Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijus, priklausinių teisinį statusą, priklausinių privatizavimą, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-421-695/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20741-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.4.2.6; 2.4.2.9.1; 3.3.1.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, N. S. (S.) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. K., R. N. Š., S. Z. (S. Z.), T. Z., J. Š., R. Š. ir A. Š. ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl akto pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, 924-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė „Registrų centras“, valstybės įmonė Turto bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Real house“, Š. K., V. C., T. J. (T. J.), T. J., M. R., R. R., V. L., M. Š., I. S., I. L., D. J., S. Z., S. B. ir N. S.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijus, priklausinių teisinį statusą, priklausinių privatizavimą, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai J. K., R. N. Š., S. Z., T. Z. ir I. Š. (J. Š., R. Š. ir A. Š. teisių pirmtakė) kreipėsi į teismą, prašydami:

pripažinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 15 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (5.)-7.2(S)-46 dalį dėl garažo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir garažas; ginčo garažas), perdavimo atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei negaliojančia ir panaikinti šio statinio teisinę registraciją, atliktą savivaldybės vardu;

pripažinti ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teisę į garažą.

Ieškovai nurodė, kad ginčo garažas yra daugiabučio namo kieme buvusių ūkinių pastatų – sandėliukų – rekonstravimo rezultatas. Šie sandėliukai – namo butų priklausiniai, kuriais visuomet naudojosi namo gyventojai. Butų pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartimis nebuvo aptarti klausimai dėl sandėliukų (garažo boksų) teisinio likimo, nors buvo teikti prašymai parduoti šiuos objektus. Ieškovai 1994 m. gruodžio 12 d. inventorizavo garažo boksus, tačiau nė vienas ieškovas neįregistravo nuosavybės teisės į šiuos objektus. Garažas negalėjo būti perduotas savivaldybės nuosavybėn, nes priklausė ieškovams (turėjo priklausinio statusą).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu iš esmės patenkino ieškinį:

pripažino Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 15 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (5.)-7.2(S)-46 dalį dėl garažo perdavimo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn negaliojančia ir panaikino savivaldybės nuosavybės teisinę registraciją;

pripažino butų Nr. 6, 7, 12 ir 14, esančių daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), savininkams nuosavybės teisę į garažą.

Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), patalpos, įskaitant butus, maždaug iki 1970 metų buvo šildomos krosniniu šildymo būdu. Šiame daugiabučiame name nėra rūsio patalpų. Iki šiol, nors ir įvestas centralizuotas namo šildymas, kai kuriuose butuose funkcionuoja krosnys. Butai įgyti privatizavimo būdu. Atskirų butų privatizavimo bylos (kaip ir atskirų butų įkainojimo aktai) neišlikusios, išreikalauti butų privatizavimo dokumentai yra fragmentiški. Kai kuriuose butų savininkų prašymuose buvo nuorodų į pagalbines patalpas, privatizuotinas kartu su butais. Pavyzdžiui, ieškovo J. K. privatizavimo sutartyje aiškiai įvardyta pagalbinė patalpa. Kita vertus, garažo statinys inventorizuotas tik 1994 metais. Todėl nebuvo įmanoma garažo patalpų nurodyti privatizavimo sandoriuose ir jų įkainoti.

Teismo vertinimu, ieškovai iš esmės įrodė, kad, sudarant butų privatizavimo sandorius, sandėliukai, kurie 1994 metais inventorizuoti kaip garažo statinys, buvo daugiabučio namo butų priklausiniai. Tokią išvadą suponuoja aplinkybės, kad garažo statinys, nepaisant šio statinio pavadinimo, iki šiol butų daliai tarnauja kaip kuro sandėliavimo ir daiktų laikymo patalpa. Be to, garažo statinys yra įtrauktas į apskaitą ir nurodytas paties daugiabučio namo inventorinėje byloje. Labai didelė tikimybė, kad, privatizuojant butus, funkcinis ryšys tarp daugiabučio namo ir garažo statinio (buvusių sandėliukų) buvo dar reikšmingesnis ir glaudesnis. Garažo statinio patalpos išsidėsčiusios priešais aptarnaujamą daugiabutį namą ir kartu su kitais sandėliukais formuoja uždarą daugiabučio namo vidinį kiemą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kiti asmenys netgi fiziškai negalėtų naudoti garažo boksų dėl paties statinio išsidėstymo ir vietos.

