Civilinė byla Nr. 3K-3-566/2013
Teisminio proceso Nr. 2-07-3-02850-2012-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2; 44.5.2.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės U. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės U. B. ieškinį atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei dėl neturtinės žalos priteisimo; tretieji asmenys – L. B., J. B., D. V. ir M. V.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas dėl to, ar tarnybos metu nelaimingo atsitikimo metu žuvus kariui, savivaldybė, kuriai priklausančioje teritorijoje įvyko nelaimingas atsitikimas, turi pareigą žuvusiojo išlaikytiniams atlyginti neturtinę žalą.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti jai iš Šiaulių miesto savivaldybės 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad 2009 m. balandžio 20 d., vykdydamas tarnybines pareigas, žuvo jos tėvas A. B., kuris buvo Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Operacijų palaikymo grupės Priešgaisrinės ir gelbėjimo grandies vadas jaunesnysis puskarininkis. 2009 m. balandžio 20 d. vakarą apleistoje neprižiūrimoje teritorijoje į rytus nuo Šiaulių karinio aerodromo kilo gaisras. A. B. apie pastebėtus dūmus pranešė operatyviniam aerodromo budėtojui, instruktavo pareigūnus ir pats dalyvavo gaisro gesinimo darbuose. Tada įvyko nelaimingas atsitikimas – A. B. įkrito į vieną iš iškasų ir žuvo. Teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, priklauso Šiaulių miesto savivaldybei, iškasa nebuvo aptverta, uždengta, pavojinga zona nepažymėta. Šiaulių apygardos prokuratūra 2009 m. birželio 1 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą, nes nustatė, kad A. B. mirtis nesmurtinė ir nepadaryta veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Remiantis krašto apsaugos ministro 2009 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-809 „Dėl kompensacijos išmokėjimo“, mirusiojo žmonai L. B., vaikams ieškovei ir J. B., globotiniams D. V. bei M. V. ir motinai I. P. išmokėta vienkartinė kompensacija – po 51 933,33 Lt. Ieškovės teigimu, išmokėta kompensacija neatlygina visos jos patirtos žalos: dėl tėvo mirties ieškovė patyrė emocinį skausmą, dvasinį sukrėtimą ir kančias, nepatogumus, depresiją, atsirado nerimo jausmas, nemiga, todėl turėjo kreiptis į gydytoją; tėvo žūtis turėjo įtakos ieškovės mokymuisi – šiuo metu studijuoja Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto I kurso dieniniame skyriuje. Ieškovės nuomone, jai padaryta 500 000 Lt neturtinės žalos, už kurią atsakingas atsakovas, kuris neprižiūrėjo jam priklausančios teritorijos, todėl įvyko nelaimingas atsitikimas. Ieškovė pažymėjo, kad terminą kreiptis į teismą su ieškiniu ji praleido dėl svarbių priežasčių – laukė, kol jai bus suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, be to, laiku padavė ieškinį Šiaulių apygardos teismui, kuris atsisakė jį priimti kaip neteismingą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, spręsdamas dėl atsakovo pareikšto reikalavimo taikyti ieškinio senatį, sutiko su atsakovo argumentu, kad ieškinio senaties terminas ieškovei reikšti reikalavimą atlyginti žalą prasidėjo A. B. žūties dieną – 2009 m. balandžio 20-ąją. Šis terminas baigėsi 2012 m. balandžio 21 d., ieškinys teismui paduotas 2012 m. gegužės 10 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi 2012 m. balandžio 2 d., į tai, jog Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu buvo paskirtas kitas advokatas, ieškovė tėvo žūties momentu negalėjo ginti savo teisių teisme savarankiškai, nes buvo nepilnametė, ieškinys buvo pateiktas laiku, bet ne tam teismui, sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti ieškovei praleistą ieškinio senaties terminą.
Teismas, remdamasis CK 6.284 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą, nuostatomis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad darbdavys privalo atlyginti pagal CK 6.284 straipsnį neturtinę žalą, nepriklausomai nuo to, ar asmuo buvo draustas socialiniu draudimu, nes Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nenustatytas neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno teritorinė muitinė v. J. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327/2006">3K-3-327/2006</a>), sprendė, jog ieškovė turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, pažymėjo, kad A. B. buvo profesinės karo tarnybos karys ir žuvo tarnybos metu. Kario šeimos nariams žalos kompensavimas nustatytas specialiajame norminiame akte – krašto apsaugos ministro 2009 m. rugpjūčio 19 d. įsakyme Nr. V-809 „Dėl kompensacijos išmokėjimo“. Juo remiantis ieškovei išmokėta kompensacija. Dėl to, teismo nuomone, atsakovas neturi pareigos atlyginti ieškovei neturtinę žalą, patirtą dėl tėvo žūties.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2013 m. sausio 28 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu, papildomai pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog A. B. buvo profesinės karo tarnybos karys, kompensacija jo žūties atveju buvo išmokėta, vadovaujantis specialaus Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatomis. Šio įstatymo 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karių gyvybė ir sveikata yra privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje valstybės biudžeto lėšomis, o 67 straipsnyje įtvirtinta, jog kario žūties atveju išmokama nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.263 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad kario žūties atveju jo šeimos nariams išmokama kompensacija apima tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Tai, kad, ieškovės teigimu, atsakovas jam priklausančioje teritorijoje, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, aiškiai nepažymėjo pavojingų zonų, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo reikalauti papildomo neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.250 straipsnį.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 28 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai sprendė, kad Krašto apsaugos ministerija atlygino kasatorei visą jos dėl tėvo žūties patirtą žalą. Kasatorės įsitikinimu, dėl A. B. žūties yra ir atsakovo kaltės. 2009 m. balandžio 30 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte buvo nurodytos nelaimingo atsitikimo priežastys: nelaimingas atsitikimas įvyko atviroje teritorijoje, priklausančioje atsakovui, šalia Šiaulių karinio aerodromo, kai degančių medžių, krūmų ir žolės gesinimo metu tamsiu paros metu A. B. įkrito į neuždengtą ir nepažymėtą iškasą teritorijoje. Iškasa neaptverta, neuždengta, pavojinga zona nepažymėta. Aplink iškasą įvairiais atstumais yra daug kitų neuždengtų, neaptvertų, apgriuvusiais šlaitais, įvairaus gylio iškasų. Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346 patvirtintų Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 54 punkte nustatyta, kad, kasant iškasas, kurių šlaitų stabilumo užtikrinimui naudojami sutvirtinimai, sutvirtinimų viršutinė dalis turi išsikišti virš iškasos krašto ne mažiau kaip 0,15 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų 15.1 punkte įtvirtinta, kad kai darbovietėse yra pavojingų zonų, kuriose dėl darbo gali kilti pavojus nukristi darbuotojui ar daiktui, jose turi būti pakankamai apsaugos priemonių, jog į tas zonas nepatektų pašaliniai asmenys. Reikiamų priemonių šiose zonose turi būti imtasi ir darbuotojų apsaugai. Pavojingos zonos turi būti aiškiai pažymėtos. Dėl šių teisės aktų pažeidimų gaisro gesinimo metu A. B. įkrito į neuždengtą, neaptvertą ir nepažymėtą iškasą. Bylą nagrinėję teismai dėl atsakovo kaltės nepasisakė.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose pateiktais argumentais bei prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl neturtinės žalos kario išlaikytiniams jo žūties atveju atlyginimo
Civilinės atsakomybės taikymą reglamentuojančiose CK nuostatose įtvirtinta galimybė asmeniui atlyginti ne tik jo patirtą turtinę, bet ir neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis 1 dalis). Ji gali būti atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) ir tik tada, jeigu asmuo įrodo reikšmingas neturtinei žalai konstatuoti aplinkybes, kurių pavyzdinis sąrašas pateikiamas CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Vienas iš įstatyme įtvirtintų neturtinės žalos atlyginimo pagrindų – kai ji padaryta dėl asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.284 straipsnio 1 dalis).
Šioje byloje sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo kario išlaikytiniams jo žūties atveju priteisimo klausimas. Karo tarnybos metu atsirandantys teisiniai santykiai, be kita ko, ir susiję su karių aprūpinimu, reglamentuojami specialiajame Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme (toliau – Įstatymas). Jo 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karių gyvybė ir sveikata privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje valstybės biudžeto lėšomis. Kariui žuvus dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba dėl tarnybos, išmokama vienkartinė kompensacija (120 atitinkamo laipsnio profesinės karo tarnybos kariui pirmaisiais tarnybos metais nustatyto dydžio mėnesinių tarnybinių atlyginimų (be priedų) vienkartinė kompensacija, bet ne mažiau kaip po 100 Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų kiekvienam kario išlaikytiniui (Įstatymo 67 straipsnio 11 dalis), sumažinta priklausančių išmokėti draudimo iš valstybės biudžeto išmokų dydžiu. Šios kompensacijos mokamos iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų valstybės biudžeto lėšų. Visais atvejais bendra kariui (kariūnui) žuvus išmokamos kompensacijos suma negali viršyti 350 000 Lt (Įstatymo 67 straipsnio 11 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl vienkartinės kompensacijos kario sveikatos sutrikdymo atveju išmokėjimo, nurodyta, kad ji skirta tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio praradimams kompensuoti. Kartu išaiškinta, kad tai, jog specialiajame įstatyme nustatyti konkretūs šios vienkartinės išmokos dydžiai, nereiškia, kad dėl kario sveikatos sutrikdymo atlygintinos žalos dydis įstatymo a priori ribojamas nustatytu tam tikru dydžiu ir visais atvejais yra pakankamas dėl šio sveikatos sutrikdymo kario patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas. Tais atvejais, kai karys, kurio sveikata sutrikdyta dėl atliekamos karo tarnybos, mano, kad jam išmokėta įstatymo nustatyto dydžio vienkartinė išmoka nevisiškai kompensuoja jam padarytą žalą, jis turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti likusią žalos dalį ir įrodinėti patirtos žalos dydį bei kitas būtinas sąlygas taikyti jo nurodytam atsakingu už žalą asmeniui civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. G. v. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-129/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-129/2009">3K-3-129/2009</a>). Nors šie išaiškinimai, minėta, pateikti byloje, kurioje buvo sprendžiamas tinkamo žalos atlyginimo kario sveikatos sutrikdymo atveju klausimas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad tiek kario sveikatos sutrikdymo, tiek jo žūties atveju remiantis specialiuoju įstatymu yra išmokama vienkartinė kompensacija, jie (išaiškinimai) taikytini ir šioje byloje.
Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad 2009 m. balandžio 20 d., vykdydamas tarnybines pareigas, žuvo A. B., kuris buvo Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Operacijų palaikymo grupės Priešgaisrinės ir gelbėjimo grandies vadas jaunesnysis puskarininkis. A. B. išlaikytiniams – žmonai L. B., vaikams ieškovei ir J. B., globotiniams D. V. bei M. V. ir motinai I. P. – išmokėta vienkartinė kompensacija – po 51 933,33 Lt. Ieškovė kreipėsi į teismą, nurodydama, kad priteista kompensacija neatlygina jos patirtos neturtinės žalos, ir prašė priteisti 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad ieškovei išmokėta vienkartinė kompensacija apima tiek jos patirtą turtinę, tiek neturtinę žalą, todėl ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad teismų sprendimas atmesti kasatorės ieškinį remiantis vien tik Įstatyme nustatytos vienkartinės kompensacijos išmokėjimo faktu negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nors teismai pagrįstai nurodė, kad vienkartinė kompensacija apima tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą, tačiau neatsižvelgė į tai, jog šis atlyginimas ribojamas įstatymo nustatytu dydžiu, kuris žalą patyrusio asmens gali būti įvertinamas kaip pakankamas arba nepakankamas jo patirtai žalai atlyginti, ypač atsižvelgiant į tai, kad konkreti asmeniui tenkanti vienkartinės kompensacijos dalis, be kita ko, priklauso nuo žuvusio asmens turėtų išlaikytinių skaičiaus. Dėl to teismai, neįvertinę dėl tėvo (kario) žūties kasatorės patirtų neturtinio pobūdžio praradimų pinigais, neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad išmokėta vienkartinė kompensacija visiškai atlygino kasatorei dėl tėvo žūties patirtą neturtinę žalą. Tokią išvadą teismai būtų galėję padaryti tik ištyrę kasatorės reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindu nurodytas aplinkybes, įvertinę jos patirtos neturtinės žalos dydį pinigais ir konstatavę, kad kasatorės dėl jos tėvo žūties patirtos neturtinės ir turtinės žalos suma yra ne didesnė už jai išmokėtos vienkartinės kompensacijos sumą. Sprendžiant, kokią išmokėtos vienkartinės kompensacijos dalį sudaro neturtinė žala, turi būti nustatoma, kokia turtinė žala (netektas išlaikymas) ir kokiam skaičiui asmenų padaryta bei kiek ji atlyginta. Kiekvienam išlaikytiniui išmokėtos vienkartinės kompensacijos dalis, viršijanti atlygintinos turtinės žalos dydį, gali būti vertinama kaip neturtinės žalos atlyginimas, dėl kurio pakankamumo, žalą patyrusiam asmeniui įrodinėjant didesnį neturtinės žalos dydį, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į pirmiau pateiktus kriterijus. Tačiau bylą nagrinėję teismai visų šių aplinkybių nenustatinėjo ir nevertino, todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Pažymėtina, kad kaip ir kitais neturtinės žalos atlyginimo atvejais, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl kario žūties, gali būti tenkinamas, jeigu nustatomos visos asmens, kuriam pareikštas reikalavimas, civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, atsiradusi žala, neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys ir kaltė (CK 6.246–6.248, 6.250 straipsniai). Įstatyme nustatytais atvejais civilinė atsakomybė gali kilti ir nesant kaltės (vadinamoji griežtoji civilinė atsakomybė). Tačiau nepriklausomai nuo to, ar kaltė yra būtinoji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, kai sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, ją būtina nustatyti kaip vieną iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi pasisakyti, ar neturtinė žala padaryta kaltais asmens veiksmais, kaip konkrečiai šie veiksmai atlikti, kokia kaltės forma ir pan. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad kasatorės patirta neturtinė žala visiškai atlyginta jai sumokėjus vienkartinę kompensaciją specialiojo įstatymo nustatyta tvarka, dėl atsakovo atsakomybės sąlygų buvimo nesprendė ir dėl jų nepasisakė, netyrė ir nevertino atsakovo kaltės, kaip neturtinės žalos dydžio priteisimo kriterijaus.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami neturtinės žalos, patirtos kario išlaikytinių dėl jo žūties, atlyginimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenustatydami kasatorės patirtos neturtinės žalos dydžio, neatskleidė bylos esmės. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinės instancijos teismas turėjo 64,71 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 28 d. nutartį ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Sigitas Gurevičius
Juozas Šerkšnas
