Dėl teisės normų, reglamentuojančių dėl termino praleidimo sumokėti draudimo išmokas (už pripažinto nemokiu banko neįsigaliojusios obligacijų emisijos obligacijų pirkimą sumokėtas lėšas) skaičiuojamas procesines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-58-611/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01655-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.1.5; 2.6.30; 2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. B., J. G. ir J. O. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl teisės gauti indėlio draudimo išmokas pripažinimo pagal neįsigaliojusias obligacijų pasirašymo sutartis; trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių dėl termino praleidimo sumokėti draudimo išmokas (už pripažinto nemokiu banko neįsigaliojusios obligacijų emisijos obligacijų pirkimą sumokėtas lėšas) skaičiuojamas procesines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai J. B., J. G. ir J. O. ieškiniu Vilniaus apygardos teismo prašė: pripažinti ieškovės J. B. pagal 2011 m. lapkričio 3 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111103K990018, ieškovės J. G. pagal 2011 m. lapkričio 4 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111104K990002, ieškovo J. O. pagal 2011 m. lapkričio 4 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111104M990002 sumokėtas AB bankui „Snoras“ lėšas indėliu, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalyje; įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sumokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis; priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovų naudai 5 proc. metines procesines palūkanas už ginčijamų lėšų sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugpjūčio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovai teigė pagal sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis jų sudarymo dieną sumokėję už AB banko „Snoras“ obligacijas: J. B. 3399,02 Eur, J. G. 24 992,80 Lt (7238,42 Eur), J. O. 29 991,36 Lt (8686,10 Eur). Tą pačią lėšų sumokėjimo dieną bankas nusirašė lėšas iš ieškovų sąskaitų. Visos ieškovų pasirašytos pagal šias sutartis obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau dėl AB bankui „Snoras“ 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr.03-186 paskelbto veiklos apribojimo (moratoriumo), banko laikinojo administratoriaus paskyrimo 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-196 visam laikui atšauktos AB bankui „Snoras“ išduotos banko licencijos ir Lietuvos banko kreipimosi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo obligacijos nebuvo įregistruotos ir pervestos į klientų vertybinių popierių sąskaitas. AB bankui „Snoras“ Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Ieškovai teigė, kad jų sumokėtos už neįsigaliojusias obligacijas lėšos yra indėlių draudimo objektas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino ieškovų sumokėtas pagal 2011 m. lapkričio 3 d. ir 2011 m. lapkričio 4 d. obligacijų pasirašymo sutartis lėšas indėliu, įpareigojo atsakovę sumokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas, nuo priteistų indėlio sumų ieškovams J. B. (3399,02 Eur), J. G. (7238,42 Eur) ir J. O. (8686,10 Eur) iš atsakovės priteisė 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugpjūčio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5. Teismas nustatė, kad 2011 m. lapkričio 2 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu BAB bankas „Snoras“ platino dvi viešas obligacijų emisijas – emisiją Nr. 11 ir emisiją Nr. 12. Pagal šių obligacijų emisijų galutines sąlygas obligacijų įsigaliojimo data buvo nustatyta 2011 m. gruodžio 1 d. Platinant nurodytas emisijas ieškovai ir AB bankas „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartis pagal jų tipinį pavyzdį. Pagal šias sutartis (1.14 punktas) ieškovai į savo sąskaitas, atidarytas AB banke „Snoras“, įnešė obligacijų pasirašymo sutartyse nurodytas lėšas. Sutarčių 1.15 punkte nurodyta, kad apmokėtos obligacijos bus apskaitomos asmeninėje kiekvieno tokio AB banko „Snoras“ kontrahento vertybinių popierių sąskaitoje. Sutartyje taip pat nurodyta obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. gruodžio 1 d., obligacijų išpirkimo data – 2012 m. gruodžio 3 d. (sutarčių 1.10, 1.11 punktai).

6. Vadovaudamasis Lietuvos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ aktualios redakcijos nuostatomis, AB banko „Snoras“ obligacijų emisijoms Nr. 11 ir Nr. 12 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas suteikė ISIN kodus, tačiau šių emisijų registracijos sąskaitos nebuvo atidarytos dėl su AB banku „Snoras“ susijusių įvykių, sustabdžiusių, vėliau – nutraukusių jo veiklą ir obligacijų išleidimo procesą. Dėl to bankas negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyje (1.15 punktas) nurodytos pareigos pervesti ir apskaityti obligacijas ieškovų vertybinių popierių sąskaitoje.

7. 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos bankas atšaukė AB banko „Snoras“ veiklos licenciją. 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teisme priimta nutartis dėl bankroto bylos AB bankui „Snoras“ iškėlimo, jos dalis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d. Ieškovai į klientų indėlininkų sąrašus, perduotus atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, įtraukti nebuvo ir indėlių draudimo išmokos jiems nebuvo išmokėtos, nes nei BAB bankas „Snoras“, nei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nepripažino ieškovų sumokėtų už neįsigaliojusias obligacijas lėšų indėlių draudimo objektu.

8. Šios civilinės bylos nagrinėjimą Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi buvo sustabdęs iki procesinio sprendimo priėmimo kitoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016 (Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzItOTY5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232-969/2018">3K-3-232-969/2018</a>). Išnagrinėjęs minėtą civilinę bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzItOTY5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232-969/2018">3K-3-232-969/2018</a> išaiškino, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Nr. C-688/15 ir C-109/16 asmenims, pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėjusiems lėšas už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos ES lygmeniu suderintos nuostatos, skirtos investuotojams apsaugoti, taip pat taisyklės, įtvirtinančios indėlininkų apsaugą. Ieškovai turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. gegužės 30 d. direktyvą Nr. 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva Nr. 94/19/EB) ir 1997 m. kovo 3 d. direktyvą Nr. 97/9/EB dėl kompensacijų sistemų (toliau – Direktyva Nr. 97/9/EB) – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Ieškovai aiškiai išreiškė valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB. Kadangi ši sistema apima ir reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, tai ieškovų reikalavimas pripažinti jiems teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, laikytinas pagrįstu.

9. Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareikštu ieškiniu prašo jiems pripažinti teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ. 2018 m. rugpjūčio 8 d. vykusiame teismo posėdyje atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovė nurodė, kad, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Nr. C-688/15 ir C-109/16 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartyje nurodytus išaiškinimus, atsakovė sutinka su ieškovų reikalavimu pripažinti ieškovų sumokėtas AB bankui „Snoras“ lėšas pagal obligacijų pasirašymo sutartis indėliais bei sutinka išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas.

10. Vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, remdamasis IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalimi, teismas pripažino ieškovų sumokėtas AB bankui „Snoras“ lėšas pagal obligacijų pasirašymo sutartis indėliais, kuriems taikoma IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalyje, 5 ir 9 straipsniuose nustatyta draudimo apsauga. Teismas įpareigojo atsakovę išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis.

11. Atsakovė nesutiko su ieškovų reikalavimu priteisti iš jos procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, motyvuodama tuo, kad šios procesinės palūkanos turi būti skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo momento, o nuo to momento, kai atsakovei tapo aišku, kad ji turi pareigą ieškovams išmokėti indėlių draudimo išmokas, t. y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties priėmimo.

12. Teismas įvertino atsakovės nesutikimą dėl palūkanų kaip nepagrįstą, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Kitokio procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momento įstatymas nenustato, todėl nėra jokio teisinio pagrindo ieškovų prašomas priteisti procesines palūkanas skaičiuoti taip, kaip nurodė atsakovė, t. y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties priėmimo, o ne nuo civilinės bylos iškėlimo momento. Todėl teismas ieškovų reikalavimą tenkino ir iš atsakovės ieškovų naudai priteisė 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

13. Bylą pagal atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. birželio 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą.

14. Dėl procesinių palūkanų priteisimo – apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje akcentuota, jog pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-144/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-144/2014">3K-7-144/2014</a>, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-193/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-193/2014">3K-3-193/2014</a>, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NjgtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-668-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-668-915/2015">3K-3-668-915/2015</a> ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai AB bankas „Snoras“ buvo pripažintas nemokia bendrove (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Indėlininkai įgijo teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos.

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMy02ODcvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-3-687/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-3-687/2019">e3K-7-3-687/2019</a> konstatavo, kad indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Nurodytoje byloje teismas sprendė, kad pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovei (kreditorei) kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą.

16. Kadangi nagrinėjamu atveju IĮIDĮ expressis verbis ir imperatyviai nenustatyta, kad tokie kaip ieškovų reikalavimai dėl lėšų, sumokėtų už neįsigaliojusias obligacijas, nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai, įstatymų leidėjas tik aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų reikalavimai, tai apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas.

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTMtOTE2LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-153-916/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-153-916/2019">3K-3-153-916/2019</a>, kurios esminės faktinės aplinkybės labai artimos analizuojamai situacijai, suformulavo teisiškai reikšmingą išvadą, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams. Remdamasis nurodyta išvada, kasacinis teismas sprendė, kad nėra teisiškai pagrįstas argumentas, jog atsakovei nebuvo aišku, ar ieškovai turi teisę į indėlių garantijų apsaugos sistemą nuo bylos iškėlimo momento ir atitinkamai ar atsakovė turi pareigą išmokėti draudimo išmoką ieškovams.

18. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovai turėjo pasirinkti norimą indėlių arba investuotojų draudimo apsaugos sistemą ir atitinkamai tikslinti ieškinį jame keisdami pirmiau prašytą taikyti apsaugos sistemą, tačiau tokią galutinę valią ieškovai pareiškė tik 2018 m. rugpjūčio 8 d. vykusio teismo posėdžio metu. Tiek iš pradinio, tiek iš patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti indėlių garantijų sistema, neprivalėjo papildomai teikti atsakovei atitinkamų prašymų, todėl atsakovės argumentas, kad ieškovai tinkamai nereiškė pozicijos dėl taikytinos apsaugos sistemos, o šiems to nepadarius atsakovė esą negalėjo priimti sprendimo dėl draudžiamosios apsaugos taikymo, teismo pripažintas kaip prieštaraujantis byloje nustatytoms aplinkybėms. Todėl iš atsakovės priteistos procesinės palūkanos, skaičiuojamos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Kasaciniu skundu atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovų reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo netenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1. Teismai, priteisdami palūkanas iš atsakovės, neteisingai vertino ir nustatė momentą, nuo kurio atsakovei atsiranda prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką pagal IĮIDĮ. Atsakovė nepraleido indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, IĮIDĮ reglamentuojamos išmokų mokėjimo tvarkos, todėl teismai nepagrįstai priteisė ieškovams procesines palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino, nuo kurio momento, remiantis IĮIDĮ normų sisteminiu aiškinimu, indėlių draudimo įmonė gali būti laikoma pažeidusia prievolę išmokėti indėlių draudimo išmoką. Draudimo išmokų nebuvo galima išmokėti anksčiau, nes po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo sujungtose bylose Nr. C-688/15 ir C-109/16 buvo laukiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzItOTY5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232-969/2018">3K-3-232-969/2018</a> nurodė, kad ieškovai turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo mokėti draudimo išmokos anksčiau, nei buvo pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, suformavę naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles, bei gauti asmenų prašymai, kuriuose būtų aiškiai išreikšta valia dėl draudimo sistemos pasirinkimo. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sumoka draudimo išmokas visiems į įmonę besikreipusiems AB banko „Snoras“ neįsigaliojusių obligacijų turėtojams, kurie išreiškia savo valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo ir nurodo banko sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus.

19.2. Vadovaujantis IĮIDĮ bei Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, patvirtinta VĮ Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 (2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 pakeitimas), tam, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ galėtų išmokėti indėlių draudimo išmoką, nepakanka vien tik draudžiamojo įvykio fakto, kad būtų mokamos draudimo išmokos, nes draudimo įmonė pati nedisponuoja duomenimis apie bankrutavusio draudėjo indėlininkus ir jų turimų indėlių sumas. Vadovaujantis IĮIDĮ bei Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, draudimo įmonė draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Pagal Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos 13 punktą, draudėjas (nagrinėjamu atveju BAB bankas „Snoras“), kuriam buvo įvykęs draudžiamasis įvykis, privalo pateikti draudimo įmonei draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius ir (arba) įsipareigojimus investuotojams ir investuotojus, kurių vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas.

19.3. Pagal galiojusią IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį, draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, hipotekos obligacijos, kai kurių kitų išvardytų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems. Taigi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo iš karto po AB banko „Snoras“ draudžiamojo įvykio mokėti draudimo išmokų už banko neįsigaliojusias obligacijas, elgdamasi priešingai draudimo įmonė būtų pažeidusi IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo pati nuspręsti, kokią draudimo sistemą taikyti, nes pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus tik pats asmuo, t. y. AB banko „Snoras“ klientas, gali ją pasirinkti. Ieškovai galutinę valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo išreiškė laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki lapkričio 9 d. jiems patiems arba jų atstovui atsiuntus draudimo įmonei prašymą dėl draudimo išmokų už neįsigaliojusias BAB banko „Snoras“ obligacijas pervedimo taikant indėlių draudimo apsaugos sistemą. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nedelsdama ieškovams išmokėjo draudimo išmokas, todėl teismai nepagrįstai priteisė ieškovams procesines palūkanas.

20. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai J. B., J. G. ir J. O. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus šioje byloje priimtus Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai argumentai:

20.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo suformuluota teisiškai reikšminga išvada, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę. Kai vertybinių popierių emisija nebuvo įvykdyta dėl emitento bankroto, tų vertybinių popierių pirkėjai priskirtini tiek prie investuotojų kompensavimo sistemos, tiek prie indėlių garantijų sistemos ir šie savininkai turi teisę pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų jiems bus kompensuojama. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTMtOTE2LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-153-916/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-153-916/2019">3K-3-153-916/2019</a>). Tiek iš pradinio, tiek iš patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti indėlių garantijų sistema.

20.2. Atsakovė nurodė nepraleidusi termino piniginei prievolei įvykdyti, nes laiku negavo duomenų iš trečiojo asmens BAB banko „Snoras“. Toks argumentas laikytinas nepagrįstu, nes atsakovė duomenų, patvirtinančių, kad trečiasis asmuo laiku nesuteikė duomenų ar trukdė juos atsakovei gauti, teismui nepateikė. Neaiškus indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkos teisinis reglamentavimas nesudaro teisinio pagrindo atsakovei atsisakyti mokėti ieškovams draudimo išmokas, todėl laikytina, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą. Gindamasi nuo ieškinio atsakovė savo procesiniuose dokumentuose iš viso neigė ieškovų teisę į bet kokias draudimo išmokas. Atsakovė turėjo pareigą išmokėti draudimo išmokas ieškovams nuo draudžiamojo įvykio dienos, tačiau šios savo pareigos neįvykdė, todėl jai atsiranda papildoma prievolė sumokėti procesines palūkanas ieškovams nuo šios bylos iškėlimo teisme momento.

20.3. Kasacinis teismas savo ankstesnėje praktikoje yra nurodęs, kad procesinių palūkanų skaičiavimo terminas imperatyviai nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-298/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-298/2007">3K-3-298/2007</a>). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-144/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-144/2014">3K-7-144/2014</a>; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-193/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-193/2014">3K-3-193/2014</a> ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Būtent procesinių palūkanų institutas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, yra aktualus šioje byloje, o šiai bylai CK 6.210 straipsnis aktualus tik tiek, kiek jame nustatytas procesinių palūkanų dydis. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje teisės norma suformuluota imperatyvai („skolininkas privalo mokėti“), jos taikymas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ar aplinkybėmis. Įstatymų leidėjas šiame straipsnyje nėra palikęs jokios diskrecijos ar pasirinkimo teisės teismams jos netaikyti arba taikyti su kokiomis nors išlygomis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl procesinių palūkanų už termino praleidimą sumokėti draudimo išmokas, skirtas kompensuoti neįsigaliojusioms dėl banko emitento nemokumo obligacijoms pirkti sumokėtas lėšas, priteisimo

21. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas reglamentuoja indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose bei Centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose, draudimo tvarką, draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, jų dydį bei bankų, finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas, taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, dydį (IĮIDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Šiuo įstatymu įgyvendinamos 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeista 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų.

22. Viena iš esminių atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ funkcijų yra apskaičiuoti ir sumokėti indėlių draudimo išmokas ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas (IĮIDĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Indėlininkas įgyja teisę į indėlių draudimo išmoką nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, indėlių draudimo išmokos išmokamos per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 7 straipsnio 1, 2 dalys). Viena iš įstatyme nustatytų išimčių, kai indėlių draudimo išmokos išmokėjimas atidedamas, yra, kai trūksta duomenų, kuriais pagrindžiama besikreipiančio asmens teisė į indėlių draudimo išmoką, arba dėl indėlio vyksta teisminis ginčas – iki bus pateikti duomenys, kuriais pagrindžiama teisė gauti indėlių draudimo išmoką, arba įsiteisės galutinis teismo sprendimas, kuriuo išsprendžiamas ginčas dėl indėlio (IĮIDĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Taigi įvykus draudžiamajam įvykiui atsakovei atsiranda piniginė prievolė, kuri turi būti įvykdyta įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, – pastarasis išaiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMy02ODcvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-3-687/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-3-687/2019">e3K-7-3-687/2019</a> 25 punkte.

23. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) – šioje teisės normoje reglamentuojamos procesinės palūkanos.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėtinos palūkanos laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-553/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-553/2008">3K-3-553/2008</a>). Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-144/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-144/2014">3K-7-144/2014</a>, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-193/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-193/2014">3K-3-193/2014</a>, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NjgtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-668-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-668-915/2015">3K-3-668-915/2015</a> ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. CK 6.37 straipsnio 2 dalis sieja palūkanų mokėjimo atsiradimo teisinį pagrindą su skolininko skolos mokėjimo termino praleidimu, todėl sprendžiant teisminį ginčą dėl procesinių palūkanų priteisimo teisiškai reikšminga aplinkybė, ar atsakovė praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą, t. y. ar pavėluotai sumokėjo draudimo išmoką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMy02ODcvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-3-687/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-3-687/2019">e3K-7-3-687/2019</a> 45 punkte išaiškinta, kad privalomumas mokėti kompensuojamąsias palūkanas (jų rūšis yra procesinės palūkanos) už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai) siejamas su piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimu, o nesant nustatyto fakto, kad atsakovė, išmokėdama draudimo išmoką, praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, ji neprivalo mokėti kompensuojamųjų palūkanų už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą. Nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMy02ODcvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-3-687/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-3-687/2019">e3K-7-3-687/2019</a> buvo spręsta dėl kompensuojamųjų palūkanų už asmenų įgytus indėlio sertifikatus nepriteisimo. Skirtingai negu aptariamoje išnagrinėtoje byloje, šioje byloje yra sprendžiama ne dėl palūkanų už indėlių sertifikatus, o dėl lėšų, ieškovų sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai.

26. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime sujungtose bylose Nr. C-688/15 ir C-109/16 suformuluotais išaiškinimais, asmenims, pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėjusiems lėšas už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos Europos Sąjungos lygmeniu suderintos nuostatos, skirtos investuotojams apsaugoti, taip pat taisyklės, įtvirtinančios indėlininkų apsaugą. Asmenys, turintys skolinius reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias jie turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie investuotojų kompensavimo sistemos, tiek prie indėlių garantijų sistemos ir šie savininkai turi teisę pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų jiems bus kompensuojama. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTMtOTE2LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-153-916/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-153-916/2019">3K-3-153-916/2019</a> 25 punktą).

27. Už sumokėtas lėšas obligacijos nebuvo įgytos, lėšos liko pervestos banko sąskaitoje. Kaip sprendė apeliacinės instancijos teismas nutartyje, atsakovė turėjo teisinę pareigą sumokėti šias lėšas atitinkančias sumas kaip draudimo išmokas ieškovams. Tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzItOTY5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232-969/2018">3K-3-232-969/2018</a> išaiškinimą išnagrinėtoje ankstesnėje byloje dėl lėšų, sumokėtų įgyti obligacijoms, kurios taip ir neįsigaliojo dėl emitento nemokumo, pripažinimo sukuriančiomis teises į draudimo išmoką. Jos 34 punkte konstatuota, kad indėlių garantijų sistema, be kita ko, apima reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, esant minėtų skolinių reikalavimų turėtojų (ieškovų) išreikštai valiai remtis viena iš dviejų – indėlių garantijų arba investuotojų kompensavimo sistema.

28. Byloje nustatyta, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė AB banko „Snoras“ veiklos licenciją (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis), Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė AB bankui „Snoras“ bankroto bylą. Šios nutarties dalis dėl bankroto bylos bankui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.

29. Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Kaip nurodyta nutarties 26, 27 punktuose, ieškovai, siekdami draudimo išmokos, turi pasirinkti vieną iš dviejų – indėlių garantijų arba investuotojų kompensavimo sistemą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nors įstatymų leidėjas aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų reikalavimai, tačiau tai neteikia pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas. Taigi atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTMtOTE2LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-153-916/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-153-916/2019">3K-3-153-916/2019</a>, 23 punktas).

30. Nagrinėjamoje byloje ieškovai ieškiniu prašė teismo pripažinti į banko sąskaitą sumokėtas lėšas neįsigaliojusioms obligacijoms pirkti indėliais IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme, įpareigoti atsakovę draudimo įmonę sumokėti draudimo išmokas ir procesines palūkanas ieškovams. Taigi ieškovai jau pareikšdami ieškinį pasirinko indėlių garantijų sistemą. Tai, kad, kaip nurodė atsakovė kasaciniame skunde, ieškovai nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki lapkričio 9 d. atsiuntė atsakovei prašymus pasirinkę indėlių draudimo apsaugą sumokėti draudimo išmokas, o atsakovė, reaguodama į pateiktus prašymus, išmokėjo draudimo išmokas, nereiškia, kad atsakovė turėjo objektyvių kliūčių sumokėti draudimo išmokas anksčiau, nes, kaip minėta, ieškovai dar ieškinyje aiškiai suformulavo prašymą sumokėti draudimo išmokas būtent kaip indėlių draudimo apsaugą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju tiek iš pradinio, tiek iš patikslinto ieškinio matyti, jog ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti indėlių garantijų sistema.

31. Pagal BAB banko „Snoras“ licencijos atšaukimo ir bankroto bylos iškėlimo metu galiojusią IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį, draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, hipotekinės obligacijos, kai kurių kitų išvardytų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems. Ieškovų lėšos, pervestos į banko sąskaitą, už kurias nebuvo įgytos obligacijos, neįsigaliojus obligacijų emisijai, negali būti tapatinamos su IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje išvardytais vertybiniais popieriais, kurie nėra draudimo objektai. Ieškovams priklausančios lėšos banko sąskaitoje patenka į IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje nurodytą indėlio apibrėžtį, nes pagal šią teisės normą indėliu laikoma ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas). Ieškovai pervedė lėšas bankui būtent tam, kad šis suteiktų investicines paslaugas. Investiciniai sandoriai nebuvo užbaigti, neįsigaliojus numatytų pirkti obligacijų emisijai, obligacijos nebuvo įgytos, lėšos liko nepanaudotos sąskaitoje, o ieškovai išlaikė reikalavimo teises į lėšas, kurioms taikoma draudimo apsauga. Aplinkybė, kad bankroto administratorius neįtraukė ieškovų į indėlininkų sąrašą, perduotą atsakovei dėl draudimo išmokų, nepaneigia ieškovų teisės, atsiradus draudžiamajam įvykiui, į draudimo išmokas.

32. Atsakovės kasacinio skundo argumentas, kad bankroto administratorius neinformavo atsakovės apie ieškovų lėšas indėlininkų sąraše, perduotame atsakovei po banko bankroto bylos 2011 m. gruodžio 7 d. teismo sprendimu iškėlimo, nepaneigia atsakovės prievolės vykdyti piniginę prievolę sumokant draudimo išmoką, taip pat nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško įvykdymo mokėti procesines palūkanas, kai apie ieškovų lėšas banko sąskaitoje atsakovei tiesiogiai tapo žinoma iš pateikto teismui 2014 m. rugpjūčio 4 d. ieškinio, kuriuo ieškovai prašė įpareigoti atsakovę išmokėti draudimo išmokas ir sumokėti procesines palūkanas už bylinėjimosi laikotarpį, t. y. už laikotarpį nuo ieškinio priėmimo teisme su teisėjo rezoliucija – bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugpjūčio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Sužinojusi apie ieškovų lėšas banko sąskaitoje, atsakovė nepagrįstai nevykdė draudimo išmokos sumokėjimo procedūrų, nustatytų IĮIDĮ 7 straipsnyje.

33. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, kad atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, nėra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę. Ieškovai nuo pat bylos iškėlimo aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti prioriteto tvarka indėlių garantijų sistema. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nutartyje teisiškai pagrįstai sprendė, kad ieškovai turėjo teisę į indėlių draudimo išmokas, atsakovė praleido mokėjimo terminą, todėl privalo mokėti ieškovams 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos ir priteisiamas už laiku nesumokėtas draudimo išmokų sumas. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias teisinį pagrindą priteisti 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme nesusidarė 3 Eur siekianti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Dalia Vasarienė