Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių finansų įstaigos pareigas ir atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą, sprendžiant dėl atsakovės, kaip kredito įstaigos, veiksmų teisėtumo ir jų įtakos ieškovės, kaip atsakovės klientės, patirtos žalos atsiradimui, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-104-611/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01319-2022-5

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.5.2.17

(N) (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių finansų įstaigos pareigas ir atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą, sprendžiant dėl atsakovės, kaip kredito įstaigos, veiksmų teisėtumo ir jų įtakos ieškovės, kaip atsakovės klientės, patirtos žalos atsiradimui, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) 60 491 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad ji naudojasi elektroninės bankininkystės paslaugomis atsakovės finansų įstaigoje. Iš ieškovės banko sąskaitos (toliau – ir Sąskaita) buvo atlikti lėšų pavedimai: 2022 m. birželio 16 d. – 35 124 Eur (toliau – ir pirmas pavedimas) ir 2022 m. birželio 20 d. – 25 367 Eur (toliau – ir antras pavedimas) (toliau kartu – Mokėjimai).

4. Iš Sąskaitos pirmu ir antru pavedimais fiziniams asmenims apgaulės būdu buvo atlikti 60 491 Eur mokėjimai į Portugalijoje esančią finansų įstaigą „(duomenys neskelbtini)“, lėšų gavėjai: 35 124 Eur – C. S. S. T.; 25 368 Eur – A. M. Kadangi atlikus šiuos pavedimus tapo žinoma, jog lėšos buvo pervestos dėl ieškovės atžvilgiu atlikto sukčiavimo (suklastojus elektroninius laiškus), ieškovė po antro pavedimo atlikimo (2022 m. birželio 20 d.) 9.40 val. telefonu apie tai informavo atsakovę, prašydama nedelsiant sustabdyti Mokėjimus ir sugrąžinti lėšas į Sąskaitą. Pranešimas atsakovei buvo pateiktas po antro pavedimo praėjus apie 50 minučių.

5. 2022 m. birželio 28 d. atsakovė pateikė ieškovei raštą, kuriame nurodė, kad nedelsdama kreipėsi į lėšų gavėjo banką dėl lėšų grąžinimo, tačiau iš jo gavo atsakymą, jog bankas gautų lėšų sugrąžinti negali, nes jų gavėjų sąskaitose nėra. Atsakymą dėl pirmo pavedimo atsakovė pateikė tik po beveik dviejų mėnesių, tuomet trumpai informavo, kad iš lėšų gavėjo banko gavo neigiamą atsakymą, todėl pervestos lėšos nebus grąžintos, nes gavėjas nesutinka jų grąžinti.

6. Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovės itin didelio aplaidumo teikiant elektroninės bankininkystės paslaugas ji patyrė 60 491 Eur turtinę žalą. Atsakovė Paslaugų ir operacijų kainyne verslo klientams yra viešai deklaravusi, jog europinius mokėjimus vykdo darbo dienomis iki 16 val. Ieškovė pateikė nurodymą stabdyti Mokėjimus ir grąžinti lėšas 9.40 val., taigi, atsakovė galėjo ir privalėjo nedelsdama įvykdyti ieškovės nurodymą. Atsakovė nepagrįstai atsisakė pateikti duomenis apie Mokėjimų faktinį įvykdymą, Mokėjimus įvykdė dar turėdama galimybę juos sustabdyti ir lėšas sugrąžinti, galimai tokią galimybę turėjo ir po ieškovės kreipimosi. Tai patvirtina ir atsakovės Paslaugų ir operacijų kainynas verslo klientams, kuriame nurodoma, jog atliekant europinį pinigų pervedimą mokėjimo eurais nurodymas yra vykdomas kaip momentinio mokėjimo nurodymas, jei pervedama suma neviršija 15 000 Eur ir lėšų gavėjo bankas yra prisijungęs prie momentinių mokėjimų sistemos. Ginčo Mokėjimai nėra ir negalėjo būti vykdomi kaip momentiniai, nes Mokėjimų sumos viršijo 15 000 Eur. Ieškovė tinkamai ir nedelsdama įvykdė savo pareigą pranešti apie Mokėjimus, tačiau atsakovė neįvykdė pareigų nedelsdama reaguoti bei stabdyti mokėjimus, grąžinti nurašytas lėšas ir atkurti sąskaitos likutį, kaip nurodyta jos pačios Bendrosiose taisyklėse.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovės 7825,93 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. 2006 m. kovo 9 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Elektroninių paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovei suteikta galimybė elektroniniais kanalais atlikti banko operacijas (sudaryti, nutraukti ir pakeisti sutartis, atlikti vertybinių popierių operacijas, gauti informaciją, teikti pranešimus dėl disponavimo sąskaitose esančiomis lėšomis, pateikti ir patvirtinti mokėjimo nurodymus bei atlikti kitas operacijas);

8.2. Sutartimi ieškovei, jos atstovui direktoriui M. S. suteiktas: personalizuotas atpažinimo kodas, reikalingas naudotis atsakovės paslaugomis; personalizuoti saugumo duomenys, reikalingi naudotis atsakovės paslaugomis internetu (atpažinimo kodas, laikinas slaptažodis; atpažinimo priemonė – slaptažodžių generatorius);

8.3. Sutartimi buvo nustatyti ieškovės banko sąskaitose atliekamų operacijų limitai (vienos operacijos limitas – 100 000 Lt; vienos dienos operacijų limitas – 100 000 Lt; vieno mėnesio operacijų limitas – 500 000 Lt). Šie limitai 2021 m. rugsėjo 14 d. ieškovės direktoriaus M. S. pakeisti (600 000 Eur dienos operacijų limitas ir 3 000 000 Eur mėnesio operacijų limitas);

8.4. Sutartimi ieškovė įsipareigojo laikyti, kad jos autentiškumas patvirtintas, pripažinti ir laikyti pasirašytais ir patvirtintais elektroniniais kanalais bankui atsiųstus pranešimus, jei ryšio seanso pradžioje buvo panaudotos tinkamos atpažinimo ir apsaugos priemonės; užtikrinti, kad paslaugomis, banko teikiamomis elektroniniais kanalais, naudotųsi įgaliojimus turintys jos darbuotojai, laikydamiesi Lietuvos Respublikos teisės aktų ir ieškovės vidaus norminių aktų, reglamentuojančių atsiskaitymus ir disponavimą lėšomis; saugoti atpažinimo ir apsaugos priemones, nedelsdama informuoti banką apie šių priemonių praradimą ar slaptumo pažeidimą; už atpažinimo ir apsaugos priemones nuo jų gavimo momento yra atsakinga ieškovė (Sutarties Bendrosios dalies 6 punktas);

8.5. 2022 m. birželio mėn. suklaidinta ieškovės buhalterė iš ieškovės interneto banko sąskaitos atliko pinigų pavedimus į Portugalijoje registruotą finansų įstaigą „(duomenys neskelbtini)“: 2022 m. birželio 16 d. 9 val. 18 min. buvo atliktas 35 124 Eur mokėjimas C. S. S. T.; birželio 20 d. 8 val. 46 min. buvo atliktas 25 367 Eur mokėjimas A. M.

9. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Mokėjimai buvo atlikti ieškovės darbuotojos laisva valia, pasinaudojant Sutartyje nustatyta atpažinimo priemone – slaptažodžių generatoriumi, tačiau suklaidinus ieškovės darbuotoją dėl sukčiavimo. Ginčas byloje kilo dėl atsakovės pareigos nevykdymo stabdyti tokius neva įtartinus ieškovės mokėjimus.

10. Teismas, nustatęs, kad apie pirmą pavedimą ieškovė pranešė po keturių dienų; tiek Mokėjimų sumos, tiek pavedimai užsienyje nebuvo neįprasta ieškovės veikloje; ieškovės banko sąskaitose atliekamų operacijų limitų dydžius; kad mokėjimų gavėjai nebuvo nei sankcionuoti asmenys, nei iš ankstesnių įvykių atsakovei žinomi kaip sukčiai, kadangi nepateko į viešai skelbiamus asmenų, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, sąrašus, taip pat nepateko į banko vidinės kontrolės ir prevencijos tikslais sudaromą nepatikimų asmenų sąrašą, nurodė, jog bankas kiekvieno naujo kliento gavėjo negali priskirti „įtartinų“ ar „nepatikimų“ asmenų kategorijai, nes šiuose santykiuose negali būti taikoma automatinė naujo gavėjo nesąžiningumo prezumpcija.

11. Teismas nusprendė, jog ieškovės atlikti Mokėjimai atsakovės negalėjo būti vertinami kaip įtartini tiek pagal atsakovės Bendrųjų taisyklių 13 skyrių, tiek pagal ieškovės vykdytas mokėjimų operacijas; ieškovė, autorizuodama mokėjimus, pasinaudojo tik jos atstovui suteiktu atpažinimo kodu ir slaptažodžių generatoriumi, taip patvirtindama mokėjimų autentiškumą, todėl atsakovė mokėjimus išsiuntė gavėjui. Kadangi dėl pirmo pavedimo ieškovė į banką nesikreipė, jo neatšaukė, atsakovė neturėjo pareigos nevykdyti antro pavedimo.

12. Teismas, įvertinęs SEPA kredito pervedimų schemos taisykles (toliau – ir SEPA taisyklės), faktines bylos aplinkybes, susijusias su ginčo mokėjimų atlikimu bei atšaukimu, konstatavo, kad atsakovė neturėjo objektyvių galimybių sustabdyti Mokėjimų apdorojimą ir užtikrinti atšaukimą bei lėšų grąžinimą ieškovei dėl mokėjimo operacijos atšaukimo proceso ypatumų. Teismas, atsižvelgdamas į įvykių eigą, konstatavo, jog atsakovė pakankamai operatyviai reagavo į ieškovės prašymą atšaukti atliktus mokėjimus, nes pirmas pavedimas „(duomenys neskelbtini)“ sistemos buvo apdorotas ir Portugalijos finansinės įstaigos priimtas jau tą pačią mokėjimo dieną (birželio 16 d.), todėl šio mokėjimo atšaukimas birželio 20 d. buvo objektyviai neįmanomas; antro pavedimo atšaukimą atsakovė galėjo suformuoti ir išsiųsti birželio 20 d. po 10 val. nustatyto „(duomenys neskelbtini)“ sistemos termino mokėjimo operacijų priėmimui ir jų apdorojimo pradžiai, tai ir buvo padaryta. Po nurodyto termino atšaukto mokėjimo grąžinimas buvo galimas tik šio mokėjimo gavėjui sutinkant. Mokėjimo gavėjas sutikimo nedavė, todėl grąžinimas buvo neįmanomas.

13. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovė tinkamai vykdė įsipareigojimus, pagrįstai identifikavo ieškovę kaip mokėjimų iniciatorę ir nustatyta tvarka įgyvendino autorizuotus mokėjimus, vėliau operatyviai susisiekė su Portugalijos kredito įstaiga, bendradarbiavo su ieškove, todėl atsakovės nerūpestingumo ir (ar) aplaidumo, taip pat neteisėtų veiksmų ar neveikimo nenustatė.

14. Teismas nusprendė, kad žala ieškovei kilo ne dėl atsakovės veiksmų ir ji nėra atsakinga už ieškovės patirtą žalą. Mokėjimai, atlikti iš ieškovės banko sąskaitos, nevertintini kaip itin dideli, galintys sukelti įtarimų, kad yra, buvo ar bus vykdoma pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo veika, nelaikytini neįprasta situacija, juolab kad juose nurodyta paskirtis – techninis investicijų projektas.

15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. spalio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš ieškovės atsakovei 2548 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

16. Kolegija nustatė, jog Sutarties Bendrųjų sąlygų 5.1 punkte atsakovė (bankas) įsipareigojo už banko nustatytą mokestį suteikti klientui (ieškovei) atpažinimo ir apsaugos priemones, naudojamas laikant sąskaitas, siunčiant pranešimus į banką elektroniniais kanalais, gaunant informacijos apie sąskaitos būklę; 5.2 punkte atsakovė įsipareigojo elektroniniais kanalais atsiųstus pranešimus apie kliento (ieškovės) sąskaitose esančių lėšų panaudojimą, vertybinių popierių operacijas ir kitas paslaugas, jei ryšio seanso pradžioje buvo nurodytos teisingos apsaugos priemonės, laikyti kliento (ieškovės) pasirašytais ir patvirtintais bei padaryti atitinkamus įrašus sąskaitose; 5.5 punktu atsakovė įsipareigojo patikrinti kliento (ieškovės) pateiktus pranešimus ir, radus techninių ar loginių klaidų, prieštaravimų Lietuvos Respublikos teisės aktams, atsisakyti vykdyti pranešime nurodytas sąlygas.

17. Kolegija taip pat nustatė, kad ieškovė 2022 m. birželio 20 d. 9.40 val. telefonu susisiekė su atsakove ir prašė atšaukti Mokėjimus. Atsakovė 2023 m. birželio 28 d. ieškovei raštu nurodė, kad negali grąžinti antru pavedimu pervestų lėšų, nes jų gavėjo sąskaitoje jau nėra. Atsakovė 2023 m. rugpjūčio 4 d. raštu ieškovei atsakė, kad negali grąžinti ieškovei antru pavedimu pervestų lėšų, nes gavėjas nesutinka jų grąžinti.

18. Kolegija, spręsdama dėl civilinės atsakomybės už žalą sąlygų egzistavimo, nusprendė, kad byloje nenustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėti veiksmai. Kolegija nurodė, kad būtina nustatyti, ar atsakovė turėjo pareigą stabdyti Mokėjimus pagal banko vidaus taisyklių bei Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) nuostatas.

19. Kolegija nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog Mokėjimus atliko ieškovės darbuotoja, pasinaudojusi ieškovės vadovui pagal Sutartį išduotais identifikavimo įrankiais. Ieškovė su atsakove Sutartį sudarė dar 2006 m. kovo 9 d., todėl nėra pagrindo manyti, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybės atliekant mokėjimus nebuvo nustatytos; ieškovė tokių duomenų į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų ir ieškovė į bylą tokių duomenų nepateikė, kad atsakovė Mokėjimų atlikimo metu būtų turėjusi kokių nors duomenų, jog Mokėjimais užsienyje esantiems fiziniams asmenims pervedamos lėšos yra gautos tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje. Todėl kolegija nusprendė, kad atsakovė neturėjo faktinio pagrindo kvestionuoti Mokėjimų nurodymais pervedamų lėšų įgijimo teisėtumo bei panaudojimo paskirties ir atitinkamai Mokėjimus laikyti įtartinais PPTFPĮ 2 straipsnio 9 dalies prasme bei juos stabdyti minėto įstatymo 16 straipsnio 2 dalies pagrindu.

20. Kolegija taip pat nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog ieškovė Mokėjimais atliko du pavedimus Portugalijoje esančiai kredito įstaigai: pirmu pavedimu pervedė 35 124 Eur, antru pavedimu – 25 367 Eur; Mokėjimų atlikimo laikotarpiu ieškovės sąskaitai galiojo 600 000 Eur dienos operacijų limitas ir 3 000 000 Eur mėnesio operacijų limitas; Mokėjimai patvirtinti ieškovės direktoriui asmeniškai suteikta atpažinimo priemone – slaptažodžių generatoriumi. Iki Mokėjimų įvykdymo iš ieškovės sąskaitos mokėjimai buvo atliekami tiek fiziniams asmenims, tarp jų ir užsienio piliečiams, tiek juridiniams asmenims, tarp jų ir užsienio bendrovėms, į banko sąskaitas, esančias tiek Lietuvos, tiek užsienio kredito įstaigose. Byloje nėra duomenų, kad pagal Mokėjimus lėšų gavėjai būtų buvę įtraukti į viešai skelbiamus asmenų, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, sąrašus, ar objektyvių duomenų, kad šie asmenys būtų susiję su nusikalstamų veikų darymu. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad atsakovė neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo Mokėjimus laikyti įtartinais PPTFPĮ 17 straipsnio 1 dalies prasme.

21. Pasisakydama dėl teismo šališkumo, kolegija nurodė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu reiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai tuo pačiu pagrindu ir šis prašymas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2023 m. kovo 1 d. nutartimi, kurioje buvo įvertinta aplinkybė, jog bylą nagrinėjusi teisėja turi asmeninių prievolinių santykių su atsakove, tačiau, nesant duomenų apie išskirtines paskolos suteikimo teisėjai sąlygas bei kitų objektyviai pagrįstų aplinkybių, galinčių kelti abejonių teisėjos nešališkumu, pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo netenkintas. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei teismų praktiką, taip pat protingumo bei teisingumo principus, kolegija vertino, jog Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė turėjo pagrindą nuspręsti, kad aplinkybė, jog atsakovę ir bylą nagrinėjančią teisėją sieja prievoliniai santykiai, nėra pakankama, kad būtų galima konstatuoti galimą bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumą nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju aspektu.

22. Spręsdama dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme pagrįstumo, kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nenukrypo nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklių ir, atmetęs ieškovės ieškinį, atsakovei iš ieškovės priteisė patirtų bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas atlyginimą. Kolegija vertino, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog atsakovė būtų reiškusi nepagrįstus prašymus, vilkinusi procesą, kitaip netinkamai (nesąžiningai) naudojusis savo procesinėmis teisėmis, kas būtų turėję įtakos nebūtinų ir nepagrįstų bylinėjimosi išlaidų susidarymui. Todėl kolegija nusprendė, jog, nenustačius atsakovės netinkamo procesinio elgesio apraiškų, nukrypti nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23. Kasaciniu skundu ieškovė prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Pagal CK 6.913–6.928 straipsniuose įtvirtintas teisės normas, bankas neprivalo įvykdyti kliento kiekvieno nurodymo. Jeigu yra įstatyme nustatytas pagrindas bankui stabdyti banko operaciją, kurios atlikimo pageidauja klientas, pateikdamas bankui nurodymą, tai tokia operacija turi būti nevykdoma (stabdoma). Antraip banko elgesys minėtų CK teisės normų prasme laikytinas netinkamu ir neteisėtu. Be to, kaip matyti, CK nustato terminą, per kurį bankas turi įvykdyti kliento nurodymą dėl lėšų pervedimo, taip pat leidžia banko sąskaitos sutarties šalims susitarti dėl kitokio lėšų pervedimo pagal kliento nurodymą termino. Ne tik CK, bet ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo, teisės normų prasme mokėtojo pateiktas mokėjimo nurodymas mokėjimo paslaugų teikėjo (banko) privalo būti nevykdomas, jeigu tokį vykdymą įsakmiai riboja atitinkamas įstatymas. Pagal Mokėjimų įstatymo 43 straipsnio 4 dalį, mokėjimo nurodymas, kurį atsisakyta vykdyti šio įstatymo nustatyta tvarka, laikomas negautu. Mokėjimų įstatymo 46 straipsnis reglamentuoja mokėjimo į mokėjimo sąskaitas operacijų įvykdymo terminus. Pagal Mokėjimų įstatymo 46 straipsnio 1 dalį, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad po mokėjimo gavimo momento mokėjimo operacijos, vykdomos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, suma eurais būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos, išskyrus minėto straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį.

23.2. Bankui nepriklauso teisė vertinti, ar ieškovė pagrįstai reikalauja atšaukti jai priklausančių lėšų pervedimą. Svarbu tai, ar ieškovė reikalauja jai priklausančių lėšų, esančių jos Sąskaitoje, pervedimą į užsienio šalyje esančios finansų įstaigos sąskaitą atšaukti laiku ar ne laiku (pavėluotai), t. y. tada, kai mokėjimo operacija jau atlikta, lėšos jau pervestos ir yra įskaitytos į jų gavėjų sąskaitas, esančias atitinkamoje užsienio šalies finansų įstaigoje. Ieškovė šia teise pasinaudojo, kreipdamasi į atsakovę 2022 m. birželio 20 d. 9.40 val. šios kontaktiniu telefonu. Atsižvelgiant į Sutarties ir Bendrųjų taisyklių sąlygas, toks ieškovės kreipimasis laikytinas pareikštu tinkamai. Bylos baigčiai teisiškai reikšmingi ne terminai, nustatyti įstatymuose ir Sutartyje bei atsakovės vidiniuose dokumentuose, per kuriuos atsakovė turėjo atlikti atitinkamą mokėjimo operaciją pagal ieškovės pateiktus mokėjimo nurodymus, o faktiniai duomenys, kurie gali patvirtinti, kada faktiškai atsakovė pavedimus atliko ir kada lėšos buvo įskaitytos į užsienio šalies piliečių esančias sąskaitas. Remiantis bylos duomenimis, lieka neaišku, ar Mokėjimai buvo faktiškai atlikti ir lėšos įskaitytos į užsienio šalies piliečių sąskaitas, esančias Portugalijoje veikiančioje finansų įstaigoje, dar iki ieškovės atsakovei pateikto prašymo sustabdyti Mokėjimų vykdymą ar jau po tokio ieškovės prašymo pateikimo. Ieškovės vertinimu, atsakovė, kaip tokius faktinius duomenis turinti ar lengvai juos galinti gauti, teigdama, jog Sutartį vykdė tinkamai ir įstatymų nepažeidė, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius faktinio Mokėjimų atlikimo laiką ir susijusių banko operacijų pabaigą. Nesant įrodymų, pagrindžiančių faktinį Mokėjimų atlikimo laiką, taip pat negalima spręsti, ar atsakovė laikėsi ir savo pačios Paslaugų ir operacijų kainyne nustatytų europinio pinigų pervedimo terminų. Bylos duomenimis, atsakovė tik 2022 m. birželio 20 d., po 4 valandų nuo ieškovės atsakovei pateikto prašymo atšaukti lėšų pervedimą (13.43 val. ir 13.37 val.), kreipėsi į lėšų gavėjų mokėjimo paslaugų teikėją dėl gautų lėšų grąžinimo.

23.3. Atsakovė pagal CK 6.913 straipsnį turi pareigą vykdyti kliento nurodymus, taigi, ir banko (mokėjimo) operacijos turi būti vykdomos tik pagal kliento nurodymus. Jeigu yra kliento nurodymas nevykdyti banko (mokėjimo) operacijos ir jei jis pateiktas laiku, atsakovė nurodyto CK straipsnio pagrindu neturėjo teisės užbaigti ieškovės anksčiau inicijuotos banko (mokėjimo) operacijos. Dėl to spręstina, jog, priešingai nei nusprendė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atsakovės veiksmai neatitiko CK 6.913 straipsnio reikalavimų. CK 6.718 straipsnis įtvirtina kliento interesų prioriteto principą, kuris taip pat taikytinas atsakovei, kaip finansinių paslaugų teikėjai. Negana to, visų rūšių sutartimis, įskaitant banko sąskaitos sutartį ir atlygintinų paslaugų sutartį, taip pat taikytini CK 6.38, 6.189, 6.200 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai. Atsakovės atsisakymas įvykdyti ieškovės 2022 m. birželio 20 d. laiku pateiktą prašymą atšaukti lėšų pervedimą taip pat neatitinka minėtuose straipsniuose įtvirtintų reikalavimų elgtis sąžiningai ir tinkamai, bendradarbiauti su kita sutarties šalimi, maksimaliai stengtis įvykdyti savo sutartines pareigas, padėti kitai sutarties šaliai išvengti neigiamų padarinių atsiradimo ar bent juos sumažinti. Ieškovės vertinimu, nurodytų CK teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą atsakovei taikyti sutartinę civilinę atsakomybę CK 6.256 straipsnio 1 dalies pagrindu.

23.4. Atsakovė Mokėjimus pagal ieškovės pateiktus nurodymus privalėjo vertinti kaip įtartinas mokėjimo (banko) operacijas PPTFPĮ nuostatų prasme ir tuo pagrindu, atsižvelgiant į imperatyviąsias PPTFPĮ nuostatas, jų vykdymą sustabdyti. Ieškovės vertinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė PPTFPĮ nuostatas. Pirma, pagal PPTFPĮ, klientų tikrinimo priemones bankas privalo taikyti visais nenuolatinių sandorių atvejais, kai pervedama suma viršija 15 000 Eur. Nagrinėjamu atveju abu Mokėjimai viršijo nurodytą ribą. Antra, Mokėjimai, pagal kuriuos lėšos buvo pervestos užsienio fiziniams asmenims, laikytini neįprastais ieškovės veikloje. Trečia, Mokėjimai neturi akivaizdaus ekonominio ar matomo teisėto tikslo. Ketvirta, atsakovei buvo ar turėjo būti žinoma, jog ieškovės veikla susijusi su tarptautinio krovinių pervežimo paslaugų teikimu. Tuo tarpu ieškovės Mokėjimų nurodymų, pagal kuriuos atsakovė atliko Mokėjimus, paskirtyje nurodyta „investicinis techninis projektas“. Ieškovė nėra investicinė bendrovė, todėl atsakovei turėjo sukelti įtarimų (abejonių) vien tokios sąvokos vartojimas. Penkta, lėšų gavėjai nėra jokiais ryšiais ar santykiais susiję su ieškove ir jos vykdoma ūkine komercine veikla. Taigi, atsakovė Mokėjimų PPTFPĮ nuostatų atžvilgiu nevertino. Akivaizdu, jog Mokėjimai atitinka Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) 2014 m. gruodžio 5 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-240 „Dėl galimo pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Galimo pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąrašo (toliau – Kriterijų sąrašas) 2.1, 2.6, 2.10 punktuose įtvirtintus įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijus. Taigi, atsakovė, vadovaudamasi PPTFPĮ, privalėjo Mokėjimus sustabdyti ir informaciją apie įtartinas operacijas perduoti FNTT. Todėl spręstina, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė PPTFPĮ 2 straipsnio 9 dalies, 16 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio 1 dalies normas.

23.5. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja PPTFPĮ 2 straipsnio 9 dalies, 9 straipsnio 16 dalies, 16 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, Kriterijų sąrašo 2.1, 2.6, 2.10 punktų, CK 6.926 straipsnio, 6.718 straipsnio 3 dalies, Mokėjimų įstatymo 43 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Dėl šių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo atsakovei taip pat taikytina sutartinė civilinė atsakomybė CK 6.256 straipsnio 1 dalies prasme.

23.6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad nagrinėjamose civilinėse bylose turėtų būti laikoma, jog įrodinėjimo pareigą turi ne tik ieškovas, bet ir atsakovas, kuriam tam tikrame ginče gali būti lengviau ir paprasčiau įrodyti tam tikrų ginčo aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Su tuo, inter alia (be kita ko), susijusi civilinėse bylose taikytina Lietuvos civilinio proceso doktrinoje pripažinta ir kasacinio teismo praktikoje išplėtota contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisyklė, pagal kurią šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, turi būti laikoma tai šaliai egzistuojant pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas įrodymas būtų galėjęs patvirtinti. Nurodyta taisyklė yra teisinė priemonė, suteikta teismui, leidžianti išspręsti situaciją, kai proceso šalis nevykdo pareigos pateikti turimus įrodymus, patvirtinančius jos nurodomus faktus arba kitos šalies nurodomus faktus, kuriuos ginčija šalis, atsisakanti byloje pateikti įrodymus savo tvirtinimams (teiginiams) įrodyti.

23.7. Išskyrus vien atsakovės paaiškinimus, jog Mokėjimai faktiškai atlikti 2022 m. birželio 16 d. ir 2022 m. birželio 20 d., tokiems atsakovės teiginiams patvirtinti jokių patikimų įrodymų nėra. Dėl to spręstina, kad atsakovė, teigdama, jog Mokėjimus atliko tinkamai ir laiku, todėl nebegalėjo įvykdyti jai pateikto ieškovės prašymo Mokėjimus atšaukti, akivaizdžiai neįvykdė jai pagal CPK 12, 178 straipsnius priklausančios įrodinėjimo pareigos. Atsakovei turėjo būti taikoma contra spoliatorem taisyklė ir, vadovaudamiesi ja, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo pagrindą konstatuoti, jog atsakovė Mokėjimus faktiškai atliko jau po ieškovės prašymo atšaukti Mokėjimus pateikimo. Atsakovė turėjo galimybę atšaukti Mokėjimus, tačiau to, pažeisdama Sutartį ir įstatymus, nepagrįstai ir nesąžiningai nepadarė.

24. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Ieškovė savo apeliacinį skundą grindė tik trimis atskirais argumentais: (i) PPTFPĮ nustatytų pareigų galimu nesilaikymu; (ii) teisėjos šališkumu ir (iii) bylinėjimosi išlaidų neproporcingumu. Tuo tarpu kasaciniame skunde, atsisakius argumentų dėl teismo šališkumo ir bylinėjimosi išlaidų neproporcingumo, argumentą dėl tariamo PPTFPĮ nuostatų pažeidimo ieškovė papildė dar dviem atskiromis argumentų grupėmis: (i) dėl banko neva netinkamai vykdytų sutartinių pareigų ir (ii) įrodinėjimo taisyklių tariamo pažeidimo („nepagrįstai“ netaikytos contra spoliatorem taisyklės). Taigi, pastarieji ieškovės argumentai kasacine tvarka nenagrinėtini, antraip būtų akivaizdžiai peržengtos įstatymo aiškiai nustatytos kasacijos proceso ribos.

24.2. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė tinkamai autorizavo abu Mokėjimus. Ieškovės darbuotoja laisva valia ir veikdama sąmoningai prisijungė prie ieškovės interneto banko paskyros, pasinaudodama pagal Sutartį tik ieškovės atstovui (direktoriui) suteiktu slaptažodžių generatoriumi (turinčiu būti išimtinai ieškovės atstovo žinioje ir dispozicijoje), inicijavo 35 124 Eur ir 25 367 Eur sumų pervedimus ir, galiausiai, šių pinigų pervedimą patvirtino tuo pačiu atsakovės išduotu slaptažodžių generatoriumi. Atitinkamai, kadangi buvo įvykdytos visos Sutartyje nustatytos sąlygos, atsakovė negalėjo atsisakyti įvykdyti ieškovės mokėjimo nurodymų (Mokėjimų įstatymo 43 straipsnio 3 dalis), nes jokio teisės aktuose nurodyto draudimo tą padaryti nebuvo. Todėl nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar atsakovė pažeidė kokius nors sutartinius įsipareigojimus, vykdydama ieškovės 2022 m. birželio 20 d. pateiktą Mokėjimų atšaukimą, svarbu nustatyti ne kada Mokėjimai buvo įskaityti Portugalijos kredito įstaigoje (gavėjų sąskaitose), o kada atsakovė prarado pervedamų lėšų kontrolę.

24.3. Pagal Mokėjimų įstatymo 44 straipsnį ir atsakovės Bendrąsias taisykles, kurios yra privalomos visiems atsakovės klientams, mokėjimo nurodymai po gavimo banke momento yra neatšaukiami, nebent dėl to būtų atskirai susitarta. Įstatyme aiškiai nustatyta, kad mokėjimo paslaugų vartotojas negali atšaukti mokėjimo nurodymo po to, kai jį gauna mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, ir mokėjimo nurodymas gali būti atšauktas tik tuo atveju, kai dėl to susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir atitinkamas mokėjimo paslaugų teikėjas (Mokėjimų įstatymo 44 straipsnio 1, 4 dalys). Tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudarytas toks atskiras susitarimas dėl mokėjimų, kurie buvo autentiški ir sutartu būdu tinkamai autorizuoti, atšaukimo. Nepaisant to, kaip nustatyta byloje, atsakovė dėjo visas pastangas, kad ieškovei lėšos būtų grąžintos. Kaip nustatyta ginčo santykiams taikytinuose teisės aktuose, esminė mokėjimo paslaugų teikimo taisyklė yra tokia, kad kliento mokėjimo nurodymai po gavimo banke momento yra neatšaukiami.

24.4. Byloje nustatyta, jog dėl pirmo pavedimo atšaukimo ieškovė kreipėsi tik 2022 m. birželio 20 d., t. y. net po 4 d. – „(duomenys neskelbtini)“ sistemai jau tą pačią mokėjimo dieną (2022 m. birželio 16 d.) apdorojus, o Portugalijos kredito įstaigai priėmus mokėjimą. Todėl pirmo pavedimo atšaukimas 2022 m. birželio 20 d. buvo objektyviai neįmanomas, o pervestos lėšos galėjo būti grąžinamos tik pačiam mokėjimo operacijos gavėjui su tuo sutikus. Tuo tarpu atsakovė neturėjo nei pareigos, nei priemonių sustabdyti jau įvykdytą ir apdorotą mokėjimą bei užkirsti kelią pasisavinti pervestas lėšas. SEPA kredito pervedimų schemos taisyklių 4.3.2.3 punkte yra pavaizduota mokėjimo operacijų atšaukimo proceso eiga, kurios laikosi Europoje veikiančios finansų įstaigos, tarp jų ir atsakovė. Pagal šias taisykles atsakovė (kaip ir kitos finansų įstaigos) bendradarbiauja dėl lėšų grąžinimo su lėšų gavėjo mokėjimo paslaugų teikėju, vadovaudamasi SEPA taisyklėmis. Atitinkamai tokios veikimo schemos laikėsi ir atsakovė, 13.37 val. ir 13.43 val. suformavusi Mokėjimų atšaukimus ir juos išsiuntusi. Tai reiškia, kad atsakovė, veikdama pagal teisės aktus, ėmėsi visų proporcingų priemonių, siekdama atgauti ieškovės pervestas lėšas, o su gavėjo finansine įstaiga Portugalijoje bendradarbiavo vadovaudamasi SEPA taisyklių nustatyta tvarka.

24.5. Ieškovė, tvirtindama, kad atsakovė pažeidė PPTFPĮ 16 straipsnio 2 dalies reikalavimus, turėtų įrodyti, kad atsakovė aplaidžiai nenustatė, jog ieškovės veikla yra susijusi su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, ir kad Mokėjimais pervestos lėšos iš tiesų yra turtas, kuris ieškovės tiesiogiai arba netiesiogiai gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje. Tačiau byloje tokios aplinkybės niekada nebuvo įrodinėjamos. Bylos faktinės aplinkybės pagrindžia, jog šiuo atveju atsakovė neturėjo jokio faktinio pagrindo kvestionuoti ieškovės turimų lėšų įgijimo teisėtumo ir (ar) panaudojimo paskirties, nes ieškovės atliktos mokėjimo operacijos nebuvo susijusios nei su neteisėtai įgytomis lėšomis, nei su siekiu finansuoti teroristus.

24.6. Mokėjimai nei pagal PPTFPĮ 17 straipsnio 1 dalį, nei pagal Kriterijų sąrašo 2.1, 2.6, 2.10 punktus, nei pagal atsakovės Bendrąsias taisykles nebuvo ir negalėjo būti laikomi neįprastai dideliais sandoriais ar sandoriais, kurie vykdomi neįprastu būdu. Pirma, spręsdamas dėl sandorio vertės, kaip kliento operacijų monitoringo kriterijaus, bankas (banko automatizuota sistema) neturi pareigos orientuotis į 15 000 Eur sumą, o turi įvertinti ir įvertina kliento operacijų istoriją, kliento suteiktą ir apie klientą, jo veiklą surinktą informaciją, kliento nusistatytus operacijų limitus ir pagal tai sistemoje greta visiems klientams bendrai taikomų kontrolės algoritmų sugeneruoja tam tikrus papildomus saugiklius. Antra, iš ieškovės interneto banko sąskaitos išrašo laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 20 d. iki 2022 m. birželio 20 d. matyti, kad ieškovė visu nurodytu laikotarpiu atlikinėjo mokėjimo operacijas tiek fiziniams asmenims (tarp jų ir užsienio piliečiams), tiek juridiniams asmenims (tarp jų ir užsienio bendrovėms) į banko sąskaitas, atidarytas tiek Lietuvos, tiek užsienio komerciniuose bankuose, be to, vykdė ir didelės vertės operacijas. Taigi, akivaizdu, kad Mokėjimai pagal ieškovės nurodomus kriterijus negalėjo būti laikomi netipinėmis operacijomis. Trečia, atsakovė neturi pareigos analizuoti ir kvestionuoti kiekvieną naują kliento pasirinktą lėšų pervedimo gavėją, su kuriuo atsakovės klientas užmezga naujus santykius. Ketvirta, ieškovei neginčijus pirmo pavedimo net keletą dienų, atsakovės informacinės sistemos neturėjo pagrindo tokio paties pobūdžio antrą pavedimą laikyti įtartinu. Penkta, nors ieškovė nurodo, jog Mokėjimai neatitinka ieškovės steigimo dokumentuose nurodytos veiklos, kuria ji verčiasi, rūšių, tačiau tokio teiginio nepagrindžia. To padaryti ir negalėtų, nes, pagal ieškovės įstatus, jos veiklos tikslai yra gamyba, prekyba, paslaugų teikimas, bet ieškovė gali užsiimti ir bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

25. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).

26. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

27. Pagal CPK 340 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys CPK XVII skyriuje, reglamentuojančiame kasacinį procesą, nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka. Remiantis CPK 341 straipsniu, kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Tai reiškia, kad šalis, tam tikru argumentu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo nesirėmusi apeliaciniame skunde, paprastai negali vėliau juo remtis kasaciniame skunde, nes šiuo aspektu sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (CPK 320 straipsnis). Be to, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

28. Nagrinėjamu atveju ieškovės kasaciniame skunde iš esmės nurodomos trys savarankiškos argumentų grupės: (1) dėl atsakovės kaip kredito įstaigos netinkamo sutartimi su ieškove prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, t. y. kad atsakovė, ieškovei atšaukus mokėjimo nurodymą, nedelsdama jo nesustabdė ir negrąžino ieškovei pinigų, tokiu būdu pažeisdama šalių sudarytą sutartį; (2) dėl PPTFPĮ nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo; (3) dėl įrodinėjimo taisyklių netinkamo taikymo ir contra spoliatorem taisyklės netaikymo.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė tokias tris argumentų grupes: (1) dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo, (2) dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių ir (3) dėl netinkamo PPTFPĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo, lėmusio turtinės žalos ieškovei padarymą. Tačiau apeliacinės civilinės bylos peržiūros dalyku nebuvo argumentai dėl atsakovės netinkamo šalis siejančios sutarties nuostatų vykdymo, be to, ieškovė apeliaciniame skunde nesirėmė cotra spoliatorem taisykle.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl atsakovės netinkamo su ieškove sudarytos sutarties vykdymo nebuvo nurodyti ir vertinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, o kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka, nepasisakys dėl pirmosios kasaciniame skunde nurodytų argumentų grupės (CPK 341 straipsnis).

31. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016 39 punktą; 2017 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017 40 punktą, kt.). Vien tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023 54 punktą).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo taisyklių pažeidimu (trečia kasacinio skundo argumentų grupė), yra išimtinai faktinio pobūdžio. Nors kasaciniame skunde formaliai apeliuojama į atitinkamus proceso teisės normų pažeidimus, aptariamais argumentais iš esmės pateikiamas kitoks nei apeliacinės instancijos teismo byloje surinktų įrodymų vertinimas ir siekiama, kad kasacinis teismas kitaip nei bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas įvertintų byloje surinktų įrodymų turinį bei jų pakankamumą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo taisyklių taikymo neatitinka kasacijos pagrindų, taigi teisėjų kolegija dėl kasaciniame skunde nurodytos trečios argumentų grupės nepasisakys. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės kasaciniame skunde nurodytas argumentas dėl bylą nagrinėjusių teismų nepagrįsto contra spoliatorem taisyklės netaikymo nebuvo ieškovės nurodytas ir nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, todėl šis argumentas, kaip naujas argumentas, negali būti keliamas kasaciniame skunde.

33. Taigi, kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro ieškovės kasaciniame skunde nurodyti teisiniai argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria pasisakyta dėl PPTFPĮ nuostatų taikymo ir šio įstatymo nuostatų (ne)pažeidimo įtakos ieškovės patirtai žalai.

Dėl PPTFPĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl atsakovės, kaip finansų įstaigos, atsakomybės

34. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė PPTFPĮ 2 straipsnio 9 dalies, 9 straipsnio 16 dalies, 16 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio 1 dalies nuostatas. Abu mokėjimai viršijo 15 000 Eur sumą, buvo neįprasti ieškovės veikloje, be akivaizdaus ekonominio intereso ar matomo teisėto intereso, neatitiko ieškovės veiklos pobūdžio, todėl turėjo būti vertinami kaip įtartini ir todėl turėjo būti sustabdyti. Jeigu atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi minėtas įstatymo nuostatas ir būtų sustabdžiusi mokėjimo nurodymus, ieškovė nebūtų patyrusi žalos.

35. Tuo tarpu atsakovė bylos nagrinėjimo metu, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad PPTFPĮ normos nėra taikytinos sprendžiant šioje byloje kilusį šalių ginčą. Byloje nenustatytos aplinkybės, kurios lemtų poreikį byloje susiklosčiusią situaciją vertinti remiantis PPTFPĮ normomis. Pažymi, kad, ieškovei įrodinėjant atsakovės klaidą PPTFPĮ kontekste, jai tektų pripažinti, kad jos atlikti mokėjimai buvo susiję su pinigų plovimu ir (ar) terorizmo finansavimu.

36. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus argumentus, kad PPTFPĮ normos nėra taikytinos nagrinėjamoje byloje kilusiam šalių ginčui. PPTFPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtis – nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą. Taigi, įstatymo paskirtis, įgyvendinant jo priede nurodytus Europos Sąjungos teisės aktus, tarp jų ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/2177, yra prevencinė kova su pinigų plovimu, nusikalstamu būdu įgytų lėšų realizavimu ir (ar) terorizmo finansavimu.

37. Kaip nurodoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 preambulėje, neteisėtų pinigų srautai gali pakenkti finansų sektoriaus vientisumui, stabilumui bei reputacijai ir kelia grėsmę ES vidaus rinkai bei tarptautiniam vystymuisi. Pinigų plovimas, terorizmo finansavimas ir organizuotas nusikalstamumas tebėra didelės problemos, kurias reikėtų spręsti ES lygiu. Be toliau plėtojamų baudžiamosios teisės priemonių Sąjungos lygiu, kryptinga ir proporcinga prevencija, neleidžianti pasinaudoti finansų sistema pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais, yra būtina ir ta prevencija gali duoti papildomų rezultatų (1 punktas). Be to, piktnaudžiavimas finansų sistema siekiant nusikalstamu būdu arba netgi teisėtai įgytas pajamas skirti terorizmo tikslams kelia aiškų pavojų finansų sistemos vientisumui, tinkamam veikimui, reputacijai ir stabilumui. Todėl šioje direktyvoje nustatytomis prevencinėmis priemonėmis turėtų būti siekiama užkirsti kelią manipuliacijoms pajamomis iš sunkių nusikaltimų ir pinigų ar turto kaupimui terorizmo tikslais (5 punktas). Pagal šios Direktyvos 1 straipsnio 1 dalį, direktyvos tikslas – užkirsti kelią ES finansų sistemos panaudojimui pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais. Aiškinant PPTFPĮ normas, jų paskirtį, būtina atsižvelgti į minėtos Direktyvos tikslus ir paskirtį.

38. PPTFPĮ penktojo skirsnio, reglamentuojančio finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų priežiūrą ir jiems galimas taikyti poveikio priemones už šio įstatymo pavestų pareigų pažeidimą, normos nustato įvairias galimas taikyti poveikio priemones, tačiau tiesiogiai neįtvirtina finansų įstaigos ar kitų įpareigotųjų subjektų civilinės atsakomybės už PPTFPĮ nustatytų pareigų pažeidimą. Kita vertus, CK įtvirtinti bendrieji civilinės atsakomybės taikymo pagrindai taip pat nesudaro pagrindo išvadai, jog finansų įstaigai gali būti taikoma civilinė atsakomybė jos kliento atžvilgiu dėl nepakankamos įstatymo pavestos kliento kontrolės pagal PPTFPĮ. Tokios išvados neleidžia padaryti pirmiau aptarti PPTFPĮ ir aptartos direktyvos 2015/849, įgyvendintos minėtu įstatymu, paskirtis ir tikslai. Visos šiame įstatyme įtvirtintos priemonės iš esmės yra skirtos viešajam interesui užtikrinti, tačiau visiškai nėra susijusios su finansų įstaigos ar kitų įpareigotųjų subjektų klientų interesų, saugant jų turtą nuo trečiųjų asmenų kėsinimosi, apsauga. Priešingai, PPTFPĮ normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad įstatyme įtvirtintos priemonės skirtos finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų klientų atliekamoms operacijoms ar sandoriams stebėti ir, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, jas stabdyti arba apie jų atlikimą informuoti šiame įstatyme nuodytas institucijas, t. y. riboti klientų veiklą, atliekamas jų operacijas ar sandorius.

39. Kadangi PPTFPĮ nustatytos priemonės skirtos finansų įstaigos ir jos kliento santykiams reglamentuoti tik tiek, kiek tai susiję su šiame įstatyme įtvirtintų finansų įstaigos kontrolės priemonių kliento atžvilgiu vykdymu, tačiau nereglamentuoja finansų įstaigos ir kliento tarpusavio santykio kita nei įstatymo nustatyta apimtimi, todėl nepakankama finansų įstaigos vykdoma kliento operacijų ar sandorių kontrolė PPTFPĮ kontekste negali lemti finansų įstaigos atsakomybės klientui.

40. Kita vertus, net jeigu ieškovės atlikti mokėjimo nurodymai dėl savo įtartinumo būtų vertinami pagal PPTFPĮ normas, nėra pagrindo sutikti su ieškovės nurodomais argumentais, kad jos atlikti mokėjimai atsakovės turėjo būti vertinami ir stabdomi kaip įtartinos operacijos.

41. PPTFPĮ 2 straipsnio 9 dalyje pateikiamas įtartinos piniginės operacijos ar sandorio apibrėžimas, tačiau ši įstatymo norma tiesiogiai nenurodo nei sumos, kuriai esant operacija gali būti vertinama kaip įtartina, nei operacijos pobūdžio, kuris lemtų jos kaip įtartinos vertinimą. Vien įstatyme įtvirtinta finansų įstaigos ar kitų įpareigotųjų subjektų pareiga nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, kai atliekamos operacijos suma yra tam tikros įstatyme nurodytos vertės, savaime nesudaro pagrindo tokią operaciją vertinti kaip įtartiną. Pagal PPTFPĮ 16 straipsnio 2 dalį, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, nustatę įtartiną piniginę operaciją ar sandorį, nepaisant sumos, privalo tą operaciją ar sandorį sustabdyti, išskyrus minėtoje normoje nustatytas išimtis.

42. PPTFPĮ 16 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad tokios operacijos ir sandoriai objektyviai nustatomi finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams atkreipiant dėmesį į tokią klientų veiklą, kuri, jų nuomone, dėl savo pobūdžio gali būti susijusi su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, vykdant kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymą ir nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, kaip tai nustatyta PPTFPĮ 9 straipsnyje, ir atsižvelgiant į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos patvirtintus įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijus.

43. Minėtų kriterijų dėl įtartinų operacijų ar sandorių, nurodytų Kriterijų 2 punkte, taip pat PPTFPĮ 17 straipsnio 1 dalyje, kontekste pažymėtina, kad bet kuri finansų įstaigos kliento didesnės vertės operacija ar kliento su nauju verslo partneriu, kontrahentu atlikta operacija ar sandoris neturėtų būti vertinami kaip įtartini pagal kurį nors vieną požymį, nes tai trikdytų įprastus verslo santykius be būtino proporcingo poreikio, verstų asmenis dėl kiekvienos naujos operacijos teikti finansų įstaigai papildomus paaiškinimus, pagrindžiančius dokumentus. Be to, pagrįstas ir proporcingas yra skirtingas vertinimas, kai operaciją atlieka su finansų įstaiga nuolatinius, tęstinius santykius turintis klientas, kuris yra atskleidęs finansų įstaigai visą būtiną informaciją, ir vienkartines, atsitiktines operacijas atliekantis klientas, neturintis nuolatinių santykių su finansų įstaiga. Vertinant operaciją dėl jos įtartinumo PPTFPĮ kontekste, turi būti atsižvelgiama į pirmiau nurodytų kriterijų visumą, o ne į kurį nors vieną kriterijų.

44. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog ieškovės atlikti pavedimai Portugalijoje esančiai kredito įstaigai neviršijo ieškovės turimų dienos ir mėnesio operacijų limitų, patvirtinti su ieškovės direktoriui asmeniškai suteikta atpažinimo priemone, nėra neįprasti ieškovės veikloje, kadangi ir anksčiau iš ieškovės sąskaitos mokėjimai buvo atliekami tiek fiziniams asmenims, tarp jų ir užsienio piliečiams, tiek juridiniams asmenims, tarp jų ir užsienio bendrovėms, į banko sąskaitas, esančias tiek Lietuvos, tiek užsienio kredito įstaigose. Taip pat nustatė, jog nėra duomenų, kad pagal ginčo pavedimus lėšų gavėjai būtų buvę įtraukti į viešai skelbiamus asmenų, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, sąrašus, ar objektyvių duomenų, kad šie asmenys būtų susiję su nusikalstamų veikų darymu. Todėl teismai pagrįstai sprendė, kad nebuvo pagrindo stabdyti ieškovės mokėjimo nurodymus.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

45. Remdamasi nutartyje pateiktais išaiškinimais bei argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir netinkamais argumentais dėl PPTFPĮ normų taikymo, tačiau iš esmės pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl nuostolių priteisimo PPTFPĮ normų pagrindu. Todėl apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas šioje nutartyje nurodytais motyvais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

47. Ieškovė, prašydama priteisti patirtų 6098,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė 2023 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 23/11-69, patvirtinančią 3097,60 Eur sumokėjimą advokatui už kasacinio skundo rengimą, bei 2024 m. sausio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 24/01-104, patvirtinančią 3000,80 Eur sumokėjimą advokatui už kasacinio skundo parengimą.

48. Atsakovė, prašydama priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė 2024 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TGSLT2400603, patvirtinančią 7865 Eur sumokėjimą advokatui už teisines paslaugas.

49. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, kasaciniame teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

50. Atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pateiktas tinkamai, tačiau prašoma priteisti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.14 punktuose nustatytus dydžius. Iš atsakovės prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pateiktos bylinėjimosi išlaidų ataskaitos matyti, kad atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro: susipažinimas su teismo nutartimi ir jos motyvais; kliento informavimas apie bylos rezultatą ir konsultacijos dėl tolesnių galimų veiksmų – 200 Eur (maksimali Rekomendacijose nustatyta suma – 200,01 Eur; Rekomendacijų 8.19 punktas); susipažinimas su ieškovės kasaciniu skundu; susitikimas su klientu ir tolesnių veiksmų bei argumentų aptarimas – 1000 Eur (maksimali Rekomendacijose nustatyta suma – 1210,92 Eur, Rekomendacijų 8.19, 8.20 punktai); banko atsiliepimo į kasacinį skundą parengimas – 5100 Eur (maksimali Rekomendacijose nustatyta suma – 3430,94 Eur, Rekomendacijų 8.14 punktas); banko prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimas – 200 Eur (maksimali Rekomendacijose nustatyta suma – 807,28 Eur, Rekomendacijų 8.16 punktas).

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą prašomas priteisti 5100 Eur išlaidų atlyginimas viršija Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytą maksimalų dydį, kuris yra 3430,94 Eur, nusprendžia, kad šios išlaidos mažintinos iki nurodyto maksimalaus dydžio. Taigi, atsakovės prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant atsakovei iš ieškovės 4830,94 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

52. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) (j. a. k. (duomenys neskelbtini) 4830,94 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus trisdešimt Eur 94 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis