Civilinė byla Nr. e3K-3-446-695/2017
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02542-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.8.8; 2.6.8.11.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Neltė“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Lietuvos radijo ir televizijos centrui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytų vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų taikymo, sutartinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė pripažinti vienašališką 2011 m. rugsėjo 5 d. sutarties dalies nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio (iš anksto), priteisti iš atsakovės 132 536,50 Eur skolą, 3389,35 Eur delspinigių, procesines palūkanas.
Ieškovė nurodė, kad 2008 m. balandžio 25 d. jai buvo išduoti du leidimai naudoti radijo dažnius 3,5 GHz radijo dažnio juostoje, jie galiojo iki 2022 m. spalio 22 d. Atsakovė 2011 m. rugpjūčio 1 d. pateikė ieškovei pasiūlymą dalyvauti tiesioginėse derybose dėl didmeninės duomenų perdavimo (plačiajuostės bevielės) paslaugos pirkimo. 2011 m. rugpjūčio 2 d. ieškovė raštu informavo atsakovę, kad sutiktų teikti paslaugas tik tokiu atveju, jei atsakovė išnuomotų jai įrangą, atitinkančią pasiūlymo reikalavimus, ją įrengtų, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotų ir teiktų techninę priežiūrą visą paslaugos teikimo laikotarpį. 2011 m. rugsėjo 5 d. šalys pasirašė sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo įrengti, techniškai prižiūrėti, ieškovės vardu įregistruoti ir išnuomoti elektroninių ryšių tinklo įrangą, o ieškovė – suteikti duomenų perdavimo didmeninę paslaugą visoje Lietuvoje, naudodama išnuomotą įrangą. Šalys taip pat sutarė, kad už ieškovės teikiamas paslaugas atsakovė kiekvieną mėnesį mokės po 29 315,43 Eur, o ieškovė už įrangos nuomą ir techninę priežiūrą – 18 361,91 Eur. Šalys nustatė, kad sutartis galioja iki 2022 m. spalio 22 d., o prieš terminą ji gali būti nutraukta rašytiniu abiejų šalių susitarimu.
Atsakovė 2015 m. vasario 26 d. raštu pranešė, kad vienašališkai nutraukia nuo 2015 m. balandžio 1 d. sutarties dalį dėl atlygintinų paslaugų teikimo. Ieškovė dėjo visas pastangas tęsti šalių pradėtas derybas dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau atsakovė nesiekė bendradarbiauti ir sutartį nutraukė, nors iki šiol faktiškai tebesinaudoja jos teikiamomis paslaugomis, nuo 2015 m. sausio mėn. nemokėdama jokio atlygio. Ieškovė nurodė, kad sutartyje nurodytos prievolės yra tiesiogiai susijusios ir negali būti vykdomos atskirai, nes vienos prievolės vykdymas atitinkamai nevykdant kitos netektų prasmės. Kadangi sutartis nutraukta neteisėtai, tai atsakovė turi pareigą mokėti sutartyje nurodytą paslaugų kainą, nepriklausomai nuo faktinio naudojimosi paslaugomis ar tokio naudojimosi masto.
Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 204 636,06 Eur skolos, 6037,52 Eur delspinigių, procesines palūkanas.
Atsakovė nurodė, kad šalys susitarė dėl dviejų prievolių, kurios laikytinos atskiromis ir savarankiškomis. Faktą, kad šalys sutartyje nurodytas prievoles laikė savarankiškomis prievolėmis, patvirtina tai, jog buvo atskirai nustatyta konkreti tiek paslaugų teikimo kaina, tiek įrangos nuomos ir techninės priežiūros kaina. Atsakovė turėjo teisę nutraukti sutarties dalį dėl paslaugų teikimo, nes tokia teisė pripažįstama pagal įstatymą. Nutraukus sutartį CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu, neliko atsakovės prievolės mokėti sutartyje nustatytą paslaugos kainą.
Pagal sutarties 4.2 punkto nuostatą ieškovei kyla pareiga už įrangos nuomą ir techninę priežiūrą kiekvieną mėnesį mokėti po 22 217,91 Eur su PVM. Šių įsipareigojimų ieškovė nevykdo, todėl susidarė 210 673,58 Eur skola, šią atsakovė ir prašė iš ieškovės priteisti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino vienašališką sutarties dalies nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, priteisė ieškovei iš atsakovės 132 536,50 Eur skolos, 3389,35 Eur delspinigių, procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas; priešieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad šalių sudaryta sutartis yra mišri, susidedanti iš keleto rūšių prievolių. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė savo atsakyme į atsakovės pasiūlymą dalyvauti pirkime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog pirkime dalyvautų tik jei atsakovė išnuomotų, įrengtų ir sutarties galiojimo metu prižiūrėtų minėtą įrangą. Taigi sutarties nuostatos patvirtina faktą, kad šalys sutarties sudarymą ir jos tinkamą vykdymą siejo išimtinai su abiejų prievolių vykdymu. Ieškovė įsipareigojo sutarties galiojimo metu savo valdomo tinklo resursus naudoti išimtinai tik tam, kad teiktų paslaugas atsakovei, todėl įrangos nuoma iš atsakovės, toliau jai neteikiant paslaugų, būtų ieškovei ekonomiškai nenaudinga. Teismo vertinimu, sutartyje nurodytos prievolės yra tiesiogiai susijusios tarpusavyje ir negali būti vykdomos atskirai. Dėl to teismas konstatavo, kad šalys sutarė dėl bendros prievolės, susidedančios iš skirtingų dalykų, o sutartis galėjo būti nutraukta tik joje nustatyta tvarka, todėl sutarties dalies nutraukimą pripažino neteisėtu.
Spręsdamas reikalavimą dėl skolos priteisimo, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus (Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir RRT) 2015 m. gruodžio 14 d. raštą; antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, sutarties 4.1 punktą), teismas konstatavo kaip įrodytą faktą, kad atsakovė naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis. Dėl to teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 132 536,50 Eur skolos, 3389,35 Eur delspinigių.
Atmesdamas priešieškinį, teismas pažymėjo, kad šalys susitarė dėl nedalomų prievolių, abi prievolės (paslaugos teikimo ir įrangos nuomos) turėjo būti tinkamai vykdomos; atsakovė nuo sutarties nutraukimo iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal sutarties 4.3 punktą šalys atsiskaitydavo sumokėdamos skirtumą pagal išrašytas ir viena kitai pateiktas PVM sąskaitas faktūras, sutartis nutraukta neteisėtai, konstatavo, kad atsakovė neturi teisės reikalauti mokėti sumų, įskaitytų į ieškovės atsakovei suteiktų paslaugų kainą. Dėl nurodytų priežasčių teismas priešieškinį atmetė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad RRT 2008 m. balandžio 25 d. išdavė ieškovei leidimą iki 2022 m. spalio 22 d. naudoti radijo dažnius (kanalus) 3,5 GHz radijo dažnių juostoje ir leidimą iki 2022 m. spalio 22 d. naudoti radijo dažnius (kanalus) viešajame bevielio ryšio prieigos tinkle 3,424–3,438 GHz ir 3,524–3,538 GHz radijo dažnių juostoje; atsakovė 2011 m. rugpjūčio 1 d. pakvietė ieškovę dalyvauti tiesioginėse derybose ir pateikti pasiūlymą pirkti didmenines duomenų perdavimo paslaugas; ieškovė 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu sutiko teikti nurodytas paslaugas ir pateikti pasiūlymą tik tuo atveju, jeigu atsakovė jai išnuomos įrangą, atitinkančią tiesioginių derybų sąlygų 2 priedo reikalavimus, ją įrengs, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruos ir techniškai prižiūrės visą paslaugos naudojimo laikotarpį; atsakovė 2011 m. rugpjūčio 5 d. raštu patvirtino sutikimą išnuomoti ieškovei įrangą (bazinių stočių dalis / sektorių dalis) ir jas techniškai prižiūrėti už 18 941,15 Eur (65 400 Lt) per mėnesį.
Šalys 2011 m. rugsėjo 5 d. pasirašė sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo mokėti 29 315,34 Eur atlygį ieškovei už suteiktas paslaugas, ieškovė – mokėti 18 361,91 Eur atsakovei už įrangos nuomą ir techninę priežiūrą; šalys susitarė, kad atsiskaitoma bus sumokant skirtumą pagal viena kitai išrašytas ir pateiktas PVM sąskaitas faktūras; sutartis galioja iki tol, kol galioja abu leidimai, o jeigu dėl bet kokių priežasčių vienas iš leidimų tampa nebegaliojantis anksčiau nei kitas, sutartis lieka galioti iki tol, kol galios antrasis; prieš terminą sutartis gali būti nutraukta tik rašytiniu abipusiu šalių susitarimu; visi sutarties pakeitimai ar pildymai turi būti sudaromi raštu ir pasirašant abiejų šalių tinkamai įgaliotų atstovų.
Atsakovė 2015 m. sausio 9 d. raštu kreipėsi į ieškovę dėl sutarties sąlygų peržiūrėjimo, siūlydama arba sumažinti nuomos mokestį už radijo dažnių kanalus nekeičiant sutarties termino, arba sumažinti nuomos kainą ir terminą nustatyti iki 2017 m. sausio 23 d., arba atlygintinai perleisti atsakovei radijo dažnių kanalus. Ieškovė 2015 m. vasario 10 d. raštu sutiko suteikti atsakovei 9,5 proc. nuolaidą savo teikiamoms paslaugoms. Atsakovė 2015 m. vasario 26 d. raštu informavo ieškovę, kad nuo 2015 m. balandžio 1 d. nutraukia sutarties dalį dėl duomenų perdavimo paslaugų pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, taip pat pasiūlė susitarti dėl įrangos nuomos sutarties prieš terminą nutraukimo. Atsakovė nepriėmė ieškovės siūlymo derėtis dėl abiem šalims palankių sąlygų, nurodydama, jog ieškovės teikiamos paslaugos nebereikalingos, nes atsakovė savo paslaugas teikia nebe „WiMax“, o LTE technologijų pagrindu.
Antstolis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nustatė, kad 2015 m. spalio 19–26 dienomis užfiksuotas radijo dažnių, kuriais atsakovė teikia interneto paslaugą „Mezon“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose, naudojimas; Ryšių reguliavimo tarnybos 2017 m. sausio 13 d., sausio 16 d. raštuose nurodyta, kad, 2016 m. spalio ir lapkričio mėnesių patikrinimo duomenimis, iš 84 registruotų UAB,,Neltė“ UMTS ir „WiMax“ tinklų radijo ryšio stočių veikia tik 3, tačiau,,Mezon“ radijo ryšių paslauga jomis nebuvo teikiama.
Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors abi sutartimi sutartos prievolės bendrąja prasme gali būti vykdomos atskirai, tačiau, atsižvelgus į šalių derybas bei lūkesčius, jų elgesį iki sutarties sudarymo, vykdant sutartį bei atsakovei dalį jos vienašališkai nutraukus, šiuo atveju jos neatsiejamai tarpusavyje susijusios, t. y. atsakovė galėjo naudotis kanalais tik aprūpinusi ieškovę tam tikrą techninę charakteristiką atitinkančia įranga; ši įranga galėjo būti naudojama tik šalių sutartoms paslaugoms teikti. Aplinkybę, kad vienos iš sutartimi sulygtų prievolių galiojimas (negaliojimas) lemia kitos galiojimą (negaliojimą), patvirtina antstolių užfiksuotas faktas, kad net vienašališkai nutraukus sutarties dalį, tačiau galiojant jos daliai dėl įrangos nuomos informacija atsakovės klientams buvo perduodama ieškovės kanalais. Ryšių reguliavimo tarnybos 2017 m. sausio 13, 16 d. raštuose užfiksuota situacija, buvusi daugiau nei metus po minėtuose protokoluose užfiksuotų aplinkybių, nepaneigia pirmiau paminėtų faktų.
Kolegija nepripažino pagrįstais argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje vyraujantį viešąjį interesą, turėjo ex officio (pagal pareigas) peržengti ginčo ribas ir spręsti dėl sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80, 1.81, 1.82 straipsnių pagrindais. Šie reikalavimai nebuvo keliami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, atsakovė nei sutarties vykdymo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekvestionavo jai teikiamų paslaugų pobūdžio, kainos, kokybės, sutarties nuostatų teisėtumo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad sutarties nutraukimą lėmė jos sąlygų prieštaravimas tam tikroms imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, atsakovės teisnumui. Skunde nurodytas Taisyklių 84 punkte įtvirtinto imperatyvo pažeidimas yra reikšmingas sprendžiant ieškovės ir minėtos tarnybos tarpusavio santykius.
Kolegija pažymėjo, kad bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ieškovė laikėsi pozicijos, jog sutartiniai šalių santykiai nenutrūkę, sutartis tebesaisto jos šalis. Teismo posėdžio, vykusio 2017 m. kovo 6 d., metu ieškovė patikslino savo poziciją, nurodydama, kad 2017 m. vasario 3 d. jai buvo panaikintas leidimas naudotis radijo dažniais, todėl pagal sutarties 7.1 punktą sutartis laikytina nutrūkusia nuo 2017 m. vasario 3 d. Atsakovė laikosi pozicijos, kad sutarties dalis nutraukta nuo 2015 m. balandžio 1 d.
Kadangi ir po neteisėto sutarties dalies nutraukimo paslauga atsakovės klientams buvo teikiama būtent per ginčo kanalus, t. y. šalys ir toliau faktiškai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl ir užmokestis pagal šias prievoles turi būti nustatomas ir priteisiamas vadovaujantis sutarties nuostatomis. Kolegija nepripažino pagrįstais argumentų, kad nustatydamas priteistinos skolos dydį teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kiek ir kokių duomenų per kanalus buvo persiųsta. Sutartimi šalys sutarė dėl atsiskaitymo pagal sutartines prievoles, įsipareigodamos visą sutarties galiojimo laiką kiekvieną mėnesį mokėti fiksuoto dydžio užmokestį išrašant viena kitai sąskaitas, taigi sutarties kaina nesietina su perduotu duomenų kiekiu, aptarnautų atsakovės klientų skaičiumi ir pan. Konstatavus sutarties vykdymą ir po jos dalies neteisėto vienašališko nutraukimo, atsakovė neturi teisės reikalauti iš ieškovės nuomos mokesčio, kuris buvo įskaitytas į atsakovei pateiktas apmokėti ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.721 straipsnio normą, pagal kurią klientas turi teisę bet kada, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas pradėjo tą sutartį vykdyti, nutraukti paslaugų teikimo sutartį. Tokia kliento teisė yra besąlygiška ir nesiejama su kokiomis nors aplinkybėmis, nepriklausoma nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODUtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-385-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-385-378/2015">3K-3-385-378/2015</a>; 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-476/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-476/2013">3K-3-476/2013</a>). Teismai, nagrinėjamu atveju konstatavę paslaugų teikimo ir įrangos nuomos prievolių sąsajumą ir nedalomumą, nepripažino kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį.
Teismai netinkamai aiškino CK 6.25 straipsnio normą, reglamentuojančią prievolės nedalumą ir jo reikšmę sutarties nutraukimui. Pagal CK 6.25 straipsnio 1 dalį nedalomoji yra tokia prievolė, kurios negalima įvykdyti dalimis, t. y. ji gali būti tinkamai įvykdyta tik visa iš karto. Teismų praktikoje apie prievolės nedalumą kalbama, kai sprendžiamas klausimas dėl (ne)tinkamo prievolės įvykdymo. Prievolės nedalumas, kaip lemiantis draudimą nutraukti sutartį, neparemtas jokia teisės norma. Teismai nepagrįstai prievolių nedalumą aiškino per sutarties šalių ketinimus ir sutarties sudarymo aplinkybes. Tai, kad prievolės susijusios, nedaro jų nedalių. Atsakovė įrodė, kad šalis siejo savarankiškos, priešpriešinės prievolės teikti paslaugą ir išnuomoti įrangą.
Teismai netinkamai taikė CK 6.156 straipsnio 4 dalį ir 6.157 straipsnio 1 dalį, nes šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo. Šiuo atveju šalys sutartimi susitarė dėl valstybės elektroninių ryšių išteklių – radijo dažnių perdavimo naudotis kitai šaliai, kai toks perleidimas be kompetentingos institucijos išankstinio leidimo yra draudžiamas. Radijo dažniai yra valstybei priklausantys elektroninių ryšių ištekliai, jų apyvarta nėra laisva ir yra griežtai reglamentuota (Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 13 punktas, 48 straipsnis, RRT direktoriaus 2005 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1V-854 patvirtintų taisyklių 70–74 punktai). Ieškovė nesikreipė į RRT dėl dažnių perleidimo, o radijo dažnius perleido atsakovei, iš to pasipelnydama. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad radijo dažnių perleidimo imperatyvo pažeidimas yra ieškovės ir RRT tarpusavio santykis. Teismai, matydami, kad sutartimi perleidžiamas naudoti objektas, kurio laisva apyvarta net negalima, turėjo ne tik konstatuoti sandorio ydingumą, bet ir ex officio taikyti tokiam sandoriui įstatymuose nurodytas pasekmes.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar atsakovė po vienašalio sutarties nutraukimo naudojosi ieškovės turimais dažniais, netinkamai vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle. Ieškovė pateikė 2015 m. spalio 19–26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuota, kad dviejose Vilniaus ir dviejose Kauno vietose buvo pasiekiamas „Mezon“ internetas 3410–3594 Mhz radijo dažnių juostoje. Sutartimi šalys buvo sutarusios dėl paslaugų teikimo visoje Lietuvoje, todėl dviejų vietų fiksavimas nepatvirtina radijo dažnių naudojimo visoje Lietuvoje. Be to, RRT raštuose, nors ir tiriančiuose vėlesnį laikotarpį, patvirtinta, kad atsakovė nesinaudojo ieškovės radijo dažniais. RRT taip pat išaiškino, kad, neveikiant bazinėms stotims, paslaugų teikimas apskritai neįmanomas, o konstatavimas, kad neišjungta bazinė stotis, nepatvirtina, kad yra teikiamos paslaugos. Ieškovės pasirinktas įrodinėjimo būdas (antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) nėra tinkamas įrodymas, nes antstolis nėra įgaliota institucija tirti radijo dažnių veikimą bei jų naudojimo aprėptį. Esant prieštaringiems įrodymams dėl paslaugų suteikimo ir jo masto, šiuos faktus turėjo pagrįsti ir įrodyti būtent ieškovė. Vien tas faktas, kad tam tikrose vietose po sutarties nutraukimo buvo pasiekiamas atsakovės „Mezon“ interneto ryšys, dar nėra pakankamas įrodymas konstatuoti, kad atsakovė naudojosi ieškovės radijo dažniais ir kad buvo naudojamasi dažniais visa apimtimi.
Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsakovė klaidingai interpretuoja prievolės ir jos dalyko sampratą. Prievolės šalys turi teisę sujungti dviejų savarankiškų prievolių (sutarčių) dalykus į vieną (naują) dalyką – vieną nedalomą teisinį santykį (prievolę) dėl tarpusavio teisių ir pareigų, kuriame šalys tuo pat metu yra tiek viena kitos kreditorės, tiek skolininkės. Tokiu atveju bet kurios iš prievolės šalių atliktas dalinis sutarties, kuria buvo sukurta tokia (universalioji) prievolė, nutraukimas automatiškai reikštų ir prievolės (jos dalyko) keitimą. Taigi dalinis tokios likusios prievolės vykdymas bei galiojimas yra negalimas. Tokiai išvadai iš esmės pritariama teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-526/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-526/2006">3K-3-526/2006</a>). Nagrinėjamu atveju sutartyje sulygti šalių tarpusavio įsipareigojimai (įrangos nuomas ir paslaugos teikimas) yra tiesiogiai susiję tarpusavyje ir negali būti vykdomi atskirai, nes vieno įsipareigojimo vykdymas (taip pat ir galiojimas), atitinkamai nevykdant kito (taip pat ir negaliojant kitam), netektų prasmės.
Teismai, nustatę, kad sutartimi šalys susitarė dėl prievolės, susidedančios iš dviejų dalykų, kurie sudaro nedalomą visumą, pagrįstai nusprendė, kad dalinis sutarties galiojimas yra negalimas, todėl atsakovė pripažintina neteisėtai nutraukusia sutartį. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutartį sudarančioms šalims savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas bei pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Šalys yra laisvos sudaryti sutartį, nustatydamos joje sąlygas, būdingas kelių rūšių sutartims. Pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriai sutarčiai kompleksiškai taikomos normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas. Šiuo atveju šalys, sudarydamos mišrią sutartį, turinčią paslaugų teikimo ir nuomos elementų, aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad sutartį prieš terminą galima nutraukti tik esant rašytiniam abiejų šalių susitarimui. Taigi teismai, pripažindami atsakovės vienašališką dalinį sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, pagrįstai vadovavosi sutarties nuostatomis. CK 6.721 straipsnio pagrindu šalys galėtų nutraukti sutartį tik jei sutartyje nebūtų aptarusios sutarties nutraukimo tvarkos.
Atsakovė nepagrįstai teigia, kad jos tariama teisė atsisakyti sutartyje nustatytų paslaugų teikimo išplaukia iš specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių radijo dažnių naudojimą. Teismų nekonstatuota, kad šalys būtų susitarusios dėl radijo dažnių naudojimosi perleidimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad sutartimi sutarta dėl duomenų perdavimo (plačiajuostė bevielė) didmeninės paslaugos. Tokios paslaugos teikimas nelaikytinas dažnių naudojimosi perleidimu nei Elektroninių ryšių įstatymo, nei RRT direktoriaus 2005 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1V-854 patvirtintų Radijo dažnių (kanalų) skyrimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės), nei kitų teisės aktų prasme. Taisyklių nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai radijo dažnių (kanalų) naudotojas turi aiškius ketinimus savo valiniais veiksmais perleisti (atsisakyti) teisės į radijo dažnius (kanalus) ir nebeturėti su tuo susijusių įsipareigojimų, o kitas asmuo – įgyti teises į radijo dažnius (kanalus) ir prisiimti su tuo susijusius įsipareigojimus. Taisyklėse ir kituose teisės aktuose nedraudžiama radijo dažnių naudotojams teikti didmeninių duomenų perdavimo paslaugų išimtinai vienam subjektui faktiškai panaudojant turimus dažnius (kanalus), tačiau neperleidžiant ir neketinant perleisti teisių į juos.
Atsakovė iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nekėlė reikalavimų dėl tariamo sutarties negaliojimo ir teisinių pasekmių taikymo; nei sutarties vykdymo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė nekvestionavo jai teikiamų paslaugų pobūdžio, kainos, kokybės, taip pat ir sutarties (įskaitant 7.2 punktą) nuostatų teisėtumo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad sutarties nutraukimą lėmė tariamas jos sąlygų prieštaravimas tam tikroms imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei ar atsakovės teisnumui. Sutarties 7.2 punktas buvo viena iš esminių sutarties sąlygų abiem šalims, nes atsakovei buvo ypač svarbu užsitikrinti galimybę nepertraukiamai naudotis paslauga maksimaliai įmanomą terminą (iki leidimų galiojimo pabaigos), o ieškovei sutarties nutraukimas prieš terminą būtų reiškęs didžiulius nuostolius, nes ji nebūtų galėjusi per trumpą laiką iš esmės pertvarkyti savo prieigos tinklo ir teikti analogiškų ar panašių paslaugų kitiems klientams. Toks susitarimas visiškai atitinka CK 6.156 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias, kad mišriai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje, jeigu ko kita neįtvirtina šalių susitarimas. Sutartis dabar jau yra pasibaigusi, nuo 2017 m. vasario 3 d. RRT panaikinus abu leidimus.
Nei CK, nei kituose teisės aktuose, nei teismų praktikoje nenurodyta, kad paslaugų gavėjas turi mokėti už faktiškai suteiktas paslaugas. Pagal CK 6.720 straipsnio 1 dalį paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais, t. y. šalys yra laisvos susitarti dėl paslaugų įkainių bei jų mokėjimo tvarkos. Sutarties nuostatomis šalys nesiejo ieškovės atsakovei teiktinų paslaugų kainos su faktiniu šių paslaugų naudojimusi bei jų apimtimi. Atsakovė, daugiau kaip 5 metus vykdydama sutartį bei apmokėdama jai pateiktas sąskaitas, nekėlė klausimo dėl faktinio paslaugų teikimo ir sąskaitose nurodytų įkainių dydžio. Teismai pagrįstai konstatavo, kad sutartimi nustatyta ieškovės paslaugų kaina nebuvo siejama su faktiškai suteiktų jų teikimu. Byloje nustatytas faktas, kad ir po sutarties nutraukimo atsakovė faktiškai naudojosi paslauga. Taigi teismai tinkamai taikė įrodymų vertinimo ir pakankamumo taisykles.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sutarties teisinio kvalifikavimo ir teisės vienašališkai nutraukti šią sutartį
CK 6.156 straipsnyje įtvirtinta teisė laisvai sudaryti sutartis, savarankiškai spręsti dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Šiame straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas apima ir šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Be to, šalys gali sudaryti sutartį, nustatydamos joje sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad šalys gali sudaryti mišrias sutartis, t. y. sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzctNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177-687/2015">3K-3-177-687/2015</a>).
Pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Taigi mišriosios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriajai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Be to, turi būti atsižvelgiama ir į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006).
Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę, siūlydama jai dalyvauti duomenų perdavimo paslaugos pirkime; ieškovė sutiko teikti atsakovės pageidaujamą paslaugą tik tuo atveju, jeigu ieškovė išnuomos sutartimi prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti reikalingą įrangą, ją įregistruos savo vardu ir prižiūrės. Šalys 2011 m. rugsėjo 5 d. sudarė sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo įrengti, techniškai prižiūrėti, ieškovės vardu įregistruoti ir išnuomoti elektroninių ryšių tinklo įrangą, o ieškovė – suteikti duomenų perdavimo didmeninę paslaugą visoje Lietuvoje, naudodama išnuomotą įrangą. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šią šalių sutartį mišria, pagrįstai pažymėjo, kad tokia šalių sutartis turi kelių atskirų sutarčių rūšių elementų, kurie patys savaime galėtų būti pagrindas sudaryti atskiras sutartis ir jas vykdyti. Tačiau šalių derybos, jų lūkesčiai, elgesys iki sutarties sudarymo, taip pat sutarties vykdymas atskleidžia sudarytos sutarties specifiką – atsakovė norėjo gauti paslaugą, nes pati neturėjo reikiamų dažnių transliacijoms (perduoti telekomunikacinius duomenis), tačiau ieškovė (paslaugos tiekėja) pati neturėjo techninių pajėgumų tai padaryti, todėl atsakovė galėjo naudotis paslauga tik aprūpinusi ieškovę (išnuomojusi jai) tam tikra techninę charakteristiką atitinkančia įranga. Taigi šalių sudarytoje sutartyje tarpusavyje susietas skirtingų sutartinės prigimties prievolių (paslaugų ir nuomos) vykdymas. Dėl to nedalomomis, tarpusavyje neatsiejamomis laikytinos ne pačios paslaugos ir nuomos prievolės, bet šių prievolių šalių valia susietų sutarčių vykdymas.
Sprendžiant dėl susietų sutarčių vykdymo pagal mišrią sutartį, be kita ko, atsižvelgiama į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes ir į konkrečias sutarties nuostatas, kurių turinys nustatomas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Jeigu mišrioje sutartyje nepasisakyta dėl atskiros rūšies įstatymais tam tikrai sutarčiai nustatytų teisių ir pareigų ar jos yra imperatyvaus pobūdžio, kad negalima jų pakeisti šalių susitarimu (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), tai mišrią sutartį vykdant yra įgyvendinamos įstatymo nustatytos šalių teisės ar pareigos kiekvienai iš vykdomų sutarčių (CK 6.156 straipsnio 3 dalis).
Pažymėtina, kad šalių sudarytoje sutartyje įranga nuomojama vieninteliu tikslu – suteikti atsakovei duomenų perdavimo paslaugą. Nesant duomenų perdavimo paslaugos elemento, ieškovė nebūtų sudariusi atskiros nuomos sutarties (neteikiant duomenų perdavimo paslaugos, nebūtina įrangos nuoma). Dėl to sudarytoje sutartyje atlygintinų paslaugų elementas yra svarbus ir išlaikęs esminius atlygintinų paslaugų požymius. Tą pripažįsta ir atsakovė, kasacinio skundo 52 punkte nurodydama, jog pagrindinė prievolė, pagal kurią sprendžiamas kitos prievolės likimas, yra paslaugų teikimas. Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šalių sudarytos sutarties vykdymo ir nutraukimo, taikytinos atlygintinų paslaugų sutartį reglamentuojančios CK normos. Jos gali nustatyti specifines šalių teises ir pareigas.
CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta kliento teisė vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį, nepaisant to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekiant sutartį nutraukti šiuo pagrindu klientui nebūtina remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant sutartį ar jos nevykdant, toks nutraukimas galimas ir nesant paslaugų teikėjo kaltės. Toks paslaugų sutarčių vienašališko nutraukimo ypatumas skiriasi nuo sutarčių vienašališko nutraukimo bendrųjų taisyklių, pagal kurias sutartį vienašališkai nutraukti galima, pirma, joje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), antra, dėl kitos šalies sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 6.217 straipsnio 1, 3 dalys) ir, trečia, kitais pagrindais teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį. Ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODUtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-385-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-385-378/2015">3K-3-385-378/2015</a> ir joje nurodyta praktika).
Taigi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje pripažįstama kliento teisė vienašališkai nutraukti sutartį sutarties vykdymo metu ir nesant paslaugų teikėjo kaltės; ši teisė gali būti siejama su kliento interesų pasikeitimu po paslaugų sutarties sudarymo, kai klientui neišlieka intereso tęsti sutartį ir gauti paslaugas, tuo remdamasis jis pagrįstai turi teisę nutraukti sutartį. Ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią.
CK 6.157 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Kadangi atlygintinų paslaugų nuostatos (CK 6.721 straipsnio 1 dalis) įtvirtina specifinę sutarties (jos atsisakymo) taisyklę, nustatančią besąlygišką kliento teisę atsisakyti sutarties, tai ji negali būti apribota ar panaikinta šalių susitarimu.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys sudarė mišrią sutartį, iš kurių viena yra paslaugų sutartis. Nors 2011 m. rugsėjo 5 d. sutartimi šalys nustatė, kad prieš terminą sutartis gali būti nutraukta tik rašytiniu abipusiu šalių susitarimu, tai nepašalina šalies teisės remtis paslaugų sutartyje pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise klientui atsisakyti sutarties. Atsižvelgiant į paslaugų sutarties šalies kliento teisės atsisakyti sutarties absoliutų pobūdį, ir sudarant mišrią sutartį ši kliento teisė neturi būti paneigiama. Nėra pagrindo ją paneigti sprendžiant dėl mišrios sutarties vykdymo ar galimybės tokią mišrią sutartį nutraukti. Sudarydamas mišrią sutartį, kurios viena dalis – dėl atlygintinų paslaugų teikimo, sutarties kontrahentas turi vadovautis kliento teisės atsisakyti paslaugų absoliutumu. Tai reiškia, kad šalių susitarimo sąlygos dėl mišrios sutarties nutraukimo negali įtraukti nuostatų, kurios varžytų kliento teisę atsisakyti sutarties pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį.
Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė, kaip paslaugų sutarties šalis (klientė), turėjo teisę vienašališkai pasinaudoti teise nutraukti šalių sudarytą sutartį dėl paslaugų teikimo. Kartu reikia spręsti, kokią tai daro įtaką visos mišrios sutarties vykdymui. Įgyvendinant CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytą besąlygišką kliento teisę nutraukti paslaugų sutartį mišrios sutarties atveju turi būti įvertinta, ar gali būti atskirai vykdoma kita mišrios sutarties dalis. Tokiu atveju atsižvelgiama į kitos sutarties esmę, pobūdį, poreikius ją vykdyti, abiejų sutarčių susiejimą ir kitas konkrečias aplinkybes. Jeigu sutartys sudarytos šalims jas susiejant bendrais poreikiais, gali būti vertinamos ir kaip nedalomai vykdomos, tai tokiu atveju vienašališkai gali būti nutraukta tik visa sutartis, bet ne jos dalis dėl paslaugų teikimo, t. y. dalinis sutarties nutraukimas šiuo atveju negalimas. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovė vienašališkai negalėjo nutraukti sutarties.
Dėl vienašališko paslaugų sutarties nutraukimo padarinių ir faktiškai atsiradusių padarinių šaliai pranešus apie sutarties nutraukimą
Paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį laikoma tinkamai įgyvendinta, jei yra laikomasi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos – klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis yra nutraukiama. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad priešingu atveju paslaugos teikėjas, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, turi teisę į atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-304/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-304/2014">3K-3-304/2014</a>).
CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyti vienašališko paslaugų sutarties nutraukimo padariniai – klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento.
Byloje nustatyta, kad atsakovė 2015 m. vasario 26 d. pranešė ieškovei, jog CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu nutraukia šalių sudarytos sutarties dalį dėl duomenų perdavimo paslaugos nuo 2015 m. balandžio 1 d., ir pasiūlė šalių susitarimu nutraukti sutarties dalį dėl įrangos nuomos. Remdamasi nutarties 31 punkte nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, jog atsakovė laikė nenutrūkusia dalį sutarties dėl įrangos nuomos, 2015 m. vasario 26 d. ieškovės pranešimas yra pagrindas pripažinti tinkamai pasibaigus visą šalių sudarytą sutartį nuo pranešime nurodyto termino. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš esmės pranešimas apie sutarties nutraukimą nesukėlė tų padarinių, kurių buvo siekiama.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis penkiais antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, nustatė, kad ir po atsakovės pranešimo apie sutarties dalies nutraukimą nuo 2015 m. balandžio 1 d. atsakovės klientus duomenys pasiekdavo per ieškovės paslaugai teikti naudojamus kanalus. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, nes jos pateiktame Ryšių reguliavimo tarnybos rašte nurodytas patikrinimas atliktas praėjus daugiau kaip metams nuo laikotarpio, už kurį prašoma priteisti skolą (2016 m. spalio–lapkričio mėn.), o kitų įrodymų, pagrindžiančių tai, kad paslaugos atsakovės klientams buvo teiktos tik per jai priklausančius kanalus, nepateikta. Be to, atsakovės atstovas teisme iš esmės patvirtino, kad, net ir pranešus apie sutarties nutraukimą, negalėjo būti iš karto nutrauktas naudojimasis minėtais kanalais (dalis klientų nebuvo perkelti į kitus kanalus ir negalėjo būti palikti be ryšio). Tokios apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą pripažinti ne tai, kad atsakovė neteisėtai nutraukė sutartį, o tai, kad ji, nors išreiškė valią nutraukti sutartį, iš esmės jos nepakeitė, t. y. ir toliau teikė duomenis duomenų perdavimo paslaugai ir naudojosi duomenų perdavimo paslauga. Sutartis laikytina faktiškai nutrūkusia vėliau, kai realiai nebebuvo teikiamos paslaugos.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtu atsakovės vienašališką sutarties dalies nutraukimą, nes, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo priešingai – kad šalys faktiškai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Pagrindą tenkinti ieškinį sudaro besitęsiantis abiejų šalių savo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas – teikiant duomenis ir nuomos paslaugas.
CK 6.720 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu. Šiuo atveju sutartimi šalys buvo sutarusios dėl fiksuoto dydžio užmokesčio už vieną mėnesį (užmokestį už įrangos nuomą įskaičius į paslaugos užmokestį), nesiejant jo su duomenų perdavimo kiekiu, paslaugos pobūdžiu ar pan. aplinkybėmis. Teismams nustačius faktinę aplinkybę, kad ir po pranešimo apie sutarties dalies nutraukimą atsakovė naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis, apeliacinės instancijos teismo sprendimas palikti nepakeistą pirmosios instancijos sprendimą tenkinti ieškinį visa apimtimi pripažintinas pagrįstu.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nors apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šalių teisiniams santykiams CK 6.721 straipsnio normą, tačiau galutinė išvada tenkinti ieškinį yra pagrįsta. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie teisiškai nereikšmingi arba nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, jos naudai nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimas.
Iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie ieškovės patirtas kasaciniame teisme išlaidas nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Algis Norkūnas
Gediminas Sagatys
