R. M. pagal BK 129 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-180-303/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09783-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1;

1.1.8.6.2; 1.1.8.6.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo (Jevgenij Bogdanov) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 2 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 10 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį trylikos metų laisvės atėmimo bausme.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 10 d. nutartimi nuteistojo R. M. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo apeliacinis skundas atmestas.

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas G. A., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad kartu su G. A. nužudė kitą žmogų, būtent: 2021 m. kovo 28 d., tiksliai nenustatytu laiku, apleisto namo, esančio (duomenys neskelbtini), trečiame aukšte, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, kilus konfliktui su nukentėjusiuoju N. B., abu tyčia nukentėjusiajam suduodami kojomis ir rankomis, o R. M. – ir ne mažiau kaip vieną smūgį stalu, iš viso ne mažiau kaip keturiolika smūgių į galvą, rankas, nugarą ir krūtinę, bendrais veiksmais N. B. padarė daugybinius kūno sužalojimus, po to ištempė nukentėjusįjį į kitą patalpą, kur šis paliktas sumuštas ir sunkiai sužalotas dėl daugybės jam padarytų sužalojimų, nuo galvos sumušimo, kurio komplikacija – galvos smegenų pabrinkimas, suspaudimas išsiliejusiu krauju, įvykio vietoje mirė.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. M. gynėjas advokatas J. Bogdanovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 10 d. nutartį bei paskirti R. M. švelnesnę bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Žemesniųjų instancijų teismai, nagrinėdami šią bylą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio, 331 straipsnio pažeidimus, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, jų viseto, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, vertindami įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, netinkamai nustatė įvykio aplinkybes, iškraipė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką analogiškose bylose. Tai lėmė netinkamą bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymą, neteisingos, pernelyg griežtos bausmės R. M. paskyrimą ir kartu asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimą.

2.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose nurodytų aplinkybių nepripažino R. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

2.3. Abu teismai neteisingai nustatė konflikto tarp R. M. ir N. B. priežastį, N. B. nužudymo aplinkybes. Suteikdami prioritetą liudytojos L. B. parodymams, padarė prielaidomis grįstas išvadas, kad konfliktas tarp R. M., G. A. ir N. B. kilo dėl neaiškių pinigų, kuriuos pastarasis prarado, o ne dėl N. B. ne kartą R. M. atžvilgiu pavartotų jo garbę ir orumą žeminančių žodžių „gaidys“, „pyderas“. Abiejų instancijų teismai visiškai ignoravo kitų liudytojų, nukentėjusiųjų, taip pat R. M. ir G. A. parodymus, patvirtinančius, kad N. B. negalėjo nei turėti, nei kokiu nors būdu gauti, pasiskolinti iš brolio ar kitų asmenų didelės pinigų sumos.

2.4. Nors apeliacinės instancijos teismas, pritardamas R. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentui, sutiko, kad asmenims, anksčiau atlikusiems laisvės atėmimo bausmę ir susidūrusiems su nuteistųjų subkultūros apraiškomis, žodžiai „gaidys“ ar „pyderas“ tam tikromis aplinkybėmis gali sukelti pasipiktinimą ir priešišką reakciją, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog tokie žodžiai, atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veiklos padarymo aplinkybes, negali būti vertinami nei kaip itin įžeidžiantys, nei kaip provokuojantys panaudoti fizinį smurtą, juolab tokį intensyvų, kuris sukėlė kito žmogaus mirtį. Sumenkindamas paminėtų įžeidžiančių žodžių vartojimo tarp nuteistųjų prasmę, šis teismas nepagrįstai nurodyto N. B. elgesio nepripažino rizikingu ir provokuojančiu.

2.5. Abu nuteistieji nuo pat pirmos apklausos, parodymų patikrinimo vietoje, vėliau bylos nagrinėjimo teisme metu nepriklausomai vienas nuo kito davė parodymus, kad konfliktas tarp N. B. ir R. M. kilo būtent dėl N. B. pavartotų R. M. įžeidžiančių žodžių. Kadangi tiek N. B., tiek R. M. ir G. A. anksčiau ne kartą buvo teisti ir atliko bausmes pataisos įstaigose, jiems buvo žinoma žodžių „gaidys“, „pyderas“ prasmė, taip pat tai, kaip reaguoja tokiais žodžiais išvadintas nuteistasis. Tarp nuteistųjų tokiais žodžiais bandoma pažeminti ir įžeisti asmens garbę bei orumą, o toks įžeidimas iš karto išprovokuoja greitą atsaką, jeigu įžeistas asmuo sugeba apginti savo garbę ir orumą kumščiais. Toks santykių aiškinimasis tarp nuteistųjų yra suprantamas, priimtinas ir toleruojamas. R. M., būdamas tarp nuteistųjų ir išgirdęs iš N. B. jo garbę bei orumą įžeidžiančius žodžius, pasijautė įžeistas ir pažemintas, todėl turėjo atsakyti į įžeidimą smurtiniais veiksmais, tai jis ir padarė. Kadangi po pirmų suduotų smūgių N. B. nesiliovė įžeidinėti R. M., šis, išprovokuotas tokių veiksmų, sudavė N. B. smūgius į įvairias kūno vietas. R. M. teigimu, jeigu N. B. nebūtų jo vadinęs paminėtais žodžiais, jis jo tikrai nebūtų lietęs. Be to, nuteistojo nuomone, žudyti žmogų dėl žodžių neverta, šiuo atveju tai įvyko netyčia. Taigi, akivaizdu, kad N. B. elgesys konflikto metu buvo provokuojantis ir rizikingas, jis galėjo ir turėjo numatyti, kad jo vartojami R. M. garbę ir orumą įžeidžiantys žodžiai neliks be atsako, kad po tokių išgirstų žodžių R. M. puls jį mušti.

2.6. Žemesniųjų instancijų teismai taip pat nepagrįstai R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, padėjimo išaiškinti nusikaltimą. Nors abu teismai pripažino, kad R. M. prisipažino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir atsiprašė teismo posėdyje nukentėjusiųjų, tačiau nepagrįstai nusprendė, kad tai nebuvo pakankamai nuoširdu, nuteistasis neparodė, kad gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Tačiau R. M. kaip galėjo ir sugebėjo pagal savo socialinę brandą, išsilavinimą bei charakterio bruožus, taip ir prisipažino padaręs nusikaltimą, davė išsamius parodymus apie savo prieš N. B. atliktus smurtinius veiksmus, jam suduotus smūgius, padėjo išaiškinti šią nusikalstamą veiką. Bylos nagrinėjimo teisme metu jis atsiprašė mirusiojo artimųjų, nuoširdžiai gailėjosi, kad dėl jo smurtiniais veiksmais padarytų sužalojimų N. B. mirė. Taip pat R. M. sutiko ir pažadėjo visiškai atlyginti nukentėjusiajam V. B. B. teismo priteistą nusikaltimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Todėl šios aplinkybės yra pagrindas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą aplinkybę pripažinti R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad R. M. „per daugiau nei ketverius metus nuo nusikalstamos veikos padarymo neatlygino nukentėjusiesiems nei dalies turtinės ir neturtinės žalos“. Toks teismo argumentas nesuprantamas, nes R. M. inkriminuotą veiką padarė 2021 m. kovo 28 d., o apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta 2022 m. spalio 10 d., t. y. nuo nusikaltimo padarymo iki nutarties priėmimo praėjo tik vieneri metai ir nepilni septyni mėnesiai. Minėta, kad R. M. pripažino savo kaltę dėl N. B. nužudymo ir sutiko atlyginti nukentėjusiajam – nužudytojo tėvui V. B. B. tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Tačiau R. M. jokio turto ar lėšų iki suėmimo neturėjo, todėl akivaizdu, kad jis neturėjo jokios realios galimybės nors iš dalies atlyginti nukentėjusiajam tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

2.8. Apibendrinant darytina išvada, kad išdėstytos aplinkybės suteikia pagrindą R. M. paskirti švelnesnę nei pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, t. y. mažesnę, nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmę.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į nuteistojo R. M. gynėjo advokato J. Bogdanovo kasacinį skundą prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasatoriaus teiginiai, kad žemesniųjų instancijų teismai netinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis, yra deklaratyvaus pobūdžio. Kasaciniame skunde nenurodoma, kokie konkretūs duomenys byloje liko neįvertinti. Tuo tarpu tai, kad teismai bylos duomenis vertino kitaip, nei norėtų kasatorius, nesudaro pagrindo teigti, jog vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos.

3.2. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, vertindami liudytojos L. B. parodymus, priešingai nei teigia kasatorius, jokios išskirtinės reikšmės jiems nesuteikė. Kadangi ši liudytoja buvo nukentėjusiojo mirtimi pasibaigusio konflikto dalyvė, teismai jos parodymų vertinimui skyrė ypatingą dėmesį ir juos vertino ypač atidžiai, gretindami su kitais bylos duomenimis (liudytojų M. L., T. A., M. D. parodymais), kurie patvirtino L. B. nurodytą konflikto priežastį. Be to, teismai liudytojos parodymų patikimumą vertino ir jų nuoseklumo bei nekintamumo dėl esminių įvykio detalių kontekste. Nors kasatorius nesutinka su teismų išvadomis dėl konflikto priežasties ir liudytojos L. B. parodymų vertinimo, tačiau nepateikia jokių įtikinamų teismų išvadas paneigiančių argumentų, savaip interpretuodamas byloje esančius įrodymus, pateikia tik savą įvykio aplinkybių vertinimą.

3.3. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai ir dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktuose nurodytų kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių (ne)nustatymo ir dėl to per griežtos bausmės už padarytą nusikaltimą paskyrimo.

3.4. Bylos medžiaga patvirtina, kad R. M., duodamas melagingus parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes (kad G. A. smurto nenaudojo), siekė suklaidinti teismą ir apsunkino tiesos byloje nustatymą, todėl teismai pagrįstai tokių jo parodymų nevertino kaip nuoširdaus prisipažinimo ir gailėjimosi. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad formalus atgailos žodžių pasakymas teisme, kartu bandant pateisinti savo nusikalstamą veiką nukentėjusiojo pasakytais netinkamais žodžiais, neleidžia daryti išvados apie nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi. Kitokios išvados neleidžia daryti ir kasaciniame skunde akcentuojama apeliacinės instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida, kad nuteistasis „per daugiau nei ketverius metus nuo nusikalstamos veikos padarymo neatlygino nukentėjusiesiems nei dalies turtinės ar neturtinės žalos“. Nors nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo žymiai trumpesnis laiko tarpas, tačiau pats faktas, kad jokia žalos dalis neatlyginta, neabejotinai rodo nuteistojo teiginių dėl nuoširdaus gailėjimosi deklaratyvumą.

3.5. Kasatoriaus argumentai, susiję su nukentėjusiojo pavartotais necenzūriniais žodžiais „gaidys“ ir „pyderas“, jo provokuojančiu elgesiu, vertintini kaip nesutikimas su žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – konflikto kilimo priežastimi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jam pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų kilo dėl piniginių santykių. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad konflikto priežastis buvo piniginiai santykiai, neatmetė galimybės, jog konflikto metu buvo pavartoti pirmiau paminėti žodžiai, tačiau, juos įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių kontekste (nuteistieji ir nukentėjusysis ne pirmą kartą girtavo kartu apleistame name, iš esmės jų gyvenimo būdas buvo neatitinkantis moralės normų, nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio ir tai lėmė jų neadekvačią reakciją į susidariusią situaciją), pagrįstai nelaikė jų nei itin įžeidžiančiais, nei provokuojančiais panaudoti fizinį smurtą, sukėlusį kito žmogaus mirtį. Nesutikti su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais nėra pagrindo. Taigi, BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys – nenustatyta pagrįstai.

3.6. Atsižvelgiant į tai, kad žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai nenustatė R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tinkamai buvo įvertintos visos baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmei skirti reikšmingos aplinkybės, nėra pagrindo konstatuoti, kad, skiriant R. M. už padarytą nusikaltimą bausmę, buvo netinkamai taikytos baudžiamojo įstatymo nuostatos. Tuo tarpu vien per griežtos bausmės, kasatoriaus nuomone, paskyrimas nėra kasacinio proceso nagrinėjimo dalykas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. M. gynėjo advokato J. Bogdanovo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo R. M. kaltė dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, nekvestionuojamos ir skundžiamais teismų sprendimais nustatytos šio nusikaltimo padarymo aplinkybės. Kasatorius nesutinka su žemesniųjų instancijų teismų sprendimais dėl jo ginamajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio, ginčija teismų atliktą faktinių aplinkybių, reikšmingų bausmei skirti, vertinimą, su tuo siedamas netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas kaltininkui žemesniųjų instancijų teismų paskirtos bausmės dydžio klausimą nagrinėja tik netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 3 dalis), t. y. ar bausmė skirta pagal sankcijos ribas, ar nepažeistos kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija, ar tinkamai buvo nustatyta galutinė subendrinta bausmė ir pan. Bausmės rūšies ir dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu, pavyzdžiui, ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (draudžiama pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) principo ir pan. Tačiau bausmės griežtumo klausimas, nepagrįstas teisiniais argumentais dėl bausmės skyrimo taisyklių pažeidimo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra baudžiamosios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302-489/2019, 2K-49-976/2020).

7. Atsižvelgiant į nurodytas BPK nuostatas ir teismų praktikoje dėl jų taikymo pateikiamus išaiškinimus, kasacinio skundo teiginiai, kuriais grindžiamas nesutikimas su faktinių aplinkybių, reikšmingų bausmei skirti, įvertinimu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl teisėjų kolegija dėl kasaciniame skunde pateikiamų argumentų, susijusių su netinkamu baudžiamojo įstatymo paskiriant bausmę taikymu, pasisakys atsižvelgdama į žemesniųjų instancijų teismų nustatytas faktines aplinkybes.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų taikymo

8. Kasatorius pernelyg griežtos laisvės atėmimo bausmės R. M. paskyrimą iš esmės sieja su nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (ne)nustatymu. Teigia, kad žemesniųjų instancijų teismai nepagrįstai nuteistojo prisipažinimo, nuoširdaus gailėjimosi ir padėjimo išaiškinti nusikaltimą, taip pat to, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nužudytojo N. B. elgesys, nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis; tai, anot kasatoriaus, lėmė neteisingos bausmės R. M. paskyrimą. Sutikti su šiais ir juos pagrindžiančiais kasatoriaus argumentais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

9. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

10. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu asmuo savanoriškai, ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017), o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – atskleidžia ir bendrininkų atliktus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019 ir kt.).

11. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2014, 2K-479/2014, 2K-381-507/2016 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015).

12. Padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką pripažintini atvejai, kai kaltininkas laisva valia aktyviais veiksmais padeda išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, kurios (dalis kurių) pareigūnams iki tol nebuvo žinomos, nurodo nusikalstamos veikos išaiškinimui reikšmingos informacijos žinančius asmenis ir (ar) pateikia nusikalstamos veikos išaiškinimui reikšmingus daiktus, dokumentus, kitus objektus arba nurodo jų buvimo vietą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023).

13. Iš bylos medžiagos ir skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad R. M. baudžiamojo proceso metu davė nenuoseklius, byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančius parodymus, taip klaidindamas ne tik ikiteisminį tyrimą atlikusius pareigūnus, bet ir vėliau bylą iš esmės nagrinėjusį pirmosios instancijos teismą. Ikiteisminio tyrimo metu R. M. savo kaltę pripažino iš dalies, parodė, kad N. B. sumušė ir didžiąją dalį sužalojimų, tarp jų ir galvos, padarė G. A.; o jis du kartus spyrė į kojos viršutinę dalį ir sudavė keletą smūgių kumščiu į krūtinės sritį, po to pasišalino iš pastato; neigė slėpęs mirusiojo kūną. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis parodymus pakeitė, t. y. prisipažino dėl jam inkriminuotos veikos (nurodė sudavęs smūgius nukentėjusiajam į galvą, taip pat ir stalu, kitas kūno vietas), parodė apie G. A. padarytus smurtinius veiksmus, tačiau tokius savo veiksmus teisino neva N. B. nepagarbiu ir įžeidžiančiu elgesiu. Kitoje apklausoje R. M. prisipažino sumušęs N. B., tačiau neigė jį nužudęs, nurodydamas, kad dėl šio mirties yra kaltas M. D.. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis R. M. parodymus vėl pakeitė, teigdamas, kad dėl N. B. išsakytų įžeidžiančių žodžių jį sumušė vienas ir taip netyčia nužudė; G. A. nukentėjusiojo nemušė, taip pat nedalyvavo slepiant N. B. lavoną. Nustatyta ir tai, kad R. M. kartu su bendrininku N. B. lavoną paslėpė po šiukšlėmis; į įvykio vietą atvykus pareigūnams, vietos, kurioje paslėpė lavoną, neparodė, melavo teigdamas, kad N. B. po išgertuvių iš pastato išėjo gyvas; vėliau pats slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartų nuteistojo parodymų davimas, jų kaita baudžiamojo proceso metu nelaikytini savanorišku prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ir nerodo jo nuoširdumo, kritiško savo elgesio vertinimo. R. M. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ne savo iniciatyva, o dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų. Dėl to ir kasacinio skundo argumentai, kad nuteistasis teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiųjų ar kad deklaratyviai pažadėjo atlyginti jiems dalį nusikaltimu padarytos žalos, nėra pakankami, kad toks R. M. elgesys būtų vertinamas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi, darytina bendra išvada, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė R. M. teismų nepripažinta pagrįstai.

15. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai ir dėl netinkamo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo.

16. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012 ir kt.).

17. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

18. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė, kad išgertuvių metu konfliktas tarp N. B. ir nuteistųjų kilo dėl piniginių santykių, o ne dėl nukentėjusiojo išsakytų, kaip teigiama kasaciniame skunde, R. M. įžeidžiančių žodžių. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir paties nuteistojo R. M. proceso metu duoti parodymai. Nors apeliacinės instancijos teismas neatmetė, kad nukentėjusysis N. B. vykusio konflikto metu galėjo išsakyti kasatoriaus akcentuojamus R. M., taip pat ir G. A., kurie anksčiau buvo teisti ir susidūrę su nuteistųjų subkultūros apraiškomis, įžeidžiančius žodžius, tačiau, įvertinęs byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (t. y. tai, kad nuteistieji su N. B. jau kurį laiką bendravo ir kartu leido laiką, ne pirmą kartą girtavo apleistame name, jų gyvenimo būdas buvo neatitinkantis moralės normų, įvykio vakarą iki kilusio konflikto dėl piniginių reikalų nebuvo susipykę ar nusiteikę priešiškai, tiesiog buvo apsvaigę nuo alkoholio, o tai ir lėmė jų neadekvačią reakciją į susidariusią situaciją), pagrįstai konstatavo, kad N. B. konflikto metu galimai išsakyti kasatoriaus nurodyti žodžiai negali būti vertinami nei kaip itin įžeidžiantys, nei provokuojantys panaudoti fizinį smurtą. Teisėjų kolegija kitaip vertinti byloje nustatytas aplinkybes ir daryti kitokias išvadas neturi jokio pagrindo. Taigi teismai, nepripažindami R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

19. Kasatoriaus argumento dėl asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad dėl kiekvieno asmens kaltės ir bausmės skyrimo už nusikalstamos veikos padarymą teismai sprendžia atskirai ir skiriamas bausmes individualizuoja. Iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. M. už padarytą nusikaltimą bausmę, o apeliacinės instancijos teismas tikrindamas, ar bausmė tinkamai individualizuota, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo sunkumą bei pavojingumą, jo padarymo aplinkybes, sukeltas neatitaisomas pasekmes, nuteistojo aktyvesnius smurtinius veiksmus ir vaidmenį padarant nusikaltimą; taip pat į tai, kad nustatytos trys R. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikaltimą padarė bendrininkų grupe, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veiką padarė būdamas recidyvistas), nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių; įvertino ir nuteistojo asmenybę (praeityje keletą kartų teistas, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, nagrinėjamoje byloje inkriminuotą nusikaltimą padarė netrukus po paleidimo iš įkalinimo įstaigos; daug kartų baustas administracine tvarka, tarp jų už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą, alkoholio vartojimą ir neblaivaus asmens pasirodymą viešose vietose; iki sulaikymo niekur nedirbo, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos ir kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistajam R. M. laisvės atėmimo bausmė, viršijanti sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytą vidurkį, paskirta atsižvelgus į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes; baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1–2 dalių, 59–61 straipsnių), o taip pat ir kasaciniame skunde nurodytos BPK nuostatos nepažeistos.

20. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad keisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 10 d. nutartį kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. M. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo (Jevgenij Bogdanov) kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Audronė Kartanienė