Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-469/2014

Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-01349-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 46; 74.2.4; 75.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. Z. (E. Z.), atstovaujamo atstovės pagal įstatymą Ž. Š., kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pradinio ieškovo V. Z. (V. Z.) ieškinį atsakovams T. Č., S. Č. (S. Č.), tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 36-ojo notarų biuro notarei Jolantai Dubinienei, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tėvų pareigą užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą bei šios teisės pažeidimo padarinius, aiškinimo ir taikymo.

Pagal 2011 m. gruodžio 30 d. sudarytą mainų sutartį (toliau – Mainų sutartis) V. Z. įsipareigojo perduoti atsakovams T. Č. ir S. Č. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdyti jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (dalį žemės sklypo, gyvenamąjį namą, tvartą, lauko tualetą, esančius (duomenys neskelbtini) mainais į iš atsakovų gaunamą jiems jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą (dalį žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini)). Mainų sutarties 3.1–3.6 punktuose šalys susitarė dėl šio turto kainos, o 3.7, 3.8 punktuose – dėl atsakovų V. Z. mokamos 10 000 Lt priemokos prieš sudarant ir pasirašant sutartį. Mainų sutarties pagrindu atsakovai T. Č. ir S. Č. įgijo nuosavybės teisę į pirmiau nurodytą turtą.

Pradinis ieškovas V. Z., remdamasis CK 1.90, 1.91 straipsniais, prašė teismo pripažinti Mainų sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją. Jis nurodė, kad mainai, atsižvelgiant į objektų vertę (84 935,50 Lt ir 13 850,73 Lt), yra nelygiaverčiai, neprotingi ir neteisingi. Atsakovai neatskleidė visos jiems žinomos, esminę reikšmę sutarčiai sudaryti ir vykdyti, turinčios informacijos, todėl sutartis pripažintina sudaryta V. Z. iš esmės suklydus dėl jos turinio ir išreikštos valios. Ieškovo finansinė padėtis ypač sunki, jis augina mažametį vaiką, kuriam turi užtikrinti teisę į vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas. Pasinaudota sunkia ieškovo finansine būkle, informacijos ir patirties stoka, nemokėjimu vesti derybas.

Pradinio ieškovo V. Z., mirusio 2013 m. rugsėjo 16 d., teisių perėmėjas – E. Z..

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, iš notarės J. Dubinienės pateikto 2011 m. gruodžio 28 d. Gyventojų registro tarnybos išrašo nustatęs, kad registro duomenimis V. Z. nepilnamečių vaikų neturi ir yra nevedęs, o E. Z. gimimo liudijime, išduotame 2012 m. vasario 23 d., įrašytas kaip jo tėvas, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta deklaruota kartu su tėvais (duomenys neskelbtini), sprendė, jog, kadangi sūnaus E. Z. tėvystę jis pripažino po Mainų sutarties sudarymo, tai šis faktas ginčui spręsti teisinės reikšmės neturi.

Teismas nurodė, kad ieškovas turėjo patirties parduodant nekilnojamąjį turtą, būdamas protingas, sąžiningas ir apdairus asmuo, privalėjo įvertinti visus sudaromo sandorio teisinius padarinius, kilus abejonėms – konsultuotis su specialistais. Teismas pažymėjo, kad mainų sandorio šalių pagrindinis siekis yra ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos. Nenustatęs pagrindų, kuriais remiantis būtų galima nesivadovauti notarės J. Dubinienės atsiliepime išdėstytomis aplinkybėmis, nurodęs, kad ieškovas nepateikė teismui jokių tinkamų įrodymų, kurie patvirtintų suklydimo sudarant sandorį ar apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo, šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi aplinkybes, teismas, vadovaudamasis Notariato įstatymo 2, 26 straipsniais, pažymėjo, jog notariškai patvirtinto sandorio pripažinimas negaliojančiu, neesant CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, prieštarautų notaro institucijos egzistavimo prasmei.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo V. Z. apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-531/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-531/2009">3K-3-531/2009</a>. Nustačiusi, kad ieškovas Mainų sutartį ginčija argumentuodamas tuo, jog buvo pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Z. tėvystės pripažinimo faktas teisinės reikšmės ginčui išspręsti neturi, nes tai buvo padaryta po ginčo sandorio sudarymo. Siekdamas apginti nepilnamečio vaiko interesus, ieškovas turėjo pats elgtis rūpestingiau – pripažinti tėvystę anksčiau arba nesudaryti Mainų sutarties. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovui ginčo sandoris nebuvo pirmasis nekilnojamojo turto sandoris, jis turėjo patirties parduodant nekilnojamąjį turtą, teisėjų kolegija sprendė, jog, būdamas protingas, sąžiningas ir apdairus asmuo, ieškovas privalėjo įvertinti sandorio teisinius padarinius, prireikus konsultuotis su specialistais. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas, turėjęs procesinę pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, to nepadarė, todėl ieškinys netenkintinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas E. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas – CK 3.85 straipsnio 2 dalį, 3.137 straipsnio 3 dalį, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktus, 11, 13 straipsnius, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos užtikrinimo, sudarant gyvenamojo būsto perleidimo sandorį, klausimu, taip pat pažeistas viešasis interesas – nepilnamečio vaiko teisė į gyvenamąjį būstą.

Nepilnamečio vaiko teisė į gyvenamąjį būstą įtvirtinta Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, ji yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. AB „Sampo bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-90/2005; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. M. v. G. P., D. R., bylos Nr. 3K-3-346/2007). Šios teisės įgyvendinimo mechanizmas reglamentuojamas Civilinio kodekso normų (CK 3.85 straipsnis, 3.156 straipsnio 2 dalis). Teismų išvada, kad kasatoriaus gyvenimo atsakovams išmainytame name faktas yra teisiškai nereikšmingas, nes V. Z. tėvystę pripažino po sandorio sudarymo, prieštarauja CK 3.137 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, jog vaiko iš tėvų kilmė patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas, bei kasacinio teismo išaiškinimams, pateiktiems 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2011. V. Z. pareigos nepilnamečiam vaikui – sudarant šeimos gyvenamojo būsto mainų į dvi žemės ūkio paskirties žemės sklypų dalis sandorį, užtikrinti nepilnamečio vaiko teisę į gyvenamąjį būstą (kartu gauti tam teismo leidimą, kaip reglamentuojama CK 3.85 straipsnio 2 dalyje) – atsirado ne nuo tėvystės pripažinimo, o nuo vaiko gimimo, juolab kad kasatorius gyveno išmainytame name, kur buvo deklaruota jo gyvenamoji vieta nuo 2000 m. liepos 13 d. Paaiškėjus, kad buvo pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, jo teisės į gyvenamąjį būstą, teismai turėjo pripažinti sandorį negaliojančiu. Pažymėtina, kad V. Z. kasatoriaus tėvystę buvo pripažinęs dar 2000 m. liepos 14 d., tik išduotame gimimo liudijime per klaidą V. Z. nurodytas kaip V. Š..

Teismai netyrė ir nepasisakė dėl liudytojo N. V. parodymų, kurie patvirtina, kad visos sandorio šalys ir notarė žinojo, jog V. Z. turi nepilnametį vaiką, kuris gyvena ketintame perleisti name, tačiau ginčo sandorį sudarė nepaisydami šios aplinkybės.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su bylą nagrinėjusių teismų motyvais. Taip pat atsakovai nurodo, kad kasatorius skunde kelia teisės klausimą dėl notarine tvarka sudaryto sandorio, kuriuo V. Z. perleido asmeninį nekilnojamąjį turtą (namą) tretiesiems asmenims (atsakovams), panaikinimo, nepagrįstai remdamasis ieškovo ir jo vaiko (kasatoriaus) tarpusavio asmeninius santykius reglamentuojančiomis CK nuostatomis (CK 3.85 straipsnio 2 dalimi, 3.137 straipsnio 3 dalimi), nes byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės: ginčo sandorio sudarymo dieną V. Z., registro duomenimis, kurie nenuginčyti, buvo nevedęs, nepilnamečių vaikų neturėjo; civilinės metrikacijos apskaitoje ir kasatoriaus gimimo liudijime jo tėvu įrašytas kitas asmuo; V. Z. pripažino tėvystę kasatoriui tik po beveik dviejų mėnesių nuo ginčo sandorio sudarymo ir dvylikos metų nuo kasatoriaus gimimo; perleistas turtas (namas) nebuvo įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Įstatyme nustatyta, kad jei vaiką pagimdė motina, kuri nėra susituokusi, tai vaiko tėvu gimimo akto įraše gali būti įrašytas vyras, laikantis save vaiko tėvu ir įstatymo nustatyta tvarka tėvystės pripažinimo pareiškimu pripažinęs tėvystę (CK 3.140 straipsnio 5 dalis, 3.141 straipsnio 1 dalis, 3.293 straipsnio 1 dalis); vaiko tėvus patvirtina civilinės metrikacijos įstaigoje įrašytas gimimo įrašas ir gimimo įrašo pagrindu išduotas gimimo liudijimas (CK 3.138 straipsnis); nepilnamečio vaiko teisėtais atstovais laikomi tėvai ir kiti asmenys, kurie įstatymo ar kito teisės akto pagrindu privalo ir turi teisę atstovauti vaikui (Vaiko teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnis); tėvai savo nepilnamečiams vaikams atstovauja pateikę vaiko gimimo liudijimą (CK 3.157 straipsnio 2 dalis). Ginčo sandorio sudarymo metu V. Z. nebuvo kasatoriaus teisėtas atstovas. Vėlesnis tėvystės pripažinimas nepaneigia V. Z. teisinės šeiminės padėties Mainų sutarties sudarymo metu.

Priešingai nei teigia kasatorius, teismai išsamiai pasisakė dėl liudytojo N. V. (sandorio tarpininko) parodymų, pagrįstai jais nesirėmė, o notarės parodymus vertino kaip turinčius didesnę įrodomąją galią.

Atsiliepime į kasacinį skundą notarė prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu esminius argumentus: nesivadovauti Gyventojų registro duomenimis, kurie nebuvo nuginčyti, sandorio sudarymo metu notarei nebuvo pagrindo. Nepilnamečio vaiko gyvenimo mainomame name aplinkybės sandorio šalys notarei nebuvo atskleidusios. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bei į tai, kad V. Z. duomenys pirmiau nurodytame registre pasikeitė tik po 2012 m. vasario 21 d., notarei nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie V. Z. nepilnametį vaiką, todėl nebuvo pagrindo taikyti CK 3.85 straipsnio 2 dalį ir prašyti teismo leidimo nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti. Kasaciniame skunde nurodyti Mainų sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindai negali sudaryti prielaidų ginčyti bet kurį nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, nors sutiktina, kad nepilnamečio vaiko teisės į gyvenamąjį būstą ir normalias gyvenimo sąlygas yra prioritetinės. Tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, teisinių santykių stabilumui, iškreiptų vienodą praktiką ir neužtikrintų šalių teisėtų lūkesčių. Į Mainų sutartį šalys laisva valia įrašė mainomo turto vertę, susitarė dėl priemokos V. Z., sandorio sudarymo padariniai šalims buvo išaiškinti, šios patvirtino, kad sutarties sąlygos atitinka jų valią, todėl notarei nebuvo pagrindo abejoti šalių pareiškimais ir sandorio sąlygomis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl sandorio, kaip prieštaraujančio imperatyviosioms įstatymo normoms, galiojimo. Esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su CK trečiosios knygos normų, reglamentuojančių šeimos turto teisinį režimą, taikymu ir aiškinimu.

Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nepilnamečio vaiko interesų apsaugą, sandorių, prieštaraujančių vaiko interesams, sudarymą. Teisėjų kolegija pasisako dėl imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą reglamentuojančių teisės normų ir su tuo susijusių teisės normų taikymo ginčo sandoriui.

Dėl imperatyviųjų vaiko teises reglamentuojančių įstatymo nuostatų ir jų reikšmės sandorių galiojimui

Byloje nustatyta, kad V. Z. Mainų sutartimi perdavė T. Č. ir S. Č. turtą – inter alia gyvenamąjį namą, kuris, kasatoriaus teigimu, buvo šeimos turtas ir vienintelis jo nepilnamečio sūnaus E. Z. gyvenamasis būstas. Kasaciniame skunde teigiama, kad šis sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyviąją įstatymo nuostatą, t. y. negavus teismo leidimo nekilnojamajam daiktui, turinčiam šeimos turto teisinį statusą (CK 86 straipsnio 2 dalis), perleisti, todėl yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad ginčo sandoris buvo patvirtintas notarine tvarka, notarės J. Dubinienės pateiktame 2011 m. gruodžio 28 d. Gyventojų registro tarnybos išraše nurodyta, jog Mainų sutarties šalis – V. Z. – nepilnamečių vaikų neturi, yra nevedęs. E. Z. gimimo liudijime, išduotame 2012 m. vasario 23 d., nurodyta, kad pradinis ieškovas V. Z. yra E. Z., gimusio 2000 m. birželio 10 d., tėvas. Nepilnamečio vaiko E. Z. gyvenamoji vieta deklaruota kartu su motina Ž. Š. ir V. Z. (duomenys neskelbtini). Bylą nagrinėję teismai priėjo prie išvados, kad, kadangi tėvystės faktą sūnaus E. Z. atžvilgiu pradinis ieškovas pripažino po Mainų sutarties sudarymo, tai ši aplinkybė nagrinėjamam ginčui (dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje nustatytu pagrindu) išspręsti teisinės reikšmės neturi. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada nepagrįsta. Minėta, kad, ginčijant Mainų sutartį, kasaciniame skunde nurodoma, jog šiuo sandoriu pažeisti nepilnamečio vaiko interesai ir įstatymo reikalavimai. Byloje nustatyta, kad pradinis ieškovas ir Ž. Š., kasatoriaus E. Z. motina, nebuvo susituokę. Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 straipsnyje nustatyta, kad nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti vaiką, kaip ir tuo atveju, jei šis būtų gimęs santuokoje. Tai įtvirtinta ir CK 3.161 straipsnio 5 dalyje, kurioje reglamentuojama, kad vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios. Europos konvencijoje dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso bei Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, o tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punkte taip pat nustatyta, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, o pagal 6 punktą – sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto), pripažįstami negaliojančiais.

CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas, sudarant sandorius dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, perleidimo, gauti teismo leidimą, skirtas apsaugoti nepilnamečio vaiko teisėtus interesus, užtikrinti jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Ši norma yra imperatyvaus pobūdžio. Reikalavimo gauti teismo leidimą nekilnojamojo turto perleidimo sandoriui sudaryti nesilaikymas yra teisinis pagrindas tokį sandorį pripažinti negaliojančiu. Pirmiau nurodyta teisės norma, kuria suvaržomas disponavimas nuosavybe, siekiama užtikrinti viešąjį interesą – kad vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto. Viešasis interesas apsiriboja būtiniausių vaiko poreikių tenkinimo užtikrinimu, todėl teismo leidimo reikalaujama tik tais atvejais, kai įkeičiamas ar perleidžiamas nekilnojamasis daiktas yra vienintelė arba pagrindinė šeimos gyvenamoji patalpa. Taigi pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį sutuoktiniams, turintiems nepilnamečių vaikų, būtinas teismo leidimas sudaryti sandoriams dėl turto, kuris: pirma, yra nekilnojamasis daiktas; antra, šis nekilnojamasis daiktas yra pripažįstamas šeimos turtu. Pagal CK 3.84 straipsnio 2 dalį šeimos turtu pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa – nekilnojamasis daiktas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams (CK 3.84 straipsnio 2 dalies 1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-416/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-416/2008">3K-3-416/2008</a>). Teismų praktikoje pripažįstama, kad šeimos gyvenamąja patalpa reikėtų laikyti tokią, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena, faktiškai naudojasi kaip savo būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. AB „Sampo bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-90/2005, 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. F. K., V. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232/2006">3K-3-232/2006</a>, 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. S. C. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-241/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-241/2006">3K-3-241/2006</a>). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad CK 3.85 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas turi būti taikomas ir tais atvejais, kai vienintelėje šeimos gyvenamojoje patalpoje nepilnametis vaikas gyvena su savo išsituokusia motina (arba išsituokusiu tėvu), su vienu iš tėvų arba abiem tėvais, nesančiais (ir (ar) nebuvusiais) santuokoje, arba kai vienas iš tėvų yra miręs. Aiškinant CK 3.84 straipsnio 2 dalyje pavartotą sąvoką „gyvenamoji patalpa“, ji vertintina ne kaip teisinė, bet kaip faktinė, o nustatant šeimos gyvenamąją vietą, reikėtų atsižvelgti į gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus, nustatytus CK 2.16, 2.17 straipsniuose. Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Nepilnamečių fizinių asmenų nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai iš esmės nevertino, ar ginčo gyvenamasis namas yra pagrindinė Ž. Š. ir kasatoriaus – jos nepilnamečio sūnaus – gyvenamoji vieta, o, nenustačius šios aplinkybės, nėra galimybės spręsti, ar sudarant ginčo sandorį buvo būtinas teismo leidimas.

Nustačius, kad šeimos gyvenamosios patalpos mainų sandoriui sudaryti buvo būtina gauti teismo leidimą, o V. Z. nuslėpė faktą, kad jis turi nepilnametį vaiką, ir sudarė sandorį, prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, spręstina dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sandoris pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu, pagal šeštosios knygos normas taikoma restitucija.

CK 3.84 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, jog turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Taigi nagrinėjamoje byloje teismai gali pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu 1.80 straipsnyje nustatytu pagrindu inter alia tik jeigu būtų konstatuotas trečiųjų asmenų – nagrinėjamu atveju T. Č. ir S. Č. – nesąžiningumas. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informuotumą apie tam tikrus faktus.,,Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o,,turėjimas žinoti“ aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar nėra kliūčių sudaryti sandorį. Sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti sunkumų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad šis nebūtų išreikalaujamas. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar teisėtam sandoriui nėra kokių nors kliūčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Neringos žuvis“ v. A. P. IĮ,,Altana“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-168/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-168/2007">3K-3-168/2007</a>). Nustatant, ar ginčo sandorio šalis – T. Č. ir S. Č. – buvo sąžiningi asmenys, inter alia atkreiptinas dėmesys į ginčo sandoriu mainomų daiktų verčių itin žymų skirtumą ir į tai, kad sandoris buvo patvirtintas notarine tvarka. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnis). Šioje byloje notarė yra trečiasis asmuo, jai nereiškiami materialiojo pobūdžio reikalavimai, todėl jos veiksmų tvirtinant ginčijamą sandorį atitikimas notaro profesinei veiklai keliamiems reikalavimams nebuvo šios bylos ginčo dalykas ir kasacinio teismo teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

Taigi teismas, spręsdamas, ar sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, nagrinėjamu atveju – ar jam sudaryti buvo būtinas teismo leidimas, privalo nustatyti, ar Mainų sutarties pagrindu V. Z. perduotas inter alia gyvenamasis namas turėjo šeimos turto teisinį statusą ir buvo vienintelė E. Z. gyvenamoji vieta, taip pat, ar T. Č. ir S. Č. gali būti laikomi sąžiningais trečiaisiais asmenimis CK 3.84 straipsnio 4 dalies kontekste.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytų, teisingam ir pagrįstam teismo procesiniam sprendimui priimti reikšmingų, aplinkybių teismai nenagrinėjo, todėl ši byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 42,51 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė