J. M. pagal BK 222 str., 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-92-697/2024

Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00030-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10; 1.2.18.11;

1.2.17.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,

nuteistojo J. M. gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio dalies.

Telšių apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu J. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Kaustina“ apgaulingo apskaitos tvarkymo), 222 straipsnio 1 dalį (dėl J. M. ūkio apgaulingos apskaitos tvarkymo), 223 straipsnio 1 dalį (dėl ūkininko J. M. ūkio aplaidaus apskaitos tvarkymo), 182 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

Šiuo nuosprendžiu išteisintas ir S. P., tačiau dėl jo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu Telšių apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. nuosprendis dėl J. M. pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria J. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų požymių, ir jis pripažintas kaltu bei nuteistas: pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) – dėl UAB „Kaustina“ apgaulingos apskaitos organizavimo ir tvarkymo) 525 MGL (19 771,5 Eur) dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) – dėl J. M. ūkio apgaulingos apskaitos tvarkymo) – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda; pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) – 60 MGL (2259,6 Eur) dydžio bauda; pagal BK 207 straipsnio 2 dalį (2019 m. liepos 16 d. įstatymo redakcija) – 550 MGL (20 713 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 500 MGL (20 713 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, iš J. M. konfiskuotas uždraustos veikos rezultatas – nusikalstamu būdu įgytos lėšos – 62 595 Eur.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Kaustina“ apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo) nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. sausio 13 d., nebūdamas UAB „Kaustina“ darbuotojas, o nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2014 m. sausio 10 d. dirbdamas vadybininku, realiai būdamas faktinis UAB „Kaustina“ vadovas, tyčia organizavo ir vykdė UAB „Kaustina“ apgaulingą teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, veikdamas kartu su S. P., fiktyviu UAB „Kaustina“ direktoriumi, šio padedamas, ir dėl to negalima iš dalies nustatyti ūkio subjekto veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. J. M., siekdamas pridengti savo realiai organizuojamą ir vykdomą UAB „Kaustina“ ūkinę finansinę veiklą, vengdamas oficialiai būti įmonės akcininku ir vadovu, organizavo UAB „Kaustina“ veiklą per kitą asmenį – 2011 m. lapkričio 25 d. paskyrė įmonės akcininku ir direktoriumi S. P., taip pasitelkdamas oficialiai UAB „Kaustina“ pareigas einantį asmenį, pats ir per minėtą asmenį jo vardu tyčia laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2014 m. sausio 13 d. realiai organizavo ir vykdė UAB „Kaustina“ apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą (vienas iš privalomų apskaitos dokumento rekvizitų yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys), davė nurodymus S. P. pasirašyti jo paties, J. M., išrašytus tikrovės neatitinkančius dokumentus: 2013 m. liepos 15 d. 23 711,26 Lt (6867,25 Eur) sumos, 2013 m. liepos 17 d. 126 145,08 Lt (36 534,14 Eur) sumos, 2014 m. sausio 3 d. 117 318,17 Lt (33 977,69 Eur) sumos ir 2014 m. sausio 13 d. 352 762,56 Lt (102 167,10 Eur) sumos PVM sąskaitas faktūras dėl UAB „Kaustina“ statybos darbų (kelio, privažiavimo, pamatų mūro, pastato langų ir durų, išorės elektros tinklų įrengimo, pastato konstrukcijos) atlikimo ūkininkui J. M., šiuose dokumentuose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys – neatitinka tikrovės, nes darbus atliko ne UAB „Kaustina“. Po to J. M. šias PVM sąskaitas faktūras pateikė UAB „Kaustina“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei UAB „Main Financial Solutions“ įtraukti į apskaitą, taip 2013 m. ir 2014 m. buhalterinėje apskaitoje nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2014 m. sausio 13 d. išrašytų sąskaitų registre užfiksuotos neįvykusios 661 715,95 Lt (191 646,19 Eur) sumos ūkinės operacijos, be to, J. M., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, nurodė S. P. į 2013 m. UAB „Kaustina“ apskaitą įtraukti duomenis, t. y. J. M. 2013 m. gruodžio 3 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, apie neįvykusias ūkines operacijas – J. M. suteiktas 41 778,88 Lt (12 100 Eur) vertės konsultavimo paslaugas įmonei UAB „Kaustina“, nes konsultavimo paslaugos UAB „Kaustina“ suteiktos nebuvo, o S. P., įvykdydamas J. M. nurodymą, į 2013 m. UAB „Kaustina“ apskaitą šią PVM sąskaitą faktūrą įtraukė. Dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „Kaustina“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2013 m. ir 2014 m.

2. J. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl J. M. ūkio apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo) nuteistas už tai, kad būdamas ūkininkas, atsakingas už ūkininko J. M. ūkio buhalterinę apskaitą, žinodamas, kad pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą yra atsakingas ūkio subjekto vadovas, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 13 straipsnio 3 dalies, kurioje nurodyta, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, nuostatas, nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2014 m. sausio 13 d. tyčia apgaulingai tvarkė ūkininko J. M. ūkio buhalterinę apskaitą – į ūkininko J. M. ūkio apskaitą įtraukė UAB „Kaustina“ vardu išrašytas 2013 m. liepos 15 d. 23 711,26 Lt (6867,25 Eur) sumos, 2013 m. liepos 17 d. 126 145,08 Lt (36 534,14 Eur) sumos, 2014 m. sausio 3 d. 117 318,17 Lt (33 977,69 Eur) sumos ir 2014 m. sausio 13 d. 352 762,56 Lt (102 167,10 Eur) sumos PVM sąskaitas faktūras dėl UAB „Kaustina“ statybos darbų (kelio, privažiavimo, pamatų mūro, pastato langų ir durų, išorės elektros tinklų įrengimo, pastato konstrukcijos) atlikimo ūkininkui J. M., šiose PVM sąskaitose faktūrose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys – neatitinka tikrovės, be to, į apskaitą įtraukė J. M. 2013 m. gruodžio 3 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą apie neįvykusias jo paties, J. M., suteiktas 41 778,88 Lt (12 100 Eur) vertės konsultavimo paslaugas įmonei UAB „Kaustina“, dėl to negalima iš dalies nustatyti ūkininko J. M. ūkio veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2013 ir 2014 m.

3. J. M. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas atsakingas už savo kaip ūkininko ūkio buhalterinę apskaitą, žinodamas, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą yra atsakingas ūkio subjekto vadovas, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų – nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. aplaidžiai tvarkė ūkininko J. M. buhalterinę apskaitą, neišsaugojo 2013–2015 metų prekių ar paslaugų įsigijimo ir pardavimo dokumentų, pajamų, sąnaudų, turto ir skolų registrų, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos ir neišsaugojo dokumentų, pagrindžiančių: 2013 metų metinėje pajamų deklaracijoje deklaruotas kaip iš žemės ūkio veiklos 3508,80 Lt (10 16,22 Eur) pajamas, įtrauktas į mokestinio laikotarpio pajamų mokesčio bazę, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 750 325 Lt (217 309,14 Eur) įplaukas ir 737 823,08 Lt (213 688,33 Eur) išlaidas; 2014 metų metinėje pajamų deklaracijoje deklaruotas kaip iš žemės ūkio veiklos 2256,70 Lt (653,58 Eur) pajamas, įtrauktas į mokestinio laikotarpio pajamų mokesčio bazę, finansinėje ataskaitoje „Pelno (nuostolių) ataskaita“ nurodytas veiklos pardavimo pajamas – 11 689,00 Eur, veiklos sąnaudas – 14 241 Eur, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įplaukas – 1 067 434,89 Lt (309 150,51 Eur) ir išlaidas – 1 079 953,13 Lt (312 776,05 Eur), sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įplaukas – 99 599,53 Eur ir išlaidas – 99 599,10 Eur, nurodytų likučių finansinėje ataskaitoje „Balansas“ už 2014 m. pastatų – 336 740 Eur, biologinio turto – 990 Eur, trumpalaikio turto – 36 362 Eur, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – 87 805 Eur teisingumą; 2015 metų metinėje pajamų deklaracijoje deklaruotas veiklos 26 650,30 Eur pajamas, 88 478,00 Eur leidžiamų atskaitymų, 2320,00 Eur pajamas, įtrauktas į mokestinio laikotarpio pajamų mokesčio bazę, finansinėje ataskaitoje „Pelno (nuostolių) ataskaita“ už 2015 m. nurodytas veiklos pardavimo pajamas – 28 000 Eur, veiklos sąnaudas – 83 593 Eur, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 102 277,20 Eur įplaukas ir 102 277,20 Eur išlaidas, nurodytų likučių finansinėje ataskaitoje „Balansas“ už 2015 m. pastatų – 322 745 Eur, biologinio turto – 701 Eur, trumpalaikio turto – 35 196 Eur, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – 70 535 Eur teisingumą, dėl to negalima iš dalies nustatyti J. M. ūkio veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2013 m. ir 2014 m., ir nėra galimybės nustatyti J. M. ūkio veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2015 m.

4. J. M. pagal BK 207 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d., tyčia apgaulės būdu sukčiaudamas dėl Europos Sąjungos paramos gavimo, savo naudai įgijo didelės – 59 995 Eur vertės svetimą turtą – Europos Sąjungos paramos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, administruojamas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NMA). J. M., kaip paramos gavėjas, 2011 m. rugpjūčio 31 d. NMA pateiktos paraiškos pagrindu pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų paramos programos priemonę „Kaimo turizmo skatinimas“, su NMA 2012 m. balandžio 12 d. pasirašytos Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo skatinimas“ veiklos srities „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“, paramos sutarties Nr. 3KT-KV-11-1-007136-PR001 pagrindu, pagal kurią įsipareigojo įgyvendinti projektą „J. M. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“, kurios 2 punkte nurodoma, jog paramos gavėjui kompensuojama iki 690 560 Lt (200 000 Eur), t. y. 65 proc., visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų, 6.1 punkte numatyta pirma paramos dalis iki 248 386 Lt (71 937,56 Eur), kuri bus suteikta paramos gavėjo ūkininko J. M. investicinėms išlaidoms kompensuoti – pastatų, statinio statybai ir konstrukcijai (gyvenamasis namas (I dalis), ir kad mokėjimo prašymas turi būti pateiktas iki 2012 m. rugsėjo 16 d., 6.2 punkte nurodyta, kad paramos dalis iki 280 888 Lt (81 350,79 Eur) bus suteikta šioms paramos gavėjo investicijoms (išlaidoms, sąnaudoms) kompensuoti: pastatų, statinių statybai ir rekonstrukcijai (gyvenamasis namas (II dalis), ir kad mokėjimo prašymas turi būti pateiktas iki 2013 m. rugpjūčio 7 d., taip pat papildomais susitarimais 2012 m. spalio 12 d. Nr. 1, 2013 m. birželio 7 d. Nr. 2, 2013 m. liepos 5 d. Nr. 3 dėl 2012 m. balandžio 12 d. paramos sutarties 6.1 punkto pakeitimo, kuriais pakeistas mokėjimo prašymo pateikimo terminas iki 2013 m. liepos 18 d., bei 2013 m. gruodžio 2 d. susitarimu Nr. 4, kuriuo pakeičiamas 6.1 punktas, kad pirma dalis yra iki 80 127 Lt (23 206,38 Eur) paramos gavėjo investicijoms (išlaidoms, sąnaudoms) kompensuoti – pastatų, statinių statybai ir rekonstrukcijai (gyvenamasis namas (I dalis)), bei pakeičiamas paramos sutarties 6.2 punktas, kad antra paramos dalis iki 298 824 Lt (86 545,41 Eur) bus suteikta paramos gavėjo (išlaidoms, sąnaudoms) kompensuoti – pastatų, statinių statybai ir rekonstrukcijai (gyvenamasis namas (II dalis)) ir kad mokėjimo prašymas turi būti pateiktas iki 2014 m. sausio 17 d., turėdamas nusikalstamą sumanymą suklaidinti Nacionalinę mokėjimo agentūrą ir neteisėtai apgaule, t. y. savo, paramos gavėjo ūkininko J. M., naudai, įgyti Europos Sąjungos lėšas ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas bei siekdamas gauti paramą už realiai neapmokėtas išlaidas pagal projekto sutartį už I paramos dalį, NMA Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Vilniaus paramos administravimo skyriui 2013 m. liepos 18 d. pateikė mokėjimo prašymą gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“, pagal paramos sutartį, įrašydamas neteisingus duomenis apie deklaruojamą tinkamų finansuoti išlaidų sumą dėl 123 848,22 Lt (35 868,92 Eur) sumos ir prie mokėjimo prašymo pridėdamas deklaruojamas išlaidas pateisinančius ir jų apmokėjimą įrodančius dokumentus, t. y. panaudodamas 2013 m. liepos 15 d. ir 2013 m. liepos 17 d. iš viso 149 856,34 Lt (43 401,39 Eur) sumos PVM sąskaitas faktūras dėl UAB „Kaustina“ statybos rangos darbų (kelio, privažiavimo, pamatų, mūro) atlikimo ūkininkui J. M. pagal 2013 m. balandžio 3 d. statybų rangos sutartį, šiose PVM sąskaitose faktūrose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys – neatitiko tikrovės, nes darbus atliko ne UAB „Kaustina“, ir realiai neapmokėdamas patirtų išlaidų, imituodamas sumokėjimą už jas, J. M. 2013 m. liepos 16 d. per du kartus į savo AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bankomate įnešė grynaisiais 50 000 (29 400 + 20 600) Lt (14 481 Eur) ir šiuos pinigus tą pačią dieną banko pavedimu pervedė į UAB „Kaustina“ AB DNB banke esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); iš UAB „Kaustina“ AB DNB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas UAB „Kaustina“ banko prisijungimais, 2013 m. liepos 17 d. ir 2013 m. liepos 18 d. į kitą bendrovės naudojamą AB DNB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) padarė pervedimus – atitinkamai 2000 Lt (579,24 Eur) ir 7000 Lt (2027,34 Eur) – bei 2013 m. liepos 17 d. ir 2013 m. liepos 18 d. bankomate, naudodamas UAB „Kaustina“ banko korteles, išėmė grynaisiais iš viso 9000 Lt (2606,58 Eur); 2013 m. liepos 18 d. veikdamas per kitą asmenį, S. P., kuris pagal čekį Nr. 0201102 išgrynino 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumą ir perdavė J. M., tokiu būdu J. M. 2013 m. liepos 16 d. iš UAB „Kaustina“ pervestų 50 000,00 Lt (14 481 Eur) lėšų išsigrynino 49 000 Lt (14 191,38 Eur) sumą; po to J. M. į savo sąskaitą 2013 m. liepos 18 d., panaudodamas dalį iš bendrovės „Kaustina“ grynaisiais išimtų 49 000 Lt (14 191,38 Eur) sumos, AB SEB banko bankomate įnešė grynaisiais 48 620,00 Lt (14 081,36 Eur) (21 320 + 24 500 + 2600 + 200), iš kurių 48 400 Lt (14 017,61 Eur) tą pačią dieną banko pavedimu pervedė UAB „Kaustina“ į AB DNB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); po to J. M., veikdamas per kitą asmenį, S. P., kuris 2013 m. liepos 18 d. grynaisiais pagal čekį Nr. 0201101 išėmė ir perdavė J. M. 41 320,62 Lt (11 967,28 Eur), po to J. M., naudodamas UAB „Kaustina“ bankinius prisijungimus, 2013 m. liepos 19 d. į kitą UAB „Kaustina“ naudojamą AB DNB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 7000 Lt (2027,34 Eur) sumą, iš kurios 2013 m. liepos 19 d. – 2013 m. liepos 24 d. įvairiuose bankomatuose išgrynino 6900 Lt (1998,38 Eur) sumą: 2013 m. liepos 19 d. – 2000 Lt (579,24 Eur), 2013 m. liepos 20 d. – 2000 Lt (579,24 Eur), 2013 m. liepos 23 d. – 2000 Lt (579,24 Eur), 2013 m. liepos 24 d. – 900 Lt (260,66 Eur); po to tą pačią dieną, t. y. 2013 m. liepos 18 d., J. M. į savo AB SEB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodamas dalį iš UAB „Kaustina“ grynaisiais išimtų 41 320,62 Lt (11 967,28 Eur) sumos, įnešė grynaisiais 39 000 Lt (11 295,18 Eur), iš kurių 38 956,34 Lt (11 282,54 Eur) sumą tą pačią dieną banko pavedimu pervedė UAB „Kaustina“; po to J. M., pasinaudodamas UAB „Kaustina“ bankiniais prisijungimais, į UAB „Kaustina“ naudojamą AB DNB banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. liepos 25 d. pervedė 4000 Lt (1158,48 Eur) sumą, 2013 m. liepos 26 d. – 6000 Lt (1737,72 Eur) sumą, 2013 m. liepos 27 d. – 3000 Lt (868,86 Eur) sumą, 2013 m. liepos 30 d. – 4559,00 Lt (1320,38 Eur) sumą ir 2013 m. liepos 31 d. – 19 998 Lt (5791,82 Eur) sumą, iš viso 37 557 Lt (10 877,26 Eur), iš kurių 33 500 Lt (9702,27 Eur) laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2013 m. kovo 5 d. išgrynino įvairiuose bankomatuose, t. y.: 2013 m. liepos 25 d. AB SEB banko bankomate išgrynino 2000 Lt (579,24 Eur), 2013 m. liepos 26 d. AB DNB banko bankomate išgrynino 6500 Lt (2000 + 2000 + 2000 + 500 Lt) (1882,53 Eur), 2013 m. liepos 28 d. AB DNB banko bankomate išgrynino 2000 Lt (579,24 Eur), 2013 m. liepos 30 d. AB SEB banko bankomate išgrynino 5000 Lt (2000 + 2000 + 1000 Lt) (1448,10 Eur), 2013 m. liepos 31 d. AB DNB banko bankomate išgrynino 5000 Lt (2000 + 2000 + 1000 Lt) (1448,10 Eur), 2013 m. rugpjūčio 1 d. AB SEB banko bankomate išgrynino 4000 Lt (2000 + 2000 Lt) (1158,48 Eur), 2013 m. rugpjūčio 2 d. AB DNB banko bankomate išgrynino 5000 Lt (2000 + 2000 + 1000 Lt) (1448,10 Eur), 2013 m. rugpjūčio 4 d. AB SEB banko bankomate išgrynino 2000 Lt (579,24 Eur), 2013 m. rugpjūčio 5 d. AB DNB banko bankomate išgrynino 2000 Lt (579,24 Eur), tokiu būdu J. M. UAB „Kaustina“ pervedė tik 5464,34 Lt (1582,58 Eur) sumą (38 956,34 – 33 500) bei mokėjimo prašymo V dalyje „Paramos gavėjo deklaracija“ savo vardu ir parašu patvirtino, kad pateikta informacija teisinga, taip suklaidinus NMA darbuotojus, šiems įvertinus pateiktus dokumentus kaip tinkamus, NMA 2013 m. gruodžio 11 d. išmokėjo J. M. 23 206,11 Eur (80 126,06 Lt) paramos sumą už realiai nepatirtas išlaidas; tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas bendra tyčia, turėdamas nusikalstamą sumanymą suklaidinti NMA ir neteisėtai apgaule, t. y. savo – paramos gavėjo ūkininko J. M. – naudai, įgyti Europos Sąjungos lėšas ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas bei siekdamas gauti paramą už realiai neapmokėtas išlaidas pagal projekto sutartį už II paramos dalį, pateikė NMA 2014 m. sausio 17 d. mokėjimo prašymą gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ pagal paramos sutartį, šiame prašyme pateikė neteisingus duomenis apie deklaruojamą tinkamų finansuoti išlaidų sumą – 388 496,46 Lt (112 516,35 Eur), prie mokėjimo prašymo pridėjo deklaruojamas išlaidas pateisinančius ir jų apmokėjimą įrodančius dokumentus – PVM sąskaitas faktūras, UAB „Kaustina“ vardu išrašytas 2014 m. sausio 3 d. ir 2014 m. sausio 13 d. iš viso 470 080,73 Lt (136 144,79 Eur) sumos (117 318,17 + 352 762,56 Lt) PVM sąskaitas faktūras dėl UAB „Kaustina“ statybos darbų (pastato langų ir durų, išorės elektros tinklų įrengimo, pastato konstrukcijos) atlikimo pagal 2013 m. liepos 18 d. statybos rangos sutartį ūkininkui J. M., šiuose dokumentuose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys neatitiko tikrovės, nes darbus atliko ne UAB „Kaustina“, bei pridėdamas išlaidų apmokėjimą įrodančius dokumentus, būtent: SEB sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą nuo 2013 m. rugsėjo 8 d. iki 2013 m. spalio 25 d., kad pervedė iš viso UAB „Kaustina“ 240 000 Lt (69 508,80 Eur), iš kredito unijos „Vilniaus kreditas“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. sausio 9 d. sumokėjo 110 000 Lt (31 858,20 Eur) ir 2013 m. gruodžio 12 d. ir 2014 m. sausio 14 d. iš banko „Nordea“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 120 120 Lt (80 120 + 40 000) (34 789,16 Eur), iš viso 470 120 Lt (136 156,16 Eur), tačiau realiai iš šios sumos 249 500 Lt (72 260,19 Eur) suma nebuvo apmokėta, nes iš UAB „Kaustina“ sąskaitų jis, pasinaudodamas UAB „Kaustina“ banko kortelėmis, išėmė grynaisiais 149 500 Lt (43 298,19 Eur), iš jų 2013 m. spalio 16 d. – 80 000 Lt (23 169,60 Eur), 2013 m. spalio 25 d. – 10 000 Lt (2896,20 Eur), 2013 m. gruodžio 13 d. – 9500 Lt (2751,39 Eur), 2013 m. gruodžio 18 d. – 42 000 Lt (12 164,04 Eur), 2014 m. sausio 7 d. – 8000 Lt (2316,96 Eur), bei, veikdamas per S. P., kuris 2014 m. sausio 10 d. iš banko išėmė grynaisiais ir perdavė jam 100 000 Lt (28 962 Eur), taip pat duodamas nurodymus S. P. pasirašyti UAB „Kaustina“ 2014 m. sausio 15 d. kasos pajamų orderį, kuriame nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie 194 926,18 Lt (56 454,52 Eur) įnešimą į UAB „Kaustina“ kasą, taip pat nurodydamas S. P. į 2013 m. UAB „Kaustina“ apskaitą įtraukti duomenis, t. y. jo paties, J. M., 2013 m. gruodžio 3 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 13 12(01), apie neįvykusias ūkines operacijas, jo paties, J. M., suteiktas 41 778,88 Lt (12 100 Eur) vertės konsultavimo paslaugas įmonei UAB „Kaustina“, nes konsultavimo paslaugos UAB „Kaustina“ suteiktos nebuvo, tokiu būdu jis nedisponavo 236 705,06 Lt (194 926,18 + 41 778,88 Lt) (68 554,52 Eur) suma ir šia suma padidino atliktų statybos rangos darbų kainą išrašytose UAB „Kaustina“ 2014 m. sausio 3 d. Nr. 14 01(01) ir 2014 m. sausio 13 d. Nr. 14 01(02) sąskaitose pagal 2013 m. balandžio 3 d. statybų rangos sutartį bei mokėjimo prašymo V dalyje „Paramos gavėjo deklaracija“ savo vardu ir parašu patvirtino, kad pateikta informacija teisinga, taip suklaidinus NMA darbuotojus, šiems įvertinus pateiktus dokumentus kaip tinkamus, NMA 2014 m. rugpjūčio 4 d. išmokėjo J. M. 127 024,70 Lt (36 788,89 Eur) paramos sumą už realiai neapmokėtas išlaidas (236 705,06 x 252 262,71 / 470 080,73, kur 252 262,71 Lt – gauta parama iš NMA už pastarąsias sąskaitas faktūras), taip J. M. apgaule iš NMA (administruojančios Europos Sąjungos ir Lietuvos biudžeto lėšas) savo naudai įgijo iš viso 59 995 Eur paramą už realiai nepatirtas išlaidas, taip Europos Sąjungai ir Lietuvos valstybei padarė didelę – 59 995 Eur turtinę žalą.

II. Kasacinio skundo argumentai

5. Nuteistojo J. M. gynėja advokatė G. Leškevičienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio dalį, kuria Telšių apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. nuosprendis pakeistas – panaikinta nuosprendžio dalis, kuria J. M. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „Kaustina“ apgaulingo apskaitos tvarkymo), 222 straipsnio 1 dalį (dėl J. M. ūkio apgaulingo apskaitos tvarkymo), 223 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų požymių, ir pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje (2 veikos) (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), 223 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija), 207 straipsnio 2 dalyje (2019 m. liepos 16 d. įstatymo redakcija), ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas J. M. pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė nuosprendžio formai ir turiniui, įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 2 dalis, 20 straipsnio 1–5 dalys): apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik kaltinimo pateiktais argumentais, nuosprendžio motyvuojamąją dalį perrašė iš prokurorės apeliacinio skundo, įrodymus vertino selektyviai ir fragmentiškai, nuosprendyje išdėstė ir įvertino tik įrodymų dalį, padarė klaidų dėl jų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažino duomenų, kurie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, ir rėmėsi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų, neišdėstė įrodymų analize pagrįstų įtikinamų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip vertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, taip pat nepateikė išsamių veikų kvalifikavimo motyvų, neatskleidė visų būtinų nusikalstamų veikų sudėčių požymių J. M. veikoje, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pateiktos išvados prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teisme, be to, pagal prokurorės prašymą pakeitus kaltinimą ir pripažinus J. M. kaltu, padaryti BPK 44 straipsnio 7 dalyje, 255, 256 straipsniuose, 320 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyti pažeidimai, suvaržytos įstatymo garantuotos J. M. teisės.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad J. M. neatitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektui keliamų reikalavimų, nes niekada nebuvo UAB „Kaustina“ vadovu, nes realus bendrovės vadovas buvo S. P., UAB „Kaustina“ atliko darbus ir suteikė paslaugas, dėl kurių buvo susitarta 2013 m. balandžio 3 d. ir 2013 m. liepos 18 d. statybų rangos sutartyse su J. M., o J. M. už atliktus darbus UAB „Kaustina“ sumokėjo. J. M. pareikštame kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo UAB „Kaustina“ buhalterinės apskaitos organizavimo ir tvarkymo nebuvo nurodyta, jog bylai aktualiu laikotarpiu jis buvo faktinis UAB „Kaustina“ vadovas, taigi apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodęs, kad jis buvo UAB „Kaustina“ faktinis vadovas, nepagrįstai išplėtė kaltinimo ribas, pažeidė J. M. teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Šiuo atveju taip pat nebuvo galima ir tarpinio vykdymo situacija, nes, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, J. M. ir S. P. veikė bendrininkų grupe (nors tam, kad būtų inkriminuojama bendrininkų grupė, būtini bent du vykdytojai).

5.3. Skirtingus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus lėmė S. P. parodymų vertinimas: pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs S. P. parodymus, padarė išvadą, kad jo parodymai viso proceso metu buvo prieštaringi, todėl laikė, kad teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai yra abejotini ir jų negalima vertinti kaip neginčytinai patikimų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad S. P. 2016 m. kovo 18 d. parodymai, kada jis buvo apklausiamas kaip liudytojas ir davė parodymus apie savo, kaip UAB „Kaustina“ direktoriaus, veiklą, negali būti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu, pirmosios instancijos teismas jais remtis negalėjo, yra nepagrįsta. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje prokuroro 2017 m. lapkričio 23 d. nutarimu buvo atskirtas iš kito ikiteisminio tyrimo, kuris pradėtas 2014 m. lapkričio 25 d. dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 207 straipsnio 1 dalyje, – dėl to, kad UAB „Kaustina“, per tarpininkus pirkdama ratinį traktorių už dvigubai didesnę nei rinkos kainą, iš NMA galimai apgaule gavo didesnę subsidiją, ir kuriame įtarimai pateikti M. V., E. G., D. K. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, 2017 m. birželio 9 d., t. y. dar neatskyrus ikiteisminio tyrimo, S. P. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, todėl jo 2016 m. kovo 18 d. parodymai, kai jis buvo apklausiamas kaip liudytojas ir davė parodymus apie savo, kaip UAB „Kaustina“ direktoriaus, veiklą, negali būti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantis įrodymas. Apeliacinės instancijos teismas vertino tik tai, kad S. P. po daugiau nei metų laiko nuo jo, kaip liudytojo, apklausos tame pačiame ikiteisminiame tyrime buvo pareikšti įtarimai, tačiau sprendžiant, ar asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme jam buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis. Joks baudžiamasis procesas S. P. 2016 m. kovo 18 d. apklausiant kaip liudytoją dėl jo galimai padarytų nusikalstamų veikų jam nebuvo pradėtas, jis nebuvo įtariamas dėl jokios nusikalstamos veikos. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vykdomas dėl M. V., E. G. ir D. K. dėl kitų nei šioje byloje nagrinėjamų veikų. Minėtos apklausos metu S. P. buvo apklausiamas kaip liudytojas, užduodant klausimus apie UAB „Kaustina“ projekto ir prašymo gauti paramą bei bendrovės pardavimo aplinkybes, o ne apie jo, kaip direktoriaus, veiklą, kaip teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Informacija, kurią S. P. pateikė 2016 m. kovo 18 d. liudytojo apklausos metu, nebuvo niekaip naudojama vėliau persekiojant jį baudžiamojo proceso tvarka. Šios apklausos protokolas, atskiriant ikiteisminius tyrimus, net nebuvo perkeltas į šią baudžiamąją bylą ir pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas tik 2021 m. lapkričio 23 d. teisiamojo posėdžio metu J. M. gynybos prašymu bei 2021 m. gruodžio 14 d. teisiamojo posėdžio metu pridėtas prie baudžiamosios bylos proceso dalyviams neprieštaraujant; pirmosios instancijos teismas šių S. P. parodymų nevertino kaip jį kaltinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas į pirmiau minėtas aplinkybes neatsižvelgė, todėl nepagrįstai nepripažino S. P. duotų parodymų kaip įrodymo. Nors S. P., apklaustas teisiamajame posėdyje, nurodė, kad 2016 m. kovo 18 d. parodymus jis derino su J. M., tačiau apklaustas 2018 m. gegužės 7 d. kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nagrinėjamai baudžiamajai bylai dar nesant perduotai į teismą, būdamas įspėtas dėl melagingų parodymų davimo ir prisiekęs sakyti tiesą, atsakydamas į teisėjo ir prokuroro užduotus klausimus, jis parodė, jog eidamas į apklausą su niekuo nesitarė, prieš pirmą apklausą 2016 m. su J. pokalbio nebuvo, neminėjo jam, kad eina į apklausą. Pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę, vertindamas S. P. parodymų patikimumą, atsižvelgė.

5.4. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus S. P. parodymus procese, kitus bylos duomenis, paties S. P. veiksmus, kad jis, kaip UAB „Kaustina“ direktorius, pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrėjo reikalavimus pateikė visus prašomus šios bendrovės dokumentus, susirašinėjimą su liudytoja M. K., jis jai teikė įvairius buhalterinės apskaitos dokumentus, taip pat ir UAB „Kaustina“ banko sąskaitų išrašus, šios bendrovės pardavimo aplinkybes, pabrėžė ir tai, kad S. P. savo anksčiau kaip liudytojo duotus parodymus iš esmės pakeitė 2017 m. rugsėjo 12 d. apklaustas kaip įtariamasis, kai jam buvo pareikštas įtarimas dėl UAB „Kaustina“ turto pasisavinimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino S. P. parodymų prieštaringumą, atsižvelgė į tai, kad nors apklaustas teismo posėdyje jis tvirtino, kad apie UAB „Kaustina“ veiklą ir apie tai, kad 2014 m. sausio 15 d. perdavė naujam pirkėjui UAB „Kaustina“ dokumentus, nieko nežino, tačiau 2017 m. rugsėjo 12 d. duodamas parodymus kaip įtariamasis tiksliai ir detaliai, įvardydamas konkrečias pinigų sumas, nurodė aplinkybes dėl avansinės apyskaitos dokumentų išrašymo, kasos knygoje pavaizduoto likučio, patvirtino, kad visi buhalteriniai dokumentai ir lėšos buvo perduoti naujajam bendrovės akcininkui; objektyvūs bylos duomenys paneigia S. P. parodymus, kad jis neturėjo prisijungimų prie UAB „Kaustina“ sąskaitų, kad ne jis atidarė įmonės banko sąskaitas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad faktinis UAB „Kaustina“ direktorius buvo J. M., neatliko detalesnės S. P. apklausų analizės, niekaip nepagrindė išvados, kad S. P., kaip UAB „Kaustina“ direktorius, pasirašydamas sutartį su DNB banku ir atidarydamas šiame banke bendrovės sąskaitas bei prie jų jungdamasis, vykdė J. M. nurodymus.

5.5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų, UAB „Kaustina“ dirbusių asmenų, parodymus, pažymėjo, kad natūralu, jog J. M. rūpinosi sodybos statybomis, dažnai joje būdavo, nes buvo statoma jo sodyba, todėl statybose dirbę asmenys geriau įsidėmėjo jį, o ne S. P., o apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus vertino fragmentiškai ir selektyviai. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nuosprendžio 30 punkte perrašė prokurorės skunde išdėstytą liudytojų E. G. ir M. V. parodymų vertinimą, kuriame šių asmenų parodymų turinys tendencingai iškraipytas.

5.6. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo ne tik 2019 m. gegužės 22 d. specialistės N. Svirskienės pateiktą specialisto išvadą Nr. 04/13-2-11-5574, jos paaiškinimus, bet ir kitą bylos medžiagą, taip pat ir specialistei pateiktų pradinių duomenų teisingumą, pateiktos medžiagos išsamumą bei kokybiškumą, padarė išvadą, kad minėta specialisto išvada kelia abejonių dėl savo pagrįstumo, ir išdėstė išsamius tai pagrindžiančius motyvus. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad specialistė savo išvadas grindė ne specialiomis žiniomis, informacija, esančia buhalteriniuose finansiniuose dokumentuose, o liudytojų bei įtariamojo S. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, užduotyje nurodytomis aplinkybėmis bei išvestinėmis prielaidomis, pateikdama vien sąlygines išvadas. Apeliacinės instancijos teismas savo procesiniame sprendime nenurodė, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl specialisto išvadų vertinimo yra nepagrįstos, tik perrašė prokurorės skundo argumentus apie specialistės išsilavinimą ir patirtį, daugiau jokių motyvų nepateikdamas. Specialistė, teikdama paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad rėmėsi užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytomis aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino neatitinkančiomis tikrovės, o apeliacinės instancijos teismas šios išvados niekaip nepaneigė, taip pat įtariamojo S. P. bei liudytojų parodymais, kurie turėjo didelę reikšmę jos teikiamoms išvadoms. Teisė specialistui susipažinti su bylos medžiaga, susijusia su objektų tyrimu, įskaitant byloje apklaustų asmenų parodymus, buvo įtvirtinta tik nuo 2019 m. gruodžio 31 d., todėl išvados teikimo metu specialistė iš viso neturėjo teisės susipažinti su įtariamojo S. P. ir liudytojų parodymais, juolab grįsti jais savo išvados, galėjo vertinti tik su tyrimo dalyku susijusią medžiagą, buhalterinius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad, išrašant 2013 m. liepos 15 d. ir 17 d. PVM sąskaitas faktūras dėl statybos rangos darbų pagal sutartį, UAB „Kaustina“ dirbo tik du darbuotojai, o subrangos sutarčių byloje nėra, todėl bendrovė sąskaitose aptartų darbų neatliko, yra nepagrįsta, nes visiškai neatsižvelgta į pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartas aplinkybes, kad jokių UAB „Kaustina“ 2013 metų dokumentų, taip pat ir rangos bei subrangos sutarčių nebuvo reikalauta ikiteisminio tyrimo metu. Nacionalinė mokėjimo agentūra, 2013 m. rugsėjo 9–17 d. atlikusi patikrą J. M. statomoje kaimo turizmo sodyboje, nusprendė, kad darbai joje buvo atlikti, – ši aplinkybė teismo liko neįvertinta. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „Kaustina“ neatliko darbų pagal 2014 m. sausio 3 ir 13 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras (pastato konstrukcijos, pastato langų ir durų, išorės elektros tinklų įrengimo), nors iš bylos medžiagos matyti, kad, pasirašius 2013 m. liepos 18 d. statybos rangos sutartį tarp UAB „Kaustina“ ir ūkininko J. M., UAB „Kaustina“ buvo įdarbinta daugiau nei dešimt darbuotojų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino byloje esančių duomenų apie kitų įmonių (UAB „Inno system“, „Lemora“) UAB „Kaustina“ išrašytas sąskaitas dėl įvairių statybinių prekių ar paslaugų pirkimo, UAB „Kaustina“ banko sąskaitų išrašų, kad su šiomis įmonėmis buvo atsiskaityta. NMA laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2014 m. balandžio 9 d. atliko patikrą aptariamoje sodyboje, iš šios patikros matyti, kad visi darbai joje buvo atlikti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktų motyvų matyti, kad UAB „Kaustina“ tiek pagal 2013 m. balandžio 3 d., tiek pagal 2013 m. liepos 18 d. statybos rangos sutartis buvo pasirašyti darbų perdavimo–priėmimo aktai, kuriuos bendrovė yra pateikusi NMA, dėl šių aktų tikrumo nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu abejonių nekilo.

5.7. Be to, apeliacinės instancijos teismas, aprašydamas nustatytas faktines aplinkybes dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, nurodė, kad visose UAB „Kaustina“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, nes jose nurodytų statybos darbų ši bendrovė neatliko, tačiau, aprašydamas nusikalstamą veiką dėl BK 207 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos, teismas jau nurodo, kad J. M. padidino atliktų statybos rangos darbų kainą išrašytose UAB „Kaustina“ sąskaitose 2013 m. sausio 3 d. ir 2014 m. sausio 13 d., taip pripažino, kad UAB „Kaustina“ šiose sąskaitose nurodytus darbus atliko. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat niekaip neatskleidžiama, kaip Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimai lėmė negalimumą iš dalies nustatyti UAB „Kaustina“ ir ūkininko J. M. ūkio turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nekonstatuotas priežastinis ryšys tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių, taip pat nenurodyta, kaip konkrečiai J. M. išrašyta sąskaita faktūra už konsultavimo paslaugas, t. y. individualią veiklą, susijusi su ūkininko J. M. buhalterine apskaita.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuriame apie kaltinimo keitimą nenurodoma. Apeliaciniu skundu neprašęs keisti kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo, prokuroras turi teisę teikti apeliacinės instancijos teismui rašytinį prašymą dėl kaltinimo esminių faktinių aplinkybių ar veikos kvalifikavimo keitimo tik tada, kai tai nesunkina nuteistojo teisinės padėties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017). Prokurorė prašė pakeisti J. M. veikos kvalifikavimą iš BK 182 straipsnio 2 dalies, t. y. nusikaltimo nuosavybei – sukčiavimo, į BK 207 straipsnio 2 dalį – nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai. Atsižvelgiant į tai, kad J. M. dėl sukčiavimo pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas, bet koks kaltinimo keitimas ir J. M. nuteisimas, taip pat ir už lengvesnę veiką, sunkina jo teisinę padėtį, todėl prokurorė, apeliaciniu skundu neprašiusi keisti veikos kvalifikavimo, neturėjo teisės apeliacinio proceso metu teikti prašymo keisti kaltinimą, o apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės šio prašymo nagrinėti.

5.9. Prokurorės prašyme pakeisti kaltinimą J. M. ne tik buvo prašoma keisti veikos kvalifikavimą, tačiau jame taip pat buvo išdėstytos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės, praplečiančios kaltinimo apimtį: nurodytas kitoks nusikalstamos veikos padarymo būdas, išplėstas panaudotos apgaulės bei tyčios turinys, nurodytos naujos aplinkybės, kad J. M. siekė neteisėtai Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas gauti savo naudai ir padarė ES ir Lietuvos valstybei didelę turtinę žalą, t. y. nurodytas naujas būtinasis nusikaltimo sudėties požymis – padariniai, kuris nebuvo J. M. inkriminuotas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi prokurorė apeliacinės instancijos teisme prašė pasunkinti J. M. teisinę padėtį labiau, nei to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Toks kaltinimo keitimas J. M. tapo procesine staigmena. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių, 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, proceso sąžiningumo, teisėtumo, teisės į teisingą teismą principus, teisę į gynybą, teisę žinoti, kuo asmuo kaltinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-648/2020).

5.10. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, grįsdamas J. M. kaltę dėl BK 207 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, nuosprendyje tik perrašė specialistės 2019 m. gegužės 22 d. pateiktą sąlyginę išvadą, taip pat 2019 m. rugpjūčio 21 d. specialistės N. Svirskienės ikiteisminio tyrimo metu pateiktus paaiškinimus bei dalį teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, nuosprendyje nepateikė jokios šių duomenų ir juose užfiksuotos informacijos analizės, nepalygino jų su kitais bylos duomenimis, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų, taip pat nepateikė jokių motyvų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad specialistės paaiškinimai neatitinka teisėtumo reikalavimų ir negali būti pripažįstami įrodymais. Iš 2019 m. sausio 9 d. užduoties atlikti objektų tyrimą matyti, kad vienas iš klausimų, suformuluotų specialistei, buvo toks: „jei pirkimai–pardavimai, susiję su gauta parama iš NMA, įforminti nesilaikant buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, tai ar ūkininkas J. M. pateikė teisingus duomenis NMA, siekdamas gauti paramą“. Toks klausimas negalėjo būti užduotas, nes jis viršija specialistės kompetenciją. Iš specialisto išvados matyti, kad klausimas, ar J. M. atsiskaitė su UAB „Kaustina“ pagal 2013 m. liepos 15 ir 17 d. bei 2014 m. sausio 3 ir 13 d. išrašytas sąskaitas faktūras, iš viso nebuvo keltas. Specialistės paaiškinimų protokole nurodyta, kad J. M. nedisponavo 236 705,06 Lt (68 554,52 Eur) suma ir šia suma padidino statybos rangos kainą išrašytose UAB „Kaustina“ 2014 m. sausio 3 ir 13 d. sąskaitose faktūrose, tačiau šis klausimas specialisto išvadoje taip pat nebuvo tiriamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad specialistė N. Svirskienė atliko tik ūkininko J. M. ūkio veiklos ūkinės finansinės veiklos tyrimą, UAB „Kaustina“ veiklos ši specialistė netyrė, todėl neaišku, kokiu pagrindu duodama paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu ji nagrinėjo ne tik J. M., bet ir UAB „Kaustina“ banko sąskaitų išrašus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad specialistės paaiškinimai neatitinka BPK 90, 284 straipsnių nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendį grindė duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas specialistės paaiškinimų prieštaringumo netyrė, nesiėmė jokių priemonių jiems pašalinti. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje nurodė, kad nėra jokių patikimų duomenų, kad J. M. į savo sąskaitą įnešdavo tuos pačius pinigus, kurie buvo išgryninti iš UAB „Kaustina“ sąskaitos. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo išvados niekaip nepaneigė, dėl jos nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepateikė jokių argumentų, kodėl iš UAB „Kaustina“ sąskaitų laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. įvairiuose bankomatuose išgryninti pinigai laikomi kaip bendrovei nesumokėti ir vėliau nebuvo naudojami bendrovės veikloje atsiskaitant grynaisiais pinigais.

5.11. J. M. nebuvo kaltintas minėtų iš bankomatų išgrynintų pinigų pasisavinimu. Dėl aplaidaus ikiteisminio tyrimo atlikimo, nesant išreikalautų 2013 metų UAB „Kaustina“ buhalterinės apskaitos dokumentų, šiuo metu nėra galimybės patikrinti, kur šie pinigai buvo naudojami. Visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog J. M. patyrė mažesnes statybos išlaidas, negu nurodė mokėjimo prašymuose NMA. Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą argumentuotai paneigti šią pirmosios instancijos teismo išvadą, to nepadarė. Nors byloje nesant 2013 m. UAB „Kaustina“ apskaitos dokumentų negalima tiksliai nustatyti, kur ir už ką buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, tačiau ir iš byloje esančių dokumentų matyti, kad aptariamu laikotarpiu, kai buvo išgryninti pinigai bankomatuose, UAB „Kaustina“ grynaisiais pinigais atsiskaitinėjo už įvairias prekes bei paslaugas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal 2014 m. sausio 15 d. kasos pajamų orderį, jame nurodyta 194 926,18 Lt (56 454,52 Eur) suma nebuvo įnešta į UAB „Kaustina“ kasą, nes taip nurodė S. P., tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kada S. P. taip parodė, nes iš jo 2017 m. rugsėjo 12 d. kaip įtariamojo apklausos matyti, kad jis parodė priešingai – UAB „Kaustina“ buvo parduota su lėšomis kasoje skoloms ir mokesčiams padengti. Be to, byloje esančiame 2014 m. sausio 15 d. kasos perdavimo akte nurodoma, jog S. P. perduoda, o E. G. priima kasą, kurioje yra 228 364,64 Lt (66 138,97 Eur) suma. Apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamios šių duomenų analizės.

5.12. BK 207 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai yra apgaulė ir tiesioginė tyčia. Apeliacinės instancijos teismas teigė, kad J. M. siekė gauti kiek įmanoma didesnę paramą, tačiau kaip šis siekis pasireiškė, nuosprendyje nenurodyta. Pirmosios instancijos teismas teigė, kad buvo priešingai – J. M. prašė ir gavo mažesnę paramą, negu pagal sutartį su NMA galėjo gauti, nurodydamas išsamius tokios savo išvados motyvus, kurie apeliacinės instancijos teismo niekaip nebuvo paneigti. Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje nepagrįstai teigia, kad UAB „Kaustina“, kaip vienas iš J. M. sukurtų paramos gavėjų, buvo pripažinta netinkama gauti ES paramos lėšas, buvo priimtas sprendimas taikyti sankciją – išmokėtos 466 310 Lt (135 052,71 Eur) paramos susigrąžinimą nutraukiant paramos sutartį. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tai rodo, kad J. M. panaudojo apgaulę, siekdamas gauti paramą ir pasisavinti ES paramos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, ir tai dar kartą patvirtina jo tyčią elgtis nusikalstamai. J. M. jokios apgaulės nėra panaudojęs ir jokios paramos UAB „Kaustina“ vardu, kuriai vėliau būtų taikyta sankcija, nėra gavęs.

5.13. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį J. M. nuteistas nepagrįstai, nes jam pareikštame kaltinime ir apygardos teismo nuosprendyje turėjo būti aiškiai įvardytos Buhalterinės apskaitos įstatymo, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatos, kurias J. M. pažeidė, taip pat kiek konkrečiai laiko jis turėjo saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau to nebuvo padaryta. Šiai bylai aktualiu laikotarpiu ūkininkams nebuvo privaloma vesti buhalterinę apskaitą. Tai daryti turėjo tik ūkininkai, pretenduojantys gauti ar gaunantys valstybės, ES fondų paramą, ir tik tada, jei šios paramos teikimo sąlygose tai būdavo nustatyta, ūkininkai bei gyventojai, įsiregistravę kaip PVM mokėtojai. Kaltinime ir nuosprendyje taip pat turėjo būti nurodyta, dėl kokių priežasčių ūkininkas J. M. 2013, 2014, 2015 metais turėjo vesti buhalterinę apskaitą. Be to, ūkininkų buhalterinę apskaitą šiai bylai aktualiu laikotarpiu reglamentavo ne Buhalterinės apskaitos įstatymas, o kiti teisės aktai, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimas „Dėl Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymas „Dėl Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo dvejybine apskaitos sistema rekomendacijų patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. gegužės 11 d. įsakymas „Dėl Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo supaprastintąja apskaitos sistema rekomendacijų patvirtinimo“, todėl kaltinime turėjo būti nurodyta, kurias šių teisės aktų nuostatas pažeidė J. M. Taip buvo suvaržyta J. M. teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir jo teisė į gynybą. Taip pat pažymėtina, kad J. M. neturėjo jokios pareigos, vesdamas ūkininko J. M. ūkio buhalterinę apskaitą, joje saugoti ir J. M., kaip fizinio asmens, kokius nors sandorius ar jo sąskaitose vykstančių lėšų judėjimą pagrindžiančius dokumentus, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje minimi dokumentai, pagrindžiantys lėšų judėjimą J. M., kaip privataus asmens, sąskaitose, nėra BK 223 straipsnyje nustatyto nusikaltimo dalykas. Teismas neturėjo apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, spręsdamas BK 223 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą, tačiau privalo išdėstyti aiškius teisinius argumentus, kodėl dėl tam tikrų buhalterinių dokumentų praradimo negalima iš dalies ar visiškai nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jokių teisinių argumentų dėl to nepateikta.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo J. M. gynėjos advokatės G. Leškevičienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl J. M. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

7. Nuteistojo J. M. gynėjos kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl BK 222 straipsnio 1 dalies nuteistajam inkriminavimo, pateikiami su proceso baudžiamosios teisės nuostatų taikymo tinkamumu apeliacinės instancijos teisme susiję argumentai; baudžiamojo proceso nuostatų netinkamas taikymas, anot kasatorės, lėmė nepagrįstą J. M. nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

8. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo metu), baudžiamas tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apeliacinės instancijos teismas taikė BK 222 straipsnio 1 dalies 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakciją, nes šis įstatymas švelnina kaltinamojo atsakomybę (nustatyta papildoma švelnesnė bausmė sankcijoje), todėl galioja atgaline tvarka (BK 3 straipsnio 2 dalis). Pagal šią BK 222 straipsnio 1 dalies redakciją, baudžiamas tas, kas apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo finansinės apskaitos dokumentų ir (arba) finansinės apskaitos registrų, arba paslėpė, sunaikino ar sugadino finansinės apskaitos dokumentus ir (arba) finansinės apskaitos registrus, arba netvarkė ir (arba) neorganizavo teisės aktų reikalaujamos finansinės apskaitos, jeigu dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui arba negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

9. Kaltinimas J. M. dėl BK 222 straipsnio 1 dalies (apgaulingas UAB „Kaustina“ buhalterinės apskaitos tvarkymas) reiškiamas kaltinant jį organizavus ir vykdžius UAB „Kaustina“ apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą: paskyrus fiktyvų įmonės vadovą, davus nurodymus jam surašyti tikrovės neatitinkančius dokumentus – keturias PVM sąskaitas faktūras dėl statybos darbų atlikimo J. M. ūkyje, kai ūkinės operacijos turinys neatitiko tikrovės, nes ši įmonė statybos darbų ūkyje neatliko, šias PVM sąskaitas faktūras J. M. pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei įtraukti į UAB „Kaustina“ apskaitą, taip buhalterinėje apskaitoje buvo užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos; be to, jis nurodė S. P. į apskaitą įtraukti vieną PVM sąskaitą faktūrą apie J. M. suteiktas konsultavimo paslaugas UAB „Kaustina“, nors jos suteiktos nebuvo, o S. P. tai atliko. Dėl šių veiksmų iš dalies negalima nustatyti UAB „Kaustina“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2013 ir 2014 metais. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas ūkininko J. M. ūkio buhalterinės apskaitos tvarkymas) kaltinimas J. M. reiškiamas kaltinant jį tyčia apgaulingai tvarkius ūkininko J. M. ūkio buhalterinę apskaitą, į ją įtraukiant penkias PVM sąskaitas faktūras (dėl statybos darbų ūkininko J. M. ūkyje atlikimo bei J. M. neva suteiktų konsultavimo paslaugų UAB „Kaustina“), kuriose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys – neatitinka tikrovės, dėl to negalima iš dalies nustatyti ūkininko J. M. ūkio veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2013 ir 2014 metais.

10. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies inkriminavimo J. M. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė priešingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad J. M. nelaikytinas BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu, tokią išvadą darė remdamasis Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis, iš kurių matyti, kad inkriminuojamu laikotarpiu įmonės direktoriumi buvo ne J. M., o S. P., be to, pareikštame kaltinime nenurodoma, kad J. M. buvo faktinis UAB „Kaustina“ vadovas, juolab iš bylos medžiagos matyti, kad ne J. M., o S. P. pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams prašomus UAB „Kaustina“ dokumentus: jos pirkimo–pardavimo sutarties kopiją, buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo kopiją, UAB „Kaustina“ kasoje buvusių grynųjų pinigų perdavimo–priėmimo akto kopiją, apmokėjimo dokumentus, patvirtinančius pinigų sumokėjimą S. P. už UAB „Kaustina“ akcijas. Pirmosios instancijos teismas sukritikavo S. P. 2017 m. birželio 9 d., rugsėjo 12 d. ikiteisminio tyrimo metu, taip pat bylą nagrinėjant teisme duotus parodymus, neva visus sprendimus dėl įmonės „Kaustina“ priimdavo faktinis jos vadovas J. M., atsižvelgdamas į S. P. žinių apie įmonę detalumą, rėmėsi liudytojos M. D. (K.) parodymais, kad buhalterinės apskaitos klausimais ji bendravo būtent su S. P., pateikė susirašinėjimo elektroniniais laiškais medžiagą, iš kurios, kaip pažymėjo teismas, matyti, kad būtent S. P. buvo faktinis UAB „Kaustina“ vadovas, organizavo jos buhalterinės apskaitos tvarkymą, apmokėdavo sąskaitas, siųsdavo banko sąskaitų išrašus, samdė ir atleisdavo darbuotojus, o byloje esantys S. P. ir UAB „Kaustina“ sąskaitų išrašai patvirtina, jog S. P. ne kartą jungėsi prie UAB „Kaustina“ sąskaitų, atidarė UAB „Kaustina“ sąskaitas DNB banke, taip pat įmonės „Kaustina“ pardavimo aplinkybės patvirtina S. P. aktyvų vaidmenį valdant įmonę. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nusprendė, kad būtent J. M. buvo UAB „Kaustina“ faktinis vadovas, o S. P. laikytinas šios įmonės fiktyviu vadovu, todėl J. M. gali būti laikomas BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu.

11. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą (nuo 2021 m. lapkričio 23 d. įstatymo pakeitimo, įsigaliojusio 2022 m. gegužės 1 d., – Finansinės apskaitos įstatymas), apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau pagal teismų praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, būtent jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-41-511/2017). Kaip nusikaltimo vykdytojo vertinami ir įmonės vadovo veiksmai, kai jis sąmoningai teikia apskaitą tvarkančiam asmeniui (apie tai jam nežinant) dokumentus, kurie neparodo realiai įvykusių operacijų (t. y. žinomai suklastotus tikrus buhalterinės apskaitos dokumentus), tam, kad apskaitą tvarkantis asmuo juos įtrauktų į apskaitą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-976/2017, 2K-269-648/2017).‏‏‎ ‏‏‎Įmonės vadovas (kartu ir faktinis vadovas) gali būti tik BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau jei apgaulingai apskaitai vesti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai pats sąmoningai pateikinėja buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ji juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalterė apie tai neinformuojama. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterės rankomis, šiai nesuvokiant jos daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-313-696/2017).‏‏‎ ‏‏‎

12. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-165-648/2021). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus įrodymus kaip visumą, teigė, kad formaliai UAB „Kaustina“ vadovas buvo S. P., nes jis inkriminuojamu laikotarpiu buvo paskirtas UAB „Kaustina“ direktoriumi, viešajame registre įregistruotas kaip UAB „Kaustina“ vadovas, tačiau vien tai nesuteikia prielaidų spręsti apie S. P., kaip įmonės vadovo, funkcijų, priskirtinų vadovui, realumą. Lyginant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentaciją, pirmosios instancijos teismas apsiribojo UAB „Kaustina“ vadovo nustatymu tik formaliąja prasme, o apeliacinės instancijos teismas analizavo tiek formalųjį, tiek ir turiningąjį UAB „Kaustina“ vadovo aspektą, įvertino visus įrodymus kaip visumą, pasinaudojęs taip pat ir BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta galimybe atlikti papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, įvertino didesnį kiekį įrodymų šaltinių, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas, iš įvairių šaltinių gautą informaciją lygino tarpusavyje.

13. Apeliacinės instancijos teismas įvertino S. P., nominalaus UAB „Kaustina“ vadovo, parodymus BK 222 straipsnyje nustatytos veikos padarymo mechanizmo aspektu: 1) jo ir J. M. susipažinimo aplinkybes (J. M. buvo įmonės, kurioje dirbo S. P., vadovas); 2) S. P. įdarbinimo UAB „Kaustina“, veiklos joje pobūdį (neurėdamas jokios statybos patirties, J. M. paprašytas jis sutiko vadovauti įmonei, neskaitęs pasirašydavo J. M. jam pateikiamus įmonės dokumentus, žmonių, kurie dirbo UAB „Kaustina“, nepažinojo, nors išimdavo pinigus iš bankomatų, tačiau įmonės banko kortelės, kodų generatoriaus neturėjo, nepriėmė jokių sprendimų UAB „Kaustina“ vardu, parduodant įmonės akcijas dalyvavo formaliai). Apeliacinės instancijos teismas vertino visus S. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duotus parodymus kaip visumą, o pirmosios instancijos teismas išskirtinę reikšmę suteikė S. P. parodymams, duotiems 2016 m. kovo 18 d., t. y. ikiteisminio tyrimo metu, prieš išskiriant nagrinėjamos bylos tyrimą iš pirminio tyrimo, nevertino S. P. duotų parodymų visumos, o 2016 m. kovo 18 d. parodymus vertino nepaisydamas draudimo duoti parodymus prieš save principo pažeidimo, pažeisdamas įrodymų teisėtumo principą. Su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 25.1 punkte išdėstytomis išvadomis dėl minėtų parodymų vertinimo sutiktina. Apeliacinės instancijos teismas, be to, paneigė J. M. proceso metu duotus parodymus apie tai, kad jis jokių su įmonės „Kaustina“ valdymu susijusių veiksmų neatliko, sąskaitos faktūros apie neva realiai įmonės „Kaustina“ atliktus darbus ir jo suteiktas konsultacinio pobūdžio paslaugas ruoštos S. P.

14. UAB „Kaustina“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma UAB „Main Financial Solutions“ darbuotojos M. K. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad M. K., apklausta kaip liudytoja proceso metu, akivaizdžiai nežinojo apie sąmoningai klaidingus sąskaitų faktūrų duomenis, jai pateikiamus kaip teisingus įtraukti į įmonės „Kaustina“ buhalterinę apskaitą. Taigi tokiu atveju, kai tiesiogiai už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingam asmeniui yra sąmoningai teikiami netikslūs duomenys tam, kad jie būtų įtraukti į apskaitą, kaip pirmiau nurodytoje teismų praktikoje išaiškinta, ypatingą svarbą įgyja bendrovės vadovo – tiek faktinio, tiek fiktyvaus – nustatymo tinkamumas, nes faktinis vadovas šiuo atveju atsako ne tik už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, bet ir už jos vykdymą, kaip BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos specialusis subjektas (vykdytojas), o fiktyvus įmonės vadovas – kaip padėjėjas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė būtent J. M. esant įmonės faktinį vadovą. Tai patvirtina ne tik S. P. leistini parodymai byloje kaip įrodymai, bet ir liudytojos M. K. parodymai apie tai, kad jai buhalterinius dokumentus pristatydavo ne tik S. P., bet ir J. M., parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu liudytoja S. P. neatpažino. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, ne tik vertino elektroninių laiškų, kuriais buvo siunčiami buhalteriniai dokumentai buhalterei M. K., siuntėjo elektroninius duomenis, kaip tai atliko pirmosios instancijos teismas, bet ir detaliai išnagrinėjo jų turinį, spręsdamas dėl jų maksimaliai tikėtinos autorystės. J. M. buvimą faktiniu UAB „Kaustina“ vadovu, be to, patvirtina ir liudytojų L. M., T. P., P. P., S. J., G. S., D. B., A. J., M. B., A. K., I. T., S. T. įdarbinimo įmonėje, atlyginimo mokėjimo, darbų paskirstymo ir kontroliavimo aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir parodymų atpažinti pagal nuotraukas duomenis, iš kurių matyti, kad liudytojai atpažino tik J. M., – šių įrodymų šaltinių kartu su kitais pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, kaip ir duomenų, jog kratos J. M. gyvenamojoje vietoje metu buvo rasti kaupiami ir UAB „Kaustina“ duomenys, o pati įmonė registruota adresu, kuriuo nekilnojamasis turtas priklauso J. M. motinai. Apeliacinės instancijos teismas palygino S. P. ir J. M. UAB „Kaustina“ atliekamų veiksmų, įtakos įmonei mastą, o pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis tik dalimi įrodymų, į tai neįsigilino.

15. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad, J. M. apeliacinės instancijos teismui pripažinus buvus faktiniu UAB „Kaustina“ vadovu, jam buvo pateiktas procesinis siurprizas, nes kaltinime tai nepaminėta. Su šia kasatorės pozicija nesutiktina. Iš kaltinimo matyti, kad J. M. buvo kaltinamas tuo, jog „siekdamas pridengti savo realiai organizuojamą ir vykdomą UAB „Kaustina“ ūkinę finansinę veiklą, vengdamas oficialiai būti įmonės akcininku ir vadovu, organizavo UAB „Kaustina“ veiklą per kitą asmenį, o būtent paskyrė įmonės akcininku ir direktoriumi S. P., tokiu būdu pasitelkdamas oficialiai UAB „Kaustina“ pareigas einantį asmenį, pats ir per minėtą asmenį jo vardu tyčia laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2014 m. sausio 13 d. realiai organizavo ir vykdė UAB „Kaustina“ apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą“. Tokia formuluotė iš esmės reiškia, kad J. M. buvo faktinis UAB „Kaustina“ vadovas, tai apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje ir įvardijo.

16. Apeliacinės instancijos teismas taip pat paneigė pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas apie tai, kad nenustatyta nei BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika, nei padariniai J. M. veikoje. Apeliacinės instancijos teismas analizavo dokumentus, iš kurių matyti UAB „Kaustina“ veiklos specifika, darbuotojų skaičius atitinkamais laikotarpiais, kada buvo pasirašytos statybos darbų rangos sutartys, atsižvelgė į duomenų apie subrangovus nebuvimą, lygino sąskaitų faktūrų išrašymo datas ir jose nurodomus statybos darbus su liudytojų, įdarbintų UAB „Kaustina“, parodymais apie jų darbo pobūdį objekte – J. M. ūkininko ūkyje. Nustatant veikos padarinius, jų apimtį, vadovautasi 2019 m. gegužės 22 d. specialisto išvada dėl ūkininko J. M. ūkinės finansinės veiklos ir specialistės paaiškinimais bei 2016 m. spalio 31 d. specialisto išvada dėl UAB „Kaustina“ (tyrimai susiję, nustatyti analogiški pažeidimai įtraukiant į buhalterinę apskaitą sąskaitas faktūras apie neva atliekamus UAB „Kaustina“ statybos darbus ūkininko J. M. ūkyje ir J. M. suteiktas konsultavimo paslaugas, atliktas UAB „Kaustina“).

17. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, faktiškai neįvykusių operacijų fiksavimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-976/2017, 2K-139-628/2019, 2K-168-719/2021 ir kt.).‏‏‎ ‏‏‎Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-414-693/2016, 2K-245-303/2017, 2K-33-303/2017, 2K-139-628/2019). Tačiau padarinių konstatavimas yra teisės klausimas, todėl ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, sprendžia teismas, kuris specialisto išvadą ar kitus specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gautus duomenis vertina teisės požiūriu visų bylos duomenų kontekste (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017). Taigi galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-322-1073/2019).‏‏‎ ‏‏‎Formuluotė „visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojamų dydžio ar struktūros“, priešingai nei teigia kasatorė, reiškia ne tai, kad to apskritai negalima padaryti, bet tai, kad visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros pagal asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015).‏‏‎ ‏‏‎Apeliacinės instancijos teismas, kitaip nei tai nurodoma kasaciniame skunde, išanalizavo specialistų išvadas kaip visumą, lygino jas su kitais įrodymais byloje ir nusprendė, kad dėl J. M. veikos, veikiant kartu su S. P. kaip padėjėju, kyla BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai (dėl UAB „Kaustina“ apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo) ir dėl J. M. veikos kyla BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai (dėl J. M. ūkininko ūkio apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo). Tarp J. M. veikų ir kilusių padarinių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismas nustatė tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius požymius J. M. veikoje, tai, kad jam inkriminuotas veikas jis padarė tiesiogine tyčia, suprasdamas savo veiksmų pobūdį, numatydamas, kad dėl jų atsiras nusikalstamų pasekmių, ir jų sąmoningai siekė.

18. Kasaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad byloje negali būti nustatomas tarpinio vykdymo institutas, nes apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad J. M. ir S. P. veikė bendrininkų grupe. Išties apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 17 punkte daroma išvada, jog „teismas sutinka, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad J. M. ir S. P. veikė bendrininkų grupe, t. y. J. M. organizavo ir vykdė apgaulingą UAB „Kaustina“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, o S. P. jam padėjo“. Pripažintina, kad ši apeliacinės instancijos teismo nuoroda dėl J. M. veikos padarymo veikiant bendrininkų grupe yra netiksli, perteklinė. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Taigi dviejų vykdytojų buvimas yra viena iš esminių sąlygų, pripažįstant asmenį veikus bendrininkų grupe. Tačiau byloje J. M. ir S. P. veiksmai kvalifikuoti kaip vykdytojo ir padėjėjo. BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendrininkų grupė jiems neinkriminuota ir nepripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Šis apeliacinės instancijos teismo apsirikimas nevertintinas kaip esminis, dėl kurio reikėtų naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad jie kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-269-648/2017 ir kt.). Bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendravykdžiai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-133-489/2023). Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad J. M. ir S. P. veikė bendrai: J. M., kaip faktinis UAB „Kaustina“ vadovas, organizavo ir vykdė apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, savo nusikalstamo sumanymo dėl neįvykusių ūkinių operacijų pavaizdavimo įmonės buhalterinėje apskaitoje būtų negalėjęs realizuoti be S. P., kaip fiktyvaus UAB „Kaustina“ vadovo, veiksmų.

19. Kasaciniame skunde taip pat yra nurodomi, kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismo netinkamai įvertinti atskiri įrodymai. Pažymėtina, kad, pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-7-82-699/2018). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Taigi bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš pirmiau išdėstytų kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teisinių argumentų, atsakant į esminius kasacinio skundo argumentus, matyti, kad išanalizuotas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas tiek BPK 20 straipsnio, tiek BPK 331 straipsnio 2 dalies, tiek BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų aspektais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys yra aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame išanalizuoti visi bylos įrodymai ir padarytos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados. Tikrindamas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė tikrąsias bylos aplinkybes, šis teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nepaliko įrodymų vertinimo spragų. Vertintas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek jų visuma, apeliacinės instancijos teismas aiškiai nurodė pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, įvertindamas visus įrodymus kaip visumą, nurodė ir motyvus, kodėl įrodymus vertina kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas. Motyvai, kuriais apeliacinės instancijos teismas atmetė ar kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, nuosekliai išplaukia iš teismo ištirtų įrodymų turinio.

Dėl J. M. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį

20. J. M. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. aplaidžiai tvarkė ūkininko J. M. buhalterinę apskaitą, neišsaugojo 2013–2015 metų prekių ar paslaugų įsigijimo ir pardavimo dokumentų, pajamų, sąnaudų, turto ir skolų registrų, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos ir neišsaugojo dokumentų, pagrindžiančių ūkininko ūkio pajamas ir išlaidas, dėl to negalima iš dalies nustatyti J. M. ūkio veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2013 m. ir 2014 m., ir nėra galimybės nustatyti J. M. ūkio veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2015 m.

21. Kasatorė skunde teigia, kad J. M. negali būti BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas, nes ūkininkams nebuvo byloje reikšmingu laikotarpiu nustatytos pareigos vesti buhalterinę apskaitą ūkininko ūkyje, be to, kaltinimas dėl BK 223 straipsnio 1 dalies J. M. yra nekonkretus, nes tinkamai nenurodytos įstatymo nuostatos, kurias jis pažeidė.

22. Apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas, kad byloje aktualiu laikotarpiu ūkininkams nebuvo reikalavimo saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus ir kad nebuvo paneigta versija, jog ūkininko J. M. dokumentai buvo pavogti, bei teisinę argumentaciją, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl J. M. kaip BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjekto yra nepagrįstos, nes pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teisės aktu, imperatyviai nustatančiu, kad buhalterinę apskaitą turi tvarkyti ūkininkai, įsiregistravę kaip PVM mokėtojai (1999 m. gruodžio 1 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1333 patvirtinto Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašo 2 straipsnis). J. M. savo ūkininko ūkį įregistravo 2010 m. lapkričio 30 d., o ūkininko ūkį kaip PVM mokėtoją įregistravo 2013 m. liepos 8 d.

23. Taip pat pažymėtina, kad J. M. šioje byloje nuteistas ir pagal BK 207 straipsnio 2 dalį už apgaule iš Nacionalinės mokėjimo agentūros (administruojančios Europos Sąjungos ir Lietuvos biudžeto lėšas) savo naudai 59 995 Eur paramos įgijimą už realiai nepatirtas išlaidas, taip Europos Sąjungai ir Lietuvos valstybei padarant didelę – 59 995 Eur turtinę žalą. Iš šios veikos aprašymo matyti, kad J. M., kaip paramos gavėjas, 2011 m. rugpjūčio 31 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateiktos paraiškos Nr. 3KT-KV-11-1-007136-PR001 pagrindu pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų paramos programos priemonę „Kaimo turizmo skatinimas“ su Nacionaline mokėjimo agentūra 2012 m. balandžio 12 d. pasirašė sutartį dėl paramos gavimo (paramos gavėjui kompensuojama iki 690 560 Lt (200 000 Eur), t. y. 65 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų). Pagal pirmiau minėtą Vyriausybės nutarimą, buhalterinę apskaitą privalo tvarkyti ūkininkai, nustatyta tvarka įregistravę ūkininko ūkį, ir gyventojai, kurie neįregistravę ūkininko ūkio, tačiau žemės ūkio valdas įregistravę Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre verčiasi individualia žemės ūkio veikla (toliau – gyventojai), gaunantys ar pretenduojantys gauti valstybės ir (ar) Europos Sąjungos paramos fondų paramą, jeigu šios paramos teikimą reglamentuojantys teisės aktai nustato pareigą tvarkyti buhalterinę apskaitą ir (ar) sudaryti finansines ataskaitas. Pagal 2009 m. liepos 17 d. žemės ūkio ministro įsakymo „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo taisyklių“ 28.8 punktą, vienas iš tinkamumo gauti paramą kriterijų yra šis: „pareiškėjas tvarko ir (arba) įsipareigoja tvarkyti buhalterinę apskaitą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus reikalavimus (pareiškėjai privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą vadovaudamiesi Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo dvejybine apskaitos sistema rekomendacijomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu. Pareiškėjai, iki paraiškos pateikimo nevykdę ūkinės veiklos, arba tie, kurie vykdė ūkinę veiklą, bet pagal teisės aktų reikalavimus finansinės atskaitomybės sudarymas jiems nėra privalomas, įsipareigoja tvarkyti buhalterinę apskaitą, sudarydami finansinę atskaitomybę, o kartu su paramos paraiška pateikia ūkinės veiklos pradžios balansą.“ Taigi nustatyta pareiga paramos gavėjui ūkininkui tvarkyti buhalterinę apskaitą, J. M. šią pareigą turėjo.

24. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 62 punkte taip pat išsamiai paneigta versija dėl ūkininko J. M. ūkio dokumentų vagystės.

25. Kaltinime J. M. teisingai nurodytos Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Pagal šias nuostatas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis. J. M., būdamas ūkininko ūkio vadovas, dokumentų saugojimo tvarkos nenustatė.

Dėl J. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 207 straipsnio 2 dalį (BK 2019 m. liepos 16 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuojant ją iš BK 182 straipsnio 2 dalies, bei kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme

26. Veika, už kurią nuteistas J. M., padaryta laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. Šioje byloje teismai priėmė du priešingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas J. M. dėl jam inkriminuotų veiksmų išteisino, o apeliacinės instancijos teismas dėl jam inkriminuotų veikų nuteisė (apeliacinės instancijos teisme taip pat keistas kaltinimas, veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 207 straipsnio 2 dalį).

27. Veikos padarymo metu galiojusi BK 207 straipsnio redakcija nustatė atsakomybę tam, kas gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, 2 dalyje nurodyta, kad atsako ir juridinis asmuo. Vadovaujantis anksčiau įtvirtintu teisiniu reguliavimu, teismų praktikoje tikslinės paramos, subsidijos ar dotacijos (kaip ir paskolos, kredito ir kitų kreditinių įsipareigojimų) gavimas apgaule buvo kvalifikuojamas pagal BK 207 straipsnį tada, kai kaltininkas apgaulę panaudojo norėdamas gauti tokią paramą teikiančio juridinio asmens teigiamą sprendimą, tačiau taip veikė ne šios paramos pasisavinimo tikslais ir nesiekdamas padaryti žalos valstybei ar ją teikiančiam juridiniam asmeniui, taigi ketindamas realiai vykdyti sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Ir atvirkščiai, kai tikslinė parama, subsidija ar dotacija gauta siekiant nepagrįstai praturtėti ir pasisavinti šias lėšas (pvz., tam tikslui sukurta fiktyvi įmonė, imituojanti projekto vykdymą, prašoma kompensuoti neturėtas išlaidas ir pan.), buvo vadovaujamasi nuostata, kad tokie atvejai laikytini turtiniu sukčiavimu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-246/2011, 2K-144-788/2017, 2K-130-693/2017, 2K-345-511/2018, 2K-183-942/2018).

28. 2019 m. liepos 16 d. įstatymu Nr. XIII-2334 (TAR, 2019-07-26, Nr. 12378) buvo pakeistas BK 207 straipsnis. Įstatymo leidėjo sprendimas įtvirtinti tokias normas buvo grindžiamas būtinumu įgyvendinti 2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis. Naujojoje BK 207 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma, nustatanti baudžiamąją atsakomybę už tikslinės paramos, subsidijos ar dotacijos gavimą apgaule, kai dėl to valstybės ar Europos Sąjungos institucija, tarptautinė viešoji organizacija arba kitas juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę turtinę žalą.

29. 2021 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos (toliau – Plenarinė sesija) nutartimi Nr. 2K-P-31-788/2021 buvo pateiktas naujas veikų, nurodytų BK 182 ir 207 straipsniuose, atribojimo išaiškinimas. Plenarinė sesija, įvertinusi anksčiau galiojusio BK 207 straipsnio ir BK 182 straipsnio normų bei naujos BK 207 straipsnio 2 dalies teisinį reguliavimą ir teismų praktikos pavyzdžius taikant šias normas, padarė išvadą, kad BK esančioje normų sistemoje tikslinės paramos, subsidijos ir dotacijos gavimas apgaule įstatymo leidėjo išskirtas iš bendros turtinio sukčiavimo normos į specialiąsias BK 207 straipsnio 1 ir 2 dalyse išdėstytas normas (lot. lex specialis). Pagal visuotinai žinomą teisės normų taikymo principą lex specialis derogat legi generali, esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma. Šis teisės principas pripažįstamas tiek Lietuvos Respublikos konstitucinėje jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai), tiek ir teismų praktikoje kvalifikuojant nusikalstamas veikas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-277-788/2016, 2K-180-976/2017, 2K-48-788/2018). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Plenarinė sesija išaiškino, jog tais atvejais, kai tikslinės paramos, subsidijos ir dotacijos gavimas apgaule sau ar kitam asmeniui nėra susijęs su turtinės žalos padarymu arba padarytoji žala nėra didelė, nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, o kai dėl tokio kreditinio sukčiavimo valstybės ar Europos Sąjungos institucija, tarptautinė viešoji organizacija arba kitas juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę turtinę žalą, t. y. žalą, viršijančią 150 MGL dydį (BK 212 straipsnio 1 dalis), nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 207 straipsnio 2 dalį. Aptartais atvejais bendroji turtinio sukčiavimo norma (BK 182 straipsnio 1–3 dalys), taip pat tikslinės paramos, subsidijos ir dotacijos panaudojimo ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką norma (BK 206 straipsnio 1, 3 dalys) netaikytinos.

30. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą, teisingai vadovavosi Plenarinės sesijos išaiškinimais, pagrindžiančiais BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 207 straipsnio 2 dalyje nurodytų veikos požymių aiškinimą bei šių veikų atribojimo ypatumus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, bylos proceso metu pagal prokurorės prašymą pakeisdamas kaltinimą J. M. iš BK 182 straipsnio 2 dalies į naujosios redakcijos BK 207 straipsnio 2 dalį, pagrįstai vadovavosi tuo, kad, kaip minėta, 2019 m. liepos 16 d. įstatymu buvo pakeistas BK 207 straipsnis (kreditinis sukčiavimas) taip, jog šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nauja norma, nustatanti baudžiamąją atsakomybę už tikslinės paramos, subsidijos ar dotacijos gavimą apgaule, kai dėl to valstybės ar Europos Sąjungos institucija, tarptautinė viešoji organizacija arba kitas juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę turtinę žalą. BK 207 straipsnio 2 dalyje (kreditinis sukčiavimas) išdėstyta norma taip tapo specialiąja norma veikos, nurodytos BK 182 straipsnyje (sukčiavimas), atžvilgiu. Tuo pagrindu J. M. kaltinimas, dėl kurio jis perduotas teismui, pakeistas į nusikalstamą veiką, nurodytą BK 207 straipsnio 2 dalyje. Prašymas pakeisti kaltinimą buvo įteiktas išteisintajam ir jo gynėjai. Išteisintasis J. M. apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad patikslintą kaltinimą jis suprato, išteisintajam ir jo gynėjai buvo suteikta pertrauka pasiruošti gynybai dėl kaltinime papildomai nurodytų aplinkybių. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendžia, kad toks kaltinimo pakeitimas atitinka BPK 256 straipsnio nuostatas dėl kaltinime nurodytos veikos pakeitimo teisme ir neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms, kuriomis reglamentuojamos kaltinimo pakeitimo galimybės apeliacinės instancijos teisme. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Tokių reikalavimų baudžiamojo proceso įstatymas nenustato. Apribojimai kaltinimo pakeitimui yra išdėstyti BPK 255 straipsnio 2 dalyje. Kaltinimo pakeitimo procedūra buvo atlikta laikantis įstatymo reikalavimų, prokurorės pateiktas skundas yra dėl nepagrįsto J. M. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kurios sankcija yra griežtesnė nei BK 207 straipsnio 2 dalies. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, jog prašymas pakeisti J. M. veikos kvalifikavimą iš BK 182 straipsnio 2 dalies, t. y. nusikaltimo nuosavybei – sukčiavimo, į BK 207 straipsnio 2 dalį – nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai, taip pat jame išdėstant, kasatorės teigimu, iš esmės skirtingas faktines aplinkybes apie tai, kad J. M. siekė neteisėtai Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas gauti savo naudai bei padarė ES ir Lietuvos valstybei didelę turtinę žalą, t. y. nurodytas naujas būtinasis nusikaltimo sudėties požymis – padariniai, kuris nebuvo J. M. inkriminuotas, ir toks kaltinimo keitimas J. M. tapo procesine staigmena. Su šiais teiginiais nėra pagrindo sutikti. Jau minėtoje plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-31-788/2021, kurios išnagrinėtos bylos aplinkybės yra panašios į šios bylos aplinkybes (kreditinio sukčiavimo veiksmai padaryti tuo pačiu laikotarpiu – 2013–2014 m.), pažymėta, jog, perkvalifikuojant nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 207 straipsnio 2 dalį, būtina įvertinti, ar toks nusikalstamos veikos perkvalifikavimas nesukuria procesinio netikėtumo nuteistajam ir nepažeidžia jo teisių žinoti kaltinimo pobūdį ir nuo jo gintis. Plenarinė sesija realaus pavojaus nuteistojo procesinėms teisėms nenustatė. Šioje byloje kaltinimo pakeitimo procedūros veiksmai buvo atlikti laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 207 straipsnio 2 dalyje, tapatumo požymiai pagal šios bylos aplinkybes yra neesminiai. Remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, vertinant pagal santykį su BK 182 straipsnio 2 dalimi, BK 207 straipsnio 2 dalis turi grįžtamąją galią. Taigi, nors nusikalstamos veikos padarymo metu BK 207 straipsnio 2 dalis dar nebuvo įtvirtinta, remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, ši įstatymo norma, kaip turinti grįžtamąją galią, turėjo būti pritaikyta nagrinėjamoje byloje. To nepadarius, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

31. J. M. kasaciniame skunde neigia panaudojęs apgaulę gaudamas Europos Sąjungos paramą ir neteisėtai įgijęs 59 995 Eur dydžio lėšas už realiai nepatirtas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas atliko išsamų bylos aplinkybių nagrinėjimą bei bylos įrodymų vertinimą ir pateikė motyvuotas išvadas, pagrindžiančias J. M. kaltę apgaule, sukčiaujant neteisėtai įgijus 59 995 Eur dydžio lėšas už realiai nepatirtas išlaidas, kai J. M. NMA pateiktų paraiškų bei prašymų pagrindu su NMA pasirašė sutartį pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“, kuria įsipareigojo paramos priemonėmis finansuojamomis lėšomis įgyvendinti projektą „J. M. kaimo turizmo sodybos įkūrimas“.

32. Teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinio skundo teiginių, kuriuose reiškiamas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl bylos duomenų išnagrinėjimo ir vertinimo, įrodymų pakankamumo pagrindžiant J. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką, nes tokia gynybinė pozicija neparemta teisiniais argumentais, kurie pagrįstų esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus vertinant bylos įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, bylos proceso metu išnagrinėjęs įrodymus: UAB „Kaustina“ dirbusių asmenų apklausų, apklausiant juos kaip liudytojus, duomenis, nuteistojo S. P. parodymus, finansų specialistės išvadą bei jos apklausos teisme duomenis, bendrovės veiklos finansinius dokumentus, bankų pateiktus duomenis apie J. M. naudojamų skaitmeninių priemonių prisijungimus prie bankų sąskaitų ir atliktų lėšų pervedimus iš UAB „Kaustina“ sąskaitos, – šių įrodymų pagrindu pagrįstai konstatavo J. M. veikos nusikalstamą schemą – įgyti kuo didesnę paramą pagal sudarytos sutarties sąlygas. Tam jis buvo pasitelkęs kaip priedangą specialiai įkurtą statybos darbų bendrovę – UAB „Kaustina“, paskirdamas jos vadovu jo (J. M.) nurodymus vykdantį fiktyvų direktorių S. P.; imituojant veiklą ir pinigų apyvartą, sugalvota pinigų įnešimo (išgryninimo) sistema, tai pateikiant kaip mokėjimus už neva atliktus darbus. Analogiška situacija ir dėl J. M. suteiktų konsultavimo paslaugų, kurių faktiškai nebuvo, kadangi UAB „Kaustina“ realiai veiklos nevykdė, o tik buvo priedangos įmonė suklastotoms sąskaitoms faktūroms ir kitiems suklastotiems mokėjimo dokumentams įforminti.

33. Kasaciniame skunde plačiai aptariama finansų specialisto išvada šioje byloje ir dėstomi prieštaravimai dėl šios išvados pagrįstumo, kasaciniame skunde išdėstyti prieštaravimai specialisto išvadai iš esmės atkartoja teiginius, nurodytus nuteistojo J. M. gynėjos pateiktame atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundą, tvirtinant, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik perrašė prokurorės skundo argumentus apie specialistės išsilavinimą ir patirtį, daugiau jokių motyvų dėl iškeltų abejonių nepateikdama. Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nebuvo patikrintas specialisto atlikto tyrimo išvadų pagrįstumas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas ėmėsi reikiamų priemonių specialisto išvadų įrodomajai vertei patikrinti, buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme, pakartotinai apklausta specialistė N. Svirskienė, kartu suteikiant galimybę proceso dalyviams pateikti savo prieštaravimus ir pagrįsti savo gynybinę poziciją dėl veikos. Specialistės apklausa teismo posėdyje patvirtino specialisto išvadoje ir apžiūros protokoluose nurodytų išvadų teisingumą. Nuteistasis ir jo gynėja nepateikė teismui argumentuotų prašymų dėl pakartotinio jų ginčijamo tyrimo atlikimo ar bendrovių finansinės ekonominės veiklos ekspertizės skyrimo, nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų specialisto išvados neatitiktį įstatymo reikalavimams ar esminius jos prieštaravimus kitiems bylos proceso metu ištirtiems įrodymams. Neteisingai kasaciniame skunde teigiama, kad specialistė savo išvadoje viršijo kompetenciją pateikdama teisinį J. M. veiksmų vertinimą. Specialisto išvadoje ir jos apklausoje teisme nebuvo pasisakyta apie veikų kvalifikavimą ar apie konkrečius nusikalstamų veikų požymius. Atitinka specialisto tyrimo ribas ir tai, kad buvo tiriami dokumentai ir pateiktos išvados remiantis ne tik J. M. ūkio finansiniais dokumentais, bet ir UAB „Kaustina“ finansiniais dokumentais, nes buvo atliekami priešpriešiniai tyrimai, kadangi J. M. ūkiui skirta parama pagal pateiktus dokumentus iš esmės buvo vykdoma per UAB „Kaustina“, kuri nebuvo sudariusi subrangos sutarčių su kitomis bendrovėmis dėl statybos darbų atlikimo, pagal paramos projektą J. M. gaunant ir panaudojant jo ūkiui suteiktą finansinę paramą. Specialistės išvada ir paaiškinimai atitinka BPK 90 ir 284 straipsnių nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai savo nuosprendį grindė šiais duomenimis ir pripažino juos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai nesivadovavo specialisto išvados ir apklausos duomenimis, o juos sugretino, palygindamas juos su kitais bylos proceso metu gautais įrodymais, ir, remdamasis gauto viso įrodomojo pagrindo išvadomis, motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo pateiktą bylos duomenų vertinimą.

34. Nuteistojo J. M. ir jo gynėjos nesutikimas su bylos proceso metu gautų įrodymų vertinimo išvadomis nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo. Dėl aplinkybės, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra, 2013 m. rugsėjo 9–17 d. atlikusi patikrą J. M. statomoje kaimo turizmo sodyboje, nusprendė, kad pagal sutartį darbai joje buvo atlikti, – šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas įvertino ir pagrįstai pripažino neturinčia įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 207 straipsnio 2 dalį, nes J. M. nuteistas ne už visos jam priklausančiam ūkiui suteiktos paramos įgijimą apgaule, o dėl 59 995 Eur paramos lėšų, kurias apgaule jis įgijo už realiai nepatirtas išlaidas įgyvendindamas finansuojamą projektą. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad J. M. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 207 straipsnio 2 dalyje nustatytų padarinių, ir jų norėjo, apgaule gaudamas didelės – 59 995 Eur vertės svetimą turtą – Europos Sąjungos paramos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, administruojamas NMA.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. M. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Ridikas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Alvydas Pikelis