Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, taip pat teisės į būstą apsaugą, įpareigojant sudaryti naudojamos patalpos nuomos sutartį, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-340-313/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05483-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.11.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (pranešėja) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ir atsakovų M. N., A. N., D. V., V. V. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams M. N., A. N., D. V., V. V. dėl žalos atlyginimo išieškojimo ir iškeldinimo bei pagal atsakovų M. N., A. N., D. V., V. V. priešieškinį ieškovei Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, taip pat teisės į būstą apsaugą, įpareigojant sudaryti naudojamos patalpos nuomos sutartį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė: 1) iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), plane pažymėtų 1-5, 1-4, 2-1, 4-2, tamsiojo kambario, plane pažymėto 4-4, ir bendro naudojimo patalpų, plane pažymėtų 1-1, 1-2, 1-3, a-2, a-3, a-4, a-5, su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; 2) priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 3480,84 Eur žalos atlyginimo, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), jai priklauso nuosavybės teise. Atsakovai savo gyvenamąją vietą yra deklaravę adresu: (duomenys neskelbtini). Tačiau jie su ieškove nėra sudarę gyvenamosios patalpos nuomos sutarties ir nuomos mokestis jiems nėra skaičiuojamas. Gyvenamųjų patalpų administratorė UAB „Kauno butų ūkis“ 2018 m. kovo 27 d. įspėjo atsakovus, kad gyvenamosiose patalpose jie gyvena be teisinio pagrindo, įteikė raginimą per vieną mėnesį nuo raginimo įteikimo dienos atlaisvinti gyvenamąją patalpą. Tačiau atsakovai raginime nurodytu terminu neišsikėlė. Kadangi atsakovai ne tik savavališkai užėmė gyvenamąsias patalpas, bet ir nemokėjo nuomos mokesčio, ieškovė patyrė nuostolius dėl negauto nuomos mokesčio. UAB „Kauno butų ūkis“ apskaičiavo ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydį, kuris yra 128,92 Eur per mėnesį. Ieškovės patirta žala dėl atsakovų nemokėto nuomos mokesčio už gyvenamąsias patalpas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. (patalpos panaudos gavėjos VšĮ Kauno klinikinės ligoninės perduotos ieškovei 2015 m. gruodžio 31 d.) iki 2018 m. kovo 31 d. sudaro 3480,84 Eur.

4. Atsakovai pareikštu priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę per teismo nustatytą terminą sudaryti ginčo gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su atsakove A. N..

5. Atsakovai nurodė, kad jų šeima su buvusiais šeimos nariais nuo 1944 m. ginčo patalpomis naudojasi teisėtai, todėl ieškovė įpareigotina sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį. (duomenys neskelbtini) buto patalpos buvo suteiktos J. V. (atsakovo V. V. tėvui) 1944 metais tuometės Respublikinės Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninės, kurioje J. V. dirbo vairuotoju. J. V. šeimą tuo metu taip pat sudarė: jo sutuoktinė O. V. (mirė (duomenys neskelbtini), sūnūs V. V., gimęs (duomenys neskelbtini) (atsakovas), G. V. (miręs) ir E. S. (O. V. motina, mirė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) atsakovas V. V. susituokė su D. V. (atsakove). (duomenys neskelbtini) jiems gimė duktė atsakovė A. V. (N.). Visų šeimos narių gyvenamoji vieta buvo deklaruota ginčo adresu. (duomenys neskelbtini) gimė dar viena duktė A. V.. J. V. mirė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) į šį butą atsikėlė gyventi atsakovės D. V. tėvas P. G., gimęs (duomenys neskelbtini), su savo žmona O. G., gimusia (duomenys neskelbtini), ir broliu R. G., gim. (duomenys neskelbtini). A. V. (N.) (duomenys neskelbtini) susituokė su L. N., jis po santuokos sudarymo taip pat apsigyveno ginčo bute. (duomenys neskelbtini) jiems gimė duktė I. N.. Mirus J. V., visi nuomos sutarties dokumentai butą suteikusios įstaigos buvo perrašyti atsakovo V. V. vardu. Be to, ligoninėje dirbo ir atsakovė D. V.. (duomenys neskelbtini) 2 kambariuose (1-5, 28,67 kv. m, ir 1-4, 10,81 kv. m) gyveno: V. V., D. V., O. G., A. V., A. N., L. N. ir I. N..

6. Kadangi atsakovo V. V. šeimoje buvo 7 asmenys (P. G. mirė (duomenys neskelbtini), jo brolis R. G. – (duomenys neskelbtini), tai, atsilaisvinus 2-ajam butui, patalpa 2-1, 17,70 kv. m, (kambarys) (duomenys neskelbtini) buvo prijungta prie 1-ojo buto ir jiems buvo leista ja naudotis. Patalpos 1-1, 1-2, 1-3, a-2, a-3, a-4 ir a-5 liko bendro naudojimosi patalpomis su kitais dviem butais. Kadangi šeimoje jau buvo net kelios susituokusios atskiros šeimos, buto savininkė – Respublikinė Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninė nuolat žadėjo jiems pagerinti gyvenimo sąlygas, kai tik atsilaisvins kuris nors iš šalia esančių butų. (duomenys neskelbtini) gimus atsakovui M. N. ir maždaug (duomenys neskelbtini) atsilaisvinus šalia esančiam 4-ajam butui, šeimai buvo suteikta teisė naudotis 4-ajam butui priklausiusia patalpa 4-2, 10,75 kv. m, bei patalpa 4-4, 2,71 kv. m, o trečiajam butui buvo prijungta patalpa 4-1, 10,96 kv. m.

7. Tiek su J. V., tiek su atsakovu V. V. buvo sudarytos rašytinės sutartys. Nei senoliai, nei tėvai, nei dabartinė šeima nuo 1944 m. iki 2018 m. niekada nebuvo keldinami iš ginčo patalpų, t. y. 74 metus nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos. Atsakovai nėra išsaugoję dokumentų dėl patalpų suteikimo, tačiau tai, kad atsakovas V. V. buvo įstaigos, suteikusios jo tėvo šeimai ginčo patalpas, laikomas nuomininku, patvirtina Kauno miesto Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės kasos pajamų orderio kvitai, išrašyti V. V., įvardijant šį asmenį kaip ligoninės nuomininką, pagrindas – buto nuoma. 1979–1997 m. Kauno m. 1-os tarybinės ligoninės centralizuota buhalterija išrašydavo kvitus už buto nuomą atsakovo V. V. vardu. VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė, išrašydama PVM sąskaitas faktūras V. V., jose nurodydavo, kokios sumos ir už kokias teikiamas komunalines paslaugas turi būti mokamos, bei nurodydavo mokėjimo pagrindą – buto nuomos apskaičiavimą. Tarp buvusių patalpų savininkų bei atsakovų niekada nebuvo ginčo, kad atsakovai patalpomis naudojasi ne nuomos sutarties pagrindu. Mokesčiai už komunalines paslaugas VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei mokami ir dabar. Ieškovė, 1996 metais įgydama nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, kuriame yra ginčo patalpos ir kuriomis teisėtai naudojasi atsakovai, perėmė šias patalpas su jose teisėtai gyvenančiais asmenimis ir savininko pasikeitimas jokios įtakos atsakovams negali turėti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai: įpareigojo ieškovę per 1 mėnesio terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti nuomos sutartį su atsakove A. N. gyvenamosioms patalpoms 1-4, 10,81 kv. m; 1-5, 28,67 kv. m; 2-1, 17,70 kv. m; 4-2, 10,75 kv. m su bendro ploto patalpomis 1-1, 3,40 kv. m; 1-2, 3,88 kv. m; 1-3, 12,10 kv. m; a-2, 6,66 kv. m; a-3, 4,48 kv. m; a-4, 9,06 kv. m; a-5, 6,09 kv. m bei atskira patalpa 4-4, 2,71 kv. m, adresu: (duomenys neskelbtini); neįvykdžius teismo sprendimo per nurodytą terminą, ieškovei skiriama bauda po 3 Eur už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną, mokama atsakovei (išieškotojai) A. N.; priteisė iš ieškovės atsakovei A. N. 2075 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 10,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

9. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nėra ginčo patalpos suteikimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų, negali būti svarbesnė už kitas byloje neginčijamai nustatytas aplinkybes, t. y. atsakovų ir jų artimųjų gyvenimą ginčo patalpose ilgiau kaip 75 metus, atsakovų ir jų artimųjų registracijos faktą ginčo bute nuo (duomenys neskelbtini), nuomos mokestį patvirtinančių kvitų buvimą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovų artimiesiems buvo teisėtai suteiktas ginčo butas, atsakovai laikytini gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariais, todėl yra pagrindas sudaryti su jais nuomos sutartį, nes šalis sieja nuomos teisiniai santykiai.

10. Pripažinęs, kad atsakovai buvo J. V. šeimos nariai gyvenamosios patalpos nuomos santykių prasme, teismas sprendė, kad po pagrindinio buto nuomininko mirties susidarę nuomos teisiniai santykiai tęsiasi ir toliau, o atsakovai nėra praradę teisės į šio būsto nuomą, todėl nėra teisinio pagrindo juos iškeldinti.

11. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, atsakovų pateiktus mokėjimo dokumentus, padarė išvadą, kad atsakovai visuomet mokėjo jiems apskaičiuotus komunalinius mokesčius, nuomos sutartis su jais nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, todėl ieškovės reikalavimas dėl žalos, susidariusios dėl negauto nuomos mokesčio, atlyginimo atmestinas neįrodžius atsakovų veiksmų neteisėtumo.

12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 5 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas atsakovų priešieškinis, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priešieškinį atmetė; panaikino sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovei A. N. priteista 2075 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovės atsakovei A. N. 600 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

13. Kolegija nurodė, kad sprendžiant, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas pagal faktines bylos aplinkybes pripažino, jog atsakovai teisėtai naudojasi ginčo patalpomis, turi būti įvertinta teisės aktų, reguliavusių gyvenamosios patalpos nuomos santykius, kaita nuo 1944 metų. 1944 metais atsakovo tėvui J. V. apsigyvenus ginčo patalpose su savo šeima, jų teisių į ginčo patalpas ir teisinių garantijų apimtis turi būti nustatoma vadovaujantis tais teisės aktais, kurie galiojo ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, t. y. patalpų suteikimo 1944 metais, atsakovo tėvo mirties 1970 metais ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

14. Kolegija nustatė, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), 1944 metais buvo valstybės nuosavybė, paskirtas naudotis tuometei Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninei kaip žinybinės patalpos ir tik 1996 m. sausio 29 d. aktu perduotas ieškovės nuosavybėn. VĮ Registrų centro duomenimis, šiuo metu šis pastatas yra gyvenamasis namas.

15. Remdamasi TSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies komisarų tarybos 1937 m. spalio 17 d. potvarkio „Dėl gyvenamojo fondo išsaugojimo ir gyvenimo sąlygų gerinimo miestuose“ 30–32 punktais, TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1953 m. rugsėjo 10 d. įsako „Dėl darbuotojų ir tarnautojų, nutraukusių darbinius santykius, administracinio iškeldinimo iš valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų namų panaikinimo“ 1–3 punktais, kolegija padarė išvadą, kad Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninės 1944 metais suteiktos nuomoti darbuotojui J. V. patalpas buvo įgytos su teise gyventi jose, iki jis nutrauks darbo santykius ligoninėje. Valstybė, teisės aktais reglamentuodama piliečių aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis tvarką bei šioje srityje taikomas garantijas, įsipareigojo nustatytų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis garantijų laikytis. Todėl asmenims suteiktos garantijos turėjo būti išsaugotos.

16. Kolegija, remdamasi 1969 m. gegužės 28 d. Civilinio kodekso (įsigaliojusio 1969 m. liepos 1 d.) 354 straipsnio 1 dalimi, 363 straipsniu, padarė išvadą, kad atsakovo tėvo šeimos teisė į ginčo patalpas arba į lygiavertes joms patalpas buvo įtvirtinta atsakovo tėvo mirties dieną galiojusiame teisiniame reguliavime. Atsakovo tėvo šeima iš gyvenamųjų patalpų iškeldinta nebuvo, ginčo patalpose jiems buvo leista gyventi toliau, tą patvirtina ir mokami mokesčiai bei vėlesnis leidimas deklaruoti kitiems (vėliau tapusiems) šeimos nariams savo gyvenamąją vietą. Taigi atsakovo tėvo šeima įgytų teisių į ginčo patalpas ir su šiomis teisėmis susijusių teisinių garantijų neprarado.

17. Vėliau, įsigaliojus 1982 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos butų kodeksui (įsigaliojo nuo 1983 m. kovo 1 d.), pagal šio kodekso 89, 90, 95, 97, 98, straipsnius, kolegijos vertinimu, atsakovo tėvo šeima iš ginčo patalpų galėjo būti iškeldinama tik suteikiant jiems kitas gyvenamąsias patalpas. Po atsakovo tėvo mirties atsakovas V. V., kaip šeimos narys (sūnus) (Butų kodekso 54 straipsnis), įgijo teisę naudotis ginčo patalpomis ir teisinę garantiją iškeldinti juos tik suteikiant kitą gyvenamąjį plotą. Kolegija pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog tokią teisę dėl kokių nors priežasčių V. V. prarado. Kolegija konstatavo, kad atsakovų teisė naudotis ginčo būstu atsirado 1944 metais atsakovo tėvo J. V. darbo ligoninėje pagrindu žinybinio buto nuomos teise ir šiuo pagrindu susiformavęs ryšys su ginčo patalpa galioja jau daugiau nei 70 metų, be to, pastato naudotojos ir savininkės iki šiol nebuvo ginčijamas.

18. Aplinkybės, kad rašytinės ginčo patalpų naudojimo sutarties šalys nėra sudariusios ir kad atsakovai šiuo metu nemoka ieškovei mokesčio už naudojimąsi patalpa (moka komunalinius mokesčius), kolegijos vertinimu, per se (savaime) nepaneigia atsakovų teisės turėti, valdyti ginčo patalpą ir ja naudotis, iki būsto savininkė (valstybė) nuspręs šiuos faktinius nuomos santykius nutraukti, vadovaudamasi įstatymuose nustatyta tvarka ir sąlygomis.

19. Kolegijos nuomone, dėl atsakovų tęstinių ir glaudžių ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa šis ginčo butas gali būti laikomas būstu pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnį. Atsakovų šeima ilgą laiką (daugiau negu 70 metų) nepertraukiamai gyveno ginčo patalpose, kurios buvo teisėtai suteiktos J. V. dėl jo pareigų ligoninėje, per visą laikotarpį atsakovų šeimos nebuvo bandoma iškeldinti, šį būstą atsakovai neabejotinai laiko savo namais, nes kito būsto neturi. Kolegijos vertinimu, toks ilgas ir nepertraukiamas atsakovų gyvenimas ginčo patalpose finansiškai naudingomis jiems sąlygomis ir žinojimas, kad pagal galiojančius teisės aktus patalpose gyvenančius asmenis iškeldinant, jiems būtų suteikiamas kitas būstas, sukūrė atsakovams teisėtą lūkestį, kad būtent tokiomis finansiškai naudingomis sąlygomis jie ir toliau galės įgyvendinti teisę į būstą.

20. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti atsakovų reikalavimo įpareigoti ieškovę sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Kolegija pažymėjo, kad byloje nebuvo nustatytas nei įstatymo pagrindas, nei savanoriškas ieškovės įsipareigojimas sudaryti nuomos sutartį. Ieškovė nesutinka sudaryti nuomos sutarties tokiomis sąlygomis, kokiomis šiuo metu gyvenamosiomis patalpomis naudojasi atsakovai. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo įpareigojimas sudaryti nuomos sutartį neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutarčių laisvės principo. Kolegija sprendė, kad, nesant įstatyme nustatytos pareigos ir pačios ieškovės savanoriško įsipareigojimo sudaryti ginčo buto nuomos sutartį, teismas neturėjo diskrecijos įpareigoti šalis sudaryti nuomos sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atmestų ieškovės reikalavimų, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nebuvo nustatytas nei įstatymo pagrindas, nei savanoriškas ieškovės įsipareigojimas sudaryti nuomos sutartį. Taigi, nustatęs tokias aplinkybes, teismas, remdamasis CK 6.612 straipsniu, privalėjo tenkinti ieškovės ieškinį ir iškeldinti iš ginčo patalpų savavališkai įsikėlusius atsakovus. To nepadaręs, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso tikslus, nes faktiniai ieškovės ir atsakovų santykiai dėl ginčo patalpų liko teisiškai neišspręsti, t. y. situacija de facto (iš tikrųjų; faktiškai) nesikeičia – atsakovai ir toliau gyvena ieškovei nuosavybės teise priklausančiose patalpose be jokio teisinio pagrindo, savavališkai, o ieškovei pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas nėra pareigos sudaryti su atsakovais nuomos sutarties. Taigi teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės ir neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo.

21.2. Teismai, vertindami įrodymus, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 2, 3 dalis, 185 straipsnį), taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2006">3K-3-177/2006</a>). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ginčo patalpų suteikimą gyventi atsakovams ir (ar) jų artimiesiems giminaičiams. Byloje esantys įrodymai – Kauno 1-osio tarybinės klinikinės ligoninės dokumentinės medžiagos perdavimo aktai, Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės 2004 m. vasario 17 d. raštas Nr. 208, V. V. 2014 m. kovo 17 d. prašymas sudaryti nuomos sutartį, Kauno apskrities archyvo 2016 m. gegužės 27 d. raštas Nr. (10.06)V10-1274), Kauno regiono valstybės archyvo 2018 m. gegužės 28 d. raštas Nr. (10.06)V10-1304), VĮ Kauno klinikinės ligoninės 2018 m. birželio 15 d. raštas Nr. 3V-1684 (11.5) – patvirtina esant priešingai, t. y. kad atsakovai ginčo patalpose gyvena neturėdami tam teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties teismai padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad atsakovų artimiesiems ginčo patalpos buvo suteiktos teisėtai. Teismai taip pat nepagrįstai nusprendė, kad atsakovai yra (buvo) J. V. šeimos nariai. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad J. V. vedė su atsakovais bendrą ūkį. Toks ir negalėjo būti vedamas, nes J. V. mirė (duomenys neskelbtini), o V. V. savo gyvenamąją vietą ginčo adresu deklaravo tik (duomenys neskelbtini), t. y. likus mažiau negu metams iki J. V. mirties. O A. N. savo gyvenamąją vietą nurodytu adresu deklaravo tik (duomenys neskelbtini), t. y. jau po J. V. mirties. Be to, J. V. prieš mirtį sirgo fibrokavernine plaučių tuberkulioze, todėl turėjo būti gydomas ir izoliuotas bei negalėjo dirbti ligoninėje. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad J. V. dirbo ligoninėje ir kad gyveno ginčo patalpose. Duomenys, kad J. V. gyveno ginčo patalpose nuo 1944 metų, taip pat kad atsakovams vėlesniais laikotarpiais buvo suteiktos papildomos patalpos, yra paremti tik pačių atsakovų paaiškinimais. Atsakovų pateikti mokėjimo ligoninei kvitai patvirtina ne nuomos mokesčio, o komunalinių paslaugų apmokėjimą.

21.3. Teismai, spręsdami, kad atsakovai ginčo patalpose gyvena teisėtai, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias gyvenamojo būsto suteikimo tvarką. Nė vienas tarybiniais laikais galiojęs teisės aktas, taip pat kiti naujojo CK įsigaliojimo metu galioję teisės aktai nenustatė, kad gyvenamosios ar tarnybinės patalpos gali būti išnuomotos nepriimant jokio raštiško sprendimo ir (ar) nesudarant rašytinės nuomos sutarties (pvz., 1922 m. RTSFR CK 115 straipsnio 2 dalis, 1964 m. LTSR CK (1964 m. redakcija) 47 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK (1983 m. redakcija) 318 straipsnis, Butų kodekso (įsigaliojusio 1983 m. kovo 1 d.) 49, 53, 75 straipsniai, CK 6.579 straipsnio 1 dalis). Tiek anksčiau galioję teisės aktai, tiek šiuo metu galiojantis CK imperatyviai nustato, kad tuo atveju, kai gyvenamosios patalpos nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis turi būti sudaroma raštu. Todėl, nesant byloje jokių dokumentų, kuriais teisėtai buvo suteikta atsakovams naudotis ginčo patalpomis, taip pat nesant byloje rašytinių nuomos sutarčių tarp ligoninės ir atsakovų, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovų naudojimasis ginčo patalpomis yra teisėtas. Taip pat nepagrįsta yra teismo išvada, kad, remiantis tarybiniais laikais galiojusiais teisės aktais, atsakovai įgijo teisinę garantiją iškeldinimo atveju gauti kitą gyvenamąjį plotą. Tokią teisę galėjo įgyti tik asmuo, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka būdavo suteikiamas būstas ir su kuriuo būdavo pasirašoma rašytinė nuomos sutartis. Be to, remiantis CK 6.620 straipsniu, nepagrįsta yra ir teismo išvada, kad minėtą teisę atsakovai turi iki šiol.

21.4. Teismai netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias savivaldybės turto suteikimą panaudos pagrindais, ir pažeidė bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali atsirasti teisė). Panaudos sutartimi ginčo patalpos buvo perduotos VšĮ Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei neatlygintinai naudotis jos įstatuose nurodytai veiklai vykdyti ir užtikrinti. Remiantis panaudos sutartimi ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, ligoninė neturėjo teisės jai perduotų patalpų nuomoti ar kitaip perduoti jų kitiems asmenims. Taigi atsakovai negalėjo teisėtai gyventi ginčo patalpose. Atsakovų gyvenimo ginčo patalpose trukmė ir gyvenamosios vietos registracija Nekilnojamojo turto registre neįregistruotame objekte (registre nėra įregistruotas atskiras turtinis vienetas adresu (duomenys neskelbtini) nepaneigia atsakovų gyvenimo šiose patalpose neteisėtumo – nuomos teisė negali atsirasti neteisėto apsigyvenimo patalpose pagrindu. Priešingu atveju būtų pažeistas esminis teisės principas, kad iš neteisės neatsiranda teisė.

21.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovų nebuvo bandoma iškelti. Be atsakovų, ginčo pastate daugiau niekas negyvena, visi kiti pastate gyvenę asmenys patys išsikėlė. Ligoninė, panaudos teise valdžiusi ginčo patalpas, turėjo imtis veiksmų, kad iš patalpų išsikeltų asmenys, kurie nėra ligoninės darbuotojai. Be to, atsakovai ne tik neišsikėlė iš ginčo patalpų, bet ir savavališkai užėmė kitų gyventojų atlaisvintas patalpas.

21.6. Teismai, atsisakydami tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti žalos dėl negauto nuomos mokesčio atlyginimą, pažeidė CK 6.245 straipsnio 2, 3, 4 dalis, 6.248, 6.263 straipsnius, 6.583 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai, spręsdami dėl šio reikalavimo, taikė sutartinę, o ne deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

22. Atsakovai atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo palikti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti atsakovei A. N. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisma pagrįstai ir teisingai, nepažeisdami įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, sprendė, kad atsakovai ginčo patalpose gyvena teisėtai, tai patvirtina byloje esantys įrodymai. 2004 metais tuometės Respublikinės Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninės vadovė informavo ieškovę, kad atsakovo V. V. tėvui J. V. ginčo butas Nr. l buvo suteiktas 1944 metais, nes jis dirbo tuometėje Respublikinėje Raudonojo Kryžiaus Kauno ligoninėje vairuotoju. Ji taip pat minėtame rašte nurodė, kad sutarčių neturi, todėl artimiausiu metu kreipsis į Kauno apskrities archyvą dėl duomenų patikslinimo, tačiau ligoninės dokumentai archyvui nebuvo perduoti. Faktas, kad pati ligoninė neišsaugojo dokumentų ir kad laiku jų neperdavė archyvui, nepaneigia atsakovų nurodytų aplinkybių dėl J. V. teisėto apsigyvenimo ginčo patalpose 1944 metais.

22.2. Bylą nagrinėję teismai teisingai ir tinkamai įvertino teisės aktų, reguliavusių gyvenamosios patalpos nuomos santykius, kaitą nuo 1944 metų.

22.3. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovai dėl jų ginčo patalpose gyvenamosios vietos deklaravimo datų (beveik prieš pat J. V. mirtį ar po jos), taip pat dėl J. V. ligos negali būti pripažįstami J. V. šeimos nariais, vedusiais su juo bendrą ūkį. Tokie teiginiai yra nelogiški ir visiškai teisiškai nepagrįsti. Bylos įrodymai patvirtina, kad visus asmenis, gyvenusius ir šiuo metu gyvenančius ginčo patalpose, sieja artimas giminystės ryšys su pagrindiniu nuomininku J. V., su kuriuo jie vedė bendrą ūkį.

22.4. Byloje esantys mokėjimų kvitai, liudytojų parodymai patvirtina, kad atsakovas V. V. buvo buvusio patalpų savininkės pripažintas nuomininku ir kad papildomos patalpos atsakovams buvo suteiktos teisėtai.

22.5. Ginčo pastatas ir jame esančios patalpos iki jų perdavimo ieškovės nuosavybėn 1996 m. sausio 9 d. priklausė VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninei. Ginčo butas J. V. suteiktas 1944 metais, galiojant 1922 m. RTFSR civiliniam kodeksui. Kitos ginčo patalpos atsakovų šeimai suteiktos 1990–1993 metais, kai jokios patalpos ginčo gyvenamajame name ieškovei dar nepriklausė ir šios papildomos patalpos suteiktos atsakovams vadovaujantis tuo metu galiojusio CK (1969 m. gegužės 28 redakcija, įsigaliojusi nuo 1969 m. liepos 1 d.) 340 straipsniu, 354 straipsnio 1 dalimi, 363 straipsniu ir Butų kodekso (redakcija, galiojusi nuo 1983 m. kovo 1 d.) 29, 54, 89, 90, 97, 98 straipsniais. Taigi ieškovė, įsigijusi nuosavybės teises ir jas perimdama iš buvusios tuometinės patalpų savininkės, įgijo tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvusi daikto (turto) savininkė (CK 4.48 straipsnio 2 dalis). Dėl šios priežasties visi ieškovės teiginiai dėl 1997 m. gruodžio 18 d. sudarytos panaudos sutarties su buvusia pastato savininke neturi jokios reikšmės šios bylos nagrinėjimui.

22.6. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai, nepažeisdami CK 6.245–6.249 straipsnių, atmetė ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

23. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl tenkinto atsakovų reikalavimo ir atsakovei A. N. priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, vadovaujantis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), privalėjo būti palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas atsakovų reikalavimas dėl nuomos sutarties sudarymo, nes šio reikalavimo netenkinimas. neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo.

23.2. Teismas, atmesdamas atsakovų priešieškinio reikalavimą, nepagrįstai nurodė, kad byloje nenustatytas nei įstatymo pagrindas, nei savanoriškas ieškovės įsipareigojimas sudaryti nuomos sutartį. Nors sutarčių teisėje galioja sutarčių laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), tačiau, remiantis CK 6.156 straipsnio 2 dalimi, draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Sutarties laisvės principas pagal CK 6.156 straipsnį turėtų būti taikomas sudarant naujas sutartis, bet ne juridiškai įforminant faktines nuomos sutartis, kurios tęsiasi jau kelis dešimtmečius. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad tarp buvusios patalpų savininkės ir atsakovų yra susidarę ilgalaikiai faktiniai nuomos santykiai, o ieškovė perėmė ginčo patalpas žinodama apie esamus nuomininkus (atsakovus), kurie ilgą laiką tomis patalpomis naudojosi. Dėl šios priežasties teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad ieškovė, įgijusi nuosavybėn ginčo patalpas, įgijo ir nuomos davėjo teises ir kad tarp šalių privalo būti įteisinti nuomos santykiai. Priešingu atveju, neįteisinus šių santykių nuomos sutartimi, bus pažeistos abiejų šalių teisės, t. y. atsakovai ir toliau gyvens ginčo patalpose, bet nemokės mokesčių ieškovei dėl to, jog nuomos sutartis su jais nepasirašyta. Tačiau ir atsakovai, nesant įformintos nuomos sutarties, gyvens nežinomybėje, todėl teismas pažeidė atsakovų teisę į įgytų teisių į ginčo patalpas apsaugą (teisėtų lūkesčių principą), kuri suteikia pagrindą asmenims pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus įgytos teisės į ginčo patalpas bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendintos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-230/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-230/2012">3K-3-230/2012</a>).

23.3. Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl nuomos sutarties sudarymo, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-468/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-468/2008">3K-3-468/2008</a>, teigdamas, jog pagal kasacinio teismo praktiką ginčas turi būti sprendžiamas pagal teisę ir asmens teisių bei teisėtų interesų pažeidimas nesudarius nuomos sutarties nėra pakankamas pagrindas įpareigoti šalis sudaryti sutartį. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, kad teismas taip pat privalo spręsti ginčus pagal teisę, o ne savavališkai, todėl gali įpareigoti sudaryti nuomos sutartį, jeigu yra pažeidžiami asmens teisės ir teisėti interesai nesudarant nuomos sutarties, o CK 6.156 straipsnio 2 dalyje taisyklė neturi būti suprantama kaip draudimas teismui įpareigoti įforminti raštu esamus nuomos santykius ar vykdyti prievoles, kilusias iš žodinės nuomos sutarties.

23.4. Besitęsiantys ir abiejų teismų pripažinti faktiniai nuomos santykiai turi būti įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi buvusi ginčo patalpų savininkė ginčo patalpas atsakovams suteikė teisėtai, ką pripažino teismai, tai pareigą naujam patalpų savininkui įforminti nuomos santykius nustato ir CK 4.48 straipsnio 2 dalis. Teismui nustačius, kad dėl šiuo metu ieškovei priklausančių gyvenamųjų patalpų yra susiklostę ilgalaikiai faktiniai nuomos santykiai, valstybės institucija, atsakinga už valstybės nuosavybės teisių į tokias patalpas įgyvendinimą, turi būti įpareigota sudaryti nuomos sutartį ir kad savivaldybių turtas turi būti valdomas ir naudojamas, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-701/20018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDQtNDAzLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-444-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-444-403/2018">3K-3-444-403/2018</a>).

24. Ieškovė atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo palikti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, nepažeisdamas CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutarčių laisvės principo ir nenukrypdamas nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-468/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-468/2008">3K-3-468/2008</a>), atmetė atsakovų reikalavimą įpareigoti ieškovę sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį. Naudojimosi savivaldybei priklausančiu turtu tvarka ir būdai yra nustatyti Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme. Šis įstatymas nustato esmines socialinių būstų nuomos sąlygas, disponavimo jais principus ir turi viršenybę prieš bendrąsias CK nuostatas. Minėto įstatymo 9 straipsnyje yra nustatytos sąlygos, kurioms esant asmuo turi teisę į socialinio būsto nuomą, o 16 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad socialinis būstas nuomojamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka ir laikantis eiliškumo. Tuo tarpu byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai atitinka visas minėto įstatymo sąlygas, taip pat nėra laikomasi eiliškumo principo, įvertinus asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, buvimo sąrašuose laikotarpį.

24.2. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad ieškovės pareiga sudaryti su jais nuomos sutartį įtvirtinta CK 4.48 straipsnio 2 dalyje, taip pat kad sutarties laisvės principas pagal CK 6.156 straipsnį turėtų būti taikomas sudarant naujas sutartis, bet ne juridiškai įforminant faktinius nuomos santykius. Ginčo patalpos ligoninei buvo perduotos panaudos sutarties pagrindu, todėl ši, remdamasi imperatyviaisiais teisės aktų reikalavimais, negalėjo jų išnuomoti ir kitaip perduoti naudotis tretiesiems asmenims. Taigi atsakovų ir ligoninės negalėjo sieti žodiniai nuomos teisiniai santykiai. Be to, remiantis CK 6.585 straipsniu, 6.579 straipsnio 4 dalimi, net jeigu tokie žodiniai nuomos teisiniai santykiai ir egzistavo, jų ieškovė negalėjo perimti, nes nuomos sutartis nebuvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka viešame registre.

24.3. Jeigu teismas vis dėlto pripažintų, kad ligoninę ir atsakovus siejo žodiniai nuomos santykiai, nors tokių santykių buvimą paneigė ir pati ligoninė, tai jie (santykiai), vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, teismo turėtų būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDItNjg0LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-42-684/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-42-684/2019">e3K-3-42-684/2019</a>).

24.4. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. A-2135 „Dėl Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto pripažinimo nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti“ gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas netinkamu (negalimu) naudoti dėl fizinio nusidėvėjimo. Dėl šios priežasties įpareigojimas ieškovę sudaryti su atsakovais nuomos sutartį pažeistų CK 6.581 straipsnio imperatyvą, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalyku gali būti tik tinkamas gyventi gyvenamasis namas ar jo dalis.

24.5. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 42 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus, 265 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai, nesant atsakovų reikalavimo, skyrė ieškovei baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo patalpų atitikties būsto sąvokai ir teisės į būstą apsaugos

25. Konvencijos 8 straipsniu, be kitų teisių, yra ginama ir asmens teisė į būsto neliečiamybę. Tačiau bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Ch. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje J. S. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.).

26. Remiantis EŽTT praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata, sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., EŽTT 1996 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje B. prieš Junginę Karalystę; 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje G. prieš Jungtinę Karalystę; 1978 m. vasario 8 d. sprendimas byloje W. prieš Jungtinę Karalystę). Taip pat tam, kad patalpos būtų pripažintos asmens būstu, yra vertinama ir tai, ar egzistuoja kita vieta, kuri galėtų būti pripažinta pareiškėjo būstu (žr. EŽTT 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 35).

27. Be to, būsto koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai, ja gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., EŽTT 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje W. ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141). Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr. EŽTT 1997 m. lapkričio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje M. ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par.73). Konvencijos 8 straipsnis taip pat gali būti taikomas socialinio būsto (kuriuo pareiškėjas naudojosi kaip nuomininkas) kontekste, nors pagal nacionalinę teisę būsto laikino naudojimo teisė yra pasibaigusi (žr. EŽTT 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo byloje McC. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 46).

28. Pagal EŽTT jurisprudenciją būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktį būsto sąvokai lemia EŽTT praktikoje nustatyti kriterijai, o ne nacionalinėje teisėje nustatyta klasifikacija.

29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija atsakovų apsigyvenimo ginčo patalpose teisėtumą ir teigia, kad šiose patalpose jie gyvena neturėdami jokio teisinio pagrindo. Kasaciniame skunde ji teigia, kad bylą nagrinėję teismai, padarę išvadą, kad ieškovai ginčo patalpose apsigyveno teisėtai ir šios patalpos gali būti laikomos būstu pagal Konvencijos 8 straipsnį, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

31. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDQtNDAzLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-444-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-444-403/2018">3K-3-444-403/2018</a> 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Šiuo atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino tuos pačius įrodymus, susijusius su atsakovų ir jų šeimos narių apsigyvenimo ginčo patalpose aplinkybėmis, ir abu teismai vienodai konstatavo, kad atsakovų šeimai ginčo patalpos buvo suteiktos 1944 m. ir nuo to laiko atsakovų šeima šiose patalpose gyvena teisėtai, o tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Byloje nesant tiesioginių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ginčo patalpų suteikimą atsakovo tėvui, nes Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės profkomiteto dokumentai archyvui buvo perduoti nuo 1947 m., o ligoninės įsakymai – nuo 1949 m., teismai, be kita ko, vertino namo gyventojų, tarp jų ir atsakovo tėvo, raštą Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui, mokėjimo už patalpoms suteiktas komunalines paslaugas ir už jų nuomą kvitus, aplinkybę, kad ligoninė niekada neginčijo atsakovo tėvo ir jo šeimos narių gyvenimo ginčo patalpose tiek tėvui esant gyvam, tiek jam mirus, skaičiavo atsakovų šeimai nuomos mokestį, taip pat aplinkybę, kad atsakovų šeima per 75 metų gyvenimo ginčo patalpose laikotarpį iš šių patalpų niekada keldinama nebuvo ir atsakovams jokios pretenzijos dėl to reiškiamos nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi visų nurodytų aplinkybių visumą, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl atsakovų gyvenimo ginčo patalpose teisėtumo ir ginčo patalpų pripažinimo būstu pagal Konvencijos 8 straipsnį, taip pat tarp šalių egzistuojančių teisinių santykių pripažinimo nuomos teisiniais santykiais. Šios išvados padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, o priešingi ieškovės kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą EŽTT praktiką, pažymi, kad vertinimas, ar atsakovų šeima 1944 m. teisėtai apsigyveno ginčo patalpose ir ar teisė gyventi ginčo patalpose šeimos nariams išliko ir po atsakovo tėvo, kuriam ir buvo suteikta teisė gyventi ginčo patalpose, mirties, lemiamos įtakos ginčo patalpų pripažinimui atsakovų būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme neturi. Didžiausią įtaką pripažįstant, kad atsakovai turi teisę į būsto neliečiamybę ginčo patalpų atžvilgiu, turi tai, kad atsakovai nuo 1944 m. gyvena ginčo patalpose, t. y. 75 metus, ir iki nagrinėjamos bylos iškėlimo 2018 m. ši atsakovų teisė niekada nebuvo ginčijama. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad EŽTT praktikoje, vertinant ir daug trumpesnę gyvenimo trukmę ginčo patalpose, pavyzdžiui, 7, 10, 14 metų, EŽTT buvo konstatuojama, kad asmuo tiek laiko gyvendamas ginčo patalpose su jomis sukūrė pakankamus ir nuolatinius ryšius, kad jas būtų galima laikyti asmens būstu ir, remiantis Konvencijos 8 straipsniu, būtų ginama jo teisė į būsto neliečiamybę (žr. EŽTT 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 47056/11; 2017 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sh. prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; 2017 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Y. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų nepertraukiamo gyvenimo trukmė ginčo patalpose neabejotinai sudaro prielaidas konstatuoti, kad atsakovus su ginčo patalpomis sieja pakankami ir tęstiniai ryšiai, kad šias patalpas būtų galima laikyti atsakovų būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir kad būtų ginama jų teisė į ginčo patalpų neliečiamybę.

Dėl teisės į būsto neliečiamybę ribojimo

34. Konvencijos 8 straipsniu užtikrinama teisė į būsto neliečiamybę apima ir apsaugą nuo būsto praradimo, iškeldinimo ar sunaikinimo. Tačiau ši teisė nėra absoliuti.

35. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad būsto praradimas yra pats ekstremaliausias kišimasis į asmens teisę į jo būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar atitinkamas asmuo priklauso pažeidžiamų asmenų grupei. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT, be kitų teisės į būsto neliečiamybę ribojimų, tokiu ribojimu yra pripažinęs iškeldinimą iš būsto net tuo atveju, kai teismo sprendimas dėl iškeldinimo dar nėra įvykdytas (žr., pvz., EŽTT 2011 m. birželio 21 d. sprendimo byloje O. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 48833/07, par. 56; 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10, par. 91; 2009 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 22).

36. Nepaisant to, kad ginčo patalpos laikytinos atsakovų būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovus iš ginčo patalpų yra laikytinas atsakovų teisės į jų būsto neliečiamybę ribojimu, toks ribojimas gali būti pateisinamas, egzistuojant Konvencijoje nustatytoms sąlygoms.

37. Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; pavyzdžiui, siekis apsaugoti valstybės ar savivaldybės kaip turto savininkės interesus (žr., pvz., Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 19), arba siekis apsaugoti kitų asmenų, turinčių teisę gyventi ginčijamame (socialiniame) būste, interesus (žr., pvz., Sh. prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Y. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje P. ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11); 3) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra.

38. EŽTT ypatingą reikšmę suteikia taikomo ribojimo proporcingumo vertinimui, pabrėždamas, kad bet kuriam asmeniui, kuriam gresia toks ribojimas (būsto praradimas), turėtų būti užtikrinama teisė į tokios ribojančios priemonės proporcingumą, kurį, atsižvelgdamas į Konvencijos 8 straipsnio principus, nustatytų nepriklausomas teismas, nepaisydamas to, kad pagal nacionalinę teisę tokio asmens teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi (žr., pvz., McC. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50).

39. Be to, EŽTT bylose dėl nuomininkų iškeldinimo yra nurodęs, kad nepakanka vien nurodyti teisinį iškeldinimo pagrindą, būtina atsižvelgti ir į individualias bylos aplinkybes bei teisėtus gyventojų interesus, kurie turi būti ginami (žr., pvz., EŽTT 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo byloje I. ir Ch. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 46577/15, par. 52; Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 21; O. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 48833/07, par. 64; G. prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10, par. 94–95; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo byloje K. ir K. prieš Ukrainą, peticijos Nr. 30856/03, par. 50; 2018 m. sausio 16 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją, peticijos Nr. 75737/13, par. 55).

40. Priešingai nei nustatant, ar ginčo patalpas galima laikyti asmens būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, ginčo patalpų įgijimo (užėmimo) teisėtumas yra vertinamas sprendžiant dėl būsto neliečiamybės ribojimo proporcingumo. EŽTT byloje P. ir kiti prieš Rusiją (peticijos Nr. 44560/11) pripažino, kad tai, jog pareiškėjos valstybiniame bendrabutyje gyveno neturėdamos teisinio pagrindo, yra svarbus aspektas vertinant jų teisių ribojimo proporcingumą. Tačiau EŽTT kartu pabrėžia, kad šis kriterijus negali būti suabsoliutinamas. EŽTT praktikoje konstatuojami Konvencijos 8 straipsnio pažeidimai, jei valstybės narės, priimdamos sprendimus iškeldinti pareiškėjus iš ginčo patalpų, daugiausia remiasi vien tik tuo, kad pagal nacionalinę teisę pareiškėjai neturėjo teisinio pagrindo įsikelti ar teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi ir neatsižvelgia į kitas individualias bylos aplinkybes (žr., pvz., P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 47056/11; Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06; P. ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11).

41. Vertinant iškeldinimo kaip nuosavybės neliečiamybės ribojimo proporcingumą taip pat turėtų būti atsižvelgiama ir į alternatyvaus būsto galimybę. Pažymėtina, kad Konvencijos 8 straipsnis negali būti aiškinamas kaip garantuojantis asmeniui teisę pirkti būstą ar teisę būti aprūpintam būstu ar gyventi konkrečioje vietoje (žr., pvz., S. ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 46934/99; W. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31888/03; C. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 485/05). Tačiau EŽTT kritikuoja nacionalinių teismų sprendimus, kuriuose sprendžiant dėl ribojančios priemonės proporcingumo nebuvo tinkamai atsižvelgta į pareiškėjų argumentus, kad tai vienintelis jų būstas ir jie neturi galimybių išsikelti į kitą būstą (žr., pvz., P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 47056/11). Pavyzdžiui, byloje Y. Z. prieš Rusiją (peticijos Nr. 66610/10) EŽTT konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, atsižvelgdamas į tai, kad nacionaliniai teismai ypatingą dėmesį skyrė tam, kad pareiškėjas 10 metų savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs kitu adresu, ir visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad ginčo būstas yra jam tikrai reikalingas.

42. Taip pat vertinant teisės į būsto neliečiamybę ribojimą turi būti nagrinėjami ir pasveriami konkretūs konkuruojantys interesai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nurodant, jog ribojimas yra būtinas kitų asmenų, turinčių teisę į ginčo būsto patalpas, interesų apsaugai, nepakanka deklaratyviai konstatuoti šio tikslo, jį būtina individualizuoti (žr., pvz., EŽTT 2017 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sh. prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje P. ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11).

43. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šios nutarties 32 punkte, byloje teismų pagrįstai konstatuota, kad atsakovai, jų šeima, ginčo patalpas užėmė ir juose nepertraukiamai 75 metus gyveno teisėtai, o tarp ligoninės, o vėliau jos teises ir pareigas į ginčo patalpas perėmusios ieškovės, ir atsakovų (jų šeimos narių) susiformavo faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovai ginčo patalpas laiko savo namais, nes kito būsto neturi, o ieškovė šios aplinkybės neginčija.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą iškeldinti atsakovus, nagrinėjamu atveju nedetalizavo atsakovų iškeldinimu siekiamo teisėto tikslo, nenurodė galimų kitų asmenų teisės į socialinį būstą ar kitokios teisės gynybos būtinumo, šios teisės neindividualizavo. Dėl nurodytų priežasčių byloje kyla abejonių dėl tikrojo atsakovų būsto neliečiamybės ribojimo intereso.

45. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodyta EŽTT praktika, atsižvelgdama į teismų byloje nustatytas aplinkybes, į atsakovų (jų šeimos narių) nepertraukiamą 75 metus trukusį teisėtą gyvenimą ginčo patalpose, jiems neturint kito būsto, o ieškovei nedetalizavus konkretaus atsakovų iškeldinimu siekiamo apsaugoti intereso, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai padarė teisiškai pagrįstą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo iškeldinti atsakovus iš ginčo patalpų.

Dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį

46. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovų priešieškinyje pateikto reikalavimo įpareigoti ieškovę sudaryti su atsakove A. N. ginčo patalpų nuomos sutartį, sprendė, kad toks įpareigojimas, nesant nei įstatymo nustatyto pagrindo, nei ieškovės savanoriško įsipareigojimo sudaryti nuomos sutartį, prieštarauja sutarčių laisvės principui, įtvirtintam CK 6.156 straipsnyje.

47. Ieškovė atsiliepime į atsakovų kasacinį skundą, be kita ko, nurodo, kad toks įpareigojimas taip pat prieštarautų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai (1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, šiame įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas pirmiausiai skirtas valstybės ir savivaldybių institucijoms įgyvendinant įgaliojimus, susijusius su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, bet ne vykdant teismo, kuris vykdo teisingumą, sprendimus.

49. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismui nustačius, jog dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų yra susiklostę faktinės panaudos (nuomos) santykiai, o šiuo pagrindu Konvencijos prasme tokiomis patalpomis asmuo naudojosi kaip būstu, dėl ko jam turėtų būti taikoma Konvencijos pripažįstama ir saugoma teisė į būstą, valstybės institucija, atsakinga už valstybės nuosavybės teisių į tokias patalpas įgyvendinimą, turi būti įpareigota sudaryti nuomos sutartį. Priešingas aiškinimas prieštarautų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam visuomeninės naudos principui, pagal kurį valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą.

50. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra sprendęs ir pasisakęs dėl įpareigojimo sudaryti gyvenamosios patalpos, kuri yra viešosios nuosavybės teisės objektas, nuomos sutartį bei aiškinęs, kokia sutartis tokiu atveju turėtų būti sudaroma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-225/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-225/2014">3K-3-225/2014</a>; 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTItNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252-701/2018">3K-3-252-701/2018</a> 39 punktą).

51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodytą, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju įpareigojimas ieškovę sudaryti su atsakove A. N. ginčo patalpų nuomos sutartį nepažeidžia nei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, nei sutarčių laisvės principo, kuris, be kita ko, nėra absoliutus. Priešingos apeliacinės instancijos teismo išvados yra teisiškai nepagrįstos.

52. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad, ieškovei neskaičiavus atsakovams nuomos mokesčio, nereiškus jiems reikalavimo mokėti konkretų mokestį už naudojimąsi patalpomis, taip pat nesant atsakovų neteistų veiksmų gyvenant ginčo patalpose, ieškovės reikalavimas dėl žalos, padarytos naudojantis ginčo patalpomis, atlyginimo priteisimo yra teisiškai nepagrįstas (CK 6.245–6.249 straipsniai).

53. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis CPK 273 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas ieškovę sudaryti nuomos sutartį, taip pat turėjo teisę ir nustatyti šio įpareigojimo nevykdymo padarinius – skirti baudą už minėto įpareigojimo neįvykdymą per teismo nustatytą terminą. Dėl šios priežasties atmestini ieškovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nesant atsakovų reikalavimo, neturėjo teisinio pagrindo skirti ieškovei nurodytos baudos.

54. Kiti kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto teismų sprendimo teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad ieškovės atsiliepime į atsakovų kasacinį skundą nurodyta nauja aplinkybė dėl ginčo patalpų (ne)tinkamumo naudoti pagal paskirtį yra nauja, ji neegzistavo teismams priimant procesinius sprendimus dėl šalių ginčo, dėl jos teismai nesprendė ir nepasisakė. Kadangi, remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, tai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos pasisakyti. Pažymėtina, kad šis klausimas (ginčo patalpų (ne)tinkamumas naudoti pagal paskirtį) gali būti išspręstas vykdymo proceso metu.

55. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimo įpareigoti ieškovę sudaryti nuomos sutartį su atsakove A. N., netinkamai taikė ir aiškino sutarčių laisvės principą, įtvirtintą CK 6.156 straipsnyje, ir nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas naikinant šią apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį ir dėl priešieškinio paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 3 dalis). Taip pat naikintina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

57. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus, ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas.

58. Šia nutartimi tenkinus atsakovų kasacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas priešieškinis, atsakovams iš ieškovės priteistinas jų patirtų bylinėjimosi visų instancijų teismuose išlaidų atlyginimas.

59. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė A. N. patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 75 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą; 1800 Eur atstovavimo išlaidų už kasacinio skundo parengimą; 900 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą parengimą; 75 Eur žyminio mokesčio už pareikštą priešieškinį; 2000 Eur atstovavimo išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (100 Eur už tris teisines konsultacijas, 900 Eur už atsiliepimą į ieškinį, 900 Eur už priešieškinį; 100 Eur už atstovavimą teisme); 1200 Eur atstovavimo išlaidos už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.

60. Atsakovės prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.2, 8.11, 8.13, 8.14, 8.19 punktuose nustatytų dydžių. Dėl šios priežasties atsakovei iš ieškovės priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma ir sumokėtas žyminis mokestis, t. y. iš viso – 6050 Eur.

61. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimą:

panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kuria atsakovų M. N., A. N., D. V., V. V. priešieškinis atmestas, ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą;

panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo dalis, kuria iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės atsakovei A. N. priteista 2075 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės atsakovei A. N. priteista 600 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo

kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. 111106319) atsakovei A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6050 (šešis tūkstančius penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Alė Bukavinienė

Janina Januškienė