A. M. pagal BK 129 str., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-261-511/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29039-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1; 1.2.3.1.1; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 13 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 258 straipsnio 2 dalį areštu dvidešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

Iš A. M. priteista: nukentėjusiajam L. B. 800 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam A. S. (A. S.) 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai A. Si. 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai S. A. 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiosioms S. A. ir A. Si. po 800 Eur išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 13 d. nutartimi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro ir nuteistojo A. M. gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.

Taip pat Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu V. K. (V. K.) išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 237 straipsnio 1 dalį ir 238 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, J. S. (J. S.), J. K. (J. K.) ir S. R. (S. R.), vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir ši baudžiamosios bylos dalis jiems nutraukta, S. R., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 258 straipsnio 2 dalį pagal laidavimą ir ši baudžiamosios bylos dalis jam nutraukta. Dėl šių asmenų kasacinių skundų byloje nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. M. nuteistas:

1.1. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad nužudė kitą žmogų, būtent: būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, 2020 m. liepos 22 d. apie 0.05 val., važiuodamas V. K. vairuojamu taksi automobiliu „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tame pačiame automobilyje sėdint R. A. ir L. B., tarp jo (A. M.) ir R. A. įvykus žodiniam konfliktui, išsitraukė su savimi turimą šaunamąjį ginklą „Zoraki 2918-B“, kurio šovinių dėtuvėje buvo ne mažiau kaip 9 vnt. perdirbtų savadarbių šovinių, ir nukreipė jį į R. A.. V. K. sustabdžius automobilį ir paprašius keleivius išlipti, R. A. ir A. M. išlipus ir toliau konfliktuojant, A. M. tyčia iš minėto ginklo ne mažiau kaip tris kartus šovė į nukentėjusįjį ir vieną kartą pataikė į jo pilvo kairę pusę. Dėl kiaurinio plonųjų žarnų bei jų pasaito pažeidimo, minkštųjų audinių kraujosruvos apie žarnas, jų pasaituose ir didžiojoje taukinėje, kairės bendrosios klubinės arterijos pažeidimo A. M. padarė šiam sunkų sveikatos sutrikdymą, kurio komplikacija – vidinis nukraujavimas, dėl to R. A. įvykio vietoje mirė;

1.2. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad nukentėjusiajam L. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą, būtent: apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, 2020 m. liepos 22 d. apie 0.15 val. (duomenys neskelbtini), konflikto metu iš perdirbto šaunamojo ginklo „Zoraki 2918-B“ iššovė ne mažiau kaip keturis kartus į nuo jo nubėgantį L. B., vieną kartą į jį pataikė, taip nugaros kairėje pusėje jam padarė žaizdą, vertinamą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas;

1.3. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, būtent: 2018 m. lapkričio mėn., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, Gariūnų turgavietėje, esančioje Vilniuje, Gariūnų g. 49, iš tyrimo nenustatyto asmens už 250 Eur įsigijo du fabrikinės gamybos 9 mm kalibro dujinius pistoletus „Zoraki 2918-B“ ir „Zoraki 914-B“, skirtus šaudyti 9 mm kalibro pistoletų dujiniais ir garsiniais šoviniais, ir 50 vnt. garsinių šovinių, juos laikė savo namo rūsyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Ne vėliau kaip iki 2020 m. liepos 21 d. dujinių pistoletų vamzdyje pragręžė įvores ir taip pagamino pistoletus, tinkamus šaudyti 9 mm kalibro pistoletų šoviniais, užtaisytais guminėmis kulkomis, o iš įgytų 50 vnt. 9 mm kalibro garsinių šovinių pašalino žalios spalvos plastikinio kamštelio viršutinę dalį ir įstatė 6,2 mm skersmens grankulkes. Dalį šovinių iššaudė į taikinį, o likusius šovinius – ne mažiau kaip 24 vnt. perdirbtų fabrikinės gamybos 9 mm kalibro tinkamų šaudyti garsinių šovinių, pritaikytų šaudyti iš 9 mm kalibro dujinių pistoletų, draudžiamų civilinėje apyvartoje, ir du fabrikinės gamybos 9 mm kalibro tinkamus šaudyti dujinius pistoletus „Zoraki 2918-B“ ir „Zoraki 914-B“ be išsukamųjų įvorių, draudžiamus civilinėje apyvartoje, laikė su savimi iki 2020 m. liepos 21 d. Tą pačią dieną, nenustatytu laiku, ginklus ir šaudmenis iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), atgabeno į darbą, esantį Vilniuje, Gariūnų g. 49, ir ten laikė iki tos pačios dienos 23 val. Vėliau taksi automobiliu „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), juos nugabeno iki (duomenys neskelbtini). Dalį – ne mažiau kaip 7 vnt. šaudmenų – su pistoletu „Zoraki 2918-B“ iššaudė nužudydamas R. A. ir nežymiai sužalodamas L. B., o likusius, išskyrus vieną šaudmenį, rastą 2020 m. liepos 23 d. apie 10.29–12.10 val. papildomos įvykio vietos apžiūros metu, – ne mažiau kaip 15 vnt. šaudmenų ir šaunamuosius ginklus „Zoraki 2918-B“ ir „Zoraki 914-B“ iš įvykio vietos po nusikaltimo padarymo nurodytu automobiliu nugabeno į Gariūnų turgavietę, esančią Vilniuje, Gariūnų g. 49, kur prie darbo vietos – (duomenys neskelbtini) – paslėpė tarp automobilių padangų, o 2020 m. liepos 23 d. apie 8.20 val., siekdamas paslėpti nusikaltimo padarymo įrankį, realizavo J. S., šie rasti jo bute 2020 m. liepos 24 d. apie 16.40–17.20 val. atliktos kratos metu ir vienas šaudmuo rastas striukės kišenėje;

1.4. pagal BK 258 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai realizavo nešaunamąjį ginklą, būtent: 2020 m. liepos 23 d. apie 8.20 val. J. S. pardavė pramoninės gamybos turistinį peilį, turintį automatiškai atsilenkiančią bei užsifiksuojančią 85 mm ilgio geležtę, priskiriamą civilinėje apyvartoje draudžiamiems šaltiesiems nešaunamiesiems ginklams, kurį jis ne vėliau kaip iki 2020 m. liepos 21 d. tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ir iki 2020 m. liepos 21 d. 23 val. laikė darbo vietoje, (duomenys neskelbtini). Vėliau šį ginklą automobiliu „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikydamas prie savęs, 2020 m. liepos 22 d. apie 1 val. atgabeno į Gariūnų turgavietę, esančią Vilniuje, Gariūnų g. 49, ir savo darbo vietoje – (duomenys neskelbtini) – paslėpė tarp automobilių padangų, o 2020 m. liepos 23 d. apie 8.20 val. jį pardavė J. S., nežinojusiam apie šį ginklą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. M. gynėjas advokatas V. Dovidaitis prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. (skunde klaidingai nurodyta 2022 m. spalio 15 d.) nuosprendžio dalį, kuria A. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 13 d. nutarties dalį, kuria dėl šios bylos dalies apeliacinis skundas buvo atmestas, ir baudžiamąją bylą A. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį nutraukti; 2) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. (skunde klaidingai nurodyta 2022 m. spalio 15 d.) nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 13 d. nutarties dalis, kuriomis buvo išspręstas A. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį paskirtų bausmių subendrinimo klausimas, ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, už šias veikas paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirti A. M. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, o bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti vieneriems metams; 3) nukentėjusiųjų L. B., A. S., A. Si., S. A. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. M. kaltės padarius nusikaltimus, nurodytus BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, padarytos objektyviai neįvertinus bylos įrodymų, pažeidžiant iš nekaltumo prezumpcijos principo kylantį reikalavimą visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Dėl to buvo padarytas esminis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą skirdamas bausmę A. M.. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, vertindamas bylos įrodymus pats pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl visų apeliacinio skundo argumentų (BPK 330 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų pažeidimai).

2.2. Nuteistojo A. M. veiksmai neteisingai kvalifikuoti kaip tyčinis R. A. nužudymas ir tyčinis L. B. nežymus sveikatos sutrikdymas ir fizinio skausmo sukėlimas. Pagal bylos aplinkybes, A. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, todėl byla A. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį turi būti nutraukta.

2.3. Cituojant teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatytų būtinosios ginties sąlygų, pažymima, kad: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kurio pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan.; 2) kėsinimasis turi būti realus, t. y. egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus (reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški); 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-142-303/2021, 2K-194-387/2021). Teismų praktikoje reali žalos grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016).

2.4. Priešingai nei konstatavo žemesnės instancijos teismai, pagal byloje nustatytas aplinkybes, A. M. šaunamąjį ginklą prieš R. A. panaudojo besigindamas nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei gresiančio abiejų nukentėjusiųjų užpuolimo. Padarydami priešingą išvadą, teismai netinkamai įvertino automobilyje kilusio konflikto užuomazgas ir visų dalyvavusių įvykyje asmenų elgesį. V. K., turintis patirties pavėžėjimo versle, parodė, kad nukentėjusiųjų sukelta situacija nebuvo įprasta, ją vertino kaip pavojingą. V. K. ir A. M. iki įvykio nukentėjusiųjų nepažinojo, todėl negalėjo prognozuoti nukentėjusiųjų elgesio, ypač kai nukentėjusieji dar buvo ir neblaivūs. Tai, kad A. M. turėjo pagrindą vertinti situaciją kaip pavojingą jo ir V. K. sveikatai ir gyvybei, galima spręsti iš nukentėjusiųjų elgesio tik įsėdus į automobilį. Automobilyje L. B. nuo pat pradžių su A. M. kalbėjo pakeltu tonu, bevažiuojant R. A. pasakojo apie savo kaip nusikaltėlio praeitį, visos kelionės metu nukentėjusieji elgėsi įžūliai, automobilyje gėrė su savimi turimą alkoholį, tarpusavyje kalbėjosi tik jiems suprantama čigonų kalba, be to, L. B. vis paimdavo į rankas turimą kirvuką ir jį demonstruodamas akivaizdžiai norėjo įbauginti V. K. ir A. M.. Trumpam sustojus ir L. B. nuėjus į degalinę, iš degalinės išėjusios nepažįstamos merginos buvo akivaizdžiai išsigandusios ir gestais prašė kviesti policijos pareigūnus, o grįžęs L. B. liepė kuo greičiau važiuoti iš degalinės.

2.5. Bevažiuojant toliau tarp A. M. ir R. A. kilo konfliktas, nes pastarasis užsirūkė, nors V. K. automobilio galinėje sėdynėje sėdintiems asmenims rūkyti neleido. Po šio konflikto nukentėjusieji tarpusavyje pradėjo garsiai, pakeltu tonu kalbėti, buvo galima suprasti, kad jie yra nepatenkinti. R. A. pakartotinai užsirūkius ir A. M. dėl to pasakius pastabą, R. A. pradėjo šaukti, sudavė A. M. kelis smūgius į petį, be to, A. M. pasirodė, kad R. A. rankoje turėjo ir peilį, todėl A. M. išsitraukė ginklą, nukreipė jį į R. A. ir liepė išlipti iš automobilio. Nukentėjusieji neišlipo, priešingai, L. B. kirvuku grasino V. K., kad šis lieptų A. M. paslėpti ginklą. Konfliktui besitęsiant, išlipę iš automobilio A. M., L. B. ir R. A. atsistojo už automobilio bagažinės, abu nukentėjusieji stovėjo artimu atstumu veidais į A. M.. L. B., kairėje rankoje laikydamas kirvuką, dešine ranka sudavė A. M. į galvą. Smūgiuodamas L. B. dar ir užvirto ant A. M., dėl to A. M. iššovė. Iš karto po A. M. šūvio L. B. pradėjo bėgti, o A. M. iššovė dar 2–4 kartus į tą pusę, kur bėgo L. B., bet nesitaikydamas į nubėgantį nukentėjusįjį, labiau dėl patirto šoko, iš išgąsčio norėdamas nukentėjusiuosius pagąsdinti.

2.6. Nurodytos aplinkybės sudarė sąlygas manyti, kad nukentėjusieji iš anksto be jokio aiškaus pagrindo buvo nusiteikę agresyviai, grasino susidoroti su A. M. ir V. K., jų elgesys buvo neprognozuojamas ir pavojingas. Nukentėjusiųjų girtumas tik dar labiau padidino tokio elgesio riziką, ypač kai nukentėjusieji su savimi dar turėjo ir įrankius, pritaikytus asmenims fiziškai žaloti. Reikšmę situacijos įvertinimui turėjo nagrinėjamas įvykis ir jo laikas – nakties metas, nuošali vieta nepažįstamoje vietovėje. Taigi, A. M., būdamas labai arti prie nukentėjusiųjų, suvokdamas, kad abu nukentėjusieji turi pavojingus, kūną žalojančius įrankius (kirvuką ir peilį) ir agresyviai šaukdami artinasi, galėjo suprasti, jog egzistuoja realus pavojus ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei. Darytina išvada, kad A. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, neturėdamas tyčios ne tik nužudyti, bet ir sužaloti nukentėjusiuosius, atremdamas pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi. A. M. gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, A. M. iššovė tik po to, kai jį pasikėsino sužaloti L. B., be to, A. M. veiksmai buvo nulemti didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė nukentėjusiųjų pavojingas kėsinimasis.

2.7. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino gynybos pateiktos teismo psichologinio specialisto išvados, kuri patvirtina, kad A. M. neturėjo tyčios nei nužudyti R. A., nei sužaloti L. B., o veikė būtinosios ginties sąlygomis, ir iš esmės paneigia Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadą. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotų argumentų dėl šios išvados vertinimo nepateikė. Dėl to teismai padarė neteisingas išvadas apie A. M. elgesį konfliktinėje situacijoje, jo emocinę ir psichinę būseną šūvio metu. Teismo psichologinio specialisto išvadoje nurodyta, kad įvykio metu A. M. individualūs psichologiniai ypatumai ir susiklosčiusios aplinkybės turėjo įtakos situacijai įvertinti kaip pavojingai, veiksmams, nukreiptiems prieš jį, vertinti kaip priešiškiems, taip pat turėjo įtakos neigiamų emocinių būsenų pasireiškimui su lydinčiais veiksmais. Ši išvada padaryta visapusiškai įvertinus nuteistojo A. M. individualius asmenybės bruožus, charakterio ypatumus kartu su įvykio aplinkybėmis. Tai leido padaryti išvadą, kad įvykio metu A. M. patiriama emocinė būsena skatino situaciją įvertinti kaip keliančią riziką ir pavojų jo bei aplinkinių gyvybei, į provokuojamą elgesį skatino atsakyti progresyviai didesne agresija ir rizika pasižyminčiu elgesiu, priimti sprendimus, kurie įprastomis aplinkybėmis būtų vertinami kaip neracionalūs.

2.8. Teismų išvados, kad A. M. tris kartus šovė į R. A., nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Tai nurodė tik L. B., pats A. M. dėl patirto šoko neatsimena, kiek kartų iš viso iššovė įvykio vietoje, galima daryti tik prielaidą, kad visi kiti šūviai buvo paleisti į orą siekiant išgąsdinti nukentėjusiuosius. Priešingai nei nurodė teismai, teismo medicinos specialistų išvados nepatvirtina aplinkybės, kad R. A. neturėjo peilio. Nors įvykio vietos apžiūros metu peilis nebuvo rastas, bet taip pat nebuvo rastas ir L. B. turėtas kirvukas, kurio buvimą pirmosios instancijos teismas pripažino. Be to, ir pokalbiuose, užfiksuotuose, kai A. M. buvo suimtas ir laikomas areštinėje, A. M. net kelis kartus pakartojo, kad ir automobilyje, ir iš jo išlipus R. A. rankoje turėjo peilį. Nagrinėjamu atveju įvykio vietos apžiūros metu nustatytomis aplinkybėmis besąlygiškai remtis negalima, nes po to, kai iš įvykio vietos išvažiavo A. M. ir V. K., daiktai keitė savo padėtį. Apie tai galima spręsti iš to, kad R. A. buvo rastas pusiau nurengtas, jo batai buvo padėti šalia.

2.9. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad, siekdami išvengti konflikto, V. K. ir A. M. galėjo išlaipinti nukentėjusiuosius iš automobilio, yra deklaratyvi ir nepagrįsta. V. K. ir A. M. iš esmės neturėjo objektyvių aplinkybių, nepanaudodami prievartos ir neaštrindami konflikto, išlaipinti nukentėjusiųjų, šiems nesutinkant savanoriškai išlipti iš automobilio. Nepagrįsta ir teismų išvada, kad, visiems asmenims išlipus iš automobilio, iš esmės nebeliko priežasties, dėl kurios kilo konfliktas, o konfliktą toliau vystė tik nuteistasis. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pagal artimųjų parodymus nustatyto R. A. polinkio konfliktuoti, įvykio dieną vartotų narkotinių medžiagų.

2.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, A. M. parodymus įvertino kaip nenuoseklius ir pripažino nepatikimais. Apeliacinės instancijos teismas formaliai, iš esmės nepasisakydamas dėl apeliaciniame skunde pateiktos išsamios A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų analizės, atmetė gynybos argumentus dėl netinkamo A. M. parodymų vertinimo. A. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus ir vieną kartą davė parodymus teisme. Cituojant kiekvienos iš apklausų metu A. M. duotus parodymus, teigiama, kad nors tam tikras detales A. M. aiškino skirtingai, bet dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklus. Visų apklausų metu A. M. vienodai nurodė, kad neblaivūs, agresyviai nusiteikę nukentėjusieji sukėlė konfliktą automobilyje, savo neadekvačiu elgesiu ir išsakytais grasinimais, kurie galėjo būti realizuoti panaudojant su savimi turimus įrankius – kirvuką ir peilį, išprovokavo A. M. atsakomąjį elgesį, dėl kurio buvo paleistas mirtinas šūvis į R. A., o tai buvo padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pačių nukentėjusiųjų pavojingas kėsinimasis.

2.11. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmą kartą A. M. buvo apklaustas 2020 m. liepos 25 d., visas dienas nuo įvykio iki sulaikymo A. M. dėl didelio streso vartojo alkoholį ir buvo apsvaigęs, tiek pirmosios apklausos metu, tiek ir vėlesnių apklausų metu A. M. nurodė, kad dėl šoko būsenos jis visų įvykio detalių neprisimena. Apklausiamas teisme A. M. nurodė, kad po sulaikymo buvo sugniuždytas psichologiškai, dėl streso pirmųjų apklausų net neprisimena. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu A. M. save netgi apkalbėjo, nurodydamas, jog šovė į R. A. kelis kartus, nors, pagal specialisto išvadą, į R. A. buvo paleistas tik vienas mirtinas šūvis. Taip pat ir įvykio vietos apžiūros metu aptiktų tūtelių radimo vietos neatitinka antrosios apklausos metu duotų parodymų patikrinimo vietoje protokolo, pagal kurį visus šūvius A. M. atliko iš esmės vienoje vietoje.

2.12. Teismai, nustatydami A. M. paskirtos bausmės dydį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo dalies, kuria buvo prašoma įvertinti, ar A. M. teisingai paskirtos bausmės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį. Nors apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl A. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių, tačiau neteisingai nustatė tokias A. M. asmenybę apibūdinančias aplinkybes kaip neišnykusį teistumą ir šeiminę padėtį. A. M. buvo nuteistas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį 48 MGL dydžio bauda už neatsargią nusikalstamą veiką ir paskirtą baudą sumokėjo 2020 m. sausio 15 d. Už neatsargius nusikaltimus nuteisti asmenys turinčiais teistumą laikomi bausmės atlikimo laikotarpiu (BK 97 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu A. M. jau neturėjo teistumo. Be to, apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad A. M. yra vedęs, kartu su neįgalia žmona augina du mažamečius vaikus, vienas iš kurių yra neįgalus. Šios aplinkybės taip pat turėjo būti vertinamos sprendžiant klausimą dėl bausmės, paskirtos už visas nusikalstamas veikas, dydžio pagrįstumo.

2.13. Kadangi A. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, prieš A. M. pradėtas baudžiamasis procesas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2006, 2K-327/2008, 2K-216/2010, 2K-P-259/2014 ir kt.). Kita vertus, nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai nėra pagrįsti, jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Taip pat priteisti atlyginti neturtinės žalos dydžiai neatitinka nukentėjusiųjų ir nuteistojo A. M. interesų pusiausvyros, protingumo ir teisingumo kriterijų. Kaip jau buvo minėta A. M. turi šeimą, sutuoktinė yra neįgali, iš dalies darbinga, šeimoje auga du mažamečiai vaikai, kurių vienas taip pat yra neįgalus, A. M. dirba, jo gaunamos pajamos iš esmės yra vienintelis šeimos pajamų šaltinis, be to, A. M. prižiūri savo neįgalų tėvą ir jam finansiškai padeda. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl civilinių ieškinių pagrįstumo, turėjo įvertinti ir pačių nukentėjusiųjų provokuojamą ir rizikingą elgesį.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Uldukis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. M. gynėjo advokato V. Dovidaičio kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasaciniame skunde iš esmės neigiamos žemesnės instancijos teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo (pavyzdžiui, nuteistojo A. M. parodymų, psichologinės specialisto išvados), taip netiesiogiai siekiant pakartotinio aplinkybių tyrimo ir vertinimo. Tačiau skundų argumentai, kuriais prašoma iš naujo įvertinti įrodymus, nustatyti kitokias bylos aplinkybes, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, nėra kasacijos dalykas ir yra nenagrinėtini.

3.2. Nėra pagrindo sutikti su kasatoriumi, kad žemesnės instancijos teismai padarė esminius BPK pažeidimus, byloje surinkti ir ištirti duomenys teismų buvo įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, o kvalifikuodami A. M. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį bei netaikydami BK 28 straipsnio nuostatų, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Iš teismų priimtų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai įrodymus įvertino laikydamiesi įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindami juos tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, išdėstė išsamius motyvus dėl įrodymų vertinimo, motyvuotai pagrindė, kodėl pripažino įrodyta, kad A. M. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, ir atmetė gynybos versiją apie būtinąją gintį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas dėl prokuroro ir nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinių skundų.

3.3. Spręsdami, ar nuteistojo A. M. elgesys konflikto metu buvo susijęs su būtinosios ginties situacija, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas vertino visus byloje esančius įrodymus, visą įvykio kontekstą, be kita ko, įvertino duomenis, susijusius su konflikto užuomazga, nuo to momento, kai nukentėjusieji R. A. ir L. B. įsėdo į V. K. vairuojamą taksi automobilį, ir visų įvykio dalyvių elgesį. Teismai išsamiai aptarė ir įvertino tiek nukentėjusiųjų provokuojamą elgesį, tiek jų ir nuteistojo A. M. girtumą įvykio metu, taip pat ir kitas aplinkybes – įvykio vietą, paros laiką – ir padarė pagrįstą išvadą, kad realios grėsmės A. M. ir V. K. nukentėjusieji nekėlė. Pagal bylos aplinkybes, būtent A. M., neadekvačiai sureaguodamas į R. A. elgesį užsirūkant ir ištraukdamas pistoletą, toliau vystė konfliktą. Įvertinę visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, baudžiamajame įstatyme nustatytus būtinosios ginties kriterijus, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog A. M. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Kasacinio skundo argumentai, daugiausia susiję su faktinių aplinkybių subjektyviu vertinimu, teismų išvadų nepaneigia.

3.4. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinis teismas išsamiai išanalizavo teisės psichologijos specialistų išvadą, palygino ją su Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2020 m. rugsėjo 18 d. specialaus tyrimo duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, kad teisės psichologijos specialistų išvada nepaneigia, jog A. M. nusikaltimo padarymo metu nesirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, kuri būtų jam trukdžiusi suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

3.5. Dėl nuteistojo ankstesnio teistumo pažymima, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už nesunkų tyčinį nusikaltimą. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktį, už nesunkų nusikaltimą nuteisti asmenys laikomi turinčiais teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus. Kasatorius nurodo, kad A. M. baudą sumokėjo 2020 m. sausio 15 d. Atsižvelgiant į tai, padarant naujas nusikalstamas veikas, A. M. teistumas nebuvo išnykęs.

3.6. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo procesiniuose sprendimuose nurodė aiškius ir konkrečius motyvus dėl nuteistajam A. M. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, tinkamai ją individualizavo. Kasatoriaus akcentuojamos šeiminio pobūdžio aplinkybės ir socialiniai ryšiai yra įprastos gyvenimiškos aplinkybės, kurios turi reikšmės individualizuojant bausmę ir į kurias teismai iš esmės atsižvelgė, bet nelaikytinos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą A. M. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Be to, kasatoriaus nurodytos aplinkybės nesutrukdė A. M. padaryti nusikaltimus, už kuriuos jis yra nuteistas.

3.7. Nesant pagrindo A. M. nutraukti bylą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad A. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra pagrindo nukentėjusiųjų civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Byloje pareikštų civilinių ieškinių klausimai išspręsti tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius ir sumažindamas priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, nenukrypo nuo teismų praktikos sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus tokio pobūdžio bylose, pagrįstai įvertino ir nuteistojo galimybes atlyginti nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą, t. y. kad A. M. yra jauno ir darbingo amžiaus, iki nusikaltimo padarymo dirbo, taip pat įvertino kitas neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes.

4. Nukentėjusiųjų A. S. ir A. Si. atstovas advokatas Saulius Kibilda atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. M. gynėjo advokato V. Dovidaičio kasacinį skundą atmesti, priteisti nukentėjusiesiems patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

4.1. Kasaciniame skunde, be atskirų argumentų, kuriais ginčijamas bylos įrodymų teisėtumas ir leistinumas, taip pat plačiai dėstomas atskirų įrodymų turinys, pateikiamas savas įrodymų vertinimas, prašoma nustatyti kitas bylos aplinkybes, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, tačiau tai nėra kasacijos dalykas ir šie argumentai nenagrinėtini.

4.2. Iš žemesnės instancijos teismų sprendimų turinio matyti, kad byloje surinkti ir ištirti duomenys buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, kvalifikuojant A. M. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį bei atsisakant taikyti BK 28 straipsnio nuostatas, baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. Teismai pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, gynybos versijos dėl būtinosios ginties atmetimo, nuteistojo A. M. veikų teisinio kvalifikavimo.

4.3. Kasacinio skundo argumentai, kad A. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, yra nepagrįsti. Žemesnės instancijos teismai priėmė teisėtus, nešališkus ir surinktų įrodymų visuma pagrįstus sprendimus (nuosprendį ir nutartį), kuriuose konstatavo, kad A. M. tyčia nužudė R. A. ir tyčia nežymiai sutrikdė L. B. sveikatą. Teismai padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad A. M., būdamas neblaivus, veikė netiesiogine tyčia, nes turėdamas ginklą suvokė, jog iššaudamas iš jo gali nužudyti ar sužaloti nukentėjusiuosius, tačiau nors tokio tikslo ir neturėjo, bet sąmoningai leido atsirasti pasekmėms, dėl to R. A. mirė, o L. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Teismai pagrįstai konstatavo, kad L. B. elgesio tiek lauke, tiek automobilyje negalima vertinti kaip realios grėsmės nuteistajam, nuo kurios reikėtų gintis, sukėlimo, nes kirvį jis paėmė ir su juo grasino jau po to, kai pamatė ginklą A. M. rankoje. Nuteistojo A. M. nusikalstamus veiksmus nulėmė ne nukentėjusiųjų pavojingi veiksmai, bet paties nuteistojo neadekvatus įvykio aplinkybių vertinimas, susijęs su apsvaigimu nuo alkoholio. Paleistų šūvių skaičius tiek į R. A., tiek į nubėgantį ir jokios grėsmės nebekeliantį L. B. paneigia kasatoriaus poziciją dėl A. M. veikimo būtinosios ginties sąlygomis.

4.4. Kasacinio skundo argumentai, kad, spręsdami dėl nuteistajam A. M. skirtinos bausmės, teismai neteisingai nustatė aplinkybes, susijusias su nuteistojo teistumu ir šeimine padėtimi, yra nepagrįsti. Teismai atsižvelgė į visas teisingai bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog nuteistasis A. M. yra sudaręs santuoką, tačiau Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6655-1151/2023 A. M. sudaryta santuoka pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento (lot. ab initio). Taigi, A. M. situacija dėl šeiminės padėties yra pasikeitusi iš esmės, nei nurodyta kasaciniame skunde.

4.5. Pareikštų civilinių ieškinių klausimai yra išspręsti tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius ir sumažindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, nenukrypo nuo teismų praktikos sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus tokio pobūdžio bylose.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. M. gynėjo advokato V. Dovidaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-7-628/2020, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017, 2K-250-976/2020 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7. Didele dalimi kasacinio skundo argumentų yra ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, dėstant įrodymų (pirmiausia nuteistojo A. M. ir išteisintojo V. K. parodymų) turinį, įvykio aplinkybės skunde atpasakojamos pateikiant savąją jų versiją, t. y. kad R. A. automobilyje sudavė A. M. smūgius, rankoje turėjo peilį ir pan., paneigtą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Tokio pobūdžio argumentai kasacine tvarka nenagrinėtini, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu ir būtinosios ginties instituto taikymu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BPK reikalavimų laikymosi

8. Kasaciniame skunde, iš esmės neginčijant fakto, kad nuteistasis A. M. iš turimo ginklo šovė į R. A. ir L. B., teigiama, kad teismai, spręsdami dėl būtinosios ginties situacijos, netinkamai, išimtinai nuteistojo nenaudai įvertino byloje surinktus įrodymus, be objektyvaus pagrindo nesirėmė nuteistojo A. M. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

10. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes teismai esmingai pažeidė pirmiau nurodytus BPK reikalavimus. Teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išdėstė išsamius motyvus dėl jų vertinimo, motyvuotai pagrindė, kodėl pripažino įrodyta, kad A. M. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, ir atmetė iškeltą versiją apie iškilusią būtinosios ginties situaciją.

11. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, tyrė ir analizavo tiek A. M. parodymus, tiek įvykyje taip pat dalyvavusių išteisintojo V. K., nukentėjusiojo L. B. parodymus, rašytinę bylos medžiagą (įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolus, specialisto išvadas ir kt.). Visus šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, priešingai nei kasatorius, kuris remiasi išimtinai tik nuteistojo A. M. pateikta versija. Apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

12. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavo visus byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės analogiški kasacinio skundo argumentams ir susiję su įrodymų vertinimu (dėl nuteistojo A. M. parodymų nenuoseklumo, prieštaravimo faktinėms aplinkybėms, dėl galimybės remtis A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kai jis neva buvo apklausiamas neblaivus ir streso būsenos, dėl gynybos pateiktos teisės psichologijos specialistų išvadoje nurodytų aplinkybių reikšmės, sprendžiant dėl A. M. kaltės), faktinių aplinkybių nustatymu ir veikų teisiniu kvalifikavimu (dėl R. A. ir L. B. atliktų veiksmų ir jų vertinimo būtinosios ginties sąlygų kontekste) (apeliacinės instancijos teismo 35–43 punktai). Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o teismo išvados yra motyvuotos (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

13. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi byloje surinkti įrodymai buvo išnagrinėti objektyviai ir nešališkai, nuteistojo A. M. parodymai, kiek jie susiję su jo kelta versija, atmesti remiantis išsamia bylos duomenų analize, žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principams ir nuosekliai pagrįstas teisiniais argumentais. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes neturi pagrindo daryti kitokias išvadas. Vien tai, kad teismai kitaip nei nuteistasis ar jo gynėjas įvertino bylos duomenis ir padarė kitokias išvadas, nereiškia minėtų ar kitų BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

14. Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas grindžiamas tuo, kad A. M. nepagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, nes jo nusikalstamais pripažinti veiksmai prieš R. A. ir L. B. padaryti esant būtinosios ginties situacijai, todėl baudžiamąją bylą dėl šių veikų A. M. prašoma nutraukti. Šis kasatoriaus prašymas yra nepagrįstas.

15. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-193-648/2022). Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).

16. Byloje nustatyta, kad A. M. automobiliu vežė pavežėjo paslaugas teikęs V. K.. Šis pakeliui už atlygį sutiko pavežti dar ir R. A. bei L. B.. Važiuojant kilo žodinis konfliktas tarp ant automobilio galinės sėdynės sėdinčių A. M. ir R. A., nes pastarasis užsirūkė, nors tam prieštaravo V. K.. Konflikto metu A. M. išsitraukė su savimi turimą pistoletą, nukreipė jį į R. A., iš neužtaisyto ginklo iššovė. Tai pamatęs V. K. sustabdė automobilį ir liepė visiems išlipti. L. B., paėmęs savo turimą kirvuką, pagrasino juo V. K., reikalaudamas, kad šis lieptų A. M. paslėpti ginklą. Išlipus iš automobilio, konfliktas tarp A. M. ir R. A. bei L. B. tęsėsi toliau – A. M. laikė nukreipęs ginklą į netoliese stovinčių R. A. ir L. B. pusę. R. A. konflikto metu žodžiais provokavo A. M. šauti, o L. B., laikydamas rankose kirvuką, reikalavo ginklą paslėpti. A. M. ginklą užsitaisė, tada L. B. ėmė artintis link A. M., bandydamas šiam suduoti smūgį ranka (kirvuką laikydamas kitoje rankoje), o A. M. tuomet iššovė ne mažiau kaip tris kartus ir vieną kartą pataikė į R. A. (kuris nuo patirto sužalojimo vėliau mirė). Po šių šūvių L. B. puolė bėgti iš įvykio vietos, o A. M. į nubėgantį L. B. iššovė ne mažiau kaip keturis kartus, vieną kartą į jį pataikė ir padarė jam paviršinę žaizdą nugaros kairėje pusėje.

17. Spręsdami dėl A. M. veiksmų atlikimo būtinosios ginties situacijos kontekste, teismai atsižvelgė į tai, kad automobilyje kilus konfliktui dėl rūkymo A. M. pirmas išsitraukė ginklą, ėmė juo grasinti R. A., nors tam nebuvo jokio objektyvaus pagrindo, ir netgi iš neužtaisyto ginklo iššovė. Priešingai nei teigia kasatorius, pagal bylos aplinkybes nenustatyta, kad R. A. būtų sudavęs smūgius A. M. ar konflikto metu būtų turėjęs peilį. L. B. kirvuko puolamiesiems veiksmams tiesiogiai nenaudojo, o jį demonstruodamas reikalavo, kad A. M. paslėptų ginklą; L. B. nuteistajam bandė suduoti smūgį ranka (ne kirvuku) tik tuomet, kai šis užtaisė ginklą. Tuo pat metu R. A., į kurį šaudamas pataikė A. M., realios grėsmės nekėlė ir tik žodžiu provokavo A. M.. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo teismai, būtent neblaivaus A. M. neadekvati reakcija į konfliktą dėl R. A. rūkymo automobilyje, išsitraukiant ginklą ir juo grasinant, nors nukentėjusieji jokios realios grėsmės nuteistojo sveikatai ar gyvybei nekėlė, nulėmė tolesnį konflikto vystymąsi ir nukentėjusiojo L. B. veiksmus – kirvuko demonstravimą, o galiausiai ir bandymą suduoti ranka A. M.. Tokiu atveju nėra pagrindo spręsti, kad nuteistajam buvo iškilusi būtinosios ginties situacija, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes nagrinėjamu atveju minėti L. B. veiksmai nevertintini kaip pavojingas kėsinimasis, jie buvo sukelti būtent paties A. M. pavojingų veiksmų – grasinimo ginklu nesant tam objektyvios priežasties. Todėl teismai pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju A. M. nebuvo būtinosios ginties situacijoje. Be to, vertindami paties A. M. veiksmus ne kaip gynybinius, teismai atsižvelgė ir į iššautų šūvių skaičių (pagal įvykio vietoje rastas tūteles iššauti ne mažiau kaip septyni šūviai), šaudymą nubėgančiam nukentėjusiajam į nugarą, pasišalinimą iš įvykio vietos nesuteikus pagalbos pašautam ir tuo metu dar gyvam R. A..

18. Pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismai įvertino nukentėjusiųjų elgesį tiek konflikto metu, tiek iki konflikto. Važiuodami automobiliu nukentėjusieji vartojo alkoholinius gėrimus, elgėsi įžūliai ir provokuojamai, nepaisydamas V. K. draudimo, R. A. du kartus užsirūkė, o jau kilus žodiniam konfliktui, R. A. žodžiu ragino A. M. į jį šauti. Teismai, įvertinę visumą aplinkybių, konstatavo, kad toks nukentėjusiųjų elgesys nerodė pavojingo kėsinimosi, tačiau buvo pripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys).

19. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nenustatydami būtinosios ginties situacijos ir kvalifikuodami nuteistojo A. M. veiksmus kaip R. A. nužudymą ir L. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl A. M. paskirtos bausmės

20. Kasatoriaus prašymas dėl subendrintos bausmės A. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 258 straipsnio 1 dalį skyrimo, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, yra susijęs su prašymu nutraukti A. M. baudžiamąją bylą dėl R. A. nužudymo ir L. B. sužalojimo. Pripažinus, kad A. M. pagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, dėl kasacinio skundo prašymo iš naujo paskirti subendrintą bausmę ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nebepasisakoma.

21. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad skiriant bausmes A. M. nebuvo įvertintos visos reikšmingos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės (po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo A. M. vedė, kartu su neįgalia žmona augina du mažamečius vaikus, tiek sutuoktinė, tiek vienas iš vaikų yra neįgalūs), be to, teismai nepagrįstai nurodė, kad A. M. nusikalto neišnykus teistumui.

22. Pažymėtina, kad, pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas skirtinų bausmių dydžio klausimą pirmiausia nagrinėja netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo kontekste, t. y. ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija ir pan.). Bausmių dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu (pavyzdžiui, ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama) principo ir pan. Tačiau bausmės griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019, 2K-276-1073/2020, 2K-5-788/2023).

23. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą bausmės skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl bausmės skyrimo klausimų, laikėsi baudžiamojo įstatymo reikalavimų.

25. Pirmosios instancijos teismas A. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimą aštuoneriems metams (sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų), t. y. nežymiai už sankcijoje nustatytą minimalų bausmės dydį didesnę bausmę, o už kitas veikas – mažesnes už sankcijose nustatytų laisvės atėmimo ir arešto bausmių vidurkį; bendrindamas bausmes teismas taikė bausmių apėmimą.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. M. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir jas subendrindamas, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, visapusiškai įvertino padarytas nusikalstamas veikas, taip pat ir nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Bausmių paskyrimas išsamiai motyvuotas, bausmės tinkamai individualizuotos, atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas, neprieštarauja BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems bausmės skyrimo tikslams.

27. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmių nuteistajam A. M. skyrimo ir, įvertinęs visas pirmiau nurodytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nenustatė pagrindo jas vertinti kitaip ir dėl to švelninti paskirtas bausmes (apeliacinės instancijos teismo nutarties 45–50 punktai).

28. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad A. M. po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo sukūrė šeimą, kurioje yra neįgalių asmenų, tačiau šios aplinkybės nėra pakankamos spręsti, kad, atsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių, už labai sunkų nusikaltimą jam paskirta artima minimaliai bausmė gali būti dar labiau švelninama, o atitinkamai švelnintina ir subendrintoji bausmė.

29. Taip pat nėra pagrindo sutikti su kasatoriumi, kad A. M. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 29 d. nuosprendžiu nuteistas už neatsargų nusikaltimą, todėl jo teistumas išnykęs. Pažymėtina, kad, pagal tuo metu galiojusią baudžiamojo įstatymo redakciją, tik BK 281 straipsnio 1–6 dalyse nurodytos veikos padaromos dėl neatsargumo (BK 281 straipsnio 8 dalis), o BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodyta nusikalstama veika nagrinėjamu atveju laikoma tyčine. Todėl, pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3a punkto nuostatas, teismai, skirdami A. M. bausmę, pagrįstai nusprendė, kad jis nusikalto neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą.

30. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, buvo pritaikytos tinkamai.

Dėl civilinių ieškinių išsprendimo

31. Kasatoriaus prašymas nutraukti procesą dėl civilinių ieškinių siejamas su prašymu nutraukti baudžiamąją bylą dėl R. A. nužudymo ir L. B. sužalojimo esant būtinosios ginties situacijai. Pripažinus, kad A. M. pagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, dėl kasacinio skundo prašymo nutraukti procesą dėl civilinių ieškinių nebepasisakoma.

32. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai yra nepagrįsti, nukentėjusiesiems priteisti atlyginti per dideli neturtinės žalos dydžiai.

33. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137-693/2017, 2K-112-697/2018, 2K-132-942/2021, 2K-255-697/2022 ir kt.), todėl tai yra sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pagal baudžiamojo proceso įstatymą patikrina, ar teismai, spręsdami klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, bei aktualia teismų praktika šiuo klausimu.

34. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-114/2008, 2K-118/2013, 2K-132-942/2021). Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

35. Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-331-976/2018, 2K-132-942/2021).

36. Kasatoriaus nesutikimas su priteistais atlyginti neturtinės žalos dydžiais iš esmės yra grindžiamas deklaratyviais argumentais apie bendrųjų teisės principų ir nuteistojo bei nukentėjusiųjų interesų pusiausvyros pažeidimą, o teiginiai apie atskirų aplinkybių neįvertinimą prieštarauja žemesnės instancijos teismų sprendimų turiniui. Tinkamai vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, įvertinęs nukentėjusiųjų ir nuteistojo interesus bei pateikdamas pakankamai išsamius neturtinės žalos dydžio nustatymo motyvus, teismas L. B. atlygintinos neturtinės žalos dydį sumažino iki 800 Eur, S. A. – iki 14 000 Eur, A. S. – iki 8000 Eur, o A. Si. – iki 15 000 Eur.

37. Pagal teismų praktiką, šios kategorijos baudžiamosiose bylose nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimo sumas pripažinti per didelėmis nėra pagrindo; priteistų sumų dydžiai rodo, kad teismai nukentėjusiųjų bei nuteistojo interesų pusiausvyros pastarojo nenaudai nepažeidė, juo labiau kad žmogaus gyvybės atėmimu padaryta žala neatitaisoma.

38. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimus, žemesnės instancijos teismai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes ir pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadarė.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

39. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka, nukentėjusiųjų A. S. ir A. Si. atstovas advokatas S. Kibilda pateiktame atsiliepime į nuteistojo A. M. gynėjo kasacinį skundą taip pat prašė priteisti iš nuteistojo A. M. nukentėjusiųjų A. S. ir A. Si. patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, kartu pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (sąskaitą už teisines paslaugas, pinigų priėmimo kvitą).

40. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtų išlaidų atlyginimą advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

41. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-247-976/2018, 2K-313-489/2019, 2K-43-387/2022).

42. Nuteistojo A. M. gynėjo paduotas kasacinis skundas, kuriuo, be kita ko, buvo prašoma nutraukti baudžiamąją bylą dėl R. A. nužudymo ir palikti nenagrinėtus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, tiesiogiai susijęs su nukentėjusiųjų A. S. ir A. Si. interesais. Atsiliepimo pateikimas nagrinėjant kasacinę bylą rašytinio proceso tvarka laikytinas nukentėjusiojo teisių baudžiamajame procese kasacinės instancijos teisme realizavimo forma (BPK 3741 straipsnio 1 dalis). Teisę pateikti atsiliepimą nukentėjusysis gali realizuoti pats arba per įgaliotąjį atstovą (asmenį, nukentėjusiajam teikiantį teisinę pagalbą, ginantį jo teises ir teisėtus interesus (BPK 55 straipsnio 1 dalis)). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų A. S. ir A. Si. atsiliepimą į kasacinį skundą surašė jų įgaliotas atstovas advokatas S. Kibilda, už kurio paslaugas nukentėjusieji sumokėjo 1400 Eur. Nuteistojo A. M. gynėjo kasacinis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, todėl nukentėjusieji turi teisę patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

43. Nukentėjusiųjų A. S. ir A. Si. atstovas advokatas S. Kibilda nedalyvavo byloje ankstesnėse jos nagrinėjimo stadijose, todėl turėjo susipažinti su byla atsiliepimui parengti. Tačiau byla palyginti nedidelės apimties, joje nebuvo nagrinėjami ir kasaciniame skunde nebuvo keliami sudėtingi teisės taikymo klausimai, o atsiliepimo apimtis taip pat nėra didelė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį ir sudėtingumą, kasacinio skundo ir pateikto atsiliepimo turinį, vadovaudamasi protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma (1400 Eur) nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 1000 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. M. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio kasacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistojo A. M. nukentėjusiųjų A. S. ir A. Si. naudai po 500 Eur kasacinio proceso metu patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Eligijus Gladutis