Civilinė byla Nr. 3K-3-198-684/2016
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00053-2014-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.1.6.1;
2.1.2.4.2.1; 2.5.7.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės,,Norventa“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei,,Norventa“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo, trečiasis asmuo G. U.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) ir sandorio pripažinimą negaliojančiu (CK 1.82 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas BAB Ūkio bankas kreipėsi į teismą prašydamas, vadovaujantis CK 6.66 ir 1.82 straipsniais, pripažinti negaliojančia 2011 m. kovo 15 d. AB Ūkio banko ir UAB „Norventa“ turto administravimo sutartį Nr. 60-105-1-2011 nuo sudarymo momento (ab inito) ir taikyti restituciją, priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 4 968 655,56 Lt (1 439 022,11 Eur), 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas nurodė, kad 2011 m. kovo 15 d. šalys sudarė penkerių metų trukmės Turto administravimo sutartį Nr. 60-105-1-2011 (toliau – ir Sutartis). Šia Sutartimi atsakovė įsipareigojo teikti ieškovui nekilnojamojo turto priežiūros ir valdymo paslaugas, o ieškovas įsipareigojo mokėti 7 proc. nuo turto vertės metinį administravimo mokestį bei sėkmės mokestį: i) 1–3 proc. nuo sandorio vertės už turto pardavimą; ii) vieno mėnesio nuompinigių dydžio už vienerių metų nuomos sandorį, tačiau ne mažiau nei vieno mėnesio nuompinigiai, jeigu sudaromas trumpesnis kaip vienerių metų nuomos sandoris. 2011 m. balandžio 27 d. susitarimu pakeista Sutarties nuostata dėl sėkmės mokesčio išnuomojus turtą: nustatytas i) 2 mėnesių nuompinigių dydžio mokestis už 2 metų ir ilgesnį laikotarpį, ii) 1 mėnesio – už 1 metų, tačiau ne mažiau kaip pusės mėnesio nuompinigių dydžio – jeigu sudaromas trumpesnis kaip 1 metų nuomos sandoris. 2011 m. rugsėjo 30 d. susitarimu pakeistas administravimo mokesčio dydis. Nustatyta, jog maksimali metinė administravimo mokesčio norma yra 7 proc. nuo turto vertės, o konkreti mokesčio norma kiekvienam objektui nustatoma turto objekto charakteristikoje šalių susitarimu. 2011 m. lapkričio 3 d. susitarimu šalys susitarė dėl kilnojamojo ir nekilnojamojo turto apsaugos paslaugų teikimo. Už kiekvieną saugos darbuotojo darbo valandą ieškovas įsipareigojo mokėti 12,80 Lt (3,70 Eur). 2011 m. gruodžio 15 d. susitarimu maksimali metinė administravimo mokesčio norma sumažinta iki 1 proc. Sutartis buvo nutraukta nuo 2012 m. gruodžio 3 d. Per visą Sutarties galiojimo laikotarpį, tai yra mažiau nei dvejus metus, ieškovas už administravimo ir saugos paslaugas atsakovei sumokėjo 4 968 655,56 Lt (1 439 022,11 Eur).
Ginčo šalių sudaryto sandorio vertė daugybę kartų viršijo turto administravimo ir valdymo paslaugų rinkos vertę, be to, atsakovė paslaugų pagal Sutartį iš esmės neteikė, ieškovui tokios paslaugos buvo nereikalingos, nes jo paties darbuotojai atlikdavo šias funkcijas. Sandoris sumažino bendrovės turto vertę, pablogino jos finansinę padėtį ir pažeidė banko kreditorių interesus, taip pat yra priešingas banko veiklos tikslams, todėl toks sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 ir 1.82 straipsniuose nustatytais pagrindais.
Ieškovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad tuo atveju, jei teismas laikytų, kad atsakovės turėtos išlaidos buvo reikalingos ieškovui, atsakovės suteiktų paslaugų vertė sudarytų 59 662,45 Lt (17 279,43 Eur). Jei teismas laikytų, kad saugos paslaugos buvo reikalingos ir naudingos ieškovui, bendra atsakovės išlaidų saugos paslaugoms ir kitoms išlaidoms suma pagal bylos medžiagą sudarytų 520 681,20 Lt (150 799,69 Eur), todėl priteistina suma atitinkamai mažintina.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio: pripažino negaliojančiomis 2011 m. kovo 15 d. BAB Ūkio banko ir UAB „Norventa“ sudarytos Turto administravimo sutarties Nr. 60-105-1-2011 su vėlesniais 7.1.1 punkto ir 7.1.2 punkto pakeitimais sąlygas, kuriomis AB Ūkio bankas įsipareigojo mokėti 7 procentų dydžio metinį administravimo mokestį nuo turto vertės bei sėkmės mokestį administratorei UAB „Norventa“, nuo sutarties sudarymo momento (ab initio); taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės UAB „Norventa“ 1 052 025,40 Eur bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 052 025,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. 2014 m. sausio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo BAB Ūkio banko, atstovaujamo bankroto administratorės UAB „Valnetas“, naudai; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovės UAB „Norventa“ 11 678,40 Eur žyminį mokestį ir 26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybės naudai.
Dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu teismas nurodė, kad atsakovė ginčija tik ieškovo ir (ar) jo kreditorių interesų pažeidimo fakto buvimo ar nebuvimo sąlygas, šalių sąžiningumo kriterijus, sudarant ginčo sandorį, ir tai, ar skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.
Dėl kreditorių teisių pažeidimo teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina aplinkybes, jog ieškovas turėjo kreditorių, dalis kurių egzistavo tiek sudarant ginčijamą sandorį, tiek yra patvirtinti ieškovo bankroto byloje. Ieškovui sudarius ginčijamą sandorį, sumažėjo banko turto apimtis ir mokumas – sudarius sandorį bankas neteko reikšmingos lėšų sumos, už tai iš esmės gaudamas minimalias paslaugas, o nepagrįstai sumažėjus banko turtui, pablogėjo jo mokumas, dėl to sumažėjo banko galimybės atsiskaityti su kreditoriais.
Dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį teismas nurodė, kad nei ieškovo įstatuose nurodyta banko veikla, nei Bankų įstatymas neuždraudė bankui pačiam valdyti ir administruoti iš skolininkų už negrąžintus kreditus perimtą turtą, kas laikytina veikla, susijusia su finansinių paslaugų teikimu. Šias funkcijas atliko banko Probleminių aktyvų valdymo departamentas, tačiau, teismo manymu, ši aplinkybė nedraudė bankui sudaryti sutartis su trečiaisiais asmenimis siekiant užtikrinti perimto skolininkų turto išsaugojimą, disponavimą turtu, todėl šalys galėjo sudaryti tokio pobūdžio sandorį, tačiau byloje nėra aplinkybių, leidžiančių konstatuoti sandorio sudarymo būtinumą.
Dėl sandorio šalių sąžiningumo teismas nurodė, kad aplinkybė, jog šalys 2011 m. gruodžio 15 d. susitarimu Nr. 4 panaikino ginčijamos sutarties su vėlesniais pakeitimais 7.1 punkto papunkčius 7.1.1 (7 proc. administravimo mokesčio) ir 7.1.2 (sėkmės mokesčio) ir 7.1 punktu susitarė, kad už šios sutarties vykdymą savininkas įsipareigoja mokėti administratorei administravimo mokestį, kurio maksimali metinė norma yra 1 proc. nuo turto perdavimo vertės, leidžia konstatuoti, jog šalys aiškiai suprato, kad 7 proc. administravimo mokesčio ir 7.1.2 sėkmės mokesčio mokėjimas už paslaugas yra akivaizdžiai neproporcingas pagal sutarties šalių įsipareigojimus. Teismo vertinimu, ne pačios ginčo sutarties sudarymas, o ginčo sutarties sąlygos: 7.1.1 punktas, kuriuo susitarta dėl 7 proc. nuo turto vertės metinio administravimo mokesčio, ir 7.1.2 punkto sąlyga, kuria nustatytas sėkmės mokestis, yra ydingos ir nesąžiningos, nes toks atlygio už administravimo paslaugas dydis aiškiai per didelis, neatitinka įprastos verslo praktikos.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo sandoris realiai buvo vykdomas, nebuvo uždraustas, sprendė, kad 1 proc. nuo turto vertės metinis administravimo mokestis, kurį šalys pačios nustatė 2011 m. gruodžio 15 d. susitarimu, yra protingo dydžio ir nepažeidžia abiejų šalių interesų, tai sudarytų 598 770,70 Lt (173 415,98 Eur); ši suma pripažintina kaip atsakovės gauta pagrįstai. Bylos duomenimis, nustatyta, kad atsakovė teikė ir turto apsaugos paslaugas, šias aplinkybes iš dalies pripažino ir ieškovo atstovas, todėl atsakovės gautus 737 451,68 Lt (213 580,76 Eur) už turto apsaugą teismas pripažino pagrįstomis ir teisėtomis lėšomis.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnyje nustatytu pagrindu teismas nurodė, kad šiame straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudarytų sandorių komercine nauda. Kadangi ieškovui nėra uždrausta sudaryti sandorius dėl turto administravimo ir iš ieškovo įstatų nustatyta, kad bankas, be finansinių paslaugų teikimo, gali verstis tik tokia veikla, kuri padeda teikti finansines paslaugas ar yra kitaip tiesiogiai susijusi su finansinių paslaugų teikimu (įstatų II skyriaus 4 punktas), todėl nėra pagrindo spręsti, kad ginčijama sutartis, kuria buvo perduotas administruoti iš skolininkų perimtas turtas, pati savaime prieštaravo ieškovo veiklos tikslams.
Dėl restitucijos taikymo teismas nurodė, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti actio Pauliana institutą ir tenkinti dalį ieškinio: 2011 m. kovo 15 d. sutarties 7.1.1 punkto ir 7.1.2 punkto sąlygos pripažintinos negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento. Teismas nurodė, kad nustačius, jog atsakovė realiai vykdė sutartį per visą jos galiojimo laikotarpį, siekiant išlaikyti abiejų šalių interesų pusiausvyrą, atsakovės gautos lėšos – 1 procento dydžio metinis administravimo mokestis – 598 770,70 Lt (173 415,98 Eur) ir 737 451,68 Lt (213 580,76 Eur) lėšos už saugos paslaugas, iš viso 1 336 222,40 Lt (386 996 Eur), laikytinos teisėtomis, todėl pagal 2011 m. kovo 15 d. sutarties 7.1.1 ir 7.1.2 punktų sąlygas ieškovo sumokėta 1 052 025,40 Eur suma, pripažinus prieš tai minėtas sandorio sąlygas negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento (ab initio), turi būti grąžinama ieškovui (CK 6.145 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2015 m. spalio 12 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą, pripažindama negaliojančia 2011 m. kovo 15 d. BAB Ūkio banko ir UAB „Norventa“ sudarytą Turto administravimo sutartį Nr.60-105-1-2011 su vėlesniais pakeitimais nuo sutarties sudarymo momento (ab initio) ir taikydama restituciją bei priteisdama iš atsakovės UAB „Norventa“ 1 288 222,43 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. 2014 m. sausio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo BAB Ūkio banko, atstovaujamo bankroto administratorės UAB „Valnetas“, naudai; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovės UAB „Norventa“ 12 556 Eur žyminį mokestį ir 32,42 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybės naudai.
Dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu kolegija nurodė, kad:
tiek Sutarties sudarymo metu, tiek ir ją vykdant, ieškovo turtinė padėtis nebuvo gera, jis turėjo finansinių sunkumų. Lietuvos bankas 2013 metų finansinio stabilumo apžvalgoje nurodė, kad 2005–2010 m. AB Ūkio bankas aktyviai finansavo su pagrindiniu akcininku susijusius projektus ir dėl nustatomų pažeidimų bei veiklos trūkumų jam buvo taikomos įvairios poveikio priemonės ir veiklos apribojimai.
Ieškovo sumokėta atsakovei suma pagal ginčijamą sutartį buvo nepagrįstai didelė; nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes dėl Sutarties vertės, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Remdamasis byloje pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos padarė pagrįstą išvadą, kad Sutartimi nustatyta turto administravimo vertė buvo nepagrįstai didelė, neatitinkanti įprastos verslo praktikos. Šią išvadą sustiprina ir ta aplinkybė, kad šalys 2011 m. gruodžio 15 d. susitarimu Nr. 4 panaikino Sutarties 7.1 punkto papunkčius 7.1.1 ir 7.1.2 ir 7.1 punktu susitarė, kad už šios sutarties vykdymą savininkas įsipareigoja mokėti administratoriui administravimo mokestį, kurio maksimali metinė norma yra 1 proc. nuo turto perdavimo vertės.
Tai, kad banko Probleminių aktyvų departamentas atliko turto administravimo ir valdymo funkcijas, nėra aplinkybė, draudžianti sudaryti ginčo sutartį su atsakove, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie ieškovo buvusią neišvengiamą pareigą sudaryti ginčo sutartį.
Byloje nebuvo nepaneigta nesąžiningumo prezumpcija, įtvirtinta CK 6.67 straipsnio 4 punkte. Ginčo sutarties šalių nesąžiningumą taip pat patvirtina byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo AB Ūkio banko ir atsakovės UAB,,Norventa“ sąsajumą. Be to, UAB,,Norventa“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2011 m. vasario 25 d., o ginčo sandoris sudarytas 2011 m. kovo 15 d., t. y. nepraėjus nė mėnesiui nuo bendrovės įregistravimo. Taigi šiais duomenimis nepaneigti ieškovo skundo argumentai, kad atsakovė buvo įsteigta ginčo sutarčiai sudaryti.
Dėl ginčijamo sandorio prieštaravimo juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnis) kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog ginčo sandorio vertė buvo nepagrįstai didelė, viršijanti rinkos kainą. Atsižvelgiant į banko veiklos esmę bei jo pagrindinius veiklos principus, toks sandoris laikytinas akivaizdžiai nenaudingu ieškovui bei jo kreditoriams. Atsakovė, sudarydama Sutartį su ieškovu, žinojo ar turėjo žinoti, kad Sutartis sudaroma akivaizdžiai ne rinkos kainomis ir yra nenaudingai ieškovui.
Spręsdama dėl restitucijos taikymo, kolegija pažymėjo, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog atsakovė suteikė kai kurias turto administravimo paslaugas ir Sutarties galiojimo metu turėjo 150 799,69 Eur (520 681,20 Lt) išlaidų. Atsakovė nepateikė jokių šiuos ieškovo byloje pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų. Nors atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad UAB,,Norventa“ vykdydama Sutartį turėjo išlaidų, kurios per 2011 metus sudarė 374 983,03 Eur (1 294 741,43 Lt), o 2012 – 211 333,51 Eur (729 692,36 Lt), ir tai patvirtina įmonės veiklos žiniaraščiai, tačiau šie atsakovės pateikti įrodymai vertintini kritiškai, nes į juos įtraukti tokie duomenys, kaip parama, ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir kt., kurie negali būti laikomi išlaidomis, susijusiomis su Sutarties vykdymu. Įvertinusi bylos duomenis, kolegija sprendė, kad šiuo atveju teisėtomis bei pagrįstomis atsakovės išlaidomis vykdant Sutartį laikytinos 150 799,69 Eur (520 681,20 Lt) dydžio išlaidos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 12 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Tarp actio Pauliana pagrindu ginčijamo sandorio ir skolininko atsiskaitymo galimybių būtinas akivaizdus priežastinis ryšys. Šiuo atveju nepagrįstas banko pagrindinio akcininko projektų finansavimas, blogų paskolų išdavimas, pervertintas turtas, o ne ginčijamas sandoris lėmė blogą ieškovo finansinę situaciją ir sunkesnes galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Faktinė finansinė ieškovo situacija sandorio sudarymo metu nebuvo analizuota. Ginčijamo sandorio vertė sudaro vos 0,35 proc. ieškovo bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų, todėl, vertinant šio ir banko apskritai sudarytų sandorių mastą, akivaizdu, kad šis sandoris nebuvo ieškovo nemokumą sukėlusi priežastis, todėl actio Pauliana negali būti taikomas kreditorių interesams ginti.
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į esminius ginčo sutarties pakeitimus. Actio Pauliana sąlygų visetas turi būti tenkinamas ne tik sandorio sudarymo metu, bet ir esminių jo pakeitimų metu. Ginčijamo sandorio šalys 2011 m. gruodžio 15 d. Sutarties pakeitimu priešpriešinių įsipareigojimų disproporciją panaikino, dėl to nebeliko galimybės preziumuoti ir jų nesąžiningumą. Kol banko įprastinė veikla nėra apribota, trečiajam asmeniui nėra pagrindo įtarti, kad jo sudaroma sutartis gali sukelti ar sustiprinti tokio subjekto kaip bankas nemokumą, todėl bylą nagrinėjusių teismų atliktas atsakovės veiksmų vertinimas kaip nesąžiningų yra neteisingas.
Pagal CK 1.82 straipsnį su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Byloje nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 15 d. Sutarties pakeitimu išnyko pagrindas ginčo sandorį traktuoti kaip aiškiai ir akivaizdžiai nenaudingą ieškovui, t. y. kaip prieštaraujantį ieškovo veiklos tikslams, o panaikinus šią Sutarties šalių priešpriešinių reikalavimų disproporciją, byloje iš viso nebuvo analizuotas ir įrodytas kasatorės nesąžiningumas, tęsiant pagal Sutartį prisiimtų įsipareigojimų vykdymą.
Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas dvišalę piniginę restituciją, nenustatė kasatoriaus suteiktų paslaugų apimties ir vertės, o spręsdamas dėl restitucijos dydžio nepagrįstai orientavosi į ieškovo nurodytas kasatorės paslaugų teikimo išlaidas, o ne į paslaugų rinkos vertę, kaip nustato CK 6.147 straipsnio 1 dalis. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad kasatorė faktiškai teikė ieškovui Sutartimi nustatytas paslaugas visu Sutarties galiojimo laikotarpiu. Kadangi suteiktų turto administravimo ir kitų susijusių paslaugų grąžinti natūra neįmanoma, ieškovui tenka pareiga atlyginti gautų paslaugų vertę pinigais. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs visą Sutartį negaliojančia, taikydamas restituciją, turėjo nustatyti kasatorės suteiktų paslaugų apimtį ir jų vertę. Suteiktų paslaugų vertė negali būti prilyginta kasatorės patirtomis išlaidomis.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Kreditorių teisių pažeidimas jokiu būdu nereiškia, kad ginčo sandoris turi būti sudarytas įmonei jau esant nemokiai ar tiesiogiai nulemti ginčo šalies nemokumą. Jei kreditoriai negali atgauti bent dalies reikalavimų, net jei ginčo sandorio suma yra nedidelė lyginant su bendra finansinių reikalavimų suma, tai gali būti vertinama kaip kitoks kreditorių teisių pažeidimas, tenkinantis actio Pauliana sąlygą. Nors ginčo sutarties sudarymas ir nelėmė ieškovo nemokumo, bet prie to prisidėjo, banko turto masė sumažėjo beveik pusantro milijono eurų, nes bankas realios naudos iš ginčo sutarties negavo. Teismai, tinkamai įvertinę byloje surinktus duomenis, nustatė, kad banko finansinė padėtis sandorio sudarymo metu buvo sunki.
Net ir 2011 m. gruodžio 15 d. pakeista Sutartis buvo akivaizdžiai nenaudinga bankui ir išliko Sutarties šalių priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija, nes 1 proc. dydžio administravimo mokestis atitinka rinkos vertę tik tuo atveju, jei realiai teikiamas visas paslaugų paketas, tačiau šiuo atveju atsakovė visa apimtimi šių paslaugų neteikė ir, atvirkščiai, beveik neteikė jokių paslaugų. Taigi toks bankui nenaudingas sandoris iš esmės prieštaravo banko veiklos tikslams.
Atsakovė, sudarydama sutartį, turėjo pasidomėti, ar sandorio kaina atitinka rinkos vertę, yra reali, tačiau šiuo atveju Sutartis buvo sudaryta tik tam, kad pagal ją nepagrįstai būtų perimtos banko lėšos ir paskirstytos su banku ir jo pagrindiniu akcininku susijusiems asmenims.
Byloje buvo nustatyta, kad atsakovė faktiškai suteikė tik dalį minimalių administravimo paslaugų, todėl pagrįstai atsakovės naudai iš ieškovo priteistos atsakovės patirtos išlaidos. Suteiktų paslaugų vertė negali būti priteista, nes už šias paslaugas nebuvo sukurta ieškovui jokia pridėtinė vertė ir atsakovė neturėtų tikėtis gauti pelno už tokį paslaugų teikimą.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo G. Ugianskis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 12 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Prisidėjimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Turto administravimo sutartis pati savaime niekaip, o juo labiau – reikšmingai nelėmė banko galimybių įvykdyti prievoles kreditoriams. Vien tai, kad po dvejų metų nuo Sutarties sudarymo bankui buvo iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad Sutarties sudarymo metu banko finansinė padėtis buvo sunki. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino, kad Sutartis buvo sudaryta po ekonominės krizės, kad ieškovas vedė derybas su keliomis turto administravimo įmonėmis, taip pat ir UAB „Ober Haus“, tačiau visos norėjo administruoti tik kelis patrauklesnius objektus didmiesčiuose.
Actio Pauliana sąlygų egzistavimo visetas turėjo būti nustatomas kiekviename sutarties galiojimo etape atskirai ir tik nustačius actio Pauliana sąlygų buvimą kiekviename etape ją būtų galima visą pripažinti negaliojančia.
Jei Sutartis, net jei jos vertė yra didesnė už rinkos vertę, yra realiai vykdoma, tai nereiškia, kad ji prieštarauja banko veiklos tikslams.
Kasatorės suteiktų paslaugų vertė neatitinka jos patirtų paslaugų teikimo išlaidų ir negali būti tapatinama su jomis, nes atsakovė, kaip verslo subjektas, paslaugas bankui teikė siekdama gauti pelno, o ne tik padengti išlaidas vykdant Sutartį.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl actio Pauliana sąlygų vertinimo
Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias visų šioje teisės normoje nurodytų sąlygų buvimą. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos taikymo, yra pateikęs ne vieną ir šioje byloje aktualų išaiškinimą.
Kasatorė ginčija, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta tai, jog ginčo Sutartis pažeidžia AB Ūkio banko kreditorių interesus, nes ši sutartis negalėjo sukelti ir nesukėlė ieškovo nemokumo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyta, jog ginčo Sutartimi pirktos turto administravimo paslaugos buvo papildomos ieškovui (ieškovo atskiras struktūrinis padalinys užsiėmė panašaus pobūdžio funkcijų vykdymu). Nors papildomų paslaugų pirkimas nėra draudžiamas ar ribojamas, tačiau, atsižvelgiant į verslo subjektų veikimo principus, kiekvienas sandoris turi būti finansiškai pagrįstas. Todėl svarbu nustatyti, kokia finansinė situacija įmonėje buvo ginčo sandorio sudarymo metu arba prieš jo sudarymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Vaidora“ v. UAB,,Mabilta“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429/2014">3K-3-429/2014</a>). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis (žr. nutarties 15.1 punktą), daro išvadą, kad AB Ūkio banko finansinė padėtis ginčo Sutarties sudarymo metu nors ir nebuvo kritinė, tačiau nesudaranti pagrindo pirkti papildomas, nebūtinas paslaugas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad AB Ūkio banko finansinė padėtis ginčo Sutarties sudarymo ir galiojimo laiku bei paties AB Ūkio banko paskirtis ir veiklos tikslai nesudarė pagrindo neracionaliam paslaugų pirkimui.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio. Svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ v. A. I. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzEtNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-371-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-371-684/2015">3K-3-371-684/2015</a>).
Kreditorių teisės ar interesai pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats (nedidėja), bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Naras“ v. AB „Specializuota komplektavimo valdyba“, bylos Nr. 3K-3-268-415/2015).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino ginčo Sutartį (žr. nutarties 8, 15.1.–15.2 punktus), ir tokio pobūdžio Sutarties sudarymas, nepaisant jos nedidelės vertės, lyginant su ieškovo bankroto byloje patvirtintais kreditorių reikalavimais, prisidėjo prie ieškovo turtinės padėties bloginimo, lėmusio ieškovo kreditorių interesų pažeidimą.
Sandorį galima pripažinti negaliojančiu actio Paulina pagrindu tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek ir taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Damba“ v. UAB „Beltranza“, bylos Nr. 3K-3-697-248/2015).
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad atsakovė buvo nesąžininga sudarydama ginčo Sutartį. Nesąžiningumą patvirtinančios aplinkybės yra gerokai per didelė paslaugų vertė, verslo praktikoje nebūdingas paslaugos kainos skaičiavimas, realiai suteiktų paslaugų mastas ir rezultatas, taip pat glaudi ginčo sandorį sudariusių asmenų sąsaja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nesąžiningumą pagrindžiantis vienas iš CK 6.67 straipsnyje nurodytų kriterijų gali būti nustatytas remiantis faktinių aplinkybių visetu, todėl nagrinėjamu atveju net ir tai, kad ginčo Sutartis buvo pakeista gerokai sumažinant jos vertę, nepaneigia to, kad ginčo Sutarties šalys buvo nesąžiningos tiek sudarydamos šį sandorį, tiek jį vykdydamos.
Privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Minicredit“ v. UAB „Egroup LT“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-384-916/2015).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nėra įrodyta AB Ūkio banko neišvengiama pareiga pirkti paslaugas, kurios, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, buvo papildomos, todėl jų pirkimas, atsižvelgiant į AB Ūkio banko finansinę padėtį, buvo neracionalus.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija spendžia, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė visas būtinąsias actio Pauliana taikymo sąlygas.
Vertindama pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų argumentus dėl ginčo Sutarties apimties, kuri pripažintina negaliojančia (pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2011 m. gruodžio 15 d. ginčo Sutarties pakeitimu sumažinta sutarties kaina yra protingo dydžio ir nepažeidžianti abiejų šalių interesų, todėl negaliojančia pripažino tas ginčo Sutarties sąlygas, kuriomis buvo nustatytas 7 proc. dydžio metinis administravimo mokestis nuo turto vertės ir sėkmės mokestis atsakovei, o apeliacinės instancijos teismas pripažino negaliojančia visą ginčo Sutartį), teisėjų kolegija nurodo, kad actio Pauliana sąlygos – sandorio nebūtinumas, nereikalingumas ir šalių nesąžiningumas – nekito viso ginčo Sutarties galiojimo metu, nepaisant vėliau sumažintos perkamų paslaugų kainos. Kaip pažymėta pirmiau, ginčijamas sandoris nebūtinai turi tiesiogiai sukelti ieškovo nemokumą, užtenka nustatyti, kad juo sąmoningai buvo bloginama ieškovo turtinė padėtis ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada ir pripažintina negaliojančia visa ginčo Sutartis, o ne jos atitinkama sąlyga.
Dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi (pvz., akivaizdžiai žalingas yra turto perdavimas kitiems asmenims neatlyginamai), sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis, nei kitais atvejais ar su kitais asmenimis, nutraukiant sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis, kai teikiama pernelyg daug nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Balmeto medis“ v. AB „Simega“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-511/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-511/2011">3K-3-511/2011</a>).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo Sutartis buvo akivaizdžiai žalinga ieškovui, nes buvo neracionaliai perkamos papildomos paslaugos, kurių naudos AB Ūkio bankui nei pats bankas, nei atsakovė nesugebėjo pagrįsti.
Privataus juridinio asmens galimybė nuginčyti savo sudarytus sandorius, motyvuojant jų prieštaravimu juridinio asmens teisnumui, įstatymo yra ribojama: sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia to privataus juridinio asmens valdymo organų kompetenciją, nustatytą jo veiklos dokumentuose, ar prieštarauja to juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. A. B, bylos Nr. 3K-3-546/2012).
Nors kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 straipsniai), nes CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija ginčams dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu nėra taikoma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje LAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ v. UAB „Šklėriai“, bylos Nr. 3K-3-462/2012), bylą nagrinėję teismai, remdamiesi byloje surinktais įrodymais, sprendė tinkamai, kad atsakovė, kaip verslininkė, sudaranti didelės vertės sandorį, turėjo domėtis kita šalimi ir jos turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje ir jos siūlomų paslaugų kainomis, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių AB Ūkio bankas jai siūlo gerokai didesnę nei rinkoje būdinga paslaugų kainą. Tai, kad nepraėjus nė metams buvo kelis kartus sumažinta paslaugų kaina ir atsakovė, nesant objektyvių įrodymų, kad AB Ūkio bankas būtų reiškęs nusiskundimus dėl atsakovės vykdomos veiklos ar sumažinęs perkamų paslaugų apimtį, sutiko su tokiu jo siūlomų paslaugų kainos pakeitimu, rodo, jog atsakovė žinojo, kad sudaroma ginčo Sutartis yra akivaizdžiai nenaudinga ieškovui ir ja galimai siekiama kitų nei Sutartyje nurodytų tikslų. Šis atsakovės nesąžiningumas nepakito ir po ginčo Sutarties pakeitimo.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo Sutartis buvo pagrįstai pripažinta negaliojančia pagal CK 1.82 straipsnį kaip prieštaraujanti juridinio asmens tikslams.
Dėl restitucijos taikymo
Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Saulės labirintai“ v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35-701/2015).
Kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą nurodydama, kad teismas, taikydamas restituciją, turėjo nustatyti kasatorės suteiktų paslaugų apimtį ir jų vertę, kuri negali būti prilyginama kasatorės patirtoms išlaidoms.
Vertė yra objekto naudingumo, komercinio patrauklumo piniginė išraiška. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo Sutartimi buvo teikiamos paslaugos, kurių reikalingumas, nauda neįrodyta, o priešingai, nustatyta, kad šalys, sudarydamos šią Sutartį, elgėsi nesąžiningai ir ši sutartis prieštaravo AB Ūkio banko veiklos tikslams bei pažeidė jo kreditorių interesus. Ginčo Sutartimi teikiamų paslaugų vertė, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, buvo gerokai per didelė, o net ir pakeitus ginčo Sutartį bei sumažinus jos kainą, ginčo Sutartimi sukelti neigiami padariniai (ieškovo turtinės padėties bloginimas) išliko. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovei turėtų būti atlyginamos tik išlaidos, patirtos teikiant šias paslaugas, bet ne pati paslaugų vertė.
Remdamasi tuo, kas paminėta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino actio Pauliana, taip pat sandorio, kaip prieštaraujančio juridinio asmens veiklos tikslams, pripažinimą negaliojančiu ir restituciją reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir kasacinio skundo išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą procesinį sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 34,68 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Norventa“ (į. k. 302597102) 34,68 Eur (trisdešimt keturis Eur 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Donatas Šernas
Vincas Verseckas
