Civilinė byla Nr. e3K-3-179-469/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27836-2014-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.13.;
3.3.1.20.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „KU paskolų valdymas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „KU paskolų valdymas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo ir lėšų sugrąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir apeliacinės instancijos teismo teisę bei pagrindus, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė bankrutuojanti kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ prašė teismo priteisti iš atsakovės 20 901,03 Eur, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Nurodė, kad prašomą priteisti sumą atsakovei pervedė neva kaip atlyginimą už reikalavimo teisių perėmimą į paskolas ir jų užtikrinimo priemones pagal vienuolika atskirų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių (toliau – ir Sutartys), sudarytų nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., kurios buvo fiktyvios, kadangi nebuvo vykdomos (teisės neperleistos ir už jas neatsiskaityta). Tą įrodo Sutartyse įtvirtinta nuostata: „Gavęs visą arba dalį šios sutarties pagrindu išieškomos sumos, Naujasis kreditorius įsipareigoja per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų gautas lėšas sumokėti Kreditoriui Sutarties 3.1 punkto pagrindu“. Ieškovė ir atsakovė laikytinos susijusiais asmenimis, nes R. P. (R. P.) – atsakovės generalinis direktorius, dirbo ieškovės teisininku ir buvo jos paskolų komiteto pirmininku. Kadangi pagal Sutartis ieškovė sumokėjo atlyginimą atsakovei už teisių perėmimą, atsakovė turėtų šias sumas grąžinti kaip įgytas be teisinio pagrindo (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė pagal vienuolika sudarytų Sutarčių atsakovei sumokėjo 20 901,03 Eur kaip atlyginimą už reikalavimo teisių perėmimą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškinį reiškė ne dėl žalos, bet dėl nuostolių, patirtų atsakovei nepagrįstai praturtėjus, atlyginimo priteisimo (ieškovės sumokėtos atsakovei sumos grąžinimo). Teismas, nustatęs, kad atsakovė užsiima probleminių paskolų išieškojimo veikla (atsakovė ieškovei teikė tokias paslaugas), Sutartis kvalifikavo kaip atlygintinų paslaugų sutartis (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė, išieškojusi problemines skolas pagal Sutartis, pervedė išieškotus pinigus ieškovei. Aplinkybę, kad atsakovės vadovas dirbo pas ieškovę, teismas vertino kaip nepakankamą atsakovės nesąžiningumui konstatuoti. Ieškovės teiginius dėl Sutarčių fiktyvumo teismas atmetė kaip neįrodytus.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės bankrutuojančios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ apeliacinį skundą, 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas Sutartis kvalifikavo kaip atlygintinų paslaugų sutartis, pagal kurias atsakovė už užmokestį turėjo suteikti ieškovei probleminių paskolų išieškojimo paslaugą (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Iš ieškovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindų kolegija sprendė, kad šalys pritaria tokiai jų tarpusavio santykių, atsiradusių pagal Sutartis, teisinei kvalifikacijai. Dėl pastarojo ginčo aspekto kolegija atkreipė dėmesį, kad ieškinyje ieškovė Sutartis laikė įprastomis reikalavimo teisių perleidimo sutartimis, formaliai atitinkančiomis CK 6.101 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Kolegija nurodė, kad ieškovė aiškiai nesuformulavo ieškinio pagrindo – iš procesinių dokumentų turinio matyti, kad ji pareikštus reikalavimus grindė prieštaringomis aplinkybėmis: viena vertus, teigta, jog Sutartys yra fiktyvios, tačiau neprašyta jų pripažinti negaliojančiomis, kas de jure reiškia, kad sutartys nebuvo ginčijamos; kita vertus, įrodinėta, kad atsakovė nesuteikė arba netinkamai suteikė probleminių paskolų išieškojimo paslaugas (2015 m. sausio 21 d. rašytiniai paaiškinimai, 2015 m. kovo 3 d. teismo posėdžio protokolas).
Įvertinusi tai, kad ieškinio faktinis pagrindas nėra aiškiai apibrėžtas, jis iš dalies nesutampa su ieškinio dalyku, kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti ieškovę tinkamai suformuluoti ieškinio elementus, t. y. įrodinėtinas materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybes ir prašomą taikyti teisių gynimo būdą. Kolegija pažymėjo, kad laikydamas, jog bylos teisminio nagrinėjimo ribos yra aiškios, teismas negalėjo apsiriboti ginčo faktinių aplinkybių kvalifikavimu nepagrįsto praturtėjimo instituto požiūriu. Kolegija sutinka su teismo pozicija, kad šalių ginčo teisiniai santykiai nėra nepagrįsto praturtėjimo situacija (ginčo sumos pervestos pagal galiojančias ir nenuginčytas Sutartis). Vis dėlto teismas, ignoruodamas proceso metu pasikeitusią ieškovės poziciją bei nepasiūlęs patikslinti ieškinio elementų, neanalizavo, ar atsakovė iš tiesų tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal Sutartis, taip pat de jure netyrė, ar sudarant Sutartis nebuvo šalių valios ydų, ir tik nustatęs tokias aplinkybes teismas būtų galėjęs tinkamai įvertinti, ar ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovės priteisti jai sumokėtas sumas.
Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista ginčo esmė, ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė UAB „KU paskolų valdymas“ prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, neturėdamas CPK nustatytos teisės ar pareigos, nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, jau esant ieškovės pasirinktam savo teisių gynimo būdui, t. y. pateiktam ieškiniui, kuriame suformuluotas ieškinio pagrindas ir dalykas, nurodytos jį pagrindžiančios aplinkybės, turėjo vėliau įpareigoti ieškovę suformuluoti ieškinio elementus (kitaip nei mano ieškovė) ar pasiūlyti jai juos tikslinti.
Teismas nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo ribas, analizavo argumentus, kuriais ieškovė nesivadovavo; neturėjo pagrindo spręsti dėl ieškinio dalyko ir pagrindo keitimo apeliacinės instancijos teisme (įpareigojimo išplėsti bylos nagrinėjimo ribas): ieškovė yra tinkamai suformulavusi ieškinio pagrindą ir dalyką bei nustačiusi bylos nagrinėjimo ribas.
Nagrinėjamu atveju nėra nė vieno iš CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismo vertinimas, kad ieškovė netinkamai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, o vėliau nepasinaudojo teise patikslinti ieškinį, negali būti pagrindas bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Teismas vadovavosi neegzistuojančiu CPK 327 straipsnio 1 dalies 4 punktu.
Ieškovė bankrutuojanti kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Faktinis ieškinio pagrindas ir reikalavimo dalykas byloje nesikeitė: ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, kad šalys sudarė 11 reikalavimo teisių perleidimo sutarčių, pagal kurias ieškovė sumokėjo atsakovei 20 901,03 Eur už teisių perėmimą, ir suformuluotas ieškinio reikalavimas – priteisti ieškovei iš atsakovės 20 901,03 Eur. Ieškovė ne kartą išdėstė savo poziciją dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo kaip atlygintinų paslaugų teikimo; ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė realiai jokių skolų išieškojimo veiksmų neatliko. Šioje byloje ne ieškovė, o atsakovė turėjo įrodinėti, kad suteikė ieškovei probleminių paskolų išieškojimo paslaugas už 20 901,03 Eur. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nevertintas paslaugų suteikimo realumas, nenustatyta, ar sudarant Sutartis nebuvo šalių valios ydų, ar atsakovė iš tiesų tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad tik vienas iš ieškovės ieškinyje nurodytų teisinių argumentų (nepagrįstas praturtėjimas) yra netinkamas teisinis pagrindas, negalėjo dėl to atmesti ieškinio, o turėjo nustatyti tinkamą teisinį pagrindą.
Apeliacinės instancijos teismas, nepaisant apelianto suformuluoto reikalavimo apeliaciniame skunde, turi teisę priimti vieną iš CPK 326 straipsnio 1 dalyje nustatytų alternatyvių sprendimų (be kita ko, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tai nėra ir negali būti laikoma bylos nagrinėjimo ribų peržengimu, nes bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia CPK 320 straipsnis, kuris nesusijęs su CPK 326 straipsnyje reglamentuojamomis teismo teisėmis.
Teismas nurodė bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pagrindą, šį savo sprendimą pagrindė ir išsamiai išdėstė motyvus. Teismo nutartyje yra padaryta rašymo apsirikimo klaida nurodant CPK 327 straipsnio 1 dalies 4, o ne 2 punktą. Teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad nebuvo aiškaus teisinio pagrindo, kodėl pirmosios instancijos teismas ignoravo itin svarbias faktines aplinkybes, jų netyrė ir nevertino visos bylos kontekste.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos apibrėžtos CPK 320 straipsnio 1 dalyje – tai apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas; pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotos esminės CPK 320 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo taisyklės, kuriomis teisėjų kolegija vadovaujasi spręsdama šią bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „AVG Statyba“ v. UAB „Medtec‘o LT“ ir kt., bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2014">3K-3-320/2014</a>, ir joje nurodytą kasacinę praktiką).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio skundo ribas paprastai nustato teisiniai ir faktiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė skundė pirmosios instancijos sprendimą, kuriuo atmestas jos reikalavimas priteisti iš kasatorės pagal ginčo sutartis išmokėtas sumas, apeliacinis skundas buvo grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog kasatorė teikė paslaugas pagal ginčo sutartis, ir nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus, kad ginčo sutartys buvo fiktyvios.
Apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių, neatskleidė ginčo esmės, todėl grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas nutartį grindė kitais, negu nurodyti apeliaciniame skunde, argumentais ir dėl to peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
CPK 326 straipsnyje įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė išnagrinėjus bylą priimti vieną nustatytų procesinių sprendimų. Apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas teismo diskrecijos nesuvaržo, tačiau apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi atitikti teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.
CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šio procesinio sprendimo taikymo ribos apibrėžtos įstatyme: byla gali būti perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui tik esant CPK 327 straipsnyje ir 329 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams.
CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotos esminės teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, aiškinimo ir taikymo taisyklės, kuriomis teisėjų kolegija vadovaujasi šioje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ v. T. L. (T. Lukaševič), kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-409/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-409/2013">3K-3-409/2013</a>; 2015 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Asauskaitė-Kerienė v. UAB „Norvūksa“ ir kt., bylos Nr. e3K-3-501-701/2015, ir jose nurodytą kasacinę praktiką).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus. Bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui galimas tik nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas to padaryti negali.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos esmė turi būti suprantama kaip reikšmingos teisingam ginčo išsprendimui faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad teismas sprendime pateiktas išvadas privalo motyvuoti ne tik nurodydamas atitinkamą teisės normą, bet ir išdėstydamas nustatytas aplinkybes, įrodymų vertinimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šių reikalavimų neatitinka, jei yra tik CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pacitavimas. Toks formalus motyvavimas nėra pakankamas taikant šią teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas turi teisinį pagrindą pats ištirti ir įvertinti neištirtas bylos aplinkybes. Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme.
Įvertinusi nagrinėjamos bylos procesinių dokumentų turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis nurodytų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų neatitinka.
Pagrindu perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismas laikė tai, kad ieškovė neva neaiškiai suformulavo ieškinio pagrindą, nes, viena vertus, teigė, kad ginčo sutartys fiktyvios, bet jų neprašė pripažinti negaliojančiomis, antra vertus, įrodinėjo, kad atsakovė nesuteikė paslaugų pagal ginčo sutartis, be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turi ištirti sutarčių vykdymo ir sudarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apeliacinės teismo sprendimas nepagrįstas.
CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškovo pareiga ieškinyje teismui, be kito, nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą) ir reikalavimą atsakovui (ieškinio dalyką).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą ir apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas. Įstatymas neįpareigoja besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodyti ginčo teisinį kvalifikavimą (teisinį ieškinio pagrindą), todėl nepaisant to, ar jis yra nurodytas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. G. P. ir J. E. P., bylos Nr. 3K-3-150/2014).
CPK 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškovo teisė sujungti į vieną ieškinį kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus. Šioje įstatymo normoje terminas reikalavimas turi platesnę reikšmę negu faktinis ieškinio pagrindas ir savo turiniu iš esmės prilygsta atskiram ieškiniui. Taigi ieškovas gali vienoje byloje pareikšti kelis atskirus reikalavimus, turinčius skirtingus faktinius pagrindus ir dalykus arba atskirus reikalavimus, tuo pačiu faktiniu pagrindu dėl skirtingų dalykų arba atskirus reikalavimus dėl to paties dalyko, bet grindžiamus skirtingais faktiniais pagrindais.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia reikalavimą priteisti iš kasatorės lėšas, jį grįsdama skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl teismas turi išnagrinėti ir įvertinti jos reikalavimo pagrįstumą visais faktiniais pagrindais taikytinų ginčui materialiųjų įstatymų požiūriu.
CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tariamas (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sandoris negalioja. Tariamas sandoris yra niekinis, todėl teismas jo faktą ir teisines pasekmes konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Tai, kad ieškovė, teigdama, jog ginčo sutartys buvo fiktyvios, nepareiškė reikalavimo pripažinti šias sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis, nėra kliūtis teismui nagrinėti šį ieškinio reikalavimą.
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, konstatavęs, kad tarp šalių reikalavimų perleidimo sutarčių pagrindu buvo sudarytos bei faktiškai vykdomos paskolų išieškojimo sutartys ir kad ieškovė nepagrindė teiginių, jog ginčo sutartys fiktyvios. Apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokias sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybes turi ištirti pirmosios instancijos teismas, bei nepagrindė, kodėl šios aplinkybės negali būti ištirtos ir įvertintos apeliacinėje instancijoje.
Dėl visumos nurodytų aplinkybių skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Gražina Davidonienė
Janina Januškienė
Sigita Rudėnaitė