Teismas sprendimu taip pat nurodė, kad atsakovės nepaneigė ieškovų įrodyto nuolatinio, besitęsiančio garažo statinio (buvusių sandėliukų) funkcinio ryšio su pagrindiniu daiktu – daugiabučiu namu. Negana to, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė iki ginčo inicijavimo teisme buvo netiesiogiai pripažinusi, kad ginčo statinys funkciškai priklauso daugiabučiam namui, tiek leisdama namo gyventojams rekonstruoti sandėliukus į garažo boksus, tiek konstatuodama, kad statyba yra tinkamai atlikta, tiek siūlydama įteisinti statybą, tiek 2003 m. spalio 1 d. perdavimo–priėmimo aktu perduodama 924-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai daugiabutį namą su priklausiniais, tarp kurių nurodomi (išskiriami) ir kiemo statiniai (garažas). Be to, ir suvestinio skaitmeninio miesto plano ištrauka patvirtina, kad namui 2004 m. vasario 27 d. yra priskirtos garažo patalpos. Teismas sprendimu taip pat akcentavo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, paaiškinančių butų privatizavimo sandoriais nurodytų turto įkainojimo sumų neatitiktį viso namo bendrame įkainojimo akte pateiktoms atskirų butų įkainojimo sumoms.

Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pripažino ginčo perdavimo–priėmimo akto dalį negaliojančia ir kartu panaikino savivaldybės nuosavybės teisinę registraciją. Be to, teismas pripažino ieškovams nuosavybės teisę į garažo statinio dalį, pažymėdamas, kad nėra įmanoma priskirti konkrečią garažo patalpą konkrečiam butui, ir papildomai nurodė, jog ir kiti namo gyventojai gali įgyvendinti šią teisę.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus, 2017 m. sausio 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija laikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes teisiškai reikšmingomis ilgalaikiam ir nuolatiniam funkciniam ryšiui tarp garažo (buvusių sandėliukų) ir daugiabučio namo konstatuoti.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atsakovių argumentus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovai turėjo teisę privatizuoti butus kartu su sandėliukais, kurie buvo daugiabučio namo priklausiniai, ir tą padarė (privatizavo), nepaisydami aplinkybės, kad sandėliukų privatizavimas nebuvo aptartas, valstybės įgaliotoms institucijoms sudarant su ieškovais butų privatizavimo sandorius. Visi butų privatizavimo dokumentai nėra išlikę. Tačiau pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovai ar jų pirmtakai buvo išreiškę valią privatizuoti butus kartu su sandėliukais, bet šie objektai nebuvo įvardyti privatizavimo sandoriuose, nes nebuvo inventorizuotas pats statinys. Nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad valstybės įgaliotos institucijos būtų prieštaravusios ieškovų valiai privatizuoti butus kartu su sandėliukais kaip namo priklausiniais. Butų privatizavimo sandoriais nenustatyta išlyga dėl priklausinio neperdavimo kartu su pagrindiniu daiktu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.14 straipsnis). Atsakovės neįvardijo konkrečios teisės normos, kuri būtų tiesiogiai draudusi ieškovams privatizuoti butus kartu su sandėliukais kaip namo priklausiniais. Atsakovės rėmėsi tik neesminiais šių objektų privatizavimo procedūros trūkumais, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas:

Butų nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų butų priklausiniais, turėjo teisę įsigyti šias patalpas kartu su privatizuojamu butu, jeigu toks privatizavimas atitiko bendrųjų ir specialiųjų teisės normų nustatytą teisinį reglamentavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (toliau – Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės) 7 punktas nustatė priešingą, negu įtvirtintas 1964 m. CK 153 straipsnyje, principą, kad nuosavybės teisė įgyjama, tik privatizuojamą daiktą konkrečiai nurodžius sutartyje, jį įkainojus ir už jį sumokėjus. Butų privatizavimo sutartyse nebuvo nurodytas butą privatizuojančio asmens įsipareigojimas sumokėti ne tik už butą, bet ir už pagalbinius ūkinius pastatus ar kitus privatizuojamo buto priklausinius. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčo patalpos privatizuotos kartu su butais. Be to, nėra duomenų, kad ginčo patalpos apskritai buvo įkainotos atskirai, kaip to reikalavo pirmiau nurodytas Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punktas, ir už jas buvo sumokėta.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai butų daugiabučiame name savininkai ginčija viešojo subjekto sprendimo dėl negyvenamųjų patalpų perdavimo ar pardavimo teisėtumą, turi būti ištirta tų patalpų funkcinė paskirtis ir atitinkamai įvertinta, ar patalpos yra visų daugiabučio namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys, ar individualaus naudojimo patalpos (savarankiškas nuosavybės teisės objektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-200/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-200/2007">3K-3-200/2007</a>; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-422/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-422/2011">3K-3-422/2011</a>). Ginčo patalpos yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, kuris buvo teisėtai perduotas savivaldybės nuosavybėn. Nė vienoje privatizavimo sutartyje nebuvo nurodyti priklausinių identifikaciniai duomenys. Butų savininkai negalėjo įgyti daugiau, negu nustatė pačios sutartys. Kasacinis teismas laikosi analogiškos pozicijos, kad visi įsigyjami nekilnojamojo turto objektai turi būti identifikuoti privatizavimo sandoriuose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-142/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-142/2012">3K-3-142/2012</a>).

Bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Sandėliukai, tikėtina, buvo įrengti kietajam kurui, kuris skirtas butams šildyti, laikyti, tačiau poreikis laikyti kietąjį kurą, kartu ir ginčo patalpų funkcinis ryšys, reiškiantis antraeilio daikto tarnavimą pagrindiniam daiktui, išnyko dar gerokai prieš privatizuojant butus. Bylos duomenys – registro išrašai ir butų techniniai pasai – patvirtina, kad namo gyventojai naudojasi centriniu šildymu, kurio sistema įrengta dar 1970 metais. Vadinasi, krosninis šildymas yra tik galima komforto butuose užtikrinimo alternatyva. Todėl nėra pagrindo teigti, kad butams šildyti būtina turėti pagalbines patalpas, skirtas kietajam kurui laikyti. Be to, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad garažo patalpos daugiausia yra naudojamos ne kietajam kurui, o kitiems daiktams ir automobiliams laikyti. Vadinasi, ieškovai, priešingai negu konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nepagrindė sąlygų pripažinti ginčo patalpas ieškovų butų priklausiniais.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo tenkinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą. Atsiliepimu į kasacinį skundą nurodyta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atkreipę dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimus dėl šiai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2004), patys nesivadovavo šiais išaiškinimais, t. y. netyrė ir nevertino, ar ginčo patalpos, privatizuojant butus, buvo įtrauktos į ieškovams priklausančių butų inventorines bylas kaip butų priklausiniai. Teismai, neatlikę teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimo, nepagrįstai sprendė dėl ieškovų nuosavybės teisės į ginčo patalpas.

Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

1964 m. CK 153 straipsnis nustatė, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Iš esmės tapatus reguliavimas yra nustatytas ir CK (aktuali redakcija) 4.14 ir 4.19 straipsniais. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą dėl ginčo garažo patalpų teisinio likimo, pagrįstai vadovavosi šiomis teisės normomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kuriais jis (priklausinys) nenurodomas turto perleidimo sutartyje (jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos), neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTUvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-595/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-595/2005">3K-3-595/2005</a>; 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-433/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-433/2009">3K-3-433/2009</a>). Todėl kasacinio skundo argumentas, kad ginčo garažo patalpos nebuvo ir negalėjo būti privatizuotos, nes nebuvo nurodytos privatizavimo sandoriuose, yra nepagrįstas.

Teismai, vadovaudamiesi kasacinio teismo praktika dėl sąlygų pripažinti daiktą priklausiniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-142/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-142/2012">3K-3-142/2012</a>) ir remdamiesi bylos įrodymais, nustatė, kad tarp daugiabučio namo ir ginčo garažo patalpų yra ilgalaikis ir nuolatinis funkcinis ryšys. Garažas, priešingai negu teigia atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, yra pagrįstai pripažintas daugiabučio namo priklausiniu.

Tretieji asmenys N. S. ir UAB „Real house“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo patenkinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą iš dalies ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą – panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis dėl nuosavybės teisės į garažą pripažinimo ir priimti naują procesinį sprendimą – tenkinti ieškovų reikalavimą dėl nuosavybės teisės į garažą pripažinimo iš dalies: priteisti J. K. 9562/171695 garažo dalis, R. N. Š. – 5999/171695 garažo dalis, S. Z. ir T. Z. – 8968/171695 garažo dalis, J. Š., R. Š. ir A. Š. (I. Š. teisių perėmėjams) – 5767/171695 garažo dalis. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

Kasacinio skundo argumentas, kad nuosavybės teisė į priklausinį galėjo būti įgyta, tik privatizavimo sutartimi konkrečiai nurodžius priklausinį, įkainojus šį objektą ir sumokėjus nustatytą kainą, yra nepagrįstas. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės, kurių nuostatas atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nurodo savo kasaciniam skundui pagrįsti, negali keisti įstatymo ir nustatyti kokių nors teisinio reglamentavimo, įskaitant 1964 m. CK 153 straipsnį, išimčių. Be to, šios taisyklės, priešingai negu nurodo atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, nenustatė imperatyvių reikalavimų dėl butų priklausinių privatizavimo.

Bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino įrodymus dėl faktinių aplinkybių, susijusių su garažo pastato pripažinimu daugiabučio namo priklausiniu. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės abejonės dėl funkcinio ryšio pasikeitimo, nevienodo intensyvumo skirtingais laikotarpiais ir skirtingo ryšio su atskirais butais nesudaro pagrindo abejoti teismų procesiniais sprendimais. Kasacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo yra pagrįsti tiek, kiek teismai neįvertino, kad ieškovai nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą tik ieškovams pripažinti nuosavybės teisę į garažo pastatą.

Trečiasis asmuo N. S. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą – panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis dėl nuosavybės teisės į garažą pripažinimo ir priimti naują procesinį sprendimą – tenkinti ieškovų reikalavimą dėl nuosavybės teisės į garažą pripažinimo iš dalies: priteisti J. K. 9562/171695 garažo dalis, R. N. Š. – 5999/171695 garažo dalis, S. Z. ir T. Z. – 8968/171695 garažo dalis, J. Š., R. Š. ir A. Š. (I. Š. teisių perėmėjams) – 5767/171695 garažo dalis. Trečiojo asmens N. S. kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be teisinio pagrindo pripažino ieškovams prioritetines teises į garažo pastato patalpas. Ieškovams, remiantis CK 4.82 straipsnio 1 ir 7 dalimis, nepriklausomai nuo faktinių naudojimosi garažo patalpomis aplinkybių, priklauso tik atitinkamos (proporcingos) garažo patalpų dalys.

Teismai padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie lėmė neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą:

Teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės į garažo pastatą pripažinimo yra sąlyginis, kas suponuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 267 straipsnio pažeidimą. Asmens teisė kreiptis į teismą pripažįstama tik tais atvejais, kuriais asmuo gina savo teises (CPK 5 straipsnis). Teismo sprendimu pripažinus nuosavybės teisę į garažo pastatą ne konkretiems asmenims (ieškovams), o, kaip tą padarė teismas, butų Nr. (duomenys neskelbtini) savininkams, tampa neaišku, ar teismo sprendimu pripažintos ieškovų teisės ar kitų asmenų, buvusių ar būsiančių butų savininkais, teisės, ar taip yra išimtinai pripažintos tik ieškovų teisės (ar tokią teisę išsaugo kiti butų ir kitų patalpų savininkai), kokia tų asmenų nuosavybės teisė.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino trečiojo asmens N. S. atsiliepimu į apeliacinius skundus pateiktų argumentų, kuriais jis palaikė apeliacinių skundų argumentų dalį dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo (CPK 320 straipsnis). Apeliaciniais skundais buvo ginčijama ieškovų nuosavybės teisė į garažo pastatą. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismu, kad nėra būtina pasisakyti dėl argumentų, pateiktų atsiliepimu į apeliacinius skundus, kuriais iš dalies palaikomi apeliaciniai skundai.

Trečiasis asmuo UAB „Real house“ prisidėjo prie trečiojo asmens N. S. kasacinio skundo.

Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti trečiojo asmens N. S. kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas reikalavimas dėl nuosavybės teisės į garažą pripažinimo visiems namo butų ir kitų patalpų savininkams. Be to, nebuvo pateiktas ir apeliacinis skundas, kuriuo būtų keliamas toks klausimas. Todėl šis klausimas negali būti keliamas bei nagrinėjamas ir kasaciniame teisme.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ilgalaikis ir nuolatinis funkcinis ryšys tarp ieškovų butų ir ginčo garažo susiformavo gerokai anksčiau, negu trečiasis asmuo N. S. tapo buto daugiabučiame name savininku. Todėl trečiasis asmuo N. S. neturi ir negali turėti teisėtų lūkesčių į garažo pastatą, nes jis negalėjo ir negali įgyti nuosavybės teisės į ieškovų naudojamus pagrindinių daiktų priklausinius.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti trečiojo asmens N. S. kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindžiama atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinio skundo dalis dėl sąlygų pripažinti ginčo garažo patalpas daugiabučio namo priklausiniu nebuvimo (nutarties 12.2 punktas).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti trečiojo asmens N. S. kasacinį skundą. Atsiliepimu į kasacinį skundą nurodyta, kad kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas. Tiek ieškovai, tiek ir trečiasis asmuo N. S. nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų teises į ginčo pastatą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijų, priklausinių teisinio statuso ir priklausinių privatizavimo

CK 4.19 straipsnio 1 dalis nustato, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Iš esmės analogiškai priklausiniai, kaip antraeiliai daiktai, apibrėžti ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008).

Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys, t. y. ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra fakto klausimas. Kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo užduotis – patikrinti, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami pirmiau nurodytą fakto klausimą, laikėsi kasacinio teismo praktikoje suformuluotų daiktų ryšio vertinimo kriterijų.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ieškovams priklausantys butai buvo maždaug iki 1970 metų išimtinai šildomi krosnimis, ginčo patalpos (buvę sandėliukai) buvo naudojamos kietajam kurui, kuris reikalingas gyvenamosioms patalpoms šildyti, laikyti. Teismai, be šių faktinių aplinkybių, taip pat nustatė, kad krosnys, nors daugiabučiame name, kuriame yra ieškovams priklausantys butai, įrengta centralizuota šildymo sistema, funkcionuoja ir yra naudojamos iki šiol, ginčo patalpos, nors buvo rekonstruotos ir inventorizuotos kaip garažo patalpos, yra naudojamos kurui sandėliuoti ir daiktams laikyti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus išaiškinimus (nutarties 22 punktas), konstatuoja, kad šios teismų nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia funkcinio ryšio tarp butų ir ginčo patalpų egzistavimą – šios (gyvenamosios ir negyvenamosios) patalpos yra susijusios bendra ūkine paskirtimi, ginčo patalpų paskirtis – tenkinti butų savininkų poreikius. Šių patalpų naudojimo butų savininkų poreikiams tenkinti intensyvumo sumažėjimas, ką savo kasaciniu skundu nurodo atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė (nutarties 12.2 punktas), nereiškia funkcinio ryšio tarp pirmiau nurodytų patalpų išnykimo ir kartu per se (pats savaime) nelemia ginčo patalpų teisinio statuso pasikeitimo. Ginčo patalpos, ką pagrįstai konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, yra butų priklausiniai (1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis, CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinio skundo argumentai nepaneigia šių teismų išvadų pagrįstumo.

Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartis ar įstatymas nenustato kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis). Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad priklausinio, kaip antraeilio daikto, likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo: pagrindinio daikto perleidimas ar kitoks šio daikto teisinės būklės pakeitimas lemia atitinkamą priklausinio, kaip antraeilio daikto, teisinės būklės pakeitimą, nebent įstatymas ar daikto perleidimo (kitokio teisinės būklės pakeitimo) sandoris nustato kitaip. Išlyga dėl kitokio, negu nustato pirmiau nurodytos materialiosios teisės normos, antraeilio daikto likimo turi būti expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta įstatyme ar sutartyje.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė savo kasaciniu skundu pagrįstai nurodo, kad butų nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų butų priklausiniais, turėjo teisę įsigyti šias patalpas kartu su privatizuojamu butu, jeigu toks įsigijimas atitiko bendrųjų ir specialiųjų teisės normų nustatytą teisinį reglamentavimą. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punktas (12 pastraipa), be kita ko, nustatė, kad privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – įkainojami atskirai. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, remdamasi šia nuostata, teigia, kad tik tais atvejais, kuriais buto priklausinys yra identifikuojamas (nurodomas) buto privatizavimo sandoryje, priklausinį ištinka buto likimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės teikiamu aiškinimu.

Pirmiau jau buvo nurodyta, kad priklausinį, kaip šį antraeilį daiktą apibrėžia CK 4.19 straipsnio 1 dalis ar 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis, identifikuojantis požymis yra funkcinis ryšys tarp šio daikto ir pagrindinio daikto (nutarties 21–22 punktai). Priklausinio savybė tarnauti pagrindiniam daiktui nulemia šio antraeilio daikto likimą – priklausinys seka paskui pagrindinį daiktą (CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis). Šios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios priklausinių, kaip antraeilių daiktų, prigimtį, teisinį statusą, nenustato papildomų daiktų pripažinimo priklausiniais sąlygų, kartu neteikia tiesioginių ir (ar) netiesioginių nuorodų į privalomą priklausinio identifikavimą pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje, kuriuo keičiama pagrindinio daikto teisinė būklė. Priklausinio (ne)identifikavimas pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje nelemia priklausinio teisinio statuso, t. y. neturi įtakos priklausinio teisiniam likimui, kaip šis yra apibrėžtas CK 4.14 straipsnio 1 dalyje ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje, nebent pagrindinio daikto perleidimo (įsigijimo) ar kitame sandoryje aiškiai įtvirtinta išlyga, kad priklausinio neištinka pagrindinio daikto likimas. Kitoks aiškinimas neatitiktų pirmiau nurodytų materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priklausinių, kaip antraeilių daiktų, prigimtį, teisinį statusą, turinio.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad tarp butų privatizavimo dokumentų nėra duomenų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų ginčo patalpų atskirą įkainojimą ir atitinkamų kainų už šias patalpas sumokėjimą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad pagal butų privatizavimo sandorius buvo sumokėtos didesnės pinigų sumos, negu buvo nurodyta butų įkainojimo aktuose. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 2 punkte nustatyta, kad už privatizavimo vykdymą atsakingos miestų, rajonų valdybų (savivaldybėms priklausančių namų, butų), įmonių, įstaigų, organizacijų (jų balanse esančių gyvenamųjų namų, butų) administracijos sudarytos tarnybos arba komisijos. Todėl, jeigu ir egzistavo galimi ginčo patalpų, kaip priklausinių, privatizavimo įforminimo trūkumai, šie trūkumai negali būti panaudoti prieš ieškovus, kurie pagrindė faktinę aplinkybę, būtiną daiktui kito daikto priklausiniu pripažinti, t. y. funkcinio ryšio tarp butų ir ginčo patalpų egzistavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo reikalauti iš ieškovų (įrodinėjimo prasme) daugiau, negu pagal teisinį reguliavimą reikia, kad ginčo patalpos būtų pripažintos priklausiniais.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė savo kasacinio skundo argumentams dėl privalomo priklausinio identifikavimo buto privatizavimo sandoryje pagrįsti taip pat nurodo, kad kasacinio teismo praktika patvirtina, jog visi įsigyjami nekilnojamojo turto objektai turi būti identifikuoti privatizavimo sandoryje, ir kaip tokios praktikos pavyzdį pateikia 2012 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-142/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-142/2012">3K-3-142/2012</a>. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo vadovautis pirmiau nurodytoje nutartyje suformuluotais teisės išaiškinimais, nes skiriasi esminės bylų faktinės aplinkybės: pirma, lyginamos (pirminės) bylos procese nebuvo nustatytas (neegzistavo) funkcinis ryšys tarp butų ir negyvenamųjų patalpų, t. y. šios patalpos nebuvo susijusios bendra ūkine paskirtimi; antra, pirmiau nurodytos bylos procese nebuvo nustatytos (neegzistavo) negyvenamųjų patalpų perdavimo naudotis gyvenamųjų patalpų savininkams aplinkybės (šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovams buvo suteiktos teisės naudotis ginčo patalpomis). Be to, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė ne visai tinkamai interpretuoja pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties išaiškinimus dėl priklausinių identifikavimo pagrindinių daiktų privatizavimo sandoriuose. Aptariamoje kasacinio teismo nutartyje nėra pateiktas išaiškinimas, kad būtinoji daikto pripažinimo priklausiniu sąlyga yra šio daikto identifikavimas pagrindinio daikto įsigijimo (privatizavimo) sandoryje.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais išaiškinimais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę funkcinį butų ir ginčo patalpų ryšį, pagrįstai sprendė, jog ginčo patalpas, kaip priklausinius, butų privatizavimo sandoriais nenurodžius kitaip, ištiko butų likimas, t. y. ginčo patalpos perėjo butų savininkų nuosavybėn. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinio skundo argumentai nepaneigia šių bylą nagrinėjusių teismų išvadų pagrįstumo.

Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

Pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimas, peržiūrėjus bylą apeliacine tvarka, paliktas nepakeistas, pripažino ieškovams nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Trečiasis asmuo N. S. kasaciniu skundu nurodo, kad bylą nagrinėję teismai be teisinio pagrindo pripažino ieškovams prioritetines teises į garažo pastato patalpas. Ieškovams, remiantis CK 4.82 straipsnio 1 ir 7 dalimis, nepriklausomai nuo faktinių naudojimosi garažo patalpomis aplinkybių, priklauso tik atitinkamos (proporcingos) garažo patalpų dalys. Trečiojo asmens N. S. kasacinio skundo argumentas dėl prioritetinių teisių ieškovams suteikimo yra nepagrįstas.

Konkrečių nuosavybės dalių nenurodymas pripažįstant bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo patalpas nereiškia prioriteto ieškovų teisėms suteikimo ir kartu kitų butų savininkų, įskaitant trečiąjį asmenį N. S., teisių pažeidimo. Šios išvados teisinis pagrindas – CK 4.82 straipsnio 7 dalis, kuri expressis verbis apibrėžia, kaip nustatoma buto ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis. Teismas nagrinėja ginčus dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Ieškovai nekėlė klausimo, kad yra ginčas tarp jų, kaip bendraturčių, dėl kiekvieno jų nuosavybės dalies, įeinančios į bendrosios dalinės nuosavybės objektą, dydžio, ir neprašė šių dalių nustatyti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimu nenurodė ieškovų bendrosios dalinės nuosavybės dalių.

CPK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši proceso teisės norma atspindi ribotą apeliaciją, būdingą nacionaliniam civiliniam procesui. Ribota apeliacija reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (kas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Trečiasis asmuo N. S. nepateikė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino trečiųjų asmenų N. S. ir UAB „Real house“ atsiliepimu į apeliacinius skundus pateikto reikalavimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pakeitimo ir argumentų, kurie buvo nurodyti šiam reikalavimui pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pripažinęs ieškovams (ir kitiems butų savininkams) bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo patalpas, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nuosavybės teisė į ginčo patalpas yra pripažįstama daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), butų Nr. (duomenys neskelbtini) savininkams. Teisėjų kolegija sutinka su trečiojo asmens N. S. kasacinio skundo argumentu, kad tokia reikalavimo dėl nuosavybės teisės į ginčo patalpas pripažinimo išsprendimo formuluotė nėra tiksli. Teismine tvarka, jeigu nustatomas pagrindas, konkrečiais civilinių teisių gynimo būdais yra ginamos konkrečių asmenų, kurie kreipėsi į teismą teisminės gynybos, materialinės subjektinės teisės (CPK 5 straipsnis, CK 1.138 straipsnis). Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti aiškiai nurodyta, kaip ir kokių asmenų subjektinės teisės yra apgintos (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, patikslina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, nurodydama, kad nuosavybės teisė į ginčo patalpas pripažįstama ieškovams J. K., R. N. Š., S. Z., T. Z. ir J. Š., R. Š. bei A. Š.

Kiti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens N. S. kasacinių skundų argumentai nėra tiek teisiškai išsamūs ir (ar) teisiškai reikšmingi, kiek reikia, kad sudarytų kasacijos dalyką (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl kasacinis teismas nepasisako dėl likusių kasacinių skundų argumentų.

Dėl procesinės baigties

Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens N. S. kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus. Todėl bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai paliekami nepakeisti, pirmiau nurodytu būdu patikslinant šių procesinių sprendimų rezoliucines dalis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi atidėjo atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei 93 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinis skundas yra atmestas. Todėl valstybei priteisiamas iš šios atsakovės 93 Eur žyminis mokestis (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Abu (atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens N. S.) kasaciniai skundai yra atmesti. Todėl ieškovai įgijo teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimus (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Ieškovai J. K., R. N. Š., S. Z. ir R. Š. patyrė 1000 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimus į kasacinius skundus (visi ieškovai, išskyrus S. Z., sumokėjo advokatui po 200 Eur už jo suteiktas teisines paslaugas, S. Z., kuris atsiskaitė su advokatu ir už ieškovę T. Z., sumokėjo 400 Eur). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasaciniais skundais pateiktus reikalavimus, argumentus ir nagrinėjimo pagal šiuos skundus apimtis, nurodo, kad atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei tenka pareiga padengti tris ketvirtąsias ieškovų patirtų išlaidų dalis, trečiajam asmeniui N. S. – vieną ketvirtąją ieškovų patirtų išlaidų dalį. Todėl ieškovams iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priteisiami 750 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimai, iš trečiojo asmens N. S. – 250 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimai.

Pirmiau nurodytomis proporcijomis paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos sudaro 70,08 Eur. Todėl valstybei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priteisiamas 52,56 Eur šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, iš trečiojo asmens N. S. – 17,52 Eur šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 9 d. nutarties rezoliucines dalis, nurodant, kad J. K., R. N. Š., S. Z. (S. Z.), T. Z. ir J. Š., R. Š. bei A. Š. pripažįstama nuosavybės teisė į garažą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti J. K. iš Vilniaus miesto savivaldybės 150 (vieno šimto penkiasdešimties) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš N. S. – 50 (penkiasdešimties) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti R. N. Š. iš Vilniaus miesto savivaldybės 150 (vieno šimto penkiasdešimties) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš N. S. – 50 (penkiasdešimties) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti S. Z. iš Vilniaus miesto savivaldybės 300 (trijų šimtų) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš N. S. – 100 (vieno šimto) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti R. Š. iš Vilniaus miesto savivaldybės 150 (vieno šimto penkiasdešimties) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš N. S. – 50 (penkiasdešimties) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš Vilniaus miesto savivaldybės 93 (devyniasdešimt trijų) Eur žyminį mokestį ir 52,56 Eur (penkiasdešimt dviejų Eur 56 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą, iš N. S. – 17,52 Eur (septyniolikos Eur 52 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Išsiųsti nutarties kopiją valstybės įmonei „Registrų centras“.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas