E. G. pagal BK 281 str. 6 d., 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-117-719/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08240-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.25.4.2.5; 2.1.7.4; 2.1.15.3.3.2.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistojo E. G. gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,

nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams L. B. ir E. B.,

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovui advokatui Rolandui Vaitiekūnui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. B. ir E. B. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo E. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams. Priteista iš E. G. nukentėjusiesiems E. B. ir L. B. 11 039,9 Eur turtinės žalos, po 15 000 Eur kiekvienam neturtinės žalos ir 1300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendžiu E. G. pagal BK 281 straipsnio 6 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nukentėjusiųjų L. B. ir E. B. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio nukentėjusiųjų kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų atmesti, nukentėjusiųjų ir jų atstovo, prašiusių nukentėjusiųjų kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

E. G. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 7 d., apie 21.30 val., Panevėžio r., Paįstrio sen., Gailiūnų k., kelio Panevėžys–Skaistgiriai–Pušalotas 13 kilometro 589 metre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jo kraujyje rasta 1,48 promilės etilo alkoholio), vairuodamas automobilį „BMW 730D“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 ir 127 punktų reikalavimus – nepasirinko saugaus važiavimo greičio, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas, kad kiekvienu momentu galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio į dešinę pusę ir dešine automobilio puse atsitrenkė į pakelės medį, nuo smūgio automobilis apsisuko ir kaire puse trenkėsi į kitą pakelės medį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo trys automobilio „BMW 730D“ keleiviai A. B., M. M. ir Ž. A.. A. B. mirė nuo daugybinio viso kūno sumušimo; Ž. A. mirė nuo krūtinės ląstos ir pilvo sumušimo, įvykus daugybiniams abipusiams šonkaulių lūžiams, plyšus blužniai, abiem plaučiams, kepenims ir dešiniam inkstui bei po to kilus vidiniam nukraujavimui į krūtinės ląstos ir pilvo ertmes; M. M. mirė nuo daugybinio viso kūno sumušimo, ir 2015 m. vasario 18 d., 20.55 val., nuo patirtų sužalojimų VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės Intensyviosios terapijos skyriuje ketvirtas automobilio „BMW 730D“ keleivis M. B. mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva už dešinės ausies, kraujosruvomis kaktos ir kairio smilkinio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju kairiojo galvos smegenų pusrutulio dangalu bei minkštaisiais abiejų pusrutulių dangalais, kairio galvos smegenų pusrutulio sumušimu, kraujosruvomis krūtinės abiejų pusių minkštuosiuose audiniuose, dešinės pusės III-X šonkaulių, kairės pusės II-XI šonkaulių lūžiais, plaučių sumušimu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų koma (kliniškai), kraujo ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmės abiejose pusėse, kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, plaučių bronchopneumonija.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir E. G. pripažindamas kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, konstatavo, kad apylinkės teismo išvada, jog ištirtų įrodymų visuma sudaro tik prielaidas manyti, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti E. G., tačiau nepakanka išvadoms dėl jo kaltumo padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokia išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ji padaryta apylinkės teismui išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymai įvertinti vienpusiškai ir selektyviai, nevertinant jų visumos, tarpusavio sąsajos. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas E. G., vadovavosi jo paties ir jo draugų liudytojų E. K. ir R. P. abejotinais ir prieštaringais parodymais, abejotina ir kritiškai vertintina konsultacine išvada, suteikdamas šiems įrodymams nepagrįstą pranašumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog automobilį vairavo E. G., ir pripažino jį kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo E. G. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl E. G. pagal BK 281 straipsnio 6 dalį nuteisė nepagrįstai. Teismas be jokio pagrindo nesivadovavo konsultacine specialisto P. P. išvada, o suteikė pranašumą jai prieštaraujančiai kompleksinio tyrimo išvadai, kurią vertino kaip neginčijamą. Toks išskirtinės reikšmės suteikimas kompleksinio tyrimo išvadai prieštarauja baudžiamojo proceso nuostatai, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenurodė reikšmingų argumentų, kodėl nesivadovavo liudytojų E. K. ir R. P. parodymais. Tai, kad minėti liudytojai yra nuteistojo E. G. draugai, su juo bendravo telefonu ir lankė ligoninėje, nėra pagrindas jų parodymus apie tai, kas vairavo automobilį, laikyti melagingais, juolab kad jų pokalbių turinys neužfiksuotas; be to, jų parodymus patvirtino liudytojo A. B. parodymai, pastarasis iškart po eismo įvykio atėjęs matė nuteistąjį sėdintį automobilio priekyje keleivio vietoje. Apeliacinės instancijos teismo samprotavimai, kad nuteistasis galėjo persėsti iš vairuotojo į keleivio vietą, yra prielaidos.

Pažymėtina, kad kompleksinį eismo įvykio tyrimą medicinos aspektu atliko specialistai R. Ž., S. M. ir G. S., kurie jau buvo davę išvadas šioje byloje: S. M., R. Ž. tyrė M. M. ir E. G. kūno sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, siekiant nustatyti, kuris iš jų eismo įvykio metu sėdėjo vairuotojo vietoje; ekspertė S. M. pateikė išvadą Nr. M 61/15(05), kad „pagal sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją tikėtina, kad M. M. galėjo keleivio vietoje“. Ekspertas R. Ž. išvadoje Nr. G 209/15(05) nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, ar E. G. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti sėdint vairuotojo ar keleivio vietoje. Abiejose išvadose konstatuota, kad dauguma sužalojimų lokalizuojasi dešinėje tiek M. M., tiek E. G. kūno pusėje. Todėl, siekiant tyrimo objektyvumo ir nešališkumo, teismo medicinos ekspertai S. M. ir R. Ž. negalėjo dalyvauti atliekant kompleksinį to paties eismo įvykio tyrimą, nes jie jau buvo davę savo išvadas, kurios, atlikus kompleksinį tyrimą, tapo kategoriškos.

Kompleksinio tyrimo išvados aprašomojoje dalyje specialistai nedarė kategoriškų išvadų dėl automobilyje buvusių asmenų sėdėjimo vietos eismo įvykio metu, o E. G. sėdėjimo vietą nustatė aprašydami visų eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų kūnų ir drabužių sužalojimus, t. y. atrankos pagal sužalojimų pobūdį būdu. Tačiau specialistai nepasisakė, kokius sužalojimus galėjo patirti M. M. krisdamas iš automobilio ir kontaktuodamas su žeme, nors į tai atkreiptas dėmesys konsultacinėje išvadoje. Be to, apeliacinės instancijos teismas neaptarė ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad jeigu M. M. eismo įvykio metu būtų sėdėjęs automobilio priekyje keleivio vietoje ir būtų iškritęs po pirmo smūgio į medį, kaip nurodoma kompleksinio tyrimo išvadoje, tai jo kūnas negalėjo būti toje vietoje, kurioje buvo surastas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kompleksinio tyrimo metu nevertintos biologinių ir serologinių tyrimų išvados, nes šie tyrimai buvo atlikti vėliau, o konsultacinėje išvadoje šie tyrimai aptarti. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nevertino konsultacinėje išvadoje nurodytų ir kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog automobilį vairavo M. M. (pvz., „L“ formos žaizda veide, šonkaulių lūžiai), juos atmetė remdamasis deklaratyviais specialistų pastebėjimais (pvz., „L formos žaizda gali atsirasti ir kitom aplinkybėm“). Be to, kompleksinio tyrimo išvados trasologinę dalį atliko transporto trasologijos ekspertas V. V., nors tirtas automobilyje buvusių asmenų judėjimas eismo įvykio metu.

Byloje nėra neginčijamų įrodymų, kas vairavo automobilį byloje nagrinėjamo eismo įvykio metu, apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepašalinus esminių prieštaravimų: nepaneigti liudytojų E. K., R. P., A. B. parodymai, kad nuteistasis automobilio nevairavo; nenustatyta, kaip iš automobilio iškrito M. M. (pro priekinį langą ar pro dešinės pusės dureles) ir „L“ formos žaizdos atsiradimo mechanizmas; nepatvirtinta, kad nuteistasis po eismo įvykio iki ateinant liudytojui A. B. persėdo iš vairuotojo į keleivio vietą; nepašalinti prieštaravimai tarp kompleksinės ir konsultacinės tyrimo išvados, kurios dėl to, kas vairavo automobilį, yra visiškai skirtingos. Kadangi, kaip jau minėta, kompleksinio tyrimo metu nebuvo gautos biologinių ir serologinių tyrimų išvados, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo byloje paskirti pakartotinį kompleksinį tyrimą, bet to nepadarė, o apsiribojo tik specialistų apklausa.

