L. J. pagal BK 140 str., 28 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-38-788/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-67758-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1; 1.2.4.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžiu L. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., išskyrus kai tai susiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam A. T. padarytą turtinę žalą.

Iš L. J. priteista nukentėjusiajam A. T. 55,21 Eur turtinei, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 1000 Eur advokato išlaidoms apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutartimi nuteistosios L. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. J. nuteista už tai, kad 2015 m. gruodžio 6 d. apie 1.00 val. šalia įėjimo į restoraną (duomenys neskelbtini) Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sudavė vieną kartą stikliniu buteliu A. T. į pakaušį, padarydama muštinę žaizdą pakaušyje, taip nežymiai sutrikdė jam sveikatą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistoji L. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 27 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nutartį ir pritaikius BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalis bylą nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, surašydamas nuosprendžio aprašomąją dalį nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų, nes dalis išvadų prieštaringos, pagrįstos prielaidomis, neatitinka bylos aplinkybių, nenurodyti motyvai, kuriais atmesti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai, o kasatorės veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

2.2. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kasatorė 2015 m. gruodžio 6 d. apie 1.00 val. šalia restorano (duomenys neskelbtini) sudavė A. T. buteliu į pakaušį, bet nurodytas faktas nepaneigė kasatorės teisinės pozicijos, kad taip ji, neperžengdama būtinosios ginties ribų, gynė savo vyrą A. J.

2.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, objektyviu įrodymu pripažino A. T. parodymus, taip pat ir tuos, kuriais jis patvirtino, kad smaugė kasatorės vyrą, prispausdamas keliu prie kaklo iš nugaros. Kita vertus, teismas konstatavo, kad įrodymų, patvirtinančių, kad A. J. (kasatorės vyras) būtų buvęs smaugiamas A. T., nėra. Teismas nevertino ir kitų bylos įrodymų. Restorane (duomenys neskelbtini) padarytame vaizdo įraše užfiksuota, kaip A. J. su draugu priėjo prie baro, susimokėjo pagal sąskaitą, netrukus priėjo nepažįstamas vyras, kuris stovėjo šalia A. J., ir smūgiavo A. J. į veidą, o šis krito ant žemės, atsistojo, bandė gintis, prie A. J. pribėgo A. T. ir už kaklo ištempė iš restorano.

2.4. Vilniaus apygardos prokuratūros priimtas procesinis sprendimas, iš kurio išplaukia, kad A. J. 2015 m. gruodžio 5 d. restorane (duomenys neskelbtini) nepadarė jokio administracinio teisės pažeidimo, nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo. A. J. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad A. T. be jokio pagrindo naudojo prieš jį fizinį smurtą, smaugė, o jis prašė pagalbos. Liudytojai J. A. ir V. K. (V. K.) patvirtino, kad A. J. restorane (duomenys neskelbtini) buvo sumuštas tuo metu, kai norėjo atsiskaityti už pobūvį, A. T., be jokio pagrindo neleisdamas pasiimti savo drabužių, daiktų (dovanų), piniginės su pinigais, tuo metu, kai A. J. jau niekas nemušė, panaudodamas kovinius veiksmus, už kaklo ištempė jį iš restorano vidaus, o vėliau smaugė spausdamas savo keliu jam kaklą. Specialisto išvada, kuria A. T. nustatyta muštinė žaizda pakaušyje, patvirtina, kad smūgį kasatorė sudavė jam iš nugaros, nematydama jo veido. Kitų sužalojimų, išskyrus padarytą kasatorės, jam nebuvo nustatyta. Apklaustos restorano darbuotojos J. Z., K. B. negalėjo pasakyti, ar ant A. T. drabužių tą vakarą buvo kokių nors specialių apsaugos darbuotojo ženklų. Pažymėtina ir tai, kad A. T. neturėjo teisės vykdyti apsaugos darbuotojo funkcijas pagal Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo (nuo 2019 m. gegužės 1 d. galiojanti įstatymo redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes byloje yra duomenų, kad jis buvo teistas, jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto šeimoje, be to, teismui jis nepateikė apsaugos darbuotojo pažymėjimo, kurį išduoda teritorinis policijos skyrius. Šie įrodymai objektyviai patvirtino faktines bylos aplinkybės, kasatorės parodymus ir teisinę poziciją, kad 2015 m. gruodžio 5 d. restorane (duomenys neskelbtini) su savo vyru A. J. ir draugais, maždaug 25 asmenys, nuo 19.00 val. šventė vyro gimtadienį.

2.5. Bylos duomenys rodo, kad konfliktą restorane sukėlė ir kasatorės vyrą sumušė nenustatyti restorano lankytojai, o jiems vėliau padėjo nukentėjusysis A. T., kuris be jokio pagrindo už kaklo ištempė A. J. iš restorano, tada panaudodamas kovinius veiksmus pargriovė ant žemės ir pradėjo smaugti. Tokie nukentėjusiojo veiksmai buvo akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio jos vyras A. J. ir kasatorė turėjo pakankamą pagrindą gintis. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad A. J. buvo sumuštas restorane, bet šios aplinkybės nevertino viso įvykio kontekste ir nelygino su konflikte nedalyvavusių liudytojų parodymais, vaizdo įrašu. Darydamas išvadą dėl A. J. bandymo po kelių minučių įeiti į restoraną pasiimti savo daiktų, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne bylos duomenų analize, o vien konfliktą sukėlusio A. T. pozicija, pateikta pirmosios instancijos teisme, kad jam kilo grėsmė dėl to, kad A. J. bandė įeiti į restorano vidų.

2.6. A. T. savo elgesį grindė apsaugos darbuotojo funkcijų vykdymu, bet nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškinti, kokie teisės aktai reglamentuoja jo teises ir pareigas ir kokios yra jo teisės ir pareigos, negalėjo. Be to, A. T. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jam kilo reali grėsmė dėl to, kad neva A. J. pradėjo artintis prie jo, ir savo veiksmus atliko esant būtinosios ginties situacijai, gindamas savo sveikatą nuo pavojingo, realiai grėsusio kėsinimosi, be to, elgėsi neviršydamas apsaugos darbuotojui suteiktų teisių. Tačiau Asmens ir turto saugos įstatymas (nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustato, kad: apsaugos darbuotojas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, t. y. fizinę jėgą ar kovinius imtynių veiksmus, įstatymo nustatytais pagrindais (2 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 1 dalis); tai leistina tokiais atvejais, kai atremiamas pasikėsinimas, gresiantis apsaugos darbuotojo sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimas, kuriuo siekiama iš jo atimti specialiąją priemonę ir (ar) šaunamąjį ginklą, taip pat pašalinant iš saugomų objektų, masinių ar kitų renginių asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugos darbuotojo reikalavimų (16 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai); apsaugos darbuotojas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš asmenį, kuris kėsinasi į saugomą subjektą ar objektą, pažeidžia viešąją tvarką ar priešinasi sulaikomas, būtų panaudota tiek šiame straipsnyje nurodytų priemonių ir tokiu mastu, kiek yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti bei sulaikomo asmens pasipriešinimui neutralizuoti (15 straipsnio 4 dalis). Pagal byloje nustatytas aplinkybes kasatorės vyras A. J. nesikėsino į saugomą subjektą ar objektą, nepažeidė viešosios tvarkos ir nesipriešino sulaikomas. Pargriovęs A. J. ant grindų ir smaugdamas, A. T. panaudojo tokio pobūdžio fizinę jėgą ir tokiais tikslais, kad vertinti jo veiksmus kaip atitinkančius šias įstatymo nuostatas nėra pagrindo. Asmens ir turto saugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apsaugos darbuotojui, panaudojusiam fizinę prievartą, specialiąsias priemones ar šaunamąjį ginklą, taikomi įstatymų, reglamentuojančių būtinąją gintį ir būtinąjį reikalingumą, reikalavimai. Pažymėtina, kad A. T. aukštas, stambaus kūno sudėjimo, sportininkas, kovos meno meistras, nuolat keliantis savo meistriškumą (byloje pateikė tai patvirtinančius dokumentus), o A. J. neaukštas, vidutinio kūno sudėjimo, dirbantis vairuotoju, ramaus būdo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad A. T. akivaizdžiai viršijo jam suteiktus įgaliojimus, be jokio pagrindo prieš tai sumuštą A. J. už kaklo ištempdamas iš restorano vidaus, vėliau smaugdamas prispaudęs keliu, bet nesiėmė jokių veiksmų prieš asmenis, kurie sumušė A. J. Be to, A. J. sumušimo faktą teismas be jokio pagrindo įvardijo kaip muštynes, nors A. J. nieko nedarė, o buvo mušamas, byloje yra nuotrauka, kurioje matyti, kad nuo sumušimo patinęs visas jo veidas. A. J. negrasino ir jokių smurtinių veiksmų prieš A. T. neatliko. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad asmuo, būdamas apsaugos tarnybos darbuotojas, pagal savo darbo pobūdį ir patirtį gali ir privalo adekvačiai vertinti susidariusią jam pakankamai įprastą situaciją, nesant objektyviai egzistuojančios grėsmės be pagrindo negali naudoti fizinės jėgos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-378/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-378/2010">2K-378/2010</a>). Atkreiptinas dėmesys, kad visi įvykiai vyko restorane, kur elgesio normos nėra tokios griežtos, žmonės susirenka neformaliai bendrauti, švęsti, šioje vietoje leidžiama vartoti alkoholį. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 5 d. restorane (duomenys neskelbtini) buvo susirinkę daug žmonių, daugelis jų vartojo alkoholį, dėl to restorane įvyko ne vienas konfliktas, bet nė karto nebuvo iškviesta policija. A. T. buvo suduotas tik vienas smūgis, kai šis buvo užgulęs ir smaugė A. J., todėl kasatorės reakcija turėjo būti įvertinta kaip siekimas apgintį vyrą.

2.7. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad A. T. minėta liudytoja K. B., neva nurodžiusi A. J. kaip asmenį, kurį reikia išvesti iš restorano, teisme nepatvirtino šios aplinkybės, be to, paaiškino, kad tuo metu, kai A. J. buvo mušamas restorane, ji buvo savo kabinete ir nieko nematė, apie incidentą sužinojo iš savo darbuotojų, šio prieštaravimo nepašalino, bet besąlygiškai patikėjo A. T. parodymais, nors minėta aplinkybė yra viena iš esminių, pagal kurią galima būtų spręsti apie A. T. veiksmų teisėtumą.

2.8. Atsižvelgus į kasacinės instancijos teismo išaiškinimus dėl BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, atitinkančių būtinosios ginties situaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-378/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-378/2010">2K-378/2010</a>, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-294/2011), darytina išvada, kad A. T. sveikatai realus pavojus negrėsė, nes A. J. buvo prieš tai sumuštas, fiziškai silpnesnis, neturėjo jokių grėsmingų įrankių, o įvykio vietoje buvo daug žmonių, be to, įvykio metu restorane buvo kitų darbuotojų, šalia stovėjo kitas apsaugos darbuotojas, taip pat nebuvo ir teisinio pagrindo jo veiksmus traktuoti kaip būtinąją gintį, nes, pagal savo darbo pobūdį ir patirtį galėdamas ir privalėdamas adekvačiai vertinti susidariusią jam pakankamai įprastą situaciją, pasielgė priešingai – nesant objektyviai egzistuojančios grėsmės be pagrindo panaudojo fizinę jėgą – pargriovė A. J. ant betoninių grindų, spausdamas keliu pradėjo smaugti, todėl nuo minėto momento A. J. ir kasatorei atsirado teisė į būtinąją gintį, bet pirmosios instancijos teismas padarė priešingas išvadas.

2.9. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu tenkindamas A. T. patikslintą ieškinį, priteisė atlyginti jam turtinę, neturtinę žalą ir išlaidas advokatui, nors patikslintas ieškinys buvo pateiktas jau po to, kai teismas baigė įrodymų tyrimą. Taigi teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 141 straipsnio 1 dalies reikalavimų, padarė BPK 112 straipsnio, 113 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie yra esminiai, nes sutrukdė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, neatsižvelgė į teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01MC0xMDczLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-50-1073/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-50-1073/2019">2K-7-50-1073/2019</a>).

2.10. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir atmesdamas nuteistosios apeliacinį skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 6 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų, įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų ir padarė nepagrįstas išvadas, o šie pažeidimai yra esminiai.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios L. J. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Nuosprendis, kuriuo L. J. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus A. T. sveikatos sutrikdymo, grindžiamas nukentėjusiojo A. T., iš dalies nuteistosios, liudytojų A. J., T. B., J. A., V. K. parodymais, 2015 m. gruodžio 8 d. specialisto išvada, kad A. T. nustatyta muštinė žaizda pakaušyje galėjo būti padaryta tiriamojo nurodytu laiku (2015 m. gruodžio 6 d.) ir būdu, sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, bei kita bylos medžiaga.

3.2. Kasacinio skundo argumentas, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, todėl reikia taikyti BK 28 straipsnio nuostatas, nepagrįstas. Bylos duomenys rodo, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes nebuvo pavojingo kėsinimosi į įstatymo saugomas vertybes. Nuteistosios ir liudytojų T. B., A. J. parodymai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nukentėjusiojo veiksmai prieš A. J. buvo nukreipti ne siekiant jį sužaloti, o sutramdyti dėl šio ankstesnių netinkamų veiksmų. Tai suprato ir kasatorė, kuri neturėjo pagrindo naudoti fizinio smurto, neva siekdama apginti savo sutuoktinį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad L. J. nusikalstamus veiksmus lėmė ir jų motyvas buvo ne siekis apginti sutuoktinį, o nepagrįstas nepasitenkinimas A. T. veiksmais. Tai patvirtina nuteistosios elgesys įvykio metu, nes ji nesikreipė pagalbos į įvykio vietoje buvusius kartu su ja ir jos sutuoktiniu šventusius asmenis, prieš nukentėjusįjį fizinių veiksmų nesiėmė, tik prašė paleisti A. J., vėliau bandė nukentėjusįjį nustumti nuo sutuoktinio, bet nustūmė ją pačią. Kasatorė ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jos veiksmus lėmė pyktis, nes jai nepavyko atitraukti nukentėjusiojo nuo A. J. Nuteistoji neturėjo pagrindo manyti, jog sutuoktiniui gresia pavojus, tai patvirtina ne tik įvykio aplinkybės, bet ir kitų asmenų elgesys. Įvykio vietoje buvę A. J. gimtadienį šventę asmenys veiksmų prieš A. T. nesiėmė, tik prašė paleisti A. J. arba visiškai nieko nedarė. Liudytojas J. A. nurodė prašęs nukentėjusiojo tinkamai elgtis su A. J., liudytojas V. K. paaiškino, kad stebėjo įvykį, bet nereagavo į savo pusseserės sutuoktinio sulaikymą, o liudytojas T. B. nurodė, kad jis bandė nuraminti būtent A. J. ir nukentėjusiojo prašė jį paleisti.

3.3. Nors vertinant nuteistosios veiksmus ir nėra reikšminga tai, ar ji suprato, kad jos sutuoktinį laiko apsaugos darbuotojas, nes nepriklausomai nuo asmens atliekamų funkcijų susidariusioje situacijoje ji neturėjo pagrindo naudoti fizinę prievartą, bylos duomenys patvirtina, kad kasatorė turėjo suprasti ir suprato, kad A. J. laiko apsaugos darbuotojas. Ateidama į restoraną kasatorė matė prie durų stovinčius apsaugos darbuotojus A. T. ir M. K., vaizdo įraše užfiksuota, kaip apsaugos darbuotojai tramdo jos brolį, atlikdami analogiškus veiksmus, kaip ir laikant prispaustą A. J. Kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusįjį apibūdinančių duomenų taip pat negali daryti įtakos vertinant nuteistosios veiksmus.

3.4. Byloje BPK 112 straipsnio 1 dalies reikalavimai nepažeisti, nes civilinis ieškinys buvo pareikštas iki įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme pradžios. BPK nedraudžia civiliniam ieškovui tikslinti pareikštą civilinį ieškinį. Nuteistoji ir jos gynėjas turėjo pakankamai laiko susipažinti su nukentėjusiojo patikslintu civiliniu ieškiniu ir galimybę pasisakyti dėl jame išdėstytų reikalavimų pagrįstumo, todėl nuteistosios teisės nebuvo pažeistos.

3.5. Kasaciniame skunde nurodoma, kaip pažeista BPK 326 straipsnio 6 dalis neteko galios priėmus 2007 m. birželio 28 d. įstatymą, įsigaliojusį 2007 m. rugsėjo 1 d.

3.6. Teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorė, neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais teismai grindė nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąją L. J., nukentėjusįjį A. T., liudytojus K. B., A. J., V. K., T. B., A. M., balsu perskaitė liudytojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, išvardydamas paskelbė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, juos vertino bei išdėstė motyvuotas išvadas dėl jų laikydamasis BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Tai, kad kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies ar 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimai.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios L. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl būtinosios ginties teisėtumo sąlygų ir įrodymų vertinimo jas nustatant

5. Kasaciniame skunde iš esmės nesutinkama su teismų sprendimais kasatorės veiksmus kvalifikuoti ir ją nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kasatorė teigia, kad ji, neperžengdama būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindama kitą asmenį – savo vyrą A. J., todėl jai turi būti taikomos BK 28 straipsnio nuostatos. Kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų netiria ir faktinių aplinkybių nenustato, bet patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

7. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-59/2010">2K-59/2010</a>, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt.). Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios ginties situacija. Tariamoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis tik pateisinamos klaidos atveju, t. y. kai susidariusios įvykio aplinkybės leido asmeniui pagrįstai manyti esant pavojingą kėsinimąsi ir kai jis neturėjo ir negalėjo suvokti, jog kėsinimosi iš tikrųjų nėra. Jeigu besiginantysis suklydo vertindamas kito asmens elgesį kaip pavojingą kėsinimąsi, nors galėjo ir turėjo išvengti klaidos, jo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tačiau tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo ir asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, tokia veika kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-212/2009, 2K-602/2011).

8. Byloje ištirtais įrodymais (nukentėjusiojo A. T., liudytojų V. K., A. J., J. A., T. B., K. B. parodymais, specialisto išvada, vaizdo įrašais) nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad šalia įėjimo į restoraną nuteistoji L. J., reaguodama į apsaugos pareigas vykdančio A. T. veiksmus, kai jis buvo paguldęs ant grindų ir laikė prispaudęs jos vyrą A. J., sudavė A. T. vieną smūgį buteliu į pakaušį, taip padarydama jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

9. Teismai, remdamiesi pirmiau nurodytais įrodymais, konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad L. J. įgyvendino teisę į būtinąją gintį, nes A. T. veiksmai prieš A. J. nelaikytini pavojingu kėsinimusi ir šiais veiksmais A. T. siekė atlikti savo kaip apsaugos darbuotojo funkcijas, t. y. malšinti prie baro prasidėjusias muštynes ir padaryti tvarką, kai buvo pakviestas administratorės dėl kilusių muštynių. Nuteistosios versiją, kad A. T. smaugė A. J. ir kad ji nesuprato, jog suduoda smūgį savo pareigas vykdančiam apsaugos darbuotojui, teismai atmetė kaip neatitinkančią bylos įrodymų. Teismų konstatuota, kad A. T. veiksmai nekėlė realaus pavojaus A. J., o L. J. elgesys konfliktinėje situacijoje buvo neatsakingas ir nulemtas pykčio, nes jai nepavyko atitraukti nukentėjusiojo nuo savo sutuoktinio. Teismų argumentai, pagrindžiantys šias išvadas, išsamūs ir įtikinami. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingas išvadas.

10. Tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunduose nuteistoji daug dėmesio skiria Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatoms, kurias neva pažeidė apsaugos pareigas vykdęs nukentėjusysis, tvirtinama, kad jis apskritai neturėjo teisės dirbti apsaugos darbuotoju, nes anksčiau buvo teistas. Tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad nukentėjusiojo veiksmai drausminant konfliktuojančius restorano lankytojus, kaip jie bebūtų vertinami pagal šio įstatymo nuostatas, neatitinka pavojingo ir realaus kėsinimosi požymių. Taigi byloje nenustatyta esminė būtinosios ginties sąlyga. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad minėtos nuorodos į Asmens ir turto saugos įstatymą nepagrindžia išvados, kad nuteistoji veikė būtinosios ginties sąlygomis.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų nustatytos aplinkybės neleidžia nuteistosios veiksmuose įžvelgti ir tariamosios ginties požymių. Kaip matyti iš teismų nustatytų bylos aplinkybių, L. J. smūgį buteliu į pakaušį nukentėjusiajam A. T. sudavė ne dėl situacijos vertinimo klaidos, o dėl išskirtinai subjektyvios priežasties, t. y. dėl pykčio ir nepasitenkinimo A. T. veiksmais, kuriais jos sutuoktinis buvo drausminamas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o BK 28 straipsnio nuostatos byloje netaikytos pagrįstai.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

12. Kasacinio skundo teiginiai dėl procesinių pažeidimų neįvykdžius apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), taip pat dėl netinkamo įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) grindžiami deklaratyviais teiginiais, kurių esmė – nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Tokie teiginiai nelaikyti pagrindu abejoti priimto procesinio sprendimo teisėtumu. Kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta išsamiai ir argumentuotai, priešingai nei kasaciniame skunde teigia nuteistoji, BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nepažeisti.

13. Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl per vėlai pareikšto civilinio ieškinio. Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškinys buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 6). Teismo proceso metu nukentėjusysis pateikė patikslintą civilinį ieškinį (3 t., b. l. 7–8). BPK 112 straipsnyje nurodyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, bet ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Vėliau reiškiamas ieškinys neturi būti priimamas, nes pradėjus įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme turi būti aiškios įrodinėjimo ribos. Tačiau tikslinti ieškinį baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia ir pradėjus teisme įrodymų tyrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-788/2018, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01MC0xMDczLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-50-1073/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-50-1073/2019">2K-7-50-1073/2019</a>, 2K-225-303/2019 ir kt.). Nuteistoji ir jos gynėjas turėjo pakankamai laiko susipažinti su nukentėjusiojo patikslintu civiliniu ieškiniu ir galimybę pasisakyti dėl jame išdėstytų reikalavimų pagrįstumo, todėl nuteistosios teisės dėl ieškinio patikslinimo nebuvo pažeistos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios L. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Olegas Fedosiukas