Civilinė byla Nr. e3K-3-234-611/2024
Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00381-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.6.3.5., 2.6.10.5.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovui O. N. (O. N.) dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teritorinės ligonių kasos ieškinio dėl žalos atlyginimo teismingumą, kai atsakovas yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje nei Lietuva, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė Panevėžio teritorinė ligonių kasa kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo O. N. 2246,81 Eur žalos atlyginimą, kurią ji patyrė atsakovui neteisėtai pasinaudojus Europos sveikatos draudimo kortele.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. vasario 15 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.
4. Teismas nagrinėjamoje byloje yra nustatęs, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, (duomenys neskelbtini), ir kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovo faktinė ir (ar) deklaruota gyvenamoji vieta ar jo turto buvimo vieta būtų Lietuvos Respublikoje, ieškovės ieškinį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakė priimti kaip neteismingą Panevėžio apylinkės teismui.
5. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi Panevėžio apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą.
6. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodinėjama, jog atsakovo faktinė gyvenamoji yra Lietuvos Respublikoje, nes byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad atsakovo dabartinė faktinė gyvenamoji yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje.
7. Teismas konstatavo, kad, sprendžiant Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos teismų jurisdikcijos klausimą, yra taikomas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis Ibis“).
8. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Reglamento „Briuselis Ibis“ 2 skyriaus 1 skirsnio 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, t. y. ieškovė su ieškiniu dėl žalos atlyginimo atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, turi kreiptis į šios valstybės teismus. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovo atlyginti žalą, kurią ji patyrė, kai atsakovas, asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo metu nebūdamas draustas privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvoje, Vokietijoje neteisėtai pasinaudojo Europos sveikatos draudimo kortele (toliau – ir ESDK), ją pateikdamas gydymo įstaigai ir gaudamas nemokamas paslaugas Vokietijos asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Teismas vertino, kad tokie duomenys rodo, jog įvykis, dėl kurio atsirado žala, įvyko Vokietijos Federacinėje Respublikoje.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. balandžio 30 d. ir Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartį ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nenustatę konkrečiai bylai aktualaus ginčo dalyko, neįvertinę, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausia turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEtOTE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551-915/2016">3K-3-551-915/2016</a>; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTItODIzLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-52-823/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-52-823/2020">e3K-3-52-823/2020</a>; 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjU4LTk0My8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-258-943/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-258-943/2021">e3K-3-258-943/2021</a>).
9.2. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai žalos padarymo vieta laikė Vokietijos Federacinę Respubliką, nors žalos kilimą lėmė ne asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimas Vokietijoje, o jų apmokėjimo faktas ir apdraustojo privalomuoju sveikatos draudimo statuso praradimas Lietuvos Respublikoje. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudenciją, formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ reiškia ir vietą, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė, ir žalos atsiradimo vietą, nes kiekviena iš jų, nelygu aplinkybės, gali suteikti ypač naudingos informacijos renkant įrodymus ir organizuojant procesą (ESTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Bolagsupplysningen ir Ilsjan, C?194/16, 29 punktas). Vieta, kurioje atsirado žala, yra vieta, kur nurodyta žala konkrečiai pasireiškia (ESTT 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimas byloje Löber, C?304/17, 27 punktas). Atsakovas, būdamas draustas privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvoje, teritorinei ligonių kasai pateikė prašymą išduoti ESDK ir pasižadėjo nenaudoti ESDK pasibaigus privalomojo sveikatos draudimo laikotarpiui Lietuvoje (Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK) direktoriaus 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1K-244 „Dėl Europos sveikatos draudimo išdavimo, keitimo ir naikinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Europos sveikatos draudimo kortelės išdavimo, keitimo ir naikinimo taisyklių 2 punktas, 24 punktas, 1 priedas). Atsakovas buvo supažindintas su tuo, kad jei ESDK pasinaudos pasibaigus privalomojo sveikatos draudimo laikotarpiui, privalės teisės aktų nustatyta tvarka kompensuoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžetui padarytą žalą. Atsakovas, pateikdamas prašymą, pasižadėjo nenaudoti ESDK pasibaigus jo privalomojo sveikatos draudimo laikotarpiui Lietuvoje. Asmuo, kuriam buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos ES šalyse, nepranešęs apie draustumo statuso pasikeitimą ar kortelės praradimą, atsako teisės aktų nustatyta tvarka, nes asmens sveikatos priežiūros išlaidos PSDF biudžeto lėšomis kompensuojamos tik apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims.
9.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nustatantį, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos šio kodekso VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. VLK įvykdyta prievolė apmokėti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir atsakovo neįvykdyta prievolė būti draustam privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvoje yra ieškinio jurisdikciją nustatantys veiksniai. Atsižvelgiant į tai, taikytinas CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas išimtinis nacionalinis teismingumas. Tą suponuoja ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) preambulės 20 punktas.
9.4. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė Reglamentą „Briuselis Ibis“, nustatantį tarptautinės jurisdikcijos taisykles. Reglamento „Briuselis Ibis“ 1 straipsnio 2 dalies c punktas įtvirtina, kad Reglamentas „Briuselis I bis“ netaikomas socialiniam draudimui. Ieškinio reikalavimas kildinamas iš Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) ir Reglamento Nr. 987/2009, t. y. iš teisės aktų, reglamentuojančių socialinį draudimą Lietuvoje. ESTT jurisprudencijoje sąvoka „socialinis draudimas“ apima materialinę Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį (ESTT 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Baten, C?271/00, 45 punktas). VLK, kaip įstaiga, atsakinga už asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų (išmokų natūra) kompensavimą, vadovaudamasi Reglamento Nr. 883/2004 35 straipsnio, Reglamento Nr. 987/2009 62 straipsnio nuostatomis ir 2009 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. S1 dėl Europos sveikatos draudimo kortelės, PSDF biudžeto lėšomis kompensuoja buvimo vietos valstybės narės sveikatos draudimo įstaigoms Lietuvos Respublikoje apdraustiesiems, pateikusiems galiojančią ESDK ar ją laikinai pakeičiantį sertifikatą, mokėtų išmokų natūra (suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų) išlaidas. Reglamento Nr. 987/2009 preambulės 20 punkte nurodyta, kad, taikant nuostatas dėl sumokėtų, tačiau nepriklausiusių išmokų atgavimo, laikinų išmokų ir įmokų atgavimo, kompensacijos ir paramos tenkinant pretenzijas, prašomoji valstybė narė turi jurisdikciją vykdyti tik su pretenzijos patenkinimo užtikrinimo priemonėmis susijusius veiksmus. Visi kiti veiksmai priklauso prašančiosios valstybės narės jurisdikcijai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Reglamento „Briuselis Ibis“ taikymo tarptautiniam teismingumui nustatyti teritorinei ligonių kasai pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo
10. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDMtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-443-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-443-969/2016">3K-7-443-969/2016</a> 21 punktą).
11. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovės buveinė yra Lietuvos Respublikoje, o atsakovo gyvenamoji vieta – Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Abi valstybės yra Europos Sąjungos valstybės narės, ieškovė ir atsakovas yra skirtingose ES valstybėse narėse, todėl nustatant bylos teismingumo klausimą turi būti vadovaujamasi atitinkamais ES teisės aktais.
12. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tam, kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEtOTE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551-915/2016">3K-3-551-915/2016</a>, 61 punktas).
13. Nagrinėjamu atveju svarstytina, ar, nustatant ieškovės reikalavimo teismingumą, taikytinas Reglamentas „Briuselis Ibis“.
14. Pirmiausia primintina, kad, pagal Reglamento „Briuselis Ibis“ 34 konstatuojamąją dalį, šiuo reglamentu panaikinamas ir pakeičiamas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas „Briuselis I“) (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42), kuris savo ruožtu pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau – ir Briuselio konvencija), todėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikti šių teisės aktų nuostatų išaiškinimai taikomi ir Reglamento „Briuselis Ibis“ nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (ESTT 2022 m. kovo 10 d. prejudicinis sprendimas byloje BMA Nederland, C-498/20, 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Iš dalies pakeistos konvencijos bei Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkto ir Reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 2 punkto nuostatos yra lygiavertės (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Verein für Konsumenteninformation, C?343/19, 22 punktą).
15. Briuselio konvencijos 1 straipsnio antros pastraipos 3 punkte, Reglamento „Briuselis I“ 1 straipsnio c punkte ir Reglamento „Briuselis Ibis“ 1 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtintos lygiavertės nuostatos, kad šie teisės aktai netaikomi socialiniam draudimui (angl. social security, pranc. la sécurité sociale). ESTT praktikoje įtvirtinta, kad Reglamento „Briuselis Ibis“ 1 straipsnio 2 dalyje nustatyti netaikymo atvejai yra išimtys, kurios turi būti aiškinamos siaurai (ESTT 2019 m. vasario 28 d. sprendimas byloje BUAK Bauarbeiter-Urlaubs- u. Abfertigungskasse prieš Gradbeništvo Korana d.o.o., C-579/17, 66 punktas).
16. ESTT jurisprudencijoje pažymima, kad sąvoka „socialinis draudimas“ yra apibrėžta autonomiškai, atsižvelgiant į šios sąvokos turinį ES teisėje, ir ši sąvoka apima materialinę Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį (žr. ESTT 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimo byloje Baten, C‑271/00, 45 punktą; 2019 m. vasario 28 d. sprendimo byloje BUAK Bauarbeiter-Urlaubs- u. Abfertigungskasse prieš Gradbeništvo Korana d.o.o., C-579/17, 67 punktą). Taigi, išmoka gali būti laikoma socialinio draudimo išmoka tada, kai ji susijusi su viena iš Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos sričių (žr. ESTT 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Hliddal ir Bornand, C‑216/12 ir C‑217/12, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalyje išvardytos šios socialinės apsaugos sritys: ligos išmokos, motinystės ir lygiavertės tėvystės išmokos; invalidumo išmokos; senatvės išmokos; maitintojo netekimo išmokos; išmokos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų; išmokos mirties atveju; bedarbio išmokos; priešpensinės išmokos; išmokos šeimai.
17. ESTT jurisprudencijoje yra nurodyta, kad, priimdamas 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Reglamentas Nr. 1408/71), vėliau pakeistą Reglamentu Nr. 883/2004 ir Reglamentu Nr. 987/2009, teisės aktų leidėjas nustatė taisykles, koordinuojančias nacionalinius socialinės apsaugos teisės aktus. Dėl to Briuselio konvencijos 1 straipsnio antros pastraipos 3 punkte pateiktos socialinio draudimo sąvokos turinys apima Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį. Tačiau, nepaisant to, kaip pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnį turėtų būti apibūdinamos išmokos, kurias viešoji įstaiga moka kaip socialinę paramą lėšų neturintiems asmenims, šios įstaigos regreso teise pareikštas ieškinys trečiajam asmeniui, privatinės teisės reglamentuojamam asmeniui, kaip prievolės mokėti išlaikymą remiamiems asmenims subjektui, yra susijęs ne su nagrinėjamų išmokų skyrimo sąlygomis, o su šiuo tikslu sumokėtų sumų išieškojimu. Iš to išplaukia, kad bet kuriuo atveju ginčo dalykas nėra susijęs su Reglamento Nr. 1408/71 taikymu. Socialinės apsaugos neįtraukimas į Briuselio konvencijos taikymo sritį susijęs tik su ginčais šioje srityje, t. y. ginčais, kylančiais iš administracijos ir darbdavių ar darbuotojų santykių. Briuselio konvencijos 1 straipsnio antros pastraipos 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad socialinės apsaugos sąvoka neapima ieškinio pagal regreso teisę, kuriuo viešoji įstaiga iš privatinės teisės subjekto siekia susigrąžinti pagal bendrosios teisės normas išsiskyrusiam sutuoktiniui ir šio asmens vaikui išmokėtas socialinės paramos sumas (ESTT 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Baten, C-271/00, 49 punktas).
18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip minėta, vietoje Briuselio konvencijos šiuo metu galioja Reglamentas „Briuselis Ibis“, įtvirtinantis lygiavertę socialinio draudimo išimtį. Atitinkamai ESTT išaiškinimai dėl Briuselio konvencijos taikomi lygiavertėms normoms, įtvirtintoms Reglamente „Briuselis Ibis“. Taip pat vietoje Reglamento Nr. 1408/71 galioja Reglamentai Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009. Taigi, ESTT išaiškinimai dėl Briuselio konvencijos 1 straipsnio antros pastraipos 3 punkto taikytini ir aiškinant Reglamento „Briuselis Ibis“ 1 straipsnio 2 dalies c punktą, apibrėžiant šio reglamento ir Reglamento Nr. 883/2004 santykį.
19. ESTT praktikoje, aiškinant Reglamento „Briuselis I“ (kurį pakeitė Reglamentas „Briuselis Ibis“) nuostatas, pažymėta, kad sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ reikia laikyti savarankiška sąvoka, kurią būtina aiškinti atsižvelgiant į minėto reglamento tikslus, sistemą ir bendruosius principus, išplaukiančius iš visų nacionalinės teisės sistemų (ESTT 2014 m. spalio 23 d. sprendimas byloje flyLAL-Lithuanian Airlines, C-302/13, 24 punktas). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad ES teisės aktų leidėjas siekė įtvirtinti plačią šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje esančios sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ sampratą, taigi ir plačią šio reglamento taikymo sritį (ESTT 2019 m. vasario 6 d. sprendimas byloje NK, C-535/17, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
20. Taigi, vadovaujantis ESTT praktika, Reglamentas „Briuselis Ibis“ yra taikomas ginčams dėl valdžios institucijos regreso teisės į trečiąją šalį, atsakingą už žalą ir nuostolius (ESTT 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Baten, C-271/00, 49 punktas; 2004 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Frahuil SA prieš Assitalia SpA, C-265/02, 21 punktas; 2004 m. sausio 15 d. sprendimas Bayern prieš Blijdenstein, C-433/01, 18 punktas).
21. ESTT praktikoje pažymėta, kad išmoka gali būti laikoma socialinio draudimo išmoka tada, kai ji suteikiama gavėjams, neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, ir kai ji susijusi su viena iš Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos sričių (pagal analogiją žr. ESTT 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Hliddal ir Bornand, C-216/12 ir C-217/12, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Remiantis ESTT 2021 m. liepos 15 d. sprendime byloje C-535/19 pateiktais išaiškinimais, ligos išmokoms, įtvirtintoms Reglamente Nr. 883/2004, galėtų būti priskirtos sveikatos priežiūros paslaugos, skirtos pacientams gydyti (šio sprendimo 35, 38 punktai). Tačiau, kaip minėta, Reglamentas Nr. 883/2004 taikytinas ginčams tarp kompetentingų įstaigų ir darbdavių ar darbuotojų, tačiau netaikytinas civilinio ir komercinio pobūdžio ginčams dėl atsakomybės, kilusios iš delikto teisinių santykių.
22. Nagrinėjamoje byloje ieškovės ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas pažeidė CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, kurią, remiantis šio straipsnio 2 dalimi, privalo visiškai atlyginti. Ieškovė nurodo, kad atsakovas, neturėdamas apdraustojo privalomuoju sveikatos draudimu statuso Lietuvoje, pateikė buvimo vietos įstaigai ESDK ir dėl neteisėto veiksmo gavo nemokamas medicinos paslaugas, nes už jas buvo kompensuota iš PSDF biudžeto lėšų. Taip pat reikalavimas grindžiamas CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta asmens, atlyginusio kito asmens padarytą žalą, regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė gauti iš padariusio žalą asmens tokio dydžio, kiek sumokėjo, žalos atlyginimą.
23. Kadangi atsakovas pasinaudojo ESDK tuomet, kai jis nebuvo draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu, pripažintina, kad ieškovės ir atsakovo nesieja privalomojo sveikatos draudimo teisiniai santykiai. Įvertinus ieškovės nurodomas faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, darytina išvada, kad pareikštas reikalavimas kilęs iš delikto. Taigi, ieškovės ieškinio reikalavimo pagrindas ir nurodomos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas, priešingai nei nurodo ieškovė kasaciniame skunde, priskirtinas civilinėms ir komercinėms byloms, kurių teismingumui nustatyti taikytinos Reglamento „Briuselis Ibis“ nuostatos, ir šis ginčas nepatenka į Reglamento „Briuselis Ibis“ 1 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtintą išimtį. Atitinkamai, kadangi nagrinėjamu atveju ginčo teismingumui nustatyti taikytinos Reglamento „Briuselis Ibis“ nuostatos, pripažintini nepagrįstais ieškovės kasacinio skundo argumentai, kad ginčo teismingumas turėjo būti nustatomas remiantis CPK 787 straipsnio norma.
Dėl žalos padarymo vietos pagal Reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnį
24. Reglamento „Briuselis Ibis“ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė, pagal kurią asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio reglamento II skyriaus 2–7 skirsniuose, inter alia (be kita ko), 7 ir 8 straipsniuose, nustatytas taisykles (Reglamento „Briuselis Ibis“ 5 straipsnio 1 dalis).
25. Reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnyje yra nustatyti specialieji jurisdikcijos pagrindai. Nagrinėjamoje byloje aktuali minėto straipsnio 2 punkto nuostata, įtvirtinanti, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.
26. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, minėta specialiosios jurisdikcijos taisyklė pagrįsta itin glaudžia sąsaja tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastariesiems dėl gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (ESTT 2014 m. birželio 5 d. sprendimas byloje Coty Germany, C‑360/12, 47 punktas; 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, 73 punktas ir jame nurodyta praktika). Ši taisyklė grindžiama tuo, kad delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, 40 punktas; 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, 74 punktas).
27. Pagal suformuotą ESTT jurisprudenciją, formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ reiškia ir vietą, kurioje žala atsirado, ir vietą, kurioje įvyko šią žalą nulėmęs įvykis, todėl ieškinys atsakovui ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme (ESTT 2011 m. spalio 25 d. sprendimas byloje eDate Advertising ir kt., C-509/09 ir C-161/10, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kaip ne kartą yra nusprendęs ESTT, „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 2 punktą, reiškia ir vietą, kur žala atsirado, ir vietą, kur pasireiškė šią žalą sukėlęs įvykis, todėl ieškinys atsakovui ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme (ESTT 2020 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Verein für Konsumenteninformation, C?343/19, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
28. Tačiau formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kokią vietą, kur galėtų būti jaučiamos įvykio, dėl kurio žala jau faktiškai atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės (ESTT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Marinari, C‑364/93, 14 punktas).
29. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad minėta formuluotė neapima ieškovo gyvenamosios vietos, kur yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių, susidariusių dėl turto dalies praradimo kitoje valstybėje narėje (ESTT 2004 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Kronhofer, C‑168/02, 21 punktas ir 2016 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Universal Music International Holding, C?12/15, 35 punktas).
30. Nors vien tai, kad finansinės pasekmės daro poveikį ieškovui, negali pateisinti jurisdikcijos priskyrimo jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismams, toks jurisdikcijos priskyrimas pateisinamas, jei nuolatinė gyvenamoji vieta iš tikrųjų yra žalą sukėlusio įvykio arba žalos atsiradimo vieta (šiuo klausimu žr. ESTT 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Löber, C‑304/17, 24 ir 25 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
31. Vien finansiniai nuostoliai, kurių atsiranda tiesiogiai ieškovo banko sąskaitoje, savaime negali būti laikomi „reikšminga sąsaja“ pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą. Tik tuo atveju, jei kitos ypatingos bylos aplinkybės taip pat prisideda prie jurisdikcijos suteikimo vien finansinių nuostolių atsiradimo vietos teismui, tokia žala galėtų ieškovui pagrįstai leisti pareikšti ieškinį šiame teisme (ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Universal Music International Holding BV, C-12/15, 38–39 punktai).
32. Vien aplinkybė, kad ieškovas patyrė finansinių pasekmių, nepateisina jurisdikcijos priskyrimo ieškovo gyvenamosios vietos teismams, jei tiek žalą sukėlusio įvykio vieta, tiek žalos atsiradimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje (ESTT 2015 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Kolassa, C-375/13, 49 punktas). Toks jurisdikcijos priskyrimas pateisinamas, jeigu ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta iš tiesų yra vieta, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė, arba žalos atsiradimo vieta (ESTT 2015 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Kolassa, C-375/13, 50 punktas).
33. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad žalos kilimą lėmė ne asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimas Vokietijoje, o jų apmokėjimo faktas ir apdraustojo privalomuoju sveikatos draudimo statuso praradimas Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ESDK atsakovui buvo išduota Lietuvoje, pasibaigus privalomajam atsakovo sveikatos draudimui Lietuvoje atsakovas ESDK negrąžino ieškovei, jo gydymo išlaidos buvo apmokėtos iš Lietuvoje buveinę turinčios teritorinės ligonių kasos biudžeto, nusprendžia, kad žalą sukėlęs įvykis pasireiškė Lietuvoje, todėl, remiantis Reglamento „Briuselis Ibis“ 7 straipsnio 2 punktu, ginčas teismingas Lietuvos teismams.
34. Kiti atsakovo kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai kasaciniame teisme teisingai išnagrinėti, teismų praktikai formuoti ar jai vienodinti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
35. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Reglamento „Briuselis Ibis“ nuostatas, neteisingai nustatė ginčo dalyką, todėl nepagrįstai nusprendė, jog ginčas nėra teismingas Lietuvos teismams. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti priimti ieškinį ir apeliacinės instancijos teismo nutartis palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį naikintinos. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nenagrinėjo ieškinio atitikties CPK įtvirtintiems jo turinio ir formos reikalavimams, todėl ieškinio priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti Panevėžio apylinkės teismui ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