Kasaciniu skundu civiliniai ieškovai L. B. ir E. B. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl 11 039,9 Eur priteisimo iš nuteistojo E. G. ir priteisti šią sumą solidariai iš nuteistojo E. G. ir AB „Gjensidige“. Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatoriai skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas 11 039,9 Eur tik iš nuteistojo E. G., o ne iš bendraatsakovės – draudimo bendrovės AB „Gjensidige“ arba solidariai iš abiejų, pažeidė turtinės žalos priteisimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas ir BPK 109 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad žuvusiojo M. B. tėvai L. B. ir E. B. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė priteisti iš nuteistojo ir draudimo bendrovės 24 175,47 Eur turtinės žalos. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas patvirtina, kad automobilio valdytojo civilinė atsakomybė įvykio dieną buvo apdrausta, draudikė – AB „Gjensidige“. Pagal CK 6.987 straipsnį ir sudarytą draudimo sutartį ši bendrovė privalo atlyginti nuteistojo neteisėtais veiksmais padarytą žalą pagal draudimo sutartyje aptartos sumos ribas. Draudimo bendrovė buvo įtraukta byloje kaip civilinė atsakovė, o iš 2016 m. balandžio 26 d. pateikto rašto matyti, kad draudimo bendrovė apskaičiavo ir išmokėjo nukentėjusiesiems 9331,57 Eur draudimo išmoką, kurią sudaro: 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 1831,57 Eur laidojimo išlaidų, 2500 Eur už paminklo pastatymą ir kapavietės sutvarkymą. Iš nuteistojo apeliacinės instancijos teismas priteisė 310 Eur laidojimo išlaidų, 2500 Eur – už paminklo pastatymą, 229,9 Eur už automobilio transportavimą ir 8000 Eur už nepataisomai sugadintą automobilį, nors automobilis buvo draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Įstatyme įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra griežtoji (be kaltės). CK 6.270 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdymo perleidimo sandoriui įstatymai nenumato specialios formos – valdymas gali būti teisėtai perleistas nuo nuomos, panaudos, pavedimo ar kitokios sutarties sudarymo ir transporto priemonės savininkui ar jos teisėtam valdytojui perdavimo ją naudotis naujam valdytojui. Automobilį L. B. sūnui M. B. perdavė vairuoti teisėtai ir tinkamai (blaiviam, turinčiam teisę vairuoti nurodytą transporto priemonę).

CK 6.254 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja CK ir kiti įstatymai, todėl sprendžiant šioje byloje kilusius klausimus taip pat būtina vadovautis ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. Vienas iš materialiai atsakingų asmenų, išvardytų BPK 109 straipsnyje, 111 straipsnio 1 dalyje, gali būti draudimo įmonė (draudikas), su atsakingu už žalos padarymą asmeniu (pvz., transporto priemonės valdytoju) trečiojo asmens interesais sudariusi civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Civilinės atsakomybės draudimo atveju pareiga atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą kyla dviem asmenims – draudikui ir žalą padariusiam asmeniui (draudėjui). Draudiko pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Bendroji taisyklė yra ta, kad, esant draudžiamajam įvykiui, draudikas atlygina žalą neperžengdamas sutartyje nustatytos draudimo sumos ribų. Tuo tarpu žalą padariusio asmens (draudėjo) pareiga atlyginti žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį su nukentėjusiuoju (civiliniu ieškovu) sieja deliktinė prievolė ir materialinės žalos atlyginimui taikomas visiškas žalos atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2, 3 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nepaisant to, jog draudiko prievolė atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą atsiranda transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, ji gali būti apribota minimalia draudimo suma, tačiau ne skirtingu atsakomybės režimu. Tai reiškia, kad draudikas turi atlyginti nukentėjusiajam ar kitiems teisę į žalos atlyginimą turintiems asmenims tiek, kiek turėtų atlyginti pats žalą padaręs asmuo, kurio civilinė atsakomybė apdrausta. Dėl šios priežasties vienintelis draudiko prievolę, lyginant su žalą padariusio asmens prievole, ribojantis veiksnys – Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos draudimo sumos viršutinė riba.

Todėl nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti kasatoriaus (draudiko) atsakomybės apimtį buvo būtina įvertinti žalą padariusio asmens (nuteistojo E. G.) atsakomybės apimtį pagal prieš tai aptartus CK straipsnius ir nustatyti, kokia žala turėtų būti atlyginta dėl E. G. sukelto eismo įvykio (tai apeliacinės instancijos teismas ir padarė). Nustačius šias aplinkybes, tokia pat apimtimi (iki draudimo išmokų sumų viršutinės ribos) atsako žalą padariusio asmens draudikas. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad, esant civilinės atsakomybės draudimui, nukentėjusysis įgyja du skolininkus, kurių atsakomybė yra mišriai solidari: asmenį, atsakingą už atsiradusią žalą, kurio pareiga atlyginti nuostolius kyla iš delikto, taip pat draudiką, kurio pareiga atlyginti žalą (sumokėti draudimo išmoką) kyla iš sutarties (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-351/2002, 3K-3-730/2003).

Ieškinyje nurodytas reikalavimas turtinę (kaip ir neturtinę) žalą priteisti solidariai iš atsakingo draudiko – AB „Gjensidige“ ir E. G., todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas E. G. kaltu ir padarytą turtinę žalą įvertindamas 11 039,9 Eur, nepagrįstai ją priteisė tik iš nuteistojo, nes, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, turtinė žala turėjo būti priteista solidariai iš AB „Gjensidige“ ir nuteistojo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. G. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinis skundas netenkinamas, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. B. ir E. B. tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 281 straipsnio 6 dalies taikymo ir įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų laikymosi

Nuteistojo E. G. gynėjas, ginčydamas E. G. veiksmų kvalifikavimą, teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir E. G. pripažindamas kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas prioritetą teikė E. G. kaltinantiems įrodymams (kompleksinei eismo įvykio ekspertizei), o jį teisinančius atmetė.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Pabrėžtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad joje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

Įrodymus teismas vertina laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, kurių esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

E. G. pirmosios instancijos teismui buvo perduotas jį kaltinant pagal BK 281 straipsnio 6 dalį tuo, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jo kraujyje rasta 1,48 promilės alkoholio) dėl nusikalstamo nerūpestingumo sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo keturi žmonės. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog automobilį vairavo E. G., ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį padaręs išvadą, kad esančių įrodymų visuma patvirtina, jog E. G. vairavo automobilį, todėl jo veikoje yra visi BK 281 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nusikaltimo požymiai. Skirtingus teismų sprendimus lėmė kitaip įvertinti byloje esantys įrodymai, suteikiant jiems skirtingą reikšmę.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad priimtas naujas nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame padarytos išvados pagrįstos laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyti įrodymai, kuriais pagrįsta teismo išvada dėl E. G. kaltumo padarius BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai. Tai, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistasis E. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo keturi žmonės, įrodyta iš dalies liudytojų A. B., T. K., G. R., taip pat liudytojų greitosios medicinos pagalbos darbuotojų R. M., V. G., D. B., A. Š. (ta jų parodymų dalimi, kuri patvirtino, kad nors E. G. įvykio vietoje buvo rastas labiausiai suniokotoje automobilio pusėje (priekinėje keleivio vietoje), bet buvo pakankamai sąmoningas, sužalotas nestipriai) parodymais, Lietuvos teismo ekspertizės centro kompleksine medicinine-trasologine 2015 m. rugsėjo 24 d. išvada, šią išvadą pateikusių ekspertų V. V., S. M., R. Ž., G. S. nuosekliais ir detaliais paaiškinimais, serologinės ekspertizės duomenimis, įvykio vietos ir transporto priemonės apžiūros protokolais, kita rašytine bylos medžiaga. Visi faktiniai bylos duomenys, kurie buvo tiesiogiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, įvertinti kaip įrodymų visuma, susiejant į vientisą loginę grandinę, nė vienam šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės, įsitikinus kiekvieno iš jų patikimumu, t. y. patikrinus BPK numatytais proceso veiksmais, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus iškilusius prieštaravimus ir teismui motyvuojant savo sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatytas toks eismo įvykio mechanizmas: automobilis nuvažiavo nuo kelio į dešinę pusę ir dešine automobilio puse atsitrenkė į pakelės medį, nuo smūgio automobilis apsisuko ir kaire puse trenkėsi į kitą pakelės medį, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu iš karto žuvo trys juo važiavę žmonės, vienas iš jų – M. B. – mirė ligoninėje, o nuteistasis E. G. sužalotas mažiausiai – jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Iš byloje esančių duomenų ir skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad esminis klausimas, lemiantis baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 6 dalį taikymą, buvo, kas vairavo transporto priemonę. Nuteistasis E. G. viso proceso metu neigė vairavęs automobilį, nurodė, jog vairavo M. M., o jis sėdėjo priekyje keleivio vietoje. Siekiant išsiaiškinti tiesą dėl automobilį vairavusio asmens, byloje buvo gautos dvi viena kitai prieštaraujančios išvados: 2015 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos teismo medicinos centro kompleksinė medicininė-trasologinė išvada Nr. 11-695(15)/11-1834(15), kurioje ekspertai konstatavo, kad automobilį vairavo E. G., ir teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. 0058/16, kurioje ekspertas P. P. pateikė priešingą nuomonę nurodydamas, jog automobilį vairavo M. M.. Siekiant nustatyti tiesą byloje bei pašalinti prieštaravimus tarp ekspertizės akto ir konsultacinės išvados, teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti visi ekspertai, davę kompleksinę eismo įvykio medicininio-trasologinio tyrimo išvadą (V. V., S. M., R. Ž., G. S.), bei konsultacinę išvadą pateikęs ekspertas P. P., kiekvienas iš jų savo išvadas patvirtino ir pateikė detalius paaiškinus apie jose nustatytas aplinkybes, atsakė į proceso dalyvių klausimus.

Tvirtindami kompleksinę ekspertizės išvadą, ekspertai nurodė, kad pagal kūnų išsidėstymą po eismo įvykio, automobilio pažeidimus, patirtų sužalojimų pobūdį bei lokalizaciją, drabužių sugadinimą atmestinos bet kokios prielaidos, kad eismo įvykio metu E. G. galėjo sėdėti keleivio vietoje, o M. M. vairuoti automobilį. Įvertinus automobilio dešinės pusės pažeidimus (nuplėštos dešinės pusės priekinės ir galinės durys, nuplėštas stogas, o vairuotojo vieta beveik nedeformuota), priekinėje keleivio vietoje sėdintis asmuo neturėjo galimybių ne tik kad išvengti sunkių sužalojimų, bet ir išgyventi: M. M. padaryti sužalojimai (masyvūs kaukolės sužalojimai, daugybiniai kaulų lūžiai, ypač dominuojantys dešinėje pusėje, sutraiškyta galva, smegenys, pusiau nuplėšta ranka) nesiderino su gyvybe, kai tuo tarpu E. G. buvo padaryti tik nežymūs sužalojimai. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisme ekspertai pateikė kategorišką išvadą, kad automobilį vairavo nuteistasis E. G., nes jeigu jis būtų sėdėjęs priekinėje keleivio vietoje, jis nebūtų išgyvenęs. Tai, kad kompleksinėje ekspertizėje pateiktos kitokios išvados, negu norėtų nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nepaneigia ekspertų išvadų pagrįstumo ir nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas ja remdamasis padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Be to, pateikta kompleksinė ekspertizė atitiko visus šiai įrodinėjimo priemonei keliamus procesinius reikalavimus, nustatytus BPK 88 straipsnyje, ją pateikę ekspertai turėjo specialių žinių, reikalingų atliekant kompleksinį tyrimą, t. y. tiek eismo įvykio tyrimo, tiek transporto trasologijos, tiek teismo medicinos, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ja rėmėsi, išsamiai išanalizavo joje pateiktas išvadas bei palygino jas su priešinga teismo medicinos konsultacine specialisto išvada Nr. 0058/16. Atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad teismo medicinos ekspertai S. M. ir R. Ž. negalėjo dalyvauti atliekant kompleksinį to paties įvykio tyrimą, nes jie jau buvo davę savo išvadas kitais klausimais byloje. Pažymėtina, kad minėti ekspertai davė išvadas pagal savo kompetenciją konkrečioje srityje, remdamiesi ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl nėra jokių priežasčių, kodėl jie negalėjo teikti išvadų kompleksinėje tyrimo išvadoje, jeigu tiriama sritis priskirtina jų kompetencijai.

Vertindamas konsultacinę išvadą Nr. 0058/16 įrodymų liečiamumo ir leistinumo aspektais, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad P. P., priešingai negu kompleksinę ekspertizę atlikę ekspertai, neturėjo reikiamos kvalifikacijos tose srityse, kuriose teikė išvadą (jis turi teisę atlikti tik mirusių žmonių kūnų ir jų dalių, gyvų asmenų deontologines ekspertizes, o teikė išvadas dėl eismo įvykio trasologinio tyrimo), taigi neatitiko BPK 84 straipsnyje ekspertui keliamo bendrojo reikalavimo turėti reikiamų specialių žinių, be to, pateikdamas išvadą, neturėjo ikiteisminio tyrimo medžiagos ir pats jokių tyrimų neatliko, tiesiog savaip interpretavo jau pateiktas ekspertų išvadas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad eksperto P. P. pateiktos išvados yra vienpusiškos ir padarytos selektyviai vertinant eismo įvykio duomenis, be to, neatitinka įrodymams keliamų BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų reikalavimų, nes ekspertas viršijo savo kompetencijos ribas, tyrimą atliko nevisapusiškai.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog specialisto išvada (ekspertizės aktas) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant kaltę asmens, kaltinamo padarius BK 281 straipsnio atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vieni iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jie neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, eismo įvykio ekspertizės akte (specialisto išvadoje) pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTk4LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-598-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-598-489/2015">2K-598-489/2015</a>, 2K-325-942/2017). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi ir minėtas ekspertų išvadas (tiek kompleksinio tyrimo, tiek konsultacinę) vertino tarpusavyje, taip pat kartu su byloje esančiais liudytojų, paties nuteistojo parodymais, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, autoavarijos vietos schema, nuotraukomis ir kita bylos medžiaga. Taigi šis teismas išvadą dėl nuteistojo kaltumo padarė įvertinęs bylos įrodymų visumą.

Be to, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas, atsižvelgdamas į proceso dalyvių prašymus ir siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl eismo įvykio padarymo aplinkybių, naudojosi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta teise ir atnaujino įrodymų tyrimą, kurio metu apklaustas vienas iš kompleksinę ekspertizę atlikusių ekspertų V. V., kuris dar kartą patvirtino kompleksinėje ekspertizėje pateiktas išvadas, kad automobilį vairavo E. G.. Taigi, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė procesinių priemonių ekspertų išvadų prieštaravimams šalinti siekiant nustatyti, kas vairavo automobilį.

Kasacinio skundo argumentas, kad kompleksinio tyrimo metu nevertintos biologinių ir serologinių tyrimų išvados dėl E. G. kraujo pėdsakų priekinėje keleivio vietoje, neatitinka tikrovės. Ekspertai, teisiamojo posėdžio metu tvirtindami šią išvadą, nurodė konkrečiais bylos duomenimis pagrįstas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad esant byloje nustatytam eismo įvykio mechanizmui ir asmenų sužalojimams kraujas automobilio salone galėjo tykšti bet kur. Todėl, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, serologinės tyrimo išvados duomenys negali būti esminiai ir lemiantys atmetant kompleksinėje ekspertizėje nustatytas aplinkybes.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neargumentavo, kodėl nesivadovavo liudytojų E. K. ir R. P. parodymais, jog, prieš įvykstant eismo įvykiui, prie automobilio vairo sėdo M. M. ir išvažiavo iš jų kiemo. Be to, pasak kasatoriaus, šių liudytojų parodymus patvirtino į įvykio vietą pirmas atvykęs liudytojas A. B., kuris nuteistąjį rado sėdintį priekyje keleivio vietoje. Šie kasacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini. Atsakydamas į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas nurodė, kodėl nesivadovaujama minėta nuteistojo versija dėl automobilį vairavusio asmens, – ją patvirtino tik liudytojai nuteistojo draugai E. K. ir R. P., kurių suinteresuotumas padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės nepaneigtas, ir konsultacinė išvada, kuri, kaip jau buvo minėta, neatitiko įrodymams keliamų BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Kitų liudytojų parodymai (tiek atvykusių į eismo įvykio vietą liudytojų A. B., T. K., G. R., tiek greitosios medicinos pagalbos darbuotojų R. M., V. G., D. B., A. Š.), vadovaujantis BPK 242 straipsnio 1 dalimi, teisiamojo posėdžio metu buvo tiesiogiai ištirti ir vertinti su kompleksine medicinine-trasologine tyrimo išvada, kitais rašytinais bylos duomenimis, juos papildė, kas leido teismui sustiprinti savo vidinį įsitikinimą priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi, nuteistojo pateiktą versiją, kad vairavo ne jis, apeliacinės instancijos teismas argumentuotai paneigė kaip neatitinkančią tikrovės ir tai pagrindė teisme išsamiai išnagrinėtais įrodymais. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde akcentuojami tik nuteistajam palankūs liudytojų parodymai arba tų parodymų dalis, o toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės vertinti jų visumą.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuspręsdama E. G. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nenustatyta BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, atsižvelgiant į kasacinio skundo ribas, naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl turtinės žalos priteisimo

Kasaciniame skunde civiliniai ieškovai E. B. ir L. B. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu 8000 Eur sumą už nepataisomai sugadintą automobilį priteisti iš nuteistojo E. G. ir nurodo, jog šią sumą solidariai turi atlyginti civilinė atsakovė ADB „Gjensidige“ ir nuteistasis E. G.. Taigi apeliacinės instancijos teismas, kasatorių manymu, spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos priteisimo, pažeidė BPK 109 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir neteisingai aiškino bei taikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas.

BPK 109 straipsnis nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę už padarytą žalą reglamentuoja specialios CK 6.270 straipsnio normos. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Įstatyme įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra be kaltės (griežtoji). CK 6.270 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra juridinis ar fizinis asmuo. Atsakingą už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, įstatymas numato šaltinio valdytoją.

Byloje materialiai atsakingais asmenimis buvo nustatyti: nuteistasis E. G., nes jo kaltais neteisėtais veiksmais, susijusiais priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala; ADB „Gjensidige“, nes transporto priemonė, kurią vairavo žalą sukėlęs asmuo (E. G.), buvo drausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl žala atlyginama draudimo sutarties pagrindu.

Draudimo įmonės pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987). Jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam (ieškovui) visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią dalį atlygina ją padaręs asmuo ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo. Draudiko pareigos apimtis reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ), kurio 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Jeigu padarytos žalos sumos viršija minėtas ribas, likusią dalį nukentėjusiesiems padengia pats draudėjas. TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau – naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Tačiau to paties įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Tokia nuostata kyla iš to, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės esmė yra ta, kad draudikas atlygina kaltais, neteisėtais ir priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais susijusiais asmens veiksmais nukentėjusiajam trečiajam asmeniui padarytą žalą. Todėl žala, kurią patiria pats už žalą atsakingas asmuo, valdydamas ar naudodamas transporto priemonę, nepriteisiama iš draudiko.

Byloje nustatyta, kad civiliniai ieškovai – žuvusiojo M. B. tėvai E. B. ir L. B. – pareiškė byloje civilinį ieškinį, kuriuo reikalavo priteisti jiems iš atsakovų (E. G. ir UAB draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (dabar –ADB „Gjensidige“)) 24 175,47 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos. Turtinę žalą pagal pateiktą civilinį ieškinį sudarė: eismo įvykio metu nepataisomai sugadintas automobilis „BMW 730D“, kuris nukentėjusiųjų įvertintas 12 000 Eur, automobilio transportavimo išlaidos – 229,90 Eur, 11 945,57 Eur žuvusiojo laidojimo išlaidos, iš jų 9500 Eur už paminklo pastatymą.

Iš Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo matyti, kad automobilio,,BMW 730D“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė įvykio dieną buvo apdrausta, draudikė – ADB „Gjensidige“ (buvęs pavadinimas UAB DK „PZU Lietuva“). Draudimo bendrovė byloje buvo patraukta civiline atsakove ir pagal CK 6.987 str. nuostatas ir sudarytą draudimo sutartį privalėjo atlyginti E. G. neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

Iš 2016 m. balandžio 22 ADB „Gjensidige“ pateikto rašto matyti, kad draudimo bendrovė apskaičiavo ir išmokėjo nukentėjusiesiems L. B. ir E. B. 9331,57 Eur dydžio draudimo išmoką, kurią sudarė: 5000 Eur neturtinės žalos, 1831,57 Eur laidojimo išlaidų (iš viso apskaičiuota 2135,57 Eur laidojimo išlaidų, tačiau iš šios sumos išskaičiuota 304 Eur pašalpa), 2500 Eur už paminklo pastatymą ir kapavietės sutvarkymą. Šiame rašte taip buvo nurodyta, kad, vadovaujantis TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, iš draudimo bendrovės prašoma priteisti 12 000 Eur suma už nepataisomai eismo įvykio metu sugadintą automobilį nepriteistina, nes draudimo bendrovė neatlygina žalos, kurią patiria pats už žalą atsakingas asmuo, valdydamas ar naudodamas transporto priemonę. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas ne tik į nepataisomai sugadinto automobilio rinkos kainą, bet ir į tai, kad prie žalos padarymo prisidėjo ir pats nukentėjusysis M. B., perdavęs automobilį vairuoti nuo alkoholio apsvaigusiam E. G., prašomą priteisti sumą sumažino iki 8000 Eur ir, vadovaudamasis jau minėta TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai šią sumą priteisė tik iš nuteistojo E. G..

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl turtinės žalos dydžio, nurodė, jog iš nukentėjusiųjų prašomų priteisti 2445,57 Eur laidojimo išlaidoms atlyginti likusi neatlygintina 310 Eur suma taip pat yra pagrįsta, todėl priteistina iš E. G.. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iš nukentėjusiųjų prašytų priteisti 9500 Eur už paminklo pastatymą dalį šios sumos – 2500 Eur jau buvo atlyginusi draudimo bendrovė, papildomai iš E. G. nukentėjusiesiems priteisė dar 2500 Eur už paminklo pastatymą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad už paminklo pastatymą nukentėjusiesiems turi būti atlyginta 5000 eur. Kadangi automobilis, kurį vairuodamas E. G. sukėlė eismo įvykį, buvo draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl, vadovaujantis CK 6.987 straipsnio nuostatomis ir sudaryta draudimo sutartimi, ADB „Gjensidige“ (kuri byloje įtraukta kaip civilinė atsakovė) privalo atlyginti E. G. neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą pagal draudimo sutartyje aptartos sumos ribas. Todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymą ir nepagrįstai priteisė minėtas sumas iš nuteistojo.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistojo E. G. priteista 310 Eur laidojimo išlaidų ir 2500 Eur už paminklą, keistina dėl netinkamo įstatymo aiškinimo ir taikymo civilinio ieškinio daliai (BPK 369 straipsnio 2 dalis), priteisiant šias sumas iš civilinės atsakovės – ADB „Gjensidige“.

Tuo tarpu nepriteisdamas iš draudimo bendrovės išlaidų už nepataisomai sugadintą automobilį apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias žalos priteisimą esant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sąlygoms, todėl tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl atstovavimo išlaidų išieškojimo

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, buvo gautas prašymas priteisti nukentėjusiesiems E. B. ir L. B. kasaciniame procese turėtas 600 Eur išlaidas už atstovavimą jų interesams Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Teismui pateikta 2018 m. vasario 13 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 135 ir 2018 m. vasario 13 d. pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantys, kad nukentėjusysis E. B. sumokėjo minėtą pinigų sumą.

Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-410/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-410/2008">2K-410/2008</a>, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010).

Byla kasacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. G. ir nukentėjusiųjų E. B. bei L. B. kasacinius skundus. Nuteistasis E. G. kasaciniu skundu prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o nukentėjusieji – pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, priteisiant 11039,90 Eur (iš kurių – 8000 Eur už nepataisomai sugadintą automobilį) iš nuteistojo ir ADB „Gjesidige“ solidariai.

Kadangi nukentėjusiųjų kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo E. G. gynėjo kasacinis skundas netenkinamas, todėl, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo rezultatą taip pat į bylos apimtį ir sudėtingumą, nukentėjusiojo E. B. patirtos 600 Eur atstovavimo išlaidos, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, išieškotinos iš E. G..

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, 106 straipsniu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. G. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuteistojo E. G. nukentėjusiesiems E. B. ir L. B. priteistos turtinės žalos dydį sumažinti iki 8229,90 Eur.

Priteisti iš civilinio atsakovo – ADB „Gjesidige“ nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams Eimučiui ir L. B. 2810 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kitą Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo E. G. išieškoti 600 Eur nukentėjusiajam E. B., kompensuojant išlaidas kasacinės instancijos teisme dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas