Dėl teisės normų, reglamentuojančių įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygas, daikto teisėtą valdymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-106-701/2024

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01937-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.1.1; 2.4.2.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų E. B. (E. B.), J. B., G. T. (G. T.), R. M., V. M., Š. M. ir K. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų E. B., J. B., G. T., R. M., V. M., Š. M. ir K. M. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Mažeikių rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygas, daikto teisėtą valdymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjai prašė nustatyti, kad jie pagal įgyjamąją senatį įgijo sporto paskirties inžinerinius statinius, t. y. nustatyti faktą, kad:

2.1. pareiškėjai E. B. ir J. B. įgyjamosios senaties pagrindu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 1/4 dalį kitų inžinerinių statinių – sporto paskirties inžinerinių statinių (t. y. lauko teniso aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), krepšinio aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvoros su varteliais, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), metalinio tinklo atitvaro), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statiniai);

2.2. pareiškėjas G. T. įgyjamosios senaties pagrindu asmeninės nuosavybės teise įgijo 1/4 dalį Statinių;

2.3. pareiškėjai R. M. ir V. M. įgyjamosios senaties pagrindu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 1/4 dalį Statinių;

2.4. pareiškėjai Š. M. ir K. M. įgyjamosios senaties pagrindu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 1/4 dalį Statinių.

3. Pareiškėjai nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso šie nekilnojamojo turto objektai, esantys (duomenys neskelbtini): žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – gyvenamasis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Nekilnojamojo turto objektai/1); žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Nekilnojamojo turto objektai/2); žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Nekilnojamojo turto objektai/3); žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Nekilnojamojo turto objektai/4). Prie šio pareiškėjų nurodyto nekilnojamojo turto jau ilgą laiką (t. y. nuo 1996 m.) yra pastatyti sporto paskirties inžineriniai statiniai (t. y. sporto aikštelės, metalinio tinklo su varteliais tvoros, metalinio tinklo atitvaras) (toliau bendrai – aikštelė). Aikštelė pastatyta pagal 1996 m. inžinierės L. B. parengtą darbo projektą „Sporto aikštelės įrengimas, (duomenys neskelbtini)“. Aikštelės statybos užsakovais (statytojais) aikštelės statybos projekto aiškinamajame rašte nurodyti Nekilnojamojo turto objektų/1/2/3/4 tuomečiai savininkai. Pareiškėjai jau ilgą laiką (t. y. nuo prieš tai nurodytų Nekilnojamojo turto objektų/1/2/3/4 (duomenys neskelbtini) įsigijimo) naudojasi aikštele ir valdo ją kaip jiems priklausantį turtą.

4. Pareiškėjai teigia, kad egzistuoja visos sąlygos tam, kad būtų pripažįstama, jog jie įgijo aikštelės nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu: 1) pareiškėjai nėra ir niekada nebuvo įgiję nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą; 2) pareiškėjai aikštelę valdo daugiau nei 10 metų arba jų valdymas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.48 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų valdymo kriterijų; 3) nuosavybės teisės į aikštelę nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir kadastre. Pareiškėjams įgijus teisę reikalauti pripažinti juos aikštelės savininkais įgyjamosios senaties pagrindu, aikštelė nuosavybės teise nepriklausė nei valstybei, nei savivaldybei; 4) pareiškėjai aikštelę, kaip nekilnojamąjį daiktą, įgijo sąžiningai bei teisėtai ir sąžiningai jį valdo visą valdymo laikotarpį kaip savą; 5) pareiškėjai nuo pat tapimo Nekilnojamojo turto objektų/1/2/3/4 savininkais aikštelę valdė ir valdo atvirai ir nepertraukiamai; 6) aikštelė yra valdoma teisėtai. Aikštelė yra pastatyta teisėtai (gavus 1996 metais būtinus gauti leidimus). Aikštelė buvo pastatyta dar 1996 m., vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, kuriame nustatyta, jog leidimai statiniams (įrenginiams) statyti būdavo duodami pateikus miesto ar rajono vyriausiojo architekto suderintą projektą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Telšių apylinkės teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjų pareiškimą.

6. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl aikštelės (inžinerinio statinio) pastatymo teisėtumo. Teismas, įvertinęs aikštelės statybos derinimo metu galiojusias Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių, patvirtintų Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 „Dėl Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių (RSN 158-94) patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, nusprendė, kad sporto aikštelei statyti tuo metu (1996 metais) buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Taisyklių 9 punkte aiškiai nurodyta, kad leidimai šiems statiniams statyti išduodami pateikus miesto (rajono) vyriausiojo architekto suderintą minimalios apimties projektą. Anot teismo, tai, kad yra pateiktas statinio projektas, suderintas su vyriausiuoju architektu, tik patvirtina, jog būtent pagal jį turėjo būti išduotas ir statybą leidžiantis dokumentas.

7. Teismas nurodė, kad statybos teisėtumas yra vertinamas pagal tuo metu (1996 m.) galiojusius teisės aktus, kurie prieštarauja vyr. architekto R. K. rašytiniame liudijime išdėstytiems paaiškinimams, todėl šio asmens rašytinis liudijimas, kuris surašytas ne teisme ir neprisiekus teismui, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad tuo metu teisės aktai neva nenustatė statybos leidimo sporto aikštelės statybai išdavimo.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjai teismui pateikė tik projektą, kuris suderintas su miesto (rajono) vyriausiuoju architektu, tačiau jokių duomenų, kad buvo išduotas leidimas statybai pagal šį projektą, nėra. Ginčo, kad projektas buvo suderintas tinkamai, nebuvo, tačiau vien ši aplinkybė dar nesudaro pagrindo teigti, jog pagal tą projektą buvo išduotas ir statybą leidžiantis dokumentas. Jokių duomenų, kad buvo pateiktas prašymas gauti leidimą, nėra. Iš byloje pateikto Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2019 m. liepos 26 d. rašto Nr. D8-232-2657 nustatyta, kad savivaldybės administracija duomenų apie sporto aikštelės įrengimą (duomenys neskelbtini), neturi. Teismo vertinimu, jokių netiesioginių įrodymų, kurie leistų daryti bent tikėtiną išvadą, kad buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, nėra.

9. Teismas konstatavo, kad žemės raudonųjų linijų suderinimas projekte nepatvirtino paties žemės sklypo suformavimo ir suteikimo naudotis ar kita teise jį valdyti. Anot teismo, duomenų, kad būtent šis žemės sklypas buvo suteiktas savivaldybei ir ji galėjo jį suteikti naudotis kitiems asmenims, nėra. Konstatuota, kad pareiškėjai taip pat nepateikė duomenų, kad jiems aikštelės statybai buvo gautas žemės sklypo savininko, t. y. valstybės, sutikimas (leidimas) ja naudotis ar kitu teisiniu pagrindu valdyti. Vien tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba sutiktų šiuo metu suteikti žemės sklypą, ir aplinkybės, kad iki šiol valstybinės institucijos nereiškė pareiškėjams jokių pretenzijų dėl naudojamo žemės sklypo ar neteisėtos statybos, teismo teigimu, nėra pagrindas daryti priešingą išvadą.

10. Teismas nustatė, kad duomenų, jog statinys būtų įteisintas pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, nustatančius statybai keliamus reikalavimus, taip pat nėra.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų pateiktas sporto aikštelės projektas, kuriame yra suderintas žemės sklypo ribų raudonųjų linijų projektas, yra atlikti suderinimai su Mažeikių vyr. architektu bei kiti suderinimai, nepatvirtina statybos teisėtumo, nes jame nėra jokios žymos, kad pagal šį projektą statyba yra leidžiama. Nėra pateikti ir kiti dokumentai, patvirtinantys, kad sporto aikštelės statyba pagal pateiktą projektą buvo leidžiama ir kad suteiktas naudotis valstybės žemės sklypas (statybą leidžiantis dokumentas, potvarkis ar kt.). Nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog daiktas (sporto aikštelė) buvo valdomas teisėtai (CK 4.47 straipsnis), todėl nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti.

12. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, 2023 m. spalio 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Telšių apylinkės teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą.

13. Apeliacinės instancijos teismas iš 1996 m. darbo projekto, kurį parengė L. B. (projekto autorė), objektas – sporto aikštelės įrengimas, (duomenys neskelbtini), (stadija – darbo projektas) nustatė, kad darbo projekte yra Lietuvos Respublikos Mažeikių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos tarnybos antspaudas ir yra pasirašęs Mažeikių rajono Valdybos architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis geodezininkas V. P. Mažeikių vyr. architektas R. K. pasirašė ir spaudą „Suderinta“ uždėjo 1996 m. liepos 30 d. Taip pat yra spaudas, kuriame nurodyta, kad projektas parengtas pagal galiojančias statybos projektavimo normas ir taisykles (pasirašė L. B.). Sklypo plotas nurodytas 1078 kv. m. Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projekto užsakovai yra (duomenys neskelbtini) savininkai. Darbo projekto derinimo žyma su Mažeikių rajono telekomunikacijų taryba (P. P.) (1996 m. rugpjūčio 4 d.) uždėta 4 lape, UAB „Mažeikių vandenys“ (1996 m. rugpjūčio 8 d.) suderinimo žyma uždėta 4 lape. Iš pateikto projekto nustatyta, kad visi projekto derinimai vyko 1996 m. (iki 1996 m. rugpjūčio mėn.). Darbo projekte ties derinimo žyma pažymėta grupės vyriausiosios architektės D. Č. pavardė, tačiau jos parašo nėra nė viename darbo projekto lape. Projekto autorės L. B. parašo nėra 10, 16, 19, 20 lapuose.

14. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad savo paskirtimi ginčo aikštelė (apimanti visą sporto paskirties inžinerinį statinį (teniso aikštelę, krepšinio aikštelę, tvorą su varteliais ir metalinio tinklo atitvarą), kaip sporto inžinerinis statinys, laikytina žaidimų aikštele pagal Taisyklių 9.8 punktą, o ne aikštele pagal Taisyklių 7.2 punktą ar vaikų žaidimų įrenginiu pagal Taisyklių 7.4 punktą, todėl atmetė pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo aikštelei nebuvo būtinas leidimas. Teismas nustatė, kad pareiškėjai byloje tokio leidimo nėra pateikę ir į bylą pateiktame darbo projekto leidime išdavimo žymos nėra (Taisyklių 13.3 punktas).

15. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad statybos teisėtumas yra vertinamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, o R. K., tuo metu ėjusio Mažeikių rajono vyriausiojo architekto pareigas, liudijimas, kad tokio tipo kaip ginčo aikštelė statiniai buvo statomi suderinus statybos projektą su vyriausiuoju architektu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti statybos teisėtumą.

16. Pareiškėjų argumentus, kad aikštelė galėjo būti pradėta statyti ir vėliau, t. y. įsigaliojus Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymui Nr. 20 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas), pagal kurį aikštelės statybai buvo reikalingas tik parengto projekto suderinimas su savivaldybės vyriausiuoju architektu, apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip prielaidas, pareiškėjams selektyviai pasirenkant jiems galimai patogesnį įstatymo reglamentavimo periodą. Anot teismo, byloje esantys duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad aikštelės darbo projektas buvo derinamas 1996 metais ir pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir taikė tuo metu galiojusius teisės aktus. Teismo vertinimu, ginčo aikštelė nėra sporto ir žaidimo įrenginys, tai yra inžinerinis statinys, o ne įrenginys ir jam nebūtų taikomos Reglamento A priedo 6.6 punkto (rašymo apsirikimas – pagal turinį turėtų būti Reglamento A priedo 6.7 punkto) nuostatos.

17. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ir pats 1996 m. aikštelės darbo projektas turi esminių trūkumų: nėra patvirtintas grupės vyriausiosios architektės, nors darbo projekte yra nurodyta jos derinimo žymos vieta; tam tikruose darbo projekto lapuose nėra projekto autorės inžinierės parašo; UAB „Mažeikių vandenys“, Mažeikių rajono telekomunikacijų tarnybos bei Mažeikių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos tarnybos vyriausiojo architekto derinimo žymos yra tik darbo projekto 4 lape. Tai, anot teismo, papildomai leidžia daryti išvadą, kad ginčo aikštelės darbo projektas negali būti vertinamas kaip jos statybos teisėtumą pagrindžiantis įrodymas.

18. Pažymėjęs, kad Taisyklių 7 ir 7.2 punktai taikomi tik tuo atveju, jei 7.2 punkte įvardytas objektas yra statytojams nuosavybės teisėmis priklausančiuose, nustatyta tvarka išnuomotuose arba laikinam naudojimui skirtuose žemės sklypuose, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo aikštelė pastatyta valstybinėje žemėje ir pareiškėjai neginčija, jog ji jiems nepriklauso nei nuosavybės teise, nei buvo išnuomota, tačiau nurodo, kad Mažeikių rajono savivaldybė ginčo aikštelės projektavimo ir įrengimo metu buvo Mažeikių miesto teritorijoje esančios žemės teisėta valdytoja ir turėjo teisę savo sprendimu suteikti žemę naudotis kitiems asmenims. Šiuos teiginius pareiškėjai įrodinėjo netiesioginiais įrodymais – aikštelės darbo projektu, kuris suderintas su Mažeikių rajono savivaldybės vyriausiuoju architektu ir kurio sudėtyje yra žemės sklypo ribų raudonųjų linijų projektas, bei R. K., tuo metu ėjusio Mažeikių rajono vyriausiojo architekto pareigas, rašytiniu liudijimu. Teismas nurodė, jog pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo priėmusi sprendimą minėtą žemę perduoti Mažeikių rajono savivaldybei. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų pateiktų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, jog buvo priimtas žemės valdytojo sprendimas dėl žemės sklypo, kuriame pastatyta ginčo aikštelė, suteikimo naudotis pareiškėjams. Darbo projektas turi derinimo trūkumų, todėl, anot teismo, negali būti laikomas pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu tiek aikštelės statybos teisėtumą, tiek žemės sklypo suteikimą naudotis.

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad per visą aikštelės egzistavimo laikotarpį nebuvo konstatuota savavališka statyba ar kad nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl neteisėtai užimto valstybinės žemės sklypo, neleidžia daryti išvados, jog ginčo aikštelės statyba yra teisėta.

20. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjai neįrodė ginčo aikštelės, kaip inžinerinės paskirties statinio, statybos teisėtumo, kadangi ji buvo pradėta negavus statybą leidžiančio dokumento (apskrities valdytojo administracijos valstybinės statybos inspekcijos leidimo), kuris turėjo būti gautas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

21. Pareiškėjai kasaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Taisyklių nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo aikštelei įrengti buvo reikalingas atskiras statybą leidžiantis dokumentas ir kad, pareiškėjams jo nepateikus į bylą, aikštelės įrengimas yra pripažintinas neteisėtu. Taisyklių nuostatos turėjo būti aiškinamos bei taikomos atsižvelgiant ir į nuosavybės teisinę apsaugą reglamentuojančias teisės normas, tuo tarpu teismų neteisingas Taisyklių normų aiškinimas ir taikymas paneigė pareiškėjų nuosavybės teises (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.39 straipsnio 1 dalis, 4.47 straipsnio 11 punktas ir 4.68 straipsnio 1 dalis).

21.2. Teismai, spręsdami, kad pareiškėjai, be aikštelės statybos projekto, privalėjo pateikti statybą leidžiantį dokumentą, taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178, 185 straipsniai). Anot pareiškėjų, teismai nepagrįstai nesuteikė reikšmės bylos medžiagoje esantiems netiesioginiams duomenims, kurių visuma patvirtina, jog yra labiau tikėtina, kad ginčo aikštelė buvo įrengta gavus visus tuo metu, t. y. 1996–1997 metais, reikalingus dokumentus. Tai, kad aikštelė buvo įrengta gavus visus reikalingus dokumentus, pagrindžia: Taisyklių 7.2 ir 7.4 punktai; tuomečio Mažeikių rajono savivaldybės vyriausiojo architekto R. K., su kuriuo ir buvo 1996 metais suderintas aikštelės statybos projektas, liudijimas; Reglamento A priedo 6.6 punktas (rašymo apsirikimas – pagal turinį turėtų būti Reglamento A priedo 6.7 punktas); aplinkybė, kad per 30 metų laikotarpį, skaičiuojant nuo aikštelės įrengimo, jokios valstybės institucijos nebuvo pareiškusios pretenzijų dėl galimai savavališkos aikštelės statybos. Pareiškėjų teigimu, nurodytų duomenų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog aikštelė buvo įrengta pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

21.3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 987) 2.1 ir 2.2 punktus, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1, 4 straipsnius bei nepagrįstai nusprendė, kad papildomai turėjo būti priimtas atskiras sprendimas valstybinę žemę, esančią po aikštele, priskirti Mažeikių rajono savivaldybei ir tik tada Mažeikių rajono savivaldybė būtų galėjusi ją suteikti kitiems asmenims, šiuo atveju – aikštelės statytojams. Byloje yra netiesioginių įrodymų, kurie patvirtina, kad aikštelė buvo įrengta su Mažeikių rajono savivaldybės, kaip tuometės valstybinės žemės valdytojos, žinia ir pritarimu, t. y. aikštelės statybos projektas, Mažeikių rajono savivaldybės buvusio vyriausiojo architekto R. K. rašytinis liudijimas, aplinkybė, kad per 30 metų laikotarpį, skaičiuojant nuo aikštelės įrengimo, jokios valstybės institucijos nepareiškė pretenzijų dėl neteisėto valstybinės žemės, esančios po aikštele, užėmimo, tačiau bylą nagrinėję teismai šių įrodymų nevertino.

22. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų kasacinį skundą ir Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodomi šie argumentai:

22.1. Iš byloje esančių įrodymų konstatuotina, kad aikštelė buvo pastatyta neteisėtai, t. y. aikštelės statyba savavališka. Savavališkos statybos faktą konstatavo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. balandžio 2 d. rašte Nr. 1SD-(3.1)-816 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų, nagrinėjant asmenų prašymus išduoti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą įteisinti valstybinėje žemėje atliktą savavališką statybą (rekonstrukciją)“, taip pat Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2020 m. liepos 20 d. rašte Nr. 35SD-2227-(14.35.137 E.) „Dėl statinių įregistravimo“. Aikštelė pastatyta valstybinėje žemėje, kuri pareiškėjams nepriklauso nei nuosavybės teise, nei buvo išnuomota, nei laikinai priskirta naudoti.

22.2. Iš aikštelės kadastrinių matavimų bylos matyti, kad tai – sporto paskirties inžinerinis statinys, o jo statybai reikalingas leidimas. Priešingai nei teigia pareiškėjai, sporto paskirties inžineriniams statiniams negali būti prilyginami nei vaikų žaidimo įrenginiai, nei paprastos aikštelės, kurių paskirtis visiškai kita.

22.3. Pagal Taisyklių 9 ir 9.8 punktus, supaprastinta leidimų išdavimo tvarka taikoma žaidimo aikštelių statybai. Anot suinteresuoto asmens, iš šių Taisyklių nuostatų akivaizdu, kad, norint statyti sporto paskirties inžinerinį statinį (žaidimų aikštelę) pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą, buvo būtina gauti apskrities valdytojo administracijos valstybinės statybos inspekcijos leidimą, kuris buvo išduodamas pateikus miesto (rajono) vyriausiojo architekto suderintą minimalios apimties projektą. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjai tokio leidimo byloje nėra pateikę, jo neturi, vadinasi, aikštelės statyba buvo atlikta neteisėtai ir nesilaikant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

22.4. Suinteresuotas asmuo pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadoms, kad statybos teisėtumas turi būti vertinamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, todėl pareiškėjų pateiktas tuomečio vyriausiojo architekto rašytinis liudijimas, kuris surašytas ne teisme ir neprisiekus teismui, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog aikštelės statybos metu galioję teisės aktai nenustatė leidimo išdavimo sporto aikštelės statybai.

22.5. Pareiškėjai nepagrįstai remiasi Reglamentu, nes aikštelė buvo pradėta ir baigta statyti 1996 metais, o Reglamentas įsigaliojo 1997 m. vasario 10 d.

22.6. Suinteresuotas asmuo nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad valstybinė žemė aikštelės statybai pareiškėjams buvo suteikta naudoti ir kad tuo metu žemę, esančią miesto ribose, galėjo suteikti naudoti savivaldybė. Suinteresuoto asmens teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo priėmusi sprendimą, kaip nustatyta Žemės įstatymo 6 straipsnyje, minėtą žemę perduoti Mažeikių rajono savivaldybei. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad valstybinės žemės valdytojas (Nacionalinė žemės tarnyba) būtų priėmęs sprendimą dėl žemės suteikimo naudotis pareiškėjams.

23. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų kasacinį skundą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodomi šie argumentai:

23.1. Suinteresuotas asmuo sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad šiuo atveju nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisė į statinius įgyjama tik tuomet, jeigu statyba pradėta, vykdyta ir baigta laikantis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.

23.2. Suinteresuoto asmens teigimu, byloje nėra įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo priėmusi sprendimą valstybinę žemę, ant kurios pastatyta aikštelė, perduoti Mažeikių rajono savivaldybei. Todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai rėmėsi Žemės įstatymu ir Nutarimu Nr. 987.

23.3. Suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad bylą nagrinėję teismai taikė pareiškėjams pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą. Pareiškėjai, nesutikdami su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis bei argumentais, kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, kad teismai, atlikdami įrodymų vertinimą, būtų pažeidę teisės normas.

24. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo netenkinti pareiškėjų kasacinio skundo. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodomi šie argumentai:

24.1. Atsižvelgiant į tai, kad aikštelės darbo projektas su Mažeikių rajono savivaldybės vyriausiuoju architektu buvo suderintas 1996 m. liepos 30 d., Mažeikių rajono telekomunikacijų tarnybos viršininko pavaduotojas darbo projektą suderino 1996 m. rugpjūčio 4 d., o specialios paskirties UAB „Mažeikių vandenys“ direktorius darbo projektą suderino 1996 m. rugpjūčio 8 d., suinteresuoto asmens teigimu, galima daryti išvadą, kad Mažeikių rajono savivaldybės vyriausiojo architekto derinimas buvo ne baigiamasis, o tarpinis procedūros veiksmas, todėl negali būti prilyginamas galutiniam administraciniam sprendimui – statybą leidžiančio dokumento išdavimui.

24.2. Teisinis reguliavimas ir aikštelės darbo projekto turinys, iš kurio matyti, kad pateikta darbų kiekių lentelė, medžiagos, detalių specifikacijos ir kt. bei atlikti derinimai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjų pateiktas aikštelės darbo projektas yra ne techninis projektas, kuris turi būti suderintas ir kurio pagrindu išduodamas statybą leidžiantis dokumentas, o darbų vykdymo projektas, kuris neturi tokios teisinės reikšmės ir galios kaip techninis projektas.

24.3. Pareiškėjų pateiktame aikštelės darbo projekte nėra apskrities valdytojo administracijos valstybinės statybos inspekcijos darbuotojo žymos, kaip nustatyta Taisyklių 13.3 punkte, pareiškėjai į bylą taip pat nepateikė nustatytos formos išduoto statybos leidimo, todėl, anot suinteresuoto asmens, darytina išvada, kad teisės aktų nustatyta tvarka statybos leidimas pareiškėjams nebuvo išduotas.

24.4. Byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjams teisės aktų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu buvo suteiktas valstybinės žemės sklypas ar leidimas statybai. Statiniai yra valstybinėje žemėje, žemės sklypai nesuformuoti ir neįregistruoti, žemės nuomos sutartys nesudarytos, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjai ne tik neturėjo statybą leidžiančio dokumento, bet ir teisės į valstybinę žemę, kurioje pastatyti ginčo statiniai.

24.5. Bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

25. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų, daikto teisėto valdymo

26. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar egzistuoja būtinosios sąlygos teismui nustatyti pareiškėjų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjai teigia, kad šios sąlygos egzistuoja, o bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad aikštelė pareiškėjų buvo valdoma teisėtai.

27. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

28. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Jis taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, bet prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013).

29. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje Nr. e3K-3-71-916/2023 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).

30. Aiškindamas įgyjamosios senaties sąlygą – kad daiktas buvo valdomas teisėtai, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. Daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 33 punktas).

31. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai reglamentuojami CK 4.47 straipsnyje. Kasacinio teismo konstatuota, kad įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas).

32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, taip pat nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas).

33. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 34 punktas).

34. Statinio pastatymas yra daikto sukūrimas. Jeigu statytojas laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, jis įgytų nuosavybės teisę į pastatytą statinį pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą. Statyba, vykdoma (įvykdyta) savavališkai arba pažeidžianti teisės aktų reikalavimus, vertintina kaip neteisėta, jos rezultatas – pastatytas statinys taip pat laikomas neteisėtai pastatytu statiniu. Jeigu statinys yra pastatytas ar statomas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tai jis negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis, juo disponuoti (jo parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Dėl to statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Kasacinio teismo konstatuota, kad statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka; neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 33 punktas). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011; 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016, 17 punktas).

35. Nagrinėjamoje byloje teismai atmetė pareiškėjų reikalavimus, nes nusprendė, kad pareiškėjai neįrodė ginčo aikštelės statybos teisėtumo, t. y. neįrodė, jog aikštelė pastatyta gavus būtiną jai statyti statybą leidžiantį dokumentą, taip pat neįrodė, kad buvo suteikta teisė aikštelės statybai naudotis valstybinės žemės sklypu.

36. Spręsdami dėl leidimo ginčo aikštelei statyti (ne)būtinumo, teismai taikė Taisykles, kurios galiojo iki 1997 m. kovo 1 d. Taisyklėse nustatyta, kad pastatai, įrenginiai ir kiti statiniai, išskyrus išvardytus šių taisyklių 7, 8 ir 17 punktuose, Lietuvos Respublikoje gali būti statomi, perstatomi, išplečiami, modernizuojami, remontuojami arba nugriaunami tiktai turint šiomis Taisyklėmis nustatyta tvarka išduotą leidimą (1 punktas); leidimus išduoda apskrities valdytojo administracijos valstybinė statybos inspekcija (4 punktas). Taisyklių 7 punkte reglamentuojama, kad statytojams nuosavybės teisėmis priklausančiuose, nustatyta tvarka išnuomotuose arba laikinam naudojimui skirtuose žemės sklypuose, kuriuose netaikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, be leidimo gali būti statomi, be kita ko: įvažiavimai, šaligatviai, aikštelės, takai, inspektai, kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai sodybose (7.2 punktas); vaikų žaidimo įrenginiai (7.4 punktas). Taisyklių 9 punkte nurodyti statiniai, kurių statybai taikoma suprastinta leidimų išdavimo tvarka, tarp jų – šaligatviai, takai, įvažiavimai, ūkinės ir žaidimo aikštelės (išskyrus įrengiamus sodybose) (9.8 punktas), taip pat įtvirtinta, kad leidimai šiems statiniams statyti išduodami pateikus miesto (rajono) vyriausiojo architekto suderintą minimalios apimties projektą (aiškiai fiksuotą statinio statybos vietą, statinio planą, pjūvį, fasadus) (9 punkto 2 dalis). Taisyklių 10 punkto 1 dalyje nustatyta, kad leidimas gali būti išduotas vieno statinio, statinio ir jo priklausinių arba grupės statinių, kuriuos stato tas pats statytojas, statybai. Pagal Taisykles, leidimui gauti statytojas, be kita ko, pateikia šiuos dokumentus: nustatytos formos prašymą (Taisyklių 1 priedas) (11.1 punktas); dokumentą, patvirtinantį, kad statytojui priklauso nuosavybės teise arba yra išnuomotas žemės sklypas, kuriame pagal detalius planus galima tokia statyba (tik naujų statinių statybai) (11.2 punktas); nustatyta tvarka suderinto projekto pagrindinių brėžinių komplektą (sklypo ribų planą, statybos aikštelės generalinį planą, suvestinį inžinerinių tinklų planą, sklypo sutvarkymo planą su vertikalinio planavimo altitudėmis, statinio pamatų ir aukštų planus, pjūvius ir fasadus) su tiksliais visų suderinimų nuorašais 2 egzemplioriais (11.3 punktas). Taisyklių 13 punkte reglamentuojama, kad apskrities valdytojo administracijos valstybinė statybos inspekcija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų, be kita ko: peržiūri pateiktus dokumentus ir patikrina, ar projektą suderino institucijos, su kuriomis derinimas privalomas pagal įstatymus, ir visos institucijos, išdavusios privalomąsias projektavimo sąlygas, taip pat ar projekte įvertintos ekspertizės išvados, jei jo ekspertizė privaloma (13.1 punktas); įsitikinęs, kad pateiktieji dokumentai tenkina nustatytus reikalavimus, įregistruoja statinį specialioje knygoje (jos forma – Taisyklių 2 priedas) ir išduoda statytojui leidimą (3 priedas); ant pagrindinių brėžinių komplektų kiekvieno lapo uždeda spaudą „Išduotas leidimas Nr.... Data..............“ arba padaro analogišką įrašą, kurį pareigūnas pasirašo, nurodydamas savo vardą ir pavardę; po to visi dokumentai, išskyrus prašymą ir pagrindinių brėžinių komplekto 1 egzempliorių, grąžinami statytojui (13.3 punktas); kai pateiktieji dokumentai nustatytų reikalavimų netenkina, statytojui duoda rašytinį motyvuotą atsisakymą išduoti leidimą ir grąžina visus dokumentus, išskyrus prašymą (13.4 punktas).

37. Pažymėtina, kad Taisyklėse įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nustatyta bendroji taisyklė, kad statiniai gali būti statomi tiktai turint šiomis Taisyklėmis nustatyta tvarka išduotą leidimą. Taisyklėse taip pat nustatytos nurodytos bendrosios taisyklės išimtys, kurios reglamentuojamos Taisyklių 7, 8 ir 17 punktuose, kada statiniai gali būti statomi (7 punktas), remontuojami, perplanuojami (8 punktas) ar griaunami (17 punktas) be leidimo. Taisyklių 7 punktas, reglamentuojantis statinių statybą be leidimo, apibrėžia tokios statybos sąlygas: 1) statiniai turi būti statomi statytojams nuosavybės teisėmis priklausančiuose, nustatyta tvarka išnuomotuose arba laikinam naudojimui skirtuose žemės sklypuose, kuriuose netaikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos; 2) statomi turi būti šiame punkte nurodyto paskirties statiniai. Taigi, nesant kurios nors iš šių sąlygų, statinių statybos atveju Taisyklių 7 punkte nustatyta išimtis iš bendrosios taisyklės netaikytina, o taikytina nurodyta bendroji taisyklė. Ši taikytina ir Taisyklių 9 punkte reglamentuojamais atvejais, kai tam tikrų statinių statybai taikoma suprastinta leidimų išdavimo tvarka.

38. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pareiškime nurodė, kad aikštelė buvo pastatyta 1996 m., vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, kuriame nustatyta, jog leidimai statiniams (įrenginiams) statyti būdavo duodami pateikus miesto ar rajono vyriausiojo architekto suderintą projektą. Nagrinėjant bylą pareiškėjai teigė, kad aikštelės statybai pakako statinio projektą suderinti su vyr. architektu, tai ir buvo padaryta, ir ginčo aikštelės statybos šiuo aspektu teisėtumą įrodinėjo byloje pateiktu 1996 m. sporto aikštelės įrengimo darbo projektu.

39. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Taisyklių 1, 4, 7, 7.2, 9, 9.8, 10, 11, 11.1–11.3 punktais, nusprendė, kad ginčo aikštelė nepatenka į Taisyklių 7 punkte nustatytų objektų sąrašą, ji gali būti prilyginama žaidimų aikštelei, įvardytai Taisyklių 9.8 punkte, ją statyti tuo metu (1996 metais) buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, jis turėjo būti išduodamas pateikus miesto (rajono) vyriausiojo architekto suderintą minimalios apimties projektą.

40. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad savo paskirtimi ginčo aikštelė (apimanti visą sporto paskirties inžinerinį statinį (teniso aikštelę, krepšinio aikštelę, tvorą su varteliais ir metalinio tinklo atitvarą), kaip sporto inžinerinis statinys, laikytina žaidimų aikštele pagal Taisyklių 9.8 punktą, o ne aikštele pagal Taisyklių 7.2 punktą ar vaikų žaidimų įrenginiu pagal Taisyklių 7.4 punktą, todėl atmetė pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo aikštelei nebuvo būtinas leidimas.

41. Pareiškėjai kasaciniame skunde argumentuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Taisyklių nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo aikštelei įrengti buvo reikalingas atskiras statybą leidžiantis dokumentas ir kad, pareiškėjams jo nepateikus į bylą, aikštelės įrengimas yra pripažintinas neteisėtu. Pareiškėjai remiasi Taisyklių 7, 7.2, 7.4 punktais ir teigia, kad, atsižvelgiant į ginčo aikštelę sudarančius elementus (danga ir ant jos įrengti žaidimų įrenginiai), jai įrengti pakako su Mažeikių rajono savivaldybės tuomečiu vyriausiuoju architektu R. K. suderinto aikštelės statybos projekto. Pareiškėjų teigimu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ginčo aikštelę pagal 2020 m. sudarytą jos kadastro duomenų bylą kaip inžinerinį statinį, 1996–1997 metais galiojusį teisinį reglamentavimą iš esmės aiškino ir taikė pagal šiuo metu galiojančias teisės aktų nuostatas. Anot pareiškėjų, Taisyklių nuostatos turėjo būti aiškinamos bei taikomos atsižvelgiant ir į nuosavybės teisinę apsaugą reglamentuojančias teisės normas, tuo tarpu teismų neteisingas Taisyklių normų aiškinimas ir taikymas paneigė pareiškėjų nuosavybės teises (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.39 straipsnio 1 dalis, 4.47 straipsnio 11 punktas ir 4.68 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

42. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl Taisyklių nuostatų taikymo, pirmiausiai pagrįstai atsižvelgė į tai, dėl kokio konkretaus statinio yra kilęs ginčas. Ginčo aikštelę, kaip statinį, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai identifikavo ir vertino pagal faktinius bylos duomenis, be kita ko, 1996 m. darbo projektą (objektas – sporto aikštelės įrengimas), kadastrinių matavimų bylas. Rėmimasis 2020 m. sudaryta aikštelės kadastro duomenų byla identifikuojant ir įvertinant, koks statinys faktiškai yra pastatytas, nelaikytinas 1996–1997 metais galiojusio teisinio reglamentavimo aiškinimu ir taikymu pagal šiuo metu galiojančias teisės aktų nuostatas. Byloje nustatyta, kad ginčo aikštelę sudaro teniso aikštelė, krepšinio aikštelė, tvora su varteliais bei metalinio tinklo atitvaras. Taip pat nustatyta, jog 1996 m. darbo projekte ir aiškinamajame rašte nurodyta, kad projektu sprendžiami komplekso – teniso aikštelės, sienelės teniso treniruotėms, pusės krepšinio aikštelės, krepšinio stovo, ramaus poilsio aikštelės, stovėjimo vietos automobiliams, šaligatvių – klausimai. Taigi ginčo aikštelė projektuota ir pastatyta kaip tam tikrų susijusių objektų kompleksas, kurį sudarantys objektai susiję savo paskirtimi. Darytina išvada, jog, atsižvelgdamas į tokius ginčo aikštelę apibūdinančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad savo paskirtimi ginčo aikštelė, kaip sporto inžinerinis statinys, laikyta žaidimų aikštele pagal Taisyklių 9.8 punktą, o ne aikštele pagal Taisyklių 7.2 puntą ar vaikų žaidimų įrenginiu pagal Taisyklių 7.4 punktą ir kad ginčo aikštelei statyti buvo būtinas statybą leidžiantis dokumentas – apskrities valdytojo administracijos valstybinės statybos inspekcijos išduotas leidimas.

43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų argumentas, jog Taisyklių nuostatos turėjo būti aiškinamos bei taikomos ir atsižvelgiant į nuosavybės teisinę apsaugą reglamentuojančias teisės normas, tuo tarpu teismų neteisingas Taisyklių normų aiškinimas ir taikymas paneigė pareiškėjų nuosavybės teises, neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Taisyklėse įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

44. Pareiškėjai kasaciniame skunde nurodo, jog teismai, spręsdami, kad pareiškėjai, be aikštelės statybos projekto, privalėjo pateikti statybą leidžiantį dokumentą, taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Anot pareiškėjų, teismai nepagrįstai nesuteikė reikšmės bylos medžiagoje esantiems netiesioginiams duomenims, kurių visuma patvirtina, jog yra labiau tikėtina, kad ginčo aikštelė buvo įrengta gavus visus tuo metu, t. y. 1996–1997 metais, reikalingus dokumentus. Tai, kad aikštelė buvo įrengta gavus visus reikalingus dokumentus, pagrindžia: Taisyklių 7.2 ir 7.4 punktai; tuomečio Mažeikių rajono savivaldybės vyriausiojo architekto R. K., su kuriuo ir buvo 1996 metais suderintas aikštelės statybos projektas, liudijimas; Reglamento A priedo 6.6 punktas (rašymo apsirikimas – pagal turinį turėtų būti Reglamento A priedo 6.7 punktas); aplinkybė, kad per 30 metų laikotarpį, skaičiuojant nuo aikštelės įrengimo, jokios valstybės institucijos nebuvo pareiškusios pretenzijų dėl galimai savavališkos aikštelės statybos. Pareiškėjų teigimu, nurodytų duomenų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog aikštelė buvo įrengta pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

45. Pažymėtina, kad bylos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjamos ypatingąja teisena (CPK 442 straipsnio 9 punktas, 530–533 straipsniai). CPK 443 straipsnyje nustatytos ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybės. Ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, kurie nustatyti CPK V dalyje ir kituose įstatymuose. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

46. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas, nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi, teismas gali atitinkamą faktą pripažinti nustatytu tik įsitikinęs, kad iš įrodymų visumos tokį faktą galima pripažinti (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, 32 punktas).

47. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

48. Taigi, pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kurios, minėta, taikytinos ir nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, procesinė pareiga įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą tenka pareiškėjams (CPK 178 straipsnis), o jiems šios aplinkybės neįrodžius pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo teismo turi būti atmestas.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis bei apskųstų teismų procesinių sprendimų motyvuojamąsias dalis, nusprendžia, kad teismai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, be kita ko, ir netiesioginius, ir savo išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku šioje byloje esančių faktų (ne)buvimą padarė iš įrodymų visumos, juos įvertinę pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas ir teismų praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų išvados, kad pareiškėjai neįrodė, jog ginčo aikštelė pastatyta gavus būtiną jai statyti statybą leidžiantį dokumentą, atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes ir nėra pagrindo pripažinti, jog jos padarytos taikant pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą, netinkamai sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą.

50. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjų teiginį, kad aplinkybę, jog ginčo aikštelė buvo įrengta gavus visus reikalingus dokumentus, pagrindžia Taisyklių 7.2 ir 7.4 punktai. Šios nutarties 42 punkte jau yra pasisakyta dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų Taisyklių punktų.

51. Dėl buvusio Mažeikių rajono savivaldybės vyriausiojo architekto R. K. rašytinio liudijimo, kuriuo remiasi pareiškėjai, vertinimo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta teismų išvadą, kad statybos teisėtumas yra vertinamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, o nurodyto asmens rašytinis liudijimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti statybos teisėtumą.

52. Kaip nepagrįsti vertintini ir pareiškėjų argumentai, kuriais apeliuojama į Reglamento A priedo 6.6 punkto (rašymo apsirikimas – pagal turinį turėtų būti Reglamento A priedo 6.7 punkto) taikymą nagrinėjamoje byloje. Teigdami, kad ginčo aikštelės statybos metus, t. y. 1996 m., savo pareiškime nurodė apytiksliai, pagal jos statybos projekto rengimo ir derinimo metus, tačiau ginčo aikštelė galėjo būti pradėta ir užbaigta statyti vėliau, t. y. jau galiojant Reglamentui, pareiškėjai kasaciniame skunde kelia fakto klausimą, kuris nenagrinėtinas kasaciniame teisme, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Aptariamais argumentais nėra pagrindžiamas apeliacinės instancijos teismo išvadų, dėl kurių šis teismas atmetė pareiškėjų argumentus, kad aikštelė galėjo būti pradėta statyti ir vėliau, t. y. įsigaliojus Reglamentui, neteisėtumas, taip pat teismo išvados, kad ginčo aikštelė nėra sporto ir žaidimo įrenginys, todėl jai nebūtų taikytinos Reglamento A priedo 6.6 punkto (rašymo apsirikimas – pagal turinį turėtų būti Reglamento A priedo 6.7 punkto) nuostatos, neteisėtumas. Pažymėtina ir tai, kad aptariamais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindžiamas Reglamento A priedo 6.7 punkte nurodytos jo taikymo sąlygos – „tam tikslui skirtose vietose“ – egzistavimas.

53. Kaip jau minėta, procesinė pareiga įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą tenka pareiškėjams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skunde nurodytas argumentas, kad per 30 metų laikotarpį, skaičiuojant nuo aikštelės įrengimo, jokios valstybės institucijos nebuvo pareiškusios pretenzijų dėl galimai savavališkos aikštelės statybos, savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą.

54. Pareiškėjai kasaciniame skunde argumentuoja, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 6 straipsnį, Nutarimo Nr. 987 2.1 ir 2.2 punktus, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1, 4 straipsnius bei nepagrįstai nusprendė, kad papildomai turėjo būti priimtas atskiras sprendimas valstybinę žemę, esančią po aikštele, priskirti Mažeikių rajono savivaldybei ir tik tada Mažeikių rajono savivaldybė būtų galėjusi ją suteikti kitiems asmenims, šiuo atveju – aikštelės statytojams. Pareiškėjai teigia, kad byloje yra netiesioginių įrodymų, kurie patvirtina, kad aikštelė buvo įrengta su Mažeikių rajono savivaldybės, kaip tuometės valstybinės žemės valdytojos, žinia ir pritarimu, t. y. aikštelės statybos projektas, Mažeikių rajono savivaldybės buvusio vyriausiojo architekto R. K. rašytinis liudijimas, aplinkybė, kad per 30 metų laikotarpį, skaičiuojant nuo aikštelės įrengimo, jokios valstybės institucijos nepareiškė pretenzijų dėl neteisėto valstybinės žemės, esančios po aikštele, užėmimo, tačiau bylą nagrinėję teismai šių įrodymų nevertino. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

55. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje valstybinės žemės sklypo, ant kurio pastatyta ginčo aikštelė, aspektu ginčas kilo dėl dviejų aplinkybių, t. y., pirma, ar ginčo aikštelės statytojams buvo suteikta teisė aikštelės statybai naudotis valstybinės žemės sklypu ir, antra, ar Mažeikių rajono savivaldybė turėjo valstybinės žemės sklypo, ant kurio pastatyta ginčo aikštelė, valdymo teisę ir šiuo aspektu turėjo teisę ginčo aikštelės statytojams suteikti teisę aikštelės statybai naudotis valstybinės žemės sklypu. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką darytina išvada, kad jai išspręsti, visų pirma, yra reikšminga pirmoji iš nurodytų aplinkybių, tuo tarpu nustačius, kad ginčo aikštelės statytojams nebuvo suteikta teisė aikštelės statybai naudotis valstybinės žemės sklypu, antroji iš nurodytų aplinkybių tampa nebereikšminga bylai išspręsti.

56. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacijos pagrindas yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013). Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017, 14 punktas).

57. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje teismai atmetė pareiškėjų reikalavimus, nes, be kita ko, padarė išvadą, jog pareiškėjai neįrodė, kad buvo suteikta teisė ginčo aikštelės statybai naudotis valstybinės žemės sklypu. Pareiškėjai, ginčydami nurodytą teismų išvadą, kasaciniame skunde teigia, jog byloje yra netiesioginių įrodymų, kurie patvirtina, kad aikštelė buvo įrengta su Mažeikių rajono savivaldybės, kaip tuometės valstybinės žemės valdytojos, žinia ir pritarimu, t. y. aikštelės statybos projektas, Mažeikių rajono savivaldybės buvusio vyriausiojo architekto R. K. rašytinis liudijimas, aplinkybė, kad per 30 metų laikotarpį, skaičiuojant nuo aikštelės įrengimo, jokios valstybės institucijos nepareiškė pretenzijų dėl neteisėto valstybinės žemės, esančios po aikštele, užėmimo, tačiau bylą nagrinėję teismai šių įrodymų nevertino. Atsižvelgdama į tai, kad taip teigdami pareiškėjai kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindo nenurodo bylą nagrinėjusių teismų padaryto proceso teisės normų pažeidimo ir t. t., teisėjų kolegija vertina, kad taip teigdami pareiškėjai kasaciniame skunde nenurodo kasacijos pagrindo, todėl tokie pareiškėjų teiginiai nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir teisėjų kolegija dėl jų detaliau nepasisako, tik pažymi, jog, atsižvelgus į faktinius bylos duomenis bei apskųstų teismų procesinių sprendimų motyvuojamąsias dalis, darytina išvada, kad teismai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, be kita ko, ir netiesioginius, ir savo išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku šioje byloje esančių faktų (ne)buvimą padarė iš įrodymų visumos, juos įvertinę pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas ir teismų praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles.

58. Teisėjų kolegija nurodo, kad teigdami, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 6 straipsnį, Nutarimo Nr. 987 2.1 ir 2.2 punktus, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1, 4 straipsnius bei nepagrįstai nusprendė, kad papildomai turėjo būti priimtas atskiras sprendimas valstybinę žemę, esančią po aikštele, priskirti Mažeikių rajono savivaldybei ir tik tada Mažeikių rajono savivaldybė būtų galėjusi ją suteikti kitiems asmenims, šiuo atveju – aikštelės statytojams, pareiškėjai kasaciniame skunde nenurodo argumentų, pagrindžiančių, jog jų nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Atsižvelgusi į tai, tuo labiau esant nenuginčytai teismų padarytai išvadai, jog pareiškėjai neįrodė, kad buvo suteikta teisė aikštelės statybai naudotis valstybinės žemės sklypu, teisėjų kolegija vertina, kad taip teigdami pareiškėjai kasaciniame skunde nenurodo kasacijos pagrindo, todėl tokie pareiškėjų teiginiai nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir teisėjų kolegija dėl jų detaliau nepasisako, tik pažymi, kad byloje surinkti faktiniai duomenys vertintini kaip neteikiantys pagrindo padaryti pagrįstą išvadą, jog Mažeikių rajono savivaldybė turėjo valstybinės žemės sklypo, ant kurio pastatyta ginčo aikštelė, valdymo teisę ir šiuo aspektu turėjo teisę ginčo aikštelės statytojams suteikti teisę aikštelės statybai naudotis valstybinės žemės sklypu.

59. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko, neturintys įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

60. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad pagrindo ją pakeisti ar panaikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

62. Pareiškėjai pateikė prašymą, kuriuo prašo priteisti iš suinteresuoto asmens VĮ Turto banko 1694 Eur kasaciniame teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo pareiškėjo Š. M. naudai.

63. Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą (pareiškėjų kasacinis skundas netenkintas), pareiškėjai neturi teisės į kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jų prašymas netenkintinas.

64. Suinteresuoti asmenys nepateikė duomenų, kad būtų patyrę bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.

65. Pažymėtina, kad kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis