S. M. pagal BK 132 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-172-648/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26083-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.4.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

išteisintajam S. M. ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

nukentėjusiajai I. P. ir jos atstovui advokatui Vitalijui Vitkovskiui,

civilinės atsakovės UAB „K.“ atstovams direktoriui D. P. ir advokatei Jolantai Grigaliūnienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžiu S. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, jį praradus – per vieną mėnesį užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

Nukentėjusiajai I. P. priteista: iš UAB „K.“ – 22 531 Eur turtinei ir 9224 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš nuteistojo S. M. – 1500 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: S. M. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį išteisintas, pripažinus, kad nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios I. P. civilinis ieškinys, pareikštas UAB „K.“, S. M. ir ADB „Gjensidige“, paliktas nenagrinėtas, jos prašymas priteisti išlaidų už jai teiktą teisinę pagalbą atlyginimą – netenkintas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiosios ir jos atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies – palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais dėl civilinio ieškinio, išteisintojo ir jo gynėjo, civilinės atsakovės UAB „K.“ vadovo bei jos atstovės advokatės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. M. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad, dirbdamas UAB „K.“ darbininku vairuotoju-autošaltkalviu, būdamas pasirašytinai supažindintas su UAB „K.“ direktoriaus 2015 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. V-4 patvirtintais pareiginiais nuostatais, kuriuose nurodyta, kad darbininkas vairuotojas-autošaltkalvis turi žinoti autotransporto priemonių, mechanizmų paskirtį, išdėstymą, sandarą, kėlimo įrenginių valdymo tvarką, valdymo ir apsauginius įtaisus, privalo būti gerai susipažinęs su paskirto automobilio eksploatacijos instrukcija, tikrinti automobilio techninę būklę, taip pat būdamas išmokytas ir atestuotas pagal Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendruosius nuostatus bei turėdamas UAB mokymo centro „A.“ 2016 m. vasario 29 d. išduotą pažymėjimą Nr. 127634, suteikiantį teisę valdyti (naudoti) hidraulinius krovimo kranus, 2016 m. birželio 3 d. apie 10 val. P. P. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, rengdamasis atlikti betoninių šaligatvio trinkelių iškrovimo darbus iš krovininio automobilio „Renault Kerax“, priklausančio UAB „K.“, pažeidė Kėlimo kranų naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. A1-425, 34.7 punktą, draudžiantį kranininkui įjungti krano mechanizmus, kai krano priežiūros aikštelėse, mašinų skyriuje, ant strėlės, atsvaro ir kitose pavojingose zonose yra žmonių, bei Hidromanipuliatoriaus operatoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos, patvirtintos UAB mokymo centro „A.“ direktoriaus 2014 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 14-M-41, 54 ir 57 punktus, reikalaujančius stebėti, kad keliant krovinį šalia nebūtų žmonių, prieš keliant krovinį perspėti visus šalia esančius, kad šie pasitrauktų nuo keliamo krovinio ir jo transportavimo zonos, nesiėmė visų būtiniausių atsargumo priemonių, neužtikrino, kad pašaliniai asmenys laikytųsi saugaus atstumo nuo pavojingo krovinio, hidraulinio valdymo pultu įjungęs strėlinį kėlimo kraną (hidraulinį manipuliatorių), elgėsi neatsargiai, dėl to netinkamai suveikus krano hidraulinei sistemai pradėjęs judėti krano strėlės ilgintuvas nustūmė dalį trinkelių ir šios krisdamos prispaudė pavojingoje zonoje esantį P. P., jam buvo padaryti daugybiniai abiejų krūtinės ląstos pusių šonkaulių lūžiai su pasieninės krūtinplėvės ir abiejų plaučių sužalojimais, kurie komplikavosi į ūmų vidinį nukraujavimą krūtinplėvės ertmėje, dėl to P. P. įvykio vietoje mirė. Taip S. M., nenumatydamas, kad dėl jo nerūpestingos veikos gali mirti kitas žmogus, tačiau pagal buvusią situaciją ir savo asmenines savybes privalėdamas ir galėdamas tai numatyti, dėl nusikalstamo nerūpestingumo atėmė gyvybę P. P., pažeisdamas teisės aktuose nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Šios instancijos teismas padarė išvadą, kad S. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes nagrinėjamu atveju susiklostė kazuso situacija, kai S. M. nesuvokė ir nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali kilti pavojingų padarinių nukentėjusiojo P. P. sveikatai ir gyvybei, negalėjo numatyti pavojingų padarinių nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei kilimo dėl nukentėjusiojo sąmoningo saugumo taisyklių ir S. M. nurodymų nesiartinti prie pavojingo krovinio ignoravimo bei nesilaikymo ir dėl hidraulinio manipuliatoriaus gedimo, kurio S. M. negalėjo objektyviai pastebėti ar numatyti.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nukentėjusioji I. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Minėti pažeidimai sukliudė teismui visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šis teismas visapusiškai neįsigilino į bylos medžiagą, atkartojo S. M. ir UAB „K.“ atstovės poziciją bei padarė nepagrįstą, bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad S. M. veiksmuose nėra BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, kad nagrinėjamu atveju susiklostė kazuso situacija, kai S. M. veikė be kaltės.

3.2. Priešingai negu nurodyta išteisinamajame nuosprendyje, nagrinėjamu atveju kazuso situacija negalima – prieš įjungdamas transporto priemonės variklį, S. M. bet kokiu atveju privalėjo įsitikinti, kad pavojingoje zonoje nėra žmonių, ir, prieš atlikdamas techninius darbus, turėjo matyti šalia transporto priemonės esančių žmonių buvimo vietas. Išteisinimo argumentai yra klaidingi ir nepagrįsti, pateikti neatsižvelgiant į tai, kad, S. M. turint ad hoc pareigą užtikrinti saugų darbų atlikimą dirbamoje zonoje prie pavojingų įrenginių, nepakako tik įspėti pašalinių asmenų apie ketinimą atlikti krovimo darbus ir prašyti jų pasitraukti iš pavojingos zonos.

3.3. Teismų praktikoje pažymėta, kad kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-565/1999, 2K-809/2001, 2K-402/2013, 2K-512/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS05NDIvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-942/2015">2K-5-942/2015</a> ir kt.). Neatsargi kaltė nuo kazuso skiriasi tik pagal valinį kaltės momentą, todėl turi būti motyvuotai ir argumentuotai nustatomas asmens turėjimas ir galėjimas suprasti veikos rizikingumą (pavojingumą) ir numatyti galimus padarinius. S. M. teiginiai, kad jis nežinojo, kokiu būdu bus iškrautos trinkelės, ir kad hidrauliniu manipuliatoriumi nebūtų jų krovęs, nėra įtikinami ir laikytini jo gynybine versija. Neįtikėtina, kad pagyvenę vyrai P. P. ir M. Ž. galėtų patys savo rankomis iškrauti keturis padėklus betoninių trinkelių iš sunkvežimio aukštais bortais. Tokiu atveju nebūtų reikėję pasirengti krovos darbams ir įjungti transporto priemonės variklio. Pašaliniams asmenims (P. P. ir M. Ž.), neturintiems teisės atlikti krovos darbus, planuojant patiems savo jėgomis iškrauti trinkeles, S. M. privalėjo numatyti, kad taip gali būti pažeistos visos įmanomos saugaus elgesio taisyklės. S. M. žinojo, kad jam reikės su techniškai netvarkinga transporto priemone atvežti trinkeles, todėl turėjo numatyti, kad reikės jas iškrauti, o kadangi P. P. ir M. Ž. neturėjo nei teisės, nei fizinių jėgų iškrauti krovinį, bet ketino tai padaryti, S. M. neužtikrino darbo su pavojingu įrenginiu vietos, nerūpestingai elgėsi su hidraulinio manipuliatoriaus valdymo pultu. Iš liudytojo M. Ž. parodymų matyti, kad pultas gulėjo prie kabinos ant žolės, o S. M. tuo metu užvedė variklį. Tokioje situacijoje niekam nepavyktų operatyviai atlikti reikiamų manipuliacijų: įjungti transporto priemonės variklio, čia pat greitai iššokti iš kabinos ir paimti ant žolės gulinčio pulto. Be to, jis, nebūdamas stropuotojas (neturėdamas leidimo), leido pašaliniams asmenims dalyvauti iškraunant krovinį.

3.4. S. M. parodė, kad, pastatęs kairės pusės manipuliatoriaus atraminę koją, iš rankinio valdymo į valdymą manipuliatoriumi jis perjungė jungtuku, esančiu ant paties manipuliatoriaus, tačiau nenurodė, kokį mechanizmą jis (S. M.) įjungė jungtuku, tikėtina, kad tą, kuris ir privertė pajudėti mechanizmą, ir taip įvyko įvykis, kurio metu žuvo P. P.. Liudytojas M. Ž. nurodė įvykio aplinkybes, tarp jų ir tai, kad S. M. jiems (M. Ž. ir P. P.) nieko nesakė (jis negirdėjo), vairuotojas tiesiog nuėjo į kabiną užvesti automobilio, kad galėtų iškelti strėlę. Kyla klausimas, kodėl S. M., neturėdamas stropuotojo kvalifikacijos bei tiesioginio vadovo E. P. leidimo iškrauti trinkeles, atsainiai žiūrėdamas į savo pareigas, leido P. P. vadovauti trinkelių iškrovimo darbams, pradėjo ir padėjo paruošti transporto priemonę trinkelėms iškrauti, neįsitikino manipuliatoriaus įrenginio techninės būklės tvarkingumu, tęsė toliau iškrovimo darbus.

3.5. Pirmosios instancijos teismas, apklausęs specialistą, tinkamai sprendė, kad pagal techninius reikalavimus griežtai draudžiama tokio tipo įrenginius naudoti ne pagal paskirtį, t. y. jeigu ant krano strėlės uždėtas pakabinamas įrenginys griebtuvas (greiferis), skirtas biriems produktams krauti, juo negalima krauti palečių su trinkelėmis. Visi S. M. veiksmai rodo, kad jis veikė nerūpestingai. Jis gerai žinojo krovos darbų reikalavimus ir galėjo bei privalėjo numatyti, kad dėl jo nerūpestingų ir neatsakingų veiksmų (veikimo ar neveikimo) gali kilti pavojingų padarinių, tai ir įvyko – krovimo metu žuvo P. P..

3.6. UAB „K.“ direktoriaus pavaduotojas E. P., kaip tiesioginis S. M. ir P. P. vadovas, netinkamai vykdė savo pareigas. Paskirstęs darbuotojams dienos darbus, vairuotojui S. M., be kita ko, jis nurodė bendrovės transportu padėti kitam bendrovės darbuotojui P. P. pervežti iš prekybos centro nupirktas betonines trinkeles į jo namus. Tikėtina, kad E. P. žinojo, kokia transporto priemone bus vežamos trinkelės, o jei nežinojo, jis buvo atsakingas už bendrovės žmogiškuosius ir techninius išteklius, darbuotojų veiklos administravimą, techninių įrenginių priežiūros kontrolę, darbuotojų saugą ir darbo drausmę. E. P. nurodymu nuvežęs UAB „K.“ transporto priemone betonines trinkeles į P. P. namų kiemą, S. M., rengdamasis atlikti iškrovimo darbus, pažeidė saugumo taisykles, dėl to įvyko įvykis, kurio metu žuvo P. P.. Krovimo krano techninės būklės tikrinimo akte konstatuotas netinkamas krano hidraulinės sistemos veikimas, galėjęs turėti įtakos savaiminiam strėlės hidraulinio ilgintuvo judėjimui. Taigi tikėtina, kad įvykio metu transporto priemonė nebuvo techniškai tvarkinga ir už tai atsakinga UAB „K.“, privalėjusi užtikrinti darbuotojų saugumą jiems naudojantis įmonei priklausančiomis techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis. Be to, S. M., kiekvieną kartą priimdamas eksploatuoti transporto priemonę iš UAB „K.“ atsakingo už techninių priemonių valdymą ir eksploatavimą asmens, turėjo įsitikinti, kad jis valdys techniškai tvarkingą transporto priemonę, tačiau to nepadarė. Tikėtina, kad bendrovėje apskritai nebuvo praktikos tinkamai informuoti darbuotojus apie transporto priemonių būklę, darbų saugą ir reaguoti į darbo saugos pažeidimus bei techninius transporto priemonių gedimus.

3.7. S. M. yra išmokytas ir atestuotas pagal Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendruosius nuostatus, jam yra išduotas pažymėjimas, suteikiantis teisę valdyti (naudoti) hidraulinius kranus, tačiau jis nebuvo išmokytas ir atestuotas dirbti krano darbo vadovu ir stropuotoju, todėl negalėjo atlikti trinkelių iškrovimo darbų. Taip pat ekspertas pagal pateiktus duomenis nustatė, kad iškraunant trinkeles negalėjo dalyvauti ir P. P.. Nors P. P. veiksmai galėjo turėti įtakos įvykiui kilti, nes jis (P. P.) buvo pavojingoje zonoje, jo veiksmai negalėjo lemti krano hidraulinės sistemos veiksmų.

3.8. Pirmosios instancijos teisme ekspertas V. M. patvirtino savo išvadą. Tikėtinos dvi įvykio priežastys: techninė – netinkamas krano hidraulinės sistemos veikimas ir organizacinė – darbų vykdymo projekto ar kėlimo technologijos aprašo nebuvimas bei atsakingų asmenų, būtent krano darbų vadovo ir stropuotojo, nebuvimas atliekant šiuos darbus. UAB „K.“ direktoriaus įsakymu „Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo, tikrinimo, keitimo ir papildymo, darbuotojų instruktavimo tvarkos“ E. P. paskirtas atsakingu, be kita ko, už darbuotojų vairuotojų, autošaltkalvių pirminį, periodinį, papildomą ir tikslinį instruktavimą darbo vietoje. Tiek S. M., tiek P. P. buvo pasirašytinai supažindinti su darbo saugos taisyklėmis. Kadangi bendrovė eksploatuoja Potencialiai pavojingų įrenginių registre registruotus įrenginius, kaip antai hidraulinį manipuliatorių (duomenys neskelbtini), jos vadovai ar atsakingi asmenys, kurių pareiga užtikrinti darbo saugą ir tinkamą įrenginių eksploatavimo priežiūrą bei darbuotojų kontrolę, reaguoti į pažeidimus bei uždrausti valdyti techniškai netvarkingus įrenginius, galimai pažeidė teisės aktais nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles. Dėl to, automobilio strėlės kaušui pajudėjus, dalis trinkelių iš priekabos išgriuvo ir prispaudė šalia esantį P. P., kuris nuo patirtų sužalojimų žuvo. Taigi S. M., o ne P. P. elgesys gali būti vertinamas kaip minėtų įvykio padarinių atsiradimą lėmęs didelis neatsargumas, t. y. jis peržengė paprasto neatsargumo ribas. S. M. numatė ar privalėjo numatyti žalingus padarinius, kurie gali kilti jam naudojantis didesnio pavojaus šaltiniu, ir leido (padėjo) šiems padariniams atsirasti, dėl to žuvo P. P..

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nukentėjusiosios I. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų

5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, ar bylos įrodymai yra patikimi ir ar jų pakanka išvadoms dėl veikos įrodytumo pagrįsti, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais kritikuojami išteisintojo S. M. parodymai, analizuojami liudytojų M. Ž. ir E. P. parodymai, analizuojami Krovimo krano techninės būklės tikrinimo akto turinys ir eksperto V. M. paaiškinimai, pateikiamas savas jų vertinimas bei įvykio situacijos interpretavimas ir jų pagrindu prašoma daryti kitokią išvadą ir priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokio pobūdžio argumentai šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

7. Be to, pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde keliami klausimai ir nurodomi teiginiai dėl UAB „K.“ direktoriaus pavaduotojo E. P. atsakomybės dėl netinkamo pareigų atlikimo. Nagrinėjamoje byloje minėtam asmeniui kaltinimai nebuvo pareikšti, teismai apie tai nepasisakė, todėl šie kasacinio skundo teiginiai nėra kasacijos dalykas ir nenagrinėtini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

8. Kasatorė, nesutikdama su S. M. išteisinimu pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, visapusiškai neįsigilino į bylos medžiagą ir padarė nepagrįstą, bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą dėl kaltės S. M. veiksmuose nebuvimo. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimamų sprendimų argumentavimu.

10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą ištyrė pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu duotus kaltinamojo S. M., liudytojų M. Ž. ir UAB „V.“ darbuotojo (šaltkalvio) V. S. parodymus, krovimo krano techninės būklės tikrinimo akto išvadas bei jas pateikusio eksperto V. M. paaiškinimus, kitus bylos duomenis, juos įvertino tiek atskirai, tiek gretindamas tarpusavyje kaip visumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, todėl padarė neteisingą, bylos įrodymais nepagrįstą išvadą dėl S. M. kaltės padarius BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.

11. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl S. M., BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatytų reikalavimų nepažeidė, savo išvadas dėl kaltės S. M. veiksmuose nebuvimo grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, pateikė motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Dėl BK 132 straipsnio 3 dalies taikymo

12. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą, teismų praktikai prieštaraujančią išvadą, jog S. M. veiksmuose nėra BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo požymio – kaltės, atmestini kaip nepagrįsti.

13. Pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui (dviem ar daugiau žmonių), pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti šios nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles pažeidžiančius veiksmus ar neveikimą), padarinius (įvykį, kurio metu žuvo žmogus) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. BK 132 straipsnio 3 dalies formuluotė rodo, kad straipsnio dalyje yra įtvirtinta blanketinė norma, kuri reiškia, kad tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tokių elgesio taisyklių, kurios nėra konkrečiai išdėstytos nei BK teisės normoje, nei kituose BK straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios dispozicijos konkretinimo reikia ieškoti kito teisės akto normose. Pagal teismų praktiką, specialių elgesio saugumo taisyklių ribos priklauso nuo konkrečios kilusios situacijos; specialios elgesio saugumo taisyklės gali būti nustatytos tiek įstatymais, tiek įstatymų įgyvendinamaisiais ar vietinio (lokalinio) pobūdžio teisės aktais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS05NDIvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-942/2015">2K-5-942/2015</a>, 2K-217-699/2015, 2K-181-489/2017).

14. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla tik už tuos teisės aktų nustatytus specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šioje normoje nustatytais padariniais.

15. BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 2, 3 dalys). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti kitų žmonių mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai asmuo darydamas nusikalstamą veiką nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti kitų žmonių mirtį, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimu ir BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais. Padaryto teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo daryti išvadą dėl asmens kaltės padarius BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą, nes, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių įvykio aplinkybių visuma: kitų įvykio dalyvių veiksmai, taip pat asmeninės kaltininko savybės – profesinė ir gyvenimiška patirtis bei kitos aplinkybės. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Galėjimas numatyti padarinius reiškia asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus realią situaciją, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-333-693/2018, 2K-7-628/2020).

16. Baudžiamasis kodeksas nenustato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamosios teisės teorijoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas (suprantamas) kaip kazusas. Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju konstatuojama, jog asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą. Taigi baudžiamoji atsakomybė negali kilti padarinius sukėlus be kaltės ir baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas. Jei asmuo, darydamas veiką, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnio kito žmogaus sveikatai, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo arba negalėjo jų numatyti, toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu. Neatsargi kaltė nuo kazuso skiriasi tik pagal valinį kaltės momentą, todėl turi būti motyvuotai ir argumentuotai nustatomas asmens turėjimas ir galėjimas suprasti veikos rizikingumą (pavojingumą) ir numatyti galimus padarinius. Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 402/2013, 2K-512/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS05NDIvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-942/2015">2K-5-942/2015</a>, 2K-7-1-693/2018, 2K-333-693/2018 ir kt.).

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad S. M., vykdydamas savo tiesioginio darbo vadovo E. P. nurodymus darbo metu jam priskirtu automobiliu „Renault Kerax“, kurio kėbule sumontuotas potencialiai pavojingas įrenginys – hidraulinis manipuliatorius (strėlinis kėlimo kranas), iš parduotuvės į tos pačios bendrovės darbuotojo (bendradarbio) P. P. namų kiemą atgabeno keturis padėklus trinkelių. S. M. pradėjus trinkelių krovos darbus (t. y. atidarius galinius automobilio kėbulo vartus, užvedus variklį, įjungus siurblį, kuriam pradėjus dirbti, ima veikti manipuliatorius, pastačius atramines kojas), manipuliatoriaus strėlė išstūmė padėklą su trinkelėmis iš automobilio kėbulo ir šios krisdamos mirtinai sužalojo už automobilio kėbulo galo stovintį P. P..

18. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tokie S. M. veiksmai atitinka BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį, nes jis, rengdamasis atlikti betoninių šaligatvio trinkelių iškrovimo darbus iš krovininio automobilio, nesiimdamas visų būtiniausių atsargumo priemonių, neužtikrindamas, kad pašaliniai asmenys laikytųsi saugiu atstumu nuo pavojingo krovinio, taip pažeisdamas Kėlimo kranų naudojimo taisyklių 34.7 punkto ir Hidromanipuliatoriaus operatoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos 54 ir 57 punktų reikalavimus, hidraulinio valdymo pultu įjungęs strėlinį kėlimo kraną (hidraulinį manipuliatorių) elgėsi neatsargiai, dėl to netinkamai suveikus krano hidraulinei sistemai pradėjęs judėti krano strėlės ilgintuvas nustūmė dalį trinkelių, kurios krisdamos prispaudė pavojingoje zonoje esantį P. P., kuris nuo patirtų sužalojimų įvykio vietoje mirė. Pagrįsdamas S. M. kaltę, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad S. M. nenumatė, jog dėl jo neveikimo gali kilti pavojingi padariniai – nukentėjusiojo mirtis, tačiau pagal įvykio situaciją ir savo asmenines savybes, turimą darbo patirtį ir kvalifikaciją, dirbdamas su potencialiai pavojingu įrenginiu, P. P. esant krano veikimo pavojingoje zonoje šalia hidraulinio manipuliatoriaus sudėto krovinio, kurį draudžiama kelti tuo įrenginiu, tai turėjo ir galėjo numatyti, kad gali kilti tokių padarinių, t. y. S. M. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, pažeisdamas specialias elgesio saugumo taisykles.

19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo, jo gynėjo ir civilinės atsakovės apeliacinius skundus, padarė priešingas išvadas: 1) byloje nėra nustatyta ir įrodyta, kad S. M. ruošėsi hidrauliniu manipuliatoriumi kelti krovinį (trinkeles), todėl jam buvo nepagrįstai inkriminuoti Hidromanipuliatoriaus operatoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos 54 ir 57 punktų pažeidimai; 2) S. M., prieš įjungdamas hidraulinio manipuliatoriaus valdymą iš rankinio į distancinį, ėmėsi atsargumo priemonių, siekdamas užtikrinti, jog pašaliniai asmenys laikytųsi saugiu atstumu nuo pavojingo krovinio – įspėjo žuvusįjį P. P. ir liudytoją M. Ž. nesiartinti prie automobilio galinės dalies ir neskubėti, todėl jis pagrįstai tikėjosi, kad P. P. laikysis saugumo reikalavimų ir nebus nesaugioje zonoje; 3) perjungiant strėlinio krano valdymą iš rankinio į distancinį dėl gedimo įvyko savaiminis krano strėlės išilgėjimas, o tai S. M. buvo netikėta ir jis neturėjo realios galimybės numatyti tokio gedimo. Teismas padarė išvadą, kad S. M. negali atsakyti baudžiamąja tvarka pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, nes pagal bylos aplinkybes jis nesuvokė daromos veikos pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti kilsiančių pavojingų padarinių kito asmens sveikatai ir gyvybei.

20. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šia apeliacinės instancijos teismo išvada. Byloje faktines aplinkybes nustatė ir pagrįstas išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes ir įrodymų visumą. Teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad S. M. negalėjo numatyti pavojingų padarinių kilimo, nes strėlinio krano savaiminis strėlės išilgėjimas įvykio metu įvyko dėl įrenginio gedimo, kuris S. M. buvo netikėtas. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs S. M. parodymus, kad, perjungiant manipuliatoriaus valdymą į distancinį, savaime suveikė krano strėlė, kuri netikėtai pradėjo ilgėti. Savaiminis krano strėlės išilgėjimas buvo nustatytas ir krano techninės būklės tikrinimo metu. Krovimo krano techninės būklės tikrinimo akte konstatuotas netinkamas krano hidraulinės sistemos veikimas (savaiminis krano strėlės ilgėjimas), kurį galima nustatyti tik atliekant specialius hidraulinės sistemos bandymus ir tyrimus, galimybės valdyti šio krano vienu metu iš dviejų postų nėra. Teisminio bylos nagrinėjimo metu ekspertas V. M. šias savo išvadas patvirtino. Kaip liudytojas apklaustas UAB „V.“ darbuotojas šaltkalvis V. S. nurodė, kad jis po įvykio atliko manipuliatoriaus remontą, tačiau gedimo visiškai nepašalino, nes nepavyko nustatyti gedimo priežasties. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas realią S. M. galimybę numatyti pavojingų padarinių kilimą, atsižvelgė ir į S. M. veiksmus užtikrinant, kad pašaliniai asmenys laikytųsi saugaus atstumo nuo krovinio, bei žuvusiojo P. P. rizikingą elgesį.

21. Taigi, pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines įvykio aplinkybes nelaimingas atsitikimas įvyko dėl hidraulinio manipuliatoriaus gedimo, kai, S. M. perjungiant manipuliatoriaus valdymą iš rankinio į distancinį, įvyko savaiminis krano strėlės išilgėjimas, ir tai lėmė automobilio kėbule sukrautų ant padėklo trinkelių nustūmimą ant prie galinės automobilio dalies esančio nukentėjusiojo P. P., taigi įrenginio gedimas nagrinėjamu atveju ir buvo pagrindinė bei būtina padarinių kilimo sąlyga, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju susiklostė kazuso situacija, kai S. M. nesuvokė ir nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali kilti pavojingų padarinių P. P. sveikatai ir gyvybei, t. y. veikė be kaltės, yra teisinga, atitinka formuojamą teismų praktiką.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines įvykio aplinkybes apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai ir pagrįstai S. M. išteisino pagal BK 132 straipsnio 3 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiosios I. P. kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Ridikas

Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis