Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.270 straipsnio 3 dalies, teisės normų, reglamentuojančių faktinio didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir neteisėtai (pažeidžiant tam tikrus viešosios teisės nustatytus draudimus) valdymą perleidusio asmens solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-59-1075/2020

Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01671-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.2; 2.6.10.5.2.4; 2.6.39.2.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovams D. K. ir A. T. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 3 dalies, teisės normų, reglamentuojančių faktinio didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir neteisėtai (pažeidžiant tam tikrus viešosios teisės nustatytus draudimus) valdymą perleidusio asmens solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė pripažinti atsakovo A. T. ir M. B. sudarytą automobilio „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį (jei teismas spręstų, kad tokia buvo sudaryta) niekine nuo jos sudarymo momento; priteisti solidariai iš atsakovų D. K. ir A. T. 4000,20 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo.

3. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. kovo 17 d. sprendimu pripažino draudžiamuoju įvykiu M. R. 2016 m. spalio 31 d. įvykusį sunkų nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą ir jam paskyrė bei iš viso už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2016 m. spalio 31 d. iki 2018 m. kovo 26 d. išmokėjo 4000,20 Eur ligos išmoką, ši suma kaip žalos fondo biudžetui atlyginimas turi būti priteista iš kaltų asmenų – Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu kaltu dėl M. R. sunkaus sveikatos sutrikdymo pripažinto atsakovo D. K., vairavusio automobilį „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nebuvo draustas, ir atsakovo A. T., kurio vardu šis automobilis buvo registruotas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendimu patvirtino ieškovo su atsakovu D. K. sudarytą taikos sutartį dėl 4000,20 Eur žalos atlyginimo ir šią civilinės bylos dalį nutraukė; ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo A. T. tenkino – priteisė ieškovui iš šio atsakovo 4000,20 Eur.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. 2016 m. spalio 31 d. Kauno rajone, kelyje Kaunas–Zarasai–Daugpilis A6 (Plento g.), įvyko eismo įvykis, kurio metu sunkiai sutrikdyta M. R. sveikata;

5.2. Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu kaltu dėl šio sunkaus sveikatos sutrikdymo pripažintas atsakovas D. K., vairavęs atsakovo A. T. vardu registruotą automobilį „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nebuvo draustas;

5.3. valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis, nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. nurodyta transporto priemonė buvo registruota atsakovo A. T. vardu, jai buvo taikomi turto arešto apribojimai;

5.4. atsakovas A. T. nurodė, kad automobilį „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 metais pardavė M. B., tačiau dėl pritaikyto arešto automobilio negalėjo perregistruoti viešame registre;

5.5. atsakovas D. K. baudžiamojoje byloje pripažino, kad automobilį pirko iš asmens, kurio anketinių duomenų neprisimena, tačiau pirkimo–pardavimo sutarties neranda.

6. Kadangi transporto priemonė buvo registruota atsakovo A. T. vardu, o jokių įrodymų, patvirtinančių automobilio pardavimą, nepateikta, be to, esant uždėtam transporto priemonės areštui, kurio fakto atsakovas neginčija, atsakovas negalėjo jo parduoti, teismas preziumavo, kad eismo įvykio metu automobilio savininkas buvo atsakovas A. T..

7. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. T., žinodamas, jog automobilis areštuotas ir uždrausta jį perleisti kitiems asmenims, pažeidė imperatyviąsias Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo nuostatas, sudarydamas automobilio pirkimo–pardavimo sutartį po arešto įregistravimo, todėl automobilio pardavimas buvo neteisėtas. Vadovaujantis bendruoju principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), nesant teisėto transporto priemonės pardavimo, automobilio pirkimo–pardavimo sandoris pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo), nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, dėl šio priežasties sandoris neįsigaliojo ir nuosavybės teisės pirkėjui neperėjo (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus mišrios išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a> pateiktais išaiškinimais dėl transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės valdymą perdavusio asmens solidariosios civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą.

9. Imperatyviosiose Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio nuostatose nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, kuris negali naudotis pats ir negali leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Atsakovas A. T., perduodamas kitam asmeniui naudotis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą transporto priemonę, pažeidė šį imperatyvų teisės aktų draudimą, toks perdavimas negali būti laikomas teisėtu, civilinės atsakomybės požiūriu tai yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Žala padaryta kaltais bendrais atsakovų veiksmais, todėl atsiranda solidarioji atsakovų civilinė atsakomybė.

10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo A. T. apeliacinį skundą, 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo ieškinys šiam atsakovui, panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, kitas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliko nepakeistas.

11. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog atsakovas A. T. žalos padarymo dieną buvo automobilio valdytojas, kuris neteisėtai pardavė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą transporto priemonę naudotis kitam asmeniui, nes teismų praktikoje pripažįstama, kad daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Teisėjų kolegija akcentavo, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nuosprendyje nurodyta, jog eismo įvykio kaltininkas D. K. pripažino, kad automobilis jam priklauso teisėtai, tačiau jo nebuvo perregistravęs savo vardu, nes automobilį žadėjo išardyti ir parduoti dalimis, kaip liudytojas apklaustas A. T. baudžiamojoje byloje nurodė, kad jis automobilį pardavė M. B. dar 2013 m. viduryje; nuosprendžiu automobilis konfiskuotas valstybės naudai, taigi pripažinta, kad automobilio savininkas yra D. K., o ne A. T..

12. Teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog A. T. atliko neteisėtus veiksmus, kurie bent labai nutolusiu priežastiniu ryšiu būtų susiję su reikalaujamos atlyginti žalos padarymu. Nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta tik dėl transporto priemonę vairavusio asmens kaltų veiksmų.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė teismų praktikos išaiškinimais, kurie šioje byloje neaktualūs ir netaikytini, nes nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios į aplinkybes tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir iš A. T. priteisti 1278,69 Eur. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovas iki eismo įvykio pardavė automobilį, visiškai nenagrinėjo ieškovo prašymo pripažinti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia, taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalį, nors, vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, niekinio sandorio faktą privalėjo konstatuoti ir savo iniciatyva. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktu, skundžiamas sprendimas turi būti naikinamas, esant absoliučiam jo negaliojimo pagrindui.

14.2. Apeliacinės instancijos teismas, visiškai nevertindamas automobiliui pritaikyto arešto įrodymų (oficialaus įrodymo – valstybės įmonės „Regitra“ 2018 m. birželio 7 d. rašto, atsakovo teiktų paaiškinimų, kad dėl pritaikyto arešto automobilio negalėjo perregistruoti viešame registre), pažeidė CPK 183, 185 straipsnių, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų nuostatas; nepripažindamas areštuoto automobilio pirkimo–pardavimo sutarties niekine nuo jos sudarymo pradžios, pažeidė CK 1.78 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.80 straipsnio 1 dalies, 6.156 straipsnio 1 dalies, Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 2 straipsnio 7 dalies nuostatas.

14.3. Spręsdamas, kad, perduodamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą transporto priemonę naudotis kitam asmeniui, atsakovas nepažeidė imperatyvaus teisės aktų draudimo, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.156 straipsnio 1 dalies, 6.157 straipsnio 1 dalies, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

14.4. Spręsdamas, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų (transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustos transporto priemonės naudotis kitam asmeniui perdavimo) ir kilusių neigiamų padarinių (žalos), teismas pažeidė CK 6.6 straipsnio 3 dalies, 6.247 straipsnio, 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad tarp didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltų veiksmų, sudariusių prielaidas kitam asmeniui neteisėtai užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį, yra priežastinis ryšys su didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala.

14.5. Nors Kauno apygardos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a> faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, tačiau, ieškovo įsitikinimu, nurodytoje byloje suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra aktualios ir nagrinėjamoje byloje. Faktinė aplinkybė, kad skiriasi didesnio pavojaus šaltinio valdytojo neteisėti veiksmai perduodant kitam asmeniui valdyti didesnio pavojaus šaltinį, teisės aiškinimo požiūriu yra visiškai nereikšminga. Transporto priemonės valdymą perdavęs asmuo turėjo pareigą automobilio perdavimo momentu įsitikinti, kad nėra viešosios teisės aktuose nustatytų aplinkybių, draudžiančių perduoti vairavimą. Akivaizdu, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas imperatyvas, draudžiantis naudotis ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonę, ir yra ta viešosios teisės aktuose nustatyta aplinkybė, draudžianti perduoti vairavimą. Tai, kokias imperatyvias viešosios teisės normas pažeidžia didesnio pavojaus šaltinio savininkas, civilinės atsakomybės prasme reikšmės neturi, nes pripažįstama, kad transporto priemonės savininkas atliko neteisėtus veiksmus ir šie veiksmai su eismo įvykio metu padaryta žala susiję faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu. Neteisėtai, pažeidžiant viešosios teisės normas, atlikti asmens, leidusio vairuoti transporto priemonę, ir neteisėtai transporto priemonę vairavusio asmens (transporto priemonės valdytojo) veiksmai su eismo įvykio metu padaryta žala susiję faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu; jų žala padaryta bendrais veiksmais, todėl užtraukia solidariąją civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009; 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>).

15. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. T. prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Transporto priemonės nuosavybės teisė pereina nuo faktiško jos perdavimo pirkėjui (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vien aplinkybė, kad viešame registre automobilio savininku buvo nurodytas A. T., savaime nereiškia, kad tik jį įregistravęs asmuo yra transporto priemonės savininkas. Byloje nėra ginčo dėl to, kas yra minėtos transporto priemonės savininkas, – abiejų atsakovų parodymai patvirtina faktą, kad nuo 2013 m. automobilis buvo parduotas ir nuo to laiko juo disponavo nebe A. T.. Apeliacinės instancijos teismui nustačius faktinę aplinkybę, kad 2016 m. spalio 31 d. eismo įvykio metu automobilio savininku faktiškai buvo D. K., pagal CK 1.95 straipsnio 2 dalį nebuvo pagrindo spręsti ieškovo reikalavimo pripažinti A. T. ir M. B. sudarytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį niekine. Tai, kad automobiliui kurį laiką buvo taikytas areštas, nepaneigia faktinės aplinkybės dėl automobilio pardavimo ir nuosavybės teisių į jį perleidimo. Vien ta aplinkybė, kad automobilis nebuvo perregistruotas naujo savininko vardu, nereiškia, kad pirkimo–pardavimo sandoris faktiškai neįvyko. Kadangi eismo įvykio metu A. T. neturėjo nuosavybės teisių į automobilį ir neturėjo pareigos sudaryti draudimo sutartį Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka, jis negalėjo būti pripažintas valdytoju CK 6.270 straipsnio prasme, solidariai atsakingu su eismo įvykio kaltininku. Šioje byloje nebuvo pagrindo A. T. pripažinti tinkamu atsakovu.

15.2. Ieškovas nekreipia dėmesio į savo cituojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose nustatytas faktines aplinkybes, pateikia subjektyvų teismų praktikos interpretavimą bei sudaro prielaidas pažeisti teismo precedento doktriną. Atsakovas A. T. po transporto priemonės pardavimo objektyviai negalėjo žinoti, kaip naujasis automobilio savininkas ją valdys ir ar laikysis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, neturėjo objektyvių galimybių daryti poveikį automobilį perėmusiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.263 straipsnyje įtvirtintos deliktinės atsakomybės taikymas pagal CK 6.246–6.249 straipsnių sąlygas turi būti nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, šioje byloje nėra pagrindo kaip precedentais vadovautis ieškovo kasaciniame skunde cituojamomis bylomis, kurių faktinės aplinkybės nesutampa su šioje byloje nustatytomis.

15.3. Tai, ar automobilis apdraustas, sprendžiant žalos kilimo klausimą nėra teisiškai reikšminga, nes žalą sukėlė eismo įvykis. Net jeigu eismo įvykio metu automobilis būtų buvęs apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nebūtų pašalinę kilusių neigiamų padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nagrinėjamos bylos atveju nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio – A. T. veiksmai niekaip nėra susiję su eismo įvykio metu padaryta žala.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 6.270 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

16. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.270 straipsnio 3 dalį, spręsdamas dėl atsakovo A. T. civilinės atsakomybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad savo reikalavimo faktiniu pagrindu ieškovas nurodo tai, jog išmokėjo nukentėjusiajam 4000,20 Eur ligos išmoką, ir remiasi CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta regreso teise į žalą nukentėjusiajam padariusį asmenį. Ieškovas atsakovo A. T. pareigą atlyginti žalą bei šios pareigos solidarumą grindžia CK 6.270 straipsnio 3 dalimi, teigdamas, kad atsakovas A. T. neteisėtai perleido kitam asmeniui transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą transporto priemonę ir tokiu būdu neužtikrino įstatyme nustatytos transporto priemonės savininkui pareigos neleisti naudoti transporto priemonės, jei ji nėra drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Atsakovo A. T. pareigą apdrausti transporto priemonę, kurios pažeidimas, ieškovo manymu, yra neteisėti šio atsakovo veiksmai deliktinės atsakomybės prasme, ieškovas kildina iš to, kad šis atsakovas laikytinas transporto priemonės savininku, nes jo sudaryta šios transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė ir negalioja ab initio, kaip pažeidžianti imperatyviąsias Turto arešto aktų registro įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje visų pirma pasisako dėl to, ar transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustos transporto priemonės perleidimas vertintinas kaip deliktinės civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą nukentėjusiam asmeniui pagrindas.

17. Specialiosios CK 6.270 straipsnio normos reglamentuoja didesnio pavojaus šaltinio (be kita ko, transporto priemonės) valdytojo civilinę atsakomybę už padarytą žalą. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Įstatyme įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra griežtoji (be kaltės). CK 6.270 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad faktinis transporto priemonės valdytojas CK 6.270 straipsnio taikymo aspektu buvo D. K.. Civilinės bylos dalis pagal ieškovo ieškinį atsakovui D. K. dėl žalos atlyginimo yra nutraukta, ieškovui ir atsakovui sudarius ir teismui patvirtinus taikos sutartį.

18. CK 6.270 straipsnio 3 dalis nustato, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo arba asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens.

19. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, 6.246 straipsnio 1 dalyje, 6.248 straipsnio 3 dalyje, jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atlieka neteisėtus veiksmus arba nesilaiko reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir taip nesudarytų prielaidų atsirasti tokioms situacijoms, kad kiti asmenys galėtų užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalos, jis bus laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, kartu ir dėl žalos atsiradimo (Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktinis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (tiek teisėtas, tiek neteisėtas) atsako be kaltės. Tuo tarpu didesnio pavojaus šaltinio valdymą praradęs teisėtas valdytojas atsako tik nustačius jo kaltę dėl valdymo kontrolės praradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>). Todėl valdymą praradusio teisėto valdytojo civilinė atsakomybė nustatoma pagal bendrąsias deliktinės atsakomybės taisykles.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu reglamentuojama speciali situacija, kai teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas praranda didesnio pavojaus šaltinio kontrolę dėl neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų. Teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kartu su neteisėtu didesnio pavojaus šaltinio valdytoju solidarioji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, jei teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl valdymo netekimo. Todėl siekiant taikyti solidariąją teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu visų pirma būtina nustatyti neteisėto užvaldymo faktą, o tik tuomet faktą, ar teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl tokio valdymo netekimo.

22. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad faktinis transporto priemonės valdytojas D. K. būtų užvaldęs transporto priemonę, su kuria buvo padaryta žala eismo įvykio metu, be asmens, tuo metu buvusio valdytojo, valios. Remiantis bylos duomenimis, galima spręsti, kad nuosavybės teisė buvo perduota ir priimta laisva valia (net jei ir pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas), o ne neteisėtai užvaldžius transporto priemonę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nesant pagrindo konstatuoti neteisėto transporto priemonės užvaldymo fakto, nėra ir pagrindo spręsti dėl teisėto transporto priemonės valdytojo kaltės dėl valdymo netekimo pagal CK 6.270 straipsnį. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nustatyti solidariąją A. T. ir D. K. atsakomybę pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį.

23. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog transporto priemonės savininko solidarioji atsakomybė už transporto priemone padarytą žalą gali kilti ir tais atvejais, kai transporto priemonės valdymą jis savo valia perdavė kitam asmeniui, tačiau kito asmens valdymas pripažintinas neteisėtu dėl priežasčių, nesusijusių su neteisėtu transporto priemonės užvaldymu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>; 2018 m. birželio 12 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-895/2018). Tokiu atveju didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės – valdymą neteisėtai (pažeidžiant tam tikrus viešosios teisės nustatytus draudimus) perleidusio valdytojo civilinė atsakomybė nustatoma taip pat pagal bendrąsias deliktinės atsakomybės taisykles. Teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustos transporto priemonės perleidimo kaip viešosios teisės nustatyto draudimo pažeidimo solidariosios faktinio transporto priemonės valdytojo ir pareigą apdrausti pažeidusio asmens atsakomybės taikymo kontekste.

Dėl faktinio didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir neteisėtai (pažeidžiant tam tikrus viešosios teisės nustatytus draudimus) valdymą perleidusio asmens solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygų

24. CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą – atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

25. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Civilinės atsakomybės kontekste asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

26. Nagrinėjamu atveju aktuali Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės savininko pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Už draudimo sutarties sudarymą atsakingi asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Ieškovas atsakovo A. T. civilinę atsakomybę kildina būtent iš šios pareigos pažeidimo, taigi teisėjų kolegija pasisako dėl to, ar toks pažeidimas gali nulemti už draudimo sutarties sudarymą atsakingo asmens deliktinę atsakomybę už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą.

27. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu.

28. Aiškindamas faktinio didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir valdymą jam neteisėtai perleidusio asmens solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, kasacinis teismas rėmėsi CK 6.6 straipsnio 3 dalimi ir ją aiškinančia kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a>).

29. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad skolininkų pareiga yra solidari, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009). Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje tokie savarankiški kelių asmenų veiksmai buvo įvardyti kaip objektyvusis bendrininkavimas.

30. Faktinio didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir valdymą jam neteisėtai perleidusio asmens veiksmai yra skirtingo pobūdžio, savarankiški, atlikti skirtingu laiku – faktinio valdytojo atsakomybė kildinama tiesiogiai iš eismo įvykio sukėlimo, o valdymą perleidusio asmens – iš viešosios teisės normose nustatytos pareigos pažeidimo, lemiančio perleidimo neteisėtumą. Taigi tokiu atveju solidariajai atsakomybei taikyti turi būti nustatytas objektyvusis bendrininkavimas.

31. Kasacinis teismas išaiškino, kad objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-144/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-144/2014">3K-7-144/2014</a>; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzItNjk1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-132-695/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-132-695/2016">3K-3-132-695/2016</a> 24 punktą; 2018 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018 33 punktą; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjMyLTYxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-232-611/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-232-611/2019">e3K-3-232-611/2019</a> 41 punktą).

32. Taigi objektyviojo bendrininkavimo atveju turi būti nustatytas kiekvieno bendrininko veiksmų ryšys su ta pačia kilusia žala. Objektyviojo bendrininkavimo atveju solidarioji atsakomybė taikoma ne dėl to, kad preziumuojamas kiekvieno asmens veiksmų ir kilusių padarinių priežastinis ryšys, o dėl to, jog nustatoma, kad kiekvieno asmens veiksmai yra būtini visai žalai atsirasti. Todėl turi būti nustatytas faktinis ir teisinis priežastinis kiekvienos priežasties ir kilusių padarinių ryšys.

33. Kaip nurodyta šios nutarties 29 punkte, kasacinio teismo praktikoje faktiniam priežastiniam ryšiui nustatyti taikomas conditio sine qua non testas, t. y. nustatoma, ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šis testas taikomas ir objektyviojo bendrininkavimo atvejui. Kita vertus, tam tikrose situacijose atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, dauginio priežastingumo atveju šis testas gali būti ir modifikuojamas. Objektyviojo bendrininkavimo atveju kiekvieno iš asmenų veiksmai atskirai, taip pat visi kartu būtini žalai atsirasti. Todėl tokiais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, atsakomybė vienam iš asmenų gali būti netaikoma, jeigu nebus nustatytas faktinis priežastinis ryšys.

34. Nustačius faktinį priežastinį ryšį, atitinkamai nustatomas teisinis kiekvieno iš asmenų veiksmų ir kilusių padarinių teisinis priežastinis ryšys, t. y. nustatoma, ar nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nustatant teisinį priežastinį ryšį sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019, 35 punktas; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, 36 punktas). Taigi, net ir nustačius faktinį priežastinį ryšį, atsakomybė vienam iš asmenų gali būti netaikoma, jeigu nebus nustatytas teisinis priežastinis ryšys.

35. Minėta, kad ieškovas ieškinį atsakovui A. T. reiškia kaip reikalavimo teisę dėl žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimo iš nukentėjusio asmens CK 6.290 straipsnio pagrindu perėmęs asmuo, o ne kaip asmuo, kuriam žala padaryta dėl to, kad, asmeniui pažeidus pareigą pasirūpinti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovas prarado teisę jo išmokėtą nukentėjusiam asmeniui išmoką išsireikalauti iš transporto priemonės valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudiko. Akivaizdu, kad skirtingas pagrindas suponuoja ir skirtingą civilinės atsakomybės sąlygų taikymą. Taigi nagrinėjamu atveju aktualu nustatyti priežastinį ryšį tarp eismo įvykio metu nukentėjusiajam padarytos žalos ir pareigos neleisti naudoti transporto priemonės, jei ji nėra drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, pažeidimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ieškovo kasacinio skundo argumentus, kad civilinės atsakomybės prasme neturi reikšmės tai, kokias imperatyvias viešosios teisės normas pažeidžia didesnio pavojaus šaltinio savininkas, nes pripažįstama, kad transporto priemonės savininkas atliko neteisėtus veiksmus ir šie veiksmai su eismo įvykio metu padaryta žala susiję faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu. Minėta, kad objektyviojo bendrininkavimo atveju kiekvieno asmens veiksmų ir kilusių padarinių priežastinis ryšys nėra preziumuojamas, o turi būti nustatytas atskirai dėl kiekvieno asmens.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia ieškovas kasaciniame skunde, ne bet kokios viešosiose teisės normose įtvirtintos pareigos pažeidimas perleidžiant transporto priemonės valdymą lemia deliktinės atsakomybės taikymą. Pareiga apdrausti transporto priemonę civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir neleisti kitiems asmenims naudoti nedraustos transporto priemonės nėra tokio pobūdžio pareiga, kurios pažeidimas turėtų įtakos eismo įvykio sukėlimui ir žalos nukentėjusiam asmeniui atsiradimui. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytu argumentu, kad net tuo atveju, jeigu eismo įvykio metu transporto priemonė būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nepašalintų kilusių neigiamų padarinių – transporto priemone eismo įvykio metu padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Taigi konstatuotina, kad tarp eismo įvykio metu nukentėjusiajam padarytos žalos ir pareigos neleisti naudoti transporto priemonės, jei ji nėra drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, pažeidimo neegzistuoja faktinis priežastinis ryšys.

37. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas A. T. atliko neteisėtus veiksmus, kurie kad ir labai nutolusiu priežastiniu ryšiu būtų susiję su reikalaujamos atlyginti žalos padarymu, o žala buvo padaryta tik dėl vairavusio transporto priemonę asmens kaltų veiksmų, dėl kurių įvykio metu buvo sužalotas žmogus.

38. Konstatavus, kad tarp eismo įvykio metu nukentėjusiajam padarytos žalos ir pareigos neleisti naudoti transporto priemonės, jei ji nėra drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, pažeidimo neegzistuoja faktinis priežastinis ryšys, atitinkamai negali būti nustatytas ir teisinis priežastinis ryšys kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga. Taigi nėra pagrindo tokiu atveju konstatuoti objektyvųjį bendrininkavimą ir solidariąją atsakomybę.

39. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad nėra teisiškai reikšminga nustatyti, ar atsakovas A. T. pripažintinas transporto priemonės savininku, ir (ar) spręsti dėl ieškovo reikalavimo pripažinti jo ir M. B. sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ab initio. Ši aplinkybė galėtų būti vertinama, jei ieškovas reikštų ieškinį atsakovui A. T. tuo pagrindu, kad ieškovas prarado teisę jo išmokėtą nukentėjusiam asmeniui išmoką išsireikalauti iš transporto priemonės valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudiko. Šiuo aspektu vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė apeliacinės instancijos teismas, jau baudžiamojoje byloje nustatyta, jog D. K. transporto priemonės savininku tapo sudarytų sandorių pagrindu (A. T. transporto priemonės nuosavybės teisę perleido M. B., o D. K. įsigijo transporto priemonę iš kito neįvardyto asmens). Todėl nagrinėjamoje byloje galėjo būti sprendžiamas tik šių sandorių, kurių pagrindu D. K. įgijo transporto priemonę, negaliojimo klausimas. Nors ieškovas byloje reiškė reikalavimą dėl A. T. ir M. B. sudarytos ginčo transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties (jei teismas spręstų, kad tokia buvo sudaryta) pripažinimo niekine nuo jos sudarymo pradžios, tačiau nereiškė reikalavimo pripažinti negaliojančia tą sutartį, kurios pagrindu transporto priemonę įgijo D. K.. Nagrinėjamoje byloje nesant duomenų nei apie transporto priemonei taikyto arešto mastą, pagrindą ir taikymo terminą, nei apie asmenis, buvusius transporto priemonės perleidimo sandorių šalimis, jiems nedalyvaujant byloje, teismas, net konstatavęs niekinio sandorio faktą bei pripažinęs atsakovo A. T. ir M. B. sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, ex officio (pagal pareigas) negalėtų taikyti tokio negaliojimo teisinių pasekmių – restitucijos. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad restitucija kaip sandorio negaliojimo pasekmė (įprastais atvejais) taikoma natūra, tačiau ji negali būti aiškinama kaip retrospektyviai sukelianti negaliojančio sandorio šaliai pareigas, kylančias iš viešosios teisės.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos

40. Ieškovas kasaciniu skundu nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus mišrios išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2k-7-49-788/2016 suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

41. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzk0LTYxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-394-611/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-394-611/2019">e3K-3-394-611/2019</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje bylose priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 61 punktą).

42. Kaip nurodyta šios nutarties 13 punkte, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios į aplinkybes tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas. Teisėjų kolegija sutinka su šia apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, kasacinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00OS03ODgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-49-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-49-788/2016">2K-7-49-788/2016</a> pateikė išaiškinimą dėl transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės valdymą perdavusio asmens solidariosios civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą. Nurodytoje byloje buvo susiklosčiusios faktinės aplinkybės, kai transporto priemonės valdymą perdavęs asmuo turėjo pareigą automobilio perdavimo momentu įsitikinti, kad vairuotojas turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą ir nėra kitų viešosios teisės aktuose nustatytų aplinkybių, draudžiančių perduoti vairavimą, taip pat turėjo realią galimybę tai padaryti – gyveno kartu su transporto priemonės valdytoju, kartu naudojosi dviem automobiliais. Kadangi transporto priemonės valdymą perdavęs asmuo to nepadarė, kasacinis teismas konstatavo, kad tokie veiksmai atitinka neatsargios kaltės sąlygą civilinės atsakomybės prasme (CK 6.248 straipsnio 2 dalis).

43. Kasaciniu skundu ieškovas nurodo, kad kasacinio teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra aktualios nagrinėjamoje byloje, nes faktinė aplinkybė, kad skiriasi didesnio pavojaus šaltinio valdytojo neteisėti veiksmai (minėtoje byloje transporto priemonės valdytojas valdymą perdavė asmeniui, neturėjusiam galiojančio vairuotojo pažymėjimo, nagrinėjamoje byloje – perdavė valdymą transporto priemonės, kuri nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu) perduodant kitam asmeniui valdyti didesnio pavojaus šaltinį, teisės aiškinimo požiūriu yra visiškai nereikšminga. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo ieškovo argumentu. Automobilio perdavimas vairuoti tokios teisės neturinčiam asmeniui, taip pat techninių reikalavimų neatitinkančios transporto priemonės, kuri buvo Lietuvoje neįregistruota ir be privalomosios techninės apžiūros dokumentų, perdavimas, vertintas kitoje kasaciniame skunde minimoje kasacinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-895/2018, yra iš esmės kitokios faktinės aplinkybės nei konstatuotos nagrinėjamoje byloje. Tokio pobūdžio neteisėtas perdavimas akivaizdžiai didina žalos atsiradimo riziką ir jo neteisėtumas susijęs su imperatyviu draudimu dalyvauti eisme (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1, 2 dalys). Pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nevykdymas, minėta, neturi jokios įtakos žalos atsiradimo rizikai.

44. Ieškovas kasaciniu skundu taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2013, 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011 suformuotos praktikos, nepagrįstai ja nesivadovaudamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo nurodyta 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011 apskritai neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, nes joje buvo sprendžiamas ne transporto priemonės savininko ar valdytojo, o juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės klausimas. Kitose ieškovo kasaciniame skunde nurodytose bylose, nors ir buvo sprendžiamas transporto priemonės savininko solidariosios civilinės atsakomybės kartu su transporto priemonės valdytojo klausimas, tačiau nė vienos iš šių nurodytų bylų faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei panašios į nagrinėjamos bylos. Nė vienoje iš nurodytų bylų nebuvo sprendžiama dėl solidariosios transporto priemonės savininko, pažeidusio įstatymo nustatytą pareigą neleisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės, atsakomybės kartu su transporto priemonės valdytoju.

45. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, daro išvadą, kad ieškovo argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos yra nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, nėra CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

48. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos.

49. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą kasaciniame teisme atsakovas A. T. turėjo 1153,19 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovo. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 8.14 punkte nurodyto maksimalaus dydžio, todėl atsakovui iš ieškovo priteistinas 1153,19 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

50. Kasacinis teismas patyrė 9,75 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas priteistinas valstybei iš ieškovo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. T. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (j. a. k. 188677437) 1153,19 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt tris Eur 19 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (j. a. k. 188677437) 9,75 Eur (devynis Eur 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski