Baudžiamoji byla Nr. 2K-171-648/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-63341-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.4; 2.1.7.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: M. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. Ž. priteista: iš civilinio atsakovo bendrovės (duomenys neskelbtini) 800 Eur turtinei žalai atlyginti, iš nuteistosios M. G. 2200 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu M. G. išteisinta pagal BK 281 straipsnio 5 dalį kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nukentėjusiosios M. Ž. ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. G. nuteista už tai, kad 2015 m. lapkričio 16 d. apie 13.40 val. Mažeikiuose, Sedos gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Kia Carnival“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 punkto (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ir jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui), 127 punkto (vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemones iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių) bei 129 punkto (gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/val. greičiu) reikalavimus, t. y. važiuodama 69 km/val. greičiu, didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje, stabdydama neišvengė susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiuojančiu ir kryptį keičiančiu dviratininku Z. S. ir jį partrenkė. Dėl patirtų sužalojimų, kurie aprašyti nuosprendžiuose, kilus komplikacijoms Z. S. mirė.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują – apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, kad byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bei apeliacinės instancijos teisme gautų naujų įrodymų visuma patvirtina, jog M. G. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymiai. Šis teismas sprendė, kad aplinkybė, jog M. G. viršijo leistiną greitį, neabejotinai lėmė jos vairuojamo automobilio susidūrimą su dviratininku; leistino greičio viršijimas apsunkino jos galimybes laiku pastebėti į jos važiavimo trajektoriją įsukantį dviratį ir atitinkamai į tai sureaguoti, siekiant išvengti eismo įvykio, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. G. veiksmai – viršytas leistinas greitis – nebuvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, neteisinga. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad eismo įvykio priežastis buvo tiek M. G., tiek Z. S. neatsargūs veiksmai, vairuojant transporto priemones ir pažeidžiant KET. Dviratininkas Z. S. šiurkščiai pažeidė KET, kai keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę sudarė kliūtį automobilio judėjimui, tačiau jo padarytas KET pažeidimas neatleidžia automobilio vairuotojos M. G. nuo pareigos neviršyti greičio, vairuoti saugiai, kad galėtų sustabdyti automobilį, kaip to reikalauja KET. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. G. padaryti KET pažeidimai priežastiniu ryšiu yra susiję su eismo įvykiu ir jo padariniais – Z. S. mirtimi.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistoji M. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo, kad:
1.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė BK 281 straipsnio 5 dalį ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų, nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimus, nes, priimdamas jai apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi ne ištirtų įrodymų visuma, o selektyviai atrinktais įrodymais, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jos kaltės. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinės instancijos teismo praktika, kad visos abejonės ir neaiškumai turi būti vertinami kaltinamojo naudai, ir, remdamasis in dubio pro reo principu, priėmė pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.
1.2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad M. G. pažeidė KET 9, 127, 129 punktų reikalavimus, tačiau turėjo nustatyti, ar visi šie pažeidimai yra reikšmingi kilusioms pasekmėms. Pagal teismų praktiką, išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-38/2008">2K-38/2008</a>, 2K-158/2009, 2K-52/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-127/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-127/2010">2K-127/2010</a>). Byloje nustatyta, kad KET pažeidė ne tik M. G., bet ir Z. S., jis pažeidė KET 64.1, 56, 58 punktų reikalavimus, nes važiavo dviračiu gatve, nors šalia buvo įrengtas dviračių takas, nedėvėjo ryškiaspalvės liemenės, dviračio priekyje nedegė baltos, o gale – raudonos šviesos žibintas, jie nebuvo įrengti, važiuodamas važiuojamąja dalimi, prireikus pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, turėjo nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamasis dviratį, be to, pažeidė ir KET 9 punkto reikalavimus. Dėl to svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis.
1.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas kasatorei išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi 2017 m. vasario 17 d. specialisto išvada Nr. 11Š-227(16), kurioje nurodyta, kad dviratininko Z. S. veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga ir kad automobilio vairuotoja M. G., važiuodama leistinu greičiu, tikėtina, būtų galėjusi sustabdyti automobilį, bei specialisto E. G. paaiškinimais ir nurodė, kad dviratininko Z. S. padaryti KET pažeidimai buvo tiesiogiai susiję su atsiradusiomis pasekmėmis. Atlikus byloje apeliacinės instancijos teismo paskirtą komisinę eismo įvykio ekspertizę, 2019 m. birželio 25 d. ekspertizės akte Nr. 11-438(19) nurodyta, kad dviratininko Z. S. veiksmai buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, nurodė priešingai, t. y. kad tarp greičio viršijimo ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes jeigu M. G. būtų važiavusi leistinu greičiu, būtų sustabdžiusi automobilį ir nepartrenkusi dviratininko. Tiek 2017 m. vasario 17 d. specialisto išvadoje, tiek 2019 m. birželio 25 d. ekspertizės akte remiamasi tais pačiais bylos duomenimis, juose atlikti tie patys skaičiavimai, tačiau specialisto išvadoje dėl galimybės sustabdyti automobilį pateikta tikėtina, o ekspertizės akte – kategoriška išvada. Apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nesiaiškino, jų nepašalino, vadovavosi kasatorei nepalankesne ekspertų išvada, taip pažeidė in dubio pro reo principą.
1.4. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jeigu dviratininkas nebūtų staiga keitęs važiavimo krypties, automobilis būtų pravažiavęs ir jį aplenkęs. Taigi tarp dviratininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, analizavo tik kasatorės padarytą KET pažeidimą – greičio viršijimą. Tačiau kasatorė niekada nesakė, kad viršijo leistiną greitį, o ekspertizės akte pateiktos išvados dėl jos automobilio važiavimo greičio yra abejotinos, padarytos ekspertams neapžiūrėjus ir neištyrus nei automobilio, nei dviračio, nepatikrinus automobilio stabdžių efektyvumo, taip pat neištyrus kasatorės reakcijos greičio. Be to, eismo įvykio vietos apžiūros protokole nėra nurodyta, kokiomis matavimo priemonėmis buvo matuojami atstumai, apklausti liudytojais G. J. ir P. G. taip pat negalėjo nurodyti, kokiomis matavimo priemonėmis buvo atliekami matavimai, ar šios priemonės buvo sertifikuotos, ar joms buvo atlikta patikra. Nė vienas iš apklaustų pareigūnų nenurodė, ar stabdymo pėdsakus matavo iki priekinių ratų, ar iki galinių. Eismo įvykio apžiūros protokole, schemoje, parodymų patikrinimo vietoje protokole taip pat nėra pažymėtas siauras takelis, kuris jungia dviračių taką su Sedos gatve ir kuriuo į Sedos gatvę galimai įvažiavo dviratininkas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus bylos įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad eismo įvykio vietos apžiūros duomenys yra abejotini. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų netyrė ir padarė priešingą išvadą, kad eismo įvykis buvo užfiksuotas tinkamai.
1.5. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kasacinės instancijos teismo suformuota taisykle, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui, nepagrįstai nesivadovavo precedentu analogiškoje baudžiamojoje byloje, todėl nepagrįstai priėmė M. G. nepalankų sprendimą. Kaip teigia kasatorė, situacijos šioje ir kasacinėje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-537/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-537/2009">2K-537/2009</a> yra labai panašios, beveik identiškos, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai kaip precedentu vadovavosi šioje byloje priimta kasacinės instancijos teismo nutartimi.
1.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 16 straipsnio 3 dalį bei padarė nepagrįstą išvadą, kad M. G. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Kaip nurodo kasatorė, ji negalėjo numatyti, kad dviratininkas staiga pasuks skersai kelio ir sudarys kliūtį. Be to, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-537/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-537/2009">2K-537/2009</a>, 2K-169/2010, 2K-384/2013).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistosios M. G. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
5. Kasatorė, nesutikdama su jos nuteisimu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su šio teismo motyvais ir padarytomis išvadomis dėl priežastinio ryšio tarp jos veikos ir kilusių padarinių.
6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nuteistosios kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu įrodymų (eismo įvykio vietos apžiūros duomenų, ekspertizės akto) vertinimu, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirų įrodymų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
7. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimo, nurodyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymius M. G. veikoje šis teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 281 straipsnio 5 dalį taikyti, nustatytos nepadarant BPK pažeidimų.
8. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – konkretų kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą (pažeidimus) ir jo padarinius, bet ir priežastinį ryšį tarp jų. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus, o kai pažeidimus padaro keli eismo dalyviai – kurio eismo dalyvio veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais.
9. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo esmė – nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją taip, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvių padarytas taisyklių pažeidimas, paliekant kito dalyvio KET pažeidimą ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-127/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-127/2010">2K-127/2010</a>, 2K-578/2011, 2K-228-303/2015). Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.
10. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti abiejų eismo dalyvių veiksmai, prieštaraujantys Kelių eismo taisyklių reikalavimams, atskleistas jų priežastinis ryšys su eismo įvykio kilimu, išanalizuotas įvykio mechanizmas ir galimybės esamoje situacijoje automobilio vairuotojai M. G. išvengti susidūrimo su dviratininku Z. S., šio teismo padarytos išvados dėl pripažintų įrodytomis faktinių bylos aplinkybių ir nuteistosios kaltės nuosprendyje išsamiai motyvuotos.
11. Nagrinėjamoje byloje patikimai nustatyta, kad Kelių eismo taisykles pažeidė abu eismo dalyviai, t. y. tiek nuteistoji automobilio vairuotoja M. G., kuri pažeidė KET 9, 127 ir 129 punktų reikalavimus, nes važiuodama 69 km/val. greičiu, didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje (50 km/val.), stabdydama neišvengė susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiuojančiu ir kryptį keičiančiu dviratininku ir jį partrenkė, tiek ir žuvęs dviratininkas Z. S., kuris pažeidė KET 56, 57, 58, 64.1 punktų reikalavimus, nes važiavo dviračiu važiuojamąja kelio dalimi, esant įrengtam dviračių takui, nedėvėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, dviračio priekyje nedegė baltos, o gale – raudonos šviesos žibintas ir bandė pervažiuoti kelią nenulipęs nuo dviračio.
12. Nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija. Šioje byloje pateikta specialisto išvada ir ekspertizės aktas, atsakantys į klausimą, kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. vasario 17 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-227(16) nurodyta, kad dviratininkas Z. S. nevažiavo dviračių taku, keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį automobilio „Kia Carnival“ judėjimui bei su juo susidūrė ir techniniu požiūriu tai lėmė šio eismo įvykio kilimą; automobilio vairuotoja M. G. važiavo 69 km/val. greičiu, t. y. didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje 50 km/val. greičiu, tikėtina, dėl to stabdydama neišvengė susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiuojančiu ir kryptį keičiančiu dviratininku Z. S., tai būtų padariusi, jei būtų važiavusi leistinu 50 km/val. greičiu ir reagavusi stabdydama vairuojamą transporto priemonę esant tam pačiam atstumui, esant kuriam sureagavo, važiuodama 69 km/val. greičiu, tikėtina, techniniu požiūriu tai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. birželio 25 d. ekspertizės akte Nr. 11-438(19) nurodyta, kad techniniu požiūriu M. G. viršytas maksimalus leistinas važiavimo greitis turėjo priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu; automobilio vairuotoja M. G., važiuodama maksimaliu leistinu greičiu, būtų turėjusi techninę galimybę sustabdyti automobilį iki susidūrimo vietos ir išvengti dviratininko Z. S. partrenkimo; važiuodamas važiuojamąja kelio dalimi, kaip tai daryti jam yra draudžiama, Z. S. manevravo į kairę, pasukdamas įstrižai kelio važiuojamosios dalies, taip iš paskos didesniu greičiu artėjančio automobilio vairuotojai M. G. sudarė kliūtį ir tokiu būdu sukėlė grėsmę eismo saugumui; techniniu požiūriu šie dviratininko Z. S. veiksmai buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga.
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtą specialisto išvadą bei ekspertizės aktą kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, padarė išvadą, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidžiantys dviratininko Z. S. veiksmai – keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį M. G. vairuojamo automobilio judėjimui – buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Be to, šis teismas nurodė, kad aplinkybė, jog automobilio vairuotoja M. G., pažeisdama KET reikalavimus, nesiėmė visų būtinų priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, neatsižvelgdama į važiavimo sąlygas (šlapią kelio dangą), viršijo leistiną 50 km/val. greitį (važiavo apie 69 km/val. greičiu), neabejotinai lėmė jos vairuojamo automobilio susidūrimą su dviratininku. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dviratininkas Z. S. padarė šiurkštų KET pažeidimą, tačiau sprendė, kad tai neatleidžia automobilio vairuotojos M. G. nuo pareigos neviršyti greičio, vairuoti saugiai, kad galėtų sustabdyti automobilį, kaip to reikalauja KET, jos padaryti KET pažeidimai yra priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykiu ir jo padariniais – dviratininko Z. S. mirtimi.
14. Teisėjų kolegija pritaria tokiam bylos aplinkybių vertinimui ir apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms. Konstatuotina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, jeigu dviratininkas Z. S. nebūtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir, važiuodamas važiuojamąja kelio dalimi, kaip tai daryti jam yra draudžiama, nebūtų manevravęs į kairę, pasukdamas įstrižai kelio važiuojamosios dalies ir taip iš paskos didesniu greičiu artėjančio automobilio vairuotojai M. G. sudarydamas kliūtį, eismo įvykis, be abejo, nebūtų kilęs. Taigi dviratininko Z. S. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji BK 281 straipsnio 5 dalyje nustatytų padarinių atsiradimo sąlyga. Tačiau nuteistoji M. G., vairuodama automobilį ir važiuodama apie 69 km/val. greičiu gyvenvietėje, kur maksimalus leidžiamas greitis yra 50 km/val., taip pat pažeidė KET. Atlikus byloje komisinę teismo eismo įvykio ekspertizę, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. birželio 25 d. ekspertizės akte Nr. 11-438(19) nurodyta, kad automobilio ir dviračio kontaktas įvyko ne toliau kaip 15 m atstumu nuo automobilio „Kia Carnival“ stabdymo pėdsako pradžios; atstumas (38,9 m) nuo tos vietos, nuo kurios automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G. sureagavo stabdyti savo automobilį, iki susidūrimo vietos už minimalų atstumą, reikalingą leistinu greičiu važiuojančiam automobiliui sustabdyti (31 m), yra didesnis 7,9 m; šis atstumų skirtumas yra pakankamas, kad automobilio vairuotoja M. G., važiuodama maksimaliu leistinu greičiu, būtų turėjusi techninę galimybę sustabdyti automobilį iki susidūrimo vietos ir išvengti dviratininko Z. S. partrenkimo. Taigi, ir kilusių padarinių. Vadinasi, kasatorės padarytas KET pažeidimas, būtent greičio viršijimas, taip pat buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Pagal byloje nustatytas aplinkybes greičio viršijimas taip pat pripažintinas esmine ir reikšminga eismo įvykio ir jo metu kilusių padarinių atsiradimo priežastimi. Dėl to šioje byloje kaip precedentu negali būti vadovaujamasi kasatorės paminėta kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-537/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-537/2009">2K-537/2009</a>, nes joje konstatuotos aplinkybės skiriasi – šioje nutartyje nurodyta, kad net ir neviršydamas leistino greičio automobilio vairuotojas neturėjo galimybės sustoti iki dviratininko partrenkimo vietos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos situacijoje abiejų eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Antai, jei dviratininkas Z. S. būtų likęs gyvas, o kasatorės turtui, sveikatai ar gyvybei būtų buvusi padaryta žala, jis taip pat būtų galėjęs būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Tačiau jis žuvo, todėl šiuo atveju baudžiamojon atsakomybėn traukiama tik M. G.. Tai atitinka ir teismų praktiką (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-127/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-127/2010">2K-127/2010</a>).
15. Kasatorė teigia, kad eismo įvykis eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir schemoje užfiksuotas netinkamai, taip pat abejoja ekspertizės akte pateiktų išvadų dėl jos automobilio važiavimo greičio teisingumu. Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų, nustatyti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Įrodymų pakankamumo, nustatytų faktinių bylos aplinkybių pagrįstumo klausimai paprastai galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, įvertinęs eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir schemoje nurodytą informaciją kartu su eismo įvykį fiksavusių pareigūnų parodymais, padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti, jog minėtuose dokumentuose būtų nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija ar eismo įvykis būtų užfiksuotas nekokybiškai ir neprofesionaliai. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis ir minėtus įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė šis teismas. Pažymėtina, kad atlikus byloje specialiųjų žinių reikalaujančius skaičiavimus tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. vasario 17 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-227(16), tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. birželio 25 d. ekspertizės akte Nr. 11-438(19) pateikta išvada, kad M. G. vairuojamo automobilio greitis prieš stabdymą eismo įvykio vietoje buvo apie 69 km/val. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kvestionuoti šioje specialisto išvadoje ir ekspertizės akte padarytų išvadų dėl nustatyto automobilio važiavimo greičio, šios išvados yra vienodos ir atitinka bylos medžiagą.
16. Kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytą jos neatsargios kaltės rūšį – nusikalstamą nerūpestingumą ir teigia, kad ji niekaip negalėjo numatyti, jog dviratininkas staiga pasuks skersai kelio ir sudarys kliūtį.
17. Nusikaltimas, nurodytas BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra neatsargus ir gali būti padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Pagal BK 16 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad jei asmuo nesuvokia, jog pažeidžia Kelių eismo taisykles (šiuo atveju – viršija leidžiamą greitį), jis nesuvokia, kad kelia pavojų eismo saugumui. Nesuvokdamas šio fakto, jis nenumato, kad iškilus pavojui eismo saugumui jis negalės laiku sustabdyti automobilio ir dėl to gali kilti eismo įvykis su BK 281 straipsnyje nustatytais padariniais. Tačiau esminis požymis, lemiantis nusikalstamo nerūpestingumo, kaip neatsargios kaltės rūšies, buvimą, yra tas, ar asmuo, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (didesnio pavojaus šaltinį), turi ir gali suvokti daromą pažeidimą ir numatyti galimus pažeidimo padarinius bei imtis veiksmų jiems išvengti.
18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos situacijoje kasatorė, kaip matyti iš bylos medžiagos, būdama patyrusi vairuotoja, turėdama ne vieną vairavimo kategoriją ir didesnį nei 20 metų vairavimo stažą (1 t., b. l. 109), kartu būdama ne kartą bausta administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (taip pat už greičio viršijimą) (1 t., b. l. 119–127), vairuodama automobilį, privalėjo laikytis KET reikalavimų, neviršyti greičio ir turėjo numatyti, kokius padarinius eismo saugumui gali sukelti šis pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistoji nepripažino, jog viršijo greitį, nors byloje objektyviai nustatyta, kad greitis buvo viršytas. Vadinasi, kasatorė nesuvokė, kad esamoje situacijoje veikia rizikingai ir kelia pavojų eismo saugumui. Tačiau jeigu asmuo viršija greitį, neturėdamas galimybės laiku sustabdyti automobilio (taip pat ir techninės galimybės), tai nepašalina jo kaltės, nes asmens apkaltinimo pagrindas yra jo psichinis santykis ne vien su galėjimu sustabdyti automobilį, bet ir su greičio viršijimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-127/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-127/2010">2K-127/2010</a>, 2K-483/2013).
19. Kaip minėta, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. birželio 25 d. ekspertizės akte Nr. 11-438(19) padaryta išvada, kad automobilio vairuotoja M. G., važiuodama maksimaliu leistinu greičiu, būtų turėjusi techninę galimybę sustabdyti automobilį iki susidūrimo vietos ir išvengti dviratininko Z. S. partrenkimo. Taigi kasatorė būtų galėjusi išvengti eismo įvykio su kilusiomis pasekmėmis, jei gyvenvietėje vairuodama automobilį nebūtų pažeidusi kelių eismo saugumo taisyklių, viršijusi leistino 50 km/val. greičio. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl M. G. kaltės. Nuteistoji jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo.
20. Darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, nepadarė esminių BPK pažeidimų, pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistosios veikos (padarytų KET pažeidimų) bei padarinių ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 5 dalį.
21. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios M. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Artūras Ridikas
Olegas Fedosiukas
Artūras Pažarskis
