tačiau neskaitė šių sutarčių ir jų sąlygų, į jas nesigilino, todėl, teismo vertinimu, elgėsi labai neatsargiai, nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis sudarant skolinimosi sutartį yra būtina, todėl privalo prisiimti proporcingą dalį su tuo susijusios rizikos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad protingumo ir sąžiningumo reikalavimus atitiks ginčo sutarčių pakeitimas, sumažinant jose nustatytas palūkanas 50 proc.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir atsakovo apeliacinius skundus, 2014 m. birželio 9 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovas, prieš sudarydamas su ieškovais skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, nesilaikė teisės aktuose nustatytos pareigos surinkti apie juos, jų finansinę padėtį ir įsipareigojimus visą reikalingą informaciją, todėl tinkamai neįvertino ieškovų galimybių sudaryti obligacijų pasirašymo ir skolinimosi joms apmokėti sandorius, taip pat nepateikė ieškovams visos reikiamos informacijos, kurios pagrindu jie būtų galėję įvertinti sudaromų sandorių riziką (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis). Kolegija pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog atsakovas tik formaliai pildė anketas apie ieškovus, jų pasirašymas vykdavo jau po obligacijų sutarčių pasirašymo ir kredito sutarčių sudarymo arba tuo pačiu metu; pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ginčijamų sandorių ir kliento anketų pildymo aplinkybes, kurios patvirtina, jog atsakovas nesilaikė pareigos suteikti klientui pakankamai laiko finansų įstaigos teikiamai informacijai įvertinti. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, siūlydamas įsigyti obligacijas ne nuosavomis, o iš atsakovo pasiskolintomis lėšomis, be kita ko, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, siūlė įsigyti rizikingą finansinį produktą, todėl informacijos apie klientą rinkimas, finansinės paslaugos parinkimas bei galimos rizikos potencialiam obligacijų pirkėjui atskleidimas neturėjo būti vertinami formaliai. Kolegijos vertinimu, skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyse pateikta nuoroda į Programos bazinį prospektą ir Galutines sąlygas, kuriuose aptarta su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, nepakankama daryti išvadą, kad ieškovai buvo tinkamai informuoti apie investavimo riziką. Kolegija nesutiko su ieškovų apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, jog atsakovo darbuotojai neturėjo reikiamos kvalifikacijos konsultuoti ir teikti investavimo rekomendacijas ieškovams investavimo į obligacijas klausimais, nes dalis jų iki šiol neturi finansų maklerių konsultantų licencijų, nors toks reikalavimas nustatytas Vertybinių popierių komisijos 2002 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 7 patvirtintose Finansų maklerių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklėse; pažymėjo, kad ginčo sutartys buvo sudarytos ne su konkrečiu atsakovo darbuotoju, bet su atsakovu (banku); atsakovo darbuotojai tik tarpininkavo ieškovams ir atsakovui, kuris pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas yra komercinis bankas – kredito įstaiga, turinti teisę teikti licencines finansines paslaugas, todėl, kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovas turi finansų maklerio licenciją, yra pakankamas pagrindas atsakovui ar jam atstovaujančiam darbuotojui teikti investavimo rekomendacijas. Kolegija nesutiko su atsakovo atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą argumentu, kad atsakovo darbuotojai apskritai neteikė ieškovams investavimo rekomendacijų, o tik atliko informacijos surinkimo ir suteikimo, bendros informacijos apie banko siūlomus investicinius produktus pristatymo, dokumentų (anketų, obligacijų pasirašymo sutarčių ir skolinimo sutarčių bei kt.) įforminimo ir kitas funkcijas, kurioms nėra būtina finansų maklerio licencija. FPRĮ 3 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad investavimo rekomendacija – finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva klientui teikiama asmeninio pobūdžio rekomendacija dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teisme, remiantis ieškovų paaiškinimais, buvo nustatyta, jog nors dauguma ieškovų savo iniciatyva kreipėsi į banką, norėdami investuoti į obligacijas, rekomendacijas investuoti į obligacijas ieškovams teikė asmeniniai bankininkai, atsakovo Privačios bankininkystės skyriaus vadovas T. R., pardavimo vadybininkai. Jie susitikimų su investuotojais metu siūlė įsigyti SASO, rekomendavo jas kaip pelningą ir tinkamą investuotojams produktą, pateikdavo savo nuomonę dėl obligacijų įsigijimo perspektyvų, parinkdavo emisijų kryptį, nors dalis ieškovų į banką buvo atėję kitais tikslais; ieškovams elektroniniu paštu buvo siunčiami lankstinukai. Tai, kad atsakovo veikla, siūlant investavimo strategiją, atitiko požymius veiksmų, atliekamų teikiant investavimo rekomendacijas klientams, nustatyta Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendime dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10 (toliau – VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendimas). Taigi, kolegija sprendė, kad atsakovo darbuotojų ieškovams teikta informacija apie ginčo sandorius patenka į investavimo rekomendacijų sąvoką. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad jo veiksmai, platinant obligacijas ir teikiant papildomą paslaugą – suteikiant paskolas obligacijoms įsigyti, yra leidžiami, teisėti ir negali būti vertinami kaip veikimas esant interesų konfliktui, nurodė, kad, pagal FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį, finansų tarpininkas turi veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, taigi turi lojalumo pareigą. Ši bendrojo pobūdžio pareiga aiškintina kartu su FPRĮ 13 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad finansų maklerio įmonė privalo įgyvendinti ir taikyti veiksmingas organizacines ir administracines priemones, skirtas užkirsti kelią interesų konfliktams, kurie galėtų neigiamai paveikti jos klientų interesus, taip pat su FPRĮ 21 straipsniu, kuriame konkrečiai nustatyta finansų tarpininko pareiga vengti interesų konfliktų, 1 dalyje nurodant, kad finansų maklerio įmonė privalo vengti interesų konfliktų ir imtis visų reikalingų priemonių, skirtų nustatyti interesų konfliktus, kylančius tarp įmonės, jos vadovų, darbuotojų, agentų, taip pat kitų su įmone tiesiogiai ar netiesiogiai kontrolės ryšiais susijusių asmenų ir įmonės klientų arba vien tik tarp įmonės klientų, kai interesų konfliktai kyla įmonei teikiant investicines paslaugas, papildomas paslaugas arba jų derinį. Kolegija, įvertinusi atsakovo siūlytą investavimo modelį (obligacijos įsigyjamos už atsakovo skolintas lėšas ir jam įkeičiant nekilnojamąjį turtą bei įgyjamą objektą, taip pat įsipareigojant mokėti sutartyje nustatyto dydžio palūkanas), sprendė, kad šiuo atveju atsakovas veikė esant interesų konfliktui; atsakovas neprisiėmė investavimo nepasiteisinimo rizikos, ją iš esmės visa apimtimi perkeldamas investuotojams, kuriems, kaip nustatyta, nebuvo tinkamai atskleista su investavimu susijusi rizika. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liudytojų (atsakovo darbuotojų) parodymai taip pat patvirtina, kad jie už aktyvų obligacijų pardavimą buvo skatinami finansiškai, taigi kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šiuo atveju esant interesų konfliktui atsakovas apie tai ieškovų neinformavo ir nebuvo jiems lojalus. Kolegijos vertinimu, nustatyti atsakovo veiklos trūkumai lėmė bylos šalių nelygiavertę padėtį sudarant ginčo sandorius. Kartu kolegija nurodė, kad nors atsakovas nesurinko visos reikiamos informacijos apie ieškovus ir neatskleidė jiems informacijos, susijusios su investavimo rizika ir interesų konfliktu, ieškovai suprato, jog, sudarydami skolinimosi obligacijų apmokėjimui sutartis, turės mokėti palūkanas, ir tai patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžių metu. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų pareiga mokėti pagal nurodytas sutartis palūkanas buvo nulemta ne tik atsakovo teisės aktų reikalavimus neatitinkančių veiksmų, bet ir pačių ieškovų didelio neatsargumo; pažymėjo, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.248 straipsnio 4 dalis); kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Kolegija, atsižvelgdama į šias nuostatas, taip pat į tai, kad kiekvienos šalių padaryti pažeidimai, nors yra skirtingo pobūdžio, vertintini labai panašiai, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai per pusę sumažino ieškovų atsakovui mokėtiną palūkanų, nustatytų skolinimosi obligacijų apmokėjimui sutartyse, dydį.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą bei tenkinti ieškinį visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CK 6.248 straipsnio 4 dalies, CK 6.282 straipsnio 1 dalies, CK 1.5 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai, nustatę esminę šalių nelygybę sudarant ginčo skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, nepagrįstai vadovavosi mišrią civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis); konstatuodami, kad kasatorių veiksmai sudarant nurodytas sutartis vertintini kaip didelis neatsargumas, nors juos išimtinai lėmė neteisėti atsakovo veiksmai, pažeidė CK 1.5 straipsnio, 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas; net ir nustatę, kad kasatoriai elgėsi neapdairiai, turėjo, remdamiesi CK 6.228 straipsnio 1 dalimi, vertinti, ar atsakovas tuo nepasinaudojo, bet to nepadarė. Kasatoriai nurodo, kad ieškinio reikalavimai pakeisti sutartis buvo grindžiami CK 6.228 straipsniu ir 6.223 straipsnio 2 dalimi. Šiose normose reglamentuojamas sutarčių pakeitimas, esant esminei šalių nelygybei. Jose neįtvirtinta galimybės, atsižvelgiant į kasatorių kaltę (ar tai būtų didelis, ar paprastas neatsargumas) ir vadovaujantis mišrią civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, pakeisti sutarties sąlygas tik iš dalies. Šioje civilinėje byloje nesprendžiamas atsakovo civilinės atsakomybės klausimas (kasatoriai prašo pakeisti sutartį, o ne atlyginti nuostolius), todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vadovavosi civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis.

3. Dėl ieškovų didelio neatsargumo, CK 1.5 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino didelį kasatorių neatsargumą, remdamiesi tuo, kad kasatoriai suprato arba turėjo suprasti, jog paskolos pagal skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis suteikiamos atlygintinai ir kad, nepasitvirtinus teigiamoms investavimo prognozėms, kasatoriai turės mokėti palūkanas. Pirma, teismai turėjo vertinti kasatorių veiksmus atsižvelgdami į visas reikšmingas bylos aplinkybes. Kasatorių teigimu, jie neturėjo galimybių išsamiai susipažinti su sudaromų sutarčių sąlygomis, nes sutartys buvo pasirašomos paskubomis, paskutinę jose nurodytų obligacijų platinimo dieną, todėl kasatoriai neturėjo galimybių pasikonsultuoti su ekonominių žinių turinčiais specialistais; dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (atsakovas veikė esant interesų konfliktui, atsakovo darbuotojai nesurinko ir neatskleidė kasatoriams su investavimu susijusios rizikos ir kt.) kasatoriai buvo suklaidinti dėl investavimo strategijos pobūdžio, jos rizikos laipsnio; manydami, kad investicija saugi, išsamiai neskaitė su atsakovu sudaromų sutarčių sąlygų. Antra, anot kasatorių, jeigu atsakovas būtų atskleidęs su investavimu susijusią riziką ir įspėjęs kasatorius apie esantį interesų konfliktą, kasatoriai nebūtų pasitikėję atsakovo darbuotojais taip, kaip pasitikėjo sudarydami sutartis, ir jų teikiamas investavimo rekomendacijas būtų vertę kritiškai, todėl tikėtina, kad nebūtų apskritai sudarę ginčo sutarčių. Trečia, bylą nagrinėję teismai konstatavo didelį kasatorių neatsargumą vien dėl to, kad jie, suprasdami, jog paskolos obligacijoms apmokėti suteikiamos atlygintinai, neskaitė su atsakovu sudaromų sutarčių sąlygų ir jų neanalizavo, nors sutartyse nėra nurodytos su investavimu į obligacijas susijusios rizikos, t. y. netyrė, ar yra tokio neatsargumo ir kasatoriams atsiradusių neigiamų padarinių priežastinis ryšys. Kasatorių teigimu, net jei jie ir būtų skaitę sutartis bei būtų detaliai jas išanalizavę, jose pateikta informacija nebūtų paneigusi atsakovo darbuotojų teiginių, kad investavimas į obligacijas skolintomis lėšomis yra pelningas, nerizikingas ir patikimas būdas uždirbti pinigų, pasinaudojant nekilnojamuoju turtu, nes, kaip teigė atsakovo darbuotojai, obligacijų prieaugis bet kokiu atveju viršys kredito sutartyse nustatytas atsakovui mokėtinas palūkanas. Taigi kasatoriai net ir tokiu atveju būtų sudarę ginčo sutartis. Ketvirta, kasatorių nuomone, teismai, sumažindami kasatorių atsakovui pagal kredito sutartis mokėtinas palūkanas tik 50 proc., sudarė galimybę atsakovui, pažeidusiam investuotojų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, gauti iš savo neteisėtų veiksmų pelno ir taip pažeidė CK 1.5 straipsnyje nustatytus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Atsakovas, parduodamas obligacijas kasatoriams, gaudavo pajamų. Taigi nors atsakovas kasatoriams ir skolindavo visą sumą obligacijoms įsigyti, iš tikrųjų ji likdavo pas atsakovą kaip už obligacijų pardavimą gautos lėšos. Atsakovas galėjo ir toliau naudotis šiomis lėšomis savo veikloje, t. y. finansuoti emitento paskolų portfelį. Tai reiškia, kad tą pačią sumą atsakovas perskolindavo dar kartą ir už tai gaudavo pajamų arba galėdavo naudoti kitoje savo veikloje kaip jam (ne klientams) priklausančias lėšas. Sumažinus kasatorių pagal sutartis mokėtinas palūkanas tik 50 proc., atsakovui palikta galimybė gauti pelną kasatoriams patiriant nuostolių. Taigi skundžiami teismų procesiniai sprendimai prieštarauja visuotinai pripažįstamam teisės principui, kad niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nulius commodum capere de sua injuria propria), o iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Be to, kasatoriai pažymi, kad jų, kaip neprofesionaliųjų investuotojų, neatsargumas sudarant sutartis negali būti prilyginamas atsakovo, kaip savo srities profesionalo, neatsargumui.

3. Dėl netinkamo FPRĮ 14 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorių įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčo sutartys buvo sudarytos ne su konkrečiu atsakovo darbuotoju, o su atsakovu, kuris turi finansų maklerio licenciją, todėl nėra pagrindo spręsti, jog atsakovo darbuotojai negalėjo teikti investavimo rekomendacijų, pažeidė FPRĮ 14 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad vykdyti vieną ar kelias numatytas finansų maklerių operacijas gali fizinis asmuo, turintis priežiūros institucijos išduotą maklerio licenciją ar kitą priežiūros institucijos pripažintą kvalifikaciją. Kasatorių teigimu, ši FPRĮ nuostata reiškia, kad: 1) fizinis asmuo negali vykdyti finansų maklerio operacijų, jei neturi finansų maklerio licencijos; 2) nepriklausomai nuo to, fizinis asmuo finansų maklerio operacijas vykdo finansų maklerio įmonės vardu ar ne, tokia licencija jam yra privaloma. Finansų maklerio operacijos detalizuojamos VPK 2002 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 7 patvirtintose Finansų maklerių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklėse. Šių taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d. iki 2008 m. liepos 23 d. (t. y. nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu) 4 punkte nustatyta, kad operacijos, kurioms atlikti būtina turėti finansų maklerio konsultanto licenciją, yra konsultacijos investavimo į vertybinius popierius klausimais, taip pat siūlymas pirkti ar kitaip perleisti vertybinius popierius vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininko ar kliento sąskaita, o 5.2 punkte – kad finansų maklerio konsultanto licencija suteikia teisę siūlyti,pirkti, parduoti ar kitaip perleisti vertybinius popierius viešosios apyvartos tarpininko arkliento sąskaita, taip pat konsultuoti investavimo į vertybinius popierius klausimais, t. y.atlikti veiksmus, kuriuos apima investavimo rekomendacijos sąvoka (FPRĮ 3 straipsnio 12 dalis). Kasatorių nuomone, šios nuostatos patvirtina, kad finansų maklerio įmonės darbuotojui, kuris vykdo finansų maklerio operacijas, inter alia, teikia investavimo paslaugas, reikalinga finansų maklerio licencija, nepriklausomai nuo to, ar įmonė turi tokią licenciją.

4. Dėl CPK 185 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 4 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jų argumentų, susijusių su atsakovo platinta reklama ir jos įtaka kasatorių veiksmams, kuriuos teismai įvardijo kaip didelį neatsargumą, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, taip teismai pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 4 dalies, CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d.nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>; teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Mano tikslas“ v. UAB „Armitana“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-459/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-459/2010">3K-3-459/2010</a>). Kasatorius A. K. elektroniniu paštu gavo atsakovo darbuotojos lankstinuką, kuriame obligacijos buvo reklamuojamos kaip investicija, suteikianti garantuotą pelną. Lankstinuke buvo nurodyta, kad obligacijų istorinė grąža – 7–9 proc. per metus, o garantuotas prieaugis – net 6 proc., taip pat kad jei indeksų krepšelio vertė ir nukris, garantuojamas prieaugis (6 proc.) išliks. Tačiau šiame lankstinuke nenurodyta, kad jame nurodytos investavimo sąlygos taikytinos tik vienai iš keliasdešimties su pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijų, taip pat nepateiktas įspėjimas apie galimą nuostolį. Kasatorių nuomone, nors tokia reklama pateikta ne jiems visiems, bylą nagrinėję teismai šiuos argumentus turėjo įvertinti ir dėl jų pasisakyti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl kasatorių didelio neatsargumo. Atsakovo teigimu, didelio neatsargumo aplinkybė, taikant CK 6.228 straipsnį, teisiškai nereikšminga, be to, byloje nenustatytos šio straipsnio taikymo sąlygos. Neatsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė didelį ieškovų neatsargumą. Pirma, atsakovas nesutinka, kad kasatoriai yra vartotojai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. P. v. AB DnB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>, išaiškinta, kad investavimo į SASO sandoriai nėra iš prigimties vartojimo sandoriai ir kad tokių sandorių kvalifikavimas kaip vartojimo priklauso nuo konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad visi kasatoriai, sudarydami su atsakovu ginčo sutartis, veikė kaip vartotojai; kasatoriai to ir neįrodinėjo (CPK 12, 178 straipsniai). Dėl to, atsakovo nuomone, nėra pagrindo šioje byloje kasatorius vertinti kaip vartotojus. Antra, neprofesionaliojo investuotojo statusas neatleidžia kasatorių nuo bendrųjų pareigų vykdymo. Tai reiškia, kad kasatoriai, būdami neprofesionalieji investuotojai ir negalėdami maksimaliai įvertinti visos su investavimu į SASO susijusios rizikos, turi pareigą skaityti pasirašomus dokumentus bei domėtis sudaromais sandoriais, tačiau jie to nepadarė, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo didelį kasatorių neatsargumą. Trečia, kasatorių asmeninės savybės ir patirtis leido jiems neabejotinai suprasti, kad jie sudaro ne garantuotus, o rizikingus sandorius, todėl turi susipažinti su sutartimis ir domėtis prisiimamais įsipareigojimais.

Atsakovas pažymi, kad kasatorių didelio neatsargumo nelėmė jo tariamai neteisėti veiksmai. Pirma, atsakovo neteisėti veiksmai yra jo civilinės atsakomybės, ne skolinimo obligacijų pakeitimo sutarčių pagal CK 6.228 straipsnį sąlyga, todėl atsakovo neteisėti veiksmai apskritai neturėjo būti vertinami. Antra, kasatorių nurodytos aplinkybės dėl jų didelio neatsargumo nebuvimo – fakto klausimai, kurie kasaciniame teisme netiriami (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Trečia, kasatoriams sudarant investavimo į SASO sandorius, atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Ketvirta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kasatoriai turėjo visas galimybes susipažinti su sudaromų sutarčių sąlygomis. Dalis kasatorių sudarė ne vienos, o kelių SASO emisijų įsigijimo sutartis, o tai rodo jų sąmoningą apsisprendimą sudaryti tokias sutartis. Kasatoriai neturėjo jokios pareigos sudaryti SASO įsigijimo sutarčių konkrečią dieną; tai, kad jie sudarydavo sutartis paskutinę konkrečios emisijos platinimo dieną, patvirtina, jog jiems buvo suteiktas maksimalus terminas susipažinti su sutartimis ir iš jų kylančiais įsipareigojimais bei rizika. Dar iki sutarčių pasirašymo kasatoriai susitikdavo su atsakovo darbuotojais ir susitikimų metu aptardavo investavimo į SASO klausimus. Be to, kasatoriai turėjo galimybę susipažinti su sutartimis ir jų turiniu laikotarpiu nuo sutarčių pasirašymo iki nekilnojamojo turto įkeitimo, nes, nepriklausomai nuo to, kad nekilnojamasis turtas turėjo būti įkeičiamas jau po sutarčių pasirašymo, kasatoriams neįkeitus nekilnojamojo turto, skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartys būtų automatiškai nutrūkusios (sutarčių 9.4, 7.2.10 punktai). Penkta, visa investavimo į SASO sprendimui priimti būtina informacija kasatoriams pirmiausia buvo suteikiama žodžiu susitikimų su atsakovo darbuotojais metu, ir tik po to raštu (prospektuose, galutinėse sąlygose, kliento anketoje, sutartyse, hipotekos lakštuose). Šešta, kasatoriai nepagrįstai teigia, kad jie negalėjo suvokti investavimo rizikos, nes ji neaprašyta ginčo sutartyse. Atsakovo teigimu, investavimo rizika ir neturėjo būti aprašyta sutartyse. SASO platinimas ir lėšų skolinimas yra dvi atskiros paslaugos (FPRĮ 3 straipsnio 24 dalies 2 punktas), todėl visa informacija apie SASO (kaip vertybinius popierius) ir su jomis susijusią riziką, neišskiriant to, kokiomis lėšomis SASO yra įsigyjamos, yra pateikiama Baziniame prospekte ir Galutinėse sąlygose, o SASO įsigijimo, finansavimo sąlygos ir rizikos yra išdėstytos investuotojo su atsakovu sudaromose skolinimo obligacijų apmokėjimui, obligacijų pasirašymo ir hipotekos sutartyse. Taigi, atsakovo teigimu, kasatoriai turėjo pakankamai laiko susipažinti su sutartimis ir suprasti, kad garantuoto SASO prieaugio nėra. Atsakovas pažymi, kad nepriklausomai nuo to, ar sutarties šalis sieja pasitikėjimo santykiai, jos abi (šiuo atveju – kasatoriai ir atsakovas) turi laikytis protingo, apdairaus ir atidaus asmens standarto. Dėl to aplinkybė, kad kasatoriai pasitikėjo atsakovo darbuotojais, neatleidžia jų nuo pareigos laikytis šio standarto.

2. Dėl CK 1.5 straipsnio, sumažinant palūkanas, pažeidimo. Atsakovas nurodo, kad nepaneigiant to, jog palūkanų sumažinimas buvo atliktas iš esmės pažeidžiant materialiosios teisės normas, todėl yra neteisėtas, savo esme toks palūkanų sumažinimas dėl ieškovų didelio neatsargumo nepažeidžia bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnis).

3. Dėl kasatorių ir atsakovo atliktų veiksmų vertinimo. Atsakovas nesutinka su kasatorių argumentais, kad jiems tenkančių bendrųjų pareigų neatlikimas negali būti prilyginamas atsakovo neteisėtiems veiksmams. Kasatorių veiksmai, neatliekant jiems tenkančių bendrųjų pareigų (domėtis sutarčių sąlygomis ir pan.), kelia grėsmę sutartinių santykių stabilumui ir sudaro prielaidas piktnaudžiauti turimomis teisėmis, t. y. taip būtų pripažįstama, kad kiekvienas asmuo gali šių pareigų neatlikti ir išvengti neigiamų padarinių.

4. Dėl FPRĮ 14 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Atsakovo teigimu, bylą nagrinėję teismai nepažeidė FPRĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pirma, kasatoriai ginčija tik skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis ir nereiškia jokių pretenzijų dėl obligacijų pasirašymo sutarčių, kurių pagrindu buvo įsigytos SASO. Kadangi lėšų skolinimo paslauga nėra investicinė paslauga, kurią gali vykdyti išimtinai tik finansų maklerio licenciją turintis asmuo, atsakovo ir jo darbuotojų veiksmai sudarant su kasatoriais kreditavimo sutartis negali būti vertinami pagal kasatorių nurodytą FPRĮ 14 straipsnio 1 dalį. Antra, FPRĮ 14 straipsnio 1 dalis būtų aktuali tik tada, jei atsakovo darbuotojai būtų atlikę finansų maklerių operacijas, tačiau to nedarė. Kasatorius aptarnavę atsakovo darbuotojai atliko tik bendrąsias informacijos surinkimo ir suteikimo, bendros informacijos apie atsakovo siūlomus investicinius produktus pristatymo, dokumentų (anketų, obligacijų pasirašymo sutarčių ir skolinimo sutarčių bei kt.) įforminimo ir kitas technines funkcijas, kurioms nėra būtina finansų maklerio licencija, bei neteikė investicinių paslaugų, be kita ko, investavimo rekomendacijų, kaip jos apibrėžtos FPRĮ. Trečia, SASO platinimo paslaugą teikė atsakovas, ne jo darbuotojai. Tam pakako atsakovo turimos licencijos. Ketvirta, atsakovas platino savo išleistus vertybinius popierius, kuriuos bankai turi teisę platinti per savo skyrius ir filialus, t. y. per juose dirbančius darbuotojus, kuriems nekeliami reikalavimai turėti finansų maklerio licenciją.

5. Dėl CPK 185 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 4 dalies pažeidimų. Atsakovo nuomone, kasatorių nurodyti bylą nagrinėjusių teismų padaryti proceso teisės pažeidimai nelėmė skundžiamų sprendimų neteisėtumo. Atsakovas pažymi, kad reklaminis SASO lankstinukas neturėjo įtakos kasatorių apsisprendimui investuoti į SASO, nes iki sutarčių sudarymo beveik visi kasatoriai jo net nebuvo matę, o tie, kurie tvirtino matę, įsigijo visai kitos emisijos obligacijas, nei buvo reklamuojamos lankstinuke.

Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl netinkamo ieškovų reikalavimų vertinimo ir CPK 43, 185 straipsnių pažeidimo. Byloje ieškinį pateikę ieškovai pasinaudojo neprivalomo bendrininkavimo institutu (CPK 43 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti kiekvieno jų ginčo sutarties sudarymo aplinkybes atskirai, tačiau to nepadarė, o visus byloje esančius įrodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes vertino bei išvadas darė visiems ieškovams bendrai, nors faktinės aplinkybės skiriasi (ne visi ieškovai gavo reklaminius lankstinukus paštu, ne visos anketos buvo pildomos jau po sutarčių pasirašymo ir pan.). Taip bylą nagrinėję teismai padarė esminius CPK 43, 185 straipsnių pažeidimus, lėmusius neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą.

2. Dėl netinkamo CK 6.228 straipsnio taikymo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai taikė 6.228 straipsnį, prieš tai nenustatę šio straipsnio taikymo sąlygų. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad kasatoriaus padėtis sudarant ginčo skolinimo obligacijų apmokėjimui ir obligacijų pasirašymo sutartis buvo palankesnė nei ieškovų, o tai lėmė sandorių šalių nelygybę – išimtinai ieškovams tenkančią finansinę riziką (sutartyse nustatytų palūkanų mokėjimą). Kasatoriaus nuomone, toks argumentas nepakankamas CK 6.228 straipsniui taikyti ir esminei šalių nelygybei pagal šį straipsnį konstatuoti. Pirma, anot kasatoriaus, šalių nelygybė nebuvo esminė ir nepateisinama bei nesuteikė kasatoriui pranašumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Praktikoje tai turėtų būti tokia nelygi šalies padėtis, kad protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. R. J., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-106/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-106/2010">3K-3-106/2010</a>). Kasatorius pažymi, kad viena iš pagrindinių kredito gavėjo prievolių yra pareiga mokėti palūkanas už suteiktą kreditą ar paskolą. Tokios pareigos buvimas negali būti vertinamas kaip esminė sutarčių nelygybė, nes visos paskolos (kredito) sutartys, kai kreditas suteikiamas už palūkanas, turėtų būti pripažįstamos kaip sudarytos esant esminei šalių nelygybei. Kasatorius taip pat pažymi, kad tokiomis pat sąlygomis kiti protingi ir apdairūs asmenys ne tik būtų sudarę, bet ir realiai sudarė investavimo į obligacijas skolintomis lėšomis sandorius. Juos sudarė 640 investuotojų, dalis jų net ir finansinės krizės laikotarpiu uždirbo iš šių sandorių. Kasatoriaus teigimu, apie rizikos proporcingumą reikia spręsti vertinant sandorio šalies prisiimamą riziką ir tos šalies įgaunamą galimybę uždirbti (potencialią naudą). Ieškovų sudaryti rizikos sandoriai, t. y. lėšų pasiskolinimas iš kasatoriaus ir jų investavimas įsigyjant obligacijas, turėjo ekonominę prasmę ieškovams, nes jie, neinvestuodami nuosavų lėšų, įgavo galimybę uždirbti neribotą pelną. Atsakovas įgijo ribotą galimybę uždirbti (palūkanų už ieškovams suteiktą kreditą suma), tačiau prisiėmė neribotą riziką išmokėti ieškovams obligacijų prieaugį, taip pat ieškovų nemokumo riziką. Taigi šiuo atveju išlaikoma rizikos ir grąžos iš investicijų pusiausvyra. Kasatoriaus teigimu, aplinkybė, kad tam tikros sutarties sąlygos yra palankesnės vienai šaliai, nėra pakankamas pagrindas taikyti CK 6.228 straipsnį. Antra, CK 6.228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad esminė šalių nelygybė turi egzistuoti sutarties sudarymo metu, o ne atsirasti vėliau. Bylą nagrinėję teismai nenustatė šios sąlygos. Kasatoriaus nuomone, jeigu ieškovų investicijos būtų buvusios pelningos, ieškovai nebūtų ginčiję sutarčių dėl tariamos jų ir kasatoriaus nelygybės. Taigi aplinkybės, ar tarp šalių yra esminė nelygybė, buvimas priklauso nuo investavimo rezultatų. Toks aiškinimas neatitinka CK 6.228 straipsnio tikslo ir paskirties. Trečia, skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sudarymo metu ieškovai nebuvo priklausomi nuo kasatoriaus ir sutartis sudarė laisva valia, siekdami įsigyti obligacijų ir iš jų uždirbti. Pagrindas taikyti CK 6.228 straipsnį atsirastų tik tada, jeigu būtų nustatyta, kad kasatorius nesąžiningai pasinaudojo tuo, jog kita šalis nuo jo priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, nepatyrusi, veikia neapdairiai ir neturi derybų patirties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.228 straipsnio paskirtis – ginti silpnesniąją sutarties šalį, kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>). Byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Ketvirta, kasatoriaus nuomone, skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sąlygos, kuriose įtvirtinta kasatoriaus teisė į palūkanas, negali būti vertinamos kaip įtvirtinančios esminę šalių nelygybę, nes kredito sutarties prigimtis lemia jų atlygintinumą, kartu palūkanų nustatymą. Penkta, kasatoriaus teigimu, net ir nustatęs visas CK 6.228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties pakeitimo sąlygas, teismas galėtų sutartį pakeisti tik taip, kad ji atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus. Vertinant, ar ginčo sutartyse įtvirtinti palūkanų dydžiai atitinka šiuos reikalavimus, reikia nustatyti, ar sutartimi nustatytos palūkanos yra neprotingai didelės, o tai gali būti atliekama vertinant sutarties sudarymo metu komercinių bankų taikytą vidutinę palūkanų normą (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Sumažindamas skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyse nustatytas palūkanas 50 proc., teismas iš esmės nustatė tokias metines palūkanų normas, už kurias tuo metu Lietuvos komerciniai bankai neteikė 3 metų laikotarpiui kreditų.

3. Dėl netinkamo CK 6.248, 6.282 straipsnių taikymo. Kasatoriaus įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai, nenustatę pagrindo pakeisti skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis pagal CK 6.228 straipsnį, nepagrįstai sprendimus pakeisti ginčo sutarčių sąlygas ir sumažinti pagal jas mokėtinas palūkanas 50 proc. grindė civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis – CK 6.248 straipsnio 4 dalimi ir 6.282 straipsnio 1 dalimi. Šalis siejančių teisinių santykių pakeitimas yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir nėra civilinė atsakomybė. Byloje nebuvo sprendžiama dėl kasatoriaus civilinės atsakomybės ir nenustatytos jos taikymo sąlygos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad tiek sutarčių pakeitimu CK 6.288 straipsnio pagrindu, tiek civilinės atsakomybės taikymo atveju iš esmės yra siekiama to paties tikslo – sumažinti ar panaikinti ieškovų prievoles atsakovui mokėti palūkanas ir užkirsti kelią galimam ieškovų nuostolių atsiradimui. Toks aiškinimas yra nepagrįstas ir paneigia civilinės atsakomybės bei sutarties pakeitimo CK 6.228 straipsnio pagrindu prigimtį. CK 6.228 straipsnio tikslas – atkurti sutartinių teisių ir pareigų pusiausvyrą, kuri buvo nepateisinamai iš esmės iškreipta vienos šalies nenaudai, o kitos šalies naudai, dėl aplinkybių, kurios priklausė nuo vienos šalies valios, kuriomis ta šalis nesąžiningai pasinaudojo. Civilinės atsakomybės tikslas – kompensuoti patirtus nuostolius (žalą), nepriklausomai nuo konkrečios sutarties sąlygų.

4. Dėl netinkamo VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 4 punkto ir FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo. VPRĮ, kuris galiojo iki 2007 m. lapkričio 1 d. (iki visiško FPRĮ įsigaliojimo), 24 straipsnio 3 dalies 4 punkte buvo įtvirtinta, kad vykdydamas veiklą tarpininkas privalo siektigauti iš kliento informaciją apie jo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Taigi šioje nuostatoje įtvirtintas tik siekis gauti informaciją iš kliento. Nei tokio siekio įgyvendinimo formos, nei pareigos išsaugoti kliento pateiktą informaciją kokioje nors laikmenoje VPRĮ nebuvo įtvirtinta, tai reiškia, kad informacija iš klientų galėjo būti gaunama ir žodžiu. Dėl to bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad kasatorius turėjo pateikti pildyti kliento anketą ir tiems ieškovams, kurie skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis sudarė iki 2007 m. lapkričio 1 d., nepagrįstai praplėtė VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 4 punkte įtvirtintą kasatoriaus pareigą. Iki 2007 m. lapkričio 1 d. ginčo sutartis su kasatoriumi sudarė ieškovai A. K., Z. K., E. L., J. P., Z. R., R. S.. Faktą, kad apie šiuos ieškovus informacija buvo surinkta žodžiu, patvirtino teismo posėdžių metu apklausti kasatoriaus darbuotojai.

Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad, įgyvendinant FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies reikalavimus surinkti informaciją apie investuotojus, informacijos surinkimas apie ieškovus pildant kliento anketas buvo vykdomas formaliai. Kliento anketose, be kita ko, nurodomi duomenys apie ieškovų turtinę padėtį, investavimo patirtį ir tikslus, ekonomikos ir (ar) finansų srities išsilavinimo turėjimą. Šie duomenys atitinka FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nurodytą privalomą surinkti informaciją. Kaip nepagrįstai nurodo apeliacinės instancijos teismas, FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje neįtvirtintas reikalavimas rinkti informaciją apie nuolatinį ieškovų pajamų šaltinį ir finansinius įsipareigojimus. Tokia pareiga galėtų atsirasti pagal Taisyklių 51 punktą, kuriame nurodyta, kad informacijoje apie kliento ar potencialaus kliento finansinę būklę, kai tai reikalinga atsižvelgiant į planuojamas teikti investicines paslaugas ar siūlomas finansines priemones, turi būti nurodytas kliento nuolatinių pajamų dydis ir jų šaltinis, kliento turtas (įskaitant likvidųjį turtą), investicijos ir nekilnojamasis turtas bei nuolatiniai kliento finansiniai įsipareigojimai. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju dėl investavimo objekto specifikos (skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyse nenustatyta periodinių mokėjimų (palūkanos turėjo būti mokamos tik termino gale, išpirkus obligacijas), o obligacijoms neuždirbus, ieškovų įsipareigojimų pagal sutartis įvykdymas buvo užtikrinamas pačių obligacijų bei nekilnojamojo turto įkeitimu) periodinės ieškovų pajamos ir jų šaltiniai nebuvo reikšmingi sprendžiant apie obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis tinkamumą ieškovams. Ieškovai pasirašė kliento anketas, taip patvirtindami, kad jose pateikta informacija teisinga.

5. Dėl netinkamo VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkto ir FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad jis tinkamai neatskleidė ieškovams obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis rizikos. Tokia rizika buvo pareiga mokėti palūkanas tuo atveju, jeigu obligacijos nebus pelningos, ir tai ieškovams buvo atskleista. Kiekviename kasatoriaus parengtame ir VPK patvirtintame Baziniame prospekte, kurio pagrindu buvo leidžiamos obligacijos, buvo nurodyta, kad dėl galimo rinkų svyravimo ieškovų įsigyjamos obligacijos gali neuždirbti pelno, o Galutinėse sąlygose pateikta konkreti obligacijų išpirkimo kainos formulė, kuria remiantis apskaičiuojamas obligacijų pelnas. Pasirašydami vieno puslapio apimties obligacijų pasirašymo sutartį, ieškovai patvirtino, kad susipažino su Baziniu prospektu. Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyse aiškiai įtvirtinta ieškovų pareiga mokėti palūkanas už suteikiamą kreditą ir atskleidžiamos su tuo susijusios rizikos: 1) nurodyta metinė palūkanų norma (sutarčių 1.3 punktas); palūkanų mokėjimo tvarka (tuo atveju, jei, įskaičius šalių tarpusavio reikalavimus, kliento bankui mokėtina suma yra didesnė, tai klientas įsipareigoja sumokėti bankui trūkstamą sumą (sutarčių 6.1 punktas); 3) nurodyta, kad jeigu kliento bankui mokėtina suma yra didesnė nei gauta išpirkus obligacijas, banko reikalavimai tenkinami realizuojant bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą (sutarčių 9.5 punktas). Ieškovai sutiko, kad suprato, jog skolinasi iš kasatoriaus atlygintinai. Kasatoriaus teigimu, nė viename iš byloje pateiktų įrodymų (kliento anketose, leidinyje „Nekilnojamojo turto gidas“, pagalbinėje pristatymo medžiagoje „Investavimas DNB Nord banke“ (skaidrėse), teismų leidimuose) neįtvirtinta nuostata dėl garantuoto pelno (palūkanų). Be to, net praėjus ne vienai savaitei (mėnesiui) nuo ginčo sutarčių sudarymo, ieškovai patvirtino savo įsipareigojimus kasatoriui, sudarydami hipotekos sandorius. Per tą laiką jie turėjo visas galimybes susipažinti ne tik su Baziniu prospektu, sutartimis ir kitais dokumentais, bet ir pasikonsultuoti su specialistais.

Kasatorius pažymi, kad aplinkybė, jog prieš pasirašant sutartis jis nepateikė ieškovams Bazinio prospekto, nepagrįstai bylą nagrinėjusių teismų įvertinta kaip FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Pirma, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sutarčių pasirašymo dieną ieškovai buvo su pirmiau minėtais prospektais susipažinę, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus (CPK 185 straipsnis). Antra, tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kad investuotojų parašas obligacijų pasirašymo sutartyse, be kita ko, patvirtina, jog jie buvo susipažinę su baziniais prospektais iki investavimo į obligacijų įsigijimo sutarčių pasirašymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>). Trečia, Bazinis prospektas buvo paskelbtas kasatoriaus interneto svetainėje. Lietuvos bankas pripažįsta, kad tai yra tinkamas informacijos atskleidimo klientams būdas.

6. Dėl netinkamo investavimo rekomendacijos sampratos pagal FPRĮ aiškinimo. Kasatoriaus teigimu, ne bet koks bendravimas su klientais gali būti prilyginamas investavimo rekomendacijai. FPRĮ 3 straipsnio 12 dalies, 3 straipsnio 13 dalies 5 punkto ir 22 straipsnio 7 dalies sisteminis vertinimas sudaro pagrindą spręsti, kad investavimo rekomendacija – atskira investicinė paslauga – asmeniškai klientui teikiamas individualizuotas patarimas dėl konkrečių veiksmų, susijusių su konkrečia finansine priemone. Kasatoriaus nuomone, jis neteikė ieškovams investavimo rekomendacijų. Vadovaujantis VPK 2009 m. lapkričio 26 d. išaiškinimu „Dėl asmenų, per kuriuos finansų maklerio įmonės ir kredito įstaigos teikia klientams investicines paslaugas, kompetencijos ribų“ Nr. 13K-1063 bei VPK 2010 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 13K-8 patvirtintomis Sąvokos „investavimo rekomendacija“ turinio gairėmis (toliau – VPK gairės), kasatoriaus darbuotojų veiksmai suteikiant ieškovams informaciją apie investicinius produktus, dėlkurios ieškovai kreipėsi į kasatorių, vertintini kaip objektyvios informacijos suteikimas, paaiškinimas apie produkto esmę ir sąlygas, o ne investavimo rekomendacijos. Bendro pobūdžioinformacijos suteikimas nėra kvalifikuojamas kaip investavimo rekomendacija FPRĮ prasme. Jokių įrodymų, kad atsakovo darbuotojai būtų siūlę ieškovams investuoti į konkrečias SASO ar garantavę kokį nors pelną iš tokių investicijų, byloje nėra (ieškovų paaiškinimai šiuo atveju dėl suinteresuotumo bylos baigtimi neturėtų būti vertinami). Ieškovams nebuvo priskirta asmeninių bankininkų ir jiems nebuvo žadamos jokios garantijos, sudarius ginčo sutartis.

7. Dėl interesų konflikto sąlygų pagal FPRĮ buvimo. Kasatorius nurodo, kad tam, jog būtų galima konstatuoti buvus interesų konfliktą, turi būti nustatyta atsakovo ir ieškovų interesų priešprieša ar tikslų nesuderinamumas. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju jo ir ieškovų interesai bei tikslai dėl ieškovų investicijų sutapo – abi šalys buvo suinteresuotos investicijų sėkme, todėl interesų konflikto nebuvo; nėra pagrindo pripažinti, kad visos kasatoriaus operacijos, išduodant klientams paskolas ir kreditus, vykdomos esant interesų konfliktui. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad už ginčo sutarčių sudarymą kasatoriaus darbuotojai gaudavo paskatinimus (priedus ar premijas).

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl ieškovų reikalavimų vertinimo ir CPK 43 straipsnio taikymo. Ieškovai nesutinka, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 43 straipsnio 1 dalies ir 185 straipsnio reikalavimus. Pirma, ieškovų teigimu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė visas kiekvieno ieškovų faktinę situaciją individualizuojančias aplinkybes, t. y. sudarytų ginčo sutarčių kiekį, jų sudarymolaiką, ieškovų ir kasatoriaus darbuotojų, teikusių ieškovams investavimo rekomendacijas, parodymus ir t. t. Antra, aplinkybė, kad bylą nagrinėję teismai visiems ieškovams priėmė tokius pačius sprendimus – perpus sumažino kiekvieno ieškovų mokėtinų kasatoriui palūkanų normą, – nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismai pažeidė CPK 43 straipsnio 1 dalį ir CPK 185 straipsnio reikalavimus. Trečia, bylą nagrinėję teismai, nors ir nustatę kiekvieno ieškovų individualias ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes, apibendrindami sprendė, kad kasatorius kiekvieno ieškovų atžvilgiu padarė tuos pačius FPRĮ ir VPRĮ pažeidimus.

2. Dėl CK 6.228 straipsnio taikymo. Ieškovų teigimu, priešingai nei nurodo kasatorius, CK 6.228 straipsnio 1 dalyje pateikiamas tik pavyzdinis sąrašas kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, taikant CK 6.228 straipsnį, tačiau jie nėra būtinosios nurodyto straipsnio taikymo sąlygos. Ieškovų teigimu, šiuo atveju ginčo sutarties šalių nelygybė yra esminė ir suteikia kasatoriui perdėtą pranašumą. Ieškovai, nesudarę obligacijų pasirašymo sutarčių, nebūtų sudarę su kasatoriumi skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių, todėl, ieškovų nuomone, vertinant skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sąlygas, kompleksiškai turi būti vertinama ir bendra investavimo strategija bei visi ieškovų ir kasatoriaus tokios strategijos įgyvendinimui sudaryti sandoriai, o ne vien tik skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartys. Dėl to nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad, atsižvelgiant į bylą nagrinėjusių teismų išaiškinimus, visus paskolos teisinius santykius, kai paskola suteikiama atlygintinai, galima būtų vertinti kaip sudarytus esant esminei šalių nelygybei. Esminis ginčo skolinimo obligacijų apmokėjimui skirtumas nuo įprastų kredito sutarčių yra tai, kad pagal ginčo sutartis ieškovai negavo kredito, kurio dalykas yra pinigai, nes juo atsiskaitė su kasatoriumi už įsigyjamas SASO. Atsižvelgiant į tai, kad palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, o ieškovai šiuo atveju kasatoriaus pinigais nepasinaudojo, nėra teisinio pagrindo ginčo sutartyse nustatytas palūkanas vertinti tik pagal tai, kokio vidutinio dydžio palūkanos ginčo sutarčių sudarymo metu vyravo finansų rinkose. Ieškovų teigimu, esminę šalių nelygybę patvirtina tai, kad pelnas kasatoriui užtikrinamas visais atvejais, t. y. tiek SASO kainai kylant, tiek jai krentant, o visos su investavimu susijusios rizikos yra perkeliamos ieškovams. Šios aplinkybės egzistavo jau sutarčių sudarymo metu. Ieškovai pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog teismai nustatė, kad ieškovai yra neprofesionalieji investuotojai, neturintys investavimo skolintomis lėšomis patirties į tokio pobūdžio finansines priemones, kurias siūlė kasatorius, taip pat į tai, kad jie nebuvo supažindinti su investavimo rizika ir įspėti dėl jos, kasatorius veikė esant interesų konfliktui ir apie tai neinformavo ieškovų, teismai tinkamai atsižvelgė į CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, nes ieškovai dėl nurodytų aplinkybių veikė neapdairiai, o kasatorius tuo nesąžiningai pasinaudojo.

3. Dėl VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 4 punkto ir FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies taikymo. Ieškovų teigimu, kasatoriaus darbuotojai, prieš suteikdami investavimo rekomendacijas dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sudarymo ir skolintų lėšų investavimo į kasatoriaus išleistus vertybinius popierius, tinkamai nesurinko (o atskirais atvejais, kai sutartys buvo sudaromos iki 2007 m. lapkričio 1 d., apskritai nerinko) reikiamos informacijos apie ieškovų finansinę padėtį, žinias ir patirtį investavimo srityje bei investavimo tikslus, jos neįvertino ar vertino ją netinkamai, ir dėl to, neatlikę tinkamumo testo, visiškai be pagrindo ir pažeisdami teisės aktų nuostatas teikė ieškovams klaidingas investavimo rekomendacijas. Ieškovų nuomone, informacijos apie ieškovus žodžiu surinkimas negalėjo užtikrinti, kad ši informacija bus tinkamai susisteminta ir ieškovų finansinė padėtis, investavimo tikslai ir t. t. bus tinkamai įvertinti. Be to, aplinkybę, kad kasatorius tokią informaciją apie ieškovus rinko, patvirtina tik kasatoriaus darbuotojų (suinteresuotų bylos baigtimi asmenų) paaiškinimai. Nors nuo 2007 m. lapkričio 1 d. informacija apie ieškovus buvo renkama, pildant kasatoriaus pateiktas anketas, jose nebuvo informacijos apie ieškovų nuolatines pajamas ir finansinius įsipareigojimus, o tai neatitiko Taisyklių 48–57 punktuose įtvirtintų reikalavimų. Kasatoriaus teiginiai, kad tokie duomenys ginčo sutartims sudaryti nebuvo reikšmingi, tik patvirtina, jog jam nebuvo svarbi kliento turtinė padėtis ir jo galimybės sumokėti palūkanas pagal skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis.

4. Dėl VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkto ir FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies tinkamo aiškinimo ir taikymo. Ieškovų teigimu, kasatorius tinkamai neįvykdė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos, t. y. nepateikė ieškovams visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu jie būtų galėję suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei riziką ir būtų galėję priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pagrindinė rizika, susijusi su investavimu į SASO (neskolintomis lėšomis), buvo nurodyta Baziniuose prospektuose. Ieškovai pažymi, kad jiems nebuvo nurodyta, kur galima susipažinti su Baziniais prospektais ar Galutinėmis sąlygomis, šios sąlygos pateiktos tik pasirašius ginčo sutartis. Ieškovai nebuvo išreiškę sutikimo susipažinti su Baziniais prospektais kasatoriaus interneto tinklalapyje (Taisyklių 6.2 punktas). VPK 2011 m. liepos 28 d. pažymėta, kad kasatorius, siūlydamas investuoti į SASO skolintomis lėšomis, iš esmės pakeitė saugų finansinį produktą (SASO), kurio aprašymą pateikė prospektuose ir Galutinėse sąlygose. Šiuo atveju kasatorius siūlė ieškovams finansinę priemonę, kurią sudarė dvi skirtingos finansinės priemonės ir paslaugos: SASO bei tikslinė paskola joms įsigyti. Tokiu atveju pagal Taisyklių 36 punktą finansų maklerio įmonė privalo pateikti tinkamą finansinės priemonės sudedamųjų dalių aprašymą ir paaiškinimą, kaip sudedamųjų dalių sąveika padidina bendrą galutinę riziką. Kasatorius šios pareigos neatliko.

5. Dėl aplinkybių, susijusių su susipažinimu su baziniais prospektais. Ieškovų teigimu, faktas, kad šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis. Dėl to pareiga įrodyti, kad ieškovai susipažino su Baziniu prospektu, tenka kasatoriui.

6. Dėl investavimo rekomendacijos pagal FPRĮ sampratos. Ieškovų teigimu, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad jis neteikė ieškovams investavimo rekomendacijų. Vadovaujantis FPRĮ 3 straipsnio 12 dalimi, investavimo paslauga apibrėžiama kaip finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva klientui teikiama asmeninio pobūdžio rekomendacija dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Remiantis VPK 2009 m. rugsėjo 3 d. išaiškinimu „Dėl finansų maklerio įmonių ir kredito įstaigų pareigų teikiant paslaugas neprofesionaliems klientams“ Nr. 13K-5, net ir asmeninė su investavimu susijusi finansų maklerio įmonės darbuotojo nuomonė, pasakyta aptarnaujamam klientui (atsižvelgiant į tai, kokiomis aplinkybėmis ir kokiame kontekste ji reiškiama), gali būti vertinama kaip investavimo rekomendacija. Be to, investavimo rekomendacija gali būti suteikta bet kurio faktinio finansų maklerio įmonės ir kliento kontakto metu (bendraujant su klientu susitikimų metu, telefonu ar kitomis techninėmis priemonėmis). Kasatoriaus teiktos finansinės paslaugos atitiko investavimo rekomendacijų požymius. Pirma, rekomendacijas įsigyti SASO ieškovams teikė kasatoriaus darbuotojai tiek susitikimų su jais metu, tiek telefonu, nurodydami, kad šis investavimo būdas pelningas, nereikia turėti ir naudoti nuosavų lėšų, investicija yra visiškai saugi, o tikimybė, kad SASO neatneštų pelno, – labai maža. Antra, kasatoriaus darbuotojai taip pat pateikdavo asmeninę nuomonę dėl SASO įsigijimo perspektyvų (kad jų kaina kils, kad ieškovai uždirbs mažiausiai 1 proc. per metus ir pan.). Trečia, kad kasatoriaus siūlomos finansinės paslaugos atitiko investavimo rekomendacijų požymius, pripažinta VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendime. Ketvirta, aplinkybę, kad kasatorius skleidė tik teigiamas platinamų SASO perspektyvas ir nenurodė apie galimybę, jog, SASO neuždirbus pelno, investuotojas turės mokėti palūkanas, patvirtina DnB NORD būsto 2007 m. rugsėjo mėn. laikraštis „Nekilnojamojo turto gidas“.

7. Dėl interesų konflikto buvimo. Ieškovų teigimu, kasatorius, teikdamas paslaugą, susidedančią iš kitų dviejų finansinių paslaugų (parduodamas savo išleistas SASO už savo paskolintas lėšas), gauna dvigubą naudą: jis, nors ir skolina atitinkamą pinigų sumą ir už tai įgyja teisę reikalauti sumokėti palūkanas (jų mokėjimas užtikrintas ieškovo nekilnojamojo turto įkeitimu), tų lėšų neperduoda naudotis klientui, o toliau naudojasi jomis savo veikloje. Taigi ieškovams buvo perkelta visa rizika, o kasatorius vienareikšmiškai užsitikrino naudą tik sau, esant bet kokioms rinkos sąlygoms. Be to, kasatoriaus darbuotojai patvirtino, kad už sudarytas SASO įsigijimo sutartis jie buvo skatinami. Tai patvirtina, kad buvo šalių interesų konfliktas.

8. Dėl teisinio reglamentavimo iki 2007 m. lapkričio 1 d. ir po šios datos. Ieškovų teigimu, tiek iki 2007 m. lapkričio 1 d., tiek ir vėliau kasatorius turėjo tas pačias pareigas – surinkti informaciją apie ieškovus ir tinkamai atskleisti su investavimu susijusią riziką, – kurias pažeidė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjama byla buvo sustabdyta, kol Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išplėstinės septynių teisėjų kolegijos bus išnagrinėta civilinė byla L. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-168-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-168-687/2015">3K-7-168-687/2015</a>, kurioje nustatytos aplinkybės ir kilę teisės taikymo bei aiškinimo klausimai panašūs į esančius šioje byloje. Išnagrinėjus minėtą civilinę bylą priimtoje nutartyje (toliau – ir Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis) suformuluotos atitinkamų Finansinių priemonių rinkų įstatymo nuostatų bei kitų ginčo teisiniams santykiams kvalifikuoti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklės. Nagrinėjamoje byloje bus remiamasi šiomis taisyklėmis, ginčo sprendimui aktualios teisės normos, esant vienodai faktinei situacijai, bus aiškinamos ir taikomos taip pat, kaip Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje.

Dėl teisės aktuose nustatytų reikalavimų finansų tarpininko profesinei veiklai pažeidimo

Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai įtvirtinti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvoje dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/ES (MiFID), kuria siekiama suvienodinti valstybių narių investicinių paslaugų teikimo taisykles ir kurios vienas iš pagrindinių tikslų – užtikrinti aukšto lygio apsaugą investuotojams (2 konstatuojamoji dalis). MiFID taisyklėmis, be kita ko, nustatytos investuotojų apsaugos priemonės, susijusios su informacijos apie klientą surinkimu, atitinkamos informacijos esamiems ir būsimiems klientams pateikimu suprantama forma, pareiga pateikti teisingą, aiškią ir neklaidinančią informaciją, vykdyti pavedimus geriausiomis klientams sąlygomis ir kt. (19–25 straipsniai).

Lietuvos valstybėje MiFID įgyvendinta, perkeliant jos nuostatas į FPRĮ. Finansų maklerio įmonės pareigos teikiant klientui investicines paslaugas apibrėžtos FPRĮ 22 straipsnyje, jame nustatyti reikalavimai mutatis mutandis taikomi ir licencijuotoms kredito įstaigoms (FPRĮ 22 straipsnio 14 dalis). Šiame straipsnyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų (1 dalis); visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti; reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama (2 dalis); finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus; informacija gali būti pateikiama standartizuota forma (3 dalis); finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis (5 dalis). Pareiga surinkti minėtą informaciją apie klientą nustatyta ir 2007 m. gegužės 31 d. Vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 48–54 punktuose. Informacijoje apie kliento ar potencialaus kliento finansinę būklę, kai tai reikalinga atsižvelgiant į planuojamas teikti investicines paslaugas ar siūlomas finansines priemones, turi būti nurodytas kliento nuolatinių pajamų dydis ir jų šaltinis, kliento turtas (įskaitant likvidųjį turtą), investicijos ir nekilnojamasis turtas bei nuolatiniai kliento finansiniai įsipareigojimai (Taisyklių 51 punktas). Informacijoje apie kliento ar potencialaus kliento investavimo tikslus turi būti nurodytas kliento planuojamas investavimo laikotarpis, jam priimtina rizika ir jos pobūdis bei investavimo tikslai (Taisyklių 52 punktas). Informacijoje apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje turi būti nurodyti, atsižvelgiant į klientui būdingas savybes, jam teiktinos paslaugos pobūdį ir mastą, numatomo produkto ar sandorio tipą, įskaitant jų sudėtingumo laipsnį ir jiems būdingą riziką, šie duomenys: paslaugos, sandorio ar finansinių priemonių tipai, su kuriais klientas yra susipažinęs; kliento sandorių dėl finansinių priemonių pobūdis, dydis ir dažnumas bei laikotarpis, per kurį šie sandoriai buvo sudaryti; kliento ar potencialaus kliento išsilavinimas ir dabartinė bei ankstesnė jo profesija (Taisyklių 55 punktas). FPRĮ 21 straipsnyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo vengti interesų konfliktų ir imtis visų reikalingų priemonių, skirtų nustatyti interesų konfliktus, kylančius tarp įmonės, jos vadovų, darbuotojų, agentų, taip pat kitų su įmone tiesiogiai ar netiesiogiai kontrolės ryšiais susijusių asmenų ir įmonės klientų arba vien tik tarp įmonės klientų, kai interesų konfliktai kyla įmonei teikiant investicines paslaugas, papildomas paslaugas arba jų derinį. Jeigu priemonės, kurių finansų maklerio įmonė ėmėsi vadovaudamasi šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, yra nepakankamos užtikrinti žalos klientų interesams prevenciją, finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti investicines ir (arba) papildomas paslaugas, turi aiškiai atskleisti klientui interesų konflikto turinį ir šaltinį.

Aiškindamas šias įstatymo normas kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad informacija, kurią finansų maklerio įmonė privalo surinkti apie klientą, remiantis FPRĮ 22 straipsnio 5 dalimi, reikalinga tam, kad investicinė įmonė suprastų esminius faktus apie klientą ir turėtų pakankamą pagrindą manyti, tinkamai atsižvelgusi į teikiamos paslaugos pobūdį ir apimtį, kad konkretus rekomenduojamas ar sudarytas sandoris atitinka konkretaus kliento investavimo tikslus, toks klientas yra finansiškai pajėgus prisiimti bet kokią susijusią investicinę riziką, atitinkančią jo investavimo tikslus, toks klientas turi pakankamai patirties ir žinių, kad suvoktų su sandoriu susijusią riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. ir kt. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjQtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-164-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-164-378/2015">3K-3-164-378/2015</a>). Kaip pažymėta ir Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, informacijos apie potencialų klientą rinkimas yra neatskiriamai susijęs su informacijos klientui apie ketinamą įsigyti finansinį produktą tinkamu parinkimu ir atskleidimu, todėl kliento anketos pildymas ir rekomendacijų teikimas negali būti vertinamas formaliai, informacijos rinkimui ir atskleidimui taikomi aukšti reikalavimai. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aktyvi finansų tarpininko pareiga aiškiai, išsamiai ir suprantamai atskleisti investuotojui informaciją, reikalingą investicinių sprendimų priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-391/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-391/2014">3K-3-391/2014</a>). Aiškindamas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytas finansų tarpininko pareigas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teikiama informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui, tinkamai įgyvendinant informacijos atskleidimo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-391/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-391/2014">3K-3-391/2014</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-168-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-168-687/2015">3K-7-168-687/2015</a>; kt.). Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, remiantis joje nurodyta ankstesne kasacinio teismo praktika, konstatuota, kad įsigyjant obligacijas skolintomis lėšomis, už kurias įsipareigojama mokėti palūkanas, siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeičia, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunama priemoka turi atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliesiems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos. Finansų tarpininkas tokiais atvejais privalo aiškiai ir suprantamai atskleisti investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo neigiamus padarinius: tiek tai, kad obligacijų išpirkimo metu susiklosčius rinkoje nepalankiai situacijai jis atgaus tik nominalią obligacijų vertę, o pagal Skolinimo sutartį turės sumokėti sutartas palūkanas, palūkanų išieškojimas bus vykdomas iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto, tiek ir tokios situacijos susiklostymo tikimybes, t. y. atskleisti obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis specifikos nulemtą rizikos padidėjimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pasisakęs dėl atsakovo pareigos pateikti teisingą, aiškią ir neklaidinančią informaciją klientams apie atsakovo platinamą investavimo produktą? obligacijas, susietas su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis, ir daugeliu atvejų nurodęs, kad atsakovas šios pareigos tinkamai neįvykdė, nes iš esmės akcentavo tik galimą investicijos naudą, tinkamai neatskleisdamas rizikos masto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-391/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-391/2014">3K-3-391/2014</a>; 2015 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ny0zNzgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-77-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-77-378/2015">3K-3-77-378/2015</a>; kt.).

Atsakovas kasaciniame skunde ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad jis: (i) netinkamai rinko informaciją apie ieškovų investavimo patirtį ir kitas aplinkybes, sudarančias galimybes finansų įstaigai tinkamai suteikti investavimo rekomendacijas, (ii) visa apimtimi neatskleidė investavimo skolintomis lėšomis rizikos bei (iii) neužtikrino, jog šiuo atveju būtų išvengta interesų konflikto. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus kaip teisiškai nepagrįstus.

Pirma, nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas investuotojams siūlė įsigyti investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Ieškovai įsigijo atsakovo išleistas SASO (su akcijomis susietas obligacijas) ne nuosavomis, o atsakovo paskolintomis lėšomis, sudarydami su atsakovu Skolinimo sutartis. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad ieškovai priskirtini neprofesionaliųjų investuotojų kategorijai. Teismai nustatė, kad nė vienam iš ieškovų, sudariusių sutartis iki 2007 m. lapkričio 1 d., nebuvo pateiktos pildyti kliento anketos, nebuvo reikalaujama pateikti bet kokio kitokio pobūdžio dokumentų, kuriuose būtų nurodyta informacija apie jų finansinę padėtį, investavimo tikslus, patirtį. Kasatorius nurodo, kad Vertybinių popierių rinkos įstatymo, kuris galiojo iki 2007 m. lapkričio 1 d. (iki visiško FPRĮ įsigaliojimo), 24 straipsnio 3 dalies 4 punkte nebuvo įtvirtinta nei kokia forma finansų tarpininkas privalo siekti gauti iš kliento informaciją apie jo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis, nei pareigos išsaugoti kliento pateiktą informaciją kokioje nors laikmenoje. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą atsakovo argumentą, kad galiojant minėtam teisiniam reguliavimui informacija iš klientų visais atvejais galėjo būti gaunama žodžiu, o gauta – nesaugoma. Kaip nurodyta LR vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendime „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10“, toks informacijos apie klientus rinkimo būdas nėra patikimas, todėl vertintinas neigiamai dėl dviejų priežasčių: bankas negali įrodyti, kad individualių susitikimų su klientais metu darbuotojai išsiaiškino visą būtiną surinkti informaciją; antra, toks informacijos rinkimo būdas neturi išliekamosios vertės ir negali užtikrinti banko veiklos tęstinumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, finansų tarpininko teikiamos investicinės paslaugos ir finansinės priemonės gali būti skirtingo rizikingumo laipsnio, todėl kiekvienu atveju vertinant, ar finansų tarpininkas tinkamai atliko informacijos apie klientą surinkimo pareigą pagal VPRĮ, kuris galiojo iki 2007 m. lapkričio 1 d. (iki visiško FPRĮ įsigaliojimo), 24 straipsnio 3 dalies 4 punktą, svarbu įvertinti suteiktų investicinių paslaugų ir (ar) finansinių priemonių pobūdį bei rizikingumo laipsnį. Kaip nurodyta pirmiau, Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje konstatuota, kad įsigyjant obligacijas skolintomis lėšomis, už kurias įsipareigojama mokėti palūkanas, siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeičia, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunama priemoka turi atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas aukštas sandorių rizikos laipsnis suponavo aukštesnius reikalavimus VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytai atsakovo pareigai surinkti informaciją apie ieškovus, t. y. atsakovas privalėjo surinkti atitinkamą informaciją ne tik žodžiu, individualių susitikimų su ieškovais metu, bet ir turėjo pareigą užfiksuoti surinktą informaciją laikmenoje, leidžiančioje atkurti surinktus duomenis bei nustatyti jų autentiškumą. Todėl teismai pagrįstai atsakovą pripažino netinkamai įvykdžius aptariamą pareigą ieškovų, sudariusių sutartis iki 2007 m. lapkričio 1 d., atžvilgiu.

Nors informacija apie ieškovus, sudariusius sutartis po 2007 m. lapkričio 1 d., buvo renkama ieškovams duodant užpildyti kliento anketas, bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad anketose yra tik minimali informacija apie ieškovų patirtį investavimo srityje (ar teko įsigyti per vienerius metus arba perleisti finansinių priemonių ir kuris teiginys labiausiai atitiktų investavimo tikslus), nėra duomenų apie jiems priimtinus investavimo tikslus, riziką, labiau atsispindi duomenys apie tai, kokias jis turi pajamas ir kur jas laiko. Be to, anketų pasirašymas vykdavo jau po obligacijų pasirašymo ir skolinimo sutarčių sudarymo arba tuo pačiu metu, kai šios sutartys pasirašomos. Atsižvelgiant į FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą finansų maklerio įmonės pareigą surinkti informaciją apie klientą prieš pradedant teikti klientui investicines paslaugas, taip pat į tai, kad, kaip nurodyta Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, informacijos apie potencialų klientą surinkimas neatskiriamai susijęs su informacijos klientui apie ketinamą įsigyti finansinį produktą tinkamu atskleidimu, bei įvertinus ieškovų anketose esančius duomenis 2007 m. gegužės 31 d. Vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 48–54 punktuose nustatytų reikalavimų požiūriu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai pripažino atsakovą netinkamai įvykdžius aptariamą pareigą ieškovų, sudariusių sutartis po 2007 m. lapkričio 1 d., atžvilgiu.

Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad atsakovas tinkamai vykdė informavimo pareigą, nustatytą FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, ir atskleidė ieškovams visą riziką, būdingą įsigyjamam investiciniam produktui, ir investavimo strategijos veikimo principus. Atsakovas – bankas, būdamas profesionalus verslininkas, turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškinti ieškovams, kaip neprofesionaliesiems investuotojams, kad nuolatinis akcijų vertės augimas rinkose negalimas arba bent jau pagrįstai abejotinas, todėl akcijų vertės augimo perspektyvos iki obligacijų išpirkimo momento nėra ir negali būti garantuotos. Informacijos dėl investicijų rizikos tinkamas atskleidimas yra banko pareiga, jam tenka ir procesinė pareiga įrodyti, kad tokia informacija buvo aiškiai ir suprantamai atskleista (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad nei iki pasirašant sutartis, nei po jų pasirašymo ieškovams nebuvo pateiktas programos Bazinis prospektas, dažnai būdavo pasakoma, kad jis yra internete, Galutinės sąlygos buvo pateikiamos arba pasirašant sutartį, arba išsiunčiant. Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje konstatuota, kad Programos prospekte ir Galutinėse sąlygose su investavimu skolintomis lėšomis susijusi rizika nebuvo atskirai aprašyta ir aiškiai atskirta nuo investavimo rizikos nuosavomis lėšomis. Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad teisės aktai įpareigojo atsakovą baziniame prospekte nurodyti visus galimus vertybinių popierių įsigijimo finansavimo šaltinius ir atskirai aptarti riziką, susijusią su SASO įsigijimu nuosavomis ar skolintomis lėšomis. Toks informavimo pareigos aiškinimas negali būti vertinamas kaip plečiamasis, uždedantis papildomą naštą finansų tarpininkui. Investiciniuose santykiuose finansų tarpininkas negali garantuoti investicinio produkto pelno, todėl tai, kad atitinkama finansinė priemonė pasirodė esanti nuostolinga, nėra pagrindas ginčyti investavimo sandorį ar reikalauti atlyginti nuostolius, tačiau atitinkamuose civiliniuose santykiuose finansų tarpininkas turi kiek įmanoma vengti įvairaus pobūdžio netikslumų, galinčių sukelti investuotojui nepagrįstus lūkesčius dėl investicinio produkto pelningumo ir sudarančių pagrindą esant nuostoliui ginčyti investavimo sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. ir kt. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjQtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-164-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-164-378/2015">3K-3-164-378/2015</a>). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei kasaciniame skunde nurodo atsakovas, vien Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.14 punkto sąlyga ir Bazinio prospekto paskelbimas atsakovo interneto svetainėje, atsižvelgiant į pirmiau aptartą didesnį platinamo investicinio produkto rizikos laipsnį, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas tinkamai įvykdė investuotojų informavimo pareigą. Šiuo atveju būtent aiškios ir nedviprasmiškos informacijos nesuteikimas, o ne pelno garantavimas lėmė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>, investuotojo parašas Obligacijų pasirašymo sutartyje vertintas ne kaip pakankamas banko tinkamo informavimo pareigos vykdymo įrodymas, o tik kaip vienas iš pagrindų sprendžiant, kad investuotojas pagal turimas profesines žinias, verslo ir gyvenimo patirtį, susipažinęs su sandorių dokumentais, nebuvo suklaidintas tiek, kad negalėjo suprasti, jog garantuotas SASO prieaugis neegzistuoja ir kad yra galimi investicijų praradimai.

Trečia, atmestinas atsakovo kasacinio skundo argumentas, kad jis nagrinėjamu atveju ieškovams iš viso neteikė investavimo rekomendacijų, nes ieškovai patys kreipėsi dėl konkrečios finansinės priemonės įsigijimo ir jiems buvo suteikta tik bendro pobūdžio informacija. Pagal FPRĮ 3 straipsnio 12 dalį investavimo rekomendacija apibrėžiama kaip finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva klientui teikiama asmeninio pobūdžio rekomendacija dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Taigi, iš šios investavimo rekomendacijos apibrėžties matyti, kad ji gali būti teikiama ir kliento iniciatyva. Pažymėtina, kad išvadą, ar konkreti klientui suteikta konsultacija, rekomendacija gali būti pripažįstama FPRĮ 3 straipsnio 12 dalyje apibrėžta investavimo rekomendacija, lemia faktiškai pateiktos rekomendacijos požymių atitiktis įstatyme nustatytiesiems. Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas aplinkybę, ar atsakovas teikė ieškovams investavimo rekomendacijas, atsižvelgė į Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komiteto 2009 m. spalio 14 d. konsultacijoje Nr. CESR/09-665 nurodytus investavimo rekomendacijos kriterijus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, byloje nustatęs aplinkybes, identifikuojančias faktiškai atsakovo ieškovams teiktas rekomendacijas dėl obligacijų įsigijimo Banko paskolintomis lėšomis pagal šiuos kriterijus, turėjo pagrindą padaryti išvadą dėl jos priskyrimo investavimo rekomendacijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDgtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-208-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-208-248/2015">3K-3-208-248/2015</a>).

Ketvirta, atsakovas kasaciniame skunde teikia argumentus, kad teismai be pagrindo konstatavo esant interesų konfliktą, kurio atsakovas prieš sudarant sandorius neatskleidė ieškovams. Teisėjų kolegija pažymi, kad Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje analogiškoje situacijoje konstatuotas interesų konflikto egzistavimas, nes bankas buvo suinteresuotas sudaryti tokio pobūdžio sandorius, banko filialas buvo skatinamas už pasiektus rezultatus ir pan. Esant tokiai pačiai faktinei situacijai teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokią išvadą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovams interesų konfliktas buvo tinkamai atskleistas.

Dėl ieškovų kasacinio skundo argumentų, susijusių su neprofesionaliesiems investuotojams taikoma apsauga

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad ieškovams tenkanti pareiga mokėti palūkanas buvo nulemta ne išimtinai atsakovo veiksmų, neatitinkančių jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, bet ir pačių ieškovų didelio neatsargumo. Ieškovų didelį neatsargumą teismai grindė tuo, kad jie suprato arba turėjo suprasti, jog paskolos pagal skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis suteikiamos atlygintinai ir kad jie, nepasitvirtinus teigiamoms investavimo prognozėms, turės mokėti palūkanas. Ieškovų kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino didelį kasatorių neatsargumą. Teisėjų kolegija atmeta šį kasatorių argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.

Minėta, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovai laikytini neprofesionaliaisiais investuotojais. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>). Kasacinis teismas šios kategorijos bylose taip pat yra pažymėjęs, kad palūkanų mokėjimas pagal paskolos sutartį yra šios kategorijos sutartims būdinga sąlyga, sudarant sutartį su banku – įprasta, todėl kiekvienam apdairiam ir rūpestingam asmeniui lengvai suvokiama. Dėl to netgi neprofesionalus finansų rinkos dalyvis, tačiau turintis verslo ir gyvenimiškos patirties, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėtų suvokti, kad kredito teikimas yra atlygintinė paslauga, todėl palūkanas, nepakankant investicijų pelno, vis tiek teks mokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDgtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-208-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-208-248/2015">3K-3-208-248/2015</a>).

Ieškovų su atsakovu sudarytose skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyse nustatyta ne tik sąlyga dėl palūkanų mokėjimo, bet ir jų mokėjimo šaltinis tais atvejais, kai už išperkamas obligacijas gaunamos sumos nepakanka palūkanoms sumokėti (6.1 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors atsakovas pažeidė įstatyme įtvirtintas pareigas, nevisapusiškai atskleisdamas investavimo riziką, tačiau ieškovai taip pat nebuvo pakankamai rūpestingi ir atidūs, aiškindamiesi investavimo į SASO (su akcijomis susietas obligacijas) banko paskolintomis lėšomis riziką, todėl ir neigiami tokio investavimo padariniai turėtų tekti abiem sandorio šalims.

Ieškovai kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismai, sumažindami kasatorių atsakovui pagal kredito sutartis mokėtinas palūkanas tik 50 procentų, sudarė galimybę atsakovui, pažeidusiam investuotojų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, gauti iš savo neteisėtų veiksmų pelno ir taip pažeidė CK 1.5 straipsnyje nustatytus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie principai nėra pažeidžiami, nes, padalijant nesėkmingos investicijos nuostolius, išlaikoma priešingų šalių interesų pusiausvyra, atitinkanti šių principų esmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDgtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-208-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-208-248/2015">3K-3-208-248/2015</a>).

Dėl investuotojų į SASO (su akcijomis susietas obligacijas) banko paskolintomis lėšomis teisių gynimo būdo, ginčo teisinių santykių tinkamo kvalifikavimo

Kasaciniame skunde ieškovai nurodo, kad net ir nustačius, jog jie elgėsi neapdairiai, taikant CK 6.228 straipsnio 1 dalį, turėjo būti vertinama, ar atsakovas tuo nepasinaudojo, bet teismai to nepadarė. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad CK 6.228 straipsnis, reglamentuojantis sutarties pakeitimą dėl esminės šalių nelygybės, ginčo santykiams apskritai neturėtų būti taikomas, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šiam straipsniui taikyti būtiną faktinę aplinkybę – sandorio šalių nelygybę. Be to, tiek ieškovai, tiek atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis (CK 6.248 straipsnio 4 dalimi ir 6.282 straipsnio 1 dalimi).

Vertindama teismų priimtus sprendimus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Civilinio proceso kodeksą ieškovas nėra įpareigotas ieškinyje nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Kita vertus, ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo manymu, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Tačiau ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Priešingai, teismas turi pritaikyti konkrečiam ginčo santykiui tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti konstatuotas faktines aplinkybes. Šiuo klausimu kasacinio teismo praktika yra nuosekli, joje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. ir kt. v. AB „Vilniaus Sigma“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-124/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-124/2012">3K-3-124/2012</a>).

CK 6.228 straipsnio, reglamentuojančio sutarties pakeitimą dėl esminės šalių nelygybės, 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Civilinėje byloje, nagrinėtoje Išplėstinės teisėjų kolegijos, ieškinys buvo reiškiamas tokiu pačiu teisiniu ir faktiniu pagrindu, kaip ir šioje byloje. Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pažymėta, kad toks teisių gynybos būdas, kuriuo keliamas sutarčių dėl SASO įsigijimo ar jų atskirų sąlygų galiojimo klausimas ir kuriuo siekiama prievolės bankui pagal Skolinimo sutartį mokėti palūkanas apimties sumažinimo ir visiško ar dalinio atleidimo nuo prievolės vykdymo, yra priimtinas. Tačiau Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pagal CK 6.228 straipsnį atsisakyti sutarties sąlygos investuotojas galėtų tik įrodęs, kad sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Šią aplinkybę galėtų patvirtinti banko nesąžiningumo faktas arba iš anksčiau susiklostę pasitikėjimo santykiai tarp banko darbuotojų ir kliento, dėl ko jis nekritiškai sutiko sudaryti minėtus sandorius. Be to, kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad esminė šalių nelygybė turi egzistuoti sutarties sudarymo metu, o ne jos vykdymo ar pabaigos momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>). Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi formuojama kasacinio teismo praktika, taip pat išaiškino, kad tokiu atveju, kai sprendžiama dėl investuotojo prievolės bankui pagal Skolinimo sutartį mokėti palūkanas apimties, kai ir pats kreditorius yra laikomas pažeidusiu prievolę, gali būti taikoma prievolių teisės norma – CK 6.64 straipsnis. Vienas iš atvejų, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, – jei skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 straipsnio 2 dalis). Taikant šią normą, skolininko negalėjimas vykdyti prievolę sietinas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės. Šalių sutartų mokėjimo palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas, tarp jų ir CK 6.206 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad už Skolinimo sutarties sąlygos dėl palūkanų mokėjimo tinkamą įvykdymą yra atsakingos abi šalys, todėl, vadovaujantis CK 6.64 ir 6.206 straipsnių nuostatomis, paskirstytini joms tenkantys neigiami padariniai, atleidžiant skolininką nuo dalies palūkanų mokėjimo.

Teisėjų kolegija teisiškai pagrįstu laiko atsakovo kasacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai konstatavo esant sandorių šalių nelygybę – išimtinai ieškovams tenkančią finansinę riziką (sutartyje nustatytų palūkanų mokėjimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybių, nurodytų Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, kurioms esant galima būtų konstatuoti esminę šalių nelygybę pagal CK 6.228 straipsnį, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Kaip pagrįstai nurodoma atsakovo kasaciniame skunde, aplinkybės, ar tarp šalių yra esminė nelygybė, priklausymas nuo investavimo rezultatų neatitiktų CK 6.228 straipsnio tikslo ir paskirties. Tai reiškia, kad CK 6.228 straipsnis ginčo santykiams netaikytinas. Kita vertus, pirmiau šioje nutartyje pasisakyta, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog atsakovas pažeidė įstatyme įtvirtintas pareigas, neatskleidė ieškovams kaip neprofesionaliesiems klientams visos investavimo rizikos, o ieškovai taip pat nebuvo pakankamai atsargūs, aiškindamiesi investavimo į SASO (su akcijomis susietas obligacijas) banko paskolintomis lėšomis riziką, ir kad už Skolinimo sutarčių sąlygų dėl palūkanų mokėjimo tinkamą įvykdymą yra atsakingos abi šalys. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktais išaiškinimais, sprendžia esant pakankamą pagrindą pakeisti sudarytas Skolinimo sutartis, sumažinant jose nustatytas palūkanas 50 procentų, CK 6.64 ir 6.206 straipsnių pagrindu.

Perkvalifikavus ginčo teisinius santykius tampa nebeaktualūs ieškovų ir atsakovo kasaciniuose skunduose dėstomi argumentai dėl netinkamo CK 6.228 straipsnio taikymo ir nepagrįsto civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų (CK 6.248 straipsnio 4 dalies ir 6.282 straipsnio 1 dalies) taikymo mažinant palūkanas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Ieškovų ir atsakovo kasaciniuose skunduose dėstomi argumentai dėl nepagrįsto civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų (CK 6.248 straipsnio 4 dalies ir 6.282 straipsnio 1 dalies) taikymo apeliacinės instancijos teismui sprendžiant dėl palūkanų mažinimo laikytini iš esmės pagrįstais. Išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pažymėta, kad nagrinėjamos kategorijos bylose faktinis reikalavimas dėl mokėjimo palūkanų sumažinimo arba atleidimo nuo jų gali būti suformuluotas skirtingais teisiniais pagrindais ir nuo to priklauso teismo parenkamas teisinis palūkanų mažinimo pagrindas, todėl nėra vieno modelio visoms situacijoms. Todėl, pavyzdžiui, investuotojams pasirinkus reikalavimą atlyginti žalą, kaip pažeistų teisių gynimo būdą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama galimybė atsakovo atsakomybės laipsnį mažinti atsižvelgiant į ieškovų kaltus veiksmus, vadovaujantis bendrosiomis mišrią kaltę nustatančiomis civilinės atsakomybės normomis – CK 6.253 straipsnio 5 dalimi, 6.248 straipsnio 4 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. ir kt. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjQtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-164-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-164-378/2015">3K-3-164-378/2015</a>). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai savo teises gina reikšdami reikalavimą ne dėl žalos atlyginimo, o dėl sutarčių pakeitimo, CK 6.248 straipsnio 4 dalies ir 6.282 straipsnio 1 dalies normos netaikytinos. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliacinės instancijos teismo nutartis grindžiama, be kita ko, minėtomis CK normomis, šis netikslumas nenulėmė nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje, nes šioje nutartyje kvalifikavus ginčo santykius pagal CK 6.64 ir 6.206 straipsnių normas bylos rezultatas nesikeičia.

Dėl CPK 43, 185 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 4 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo

Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti kiekvieno jų ginčo sutarties sudarymo aplinkybes atskirai, tačiau to nepadarė, o visus byloje esančius įrodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes vertino bei išvadas darė visiems ieškovams bendrai, nors faktinės aplinkybės skiriasi (ne visi ieškovai gavo reklaminius lankstinukus paštu, ne visos anketos buvo pildomos jau po sutarčių pasirašymo ir pan.). Kasatoriaus teigimu, taip teismai pažeidė CPK 43 ir 185 straipsnių nuostatas. Pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. N. ir kt. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjQtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-164-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-164-378/2015">3K-3-164-378/2015</a>, vertinant iš esmės analogiškus atsakovo kasacinio skundo argumentus, pažymėta, kad konkrečių aplinkybių, susijusių su ieškovų patirtimi ir sudaromo investavimo sandorio suvokimu, vertinimas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas netiria (CPK 353 straipsnis), tačiau nagrinėjamu atveju yra aktualus šios finansų tarpininko pareigos vykdymo teisinis vertinimas. Visų pirma turi būti atskleistas tokios atsakovo pareigos tikslas, t. y. investicinė įmonė siekia gauti informacijos, kad suprastų esminius faktus apie klientą ir turėtų pakankamo pagrindo manyti, tinkamai atsižvelgusi į teikiamos paslaugos pobūdį ir apimtį, kad konkretus rekomenduojamas ar sudarytas sandoris atitinka konkretaus kliento investavimo tikslus, toks klientas yra finansiškai pajėgus prisiimti bet kokią susijusią investicinę riziką, atitinkančią jo investavimo tikslus, toks klientas turi pakankamai patirties ir žinių, kad suvoktų su sandoriu susijusią riziką (Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės, patvirtintos Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 „Dėl Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“). Kasacinio teismo yra nurodyta, kad kiekvieno iš investuotojų individualizavimas yra galimas vertinant jų pačių rūpestingumą, siekį sumažinti nuostolius, tačiau investuotojų asmeninės savybės ar turima investavimo patirtis negali pakeisti finansų tarpininko pareigų pobūdžio ar jų apimties ir neprofesionaliajam investuotojui FPRĮ prasme negali būti taikomas profesionaliojo investuotojo režimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. ir kt. v, AB „Swedbank“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-226/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-226/2014">3K-3-226/2014</a>). Taigi informacijos apie potencialų klientą rinkimas yra neatskiriamai susijęs su informacijos klientui apie ketinamą įsigyti finansinį produktą tinkamu parinkimu ir atskleidimu, todėl kliento anketos pildymas ir rekomendacijų teikimas negali būti vertinami formaliai, informacijos rinkimui ir atskleidimui taikomi aukšti reikalavimai (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-168-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-168-687/2015">3K-7-168-687/2015</a>). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas, nesuteikęs visiems investuotojams aiškios, tikslios ir nedviprasmiškos informacijos apie siūlomą investicinį produktą, vienodai neatsižvelgė į jų visų turimą patirtį, informuotumą ir siūlomo produkto rizikingumo suvokimą, todėl apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino atsakovo pareigų neatlikimą visiems ieškovams.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panašaus pobūdžio bylose, nepriklausomai nuo reikalavimo dėl mokėjimo palūkanų sumažinimo arba atleidimo nuo jų teisinio pagrindo ir teismo parinkto teisinio palūkanų mažinimo pagrindo, keičiant sutartis ar atlyginant žalą, investuotojų individualizavimas yra galimas. Tokio individualizavimo pagrindiniai kriterijai: teisės aktuose nustatytų finansų tarpininko pareigų pažeidimo laipsnis, investuotojo asmeninės savybės, išsilavinimas, darbo ir investicinė patirtis, santykių su konkrečiu finansų tarpininku pobūdis, jo elgesys santykiuose su finansų tarpininku, rūpestingumas, siekis sumažinti nuostolius ir kt. Pagal susiklosčiusią kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose teismas, atsižvelgdamas į šiuos kriterijus, arba išvis nekeičia sutarčių sąlygų dėl palūkanų (esant pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo – jį atmeta), arba tais atvejais, kai keičia, palūkanos mažinamos perpus (reikalavimo dėl žalos atlyginimo atveju – priteisiama žala, lygi pusei mokėtinų palūkanų sumos) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-391/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-391/2014">3K-3-391/2014</a>; 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. A. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446/2014">3K-3-446/2014</a>; 2015 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. K. ir kt. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04OC02ODQvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-88-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-88-684/2015">3K-3-88-684/2015</a>; 2015 m. vasario 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Z. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ny0zNzgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-77-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-77-378/2015">3K-3-77-378/2015</a>; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-168-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-168-687/2015">3K-7-168-687/2015</a>; 2015 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. N. ir kt. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjQtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-164-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-164-378/2015">3K-3-164-378/2015</a>; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo nustatyti smulkesnio investuotojų diferencijavimo. Bylą nagrinėję teismai įvertino kiekvieno ieškovo sutarties sudarymo aplinkybes ir priimdami sprendimus dėl pareikšto reikalavimo, į jas atsižvelgė. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo 13–29 puslapiuose ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo 32–37 puslapiuose atlikta detali kiekvieno ieškovo sutartinių santykių su atsakovu analizė. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėję teismai visų ieškovų atžvilgiu priėmė vienodą sprendimą, sumažindami sutartyse nustatytą palūkanų dydį perpus, nereiškia, kad kiekvieno ieškovo individualus vertinimas nebuvo atliktas ar kad jis buvo nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ieškovų kasacinio skundo argumentus dėl CPK 185 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 4 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo, teismams nepasisakant dėl kasatorių argumentų, susijusių su atsakovo platinta reklama (reklaminiu lankstinuku, kurį kasatorius A. K. gavo elektroniniu paštu) ir jos įtaka ieškovų veiksmams. CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. mutati mutandis Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59–60). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr. cituotą R. T. v. Spain, par. 29–30) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Z. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2014">3K-3-428/2014</a>, ir kt.).

Šioje nutartyje konstatuota, kad teismų sprendimai yra pagrįsti detalia kiekvieno ieškovo sutartinių santykių su atsakovu analize. Iš teismų atliktos analizės matyti, kad, vertinant aplinkybę, kaip kiekvienas iš ieškovų suvokė sudaromų sandorių riziką, be kita ko, nurodytas kiekvieno iš ieškovų sužinojimo apie investicinį produktą ir jo savybes šaltinis (konkrečiai nurodoma, kurie ieškovai informaciją apie platinamas obligacijas ir jų įsigijimo sąlygas sužinojo iš lankstinuko). Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovo platinto lankstinuko įtaka buvo įvertinta visų ieškovų atžvilgiu. Kaip nurodyta šioje nutartyje, vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėję teismai visų ieškovų atžvilgiu priėmė vienodą sprendimą, sumažindami sutartyse nustatytą palūkanų dydį perpus, nereiškia, kad kiekvieno ieškovo individualus vertinimas nebuvo atliktas ar kad jis buvo nepagrįstas.

Patikrinusi apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais jos naikinti nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas, prašydamas priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į ieškovų kasacinį skundą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 7258,18 Lt (2102,11 Eur). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant atsakovui iš ieškovų iš viso 2070 Lt (599,51 Eur), t. y. po 103,50 Lt (29,97 Eur) iš kiekvieno ieškovo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ieškovai prašė kasacinio teismo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą surašymą, tačiau nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl teisėjų kolegija šio ieškovų prašymo nesvarsto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovės Ž. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovės D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovės E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo B. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovės R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo Z. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo E. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo K. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo Z. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovės I. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo A. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo R. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovui AB DnB NORD bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 29,97 Eur (dvidešimt devynis Eur 97 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys