Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-563/2013

Proceso Nr. 2-55-3-02219-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6;

35.4; 35.5; 40.1; 40.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės ir Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. ir ieškovo teisių perėmėjo uždarosios akcinės bendrovės „Edvantus“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Inkaso“ (teisių perėmėjas uždaroji akcinė bendrovė „Edvantus“) ieškinį atsakovui V. B. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 300 003 Lt skolos, 10 800,11 Lt delspinigių, 9328,86 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas.

UAB,,Stiklo briauna“ ir atsakovas V. B. 2008 m. rugpjūčio 15 d. sudarė Statybos rangos sutartį dėl ventiliuojamų fasado darbų vienbučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), atlikimo. Atsakovas įsipareigojo atliktus darbus priimti ir per 21 dieną nuo Baigiamojo darbų atlikimo akto pateikimo pasirašyti arba motyvuotai atsisakyti jį pasirašyti, arba pasirašyti su išlygomis, ir už darbus sumokėti sutartą kainą, t. y. 300 003 Lt. Kadangi atsakovas atliktų darbų nepriėmė, Baigiamojo akto nepasirašė, todėl rangovas 2009 m. rugpjūčio 17 d. Baigiamąjį darbų atlikimo aktą ir pažymą apie atliktų darbų vertę pasirašė vienašališkai ir per antstolį 2009 m. rugsėjo 2 d. įteikė užsakovui V. B. Ieškovas UAB,,Inkaso“, perėmęs reikalavimo teises, pareiškė ieškinį.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 22 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir iš atsakovo ieškovo UAB „Inkaso“ naudai priteisė 300 003 Lt skolos, 10 800,11 Lt delspinigių, 9328,86 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3600,66 Lt žyminio mokesčio.

Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo. Atsakovo teigimu, jis UAB „Stiklo briauna“ pateikė pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, tačiau įmonė 2009 m. rugsėjo 24 d. raštu atsisakė šį reikalavimą tenkinti. Atsakovas 2009 m. spalio 15 d. pateikė UAB „Stiklo briauna“ nesutikimą dėl UAB „Stiklo briauna“ 2009 m. rugsėjo 24 d. rašto, pakartotinai reikalaudamas sumokėti 360 000 Lt nuostolių atlyginimą. Šiame rašte atsakovas taip pat nurodė, kad jau yra sumokėjęs UAB „Stiklo briauna“ 181 000 Lt, ir pabrėžė, kad terminas nuostoliams atlyginti yra suėjęs 2009 m. rugsėjo 1 d., atsakovas 2009 m. spalio 19 d. įskaitė skolą UAB „Stiklo briauna“ – 119 003 Lt – į priešpriešinę UAB „Stiklo briauna“ prievolę atlyginti atsakovo patirtus nuostolius, sudarančius 360 000 Lt, todėl UAB „Stiklo briauna“ liko skolinga atsakovui 240 997 Lt.

Atsakovo teigimu, reikalavimo perleidimo sutartis neteisėta.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovą UAB,,Inkaso“ pakeitė jo teisių perėmėju UAB,,Edvantus“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 10 d. galutiniu sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisė 41 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas, nustatęs, kad atsakovas nesilaikė bendradarbiavimo principo ir vengė priimti atliktus darbus, nepateikė įrodymų apie Statybos rangos sutarties Nr. SB-08/15 7 punkte nustatytą atsiskaitymo būdą ir prievolės tinkamą įvykdymą, o jo pateikti pakvitavimai, pasirašyti A. N., nepatvirtina ir neįrodo jokio ryšio su rangos sutartimi, ieškovo reikalavimą patenkino.

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas pripažino, jog ieškovas (naujasis kreditorius) atsakovą informavo apie reikalavimo perleidimo faktą 2009 m. lapkričio 20 d. pranešimu, nei pradinis, nei naujasis kreditorius nebegali ginčyti skolininko prievolės įvykdymo, kad įstatyme imperatyviai nustatyta, kada ir tarp ko gali vykti ginčas dėl skolininko pervedamų lėšų kreditoriui (CK 6.106 straipsnis), teismas sprendė, kad atsakovo argumentas dėl neteisėto reikalavimo perleidimo neturi jokio teisinio pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas savo reikalavimą grindė patirtais nuostoliais dėl vėlavusių statybos rangos darbų, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų realių nuostolių atsiradimo faktą. Atsakovas iš esmės nereiškė jokių pretenzijų rangovui sutarties galiojimo laikotarpiu, atsisakė pasirašyti atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą. Kadangi darbų trūkumų nenurodymas priėmimo–perdavimo akte eliminuoja užsakovo teisę remtis akivaizdžių darbų trūkumų faktu vėliau, tai teismas padarė išvadą, kad atsakovo įskaitymas yra nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. galutinį sprendimą pakeitė, priteisė iš atsakovo ieškovo UAB „Inkaso“ teisių perėmėjui UAB „Edvantus“ 140 003 Lt skolos, 5040,41 Lt delspinigių, 4353,78 Lt palūkanų ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1680,43 Lt žyminio mokesčio, iš ieškovo UAB „Inkaso“ teisių perėmėjo UAB „Edvantus“ atsakovui – 1920,41 Lt žyminio mokesčio; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Statybos rangos sutarties 7.1 punktą, kuriame nustatyta, kad užsakovas su rangovu atsiskaito pagal rangovo pateiktas ir užsakovo patvirtintas pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, mėnesio atliktų darbų aktus bei patvirtintų aktų pagrindu išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą, todėl skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės prievolę įvykdyti kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės (CK 6.39 straipsnio 1 dalis), bei į tai, kad A. N. išduotuose rašteliuose apie pinigų gavimą nenurodyta, už kokius darbus jis yra priėmęs pinigus iš atsakovo, padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas už atliktus darbus sumokėjo 181 000 Lt UAB,,Stiklo briauna“.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad užsakovas, nesutikdamas su vienašališkai rangovo pasirašytu aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, jog pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą. Toks vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią, kaip ir pasirašytas abiejų šalių, todėl galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu. Atsakovas nagrinėjamoje byloje Baigiamojo atliktų darbų akto neginčija, nors ir nurodo, kad atlikti darbai nėra visai tinkamai baigti, nes per duris tekėjo vanduo, kai kurie stiklai yra subraižyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš atsakovo paaiškinimų galima daryti išvadą, kad jis prievolę sumokėti už atliktus darbus 300 003 Lt pripažįsta, tik reikalauja atlyginti ieškovo padarytus nuostolius dėl sutartyje nustatytų darbų atlikimo terminų pažeidimo, pripažįstant jo padarytą įskaitymą teisėtu prievolės pasibaigimo pagrindu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Statybos rangos sutarties priede Nr. 2 darbų pabaiga nustatyta 2008 m. gruodžio 15 d., o rangovas apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą užsakovui pranešė 2009 m. rugpjūčio 17 d. pateikdamas atliktų darbų aktą, taigi šią dieną pranešė apie darbų pabaigą, konstatavo, kad ieškovas pažeidė darbų atlikimo terminus; sprendė, kad atsakovas įrodė, jog dėl darbų atlikimo terminų pažeidimo patyrė nuostolių, kuriuos sudaro statybos aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), apsauga ir projekto vadovo paslaugos už aštuonių mėnesių laikotarpį, kuris buvo uždelstas. Tai patvirtina byloje pateikta 2008 m. rugpjūčio 1 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, priėmimo–perdavimo aktai, PVM sąskaita–faktūra Nr. ŽVC–IT00005 bei kasos pajamų orderis, iš kurių matyti, kad už suteiktas paslaugas buvo sumokėta 180 000 Lt. Atsakovas taip pat kaip patirtus nuostolius nurodė seno namo, kurį ketino parduoti įsikurdamas (duomenys neskelbtini) naujame name, nuvertėjimą dėl uždelstos statybos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių nuostolių, vertinamų 200 000 Lt, atsakovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, nes nepateikė tai patvirtinančių dokumentų ar kitokių įrodymų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi atsakovas pagrįstai vienašališkai įskaitė į prievolių pagal rangos sutartį atlyginimą jam padarytus 160 000 Lt nuostolius, tai sumažino ieškovui priteistą sumą iki 140 003 Lt, atitinkamai sumažindamas delspinigius ir palūkanas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad po to, kai byla buvo išnagrinėta apeliacine tvarka 2013 m. sausio 21 d. posėdyje, atsakovo atstovas 2013 m. vasario 13 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Vilniaus miesto apylinkės teisme bus išnagrinėta civilinė byla dėl BUAB,,Inkaso“ reikalavimo teisių perleidimo UAB,,Edvantus“ sutarties pripažinimo negaliojančia, sprendė, kad nėra pagrindo vertinti šio prašymo. Išnagrinėtos bylos atnaujinimas yra galimas tik tais atvejais, kai procesinio sprendimo priėmimo metu teismas pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus (CPK 256, 302 straipsniai). Tokių pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl atsakovo atstovo prašymo netenkino.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 20 d. nutarties rezoliucinės dalies dalį, kuria pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. galutinis sprendimas ir priteista iš atsakovo V. B. ieškovo UAB „Inkaso“ teisių perėmėjui UAB „Edvantus“ 140 003 Lt skolos, 5040,41 Lt delspinigių, 4353,78 Lt palūkanų ir 5 procentai metinių palūkanų, suformuluojant ją taip: „Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. galutinį sprendimą, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. preliminarus sprendimas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Inkaso“, kurio teises perėmė UAB „Edvantus“, ieškinį atmesti“. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo (CPK 178, 185 straipsniai). Kasatoriaus teigimu, jis įrodė, kad 181 000 Lt mokėjimą atliko UAB „Stiklo briauna“ komercijos direktoriui tuo metu, kai UAB „Stiklo briauna“ atliko statybos rangos darbus pagal Rangos sutartį. Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kad UAB „Stiklo briauna“ komercijos direktorių ir kasatorių siejo kiti rangos teisiniai santykiai. Ieškovas neįrodė, kad UAB „Stiklo briauna“ dėl komercijos direktoriaus organizuojamo darbo buvo atlikti kiti negu Rangos sutartyje nurodyti darbai. Kasatoriaus teigimu, teismai nustatė įrodinėjimo naštą kasatoriui paneigti aplinkybę, kad pinigai buvo mokėti UAB „Stiklo briauna“ komercijos direktoriui kaip juridinio asmens atstovui, o ne fiziniam asmeniui, nors byloje nenustatyta kitų nei Rangos sutartimi sulygtų darbų užsakymo aplinkybė, kitaip tariant, nesuformuotas dalykas, kurį kasatorius galėtų paneigti.

2. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atstovavimo teisinius santykius, pažeidimo (CK 2.133 straipsnis). Teismai nustatė aplinkybę, kad kasatorius atliko mokėjimą UAB „Stiklo briauna“ komercijos direktoriui, tačiau, kasatoriaus vertinimu, nepagrįstai nekvalifikavo UAB „Stiklo briauna“ komercijos direktoriaus ir kasatoriaus teisinių santykių kaip atstovavimo (CK 2.133 straipsnis). Kasatorius, atlikęs avansinį mokėjimą tuo metu, kai UAB „Stiklo briauna“ atliko darbus, neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo manyti, jog UAB „Stiklo briauna“ komercijos direktorius viršija savo teises ar įgaliojimus. To neįrodinėja ir ieškovas.

3. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisę keisti prievolės įvykdymo būdą (CK 6.39 straipsnis). Teismai vadovavosi CK 6.39 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad kasatorius neturi teisės įvykdyti prievolės kitu būdu, negu nurodyta Rangos sutartyje, t. y. privalo atsiskaityti pagal rangovo pateiktas ir užsakovo patvirtintas pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, mėnesio atliktų darbų aktus ir patvirtintą PVM sąskaitą–faktūrą. Toks teisės aiškinimas, kasatoriaus teigimu, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (2004 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Fabu“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005), nes, aiškinant CK 6.39 straipsnį, laikoma, jog skolininkas turi teisę įvykdyti prievolę kitu būdu negu aptarta pradinėje sutartyje, jeigu tokį įvykdymą priima kreditorius. Kasatoriui atlikus mokėjimą UAB „Stiklo briauna“ komercijos direktoriui, laikoma, kad kasatorius įvykdė prievolę (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). UAB „Stiklo briauna“ neginčijant prievolės įvykdymo, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta, tenka ieškovui – kreditoriui (CK 6.123 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus vertinimu, teismams kvalifikuojant teisinius santykius pagal pirminę Rangos sutartį, buvo ignoruotas faktinis sutarties įvykdymas.

4. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių pareigą atnaujinti bylos nagrinėjimą ir sustabdyti bylos nagrinėjimą. Teismai nenagrinėjo kasatoriaus prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 256 straipsnis) ir sustabdyti bylos nagrinėjimą (CPK 163 straipsnio 3 dalis) iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios teisinė baigtis tiesiogiai turi įtakos nagrinėjamai bylai. Minėtoje civilinėje byloje BUAB „Inkaso“ kreditorius – advokatų kontora „Biguzas ir partneriai“ pateikė ieškinį dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu kasatorių. 2013 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė ieškovui naudotis ir disponuoti reikalavimo teisėmis į kasatorių, kurios buvo perleistos ieškovui pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu ieškovas būtent ir reikalauja kasatoriaus mokėti ieškovui. Dėl to ši nagrinėjama civilinė byla yra išvestinė iš civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini), todėl, Vilniaus miesto apylinkės teismui priėmus palankų sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), išnyktų ginčo pagrindas nagrinėjamoje byloje.

Kasaciniu skundu ieškovo teisių perėmėjas UAB „Edvantus“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalį, kuria sumažinta ieškovui priteista skolos suma iki 140 003 Lt, delspinigiai – iki 5040,41 Lt, palūkanos – iki 4353,78 Lt, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. preliminarų sprendimą bei 2010 m. lapkričio 10 d. galutinį sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CPK 314 straipsnio taikymo. Bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, atsakovas prašymą pridėti naujus įrodymus Lietuvos apeliaciniame teisme įregistravo praėjus trims mėnesiams po apeliacinio skundo pateikimo, t. y. 2011 m. vasario 8 d., ir pridėjo Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, 2008 m. rugpjūčio 1 d. sudarytą su UAB „ŽVC“, kurios 100 proc. akcijų valdančiu akcininku buvo atsakovas, šios sutarties priedus, priėmimo–perdavimo aktus, 2009 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą–faktūrą bei kasos pajamų orderį ir kasos pajamų kvitą, UAB „ŽVC“ 2012 m. vasario 7 d. raštą Nr. 02-12/015, kad šiuos dokumentus atsakovo atstovui pateikė UAB „ŽVC“. Ieškovo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas V. B. yra viena pateiktos sutarties šalių, taip pat yra pasirašęs mokėjimo dokumentą – kasos pajamų orderį, įvertinus pateiktų dokumentų datas, kasos pajamų orderio kvito, skirto sumokėjusiam grynuosius pinigus asmeniui, reikšmę, akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu visos šios operacijos iš tikrųjų vyko, atsakovas V. B. turėjo ir galėjo pateikti šiuos dokumentus teismui dar bylą nagrinėjant pirmąja instancija. Ieškovo teigimu, atsakovo prašyme nurodyti teiginiai, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kai jis susipažino su galutinio teismo sprendimo motyvais ir jų negalėjo laiku gauti iš UAB „ŽVC“, vertintini kritiškai. Atsakovas dar pirmosios instancijos teisme galėjo pasinaudoti įrodymų išreikalavimo institutu, tą patį galėjo padaryti ir pateikdamas apeliacinį skundą. Nebuvo nė vienos CPK 314 straipsnyje nurodytų išimčių, kurias, atsakovui įrodžius, galėjo būti netaikytas draudimas priimti naujus įrodymus nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas buvo pakeistas remiantis vien naujai pateiktais įrodymais, kurie dėl atsakovo nesąžiningumo nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, o apeliacinėje instancijoje priimti bylos nagrinėjimo metu prieš pat baigiamąsias kalbas.

2. Dėl CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 330 straipsnio, 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktą, nenurodė, kaip pakeitė teismo išvadą – ieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies.

CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta apeliacinės instancijos teismo teisė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o 330 straipsnyje – kad pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra tik tada, kai nustatomas materialiosios teisės normų pažeidimas. Visoje apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodyta ir nenustatyta nė vieno materialiosios teisės normų pažeidimo, lėmusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimą.

3. Dėl CK 6.130, 6.131 straipsnių, reglamentuojančių įskaitymą, ir CPK 185 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų įvertinimą, taip pat CK normų, reglamentuojančių kreditoriaus interesų gynimą, taikymo. Sprendžiant įskaitymo, kaip prievolės pasibaigimo, teisėtumo klausimą, aktualu ne tik patikrinti, ar įskaitymas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas sąlygas, bet ir įvertinti įskaitymo pagrindus tuo aspektu, ar skolininko atliktas įskaitymas nepažeidžia kreditoriaus interesų. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme pateikė neva 2008 m. rugpjūčio 1 d. sudarytą atlygintinų paslaugų sutartį, pagal kurią jis iš UAB „ŽVC“ užsakė projekto vadovo ir apsaugos paslaugas, ir teigia, kad pagal šią sutartį UAB „ŽVC“ yra sumokėjęs 180 000 Lt. Išlaidas savo statomo namo apsaugai ir projekto vadovui atsakovas laiko nuostoliais, kuriuos patyrė dėl to, kad UAB „Stiklo briauna“ pavėlavo atlikti rangos darbus. Remdamasis šia sutartimi, atliko 119 003 Lt nuostolių įskaitymą. Atsakovas V. B. nuo 2004 m. gegužės 20 d. iki 2009 d. balandžio 24 d. (t. y. beveik visą atlygintinų paslaugų sutartyje nurodytą laikotarpį) turėjo 100 proc. UAB „ŽVC“ akcijų. Taigi atsakovas savo mokėtiną įsiskolinimo sumą kreditoriui (ieškovui) mažina remdamasis sandoriu, sudarytu su juridiniu asmeniu, kurio vienintelis dalyvis tuo metu jis buvo. CK 6.67 straipsnio 2 dalis nustato prezumpciją, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio dalyvis jis yra. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šios aplinkybės, o atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė.

Apeliacinės instancijos teismui naujų įrodymų pridėjimo klausimą išsprendus pažeidžiant CPK 314 straipsnį, prieš pat baigiamąsias kalbas, kasatoriui, ką tik įtrauktam į bylą ieškovo procesinių teisių perėmėjui, galimybės atsikirsti dėl naujų įrodymų nebuvo. Atsakovo pateikti dokumentai kelia ir daugiau pagrįstų abejonių, kad atsakovo ir jo valdomos UAB „ŽVC“ sutartis buvo sudaryta specialiai įskaitymui atlikti po to, kai prasidėjo ginčas dėl sumokėjimo už atliktus rangos darbus. Tai ir galėjo būti viena pagrindinių priežasčių, dėl ko atsakovas šių įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teisme.

CK 6.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Ieškovo teigimu, byloje nesant duomenų apie tai, kad atsakovas siuntė, o UAB „Stiklo briauna“ gavo pranešimą apie prievolės įskaitymą, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo išvadai, kad pranešimas kitos prievolės šalies buvo gautas ir prievolė pasibaigė įskaitymu. Priimant sprendimą dėl įskaitymo pagrįstumo, nebuvo atsižvelgta į CK 6.131 straipsnio 1 bei 2 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas taisykles ir išaiškinimus dėl įskaitymo pranešimo tvarkos.

Nors atsakovas tiek savo pranešime nurodė įskaitantis 119 003 Lt, tiek visuose procesiniuose dokumentuose nurodoma, kad įskaitymu pasibaigusi 119 003 Lt prievolė ieškovui, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pagrįstai vienašališkai įskaitė į prievolių pagal rangos sutartį atlyginimą jam padarytus 160 000 Lt nuostolius, todėl pirmosios instancijos tesimo sprendimą pakeitė, sumažindamas ieškovui priteistą skolos sumą iki 140 003 Lt.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovo teisių perėmėjas prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad nors kasaciniame skunde teigiama, kad keliami teisės klausimai, tačiau iš tikrųjų siekiama, kad būtų išnagrinėtos faktinės aplinkybės.

Atsakovas nuo jam pareikšto ieškinio sumokėti 300 003 Lt už atliktus statybos rangos darbus ginasi tuo, kad dalis jo prievolės baigėsi 181 000 Lt prievolės įvykdymu. Taigi pareigą įrodyti, kad prievolė baigėsi tinkamu įvykdymu, turi atsakovas, o ne ieškovas, kaip bandoma pateikti kasaciniame skunde (CPK 178 straipsnis).

Byloje pateikti rašteliai, kad 2009 m. vasario 27 d. A. N. gavo 26 000 Lt už atliktus darbus (duomenys neskelbtini) (hidroizoliacijos darbai); 2009 m. kovo 18 d. A. N. gavo 25 000 Lt už (duomenys neskelbtini) objekto parapetų hidroizoliaciją; 2009 m. balandžio 17 d. gavo 100 000 Lt; 2009 m. gegužės 20 d. gavo 30 000 Lt už žaliuzių laikiklius. Tačiau šiuose rašteliuose nurodyti darbai skiriasi nuo darbų, atliktų pagal ginčo rangos sutartį.

Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo argumentais dėl prievolės įvykdymo, nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas apskritai kokiu nors būdu įvykdė savo prievolę sumokėti rangovui už ginčo rangos sutartyje nurodytus rangos darbus, kad buvo kreditoriaus UAB „Stiklo briauna“ sutikimas, jog atsakovas savo prievolę galėtų vykdyti kitu būdu ar kitam asmeniui, ar kad kreditorius UAB „Stiklo briauna“ priėmė atsakovo prievolės įvykdymą.

Nesutikdamas su atsakovo argumentais dėl bylos sustabdymo, ieškovas nurodė, kad atsakovas suinteresuotas, jog byloje ieškovas būtų BUAB „Inkaso“, o ne UAB „Edvantus“, nes su BUAB „Inkaso“ bankroto administratoriumi pavyko susitarti, jog, V. B. sumokėjus 12 000 Lt, ieškovas atsisako visų savo 300 003 Lt viršijančių reikalavimų V. B. Tai patvirtina byloje apeliacinėje instancijoje pateikta BUAB „Inkaso“ ir V. B. atstovo sudaryta taikos sutartis.

Atsiliepimu į ieškovo teisių perėmėjo kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentai:

1. Dėl CPK 314 straipsnio. Tik pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindu paaiškėjo, kad neužteko įrodymų įskaitymui pagrįsti, todėl būtinybė pateikti papildomus įrodymus ir tokiu būdu atsakovui tinkamai apginti savo pažeistas teises atsirado tik apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovo teigimu, jis objektyviai negalėjo pateikti papildomų įrodymų kartu su apeliaciniu skundu. Atsakovas neturėjo UAB „ŽVC“ akcijų tuo metu, kai atsirado būtinybė pateikti papildomus įrodymus, t. y. 2010 m. lapkričio 10 d., galutinio sprendimo priėmimo momentu, nes neteko akcijų 2009 m. balandžio 24 d. Taigi kasatoriaus argumentas, kad atsakovas faktiškai valdė UAB „ŽVC“ ir galėjo lengvai gauti papildomus įrodymus, yra nepagrįstas įrodymais (CPK 178 straipsnis).

Atsakovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagristai priėmė papildomus įrodymus, nes tai neužvilkino proceso, papildomi įrodymai kartu su apeliaciniu skundu buvo išsiųsti ieškovui, kuriam buvo suteikta teisė pateikti savo atsikirtimus; atsakovas nepiktnaudžiavo teise, nes būtinybė pateikti įrodymus atsirado apeliacinės instancijos teisme.

2. Dėl CPK 270, 330 straipsnių. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Kadangi kasatoriaus naudai skundžiama nutartimi priteista ne visa ieškiniu prašyta suma, o tik dalis jos, todėl savaime suprantama, jog pareikštas ieškinys dėl atsakovo buvo patenkintas iš dalies.

Pirmosios instancijos sprendimo pakeitimo pagrindai yra aiškūs, todėl kasatoriaus nurodomi argumentai dėl CPK 330 straipsnio pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti ir nesudaro pagrindo tenkinti kasatoriaus kasacinio skundo.

3. Dėl CK 6.130, 6.131 straipsnių taikymo. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė įskaitymo institutą. Kasatoriaus įrodinėjamos aplinkybės nepaneigia atsakovo patirtų nuostolių dydžio.

Atsakovas pateikė prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą, kol įsiteisės teismo sprendimas Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 2-7831-129/2013 pagal advokatų kontoros „Biguzas ir partneriai“ ir UAB „Pinus Mugo“ netiesioginį ieškinį BUAB „Inkaso“ vardu dėl 2010 m. gruodžio 20 d. UAB „Edvantus“ ir BUAB „Inkaso“ susitarimo „Dėl 2009 m. lapkričio 20 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2009/11/20-4 pabaigos“ pripažinimo negaliojančiu.

Atsakovo teigimu, actio Pauliana byloje yra ginčijama Reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimą nagrinėjamoje byloje. Tuo atveju, jeigu ieškinys actio Pauliana byloje bus patenkintas, Reikalavimo teisių perleidimo sutartis bus pripažinta negaliojančia. Dėl to ieškovas neturėtų reikalavimo teisės į atsakovą ir nagrinėjamoje byloje nebūtų laikomas byloje dalyvaujančiu asmeniu, todėl, be kita ko, negalėtų būti nagrinėjamas ir ieškovo kasacinis skundas.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme specifika yra ta, kad kasacinis teismas apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu. Taigi, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas vadovaujasi bylą išnagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir pats nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių. Bylos faktinės aplinkybės yra materialiosios teisės normų taikymo pagrindas, todėl kasacinis teismas, aiškindamasis, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, gali analizuoti fakto klausimus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Abi bylos šalys, įgyvendindamos CPK 342 straipsnyje įtvirtintą kasacinio proceso iniciatyvos teisę, padavė pagal atitinkamą struktūrą surašytus kasacinius skundus. Tačiau teisėjų kolegija, pateikdama savo argumentus dėl kasacinių skundų, nėra suvaržyta jų struktūros, todėl apibendrintus argumentus dėl abiejų kasacinių skundų nutartyje pateikia priklausomai nuo jų svarbos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos apmokėti ieškovui už atliktus statybos rangos darbus ir ieškovo pareigos atlyginti atsakovui nuostolius dėl laiku neatliktų darbų.

Dėl užsakovo prievolės atsiskaityti pagal rangos sutartį įvykdymo

Skolininko pareigas vykdant sutartį apibrėžia prievolės dalykas, t. y. skolininko veiksmai, kuriuos tinkamai atlikus prievolė pasibaigs. Prievolės dalykas lemia, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės (CK 6.39 straipsnio 1 dalis). Jei asmuo įvykdys prievolę ne tokiu būdu, kaip reikalauja prievolės dalykas, jis bus laikomas pažeidusiu sutartį. Norėdamas įvykdyti prievolę kitokiu, nei sutarta, būdu, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), kuris yra sąžiningumo principo (CK 6.4 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis) išraiška, skolininkas privalo suderinti tai su kreditoriumi.

Byloje teismų nustatyta, kad UAB,,Stiklo briauna“ ir atsakovas V. B. Statybos rangos sutartimi susitarė dėl ventiliuojamų fasado darbų vienbučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), atlikimo. Atsakovas įsipareigojo už atliktus darbus sumokėti 300 003 Lt (Sutarties 3.1 punktas).

Byloje nėra ginčo dėl atsakovo prievolės sumokėti už atliktus darbus. Tačiau, kasatoriaus V. B. teigimu, jis įrodė, kad 181 000 Lt mokėjimą atliko UAB „Stiklo briauna“ komercijos direktoriui, kai UAB „Stiklo briauna“ atliko statybos rangos darbus pagal Rangos sutartį, tačiau teismai netinkamai vertino įrodymus, todėl padarė priešingas išvadas.

Statybos rangos sutarties 7.1 punkte nustatyta, kad užsakovas su rangovu atsiskaito pagal rangovo pateiktas ir užsakovo patvirtintas pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę, mėnesio atliktų darbų aktus bei patvirtintų aktų pagrindu išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą. Byloje nustatyta, kad tokie dokumentai atsakovui nebuvo išrašyti, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teismai teisingai sprendė, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturėjo teisės prievolę įvykdyti kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės (CK 6.39 straipsnio 1 dalis).

CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.).

Rangos sutartyje šalys labai aiškiai susitarė dėl darbų apimties (CK 6.193 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad byloje pateiktuose rašteliuose dėl apmokėjimo UAB „Stiklo briauna“ komercijos direktoriui juose nurodyti darbai skiriasi nuo tų, kurie buvo sulygti Rangos sutartimi. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus (rašytinius įrodymus, liudytojo A. N. paaiškinimus), sprendžia, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog su rangovu UAB,,Stiklo briauna“ už atliktus darbus pagal Rangos sutartį nebuvo atsiskaityta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Dėl nuostolių pagal Rangos sutartį dydžio

Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį (CPK 178 straipsnis). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Civilinės atsakomybės taikymui svarbu, kad būtų priteisiamos tik tos išlaidos, kurios yra būtinos realiam kreditoriaus turtinės padėties atkūrimui, priežastiniu ryšiu susijusios su žalos padarymu bei patikimai įrodytos. Be to, jos turi būti protingos ir pagrįstos. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB,,Leandra“, bylos Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. firma,,Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-62/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių Rangos sutartyje nustatytas konkretus jos įvykdymo terminas (Sutarties 4.2 punktas), o šalių sudarytos Statybos rangos sutarties priede Nr. 2 darbų pabaiga nustatyta 2008 m. gruodžio 15 d. Rangovas apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą užsakovui pranešė 2009 m. rugpjūčio 17 d., pateikdamas atliktų darbų aktą, taigi šią dieną užsakovui pranešė apie darbų pabaigą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad rangovas pažeidė darbų įvykdymo terminą.

Už sutarties pažeidimą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda tada, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), bet ir padarytą žalą bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.249 straipsnis). Dar viena iš būtinųjų sąlygų taikyti skolininkui sutartinę civilinę atsakomybę yra kaltė, kuri pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

Žalos dydis – fakto klausimas, susijęs su bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu (CPK 178 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas kaip atsakovo patirtus nuostolius dėl ieškovo darbų atlikimo terminų pažeidimo pripažino 160 000 Lt, kuriuos sudaro statybos aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), apsauga ir projekto vadovo paslaugos už aštuonių mėnesių laikotarpį, kuris buvo uždelstas (terminas nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 17 d.). Dėl to teismas pripažino, kad atsakovas pagrįstai vienašališkai įskaitė į prievolių pagal rangos sutartį atlyginimą jam padarytus 160 000 Lt nuostolius, todėl sumažino ieškovui priteistą sumą iki 140 003 Lt. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo pateiktu nuostolių dydžio apskaičiavimu ir įskaitymu, atkreipia dėmesį į keletą šiuo atveju reikšmingų aspektų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo, be pakankamo pagrindo pripažino, kad atsakovas visus juos patyrė dėl ieškovo neteisėtų veiksmų. Kaip matyti iš atsakovo apeliaciniam teismui pateiktos 2008 m. rugpjūčio 1 d. Atlygintinų paslaugų teikimo sutarties priedo Nr. 1, paslaugų teikėjas klientui (atsakovui) teikė projektų vadovo paslaugas statybos rangos darbus vienbučiame gyvenamajame name atlikti ir statybos aikštelės apsaugos paslaugas. Iš šios sutarties nėra pagrindo spręsti, kad projekto vadovo ir statybos aikštelės paslaugos buvo teikiamos išimtinai tik ginčo Rangos sutarties vykdymui. Dėl to nėra patikimai įrodyta, kad visi atsakovo nuostoliai patirti tik dėl Rangos sutarties įvykdymo termino pažeidimo. Pažymėtina, kad ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą kėlė pagrįstų abejonių dėl atsakovui teiktų atlygintinų paslaugų būtinumo, jų kainos, apeliacinėje instancijoje naujai pateiktų įrodymų patikimumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertino ir pateiktų duomenų nepatikrino.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atsižvelgiant į statybos rangos sutarties specifiką, įstatymų leidėjas specialiai aptarė tokios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti (CK 6.691 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad, vykdant rangos sutartį, svarbu laikytis šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principo, ši pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, o šalis, nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę – nepriimti atliktų darbų ir nemokėti rangovui už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005; kt.). Teismai nustatė, kad atsakovas ieškovui pretenziją dėl sutartinių darbų atlikimo terminų pažeidimo ir kokybės pareiškė 2009 m. rugpjūčio 17 d., t. y. tą pačią dieną, kai jam buvo pranešta apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą ir pateiktas Baigiamasis atliktų darbų aktas, taigi atsakovas šio akto nepasirašymo priežastis nurodė pretenzijoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančią šalių susirašinėjimo medžiagą, vertina, kad šalių elgesys vykdant sutartį neatitinka CK 6.691 straipsnyje įtvirtintos pareigos bendradarbiauti. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, svarbu įvertinti abiejų sandorio šalių elgesį vykdant rangos sutartį.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pažymi, kad, sprendžiant dėl nuostolių pagrįstumo, turėjo būti įvertintos visos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant nuostolių faktą ir jų dydį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, iš skundžiamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai neanalizavo byloje pateiktų įrodymų dėl nuostolių fakto ir dydžio, jų nevertino visų faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų kontekste, neteisingai sprendė nuostolių atlyginimo dydžio klausimą, o skundžiamoje apeliacinės instancijos nutartyje nurodyti motyvai dėl nuostolių ir jų įskaitymo nėra pakankami ir reikiamai pagrįsti. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. galutinį sprendimą, kuriuo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. preliminarus sprendimas, ir priteisti iš atsakovo V. B. ieškovo UAB „Inkaso“ teisių perėmėjui UAB „Edvantus“ 140 003 Lt skolos, 5040,41 Lt delspinigių, 4353,78 Lt palūkanų ir 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Kadangi byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai klausimas dėl civilinės bylos sustabdymo kasacinės instancijos teisme nespręstinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), šioje byloje yra 22,81 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. lapkričio 13 d. pažyma). Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 20 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. galutinis sprendimas, sumažinant iš atsakovo V. B. ieškovo UAB „Inkaso“ teisių perėmėjui UAB „Edvantus“ priteistą skolą iki 140 003 Lt, delspinigius – iki 5040,41 Lt, palūkanas – iki 4353,78 Lt, ir bylą dėl šios dalies perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Janina Januškienė