Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-48-788/2018

Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00147-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.12.1; 1.2.19.1.3; 1.2.19.4.2; 2.1.7.1; 2.1.7.4.; 2.1.4.4.2.8; 2.1.4.11.4.; 2.3.2.2.13; 3.1.5.13. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Nėrijui Puškoriui,

nuteistiesiems S. K., J. J., A. T., A. P., J. Č., G. G., R. L., G. K., L. U., D. K., E. B., Z. J., M. J., A. B., A. R., M. S. (S.), V. K., D. G.,

gynėjams advokatams Vidmantui Martyšiui, Albinui Januičiui, Jonui Leikauskui, Arvydui Montrimui, Alfredai Pūkienei, Aidui Mažeikai, Sauliui Šukiui, Gintarui Ruseckui, Mariui Zabitai, Sauliui Zakarevičiui, Juzefui Stankevičiui (Juzef Stankevič), Egidijui Losiui, Artūrui Šukevičiui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžio ir nuteistųjų G. K., A. J. (A. J.), J. Č., A. T., L. U., D. K., J. J., E. B., Z. J., A. B., J. B., V. P. ir jo gynėjo advokato Albino Januičio, S. B. ir jo gynėjo advokato Artūro Šukevičiaus, R. L. gynėjo advokato Aido Mažeikos, A. R. ir jos gynėjo advokato Jono Leikausko, M. S. ir jo gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės, L. B. ir jos gynėjo advokato Arvydo Montrimo, V. K. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį nuteisti:

N. N. – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 499 MGL (18 792 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš N. N. konfiskuoti 43,38 Lt;

S. K. – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 499 MGL (18 792 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš S. K. konfiskuoti 60,63 Lt;

V. P. – 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 399 MGL (15 026 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš V. P. konfiskuoti 30 Lt;

S. B. – 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 199 MGL (7494 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš S. B. konfiskuoti 17,18 Lt;

A. P. – 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 399 MGL (15 026 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš A. P. konfiskuoti 30 Lt;

R. Š. – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš R. Š. konfiskuoti 30 Lt;

A. K. – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 499 MGL (18 792 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš A. K. konfiskuoti 30 Lt;

A. J. – 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 399 MGL (15 026 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš A. J. konfiskuoti 44,50 Lt;

J. D. – 600 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 599 MGL (22 558 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš J. D. konfiskuoti 67,25 Lt;

G. S. – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 499 MGL (18 792 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš G. S. konfiskuoti 70 Lt;

J. Č. – 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 399 MGL (15 026 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš J. Č. konfiskuoti 50 Lt;

G. G. – 600 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 599 MGL (22 558 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš G. G. konfiskuoti 71,13 Lt;

A. D. – 600 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 599 MGL (22 558 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš A. D. konfiskuoti 80 Lt;

R. L. – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 299 MGL (11 260 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš R. L. konfiskuoti 20 Lt;

G. K. – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 499 MGL (18 792 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš G. K. konfiskuoti 47,25 Lt;

A. T. – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 299 MGL (11 260 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš A. T. konfiskuoti 20 Lt;

L. U. – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 499 MGL (18 792 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš L. U. konfiskuoti 80 Lt bei pakelis cigarečių „Winston Blue“;

D. K. – 600 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, paskirta bauda sumažinta iki 599 MGL (22 558 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš D. K. konfiskuoti 70,36 Lt;

D. G. – 600 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 599 MGL (22 558 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš D. G. konfiskuoti 84,14 Lt;

J. J. – 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu iš J. J. konfiskuoti 50 Lt;

E. B. – 600 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 599 MGL (22 558 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš E. B. konfiskuoti 116,84 Lt;

Z. J. – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 299 MGL (11 260 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš Z. J. konfiskuoti 18,42 Lt;

M. J. – 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 399 MGL (15 026 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš M. J. konfiskuoti 45,47 Lt;

A. B. – 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 399 MGL (15 026 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš A. B. konfiskuoti 35,77 Lt;

A. R. – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 499 MGL (18 792 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš A. R. konfiskuoti 74,50 Lt;

M. S. – 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 399 MGL (15 026 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš M. S. konfiskuoti 20 Lt;

L. B. – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 499 MGL (18 792 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš L. B. konfiskuoti 64,09 Lt;

J. B. – 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 199 MGL (7494 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš J. B. konfiskuoti 10 Lt;

V. K. – 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; į paskirtą bausmę įskaičius sulaikymo laiką, bauda sumažinta iki 399 MGL (15 026 Eur) dydžio; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš V. K. konfiskuoti 20 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nuosprendis pakeistas. Nuteistųjų nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 225 straipsnio 4 dalį ir jiems paskirtos šios bausmės:

N. N. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas N. N. laikino sulaikymo laikas ir jai paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

S. K. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas S. K. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

V. P. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas V. P. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

S. B. – 25 MGL (941,25 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas S. B. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 23 MGL (865,95 Eur) dydžio;

A. P. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas A. P. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

A. K. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas A. K. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

A. J. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas A. J. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

J. D. – 45 MGL (1694,25 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas J. D. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 43 MGL (1618,95 Eur) dydžio;

G. S. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas G. S. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

J. Č. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas J. Č. laikino sulaikymo laikas ir jai paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

G. G. – 45 MGL (1694,25 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas G. G. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 43 MGL (1618,95 Eur) dydžio;

A. D. – 45 MGL (1694,25 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas A. D. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 43 MGL (1618,95 Eur) dydžio;

R. L. – 30 MGL (1129,50 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas R. L. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 28 MGL (1054,20 Eur) dydžio;

G. K. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas G. K. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

A. T. – 30 MGL (1129,50 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas A. T. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 28 MGL (1054,20 Eur) dydžio;

L. U. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas L. U. laikino sulaikymo laikas ir jai paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

D. K. – 45 MGL (1694,25 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas D. K. laikino sulaikymo laikas ir jai paskirta bauda sumažinta iki 43 MGL dydžio (1618,95 Eur);

D. G. – 45 MGL (1694,25 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas D. G. laikino sulaikymo laikas ir jai paskirta bauda sumažinta iki 43 MGL (1618,95 Eur) dydžio;

J. J. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda;

E. B. – 45 MGL (1694,25 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas E. B. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 43 MGL (1618,95 Eur) dydžio;

Z. J. – 30 MGL (1129,50 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas Z. J. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 28 MGL (1054,20 Eur) dydžio;

M. J. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas M. J. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

A. B. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas A. B. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

A. R. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas A. R. laikino sulaikymo laikas ir jai paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

M. S. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas M. S. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

V. K. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas V. K. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta 2 MGL iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

L. B. – 40 MGL (1506 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas L. B. laikino sulaikymo laikas ir jai paskirta bauda sumažinta iki 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio;

J. B. – 25 MGL (941,25 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas J. B. laikino sulaikymo laikas ir jam paskirta bauda sumažinta iki 23 MGL (865,95 Eur) dydžio.

Nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems N. N., S. K., V. P., S. B., A. P., A. K., A. J., J. D., G. S., J. Č., G. G., A. D., R. L., G. K., A. T., L. U., D. K., D. G., J. J., E. B., Z. J., M. J., A. B., A. R., M. S., V. K., L. B. ir J. B. taikyto turto konfiskavimo nepakeista.

Nuosprendžio dalis dėl R. Š. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį panaikinta; nuteistajam R. Š. mirus, baudžiamoji byla jam nutraukta.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. N. N., S. K., V. P., S. B., A. P., A. K., A. J., J. D., G. S., J. Č., G. G., A. D., R. L., G. K., A. T., L. U., D. K., D. G., J. J., E. B., Z. J., M. J., A. B., A. R., M. S., L. B., J. B., V. K. nuteisti už tai, kad būdami valstybės tarnautojai, t. y. (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto inspektoriai ir vyresnieji inspektoriai, (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) kelio poste, esančiame (duomenys neskelbtini), dirbdami atvykstančių į Lietuvos Respubliką krovininių automobilių muitinio tikrinimo bare, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d., vykdydami savo tarnybines pareigas, įformindami muitinės deklaracijas, tikrindami transporto priemones, iš valstybės sieną kertančių asmenų neteisėtai ėmė įvairias nedideles pinigų sumas (litais, doleriais, eurais ir rubliais), kurios buvo pateikiamos kartu su dokumentais. Detalus visų nusikalstamų veikų aplinkybių aprašymas pateiktas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu visų kaltinamųjų nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kaip piktnaudžiavimas siekiant turtinės naudos. Konstatuota, kad, taip veikdami, kaltinamieji šiurkščiai pažeidė Muitinės įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 6 punktą, įpareigojantį laikytis Muitinės pareigūnų etikos kodekso reikalavimų, taip pat Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-888 patvirtinto Muitinės pareigūnų etikos kodekso II skirsnio 7 dalies 7.1.3 ir 7.4.3 punktuose numatytus pagarbos žmogui, valstybei ir padorumo principus, įpareigojančius laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, elgtis nepriekaištingai, nepriimti pinigų, <...> išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus. Konstatuota ir tai, kad dėl tokių nusikalstamų veiksmų didelę žalą patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, neužkirstas kelias galimiems teisės pažeidimams, sumenkintas valstybės institucijos – Lietuvos muitinės autoritetas, iškraipytos valstybės institucijos – (duomenys neskelbtini) muitinės funkcijos, veiklos principai ir iškraipant valstybės tarnybos veiklos esmę ir turinį diskredituotas valstybės tarnautojo vardas. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad visi kaltinamieji veikė kaip organizuota grupė, susibūrusi nusikalstamoms veikoms daryti, nes nenustatytos nei konkrečių kaltinamųjų atliktos konkrečios užduotys ir vaidmenys, nei surinktų pinigų pasidalijimo faktai. Pripažinta, kad tik du kaltinamieji, t. y. M. S. ir V. K., nusikalstamas veikas padarė bendrininkaudami, t. y. veikdami bendrininkų grupe.

3. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistųjų nusikalstamas veikas perkvalifikavo iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 225 straipsnio 4 dalį. Toks sprendimas motyvuotas tuo, kad BK 228 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad pagal šį baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tuo atveju, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Anot apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, krovininių automobilių vairuotojai, atvykdavę į (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą, pagal jau įprastą tvarką į dokumentus, kurie reikalingi muitinės procedūroms atlikti, (dažniausiai į pasą) įdėdavo nedideles pinigų sumas turėdami konkretų tikslą – kad muitininkai savo tiesioginį darbą atliktų laiku ir tinkamai, kad netektų ilgai laukti ir kad nebūtų daromos jokios kitokios kliūtys. Imdami pinigus, muitinės pareigūnai suprato, už kokių veiksmų atlikimą į dokumentus yra įdėti pinigai. Be to, pagal dokumentus, iš kurių paimdavo pinigus, muitininkai tiksliai žinojo, koks vairuotojas ir už kokio krovininio automobilio muitinio patikrinimo procedūrų atlikimą į dokumentus įdeda pinigus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistųjų veikose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji kyšininkavimo požymiai. Nustačius, kad kiekvieno nuteistojo priimtų kyšių vertė buvo mažesnė negu 1 MGL dydis, nusikalstamos veikos perkvalifikuotos į BK 225 straipsnio 4 dalį (baudžiamasis nusižengimas), atitinkamai nuteistiesiems paskirtos mažesnio dydžio baudos.

II. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 1 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nuosprendį su pakeitimu – panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. Š. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukti R. Š. mirus.

4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistiesiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikavo į BK 225 straipsnio 4 dalį, pripažinęs, kad nuteistųjų teisei priešingas elgesys pasižymėjo ne piktnaudžiavimo, bet kyšininkavimo nusikaltimo požymiais. Muitinės pareigūnai piniginį atlygį gavo ne už abstraktaus turinio veiksmų atlikimą (tai priskirtina BK 228 straipsnio taikymo sričiai), bet už veiksmus, kuriuos pastarieji galėjo atlikti dėl savo tarnybinės padėties, t. y. už veiksmus, kurie siejosi su pareigūno ar tarnautojo darbo pobūdžiu ar funkcijomis, kurias jis kompetentingas atlikti. Pagal šį teismą, muitinės pareigūnų imami kyšiai buvo ne dėl bendro pobūdžio pageidavimų, o tik dėl konkrečių veiksmų ar neveikimo vykdant įgaliojimus, ir tai patvirtino būtinybę taikyti BK 225 straipsnio 4 dalį. Pasak kasatoriaus, toks nuteistųjų nusikalstamo elgesio vertinimas neatitinka teismų praktikos ir esminių BK 225, 228 straipsniuose numatytų nusikaltimų atribojimo kriterijų. Skundžiamame teismo nuosprendyje faktinės aplinkybės buvo vertinamos selektyviai, išskirtinį dėmesį suteikiant neva kyšininkavimo nusikaltimo sudėtį patvirtinančioms aplinkybėms. Nors šiuo klausimu formuojama Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika skundžiamame nuosprendyje buvo pripažinta precedentine, tačiau galutinis teismo sprendimas buvo pagrįstas ne joje formuojamu panašioms byloms būdingu teisės aiškinimu, bet visiškai priešinga BK nuostatų interpretacija.

4.2. Pagal teismų praktiką, jeigu valstybės tarnautojas (ar jam prilygintas asmuo) gauna turtinių vertybių ar paslaugų, kurias asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos aplinkybes, kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnį kaip piktnaudžiavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-536/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-536/2013">2K-536/2013</a>, 2K-353-139/2015). Tai reiškia, kad kyšininkavimo atveju kyšis yra paimamas ne dėl bendro pobūdžio pageidavimų, o tik dėl konkrečių veiksmų ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad muitinės pareigūnai gavo piniginius atlygius dėl bendro pobūdžio pageidavimų, o ne dėl konkrečių veiksmų (ar neveikimo) vykdant įgaliojimus. Konstatuota, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog nuteistieji buvo asmeniškai susitarę su vairuotojais, kurių krovininius automobilius jie tikrindavo. Negauta ir duomenų, kad vairuotojai kokiu nors būdu (žodžiu, raštu ar kt.) konkrečiai tarėsi dėl kyšio davimo, priėmimo ar tam tikrų veiksmų už pinigus atlikimo. Pirmosios instancijos teismas neginčijamai nustatė, kad muitinės pareigūnų veiksmai, sietini su pinigų paėmimu iš vairuotojų, nepriklausomai nuo atliekamų ar būsimų muitinės procedūrų, buvo iš anksto žinomi vairuotojams ir vertinami kaip tradicinis, nuo seno nusistovėjęs muitinės pareigūnų elgesys. Tai patvirtina, kad tokie muitinės pareigūnų veiksmai nepasižymėjo konkretumu, priešingai – buvo vertinami kaip tam tikra tęstinė rinkliava už pareigūnų palankumą. Visų šių aplinkybių kontekste akivaizdu, kad muitinės pareigūnų veiksmai atitiko teismų praktikoje esminiu pripažintą piktnaudžiavimo atribojimo nuo kyšininkavimo kriterijų – piniginio atlygio gavimą už abstraktaus turinio veiksmų atlikimą ar jų neatlikimą.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų neteisėtų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 225 straipsnio 4 dalį motyvavo tuo, kad muitinės pareigūnai pinigus iš vairuotojų gaudavo už tai, kad atliktų savo tiesioginį darbą laiku ir tinkamai, kad netektų ilgai laukti ir nebūtų daromos jokios kliūtys. Jie suprato, už kokių veiksmų atlikimą į dokumentus yra įdėti pinigai, kuriuos jie pasiimdavo, be to, tiksliai žinojo, koks vairuotojas ir už kokio krovininio automobilio muitinio patikrinimo procedūrų atlikimą į dokumentus įdeda pinigus. Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant išsiaiškinti tikrąją teisės normos prasmę, yra remiamasi teismo sprendimais, kuriuose jau yra pateiktas tos pačios normos išaiškinimas. Tokie išaiškinimai pateikti kasacine tvarka nagrinėtose baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMxLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-531/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-531/2011">2K-531/2011</a> ir 2K-38/2013, kuriose pripažinta, kad analogiški muitinės pareigūnų veiksmai kvalifikuotini pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Šiose bylose nustatyta, kad vairuotojai pinigus muitinės pareigūnams įteikdavo ne už konkrečius veiksmus, bet dėl visa ko, bijodami tikėtinų neigiamų padarinių, tikėdamiesi savotiško jų palankumo, o pinigų paėmimo faktas neturėjo įtakos asmenų ir transporto priemonių patikrinimui. Tai reiškia, kad pinigai muitinės pareigūnams buvo teikiami turint tikslą išvengti tikėtinų nemalonumų kertant valstybės sieną. Juo labiau siekis išvengti galimai kilsiančių nemalonumų šiuo tikslu asmeniui duodant kyšį nelaikomas papirkinėjimu, priešingai, tokie veiksmai patenka į piktnaudžiavimo nusikaltimo reguliavimo sritį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-325/2012, 2K-194/2013). Kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad toks vairuotojų elgesys pripažintinas abstrakčiu, su konkrečiais muitinės pareigūnams pagal kompetenciją nepriskirtinais veiksmais nesusietas nusikalstamas veikimas, kurį privalu vertinti BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto piktnaudžiavimo nusikaltimo kontekste.

5. Nuteistasis V. P. ir jo gynėjas advokatas A. Januitis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius dėl nuteistojo V. P. ir priimti naują nuosprendį – baudžiamąją bylą V. P. nutraukti, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5.1. Kasatoriai nurodo, kad teismai neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 5–8 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, rungimosi principą, teisę į gynybą bei sąžiningą procesą, o apeliacinės instancijos teismas dar ir neišnagrinėjo visų esminių nuteistojo V. P. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus).

5.2. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad nebuvo pažeisti įstatymai taikant V. P. atžvilgiu neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones, numatytas BPK 158, 160 straipsniuose. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pabrėžęs, kad nekaltumo prezumpcija ginama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje aprobuota imperatyvia nuostata, reiškiančia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nekeliančiais abejonių įrodymais (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no 146; Telfner v. Austria, no 33501/9620, 20 March 2001, ir kt.). Kaltinimas V. P. grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti, ar tyrimo veiksmai V. P. atžvilgiu atlikti, nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme (toliau – OVĮ) nustatytos tvarkos, ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą – slaptą sekimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais.

5.3. 2012 m. spalio 15 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas sankcionavo nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. sausio 15 d. atlikti slaptą sekimą penkiolikos nutartyje išvardintų pareigūnų atžvilgiu. Į šių pareigūnų sąrašą V. P. nebuvo įrašytas, todėl jo atžvilgiu buvo negalima taikyti slapto sekimo ir daryti vaizdo ir garso įrašų. Tik 2012 m. lapkričio 6 d. prokuroras pateikė teismui prašymą taikyti V. P. atžvilgiu slaptą sekimą ir ikiteisminio tyrimo teisėjas paskyrė jo slaptą sekimą nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. sausio 15 d. Kasatorių nuomone, kadangi nuteistojo V. P. atžvilgiu taikant nesankcionuotą slaptą sekimą buvo šiurkščiai pažeisti BPK 158, 160 straipsnių reikalavimai, 2012 m. spalio 18 d. V. P. atžvilgiu atlikti slapto sekimo veiksmai (kurių metu užfiksuoti epizodai dėl Baltarusijos piliečių Y. B. ir H. B. laikytini neteisėtais, jie negali būti laikomi įrodymais ir jais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

5.4. Pirmosios instancijos teismas V. P. kaltę grindė 2012 m. spalio 15 d. – 2012 m. lapkričio 2 d. neteisėto slapto sekimo protokolu ir vaizdo įrašais. Tačiau, kasatorių manymu, šie įrašai neinformatyvūs ir juose esanti informacija nesusijusi su kaltinimu, iš jų negalima tiksliai identifikuoti konkretaus asmens. Liudytojas V. K. (V. K.) patvirtino, kad operatyvinė informacija buvo renkama ir kaupiama selektyviai, teismui pateikti vaizdo įrašai nėra autentiški, kadangi ištisinė vaizdo įrašo kopija nebuvo daroma. Byloje nenustatyta, kad vaizdo įrašuose užfiksuoti popieriai yra pinigai. Apklausus liudytojus R. J., A. R., D. R. ir kt., buvo nustatyta automobilių vykimo tvarka per (duomenys neskelbtini) kelio postą, nurodyti liudytojai išsamiai apibūdino ir kontrolės „talonėlių“ sistemą, kad tai yra skirtingų formų ir spalvų popieriukai – „talonėliai“, kuriuos sienos apsaugos pareigūnai pateikdavo vairuotojams, pastarieji juos su dokumentais pateikdavo muitinės pareigūnams, t. y. nurodyti „talonėliai“ buvo legitimiai naudoti muitinės pareigūnų veikloje. Pasak kasatorių, teismai šių duomenų neišnagrinėjo, neaptarė visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, neįvertino operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų neteisėtumo.

5.5. Kasatoriai nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė prieštaringus vertinimus ir skirtingas veikų aplinkybes: nurodė, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu V. P. nuteistas už tai, jog, būdamas valstybės tarnautojas – muitinės kelio posto vyr. inspektorius, 2012 m. spalio 18 d. iš Baltarusijos Respublikos vairuotojų Y. B. ir H. B. pateiktų dokumentų neteisėtai pasiėmė iš kiekvieno ne mažiau kaip 10 litų sumą litais ar kitos valstybės valiuta (Rusijos rubliais, eurais, JAV doleriais) (nuosprendžio 6 lapas). Pateikdamas išvadas dėl nuosprendžio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad muitinės pareigūnas, kuriuo pagal identifikavimo ženklo numerį galėjo būti V. P., 2012 m. spalio 18 d. įformino dvi tranzitines deklaracijas (nuosprendžio 128 lapas), tačiau kokie vairuotojai pateikė šias deklaracijas, teismas nenurodė, taip pat nenurodė aplinkybių, kad šie vairuotojai būtų mokėję muitinės pareigūnui piniginę rinkliavą, t. y. išvis neužsimena apie vairuotojus Y. B. ir H. B..

5.6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad operatyvinę informaciją, jog V. P. galimai paėmė iš vairuotojų Y. B. ir H. B. neteisėtą piniginę rinkliavą, ikiteisminio tyrimo organui pateikė trečiasis asmuo – Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnas G. M. savo operatyviniuose pranešimuose Nr. 71-126, 17-127, 71-129 (7 t., b. l. 11–19, 1–8, 20–28). Y. B. ir H. B. nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir nuteistasis V. P. bei jo gynėjas neturėjo galimybės jų apklausti. Pareigūnas G. M. teisme taip pat nebuvo apklaustas. Byloje nėra duomenų apie teismo pastangas šiuos asmenis apklausti. Kitų duomenų, patvirtinančių V. P. dalyvavimą renkant nenustatytas rinkliavas, nesurinkta. Taigi V. P. teisės apklausti kaltinimo liudytojus (Y. B. ir H. B.) iš esmės buvo suvaržytos. Be to, teismai neatsižvelgė į vairuotojo V. G. parodymus, kad nurodomu laiku (duomenys neskelbtini) kelio poste niekam iš muitinės pareigūnų pinigų nedavė. Liudytojas V. G. teisme parodė, kad jis dėl pinigų davimo 2012 m. spalio 18 d. pareigūnui V. P. buvo apklaustas tik 2013 m. sausio 8 d. (praėjus beveik trims mėnesiams) ir į apklausą buvo atvesdintas pareigūnų, kurie prieš jį naudojo psichologinį smurtą, reikalaudami duoti melagingus parodymus. Pasak kasatorių, teismai, vertindami šio liudytojo parodymus, padarė nemotyvuotas, prieštaringas išvadas, nepagrįstai pripažino įrodytu kasatoriui inkriminuotą epizodą, kad jis neteisėtai pasiėmė iš vairuotojo V. G. dokumentų ne mažesnę kaip 10 Lt sumą (litais). Be to, apeliacinės instancijos teismas supainiojo leistinus ir neleistinus įrodymus ir įrodymus, susijusius ne su V. P., o kitu nuteistuoju – J. D. (nuosprendžio 127 lapas).

5.7. EŽTT tais atvejais, kai asmens pripažinimas kaltu lemiamai grindžiamas parodymais liudytojų (nukentėjusiųjų), kuriems kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, paprastai konstatuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto pažeidimą. Tokie pažeidimai konstatuoti EŽTT išnagrinėtose analogiškose bylose Delta v. France, judgement of 19 December 1990, Series Ano 191-A, Mild and Virtanen v. Finland, judgment of 26 July 2005, no 39481/98 and 40227/98, Saidi c. France, arret du 20 septembere 1993, série A no 261-C, Luca c. Italie, arret du 27 fevrier 2001, no 33354/96. EŽTT pripažįsta, kad kaltinamojo teisė užduoti klausimus yra fundamentali, susijusi su rungtyniškumu, sąžiningu (teisingu) procesu, jos niekuo pakeisti negalima. Tokią teisę kaltinamajam garantuoja Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte numatyta, kad kaltinamasis turi teisę pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę reikalauti, kad tie liudytojai būtų apklausti. Iš tokios kaltinamojo teisės kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad kaltinimui pagrįsti reikalingus parodymus duodantis asmuo būtų iškviestas į teismo posėdį. Apklausoje nedalyvaujant liudytojui, jo gautos informacijos panaudojimas apkaltinamajame nuosprendyje gali lemti Konvencijos pažeidimą (Rachad v. France, application no 71846/01, judgment of 13 November 2003, Al-Khavaja and Thery v. UK, application no 26766/05, no 22228/06, judgmement of 20 January 2009). Pagal teismų praktiką, neapklausus kaltinimo liudytojų (kai žemesnės instancijos teismai apsiriboja jų parodymų paskelbimu) yra pažeidžiami BPK 7 straipsnis ir 44 straipsnio 7 dalis, t. y. rungimosi principas ir kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2007, 2K-102/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDc2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-476/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-476/2013">2K-476/2013</a>). Pasak kasatorių, teismai, neapklausę kaip liudytojų vairuotojų Y. B. ir H. B., jų parodymais lemiamai pagrindė nuosprendį nuteistajam V. P., taip pažeidė BPK 7 straipsnį ir 44 straipsnio 7 dalį. Jei asmens pripažinimas kaltu lemiamai grindžiamas liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymais, kuriems kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, toks pažeidimas negali būti ištaisomas apklausiant teisme pareigūnus, kurie tokius liudytojus apklausė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDc2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-476/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-476/2013">2K-476/2013</a>).

5.8. Pasak kasatorių, teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes netyrė ir neanalizavo V. P. kaltinančių ir jį teisinančių įrodymų, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais, todėl pažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo in dubio pro reo principu, nepašalino visų abejonių dėl nuteistojo kaltės, rėmėsi Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus darbuotojo G. M. pateiktais operatyvinio pobūdžio duomenimis, kurie nebuvo patvirtinti atliekant BPK nurodytus procesinius veiksmus, netyrė nenustatytų vairuotojų Y. B. ir H. B. atsiradimo aplinkybių byloje. Konstatuotina, kad V. P. veiksmai nesukėlė baudžiamųjų teisinių padarinių, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 225 straipsnio 4 dalyje. Nėra įrodymų, kad V. P. tarėsi su nurodomais, jam nepažįstamais vairuotojais priimti iš jų mažesnį negu 1 MGL vertės kyšį, kad jis būtų reikalavęs ar provokavęs vairuotojus, kad šie duotų jam už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą mažesnį negu 1 MGL vertės piniginį kyšį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ3LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-347/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-347/2007">2K-347/2007</a>, 2K-251/2010, 2K-363/2013).

6. Nuteistasis S. B. ir jo gynėjas advokatas A. Šukevičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius dėl S. B. ir jį išteisinti.

6.1. Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Kasatoriai, remdamiesi kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21/2014">2K-21/2014</a>, 2K-16/2010, 2K-310/2012, 2K-250/2012, 2K-98/2014 pateiktais išaiškinimais, nurodo, kad pagal bylos įrodymus nėra pagrindo konstatuoti, jog S. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje ar 225 straipsnio 4 dalyje. Teismų nurodytais atvejais iš vairuotojų buvo paimti kontrolės talonėliai, kurie būtini tam, kad transporto priemonės vairuotojas galėtų pervažiuoti muitinę. Paprastai vairuotojai šiuos talonėlius laiko pase ar įkišę tarp kitų dokumentų, ir juos užfiksavo vaizdo kameros. Teismai nesugebėjo nustatyti, kad paimti popierėliai buvo piniginės kupiūros, o tai reiškia, kad neįrodyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, objektyvioji pusė (kad nuteistasis paėmė pinigus) (BK 2 straipsnio 4 dalis). Be to, procesinį sprendimą dėl vaizdo įrašų, kaip įrodymų, jų apimties priėmė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, suinteresuotas tyrimo baigtimi, todėl pateikti įrašų fragmentai neatspindi realios situacijos ir, nesant vientiso įrašo, neleidžia galutinai, išsamiai ir objektyviai vertinti asmenų atliktų veiksmų. Teismas tinkamai neįvertino įrodymų, nepašalino tarp jų esančių prieštaravimų (nėra duomenų, paneigiančių S. B. nurodytas aplinkybes, kad paduotus pinigus su dokumentais visada grąžindavo vairuotojams).

6.2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai bei nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>). Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo S. B. kaltumo, neindividualizavo jo kaltės, o tiesiog nuosprendyje nurodė tas pačias aplinkybes, kurios nurodytos kaltinamajame akte. Teismai neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir bylos nagrinėjimo teisme metu pateiktų įrodymų visumos, aiškiai nenurodė, kokie kiti įrodymai byloje patvirtina kasatoriaus kaltę, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, buvo neobjektyvūs ir šališki. Teismo nešališkumo principas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>). Teismas privalo vengti situacijų, keliančių proceso dalyviams pagrįstų abejonių dėl teismo objektyvumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk4LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-198/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-198/2009">2K-198/2009</a>).

6.3. Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas formaliai nurodė, jog S. B. šiurkščiai pažeidė Muitinės įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 6 punktą, nenurodė jo kaltės formos, objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, kaip pažeisti nurodyti teisės aktų reikalavimai. Teismas, konstatuodamas didelės žalos valstybei padarymą, apsiribojo ne konkrečiai kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos ir joje nustatytų aplinkybių konstatavimu, o rėmėsi kitų bylos kaltinamųjų padarytų neteisėtų veiksmų nurodymu. Konstatuodamas didelės žalos padarymą valstybei, teismas nedetalizavo valstybei padarytos žalos pobūdžio (turtinė ar neturtinė), kaip ji pasireiškė, nemotyvavo, kodėl tokia žala, atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes (nusikalstamų veiksmų pobūdį, jų poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkai, reputacijai, kaltininkų einamų pareigų svarbą ir pan.), laikytina didele. Didelės žalos požymis reikalauja motyvacijos, kad dėl kaltininko veikos buvo pažeistos kitų žmonių teisės, sutriko institucijos veikla, veika sukėlė neigiamą rezonansą visuomenėje, dėl to nukentėjo institucijos prestižas visuomenės akyse. Pasak kasatorių, tokios aplinkybės dėl kasatoriaus padarytos veikos nenustatytos. Priešingai, pirmosios instancijos teismas netgi pažymėjo, kad muitinės veikla dėl tokių kaltinamųjų veikų nesutriko. Todėl, kasatorių manymu, nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog būtent dėl kasatoriaus veiksmų valstybė patyrė didelę žalą. Be to, teismai nepasisakė ir dėl priežastinio ryšio, t. y. tarp kasatoriaus tariamai padarytos veikos ir kilusių padarinių. Teismo išvados, kad S. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, nepagrįstos BPK nustatytu būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, išsamiu BPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų duomenų įvertinimu, nepašalinus visų prieštaravimų ir visų abejonių nevertinant kaltinamojo naudai (BPK 20 straipsnio 3, 5 dalis, 301 straipsnis), o pareikštas kaltinimas yra nekonkretus ir grindžiamas iš esmės prielaidomis. Be to, S. B. paskirta bausmė yra per griežta ir finansiškai nepakeliama. Jei nagrinėjamu atveju ir būtų tinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo normos, bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, būtų pasiekti ir skiriant žymiai mažesnę baudą.

6.4. Kasatoriai nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, keisdamas kaltinimą, padarė esminę BPK 3 straipsnio klaidą, nes dėl BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytos veikos jau buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (BK 95 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė šios baudžiamosios bylos nutraukimo ir kito baudžiamojo persekiojimo pradėjimo pagrindus.

7. Nuteistasis A. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius ir bylą jam nutraukti arba perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, nes rėmėsi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse, 44 straipsnio 7 dalyje nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, iš esmės tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes ir motyvus (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pagrindiniais nuteistojo kaltės įrodymais teismai laikė slapto sekimo, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų protokolus ir liudytojo U. S., kuriam viso proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas konkrečių teisinių argumentų, konstatavo, kad, nors ir nesankcionuoto, nuteistojo atžvilgiu slapto sekimo metu gauti duomenys yra teisėti, be to, nuteistojo kaltė nėra grindžiama tik jais, bet ir taikant neviešo pobūdžio procesines prievartos priemones (BPK 158, 160 straipsniai), apklausiant liudytoją ir kt. Pasak kasatoriaus, iš nuosprendžio matyti, kad iš nurodomų neviešų procesinės prievartos priemonių jo kaltė grindžiama tais pačiais slapto sekimo veiksmų bei savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų protokolais, o vieninteliam liudytojui, kurio parodymais grindžiama jo kaltė, jis neturėjo galimybės užduoti klausimų, siekiant pašalinti abejones dėl tam tikrų, apeliaciniame skunde išdėstytų, aplinkybių. Be to, pagal OVĮ, galiojusio veikų padarymo metu, 9 straipsnį, operatyvinis tyrimas atliekamas tada, kai turima informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, nurodytus atitinkamuose BK straipsniuose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji padarė baudžiamąjį nusižengimą. Taigi minėtų operatyvinių priemonių taikymo byloje proporcingumas konstatuotoms veikoms kelia pagrįstų abejonių.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dėl objektyvių priežasčių, išnaudojus tam visas įmanomas galimybes, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nepavyko apklausti kaip liudytojų daugelio vairuotojų, kurių dokumentuose įdėtų pinigų paėmimu buvo kaltinami ir nuteisti muitinės pareigūnai. Kasatoriaus manymu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, kai tokių liudytojų parodymai turi esminę reikšmę kaltei nustatyti, negalima apsiriboti tik formaliu konstatavimu, jog nebuvo praktinių galimybių iškviesti juos į teisiamąjį posėdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-454/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-454/2013">2K-454/2013</a>).

7.3. Kasatorius remiasi kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a> pateiktais išaiškinimais, kad garantijų, būtinų siekiant užtikrinti bylos nagrinėjimo teisingumą, apimtis priklauso nuo nedalyvaujančio liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju teismui kyla pareiga nustatyti, ar liudytojo parodymai yra lemiami, o pripažinus juos tokiais – įsitikinti, ar yra pakankamų gynybos teises suvaržymus kompensuojančių veiksnių, įskaitant priemones, leidžiančias teisingai ir tinkamai įvertinti liudytojo parodymų patikimumą. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė liudytojo U. S. parodymais, todėl jie vertintini kaip tokios svarbos įrodymas, kuris gali nulemti bylos baigtį. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, padarė išvadą, nepagrįstą bylos duomenimis, kad šie parodymai nėra vienintelis ir reikšmingas įrodymas teisingam nuosprendžiui priimti, ir rėmėsi jais grįsdamas nuosprendį, netikrindamas, ar byloje yra pakankamai procesinių garantijų, kurios užtikrintų dėl liudytojo nedalyvavimo apsunkintą gynybos teisių įgyvendinimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad operatyvinio tyrimo duomenys ir liudytojo U. S. parodymai ir yra pagrindiniai kasatoriaus kaltės įrodymai ir nesant bent vieno iš jų jo kaltė nebūtų įrodyta. Įvertinus šių įrodymų svarbą, teismai turėjo būti ypač atidūs, vertindami su šių įrodymų rinkimu susijusius galimai padarytus pažeidimus, o ne iš esmės nemotyvuotai konstatuoti, kad jokių proceso pažeidimų padaryta nebuvo.

7.4. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu perkvalifikavo inkriminuotą veiką iš sunkaus nusikaltimo (BK 228 straipsnio 1 dalies) į baudžiamąjį nusižengimą (BK 225 straipsnio 4 dalį). Remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jei suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kuriems praėjus apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baudžiamajam nusižengimui yra treji metai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu šis terminas jau buvo suėjęs, dėl to, remdamasis BPK 237 straipsniu, teismas turėjo bylą nutraukti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDc4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-478/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-478/2008">2K-478/2008</a>). Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nuosprendį ir perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką į baudžiamąjį nusižengimą, bet nenutraukęs proceso vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, padarė esminį BPK pažeidimą.

8. Nuteistoji J. Č. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius ir bylą jai nutraukti.

8.1. Kasatorė nurodo, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus. Teismai neįvertino, kad operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo institucijos pasirinko su teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisėmis į sąžiningą procesą nesuderinamus metodus, lėmusius daugelį apeliaciniame skunde išdėstytų ir teismų neįvertintų esminių BPK pažeidimų, iš esmės neįvykdė prievolės išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, pažeidė kasatorės teisę į gynybą (išsamų bylos išnagrinėjimą), rungimosi principu grįstą procesą, nevertino byloje esančių itin reikšmingų gynybos pateiktų duomenų, rodančių OVĮ ir BPK pažeidimus, nuosprendžius pagrindė įrodymams keliamų leistinumo, sąsajumo bei teisėtumo reikalavimų (BPK 20, 301 straipsniai) neatitinkančiais duomenimis, juos vertindami nesilaikė in dubio pro reo principo.

8.2. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalis, BPK 7, 22, 44 straipsniai įtvirtina baudžiamojo proceso vyksmą laikantis rungimosi principo, užtikrinant asmeniui teisę į efektyvią gynybą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltinamosios D. K. gynėjas pateikė į bylą Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1B-924 sudarytos komisijos 2013 m. sausio 10 d. Muitinės departamento generaliniam direktoriui pateiktą tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą Nr. 7B-62 „Dėl (duomenys neskelbtini) muitinės posto viršininko pavaduotojo R. J., posto pamainos viršininkų A. R., I. K., posto vyriausiojo inspektoriaus V. P. veiksmų bei G. P. ir D. R. veiksmų“ (toliau – ir Išvada), kurioje užfiksuoti duomenys sukėlė pagrįstų abejonių byloje esančiais duomenimis (dokumentais) dėl operatyvinės veiklos pradžios, operatyvinių veiksmų, ikiteisminio tyrimo metu taikytų slaptų veiksmų kasatorės ir kitų baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų atžvilgiu neteisėtumo ir šiuos veiksmus sankcionuojančių ikiteisminio tyrimo teisėjų nutarčių nepagrįstumo. Šioje Išvadoje užfiksuotais duomenimis apeliaciniuose skunduose buvo įrodinėjami įvykdyti esminiai procesiniai pažeidimai. Pasak kasatorės, teismai visiškai nenagrinėjo Išvados ir joje užfiksuotų OVĮ ir BPK pažeidimus atskleidžiančių duomenų.

8.3. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog pagal OVĮ 9 straipsnį (2012 m. redakcija) operatyvinis tyrimas gali būti atliekamas tik tiriant straipsnyje nurodytus labai sunkius, sunkius bei tam tikrus apysunkius nusikaltimus. Tiriant baudžiamuosius nusižengimus operatyvinį tyrimą atlikti draudžiama. Pagal BPK 158 straipsnio 1 dalį savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai gali būti taikomi tik tiriant nusikaltimus. Pasak kasatorės, tai rodo, kad operatyvinis tyrimas bei ikiteisminio tyrimo metu BPK 158 straipsnyje nustatyti veiksmai taikyti neteisėtai, galimai tyčia neteisingai kvalifikuojant tiriamą nusikalstamą veiką pagal BK 228 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODMtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-83-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-83-699/2015">2K-83-699/2015</a>). Kasatorės nuomone, kadangi neproporcingai ir neteisėtai buvo taikytos operatyvinio tyrimo priemonės ir BPK 158 straipsnis tiriant baudžiamąjį nusižengimą (BK 225 straipsnio 4 dalis), todėl nuosprendis šių priemonių taikymo metu surinktais duomenimis grindžiamas neteisėtai.

8.4. Kasatorė, pateikdama Išvadoje išdėstytus duomenis, nurodo, kad Išvados turinio analizė rodo, jog ikiteisminio tyrimo institucijos pateikti duomenys dėl operatyvinio tyrimo pradžios (2012 m. liepos 23 d.), atliktų veiksmų, pirminės informacijos galimai yra neatitinkantys tikrovės, o teismai šių duomenų nevertino. Apie šias Išvadoje užfiksuotas aplinkybes ir operatyvinio tyrimo veiksmus byloje nėra jokių duomenų, nors jie betarpiškai susiję su byla, taip pat nėra duomenų, kad šie veiksmai buvo sankcionuoti ar įforminti, o tariamai nusikalstamai veikę asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tikėtina, kad būtent šios informacijos pagrindu ir buvo tęsiama operatyvinė veikla, kurios metu buvo renkami duomenys apie byloje nuteistus asmenis. Išvadoje esantys duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl operatyvinio tyrimo faktinio pagrindo ir jo atlikimo teisėtumo, rodo galimą pasyvią teisėsaugos institucijų provokaciją (pareigos laiku pradėti ikiteisminį tyrimą nevykdymą).

8.5. Išvadoje nurodyti duomenys patvirtina, kad informacija apie galimai nusikalstamas veikas buvo gauta 2012 m. vasario–kovo mėn., o Muitinės departamento Tarnybinių tyrimų tarnyba (toliau – TTT) veiksmus, numatytus OVĮ, (pokalbių pasiklausymą) vykdė 2012 m. gegužės mėn. Ikiteisminiame tyrime pateikti galimai suklastoti duomenys, t. y. prie TTT pateikto 2013 m. gegužės 16 d. rašto „Dėl informacijos pateikimo“ priede „Dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo“ yra nurodyta, kad „2012-07-23 d. MD TTT pradėta operatyvinio tyrimo byla <...> dėl (duomenys neskelbtini) TM (duomenys neskelbtini) KP <...>“. Šie prieštaravimai rodo, kad buvo atliekami operatyviniai veiksmai, nesilaikant OVĮ, arba byloje pateikti klaidingi duomenys apie operatyvinių veiksmų atlikimą. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas netyrė argumentų dėl operatyvinės veiklos subjektų galimai neteisingų duomenų apie operatyvinę veiklą pateikimo teismui (nuosprendžio 141–142 l.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas netyrė gynybos argumentų, kad neteisėti operatyvinės veiklos veiksmai tapo faktiniu pagrindu atlikti veiksmus BPK nustatyta tvarka. Abiejų instancijų teismai nukrypo nuo teismų praktikos dėl operatyvinio tyrimo teisėtumo patikrinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-413/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-413/2011">2K-413/2011</a>, 2K-313/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>, 2K-7-357-699/2015). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad Išvadoje esantys duomenys sukėlė abejonę dėl operatyvinio tyrimo pradžios, jame atliktų veiksmų teisėtumo, lėmė būtinybę teismui įvertinti ir operatyvinio tyrimo ir konkrečių operatyvinių veiksmų faktinį pagrindą, be to, atmetė gynybos prašymus išreikalauti operatyvinio tyrimo bylą. Taip buvo pažeisti rungimosi, teisingo teismo principai, apsunkinta teisė gintis nuo kaltinimo. Tikėtina, kad Išvadoje nurodyti neteisėti operatyviniai veiksmai galėjo tapti pagrindu pradėti operatyvinį tyrimą, todėl jų metu gauti operatyviniai duomenys negali tapti teisėtu pagrindu pradėti operatyvinį ir ikiteisminį tyrimus. Teismai šių duomenų nevertino, taip nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią ikiteisminio tyrimo subjektų neprocesiniai veiksmai vienareikšmiškai vertinami kaip neteisėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEtNTA3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-51-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-51-507/2017">2K-51-507/2017</a>). Pasak kasatorės, faktiniu operatyvinės veiklos pagrindu galimai tapo neteisėtu būdu, nepradėjus operatyvinio tyrimo gauta informacija iš Išvadoje nurodytų vairuotojų pokalbių kontrolės ar kitų veiksmų metu, todėl operatyvinio tyrimo per se duomenys ikiteisminiam tyrimui pradėti negali būti laikomi teisėtais – iš neteisės negimsta teisė (lot. ex injuria jus non oritur).

8.6. Kasatorė nurodo, kad ikiteisminio tyrimo subjektai, pažeisdami pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą, gavę informacijos apie tariamai egzistuojantį sisteminį kyšininkavimą ar apie TTT gautus pranešimus apie N. M. (2012 m. balandžio mėn.) ir kitų Išvadoje nurodytų asmenų nusikalstamas veikas arba užfiksavę tariamai konkrečius šioje byloje nuteistus asmenis, imančius kyšius (pirmuosius epizodus, 2012 m. gegužės mėn. vairuotojų pokalbių kontrolės pagrindu), nepradėjo ikiteisminio tyrimo, tęsė operatyvinę veiklą, vėliau – slaptą filmavimą (BPK 158 straipsnis), t. y. tiražavo tęstinės veikos epizodus. Iš BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės išplaukia, kad operatyvinės veiklos ir slaptų veiksmų taikymo laikas turi būti optimalus. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a> kasacinės instancijos teismas vertindamas, kada turi būti nutraukti operatyviniai veiksmai ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, atkreipė dėmesį į tai, kad „2012 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje griežtai nustatyta, kad jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminis tyrimas gali būti nepradėtas išimtiniais atvejais, kai gali kilti pavojus kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumui ir (ar) kriminalinės žvalgybos subjekto teisėtiems interesams“. Pasyvus teisėsaugos institucijų elgesys, neveikimas esant duomenims pradėti ikiteisminį tyrimą ar slaptų veiksmų atlikimas ilgesnį laikotarpį, nei būtina, yra neteisėtas, laikytinas provokacija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>). Pasak kasatorės, ikiteisminis tyrimas turėjo būti pradėtas iš karto gavus duomenis (asmenų pareiškimus, pranešimus) apie asmenų galimą kyšininkavimą, t. y. gavus Išvadoje nurodytus duomenis. Iš Išvados akivaizdu, kad teisėsaugos institucijos turėjo duomenų apie tariamą „sisteminį piktnaudžiavimą“ muitinėje, tačiau ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų.

8.7. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir aplinkybės, kad rungimosi principo, gynybos teisės pažeidimas pasireiškė ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas disponavo duomenimis, kurie nebuvo pateikti kitiems proceso dalyviams. Pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis slaptų veiksmų atlikimo protokolais, nes byloje yra duomenys, kad 2012 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. SN-1131 ir 2012 m. spalio 2 d. nutartis išslaptinta Vilniaus apygardos teismo SEK pirmininko A. Valantino. Tai reiškia, kad teisėjas, nagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teisme, dalyvavo ir kaip ekspertas toje pačioje baudžiamojoje byloje, be to, teisėjas galimai susipažino su operatyvinės bylos medžiagos dalimi, tikėtina, kuri nebuvo pateikta kitiems proceso dalyviams ir kurie neturėjo galimybės pateikti teismui pozicijos dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo. Ši gynybai nepateikta informacija turėjo įtaką teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui (BPK 20 straipsnio 5 dalis), rungimosi principo pažeidimui (BPK 7 straipsnis).

8.8. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl netinkamo terminų skaičiavimo sankcionuojant slaptus veiksmus, nes neva tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (nuosprendžio 142 l.). Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjo 2012 m. spalio 15 d. nutartimi leista atlikti slaptus veiksmus nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. sausio 15 d. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad neteisingi pirmosios instancijos teismo argumentai, jog slapti veiksmai (tarp kurių – vaizdo stebėjimo įrangos montavimas) galėjo būti atliekami 2012 m. spalio 15 d. Pasak kasatorės, minėti veiksmai atlikti neteisėtai, pažeidžiant BPK 99 straipsnio, 100 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes jie galėjo būti pradėti tik 2012 m. spalio 16 d. 00 val. Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas duomenimis, gautais atlikus šiuos veiksmus. Neįvertinta ir tai, kad ir kiti savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmai išmontuojant kameras neįforminti protokole, atlikti pasibaigus terminui, t. y. pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno R. S. 2013 m. sausio 16 d. raštą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino gynybai abejonių sukėlusių šių veiksmų sankcionavimo ir veiksmų atlikimo „operatyvumo“, kuris neįmanomas laiko prasme: per valandą teismas išnagrinėjo faktinį bei teisinį slaptų veiksmų atlikimo pagrindą, priėmė nutartį, po to pareigūnai sukomplektavo vaizdo įrašymo įrangą, nuvyko į (duomenys neskelbtini) muitinės postą, esantį apie(duomenys neskelbtini) km nuo Vilniaus. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad įranga, nurodyta protokole, laiku negalėjo būti sumontuota įmontuojant ją į spausdintuvą ir kompiuterį, nes tose patalpose nuolatos dirbo pareigūnai, ir tai galėjo būti padaryta tik išsivežus įrangą ir ją grąžinus atgal. Gynybai kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar ikiteisminio tyrimo subjektai ir ikiteisminio tyrimo teisėjas tinkamai atliko savo funkcijas, t. y. kad prokuroro prašymo pagrindai net nebuvo analizuoti, prašymas tenkintas formaliai arba įranga buvo sumontuota anksčiau, o ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo tik „legalizuota“. Šių argumentų apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, nurodydamas, kad tai ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

8.9. Vienas esminių nekaltumo prezumpcijos principo (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio elementų – in dubio pro reo principas, pagal kurį visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamojo naudai (EŽTT bylos Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no 146, Telfher v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001, ir kt.; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU0LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-154-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-154-976/2017">2K-154-976/2017</a>, 2K-P-218/2009). Kasatorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje nuosprendžiai pagrįsti savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmų metu padarytais vaizdo įrašais. Tačiau byloje nėra vienareikšmių duomenų, kad įrašuose užfiksuoti pinigai, o ne skirtingų formų ir spalvų muitinės pareigūnų veikloje naudoti popieriukai su kontrolės antspaudais – „talonėliai“. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, neigiant kasatorės paaiškinimus, neatitinkančiai baudžiamosios bylos medžiagos nurodoma: „tai, kad nuteistoji J. Č. iš krovininių transporto priemonių vairuotojų ėmė pinigus, o ne, kaip tvirtinama, kontrolės talonus, patvirtina tiek teisiamajame posėdyje kitiems įrodymams patikrinti perskaitytuose liudytojo A. K. parodymuose nurodytos aplinkybės, tiek slapto sekimo metu surinkta vaizdo ir garso medžiaga“. Pasak kasatorės, nėra nė vieno vaizdo įrašo, kur būtų matoma, kad būtent ji ima pinigus. Teismai neįvertino, kad vaizdo įrašuose esanti informacija nesusijusi su kaltinimu, nes nepatvirtina nė vienos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne pačių įrašų turiniu ir savo vidiniu įsitikinimu, o subjektyvia prokuroro nuomone apie juose užfiksuotą informaciją. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra vientiso vaizdo įrašo, kuriame matytųsi neva pinigų ėmimas ir J. Č. identifikacinis ženkliukas, darytina išvada, kad vaizdo įrašai nei patvirtina, nei paneigia, jog juose užfiksuota būtent kasatorė.

8.10. Be to, teismai neįvertino, kad vaizdo įrašai negali būti įrodymais ir dėl jų fiksavimo tvarkos pažeidimo, nes negalima patikrinti jų patikimumo – byloje nėra ištisinio įrašo (BPK 179 straipsnio 5 dalis). Nors galimybė išsaugoti vaizdo įrašus buvo, ikiteisminio tyrimo subjektai sąmoningai sunaikino bylos įrašų originalus. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad savo tapatybės neatskleidžiančius veiksmus (įrangos sumontavimą ir filmavimą) atlikęs R. S. bei V. K. patvirtino, jog vaizdo įrašai buvo pilni, jie vėliau buvo sunaikinti pasiliekant tik iškarpas. Vaizdo įrašų sunaikinimo protokolų byloje nėra (BPK 158 straipsnio 8 dalis) ir tai rodo, kad šie įrašai neatitinka įrodymams keliamo patikimumo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

8.11. Teismai nepagrįstai pripažino įrodymais liudytojo A. K. parodymus ir jais grindė nuosprendžius, neįvertinę, kad taip pažeidė Konvencijos ir BPK garantuojamą kasatorės teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. A. K. apklausoje užfiksuotais duomenimis negalėjo būti grindžiamas nuosprendis, nes jie nebuvo ištirti betarpiškai teismo posėdyje; gynyba neturėjo galimybės ginčyti parodymus; byloje nebuvo pagrindų perskaityti parodymus BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka; laikotarpis tarp veikos ir apklausos, nenustatyti liudytojo iškvietimo į apklausą būdai leidžia konstatuoti procesinio veiksmo – liudytojo apklausos – neteisėtumą. Be to, nėra ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjExLTQ4OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-211-489/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-211-489/2016">2K-211-489/2016</a> išplėtotų išimčių (sąlygų) remtis teismo posėdyje neapklausto liudytojo parodymais kaip įrodymais. Kasatorė pateikia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl A. K. parodymų (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio 145 psl.) ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas paneigė kasatorės poziciją dėl kontrolės talonėlių naudojimo būtent A. K. parodymais, kartu pažymėdama, kad nėra vientiso vaizdo įrašo, kur matytųsi jos indentifikacinis ženklelis ir pinigų ėmimo faktas. Nebuvo pagrindo teisiamajame posėdyje perskaityti A. K. parodymus – nėra duomenų, kad buvo išnaudotos galimybės iškviesti šį liudytoją į apklausą. EŽTT yra nustatęs, kad teisingam (sąžiningam) procesui garantuoti būtina: garantuoti teisę į gynybą; teisę kaltinamajam užduoti klausimus kaltinimo liudytojams; teismo procesą vykdyti laikantis proceso šalių lygybės principo (EŽTT bylos Edwards and Lewis v. United Kingdom, Morael v. France). Be to, apeliacinės instancijos teismas (nuosprendžio 146 psl.) atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ir A. D., D. K., B. G., S. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Visgi, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokius kitus įrodymus patvirtina minėtų asmenų parodymai. Negali būti remiamasi kaltinime nurodytų liudytojų, kurių kasatorė negalėjo apklausti, parodymais (2002 m. kovo 28 d. EŽTT sprendimas byloje Birutis, Byla, Janutėnas prieš Lietuvą, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2007, 2K-102/2009). Be to, kaltinimo fiktyvumą ir nuosprendžio nepagrįstumą parodo ir tai, kad ketvirtame epizode pirmosios instancijos teismas nurodė: „neteisėtai pasiėmė ne mažesnę kaip 10 Lt“, tuo tarpu liudininkas nurodo,,į pasą įdėjo pinigų, tiksliai negali pasakyti, kokią sumą pinigų įdėjo, tačiau tikrai ne daugiau nei 20 litų“. Taigi, kasatorės manymu, nuosprendžius grindžiant pagarsintais liudytojo A. K. parodymais, buvo suvaržyta kasatorės teisė dalyvauti įrodymų tyrime užduodant klausimus liudytojams.

8.12. Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo bylos duomenis, jog vairuotojai neteisėtai apklausti kaip liudytojai, prieš juos galimai naudojant BPK 11 straipsnio 2 dalyje draudžiamą psichinį spaudimą (smurtą), o apeliacinės instancijos teismas laikė šias prielaidas nepagrįstomis. Be to, galimai davę kyšius vairuotojai negalėjo būti apklausti kaip liudytojai. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad liudytojo A. K. apklausoje nedalyvavo vertėjas. Baigus ikiteisminį tyrimą gynybos prašymu buvo gauta šio liudytojo apklausos protokolo kopija, kurioje nebuvo vertėjos pavardės ir parašo. Todėl darytina išvada, kad inspektorės V. K. parodymai galimai melagingi, o įrašai dėl vertėjo dalyvavimo buvo padaryti tik kaltinamojo akto rašymo metu ar vėliau. Apeliacinės instancijos teismas formaliai pasisakė dėl šios aplinkybės (nuosprendžio 145 psl.). Byloje nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis vairuotojai buvo apklausti, o pareigūnų (D. S.) pateikiami paaiškinimai stokoja logikos. Prielaidą dėl pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų pagrindžia liudytojų I. S. (I. S.), J. B., R. P. parodymai, nes vairuotojai ne savo valia atvyko pas pareigūnus, o buvo neteisėtai sulaikyti. Byloje nėra vairuotojų laikino sulaikymo protokolų (BPK 140 straipsnio 2, 5 dalys). Vairuotojams buvo rodomi vaizdo įrašai (tai patvirtino patys vairuotojai ir kaip liudytoja apklausta vertėja). Vairuotojai nurodė, kad, peržiūrint vaizdo įrašus, jiems buvo grasinama (šantažuojami), kad jie bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn, o jei duos parodymus, nuo baudžiamosios atsakomybės bus atleisti. Byloje nėra duomenų, kad šiems asmenims būtų išaiškinta teisė neduoti parodymų apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje nėra ir procesinių dokumentų dėl vairuotojų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 212 straipsnio 8 punktas). Apeliacinės instancijos teismas laikė patikimais akivaizdžiai tikrovės neatitinkančius pareigūnų, vykdžiusių apklausas, parodymus (nuosprendžio 145 psl.). Teismai neįvertino liudytojų R. P., I. S., J. B. parodymų apie darytą neleistiną poveikį. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad minėti asmenys teismo posėdžio metu buvo apklausiami kaip liudytojai apie savo pačių padarytas nusikalstamas veikas, būdami prisaikdinti.

8.13. Kasatorė nuteista už kyšininkavimą. A. K. buvo faktinis įtariamasis, ir, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, A. K. statuso klausimas spręstinas būtent šioje byloje, kadangi tai turi esminę reikšmę šio asmens parodymų vertinimui. BK 227 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už papirkimą, todėl A. K. apklausos metu nebuvo pagrindo abejoti, kad A. K. duos parodymus apie galimai savo paties padarytą nusikalstamą veiką, todėl jis neatitinka liudytojo sampratos pagal BPK 78 straipsnį, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI1LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-225/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-225/2009">2K-225/2009</a>). Be to, teismas netyrė liudytojo A. K. patikimumo, nors kasacinės instancijos teismo praktikoje vienareikšmiškai nurodomas reikalavimas, kad, vertinant galimų bendrininkų parodymus, jų patikimumui turi būti skirtas papildomas dėmesys, jie negali būti vertinami kaip kitų liudytojų parodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcyLTY3Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-372-677/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-372-677/2016">2K-372-677/2016</a>). Kasatorės nuomone, teismai, vertindami A. K. parodymus ir grįsdami jais nuosprendžius, padarė esminių BPK 78, 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimų; viso baudžiamojo proceso metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo imtasi veiksmų iškviesti liudyti A. K., tokiu būdu buvo padaryti esminiai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimai, pažeista teisė į gynybą.

9. Nuteistoji L. U. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.

9.1 Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai neįvertino, jog operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo institucijos pasirinko su teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisėmis į sąžiningą procesą nesuderinamus metodus, lėmusius daugelį apeliaciniame skunde išdėstytų ir teismų neįvertintų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių priimti neteisingi sprendimai. Teismai iš esmės neįvykdė prievolės išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, pažeidė rungimosi principą, kasatorės teisę į gynybą, kadangi ignoravo ir nevertino byloje esančių itin reikšmingų gynybos pateiktų duomenų, rodančių OVĮ ir BPK pažeidimus, be to, savo sprendimus grindė įrodymams keliamų leistinumo, sąsajumo bei teisėtumo reikalavimų (BPK 20 straipsnis, 301 straipsnis) neatitinkančiais duomenimis, o juos vertindami nesilaikė in dubio pro reo principo.

9.2. Kasatorė, teigdama, kad teismai pažeidė rungimosi principą, jos teisę į gynybą, kad byloje operatyvinis tyrimas buvo neteisėtas, kad buvo taikyta pasyviosios teisėsaugos institucijų provokacija, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas neteisėtai atliktais savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais ir jų metu gautais duomenimis, kad teismai nesilaikė in dubio pro reo principo, rėmėsi nepatikimais vaizdo įrašais, nurodo tuos pačius argumentus kaip ir kasatorė J. Č., todėl šie argumentai nekartojami.

9.3. Kasatorė nurodo ir tai, kad jos laikinas sulaikymas traktuotinas kaip psichinis spaudimas siekiant išgauti kaltinimui naudingus parodymus (BPK 11 straipsnio 2 dalis). Iki jos sulaikymo jau buvo užfiksuoti vaizdo įrašuose keli, kaltinimo ir teismo nuomone, nusikalstami epizodai, pirmasis 2012 m. spalio 18 d. Jeigu kaltinimo tikslas būtų sulaikyti asmenį nuo daromos (ar tik padarytos) nusikalstamos veikos, ji turėjo būti sulaikyta nedelsiant, kai tik buvo peržiūrėti įrašai, tačiau ji buvo sulaikyta tik 2012 m. gruodžio 5 d., t. y. po daugiau nei pusantro mėnesio, todėl kaltinimo veiksmai traktuotini kaip psichinis spaudimas. Abiejų instancijų teismai ignoravo neteisėtą sulaikymą, kaip teisinio pagrindo neturintį veiksmą, siekiant psichologiškai palaužti ir išgauti kaltinimui naudingus parodymus.

10. Nuteistoji D. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.

10.1. Kasatorė nurodo, kad teismai neįvertino, kad operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo institucijos pasirinko su teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisėmis į sąžiningą procesą nesuderinamus metodus, lėmusius daugelį apeliaciniame skunde išdėstytų ir teismų neįvertintų esminių BPK pažeidimų, dėl to buvo priimti neteisingi skundžiami nuosprendžiai. Teismai iš esmės neįvykdė prievolės išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, pažeidė teisę į gynybą, rungimosi principu grįstą procesą. Teisės į gynybą (ir išsamų bylos išnagrinėjimą) pažeidimas pasireiškė ignoruojant ir nevertinant byloje esančių duomenų, rodančių OVĮ ir BPK pažeidimus. Teismų sprendimai grindžiami įrodymams keliamų leistinumo, sąsajumo bei teisėtumo reikalavimų (BPK 20 straipsnis, 301 straipsnis) neatitinkančiais duomenimis, nesilaikant in dubio pro reo principo.

10.2. Kasatorė, teigdama, kad teismai pažeidė rungimosi principą, jos teisę į gynybą, kad byloje operatyvinis tyrimas buvo neteisėtas, kad buvo taikyta pasyviosios teisėsaugos institucijų provokacija, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas neteisėtai atliktais savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais ir jų metu gautais duomenimis, kad teismai nesilaikė in dubio pro reo principo, rėmėsi nepatikimais vaizdo įrašais, nurodo tuos pačius argumentus kaip ir kasatorė J. Č., todėl šie argumentai nekartojami.

10.3. Pirmosios instancijos teismas ignoravo bylos duomenis, kad vairuotojai neteisėtai apklausti kaip liudytojai, prieš juos galimai naudojant BPK 11 straipsnio 2 dalyje draudžiamą psichinį spaudimą (smurtą), o apeliacinės instancijos teismas laikė šias prielaidas nepagrįstomis. Byloje nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis vairuotojai buvo apklausti, o pareigūnų (D. S.) pateikiami paaiškinimai stokoja logikos. Prielaidą dėl pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų grindžia liudytojų I. S., J. B., R. P. parodymai, nes vairuotojai ne savo valia atvyko pas pareigūnus, o buvo neteisėtai sulaikyti. Byloje nėra vairuotojų laikino sulaikymo protokolų (BPK 140 straipsnio 2, 5 dalys). Vairuotojams buvo rodomi vaizdo įrašai, vairuotojai nurodė, kad peržiūrint vaizdo įrašus jiems buvo grasinama (šantažuojami), kad jie bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn, o jei duos parodymus, nuo baudžiamosios atsakomybė bus atleisti. Byloje nėra duomenų, kad šiems asmenims būtų išaiškinta teisė neduoti parodymų apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje nėra ir procesinių dokumentų dėl vairuotojų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 212 straipsnio 8 punktas).

10.4. Apeliacinės instancijos teismas laikė patikimais akivaizdžiai tikrovės neatitinkančius pareigūnų, vykdžiusių apklausas, parodymus (nuosprendžio 168 psl.). Teismai neįvertino liudytojų R. P., I. S., J. B. parodymų apie darytą neleistiną poveikį. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad minėti asmenys teismo posėdžio metu buvo apklausiami kaip liudytojai apie savo pačių padarytas nusikalstamas veikas, būdami prisaikdinti.

10.5. Kasatorė nurodo, kad teismas rėmėsi ir jos parodymais, tačiau neįvertino jų gavimo aplinkybių: ji, 2013 m. kovo 15 d. apklausta kaip įtariamoji, paaiškino, kodėl 2012 m. gruodžio 5 d. jos parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai, t. y. tiek dėl patirto spaudimo prisipažinti, tiek dėl prastos sveikatos būklės ji pasirašė parodymus jų neskaičiusi. Neleistiną poveikį patvirtina ir nepagrįstas sulaikymo taikymas. Iki sulaikymo buvo užfiksuoti vaizdo įraše, kaltinimo nuomone, nusikalstami epizodai, o ji buvo sulaikyta tik 2012 m. gruodžio 5 d., t. y. po daugiau nei dviejų savaičių, todėl kaltinimo veiksmai traktuotini kaip psichinis spaudimas (BPK 11 straipsnio 2 dalis).

10.6. Kasatorė taip pat nurodo, kad ji nuteista už kyšininkavimą, o R. P. buvo faktinis įtariamasis ir, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, jo statuso klausimas spręstinas būtent šioje byloje, nes tai turi esminę reikšmę šio asmens parodymų vertinimui. BK 227 straipsnyje numatyta atsakomybė už papirkimą, todėl R. P. apklausos metu nebuvo pagrindo abejoti, kad jis duos parodymus apie galimai savo paties padarytą nusikalstamą veiką, todėl jis neatitinka liudytojo sampratos, kylančios iš BPK 78, 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir kasacinės instancijos teismo praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI1LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-225/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-225/2009">2K-225/2009</a>). Be to, kasatorė atkreipia dėmesį, kad teismas netyrė R. P., kaip liudytojo, patikimumo, nors kasacinės instancijos teismo praktikoje vienareikšmiškai nurodomas reikalavimas, kad, vertinant galimų bendrininkų parodymus, jų patikimumui turi būti skirtas papildomas dėmesys, jie negali būti vertinami kaip kitų liudytojų parodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcyLTY3Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-372-677/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-372-677/2016">2K-372-677/2016</a>). Pasak kasatorės, teismai, vertindami R. P. parodymus ir grįsdami jais nuosprendžius, padarė esminių BPK 78, 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, teisės į gynybą pažeidimų.

11. Nuteistasis Z. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius ir bylą jam nutraukti.

11.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai neįvertino, jog operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo institucijos pasirinko su teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisėmis į sąžiningą procesą nesuderinamus metodus, lėmusius daugelį apeliaciniame skunde išdėstytų ir teismų neįvertintų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių priimti neteisingi skundžiami sprendimai. Teismai iš esmės neįvykdė prievolės išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, pažeidė rungimosi principą, teisę į gynybą, nes ignoravo ir nevertino byloje esančių itin reikšmingų gynybos pateiktų duomenų, rodančių OVĮ ir BPK pažeidimus, be to, savo sprendimus grindė įrodymams keliamų leistinumo, sąsajumo ir teisėtumo reikalavimų (BPK 20 straipsnis, 301 straipsnis) neatitinkančiais duomenimis, o juos vertindami nesilaikė in dubio pro reo principo.

11.2. Kasatorius, teigdamas, kad teismai pažeidė rungimosi principą, jo teisę į gynybą, kad byloje operatyvinis tyrimas buvo neteisėtas, kad buvo taikyta pasyviosios teisėsaugos institucijų provokacija, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas neteisėtai atliktais savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais ir jų metu gautais duomenimis, kad teismai nesilaikė in dubio pro reo principo, rėmėsi nepatikimais vaizdo įrašais, nurodo tuos pačius argumentus kaip ir kasatorė J. Č., todėl šie argumentai nekartojami.

11.3. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai pripažino įrodymu liudytojo V. K. (V. K.) parodymus ir jais grindė nuosprendžius, nes parodymai nebuvo ištirti betarpiškai teismo posėdyje, gynyba neturėjo galimybės jų ginčyti, nebuvo pagrindų perskaityti parodymus BPK 276 straipsnio numatyta tvarka. Nėra duomenų, kad buvo išnaudotos galimybės iškviesti liudytoją V. K. į teismą ir kad buvo bandoma bendradarbiauti su Baltarusija siekiant iškviesti liudytoją į apklausą. Kasatorius neturėjo galimybės užduoti klausimų liudytojui V. K. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu. Nuosprendžius grindžiant pagarsintais liudytojo V. K. parodymais, buvo suvaržyta kasatoriaus teisė dalyvauti įrodymų tyrime užduodant liudytojams klausimus, tai rodo, kad jais negalima buvo grįsti apkaltinamųjų nuosprendžių (BPK 301 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2007, 2K-102/2009). 2002 m. kovo 28 d. EŽTT sprendimu byloje Birutis, Byla, Janutėnas prieš Lietuvą tapačioje situacijoje konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisės į sąžiningą procesą) ir 3 dalies d punkto (teisės užduoti klausimus kaltinimo liudytojams) pažeidimą, kadangi kaltinamiesiems nebuvo sudarytos galimybės apklausti kaltinimo liudytojus. Taip pat nėra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjExLTQ4OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-211-489/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-211-489/2016">2K-211-489/2016</a> išplėtotų išimčių (sąlygų) remtis teismo posėdyje neapklausto liudytojo parodymais kaip įrodymais. Be to, teismas netyrė V. K., kaip liudytojo, patikimumo, nors pagal teismų praktiką, vertinant galimų bendrininkų parodymus, jų patikimumui turi būti skirtas papildomas dėmesys, jie negali būti vertinami, kaip kitų liudytojų parodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcyLTY3Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-372-677/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-372-677/2016">2K-372-677/2016</a>). Teismai, vertindami V. K. parodymus ir grįsdami jais nuosprendžius, padarė esminių BPK 78 straipsnio, 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimų bei pažeidė teisę į gynybą.

11.4. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo duomenis, jog vairuotojai neteisėtai byloje apklausti kaip liudytojai, prieš juos galimai naudojant BPK 11 straipsnio 2 dalyje draudžiamą psichinį spaudimą (smurtą), o apeliacinės instancijos teismas laikė šias prielaidas nepagrįstomis. Be to, galimai davę kyšius vairuotojai negalėjo būti apklausti kaip liudytojai bendra tvarka. Liudytojų iškvietimo į apklausą būdas galimai lėmė psichinį spaudimą prieš juos siekiant išgauti kaltinimui naudingus parodymus (BPK 11 straipsnio 2 dalis), kurių negalės ginčyti gynyba. Byloje nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis vairuotojai buvo apklausti, o pareigūnų (D. S.) pateikiami paaiškinimai stokoja logikos. Prielaidą dėl pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų grindžia liudytojų I. S., J. B., R. P. parodymai, kadangi vairuotojai ne savo valia atvyko pas pareigūnus, o buvo neteisėtai sulaikyti. Pagal BPK 140 straipsnio 2 dalį apie kiekvieną ikiteisminio tyrimo pareigūno ar kito asmens sulaikytą asmenį per įmanomai trumpiausią laiką turi būti pranešta prokurorui, išsiunčiant laikino sulaikymo protokolo nuorašą. Šioje byloje nėra vairuotojų laikino sulaikymo protokolų. Vairuotojai nurodė, kad, peržiūrint vaizdo įrašus, jiems buvo grasinama (šantažuojami), kad jie bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn, o jei duos parodymus, nuo baudžiamosios atsakomybės bus atleisti. Byloje nėra duomenų, kad minėtiems asmenims buvo išaiškinta teisė neduoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje taip pat nėra procesinių dokumentų dėl vairuotojų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 212 straipsnio 8 punktas). Apeliacinės instancijos teismas padarė baudžiamosios bylos neatitinkančias išvadas dėl neleistino spaudimo kaip liudytojams apklaustiems asmenims ir laikė patikimais akivaizdžiai tikrovės neatitinkančius pareigūnų, vykdžiusių apklausas, parodymus (nuosprendžio 182 l.). Abiejų instancijų teismai neįvertino liudytojų R. P., I. S., J. B. parodymų apie darytą neleistiną poveikį. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad minėti asmenys ir teismo posėdžio metu buvo apklausiami kaip liudytojai apie savo pačių padarytas nusikalstamas veikas, būdami prisaikdinti.

11.5. Kasatorius nurodo, kad ir jam darytas neleistinas psichinis poveikis, nes jis buvo nepagrįstai sulaikytas. Iki sulaikymo jau buvo užfiksuoti vaizdo įraše, kaltinimo nuomone, nusikalstami epizodai (pirmasis 2012 m. spalio 27 d.), o kasatorius buvo sulaikytas tik 2012 m. gruodžio 5 d. (BPK 11 straipsnio 2 dalis).

12. Nuteistasis A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.

12.1. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalis dėl veikos perkvalifikavimo į BK 225 straipsnio 4 dalį neskundžiama. Teismai iš esmės neįvykdė prievolės išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, pažeidė teisę į gynybą, rungimosi principu grįstą procesą. Teisės į gynybą (ir išsamų bylos išnagrinėjimą) pažeidimas pasireiškė ignoruojant ir nevertinant bylos duomenų, rodančių OVĮ ir BPK pažeidimus, teismai sprendimus grindė įrodymams keliamų leistinumo, sąsajumo bei teisėtumo reikalavimų (BPK 20 straipsnis, 301 straipsnis) neatitinkančiais duomenimis, o juos vertindami nesilaikė in dubio pro reo principo.

12.2. Kasatorius, teigdamas, kad teismai pažeidė rungimosi principą, jo teisę į gynybą, kad byloje operatyvinis tyrimas buvo neteisėtas, kad buvo taikyta pasyviosios teisėsaugos institucijų provokacija, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas neteisėtai atliktais savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais ir jų metu gautais duomenimis, kad teismai nesilaikė in dubio pro reo principo, rėmėsi nepatikimais vaizdo įrašais, nurodo tuos pačius argumentus kaip ir kasatorė J. Č., todėl šie argumentai nekartojami.

12.3. Anot kasatoriaus, byloje nėra duomenų, kad būtų imtasi priemonių iškviesti į apklausą vairuotoją, kuris neva kasatoriui davė kyšį, t. y. Rusijos Federacijos pilietį O. S.. Tai lėmė, kad nebuvo surinkti esminiai baudžiamosios bylos duomenys. Teismai, būdami pasyvūs, suvaržė kasatoriaus teisę į gynybą, nes neužtikrino greito, išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo ir tinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, taip esmingai pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį. Teismai, esant duomenų, grindžiančių kaltinimą, trūkumui, prielaidų pagrindu konstatavo BK 225 straipsnio dalyko buvimą, taip pažeisdami in dubio pro reo principą. Teismai neįvertino, kad vaizdo įrašai negali būti įrodymais, nes byloje nėra ištisinio įrašo (BPK 179 straipsnio 5 dalis). Savo tapatybės neatskleidžiančius veiksmus (įrangos sumontavimą ir filmavimą) atlikęs R. S. ir V. K. patvirtino, kad vaizdo įrašai buvo pilni, jie vėliau buvo sunaikinti pasiliekant tik iškarpas, tačiau jokių vaizdo įrašų sunaikinimo protokolų bylos medžiagoje nėra. Tai rodo, kad minėti įrašai neatitinka įrodymams keliamo patikimumo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

12.4. Teismas neištyrė vieno esminio kasatoriaus apeliacinio skundo argumento dėl inkriminuoto 2012 m. lapkričio 21 d. epizodo. Liudytojo S. B. parodymai galimai neatitinka tikrovės, šias abejones kelia jo parodymų turinio sugretinimas su el. deklaracijos sistemos duomenimis, taip buvo pažeista teisė į apeliaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418- 699/2015, Teismų praktika, 2015, 44, p. 454–464). Pagal S. B. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jis stojo į muitinės eilę 9.00 val., muitinės procedūras pradėjo, t. y. pareigūnui deklaracijos dokumentus, pasą ir tariamus 300 rublių jame padavė per langelį, apie 10 val., forminimas truko 10 min., atgavęs dokumentus patikrino pasą ir pinigų jame neberado. Pasak kasatoriaus, nurodytas liudijimas neatitinka tikrovės, nes iš deklaracijos MRN Nr. 12LTVK200012FF2E78 elektroninio išrašo matoma, kad liudytojas dokumentus įteikė muitinei 7.31 val. (25 t., l. 96, eilės įrašas 8), įforminimas truko daugiau nei 2 val. ir baigtas 9.42 val. (25 t., l. 96–98, eilės įrašas 29). Elektroninio išrašo analizė duoda pagrindą išvadai, kad dokumentai buvo pateikti ne kasatoriui (jo vartotojo ID 4550), o kitam pareigūnui, kurio vartotojo ID yra 4687. Pažymėtina, kad pamaina keičiasi 9.00 val. Taigi, tikėtina, kad pareigūnas, pradėjęs muitinimo procedūrą, nespėjo jos užbaigti ir perdavė tai kitai pamainai, tai rodo, kad ne kasatorius paėmė tariamus pinigus iš S. B. asmens dokumento. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo argumento, lemiančio nuosprendžio rūšį, dėl to esmingai pažeidė BPK 320 straipsnį ir 20 straipsnio 5 dalį.

12.5. Kasatorius nurodo, kad liudytojas S. B., neva kasatoriui davęs kyšį, buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (2012 m. lapkričio 21 d. liudytojo apklausos protokolas). Kasatorius per visą baudžiamąjį procesą neturėjo galimybės šiam liudytojui užduoti klausimų, todėl S. B. apklausoje užfiksuotais duomenimis negalėjo būti grindžiamas nuosprendis, nes gynyba neturėjo galimybės ginčyti parodymus. Kasatorius pažymi, kad S. B. parodymai prieštarauja byloje esantiems vaizdo įrašams, nes liudytojas nurodo, kad davė 300 rublių kyšį. Nors Rusijos Federacijos piniginėje apyvartoje nėra 300 rublių nominalo, vaizdo įraše matoma, kad neva duodamas kyšis viena kupiūra. Apeliacinės instancijos teismas neišsprendė šio prieštaravimo deklaratyviai nurodydamas, kad: „Nors apeliantas nurodo, kad slapto sekimo protokole nurodyta, jog 2012 m. lapkričio 21 d., 9.37 val., muitinės pareigūnas iš vairuotojo paso išima galimai piniginę kupiūrą, t. y. vieną vienetą, tačiau liudytojo S. B. parodymais nustatyta, kad šis asmuo į muitinės pareigūnui pateiktus dokumentus įdėjo 300 Rusijos Federacijos rublių“ (nuosprendžio 186 psl.). Nuteistojo teisė užduoti kaltinimo liudytojams klausimus liko neįgyvendinta, todėl šio liudytojo parodymai neleistini priimant nuosprendį (EŽTT byla Birutis, Byla, Janutėnas prieš Lietuvą, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2007, 2K-102/2009). Nuosprendžius grindžiant pagarsintais liudytojo S. B. parodymais buvo suvaržyta kasatoriaus teisė dalyvauti įrodymų tyrime užduodant liudytojams klausimus, tai rodo, kad jais negalima buvo grįsti apkaltinamųjų nuosprendžių (BPK 301 straipsnis).

13. Nuteistojo R. L. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius R. L. atžvilgiu ir bylą jam nutraukti.

13.1. Kasatorius nurodo, kad teismai savo sprendimus grindė įrodymais, kurie buvo surinkti pažeidžiant BPK reikalavimus, taip pat duomenimis, kuriuos patys teismai nepripažino įrodymais, taip padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

13.2. Pagal dvi 2012 m. spalio 15 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartis dėl slapto sekimo nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. sausio 15 d. leista sekti penkiolika asmenų, ir nutartimi dėl procesinių prievartos priemonių taikymo leista pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikti tyrimą prieš tuos pačius penkiolika asmenų, t. y. penkis kartus patekti į jų darbo vietą – (duomenys neskelbtini) muitinės postą – bei paskirti (duomenys neskelbtini) kelio posto 3, 4, 5 darbo barų bei pagalbinių patalpų slaptą sekimą tam pačiam laikotarpiui, panaudojant technines priemones. Kasatorius pažymi, kad tarp 2012 m. spalio 15 d. nutartyse minimų penkiolikos asmenų R. L. nėra. BPK 158 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nurodyta, kad nutartyje leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti veiksmus turi būti nurodytas asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, ir duomenys apie asmens nusikalstamą veiką. BPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat įtvirtintas reikalavimas nutartyje nurodyti sekamą asmenį. Kadangi nagrinėjamoje byloje buvo šiurkščiai pažeisti BPK 158 ir 160 straipsnių reikalavimai (veiksmai neatskleidžiant savo tapatybės ir slaptas sekimas atlikti nesant tai daryti leidžiančios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties), 2012 m. spalio 15 d. – 2012 m. lapkričio 2 d. R. L. atžvilgiu atlikti veiksmai laikytini neteisėtais, jie nelaikytini įrodymais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Kasatoriaus manymu, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. nutarties turinys patvirtina, kad ja ikiteisminio tyrimo teisėjas leido atlikti tyrimą neatskleidžiant tapatybės tik prieš nutartyje nurodytus asmenis ir tik tuo tikslu patekti į jų darbo vietą bei sumontuoti ir eksploatuoti technines priemones. R. L. atžvilgiu toks leidimas nebuvo gautas, todėl jo atžvilgiu atlikti neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmai laikytini neteisėtais, jie nelaikytini įrodymais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Be to, kasatorius, remdamasis BPK 158 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pažymi ir tai, kad minėtoje nutartyje nebuvo nurodyti duomenys apie R. L. nusikalstamą veiką. Tai dar kartą patvirtina, kad dėl R. L. nebuvo leista atlikti tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės.

13.3. Kasatorius akcentuoja, kad teismui R. L. veiksmus perkvalifikavus iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 225 straipsnio 4 dalį atsirado dar viena aplinkybė, dėl kurios jo kaltės negalima grįsti rezultatais, gautais atliekant neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmus. Pagal BPK 158 straipsnio 1 dalį, jeigu savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamais veiksmais gali būti varžoma būsto neliečiamybė, susirašinėjimo ar kitokio susižinojimo ne elektroninių ryšių tinklais slaptumas, tokie veiksmai gali būti atliekami tiriant tik labai sunkius, sunkius ir apysunkius nusikaltimus. Akivaizdu, kad šioje byloje BPK 158 straipsnyje nustatytais veiksmais buvo varžoma tiek būsto (darbo ir pagalbinių patalpų) neliečiamybė, tiek susižinojimo ne elektroninių ryšių tinklais (muitininkų bendravimo tarpusavyje ir su vairuotojais) slaptumas, todėl šie veiksmai byloje dėl baudžiamojo nusižengimo negalėjo būti atliekami. Kita vertus, pagal BPK 158 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimą gali atlikti, neatskleisdami savo tapatybės, tik tirdami nusikaltimus. Darytina išvada, kad tiriant baudžiamąjį nusižengimą BPK 158 straipsnyje numatytų veiksmų taikyti negalima.

13.4. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo teigiama, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gautas teismo leidimas sekti R. L. ir dėl jo atlikti tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės, todėl apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti neteisėtai padarytų vaizdo įrašų peržiūromis ir jų tyrimais, nes taip pažeidžiamas bendrasis teisės principas ex iniuria ius non oritur. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tai, jog R. L. iš krovininių transporto priemonių vairuotojų ėmė pinigus, o ne, kaip jis pats tvirtina, kontrolės talonus, patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek slapto sekimo metu surinkta vaizdo ir garso medžiaga, taip pat ir specialisto išvada; Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-600(13), 11- 913(13) nurodyta, kad tirti pateiktame R. L. slapto sekimo vaizdo įraše „2012-10-27 02.02.55.avi“ matomas iš paso pasiimamas vienas bendruosius JAV dolerių banknotų požymius turintis objektas. Pasak kasatoriaus, jei kasacinės instancijos teismas pripažintų, kad neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmai prieš R. L. buvo atlikti neteisėtai, kaip minėta apeliaciniame skunde, apkaltinamojo nuosprendžio grįsti neteisėtai padarytų vaizdo įrašų tyrimais negalima. Tokiu atveju netektų įrodomosios reikšmės ir tai, kad R. L. identifikavimo ženklo numeris yra 0378, o įrašų darymo metu jis buvo 5-oje darbo vietoje.

13.5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausti A. D., D. K., B. G., S. L. buvo davę parodymus ir patvirtino, kad muitinės pareigūnai galimai neteisėtai rinko pinigus iš vairuotojų. Teismo posėdžio metu minėti kaltinamieji pakeitė savo parodymus. S. L. (nuteistas teismo baudžiamuoju įsakymu) atsisakė duoti parodymus teisme. Šių asmenų parodymus teismas vertino kaip patikimus, atsižvelgdamas ir į jų pateiktą informaciją, juos apklausiant ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat teismas nurodė, kad BPK 276 straipsnio tvarka teismo posėdyje buvo pagarsinti liudytojo R. B. parodymai. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo teigiama, jog A. D., D. K., B. G., S. L., kaip įtariamieji, buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, po to ikiteisminio tyrimo teisėjo, šiame teisme jie pakeitė ar atsisakė duoti parodymus, vadinasi, nei kaltinamieji, nei jų gynėjai jokioje bylos proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti šių asmenų, ginčyti jų parodymų (BPK 44 straipsnio 5, 7–8 dalys) ir dėl šių priežasčių jų parodymų negalima pripažinti leistinais įrodymais. Kasatorius nesutinka dėl šių apeliacinio skundo argumentų pateiktomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad R. L. teisė pačiam apklausti liudytojus A. D., D. K. buvo užtikrinta ir šia teise jis galėjo pasinaudoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, B. G., S. L. teisiamajame posėdyje atsisakė duoti parodymus, taigi ir atsakyti į galimus R. L. ir (ar) jo gynėjo klausimus, tačiau ši aplinkybė savaime neleidžia teigti, kad nuteistasis R. L. neturėjo tinkamos ir pakankamos galimybės ginčyti liudytojų B. G. ir S. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime, be kita ko, teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisme pagarsinti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Tačiau, pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus dėl neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtumo ir negalimumo jų pripažinti įrodymais, byloje nelieka įrodymų, kuriuos minėtais parodymais būtų galima patikrinti.

14. Nuteistasis G. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

14.1. Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjas 2012 m. lapkričio 19 d. kaip liudytoją apklausė Rusijos Federacijos pilietį S. D., tačiau apie apklausą nei kasatorius, nei jo gynėjas nebuvo informuoti. Dėl to buvo pažeistos BPK 184 straipsnio nuostatos bei apribotos kasatoriaus teisės į tinkamą jo teisių gynimą (BPK 22 straipsnis). Liudytojo S. D. parodymai buvo pagarsinti teisminio nagrinėjimo metu, nors pats liudytojas nebuvo iškviestas į teisminį bylos nagrinėjimą, kasatoriaus pateikti prašymai apklausti liudytoją S. D. teisminio nagrinėjimo metu teismų nebuvo tenkinti. Taip pažeista kasatoriaus procesinė teisė užduoti liudytojui papildomų klausimų, pateikti pastabas, pastebėjimus ir teisė į įstatymo garantuotą, tinkamą gynybą (BPK 10, 22 straipsniai). Be to, kadangi šis liudytojas nedalyvavo teismo posėdyje, teismas neturėjo galimybės liudytojo duotus parodymus patikrinti BPK nustatyta tvarka ir įsitikinti, ar S. D. parodymai sutampa su parodymais, jo duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kita vertus, liudininkas pažymėjo, kad pinigus į pasą pasidėdavo iš įpročio, tiesiog nieko nesitikėdamas, nenurodė, jog kažkas konkrečiai reikalavo sumokėti būtent tuos jo turėtus 5 eurus, o savo darbo metu kasatorius visų vairuotojų klausdavo „ar viską pasiėmė“, liepdavo pakartotinai pasitikrinti automobilio kabinoje, ar turi visus reikiamus dokumentus, ir grįžti, jei ko trūksta. Nepaisant to, teismas konstatavo, kad liudytojo S. D. duoti parodymai yra tinkami, atitinka įstatymo keliamus reikalavimus ir gali būti laikomi įrodymais. Kadangi ikiteisminio tyrimo dalyviams tyrėjui duodant parodymus kiti įtariamieji ar jų gynėjai neturi galimybės užduoti jiems klausimų, tokie įrodymai byloje negali būti pripažįstami gautais įstatymo nustatytais pagrindais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punktu – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Tokios pat teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse. Pasak kasatoriaus, teismas vadovavosi tik liudytojo parodymais, kurių patikrinti nebuvo įmanoma teisminio bylos nagrinėjimo metu, dėl to buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje garantuotas rungimosi principas, o, vadovaujantis teismų praktika, duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, negali būti pripažįstami įrodymais.

14.2. Kasatorius nurodo ir tai, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas visiškai nevertino teisinančių įrodymų, pranašesniais laikė kaltinimo liudytojų parodymus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tokio vertinimo neatliko, tik pažymėjo, kad kasatoriaus kaltumas įrodytas ne tik teisme patikrintais (perskaitytais) liudytojo S. D. parodymais, bet ir kitais reikšmingais bylos duomenimis, tačiau kokie kiti byloje esantys reikšmingi duomenys patvirtina jo kaltę, teismas nenurodė, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

14.3. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad priimdamas nuosprendį teismas vadovavosi vaizdo medžiaga, įrašyta į DVD diską, nesant pateiktos ištisinės, t. y. originalios visos, vaizdo medžiagos, užfiksuotos kietojoje laikmenoje, o esant tik tam tikriems vaizdo fragmentams DVD diske. Vaizdo medžiaga pateikta teismui nekokybiška, joje pateikiamos aplinkybės yra panašios viena į kitą, todėl galima daryti išvadą, jog visuose vaizdo trumpuose filmukuose yra panaudojamas tas pats vienkartinis įrašas. Vaizdo įrašuose nematyti jokių faktinių aplinkybių, kurios įgalintų teismą daryti išvadą, kad buvo paimti pinigai. Teismo teiginys, kad vaizdo įrašai yra trumpi ir „baigtiniai“, neatitinka tikrovės, todėl pats vaizdo įrašas taip pat negali būti leistinas ir tinkamas įrodymų šaltinis BPK 20 straipsnio prasme.

14.4. Kasatorius nurodo, kad jo kaltė grindžiama 2013 m. balandžio 26 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-600(13), 11-913(13) (12 t., l. 68–76), tačiau jo atžvilgiu nebuvo atliekamas joks specialisto tyrimas ir išvadoje jo asmuo nėra nurodomas ar kitaip minimas. Logiška, kad kasatoriaus atžvilgiu specialisto išvados baudžiamojoje byloje ir negali būti, nes vaizdo medžiagoje matyti tik paimamas papildomas kontrolinis talonas, o konstatuojama prielaida, jog galimai paimama piniginė kupiūra. Specialisto išvadoje nėra užsiminta apie jo veiksmus. Nenurodydamas motyvų, kodėl remiasi tikėtina specialisto išvada, teismas padarė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą. Be to, teismas, grįsdamas kaltę tikėtina specialisto išvada, pažeidė teismų praktikoje suformuotą teisės principą, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos neva kasatoriaus paimtos tikslios pinigų sumos. Be to, teismas sau prieštaraudamas pripažįsta, kad nenustatė tikslios sumos, todėl ją apibrėžė teiginiu „ne mažesnę kaip 10 Lt sumą“.

14.5. Pasak kasatoriaus, byloje nepateikta pakankamai įrodymų, neginčijamai pagrindžiančių jo kaltę. Teismas vadovavosi tik prielaidomis, nurodydamas, kad jis „po stalu kažką paima ir dešine ranka įsikiša į dešinės pusės kelnių kišenę“ bei „galimai iš paso išima piniginę kupiūrą“. Kitų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, kad iš paso išimama būtent piniginė kupiūra, nėra, o vaizdo medžiagoje už kadro girdima frazė „nu, penki žali netiks“ yra ne kasatoriaus pasakyti žodžiai (šių žodžių ekspertizė neatlikta). Tai, kad buvo naudojami papildomi kontroliniai talonai, byloje nustatyta. Be to, teismai, priimdami nuosprendžius, dėl kiekvieno nuteistojo pasisakė standartiškai, kad kaltė įrodyta rašytiniais įrodymais, atpažinimo protokolais, vaizdo įrašais, specialisto išvadomis ir kitais rašytiniais dokumentais, nepateikdami kaltės įrodymo motyvų individualiai dėl kiekvieno nuteistojo. Kasatoriaus manymu, teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, pagrindžiančios jo kaltę (BK 2 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>). Esant nurodytiems pažeidimams (teisių į tinkamą teismo procesą ir gynybą, nekaltumo prezumpcijos) nebuvo nustatytos visos būtinos aplinkybės baudžiamajai atsakomybei kilti, todėl pradėtas baudžiamasis procesas turėjo būti nutrauktas (BPK 3 straipsnis).

15. Nuteistasis A. T. kasaciniu skundu prašo panaikinti dėl jo priimtus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.

15.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių BPK pažeidimų, nes savo sprendimus grindė įrodymais, surinktais pažeidžiant BPK reikalavimus, taip pat duomenimis, kuriuos patys teismai nepripažino įrodymais.

15.2. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 158, 160 straipsniais, leista Muitinės departamento TTT pareigūnams nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. sausio 15 d. neatskleidžiant savo tapatybės slapta patekti į (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto atvykimo į Lietuvos Respubliką krovininių transporto priemonių patalpas, pareigūnų darbo barus Nr. 3, 4, 5 bei pagalbines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir šiose patalpose įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones, atlikti šios technikos priežiūrą. Tačiau abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose ši frazė yra ištraukta iš konteksto, nutylint, kodėl leidžiama tai atlikti. Pagal visą šios nutarties tekstą leista nurodytiems pareigūnams nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. sausio 15 d. neatskleidžiant savo tapatybės atlikti tyrimą prieš J. Č., E. B., G. S., S. K., S. L., J. J., I. D., D. K., R. K. R., G. G., D. G., V. V., A. B., A. B., V. P., t. y. penkis kartus slapta patekti į jų darbo vietą – (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto atvykimo į Lietuvos Respubliką krovininių transporto priemonių (tuščių ir krautų) patalpas, pareigūnų darbo barus Nr. 3, 4 ir 5 bei pagalbines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (kelias (duomenys neskelbtini)), ir šiose patalpose įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones, atlikti šios technikos priežiūrą. Kasatoriaus manymu, darytina vienareikšmė išvada, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas leido atlikti tyrimą neatskleidžiant tapatybės tik prieš šiuos penkiolika asmenų ir tik tuo tikslu patekti į jų darbo vietą bei sumontuoti ir eksploatuoti technines priemones. A. T. atžvilgiu toks leidimas gautas nebuvo. Kasatorius pažymi, kad BPK 158 straipsnio 3 dalis reikalauja nutartyje leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti veiksmus nurodyti ne tik asmenį, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, bet ir duomenis apie šio asmens nusikalstamą veiką. Iš aptariamos nutarties matyti, kad joje nenurodyti duomenys apie A. T. nusikalstamą veiką. Kadangi veiksmai neatskleidžiant savo tapatybės ir slaptas sekimas atlikti, nesant tai daryti leidžiančios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, buvo pažeisti BPK 158 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai ir 160 straipsnio 1 dalies 1 punktas, todėl 2012 m. spalio 15 d. – 2012 m. lapkričio 2 d. jo (A. T.) atžvilgiu atlikti veiksmai laikytini neteisėtais, jie nelaikytini įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalyje ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

15.3. Kasatorius akcentuoja, kad, apeliacinės instancijos teismui jo veiksmus perkvalifikavus iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 225 straipsnio 4 dalį, atsirado dar viena aplinkybė, dėl kurios jo kaltės negalima grįsti rezultatais, gautais atliekant neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmus. BPK 158 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamais veiksmais gali būti varžoma būsto neliečiamybė, susirašinėjimo ar kitokio susižinojimo ne elektroninių ryšių tinklais slaptumas, tokie veiksmai gali būti atliekami tiriant tik labai sunkius, sunkius ir apysunkius nusikaltimus. Akivaizdu, kad byloje BPK 158 straipsnyje numatytais veiksmais buvo varžoma tiek būsto (darbo ir pagalbinių patalpų) neliečiamybė, tiek susižinojimo ne elektroninių ryšių tinklais (muitininkų bendravimo tarpusavyje bei su vairuotojais) slaptumas, todėl šie veiksmai byloje dėl baudžiamojo nusižengimo negalėjo būti atliekami. Kita vertus, BPK 158 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tirdami nusikaltimus ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimą gali atlikti, neatskleisdami savo tapatybės. Taigi darytina išvada, kad tiriant baudžiamąjį nusižengimą BPK 158 straipsnyje numatytų veiksmų taikyti negalima.

15.4. Apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys, kad nuosprendyje visų nuteistųjų kaltė įrodinėjama ir apžiūros protokolais – apžiūrimi iš (duomenys neskelbtini) muitinės gauti paskirstymo į darbo vietas grafikai. Apžiūros metu nustatyta, kad vienas ar kitas nuteistasis visą pamainą dirbo 5-oje darbo vietoje, t. y. atvykstančių į LR krovininių automobilių muitinio tikrinimo darbo vietoje. Pvz., nurodyta, kad V. K. šioje darbo vietoje dirbo nuo 2012-11-01 09:00 iki 2012-11-02 09:00, tačiau teismui buvo pateiktas išrašas iš Muitinės informacinių sistemų centro darbo grafiko, iš kurio matyti, kad jis nuo 2012-11-01 09:00 iki 11:00 dirbo 5-oje darbo vietoje, nuo 11:00 iki 13:00 dirbo 4-oje darbo vietoje – atvykstančių į LR krovininių automobilių be krovinio muitinėje, nuo 13:00 iki 15:00 vėl 5-oje darbo vietoje, nuo 15:00 iki 16:00 pietavo, nuo 16:00 iki 17:00 5-oje darbo vietoje, nuo 17:00 iki 19:00 13-oje darbo vietoje – rekontrolės SDV, nuo 19:00 iki 2012-11-02 02:00 5-oje darbo vietoje, nuo 02:00 iki 03:00 pietavo, nuo 03:00 iki 05:00 5-oje darbo vietoje, nuo 05:00 iki 07:00 4-oje darbo vietoje – atvykstančių į LR krovininių automobilių be krovinio muitinėje, nuo 07:00 iki 09:00 vėl 5-oje darbo vietoje. Šie apžiūros protokolai yra netikslūs, ikiteisminio tyrimo pareigūnai teismui nepateikė konkrečių paskirstymo į darbo vietas grafikų, todėl negalima atmesti tikimybės, kad jis (A. T.) tuo metu, kai jis neva padarė nusikaltimą, dirbo kitoje darbo vietoje. Iš byloje apklaustų asmenų parodymų matyti, kad pareigūnai visą pamainą vienoje vietoje nesėdėjo, eidavo į lauką patikrinti ar uždėti plombų, grįžę atsisėsdavo į kitą darbo vietą arba darbo metu atsisėsdavo į darbo vietą, kurioje yra spausdintuvas, kurioje buvo įrengtos kameros, todėl tai, kad A. T. ženklas Nr. 1579 2012 m. spalio 22 d. 15.12 val. buvo užfiksuotas darbo vietoje, kuri buvo sekama, anaiptol nereiškia, kad jis ten buvo 17.09 ir 17.21 val., o vaizdo įrašuose nei ženklo, nei asmens veido nesimato.

15.5. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad: iš dviejų Rusijos Federacijos piliečių – vairuotojų pateiktų dokumentų A. T. paėmė juose esančius pinigus, taip pat pagrindžia ir rašytiniai įrodymai: specialisto išvada, kiti rašytiniai bylos įrodymai; iš apžiūros protokolo matyti, kad A. T. dirbo 5-oje darbo vietoje – atvykstančių į Lietuvos Respubliką krovininių automobilių muitinio tikrinimo darbo vietoje; A. T. dirbo pamainoje nuo 2012 m. spalio 22 d. 09.00 val. iki 2012 m. spalio 23 d. 09.00 val.; pareigūno A. T. identifikavimo ženklo numeris 1579; Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-600(13), 11-913(13) nurodyta, kad tirti pateiktame A. T. slapto sekimo vaizdo įraše „2012-10-22 17.09.20.avi“ matomas iš paso pasiimamas vienas bendruosius JAV dolerių banknotų požymius turintis objektas; „2012-10-22 17.21.15.avi, matoma, kaip pareigūnas pasiima iš paso vieną banknotą, kuris, yra tikimybės, yra 5 eurų nominalo kupiūra“. Tačiau, kasatoriaus manymu, jei kasacinės instancijos teismas pripažintų, kad neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmai jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėtai ir nuosprendžio grįsti neteisėtai padarytų vaizdo įrašų tyrimais negalima, tokiu atveju netektų įrodomosios reikšmės ir tai, kad kasatoriaus identifikavimo ženklo numeris yra 1579, ir taptų neaktualūs klausimai, ar įrašų darymo metu jis buvo 5-oje darbo vietoje ar ne, o jei ir buvo, ar jis sėdėjo kėdėje prie spausdintuvo, kuri buvo filmuojama, ar kurioje kitoje kėdėje.

15.6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausti A. D., D. K., B. G., S. L. buvo davę parodymus, patvirtinančius, jog muitinės pareigūnai galimai neteisėtai rinko pinigus iš vairuotojų. Teismo posėdžio metu minėti kaltinamieji pakeitė savo parodymus; S. L. (nuteistas teismo baudžiamuoju įsakymu) teisme atsisakė duoti parodymus. Kai yra skirtingi kaltinamųjų parodymai, jie negali būti vertinami kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau yra svarbūs konstatuojant aplinkybes, nustatytas pasitelkiant kitus įrodymus. Teismas šiuos įrodymus vertino kaip patikimus, atsižvelgiant į nurodytų įtariamųjų pateiktą informaciją, juos apklausiant ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad minėti asmenys, kaip įtariamieji, apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, teisme pakeitė ar atsisakė duoti parodymus, vadinasi, nei kaltinamieji, nei jų gynėjai jokioje bylos proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti šių asmenų, ginčyti jų parodymų (BPK 44 straipsnio 5, 7–8 dalys). Pasak kasatoriaus, dėl to minėtų asmenų parodymų negalima pripažinti leistinais įrodymais. EŽTT tais atvejais, kai asmens pripažinimas kaltu lemiamai grindžiamas parodymais liudytojų (nukentėjusiųjų), kuriems kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, paprastai konstatuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto pažeidimą (žr. Delta v. France, judgment of 19 December 1990, Sériés A no. 191-A, Mild and Virtanen v. Finland, judgment of 26 July 2005, no. 39481/98 and 40227/98, Saidi c. France, arr?t du 20 septembre 1993, série A no261-C, Luca c. Italie, arr?t du 27 février 2001, no 33354/96). Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendime teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisme pagarsinti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į argumentus dėl neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtumo ir negalimumo jų pripažinti įrodymais, byloje nelieka įrodymų, kuriuos minėtų asmenų parodymais būtų galima patikrinti.

16. Nuteistoji J. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius ir bylą jai nutraukti.

16.1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, netaikydamas BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčio (asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas). 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžiu kasatorė nuteista už baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 225 straipsnio 4 dalį. Nuo šio baudžiamojo nusižengimo padarymo dienos (2012 m. spalio 16 d.) iki apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio (2017 m. birželio 1 d.) praėjo ketveri metai septyni mėnesiai ir keturiolika dienų. J. J. nebuvo teisiama ar įtariama dėl naujo nusikaltimo, nebuvo ir kitų aplinkybių, dėl kurių senaties eiga būtų nutrūkusi, taigi jai negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

16.2. Kasatorė nurodo, kad ji niekada neprisipažino piktnaudžiavusi tarnyba, dėl to, prieš nutraukiant bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo nuostatas, turėtų būti išnagrinėti jos argumentai dėl esminių BPK pažeidimų. Kasatorė pirmosios instancijos teismo pripažinta kalta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad, siekdama turtinės naudos sau, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to valstybė patyrė didelę žalą; apeliacinės instancijos teismas ją nuteisė pagal BK 225 straipsnio 4 dalį už nedidelės vertės turto kyšininkavimą, tačiau nesuformulavo, kaip reiškėsi ši veika. Šių dviejų BK straipsnių vienas iš esminių požymių kardinaliai skiriasi: pagal BK 228 straipsnio 2 dalį baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo už piktnaudžiavimą įgaliojimais, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos nesant kyšininkavimo požymių, o pagal BK 225 straipsnio 4 dalį – už nedidelės vertės turto kyšininkavimą. Veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme nuostatos, numatytos BPK 255, 256 straipsniuose, pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010). Šio proceso metu turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias apibrėžia BPK 320 straipsnio 3 dalis. Apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2007">2K-243/2007</a>). Kasatorė nurodo, kad nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistųjų skundus, prokuroras neprašė pakeisti inkriminuotų faktinių veikos aplinkybių skirtingomis, apie tokią galimybę net nebuvo užsiminta, ir teismas savo iniciatyva iš esmės pakeitė kaltinimą. Pagal teismų praktiką kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų ir keičiant kaltinimą, jeigu jo apimtis nėra vien tik siaurinama, kaltinamajam apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išsakyti argumentus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-228/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-228/2008">2K-7-228/2008</a>). Taigi, apeliacinės instancijos teismui iš esmės pakeitus kaltinimą (nors ir dėl žymiai lengvesnės nusikalstamos veikos, tačiau iš esmės skirtingos), kasatorei buvo atimta teisė žinoti, kuo kaltinama (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir nebuvo suteikta galimybė gintis nuo tokio kaltinimo (BPK 44 straipsnio 7 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-34/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-34/2009">2K-34/2009</a>). Vienintelis jai žinomas kaltinimas yra dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Kasatorė pažymi, kad toks apeliacinio teismo pasirinktas būdas keisti kaltinimą yra ne tik ydingas, bet ir gali būti žalingas formuojant teismų praktiką, nes, taikant analogiją, galimi perkvalifikavimai (nesant prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymų) iš BK 183 straipsnio į 184 straipsnį, iš 223 straipsnio į 222 straipsnį ir pan.

16.3. Kasatorė nurodo ir tai, kad ji apeliaciniu skundu prašė ją išteisinti, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, pažymėjo, kad būtent prie slapto sekimo protokolų pridėti vaizdo įrašai turi ypač svarbią įrodomąją reikšmę, nes jie paneigia nuteistųjų parodymus ir patvirtina jų kaltę bei turi labai svarbią reikšmę teismo vidiniam įsitikinimui vertinant išnagrinėtų įrodymų visetą. Tačiau, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepašalino visų abejonių.

16.4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad J. J. 2012 m. spalio 16 d. iš penkių vairuotojų: D. H., A. I., O. T., V. P. ir A. V. neteisėtai pasiėmė iš kiekvieno ne mažiau kaip 10 Lt litais ar kitokios valstybės valiuta (Rusijos rubliais, eurais, JAV doleriais). Teismas rėmėsi šiais duomenimis: kaltinamosios parodymais; 2012 m. gruodžio 27 d. (duomenys neskelbtini) muitinės raštu apie tai, kad pareigūnės J. J. identifikavimo ženklo numeris yra 0221; 2012 m. spalio 15 d. – 2012 m. lapkričio 28 d. slapto sekimo protokolu; 2013 m. vasario 15 d. apžiūros protokolu (nustatyta, kad J. J. dirbo 5-oje darbo vietoje dirbdama pamainoje nuo 2012-10-15 09.00 val. iki 2012-10-16 09.00 val.); 2013 m. sausio 21 d. tarnybiniais pranešimais, kad J. J. atliko muitiniam forminimui pateiktų dokumentų forminimą, kad 2012 m. spalio 16 d. dokumentus muitiniam forminimui pateikė Baltarusijos pilietis A. V.; ikiteisminio tyrimo metu duotais A. V., V. V., I. D. parodymais.

16.5. Kasatorė nurodo, kad svarbiausias įrodymas, kuriuo teismas rėmėsi, yra 2012 m. spalio 15 d. – 2012 m. lapkričio 28 d. slapto sekimo protokolas. Tačiau, pasak kasatorės, šis slapto sekimo protokolas, jo priedai bei slapto sekimo sankcionavimas kelia abejonių. Apie galimą kyšininkavimą buvo minima pradinės tyrimo stadijos dokumentuose. Tačiau paaiškėjus, kad galimų kyšių sumos nesiekia vieno MGL, tai būtų tik baudžiamasis nusižengimas, o tokiu atveju nėra galimos operatyvinės veiklos įstatyme reglamentuotos priemonės ir BPK 158 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė. Teigtina, kad teisėsaugos pareigūnai, iš esmės piktnaudžiaudami įstatymu, „pritempė“ kvalifikavimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Vaizdo įrašai (priedai prie sekimo protokolo) skundžiamuose teismo nuosprendžiuose vertinami kaip vieninteliai objektyvūs duomenys. Kasatorė nesutinka su tokiu vertinimu. Teismui pateiktas ne ištisinis vaizdo įrašas, bet 10–15 sekundžių trukmės fragmentai, kuriuose negalima atpažinti nei žmonių, nei dokumentų, nei pinigų. Kaltinime J. J. yra teigiama, kad ji iš penkių vairuotojų pasiėmė ne mažiau kaip 10 Lt litais ar kitos valstybės valiuta (Rusijos rubliais, eurais, JAV doleriais). Šių valiutų banknotai skiriasi spalvomis ir dydžiais, tačiau vaizdo fragmentai yra tokie neryškūs, kad net nebuvo skirta užduotis specialistui nustatyti, ar tai apskritai yra pinigai. Kad vaizdo įrašą galima laisvai interpretuoti ir įžiūrėti tai, ką nori, matyti ir iš to, kad 2012 m. spalio 15 d. – 2012 m. lapkričio 28 d. slapto sekimo protokole (21 t., l. 63–64) nurodyta, jog visais penkiais atvejais prie stalo sėdinti pareigūnė suglamžytą popierėlį, panašų į piniginę kupiūrą, dešine ranka įsidėjo į kelnių dešinės pusės kišenę, tačiau šiuos vaizdo įrašus peržiūrėjus teismo posėdžio metu jau įžiūrėta, kad popierėlius, galimai pinigines kupiūras, kaire ranka kiša po stalu.

16.6. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad nuosprendžiuose neatskleista, kokiu būdu yra susieti vaizdo įrašo fragmentai su konkrečiais vairuotojais ir jų pateiktomis muitinės deklaracijomis. Muitinės forminimai trukdavo nevienodą laiką, priklausomai nuo vežamo krovinio pobūdžio, o per pamainą buvo įforminama šimtai muitinės deklaracijų. Manytina, kad laiko tarpuose tarp kasatorei inkriminuotų epizodų buvo daugybė „teisėtų“ epizodų, todėl itin svarbu įsitikinti, jog išvengta klaidų, su vaizdo įrašais susiejant būtent kaltinime nurodytus asmenis D. H., A. I., O. T., V. P., A. V.. 2013 m. sausio 21 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad J. J. atliko muitiniam forminimui pateiktų dokumentų forminimą ir kad 2012 m. spalio 16 d. dokumentus muitiniam forminimui pateikė Baltarusijos pilietis A. V.. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. V. negalėjo patvirtinti, kad 2012 m. spalio 16 d. pateikdamas dokumentus muitinės pareigūnei į pasą buvo įdėjęs pinigų. Pasak kasatorės, byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog klaidų, susiejant asmenis su vaizdo įrašais, neišvengta, ir nurodo nuteistųjų L. U. ir J. Č. 2016 m. birželio 3 d. teisiamajame posėdyje duotus parodymus bei ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų tarnybinius pranešimus (5 t., b. 1. 97, 98, 99, 26 t., b. l. 54), kuriuose nurodyta, jog manytina, kad kai kuriais atvejais pareigūnai galimai dirbo prisijungę prie NCTS sistemos svetimu pareigūno (vartotojo) ID numeriu. Kasatorės manymu, atvejai, apie kuriuos nurodoma minėtuose tarnybiniuose pranešimuose, gali būti nulemti įvairių priežasčių: ilgų eilių prie muitinės ir skubėjimo, klaidų; negalima atmesti ir to, kad galbūt kai kurie nesąžiningi muitinės pareigūnai, imdami kyšius, sąmoningai keitė darbo vietas, naudojosi svetimais ID numeriais bei kitais įmanomais būdais. Šiame kontekste negalima visiškai atmesti ir galimybės, kad buvo slepiamasi netgi po kitų kolegų identifikavimo ženklais. Pasak kasatorės, byloje esantys vaizdo įrašų fragmentai galimai neatspindi realios situacijos ir, nesant vientiso įrašo ar įrašo, iš kurio galima būtų matyti visą įvykių seką, neleidžia galutinai, išsamiai ir objektyviai vertinti inkriminuojamos veikos ir asmenų atliktų veiksmų.

16.7. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas „kaip specifiniu įrodymų šaltiniu, nevertinamu kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau svarbiu konstatuojant aplinkybes, nustatytas kitais įrodymais“, rėmėsi I. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. I. D. buvo apklaustas kaip įtariamasis keturis kartus ir tik vienoje apklausoje tarp kitų paminėjo ir J. J. pavardę. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors I. D. nebuvo apklaustas teisme ir jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Pasak kasatorės, su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais būtų galima sutikti, jei byloje būtų kitų objektyvių įrodymų, tačiau, kaip minėta, vienintelis įrodymas yra neįžiūrimi, iškirpti iš sunaikinto ištisinio įrašo, vaizdo įrašo fragmentai.

16.8. Iš kaltinime nurodytų D. H., A. I., O. T., V. P., A. V. byloje buvo apklaustas tik A. V. ir tik ikiteisminio tyrimo metu, be to, jis negalėjo patvirtinti, ar 2012 m. spalio 16 d. buvo įdėjęs į pasą pinigų. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, kad A. V. parodymais negalima remtis, nes jis turėjo būti apklausiamas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką, nurodė, jog apklausiant kaip liudytojus krovininių automobilių vairuotojus laikytasi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Tačiau, pasak kasatorės, negalima paneigti, kad A. V. buvo apklausiamas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką (kyšio davimą), tad negalėjo būti įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Jei būtų nustatyta, kad A. V. melavo, jis negalėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą, nes realiai buvo apklausiamas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką (kyšio davimą). Be to, teismas kaip neva kaltinantį įrodymą nurodė ir kaip liudytojo apklausto V. V. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnyje numatytu pagrindu) teisme duotus parodymus, nors šis asmuo nurodė, kad nėra matęs, jog J. J. būtų ėmusi pinigus iš paso, taip pat negali teigti, jog po pamainos surinkti pinigai būtų dalinami visiems, jis sako tik apie save, dėl kitų negali atsakyti. Taigi, pasak kasatorės, apkaltinamasis nuosprendis jai buvo priimtas, nepašalinus visų abejonių dėl jos kaltės, pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

17. Nuteistasis E. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

17.1. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo BK bendrosios dalies normų taikymo ir esminių BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, nes teismas, atmesdamas jo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir padarytų BPK pažeidimų, iš esmės tik pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes ir motyvus.

17.2. Apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo jam inkriminuotą veiką iš sunkaus nusikaltimo (BK 228 straipsnio 1 dalies) į baudžiamąjį nusižengimą (225 straipsnio 4 dalį). Viena iš aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baudžiamajam nusižengimui yra treji metai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu šis terminas jau buvo suėjęs ir, remiantis BPK 237 straipsniu, teismas turėjo bylą nutraukti. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą BPK 327 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais. BPK 327 straipsnio l punkte nurodoma, kad tokius veiksmus teismas atlieka, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nuosprendį ir perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką į baudžiamąjį nusižengimą, bet nenutraukęs proceso, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, padarė esminį BPK pažeidimą.

17.3. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniu skundu prašė jį išteisinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas vaizdo įrašus vertino kaip vienintelius, objektyvius ir patikimus duomenis kasatoriaus kaltei nustatyti. Tačiau, kasatoriaus nuomone, iš jų negalima tiksliai identifikuoti konkretaus asmens, operatyvinė informacija buvo renkama ir kaupiama selektyviai, ištisinė vaizdo įrašo kopija nebuvo daroma, teismui pateikti vaizdo įrašai nėra autentiški, vaizdo įrašų originalai buvo sunaikinti, to neužfiksuojant. Be to, vaizdo įrašai nėra susiję su konkrečia įforminta deklaracija ar vairuotoju, juose nematyti jokių piniginių kupiūrų ar pervažiavimo talonų, todėl dėl kasatoriaus, skirtingai nei dėl kitų pareigūnų, nėra specialisto išvados dėl jų identifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nepavyko apklausti kaip liudytojų vairuotojų, kurių dokumentuose įdėtų pinigų paėmimu kasatorius buvo kaltinamas ir nuteistas. Tokių liudytojų parodymai turi esminę reikšmę kasatoriaus kaltei nustatyti, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik formaliu konstatavimu, jog nebuvo praktinių galimybių iškviesti liudytojus (vairuotojus) į teismo posėdį. Pagal BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus ir pateikti prašymus. Todėl šiuo aspektu svarbu, kad būtų užtikrinta proceso šalių lygybė apklausiant liudytojus ir kad kaltinamasis neatsidurtų nepalankioje padėtyje, palyginti su kaltinimą palaikančia šalimi. Tokiu atveju teismui kyla pareiga nustatyti, ar liudytojo parodymai yra lemiami, o pripažinus juos tokiais – įsitikinti, ar yra pakankamų gynybos teisių suvaržymus kompensuojančių veiksnių, įskaitant priemones, leidžiančias tinkamai įvertinti liudytojo parodymų patikimumą. Pasak kasatoriaus, jo teisės buvo suvaržytos, nes vairuotojai iš viso nebuvo apklausti kaip liudytojai, o teismai rėmėsi tik vienintelio vairuotojo A. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorius ir jo gynėjas neturėjo galimybės dalyvauti apklausiant šį vairuotoją ir užduoti jam klausimų. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino abejonių dėl kasatoriaus kaltinime išvardytų aplinkybių, taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 276 straipsnį ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį.

18. Nuteistoji A. R. ir jos gynėjas advokatas J. Leikauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžių dalis, kuriomis A. R. nuteista pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, ir bylą nutraukti neįrodžius jos kaltės.

18.1. Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, suvaržė nuteistosios teises, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir atnaujino teisminį tyrimą, A. R. nuteisė remdamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytais įrodymais, nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, nenurodė atmetimo argumentų. A. R. nuteista vadovaujantis tik kriminalinės žvalgybos metu padarytais asmens sekimo įrašais, neįvertinus, kad jie padaryti pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, BPK normas, EŽTT ir teismų praktiką.

18.2. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Nr. SN-1131 tenkino Generalinės prokuratūros prokuroro prašymą ir sankcionavo nutarime nurodytų asmenų slaptą sekimą; tarp nutarime nurodytų asmenų A. R. nebuvo įrašyta. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, 2012 m. spalio 15 d. prokuroras kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti slapta sekti dar penkiolika muitinės (duomenys neskelbtini) posto darbuotojų. A. R. į slapta sekamų darbuotojų sąrašą taip pat nebuvo įrašyta. Kasatorių manymu, A. R. atžvilgiu slaptas sekimas neturėjo būti atliekamas, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas nesankcionavo jos slapto sekimo, kuris teisme pateikiamas kaip vienintelis jos kaltės įrodymas (BPK 158 straipsnio 3 dalis, 160 straipsnio 1 dalis). Be to, operatyvinio tyrimo medžiaga baudžiamojoje byloje nebuvo pateikta teismams ir vertinama teisėtumo ir pagrįstumo prasme. Dėl A. R. 2012 m. spalio 20 d. 9.27, 11.29, 13.03 ir 13.04 val. užfiksuotų slapto sekimo vaizdo įrašų vertinimo, jie nelaikytini įrodymais, nes tokiam veiksmui atlikti nebuvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis (BPK 154 straipsnis). Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos išvada, kad visi atlikti byloje veiksmai buvo gauti nepažeidžiant įstatymais nustatytos tvarkos. Slaptą sekimą leista atlikti konkrečių subjektų atžvilgiu, o ne visų, kurie patenka į slaptai stebimą patalpą. A. R. nuteisimas, remiantis vien slapto sekimo veiksmais, nesankcionuotais ikiteisminio tyrimo teisėjo, gautais duomenimis, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, A. R. nuteista neidentifikavus vaizdo įrašuose jos asmenybės, nes įrašuose matyti rankos, kūno dalis, veidas neužfiksuotas, įraše matyti tik dalis tarnybinio ženklo skaičių. Byloje nenustatyta, kurioje iš šešių darbo vietų A. R. dirbant padaryti slapti vaizdo įrašai. Specialisto išvadoje dėl padaryto vaizdo įrašo (2012 m. spalio 20 d. 9.27 val.) nurodoma, kad iš po dokumentų pasiimamas banknotas, tikėtina, 10 Lt nominalo kupiūra, formuluoti kategoriškai ar daryti aukštesnio laipsnio tikimybės išvados negalima, nes vaizdo įrašo kokybė nepakankama visoms apipavidalinimo detalėms įvertinti ir nominalo skaičiui išryškinti. Vairuotojas R. K. (R. K.) nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo apklaustas. Aptariamas vaizdo įrašas akivaizdžiai sumontuotas. Vaizdo įrašo pradžioje 9:27:46 val. parodomas muitinės pareigūnas, atliekantis dokumentų įforminimo procedūrą, pareigūno veido, jo skiriamojo ženklo ant drabužių nesimato ir tik po to 9.31 val. iššoka fiksuoti muitinės pareigūno ženklo skaičiai 004. Vaizdas su ženklo skaičiais fiksuotas netęsiant vaizdo fiksavimo, pradėto 9:27:46 val., o vėliau – 9.31 val., ir primontuotas prie pirminio įrašo. Dėl nurodyto epizodo A. R. nuteista įrašuose neidentifikavus jos asmenybės kaip muitinės darbuotojos; tarnybinis ženklas jai priskirtas nepagrįstai, nenustačius jo visų skaičių.

18.3. Dėl 2012 m. spalio 20 d. 11.29 val. epizodo specialisto išvados aprašomojoje dalyje ekspertas nurodė, kad matomas tik nedidelis banknoto fragmentas ir jame nustatyta apipavidalinimo požymių visuma nepakankama kategoriškai ar aukštesnio laipsnio tikimybės išvadai formuluoti. Kitų įrodymų dėl šio epizodo byloje nenustatyta. Kasatoriai teigia, kad, esant abejotinai išvadai, teismai nepagrįstai atsisakė apklausti ekspertus, davusius išvadas dėl slapto sekimo vaizdo įrašų autentiškumo bei vaizdo įrašo turinio paaiškinimo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas vyr. tyrėjas G. M. 2013 m. vasario 28 d. pateikė tarnybinį pranešimą Nr. 7T-224, adresuotą Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriui (26 t., b. l. 54), kuriuo informavo, kad dirbant pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 04-1-147-12 buvo nustatyta, kad 2012 m. spalio 20 d. 11:29:40 val. vaizdo įraše matyti, jog A. R. (vartotojo ID 4228) muitiniam forminimui pateikti prekės dokumentai bei piliečio pasas, galimai išduotas Baltarusijos piliečiui A. R. (A. R.). Išanalizavus Lietuvos muitinės saugyklos bazę, kurioje matomos tą dieną įformintos deklaracijos, nustatyta, kad A. R. tuo laiku neformino jokių muitinės procedūrų. Teismai neįvertino nurodyto pareigūno pranešimo, atsisakė apklausti pareigūną G. M..

18.4. A. R. nuteista ir už tai, kad 2012 m. spalio 20 d. 12:03:40 val. įformindama muitinės deklaraciją iš vairuotojo A. R. pateiktų dokumentų pasiėmė 5 Eur. Atliekantis ikiteisminį tyrimą vyr. tyrėjas G. M. tarnybiniu pranešimu Muitinės kriminalinės tarnybos skyriaus viršininkui pranešė (26 t., b. l. 55), kad nustatyta, jog 2012 m. spalio 20 d. 11.48 val. tranzitinė deklaracija T1 MRN Nr. 12LTVK2000 12EFD6A1 priimta A. R.. Kasatoriai nurodo, kad apkaltinamajame nuosprendyje ir vyr. tyrėjo G. M. pranešime nurodytas laikas nesutampa, tai kelia abejonių dėl paties fakto teisingumo. Bylą nagrinėjant teisme nustatyta, kad deklaracijų įforminimas užtrukdavo 6–12 sekundžių. Be to, deklaracijos forminimas ir galimas kyšio paėmimas siejamas su tuo pačiu asmeniu – vairuotoju A. R., įforminusiu deklaraciją 2012 m. spalio 20 d. 11.29 val. ir 12:03:40 val. Akivaizdu, kad A. R. vieną kartą važiavo per muitinės postą ir dokumentus pateikė vieną kartą. Ši faktinė aplinkybė taip pat patvirtina, kad vaizdo įrašas yra sumontuotas, netikras. Šiame epizode taip pat matyti tik dalis pareigūnės krūtinės, rankos, veidas neužfiksuotas, tarnybinis ženklas taip pat neužfiksuotas. Kasatorių nuomone, teismai, neidentifikavę asmens, vaizdo įraše užfiksuotą veiksmą A. R. priskyrė nepagrįstai, nesant patikimų įrodymų.

18.5. A. R. nuteista ir už tai, kad 2012 m. spalio 20 d. 13.04 val. įformindama muitinės deklaraciją, siekdama turtinės naudos, iš nenustatyto asmens dokumentų pasiėmė ne mažiau kaip 10 Lt ar kitos valstybės valiuta. Slaptai įrašytoje vaizdo medžiagoje šio epizodo nėra. Šis epizodas kaltinamajame akte nenurodytas ir teismo posėdyje nebuvo nagrinėjamas, todėl nuosprendis dėl jo priimtas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai. Šią faktinę aplinkybę patvirtina vyr. tyrėjo G. M. 2013 m. vasario 28 d. pranešimas Muitinės kriminalinės tarnybos skyriui dėl informacijos pateikimo Nr. 7T-223 (26 t., b. l. 63), kuriame nurodoma, kad išanalizavus Muitinės duomenų saugyklos bazę nustatyta, jog A. R., vartotojo kodas ID 4228, 2012 m. spalio 20 d. 13:04:02 val. neformino jokių muitinės procedūrų. Galimai A. R. formino deklaraciją prie sistemos prisijungusi svetimu ID numeriu. Tokia aplinkybė nenustatyta, o teismas nuosprendyje yra pasisakęs, kad prisijungimas prie sistemos kito vardu buvo neįmanomas.

18.6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl galimai Muitinės pareigūnų padarytų nusikalstamų veiksmų, tyrimą prižiūrintis prokuroras 2012 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą prašydamas leisti slapta sekti A. R., šių veiksmų metu daryti vaizdo ir garso įrašus panaudojant visų rūšių vaizdo ir garso įrašymo technines priemones. 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi teismas prokuroro prašymą tenkino iš dalies, leido du mėnesius ją slapta sekti. Atliekant slaptą sekimą vaizdo įraše matyti, kad 2012 m. lapkričio 26 d. 8:24:55 val. atlikdama tarnybines pareigas, priėmusi tikrinimui iš vairuotojo dokumentus, pasą kaire ranka pakišo po stalu, kažką iš paso išstūmė į dešinę ranką ir įsidėjo į kelnių kišenę. Spėjama, kad pase galėjo būti piniginė kupiūra, kuri kaip įrodymas byloje neužfiksuotas. Teismas, nuteisdamas A. R. už šį epizodą, vadovavosi liudytojo A. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad liudytojas, į (duomenys neskelbtini) kelio postą atvykęs 2012 m. lapkričio 26 d., apie 8 val., per langelį muitinės pareigūnei moteriai padavė visus reikiamus dokumentus, kartu su transporto priemonių registracijos dokumentais buvo įdėjęs 5 Eur; atsiėmęs dokumentus pinigų pase nerado. Pasak kasatorių, nenustatyta, kokiai moteriai pareigūnei vairuotojas pateikė dokumentus, kokioje pravažiuojančiųjų aptarnavimo darbo vietoje. Aptarnavimo laikas, nurodytas vairuotojo ir nurodytas teismų nuosprendžiuose, skiriasi, tai kelia abejonių dėl liudytojo parodymų tikrumo. Teismai nepatenkino prašymo apklausti liudytoją A. B.. Vaizdo įraše asmuo, pateikęs patikrinti dokumentus, taip pat pareigūnė, priėmusi patikrinti dokumentus, neužfiksuoti, pareigūnės tarnybinis ženklas taip pat neužfiksuotas. Iš pateiktų į bylą dokumentų yra žinoma, kad 2012 m. lapkričio 26 d. A. R. dirbo 5-oje darbo vietoje. Nenustatyta, ar šioje darbo vietoje užfiksuotas tariamas nusikaltimas. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti vien tik liudytojo parodymais negalima. Pagal Konvencijos 6 straipsnio nuostatas bei EŽTT jurisprudenciją teismas negalėjo remtis liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes liudininko parodymai liko nepatikrinti (EŽTT sprendimas byloje Birutis ir kt. prieš Lietuvą, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-15/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-15/2006">2K-15/2006</a>, 2K-4/2007). Dėl šio epizodo A. R. turi būti išteisinta neįrodžius jos kaltės.

18.7. Kasatoriai nurodo, kad teismai, nuteisdami A. R., vadovavosi neteisėtu būdu gautais žvalgybiniais duomenimis (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). OVĮ numatytos priemonės prieš žmogų gali būti skiriamos tik įstatyme numatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Jei duomenų rinkimas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios reikšmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNDEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-141/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-141/2008">2K-7-141/2008</a>). A. R. nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. buvo slaptai sekama neturint įstatymais nustatyta tvarka duoto teismo leidimo (BPK 160 straipsnis). Neteisėto sekimo metu sumontuoti vaizdo įrašai byloje pateikti kaip kaltės įrodymai, jų pagrindu teismai nuteisė A. R.. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (55 l.) nurodyta, kad A. R. 2013 m. vasario 20 d., 2012 m. lapkričio 26 d., 2013 m. vasario 28 d. atliko muitinės dokumentų forminimą, tačiau vyr. tyrėjo G. M. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad A. R. neformino jokių muitinės procedūrų (26 t., b. l. 54, 55, 63).

19. Nuteistasis M. S. ir jo gynėja advokatė A. Pūkienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba priimti naują nuosprendį ir M. S. išteisinti.

19.1. Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK nuostatų, reglamentuojančių teisę į gynybą, 20 straipsnio pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo apeliacinį skundą.

19.2. Apeliacinio teismo buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti vairuotojus, kurių dokumentus 2012 m. lapkričio 1 d. tvarkė M. S. ir dėl kurių jam buvo pareikšti kaltinimai piktnaudžiavimu tarnyba, taip pat iškviesti kitus muitinės pareigūnus, dirbusius tą dieną toje pačioje muitinės patalpoje kartu su M. S.. Teismas šiuos prašymus atmetė ir įrodymų tyrimo neatliko. Kasatorių manymu, teismas, atsisakydamas papildomai tirti nusikalstamos veikos aplinkybes, pažeidė M. S. teisę į efektyvią gynybą, buvo šališkas, nes suvaržė jo galimybes dėl jį teisinančių duomenų pateikimo. Taip pat teismo buvo prašoma skirti teismo vaizdo ekspertizę, užklausiant, ar vaizdo įrašai, užfiksuoti 2012 m. spalio 15 d. – 2012 m. lapkričio 2 d. slapto sekimo protokolu (kuriame užfiksuoti 2012 m. lapkričio 1 d. vaizdai), yra vientisi, neredaguoti ir nesumontuoti bei ar vaizdo įrašuose užfiksuotuose vaizduose matosi piniginės kupiūros. Teismas šio prašymo netenkino, bet nuosprendyje pasisakė dėl vaizdo įrašų turinio, nurodydamas, kad M. S. iš paso ar kito dokumento išėmė objektus, panašius į pinigines kupiūras. Kasatorių manymu, teisme nebuvo išnaudota reali galimybė įsitikinti, ar tikrai iš dokumento buvo išimami pinigai, duoti pareigūnui kaip kyšis, ar apklaustas teisme M. S. sakė tiesą, kad tai buvo talonėliai, bet ne piniginės kupiūros.

19.3. Kasatoriai nurodo ir tai, kad kaltinime M. S. kaip įrodymai buvo nurodytos dvi 2013 m. balandžio 30 d. specialisto išvados Nr. 11-601(13), 11-950(13) (25 t., l. 73–77). Teismai šių ekspertizių nevertino ir nelaikė, kad jos pagrindžia M. S. kaltę. Kasatoriai pažymi, kad dėl 4 pamainos buvo atliktos trys ekspertizės, bet M. S. kaltė grindžiama tik dviejų ekspertizių aktais. Ekspertizės aktas dėl V. K. asmenybės nebuvo kaltinimo laikomas pagrindžiančiu M. S. kaltę, nors jis yra atliktas dėl aplinkybių, įvykusių 2012 m. lapkričio 1 d., kai M. S. tariamai ėmė pinigus ir dalinosi jais su V. K.. Pirmosios instancijos teismas proceso dalyvių neįspėjo, kad įrodymų bazė gali pasikeisti. Dėl šios priežasties 2013 m. gegužės 30 d. specialisto išvada Nr. 11-1350(13) ir 11-1407(13), kurioje nustatyta tikimybė, kad tyrimui pateiktoje kompaktinėje plokštelėje užfiksuotas asmuo yra V. K., ginant M. S. nebuvo analizuojama, nes nebuvo inkriminuota. Tuo tarpu minėtą specialisto išvadą Nr. 11- 1350(13) ir 11-1407(13) pirmosios instancijos teismas nurodė kaip vieną iš M. S. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Taip teismas išėjo už kaltinimo ribų ir pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą; apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė (EŽTT byla Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją (1999 m.); Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2004, 2K-7-13/2007, 2K-660/2007, 2K-7-198/2008, 2K-233/2008).

19.4. Kasatoriai nurodo, kad teismai vaizdo įrašus, gautus vykdant slaptą sekimą, pripažino įrodymais. Pagal OVĮ (galiojęs nagrinėjamų įvykių metu) 9 straipsnyje (Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – KŽĮ) 8 straipsnis) įtvirtintos operatyvinio tyrimo pradėjimo sąlygos. Pradėjus operatyvinį tyrimą, operatyvinės veikos subjektai turi teisę atlikti operatyvinius veiksmus, taip pat ir tuos, kuriems reikalinga teismo sankcija. Operatyviniai veiksmai atliekami, esant jų atlikimo pagrindui – informacijai apie operatyvinės veiklos objektus. Vykdant operatyvinį tyrimą operatyvinės veiklos subjektai gali naudoti technines priemones bendrąja ir specialia tvarka, gauti informaciją iš telekomunikacijų operatorių ir telekomunikacijų paslaugų teikėjų, slaptai patekti į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas ir kt. (OVĮ 10, 11 straipsniai; KŽĮ 10, 11 straipsniai). Minėtiems veiksmams, atliekamiems iki ikiteisminio tyrimo pradžios, reikalingas teismo leidimas (sankcija). Teismų praktikoje konstatuojama, kad netoleruotina, kai teismas nutarties rezoliucinėje dalyje tik perrašo prokuroro teikimo rezoliucinę dalį ir atitinkamą operatyvinės veiklos įstatymo straipsnį, nenurodydamas, kokie konkretūs veiksmai, priemonės ir kokia apimtimi gali būti vykdomi prieš asmenį. Pagal OVĮ 6 straipsnio 1 dalį operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad, atlikdami operatyvinius veiksmus, operatyvinės veiklos subjektų pareigūnai turi atsižvelgti į nusikalstamų kėslų pavojingumą asmeniui, visuomenei ir valstybei. Taigi operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Tačiau, reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-2015).

19.5. Kasatoriai nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog žvalgybinė veikla buvo vykdoma nuo 2012 m. vasaros kitų asmenų, o ne M. S. atžvilgiu. Įrašai dėl M. S. padaryti 2012 m. lapkričio 1 d., o sankcija vykdyti jo atžvilgiu procesines prievartos priemones – slaptą sekimą – yra gauta tik 2012 m. lapkričio 6 d. (1 t., b. l. 104–105). Byloje yra protokolas, kuriame nurodoma, kad nuo šio laikotarpio jokių reikšmingų bylai duomenų apie M. S. negauta (l t., b. l. 106–107). Tai leidžia teigti, kad procesinių prievartos priemonių taikymas kasatoriaus atžvilgiu nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. sausio 15 d. patvirtina jo nekaltumą. Kita vertus, 2012 m. lapkričio 1 d. surinkti žvalgybiniai duomenys negali būti laikomi įrodymais, nes nebuvo tinkamai sankcionuoti. Teisėtai sankcionuotus operatyvinius veiksmus teisėtus daro ne tik jų sankcionavimo pagrindų, bet ir jų realizavimo teisėtumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 549/2006, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-315/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-315/2009">2K-7-315/2009</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>).

19.6. 2012 m. spalio 15 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolu nuo 2012 m. spalio 15 d. 09.00 val. iki 11.00 val. darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) kelio poste, atvykstančių krovininių transporto priemonių tikrinimo patalpose bei pagalbinėse patalpose buvo įrengtos trys skaitmeninės vaizdo ir garso stebėjimo kameros (1 t., 47–48 l.). 2013 m. vasario 19 d. apžiūros protokolu apžiūrėta kompaktinė plokštelė „Verbatim DVD+R“, kurioje yra aplankalas pavadinimu „0499“, jame yra 6 vaizdo įrašai pavadinimais „2012-11-01 11.17.45 ženklas 0499“, „2012-11-01 11.33.55“, „2012-11-01 11.57.13“, „2012-11-01 11.57.53“, „2012-11-01 13.13.20“, „2012-11-01 13.57.35“. Paleidus vaizdo įrašus per leistuvę, nustatyta, kad vaizdo įraše „2012-11-01 11.17.45 ženklas 0499“ matosi prie stalo sėdintis muitinės pareigūnas, kurio identifikavimo ženklas 0499. Kasatoriai teigia, kad kituose įrašuose ženklo nebus matyti ir filmuota bus iš skirtingų rakursų, o tai reiškia – iš skirtingų kamerų. Todėl neaišku, kodėl teigiama, kad tai yra tas pats muitinės pareigūnas, kad šis įrašas ir visi kiti įrašai yra padaryti prie to paties stalo ir prie to paties kompiuterio. Byloje nėra penktos darbo vietos darbo stalų ir kompiuterių išdėstymo schemos, taip pat nėra slapta įmontuotų vaizdo kamerų išdėstymo schemos, o tai leistų jas palyginti ir įsitikinti, kad visuose įrašuose yra filmuojamas tas pats stalas ir kompiuteris. Taigi teismas, remdamasis prielaidomis, siejo šį įrašą su kitais ir būtent toks įrašų išdėstymas suponuoja įsivaizdavimą, kad matyti to paties pareigūno veiksmai.

19.7. Kasatoriai pateikia „2012-11-01 11.33.55“, „2012-11-01 11.57.13“, „2012-11-01 11.57.53“, „2012-11-01 13.13.20“, „2012-11-01 13.57.35“ vaizdo įrašuose užfiksuotus veiksmus (1 t., l. 67–68) ir teigia, kad minėti duomenys yra neinformatyvūs, surinkti neleistinu būdu. Vaizdo įrašuose nesimato jokių piniginių vienetų (gal dėl to jie nebuvo parodyti ekspertams). Abejotinos yra priemonės, kuriomis neva buvo įrašyti vaizdai. Teismo nutartyse, kuriomis sankcionuotas procesinės prievartos priemonės taikymas, nėra nurodyta, kokiomis techninėmis priemonėmis tai bus daroma. Byloje nėra atlikta ekspertizė, patvirtinanti, kad naudoti prietaisai yra teisėti. Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. N3-1679-07 pasakyta, kad duomenys, tapę pagrindiniais įrodymais byloje, negali būti laikomi teisėtais, jeigu jie užfiksuoti techninėmis priemonėmis – įranga, kurios panaudojimas nėra reglamentuotas, arba įrangos techninės charakteristikos kelia abejonių, arba įstatymas reglamentuoja kitokios įrangos panaudojimą. Taigi įrodymų patikimumui yra svarbus įrodinėjimo priemonės teisėtumas. Kasatorių manymu, teismams pripažinus šiuos duomenis (vaizdo įrašus) įrodymais, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos dėl įrodymų leistinumo ir sąsajumo principų.

20. Nuteistoji L. B. ir jos gynėjas advokatas Arvydas Montrimas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendį ir nuteistajai L. B. baudžiamąją bylą nutraukti.

20.1. Kasatoriai teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis L. B. yra priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir padarius esminius BPK pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įvertino padarytą veiką kaip kyšininkavimą, nes neišsiaiškino, kokių konkrečių kyšio priėmėjo veiksmų siekė kyšio davėjas. Nagrinėjamu atveju nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklausti Rusijos Federacijos piliečiai Y. M. (Y. M.), S. R. (S. R.), Baltarusijos Respublikos piliečiai A. B. (A. B.), V. P. (V. P.), iš kurių L. B. neva paėmė pinigus, todėl neaišku, kuo grindžiama kasatorės kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje. Be to, piktnaudžiavimas pirmosios instancijos teisme ir kyšininkavimas apeliacinės instancijos teisme buvo įrodinėjamas abstrakčiomis formuluotėmis, t. y. kad vairuotojai į dokumentus pinigus dėdavo tam, kad greičiau būtų atliktas muitinis patikrinimas, sutvarkyti dokumentai, muitininkai paprasčiausiai „nesikabinėtų“, nors muitinės procedūros poste vyko įprastai, nesudarant kažkokių dirbtinių kliūčių vairuotojams. Pasak kasatorių, neapklausus vairuotojų buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, dėl kurio buvo suvaržytos nuteistosios galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo. Kyšininkavimo faktas nėra įrodytas ir kasatorės veiksmai, teismui pripažinus, kad ji ėmė iš vairuotojų pinigus, tegalėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas ne BK 228 straipsnio prasme, o kaip veiksmai, kuriems taikytina kitų rūšių atsakomybė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d, 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nepritartina praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip piktnaudžiavimas, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų apie didelės žalos padarymą, įvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumą atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-205/2012, 2K-98/2014).

20.2. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Kasatoriai, remdamiesi BPK 44 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nurodo, kad nė vienas iš vairuotojų, iš kurių kyšio ėmimu L. B. kaltinama, nebuvo apklaustas. Kasatorės kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje, grindžiama tik tuo, kad nuo 2012 m. spalio 28 d. 9.00 val. iki 2012 m. spalio 29 d. 9.00 val. ji dirbo 5-oje darbo vietoje, t. y. atvykstančių į Lietuvos Respubliką krovininių automobilių muitinio tikrinimo darbo vietoje, jos ženklo Nr. buvo 0164, taip pat 2012 m. spalio 15 d. – 2012 m. lapkričio 2 d. slapto sekimo protokolu bei jo metu darytu vaizdo įrašu ir 2013 m. balandžio 30 d. specialisto išvada Nr. 11-601(13), 11-950(13). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik atkartojo pirmosios instancijos teismo teiginį, kad L. B. dirbo 5-oje darbo vietoje, ir ignoravo apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, jog 5-oje darbo vietoje faktiškai yra šešios atskiros darbo vietos, kuriose dirba muitinės pareigūnai. Ši aplinkybė yra svarbi tuo, kad iš visų L. B. inkriminuotų epizodų tik 2012 m. spalio 28 d. 11.43.25 val. epizode yra užfiksuota muitinės pareigūnė, kurios ženklo Nr. 0164, t. y. jai priklausančiu ženklu, kuri būdama tarnybinėse patalpose ir atlikdama pateiktų dokumentų muitiniam forminimui tikrinimą, kaire ranka pridengdama pasą popieriaus lapais, iš paso dešine ranka pasiima popierėlį, panašų į piniginę kupiūrą, ir jį pakiša po kompiuterio klaviatūra. Kitais kasatorei inkriminuotais epizodais muitinės pareigūno ženklo vaizdo įraše nesimato. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ir kitais atvejais vaizdo įraše yra užfiksuota muitinės pareigūnė, kurios ženklas Nr. 0164. Konstatuotina, kad 2013 m. balandžio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-601(13), 11-950(13) apie epizodą, įvykusį 2012 m. spalio 28 d. 11.43.25 val., nėra pasisakyta, koks tai galėjo būti objektas. Kasatorių manymu, tiek slapto sekimo protokole užfiksuoti duomenys, slapto sekimo metu padarytas vaizdo įrašas, tiek specialisto išvada negali būti vertinami kaip objektyvūs, neginčijami ir pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzMzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-733/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-733/2007">2K-733/2007</a>).

20.3. Pasak kasatorių, atsižvelgiant į tai, kad iš esmės vienintelis kasatorės kaltės įrodymas yra minėtas vaizdo įrašas, padarytas slapto sekimo metu, teismas privalėjo tinkamai įvertinti šio įrodymo leistinumą. Kaip spręstina iš teisminio nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų R. S. ir V. K. parodymų, teismui nebuvo pateiktas ištisinis vaizdo įrašas ir jo nėra galimybės pateikti, nes jo originalas nebuvo saugomas dėl techninių priežasčių ir pareigūnų, vykdžiusių slaptą sekimą, nuožiūra reikšminga informacija buvo perkeliama į išorines laikmenas, o ištisinio įrašo kopija nebuvo daroma, automatiškai ištrinant, pareigūnų nuomone, nereikšmingą informaciją ir ant jos įrašant kitą informaciją. Pasak kasatorių, nesant ištisinio vaizdo įrašo nėra paneigta aplinkybė, kad tuo atveju, kai vairuotojas dokumentuose palikdavo pinigus, jie jam nebūdavo grąžinami. Teismui pateiktas fragmentinis vaizdo įrašas, kurio reikšmingumas buvo nustatytas subjektyvia slaptą sekimą atlikusių pareigūnų nuomone, nėra įrodymas, kurį galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, jis neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytos įrodymų leistinumo sąvokos.

20.4. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad OVĮ byloje buvo taikomas tinkamai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pradinius patikrinimo veiksmus pradėjo Lietuvos muitinės departamento prie Finansų ministerijos Tarnybinių tyrimų skyrius, turėdamas konkrečius pranešimus apie įvykdytas nusikalstamas veikas. Dėl šių veiksmų buvo surašyta tarnybinio nusižengimo išvada, tačiau apie joje nurodytus konkrečius veiksmus baudžiamojoje byloje nėra nurodyta, joje minimi tariamai nusikalstamai veikę asmenys baudžiamojon atsakomybėn nepatraukti. Pasak kasatorių, darytina išvada, kad šie veiksmai buvo nesankcionuoti ir neįforminti. 2012 m. liepos 23 d. buvo pradėta operatyvinio tyrimo byla. Jos pagrindu galimai tapo (operatyvinė byla nepridėta prie baudžiamosios bylos) neteisėtu būdu gauta informacija iš vairuotojų pokalbių (vairuotojų pokalbių buvo klausomasi jų neįspėjus ir nesankcionavus pasiklausymo įstatymų nustatyta tvarka) ar galimai kitų įstatymų nustatyta tvarka nesankcionuotų veiksmų. Pagal BPK 1 ir 2 straipsnių nuostatas operatyvinės veiklos ir slaptų veiksmų taikymo laikas turi būti optimalus, t. y. jie turi tęstis lygiai tiek laiko, kiek reikia visiškai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Slapti veiksmai turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankamai įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Jie turi būti nutraukti, surinkus pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų, leidžiančių pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, kad bylą galima būtų perduoti teismui, o kaltininkas būtų greitai ir teisingai nubaustas. Pasak kasatorių, nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo subjektai, pažeisdami pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą, gavę informaciją apie tariamai egzistuojantį sisteminį kyšininkavimą arba TTT tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų asmenų nusikalstamas veikas, nepradėjo ikiteisminio tyrimo, o tęsė operatyvinę veiklą, vėliau slaptą filmavimą, t. y. tiražavo tęstinės veikos epizodus. Pagal teismų praktiką slaptų veiksmų atlikimas ilgesnį laikotarpį, negu būtina, yra neteisėtas ir laikytinas provokacija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>).

21. Nuteistasis J. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo J. B. ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

21.1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus. Kasatorius nurodo argumentus, pateiktus jo apeliaciniame skunde, ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo apeliaciniame skunde išdėstytus jo prašymus dėl tinkamo baudžiamosios bylos aplinkybių ištyrimo. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje garantuojama kiekvieno nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisė būti laikomam nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą, o asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai). Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas kasatoriaus kaltumą, vadovavosi pirmosios instancijos teismo prielaidomis ir praktiškai netyrė faktinių ir procesinių bylos dalies aplinkybių: neapklausė vairuotojo K. L., neištyrė kontrolinio talonų panaudojimo muitininkų darbe aplinkybių, atlikto operatyvinio tyrimo pažeidimų, be to, savo išvadų nepatvirtino kitais surinktais įrodymais, t. y. šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo neišsamiai, o remdamasis tais pačiais prielaidomis grįstais duomenimis dėl tariamai netinkamai atliktų jo muitininko pareigų.

21.2. Pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasatorius baudžiamąjį nusižengimą padarė 2012 m. spalio 16 d. 19.00–19.00 val. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, keisdamas kaltinimą iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 225 straipsnio 4 dalį, padarė esminę BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo klaidą, nes dėl BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytos veikos (baudžiamojo nusižengimo) buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (pagal BK 95 straipsnio 1 dalies l punkto a papunktį – praėję treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas). Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, J. B. (ir kitų nuteistųjų) baudžiamasis persekiojimas negalėjo būti vykdomas. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė baudžiamosios bylos nutraukimo ir kito baudžiamojo persekiojimo pradėjimo pagrindus – baudžiamoji byla J. B. dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį turėjo būti nutraukta, o pagal BK 225 straipsnio 4 dalį baudžiamasis procesas negalėjo būti pradėtas, nes jis niekada nebuvo kaltinamas bei kaltinimo keitimo metu nebuvo nuteistas už veikos, numatytos BK 225 straipsnio 4 dalyje, padarymą. Be to, toks kaltinimo keitimas apeliacinės instancijos teisme (kada aprašomi nusikalstamos veikos požymiai atitinka nusikalstamos veikos sudėtį su kvalifikuojamuoju požymiu – BK 228 straipsnio 2 dalį, tačiau nuteistiesiems siūloma kita, švelnesnę atsakomybę numatanti, norma – BK 225 straipsnio 4 dalis) negali būti laikomas atitinkančiu kaltinamojo interesus, nes tenka gintis nuo sunkesnę nusikalstamą veiką numatančio kaltinimo, nuteistiesiems ir jų gynėjams nežinant, kokį procesinį sprendimą teismas pasirinks. Akivaizdu, kad toks nusikalstamos veikos kvalifikacijos keitimas atitinka dvigubo persekiojimo kriterijus principo non bis in idem prasme, nes J. B. kaltinimas apeliacinės instancijos teisme neleistinai buvo tęsiamas dviem alternatyviais būdais.

22. Nuteistojo V. K. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžius V. K. atžvilgiu ir bylą jam nutraukti.

22.1. Kasatorius nurodo, kad teismai savo sprendimus grindė įrodymais, kurie buvo surinkti pažeidžiant BPK reikalavimus, taip pat duomenimis, kuriuos patys teismai nepripažino įrodymais, taip padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius.

22.2. Kasatorius nurodo, kad byloje yra dvi 2012 m. spalio 15 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartys – dėl slapto sekimo, kuria nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. sausio 15 d. leista sekti penkiolika asmenų, ir dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, kuria leista pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikti tyrimą prieš tuos pačius penkiolika asmenų (penkis kartus patekti į jų darbo vietą – (duomenys neskelbtini) muitinės postą – bei paskirti (duomenys neskelbtini) kelio posto 3, 4, 5 darbo barų bei pagalbinių patalpų slaptą sekimą tam pačiam laikotarpiui, panaudojant technines priemones), t. y. ikiteisminio tyrimo teisėjas leido atlikti tyrimą neatskleidžiant tapatybės tik prieš nutartyje nurodytus asmenis ir tik tuo tikslu patekti į jų darbo vietą bei sumontuoti ir eksploatuoti technines priemones. Kasatorius pažymi, kad tarp šiose nutartyse minimų penkiolikos asmenų nei V. K., nei M. S. (su kuriuo, kaip buvo konstatuota teismo, V. K. veikė bendrininkų grupe) nėra. BPK 158 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nurodyta, kad nutartyje leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti veiksmus turi būti nurodytas asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, ir duomenys apie asmens nusikalstamą veiką. BPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat įtvirtintas reikalavimas nutartyje nurodyti sekamą asmenį. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje buvo šiurkščiai pažeisti BPK 158 ir 160 straipsnių reikalavimai – veiksmai neatskleidžiant savo tapatybės ir slaptas sekimas atlikti nesant tai daryti leidžiančios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Todėl 2012 m. spalio 15 d. – 2012 m. lapkričio 2 d. V. K. (ir M. S.) atžvilgiu atlikti veiksmai laikytini neteisėtais, jie nelaikytini įrodymais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Be to, minėtoje nutartyje nebuvo nurodyti duomenys apie V. K. ir M. S. nusikalstamą veiką, ir tai, pasak kasatoriaus, dar kartą patvirtina, kad jų atžvilgiu nebuvo leista atlikti tyrimo neatskleidžiant savo tapatybės (BPK 158 straipsnio 3 dalis).

22.3. Kasatorius akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismui V. K. ir M. S. veiksmus perkvalifikavus iš BK 228 straipsnio 2 dalies į 225 straipsnio 4 dalį atsirado dar viena aplinkybė, dėl kurios jų kaltės negalima grįsti rezultatais, gautais atliekant neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmus. Pagal BPK 158 straipsnio 1 dalį, jeigu savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekamais veiksmais gali būti varžoma būsto neliečiamybė, susirašinėjimo ar kitokio susižinojimo ne elektroninių ryšių tinklais slaptumas, tokie veiksmai gali būti atliekami tiriant tik labai sunkius, sunkius ir apysunkius nusikaltimus. Kasatoriui akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje BPK 158 straipsnyje numatytais veiksmais buvo varžoma tiek būsto (darbo ir pagalbinių patalpų) neliečiamybė, tiek susižinojimo ne elektroninių ryšių tinklais (muitininkų bendravimo tarpusavyje bei su vairuotojais) slaptumas, todėl šie veiksmai byloje dėl baudžiamojo nusižengimo negalėjo būti atliekami.

22.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog 2013 m. balandžio 12 d. apžiūros protokolu nustatyta, kad V. K. dirbo 5-oje darbo vietoje, t. y. atvykstančių į Lietuvos Respubliką krovininių automobilių muitinio tikrinimo darbo vietoje, dirbdamas pamainose: nuo 2012 m. lapkričio 1 d. 09.00 val. iki 2012 m. lapkričio 2 d. 09.00 val. Gynyba teismui pateikė išrašą iš Muitinės informacinių sistemų centro darbo grafiko, iš kurio matyti, kad V. K. nuo 2012 m. lapkričio 1 d. 09.00 iki 11.00 val. dirbo 5-oje darbo vietoje, nuo 11.00 iki 13.00 val. 4-oje darbo vietoje – atvykstančių į Lietuvos Respubliką krovininių automobilių be krovinio muitinėje, nuo 13.00 iki 15.00 val. vėl 5-oje darbo vietoje, nuo 15.00 iki 17.00 val. pietavo, nuo 17.00 iki 17.00 val. 5-oje darbo vietoje, nuo 17.00 iki 19.00 val. – 13-oje darbo vietoje rekontrolės SDV, nuo 19.00 iki 2012 m. lapkričio 2 d. 02.00 val. – 5-oje darbo vietoje, nuo 02.00 iki 03.00 val. pietavo, nuo 03.00 iki 05.00 val. – 5-oje darbo vietoje, nuo 05.00 iki 07.00 val. – 4-oje darbo vietoje, nuo 07.00 iki 09.00 vėl 5-oje darbo vietoje. Kasatorius teigia, kad minėtas apžiūros protokolas yra netikslus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai teismui nepateikė konkrečių paskirstymo į darbo vietas grafikų, o iš gynybos pateikto dokumento (išrašo iš darbo grafiko) aiškiai matyti, kad 2011 m. lapkričio 1 d. nuo 11.00 iki 13.00 val. V. K. dirbo 4-oje darbo vietoje – atvykstančių į Lietuvos Respubliką krovininių automobilių be krovinio muitinėje, kai tuo tarpu sekimo įranga buvo įmontuota darbo vietoje Nr. 5, t. y. V. K. tuo metu toje vietoje būti negalėjo. Muitinės informacinių sistemų centro darbo grafikas paneigia apžiūros protokole nurodytus duomenis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ignoravo šį dokumentą, apie jį sprendime nepasisakė, tik atkartojo pirmosios instancijos teismo teiginį, jog iš apžiūros protokolo matyti, kad V. K. dirbo 5-oje darbo vietoje.

22.5. Be to, 2013 m. gegužės 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1350(13), 11-1407(13) nurodyta, kad yra tikimybės, jog tyrimui pateiktoje kompaktinėje plokštelėje užfiksuotas asmuo yra tas pats asmuo (V. K.), kurio nuotraukos ir vaizdo įrašas pateikti lyginamajam tyrimui, t. y. išvada yra tikimybinė. Aprašomojoje specialisto išvados dalyje nurodyta, kad kategoriškai arba su didesne tikimybe šito tvirtinti negalima, kadangi dėl nekokybiškų tiriamųjų vaizdų, tiriamojo asmens galvos padėties, kepure pridengtos galvos bei fiksavimo rakurso nėra galimybės palyginti daugiau tiriamojo ir lyginamojo asmens išorės elementų požymių. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo faktą, jog specialisto išvada yra tikimybinė, todėl ji niekaip negali paneigti teiginių, kad vaizdo įraše užfiksuotas asmuo nėra V. K.. Jokia kritika nepamatuotas teismo konstatavimas, kad specialisto išvada paneigia ir apeliacinio skundo teiginį, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad vaizdo įraše matyti ir M. S., nes specialistai iš viso netyrė, ar vaizdo įraše yra užfiksuotas M. S.. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismų sprendimai nepakankamai motyvuoti ir prieštaringi, išvados pagrįstos tik byloje surinktų ir ištirtų įrodymų dalimi, atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų. Kita vertus, jei kasacinės instancijos teismas pripažintų, kad neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmai V. K. ar M. S. atžvilgiu buvo atlikti neteisėtai (kaip minėta apeliaciniame skunde), apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti neteisėtai padarytų vaizdo įrašų peržiūromis ir tyrimais.

22.6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad BPK 276 straipsnio tvarka buvo pagarsinti M. S., taip pat liudytojo A. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad M. S. teismo pagarsintuose parodymuose apie V. K. neužsiminė, liudytojo A. G. dokumentų tikrinimą atliko M. S. ir šio liudytojo parodymais V. K. kaltės grįsti negalima. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2013">2K-451/2013</a> pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įtariamojo M. S. parodymų nepripažino savarankišku įrodymų šaltiniu, jais apkaltinamojo nuosprendžio negrindė, į juos atsižvelgė, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime, be kita ko, teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisme pagarsinti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Tačiau, pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į jo išdėstytus argumentus dėl neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtumo ir negalimumo jų pripažinti įrodymais, byloje nelieka įrodymų, kuriuos minimais parodymais būtų galima patikrinti.

III. Kasacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

23. Prokuroro ir nuteistųjų bei jų gynėjų kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

24. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus. Susipažinus su argumentais dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo, matyti, kad visais šiais argumentais bandoma pagrįsti teiginį, jog kasatoriai iš vairuotojų kyšių neėmė, vaizdo įrašuose užfiksuoti ne jie arba jie, bet iš vaizdo įrašo neįmanoma daryti išvados apie kyšio paėmimą. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas vaizdo įrašų ir kitų įrodymų netiria, liudytojų nekviečia ir neapklausia, taigi pagal savo kompetencijos ribas negali spręsti, ar vaizdo įrašuose iš tikrųjų užfiksuoti kaltinamieji, ar jie iš tikrųjų ima pinigus, kokio nominalo kupiūros paėmimas užfiksuotas vaizdo įraše, kuriuo laiku ir iš ko paimtas kyšis, ir pan. Kasacinės instancijos teismas taip pat negali remtis kasatorių spėjimais, kad galbūt operatyviniai veiksmai buvo atliekami dar iki šioje byloje esančių juos sankcionuojančių nutarčių, kad vaizdo ir garso įrašymo įrangos pareigūnų darbo vietoje nebuvo įmanoma įrengti taip greitai, kaip tai buvo padaryta, kad liudytojai galbūt buvo prievarta pristatomi į apklausą ir pan. Nevertinti ir subjektyvūs kasatorių teiginiai apie jiems darytą spaudimą, nes jie buvo sulaikyti ne iš karto po kyšio paėmimo, o po kelių savaičių, ir pan.

25. Nuteistieji ir jų gynėjai kasaciniuose skunduose teigia, kad teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes, rėmėsi nepatikimais, teisiamajame posėdyje neištirtais duomenimis, neįvertino teisinančių įrodymų ir įrodymų visumos, nesivadovavo in dubio pro reo principu, nepašalino visų abejonių dėl nuteistųjų kaltumo, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas. Dalis kasatorių taip pat teigia, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas abiejų instancijų teismuose buvo neišsamus, ignoruoti gynybos prašymai dėl tinkamo bylos aplinkybių ištyrimo, vaizdo įrašų ekspertizės paskyrimo, taip pažeidžiant teisę į efektyvią gynybą. Šie teiginiai atmestini.

26. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų.

27. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad bylos duomenų tyrimas (taip pat ir jo išsamumo aspektu) ir vertinimas atitinka BPK reikalavimus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, išsamiai išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), nesuvaržant kaltinamiesiems įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas ištyrė ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus (kaltinamųjų, liudytojų parodymus, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo, slapto sekimo protokolus, apžiūros protokolus, kratos protokolus, specialisto išvadas, tarnybinius pranešimus ir kt.); be to, patenkinęs dalies proceso dalyvių pareikštus prašymus, susijusius su bylai reikšmingų aplinkybių ištyrimu (34 t., b. l. 71, 97, 122, 36 t., b. l. 133), gavo ir ištyrė naujus įrodymus (apklausė kaip liudytojus R. S., G. P., J. K., A. R., V. K., D. R., D. S., D. B., V. K., apžiūrėjo transporto priemonių registravimo žurnalus), o kitus prašymus motyvuotai atmetė (pvz., dėl operatyvinio tyrimo bylos išreikalavimo), nes teismui pakako kitų byloje esančių įrodymų, kad padarytų pagrįstas išvadas nagrinėtais byloje klausimais. Teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, savo išvadas grindė BPK numatytais proceso veiksmais gautais, teismo posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais. Įvertinęs jų patikimumą, leistinumą ir sąsajumą, teismas juos vertino tiek atskirai, tiek jų visumą ir, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus.

28. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo išvadai, kad, apklausus naujus liudytojus ar pakartotinai ištyrus jau išnagrinėtus įrodymus (kaip prašė apeliantai), gauti nauji duomenys apeliacinės instancijos teismui leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių. Taigi atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo sutikti su kasatorių argumentais, jog apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nesiėmė priemonių išsamiai ir objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes, taip pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK nenumatyta, jog, proceso dalyviams abejojant pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, tirti įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų privaloma. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad svarbūs teisingam bylos išsprendimui įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą šis teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA3LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-107-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-107-507/2016">2K-107-507/2016</a>). Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2009">2K-109/2009</a>, 2K-516/2011, 2K-47/2012). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistųjų gynėjai buvo pateikę prašymus atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti pirmosios instancijos teisme neapklaustus vairuotojus, Muitinės kriminalinės tarnybos vyr. tyrėją G. M., (duomenys neskelbtini) muitinės 5-oje darbo vietoje dirbusius A. Ž., S. V., R. B., taip pat papildomai apklausti nuteistąjį (baudžiamuoju įsakymu) I. D., liudytoją V. V., išreikalauti operatyvinio tyrimo bylą, ištirti vaizdo įrašus, nustatyti tikslų nusikalstamų veiksmų laiką (dėl nuteistojo A. J.). Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs argumentuotos prokuroro nuomonės dėl pateiktų prašymų, protokoliniu nutarimu prašymus motyvuotai atmetė nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių iškviesti į teisiamąjį posėdį liudytojus, gyvenančius užsienio valstybėse, tačiau to padaryti nepavyko, kad dar kartą peržiūrėti vaizdo įrašus, išreikalauti operatyvinio tyrimo bylą ir atlikti kitus prašomus veiksmus nėra būtinumo (44 t., b. l. 35). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs atnaujinti bylos nagrinėjimą ir pranešti proceso dalyviams apie galimybę skundžiamame nuosprendyje nurodytus kaltinimus pakeisti į kaltinimus dėl kyšio priėmimo už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, vis dėlto atliko įrodymų tyrimą, papildomai apklausdamas nuteistuosius (44 t., b. l. 136). Pažymėtina, kad nuteistieji, patvirtinę, jog savo kaltės nepripažįsta, nepageidavo teismui duoti papildomų paaiškinimų.

29. Nuteistieji J. Č., G. K., L. U., D. K., J. J., Z. J., A. B., nuteistasis V. P. ir jo gynėjas, nuteistoji A. R. ir jos gynėjas, nuteistasis S. B. ir jo gynėjas, nuteistoji L. B. ir jos gynėjas teigia, kad teismai neįvertino, jog byloje esantys vaizdo įrašai negali būti įrodymais, nes negalima patikrinti jų patikimumo ir objektyviai vertinti asmenų atliktų veiksmų, nes byloje nėra ištisinio vaizdo įrašo (BPK 179 straipsnio 5 dalis), dalies vaizdo įrašų sunaikinimo protokolų (BPK 158 straipsnio 8 dalis), be to, vaizdo įrašai neinformatyvūs, iš jų negalima tiksliai identifikuoti konkrečių asmenų ir nustatyti, kad juose užfiksuoti pinigai, o ne muitinės pareigūnų darbe naudojami „talonėliai“. Taip teismai pažeidė in dubio pro reo principą, nes savo sprendimus grindė įrodymais, keliančiais abejonių jų patikimumu ir sąsajumu. Šie argumentai atmestini.

29.1. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė slapto sekimo protokolus (surašytus peržiūrėjus vaizdo įrašus), Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadas dėl šių įrašų, pats teismas taip pat peržiūrėjo vaizdo įrašus. Be kita ko, teismas pagal gynybos prašymą kaip liudytojus apklausė TTT pareigūną R. S. (dėl slapto sekimo protokolų surašymo), Muitinės kriminalinės tarnybos 5-ojo skyriaus viršininką V. K. (dėl vaizdo įrašymo techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus, vaizdo įrašų originalo išsaugojimo galimybių ir trukmės, vaizdo redagavimo galimybės ir pan.), tyrėją D. B. (dėl nufilmuotos medžiagos turinio, apimties ir pan.). Vertindamas vaizdo įrašų patikimumą, teismas nurodė, kad abejonių dėl šių duomenų patikimumo nėra, ir kad nors nebuvo pateiktas ištisinis vaizdo įrašas (teisiamajame posėdyje buvo aiškinamasi dėl šios aplinkybės), pateikti baigtiniai vaizdo įrašai, kurie nėra sumontuoti ar kitaip pakeisti (vaizdo įrašo redagavimas nėra galimas), ir pripažino, kad šie įrašai yra leistini ir tinkami įrodymai nagrinėjamoje byloje. Teismas, pasisakydamas dėl vaizdo įrašų sąsajumo su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, pažymėjo, kad užfiksuoti pareigūnai į vairuotojų dokumentus įdėtus pinigus paima išlavintais judesiais, tai daro maskuodamiesi, paimtus pinigus iš karto slepia. Vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl vaizdo įraše užfiksuotų pareigūnų veiksmų turinio, t. y. kad buvo slepiami pinigai, o ne „talonėliai“, kaip teigia kasatoriai. Be kita ko, teismas, darydamas išvadas dėl vaizdo įrašo turinio informatyvumo (kad užfiksuoti konkretūs pareigūnai, pinigai), vertino vaizdo įrašus kartu su kitais ištirtais įrodymais (specialisto išvadomis, apžiūros protokolais, tarnybiniais pranešimais, 2012 m. gruodžio 5 d. kratos, atliktos (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) kelio poste, (duomenys neskelbtini), protokolu). Teismo posėdyje ištirtų duomenų visuma leido teismui padaryti išvadą tiek dėl paplitusios neteisėtų „rinkliavų“ praktikos (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) kelio poste, tiek dėl kiekvieno kaltinamojo pinigų paėmimo iš vairuotojų faktų įrodytumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šia teismo išvada.

30. Dalis kasatorių nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių apeliacinių skundų argumentų ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Antai nuteistasis V. P. ir jo gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, 3 dalies d punkte, BPK 44 straipsnio 5, 7 dalyse įtvirtintų nuostatų pažeidimų; nuteistieji A. J. ir E. B. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo ir padarytų BPK pažeidimų, iš esmės tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes ir motyvus; nuteistasis A. B. teigia, kad teismas neištyrė esminio apeliacinio skundo argumento dėl inkriminuoto 2012 m. lapkričio 21 d. epizodo, kad liudytojo S. B. parodymai galimai neatitinka tikrovės; nuteistoji A. R. ir jos gynėjas teigia, kad teismas neišnagrinėjo jų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų; nuteistasis M. S. ir jo gynėja teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatliko įrodymų tyrimo, atmetė prašymus apklausti liudytojus ir paskirti vaizdo įrašų ekspertizę; nuteistasis V. P. ir jo gynėjas teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teismuose metu nebuvo apklausti vairuotojai Y. B. ir H. B., Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnas G. M.; nuteistoji L. U. teigia, kad byloje neapklausti vairuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai A. V. ir S. M.; nuteistasis A. B. teigia, kad nebuvo imtasi priemonių Rusijos Federacijos piliečiui O. S. apklausti; nuteistoji A. R. ir jos gynėjas teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismuose neapklaustas vairuotojas R. K., be to, esant abejotinai specialisto išvadai, teismai nepagrįstai atsisakė apklausti ekspertus, liudytoją A. B., ikiteisminio tyrimo pareigūną G. M.; nuteistoji L. B. ir jos gynėjas teigia, kad neapklausti vairuotojai Y. M., S. R., A. B., V. P.; nuteistasis J. B. teigia, kad teismai ignoravo jo prašymus dėl tinkamo bylos aplinkybių ištyrimo; nuteistasis M. S. ir jo gynėja teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymus apklausti liudytojus ir paskirti vaizdo įrašų ekspertizę, taip pažeidė M. S. teisę į efektyvią gynybą. Nurodytų kasatorių argumentai yra nepagrįsti.

30.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017). Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>, 2K-509/2010, 2K-P-9/2012, 2K-135/2013, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-165-648/2015, 2K-348-303/2015, 2K-174-788/2017 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtų gynybos prašymų patenkinimas buvo objektyviai neįmanomas neužvilkinus bylos nagrinėjimo neribotam laikui, o prašomų procesinių veiksmų deklaruojama nauda įrodinėjimo procesui yra abejotina. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadai, kad, atlikus prašomus procesinius veiksmus, būtų realiai įmanoma paneigti nors vieną nuteistiesiems inkriminuotą kyšininkavimo epizodą.

30.2. Pažymėtina, kad tik nuteistasis A. J. ir nuteistasis M. S. bei jo gynėja prašo perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, o kiti minėti kasatoriai tokio prašymo nepateikia, nors ir tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jų apeliaciniuose skunduose. Tačiau nuteistasis A. J., teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes ir motyvus, nenurodo, kokių esminių jo apeliacinio skundo argumentų teismas neišnagrinėjo. Nuteistasis M. S. ir jo gynėja teigia, kad teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2013 m. gegužės 30 d. specialisto išvada Nr. 11-1350(13), 11-1407(13), išėjo už kaltinimo ribų, nes ši išvada kaltinime nebuvo nurodyta ir teismo nebuvo tiriama kaip M. S. kaltumą patvirtinantis įrodymas. Šis argumentas deklaratyvus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad minėta specialisto išvada remiamasi nustatant, kad vaizdo įraše užfiksuotas asmuo yra kaltinamasis V. K., t. y. paneigiant būtent V. K. parodymus, kad peržiūrėtame vaizdo įraše yra ne jis. Turint galvoje, kad byloje konstatuota, jog M. S. ir V. K. veikė bendrininkų grupe, visiškai logiška, kad visi įrodymai, patvirtinantys šio bylos epizodo aplinkybes, nuosprendyje buvo analizuojami kartu. Iš kasatoriaus argumentų neįmanoma suprasti, kokie konkrečiai 2013 m. gegužės 30 d. specialisto išvadoje esantys duomenys nebuvo žinomi kasatoriui ir kaip konkrečiai tai pakenkė jo gynybai.

30.3. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nepadarė.

Dėl operatyvinio tyrimo ir neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo ir jų metu gautų įrodymų leistinumo

31. Iš baudžiamojoje byloje esančios išslaptintos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarties Nr. SN-1131 matyti, kad teismas, išnagrinėjęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro 2012 m. rugpjūčio 6 d. teikimą Nr. S9-127KF dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka bei slapto patekimo į negyvenamąsias patalpas, remdamasis pateikta operatyvinės bylos medžiaga (byloje esančiais operatyviniais pranešimais ir kt.), siekiant gauti informaciją apie J. Č. galimą kyšininkavimą, piktnaudžiavimą tarnyba, vadovaudamasis Operatyvinės veiklos įstatymo 10, 11 straipsniais, sankcionavo slaptą J. Č. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, techninių priemonių naudojimą specialia tvarka, slaptą patekimą į darbo vietą, dokumentų priėmimo vietą, esančią (duomenys neskelbtini) TM (duomenys neskelbtini) kelio poste, kelias (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d. (35 t., b. l. 180). Vilniaus apygardos teismas pagal atitinkamus prokuroro teikimus taip pat sankcionavo (2012 m. spalio 2 d. Nr. SN-1390, 2012 m. spalio 4 d. Nr. SN-1407 nutartys) techninių priemonių naudojimą specialia tvarka (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo ir veiksmų slaptą kontrolę ir fiksavimą) ir kitų šioje byloje nuteistų asmenų (E. B., J. J., D. K., A. B. ir kt.) atžvilgiu (35 t., b. l. 181–182). Operatyvinio tyrimo metu surinkta išslaptinta medžiaga (išslaptinti operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai) buvo pridėta prie baudžiamosios bylos (1 t., b. l. 30–42). 2012 m. spalio 10 d. Muitinės kriminalinei tarnybai gavus Muitinės departamento prie Finansų ministerijos TTT raštą dėl galbūt muitinės pareigūnų veikoje esančių piktnaudžiavimo ir kyšininkavimo (BK 228 straipsnio 2 dalis, 225 straipsnio 1 dalis) požymių, 2012 m. spalio 15 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-147-12 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje (1 t., b. l. 2, 3). Pradėjus ikiteisminį tyrimą duomenys baudžiamojoje byloje buvo renkami BPK nustatyta tvarka. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 15 d. nutartimi, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro prašymą, susipažinęs su Muitinės departamento TTT viršininko 2012 m. spalio 8 d. raštu ir Muitinės departamento kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. B. 2012 m. spalio 15 d. tarnybiniu pranešimu, siekiant surinkti ir užfiksuoti tyrimui reikšmingus duomenis apie galimai padarytą ir toliau daromą sunkų nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, vadovaudamasis BPK 173 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 158 ir 160 straipsniais, leido Muitinės departamento TTT pareigūnams nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. sausio 15 d. neatskleidžiant savo tapatybės atlikti tyrimą prieš konkrečiai nurodytus asmenis (J. Č., E. B., J. J., D. K., A. B. ir kt.), t. y. penkis kartus slapta patekti į nurodytą jų darbo vietą ir šiose patalpose įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių vaizdo, garso įrašymo technines priemones, paskirti nurodytų pareigūnų darbo barų bei pagalbinių patalpų slaptą sekimą, šių veiksmų fiksavimui daryti vaizdo ir garso įrašus (1 t., b. l. 45–46). Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 15 d. taip pat priėmė nutartis dėl slapto sekimo bei dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. sausio 15 d. (paskirtas J. Č., E. B., J. J. D. K., A. B. ir kt. slaptas sekimas, telefoninių pokalbių kontrolė) (1 t., b. l. 90–91, 117–118). Atliekant tokius veiksmus buvo surašytas 2012 m. spalio 15 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolas, 2012 m. spalio 15 d. – 2012 m. lapkričio 2 d. slapto sekimo protokolas (prie kurio pridėtas DVD diskas) (1 t., b. l. 47–57), taip pat kiti slapto sekimo, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai.

32. Nuteistieji J. Č., L. U., D. K., Z. J., A. B., nuteistoji L. B. ir jos gynėjas nurodo, kad teismai tinkamai nepatikrino, ar buvo faktinis pagrindas atlikti operatyvinį tyrimą, ir jo atlikimo teisėtumo, atmetė gynybos prašymą išreikalauti operatyvinio tyrimo bylą, ignoravo gynybos argumentus dėl to, kad realiai operatyvinis tyrimas prasidėjo anksčiau, nei užfiksuota byloje, ir buvo vykdomas neteisėtai, laiku nepradėjus ikiteisminio tyrimo, neviešo pobūdžio veiksmai peraugo į „pasyvią teisėsaugos institucijų provokaciją“. Šie kasatorių argumentai atmestini.

32.1. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Vienas iš tokių įstatymų yra Operatyvinės veiklos įstatymas, galiojęs iki 2013 m. sausio 1 d. Spręsdamas, ar tokie duomenys yra leistini, teismas, nagrinėjantis bylą, privalo patikrinti: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus; 2) ar, net ir esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, tyrimo veiksmai atlikti teisėtai, t. y. nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nustatytos tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-315/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-315/2009">2K-7-315/2009</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a>). Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas nusikalstamų veikų metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį (2012 m. kovo 27 d. redakcija) operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie konkrečiai nurodytus apysunkius nusikaltimus, tarp kurių ir nusikaltimai, numatyti BK 225 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Teisinis pagrindas atlikti Operatyvinės veiklos įstatymo 10, 11 straipsniuose nurodytus operatyvinius veiksmus yra apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys. Tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-413/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-413/2011">2K-413/2011</a>, 2K-313/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>, 2K-7-266-942/2015, 2K-239-303/2016).

32.2. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tyrė ir vertino iš įvairių šaltinių byloje surinktus įrodymus dėl operatyvinio tyrimo ir savo sprendimuose pasisakė dėl jo teisėtumo ir proporcingumo. Antai pirmosios instancijos teismas, remdamasis Muitinės kriminalinės tarnybos darbuotojų liudytojų R. S. ir V. K., liudytojo I. S. parodymais, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais, pripažino, kad Muitinės departamento TTT turėjo informacijos apie galimai neteisėtas muitinės pareigūnų rinkliavas iš vairuotojų, kertančių valstybės sieną. Teismas konstatavo, kad operatyvinis tyrimas inicijuotas, slaptieji veiksmai (slapta elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas, slaptas patekimas į negyvenamąsias patalpas) sankcionuoti ir atlikti pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 9–11 straipsnių nuostatas, taigi buvus tiek faktiniam, tiek teisiniam pagrindui atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklaustas Muitinės departamento TTT vyriausiasis inspektorius R. S. parodė, kad operatyvinio tyrimo pradėjimo pagrindas buvo gaunama informacija iš įvairių šaltinių, kad (duomenys neskelbtini) kelio poste pareigūnai reikalauja pinigų už greitesnį muitinių procedūrų forminimą; liudytojas A. R. (ėjęs (duomenys neskelbtini) muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto pamainos viršininko pareigas) parodė, kad Tarnybinių tyrimų tarnybos viršininkas G. C., dalyvaudamas pamainų susirinkimuose, pateikdavo faktus apie iš vežėjų gaunamus skundus, jog vairuotojai negali sutvarkyti reikalų, jei neduodami pinigai; liudytojai G. P., R. J. (ėję (duomenys neskelbtini) kelio posto viršininko ir viršininko pavaduotojo pareigas) parodė, kad buvo kalbama apie tai, jog muitinės postuose imamos rinkliavos iš vežėjų, būdavo gaunami pranešimai iš vairuotojų, jog tam tikri pareigūnai galbūt reikalavo pinigų. Panašūs duomenys apie (duomenys neskelbtini) muitinės kelio poste egzistavusias neteisėtas rinkliavas atsispindi ir kasatorių minimoje Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymu sudarytos komisijos Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Taigi kasatorių argumentai, ginčijantys pagrindą pradėti operatyvinio tyrimo veiksmus, neatitinka bylos duomenų, visos su tuo susijusios abejonės buvo teismų pašalintos.

32.3. Teisėjų kolegija, nagrinėdama kasacinių skundų argumentus dėl neteisėtų ir nuo teismo nuslėptų Muitinės departamento TTT pareigūnų operatyvinių veiksmų, vykdytų nuo 2012 m. gegužės mėn., susipažino su kasatorių nurodoma Muitinės departamento generalinio direktoriaus sudarytos komisijos 2013 m. sausio 10 d. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada. Iš tiesų, minėtoje išvadoje yra informacijos apie tam tikrus Muitinės departamento TTT pareigūnų veiksmus iki šiai bylai aktualaus laikotarpio reaguojant į pranešimus apie neteisėtas rinkliavas (duomenys neskelbtini) kelio poste. Iš Išvados turinio matyti, kad pirmieji duomenys apie (duomenys neskelbtini) kelio poste imamus kyšius gauti 2012 m. vasario–balandžio mėn. Siekdami įvertinti problemos mastą ir rasti jos sprendimą, Muitinės departamento TTT pareigūnai nuo 2012 m. gegužės mėn. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) ir kituose kelio postuose, stebėti pareigūnų darbą ir elgesį, buvo bendraujama su valstybės sieną kertančiais vairuotojais ir net klausomasi vairuotojų pokalbių radijo ryšio priemonėmis. Neteisėtų rinkliavų problema buvo aptarinėjama tiek su (duomenys neskelbtini) muitinės, tiek ir konkrečiai su (duomenys neskelbtini) kelio posto vadovybe, buvo prašoma įspėti poste dirbančius pareigūnus apie tokių rinkliavų nepriimtinumą, imtasi kitų prevencinių priemonių, tačiau ir toliau buvo gaunami pranešimai apie neteisėtus atlygius. Iš minėtos išvados turinio galima spręsti, kad Muitinės departamento TTT pareigūnai dar iki šiai bylai aktualios operatyvinės bylos pradėjimo ėmėsi tam tikrų organizacinių, prevencinių ir operatyvinių veiksmų reaguojant į gaunamą informaciją apie neteisėtas rinkliavas (duomenys neskelbtini) kelio poste. Tai visiškai atitinka šios tarnybos kompetenciją. Antai Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-755 patvirtinti Tarnybinių tyrimų tarnybos nuostatai įpareigoja šios tarnybos pareigūnus atlikti tikrinimus dėl skundų, pareiškimų, pranešimų, visuomenės informavimo priemonių paskelbtos ar kitokiu būdu gautos neigiamos informacijos apie muitinės veiklą ir/arba muitinės personalo neteisėtus veiksmus; nuolat antikorupciniu požiūriu stebėti ir vertinti muitinės veiklą, kaupti, sisteminti ir analizuoti informaciją apie nustatytus korupcijos atvejus, nustatyti muitinės veiklos sritis, kuriose egzistuoja didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė; teikti informaciją Muitinės departamento generaliniam direktoriui ir kitiems suinteresuotiems asmenims bei institucijoms apie korupcijos situaciją muitinėje, teikti siūlymus korupcijos prevencijos ir kontrolės klausimais (Nuostatų 7.2.-7.4. p.) ir t. t. Vykdydami savo funkcijas šios tarnybos pareigūnai turi pakankamai plačias teises, tarp jų ir nekliudomai įeiti į visas Muitinės departamento ir muitinės įstaigų tarnybines patalpas (Nuostatų 8.11. p.), naudoti vaizdo ir (arba) garso fiksavimo technines priemones (Nuostatų 8.15. p.). Pažymėtina, kad kasatorių nurodytoje Išvadoje nenurodyta jokių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kad prieš šioje byloje nuteistus asmenis būtų vykdomi kokie nors sankcijų reikalaujantys ir jų privatumą varžantys veiksmai už nagrinėjamos bylos ribų. Taigi kasatorių nuorodos į 2013 m. sausio 10 d. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje esamą informaciją nepagrindžia neviešo pobūdžio operatyvinių ir ikiteisminio tyrimo veiksmų, atliktų nagrinėjamoje byloje, neteisėtumo.

32.4. Teismas pagrįstai atmetė ir gynybos argumentus, kad slapti veiksmai buvo atliekami ilgiau, nei būtina, ir tai laikytina provokacija. Šiame kontekste pažymėtina, kad, slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, todėl, reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo. Slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Europos Žmogaus Teisių Konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes; 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Įstatymų nustatytos institucijos, taikydamos šias priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą, arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau, negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Taigi tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, taip pat ir numatytos KŽĮ, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu paisant proporcingumo reikalavimų. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinę žvalgybą, privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus; ar šie veiksmai atlikti nepažeidžiant KŽĮ nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais; ar tyrimo veiksmų trukmė atitinka pagrįstumo, tikslingumo ir proporcingumo reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>). Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismo sankcijos reikalaujantys operatyviniai veiksmai skirti baudžiamojo proceso tikslams pasiekti ir negali tęstis neribotą laiką. Tuo atveju, kai, įvertinus visas bylos aplinkybes, matyti, kad, ilgesnį laiką imituojant nusikalstamą veiką ar tęsiant kitus neviešo pobūdžio veiksmus, buvo siekiama ne nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tik dirbtinai pasunkinti kaltininko baudžiamąją atsakomybę (pvz., kai tuo siekiama tęstinės veikos peraugimo į sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar tiesiog tikintis atsitiktinai atskleisti kokią nors nusikalstamą veiką), bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a>, 2K-8-788/2017 ir kt.). Neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų trukmės optimalumas yra vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į veikų sudėtingumą ir siekiamus tikslus.

32.5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, atliekant slapto pobūdžio veiksmus, buvo siekiama išsiaiškinti ne tik atskirų pareigūnų veiksmus, bet ir jų tarpusavio ryšius, galimo organizuotumo lygį, aukštesnių muitinės pareigūnų galimą dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, ir nors to padaryti nepavyko, tai nepaneigia slapto pobūdžio veiksmų atlikimo teisėtumo. Be kita ko, pažymėtina, kad pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 5 dalį slaptas patekimas (ir kiti nurodyti veiksmai) sankcionuojami ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui, šis laikotarpis gali būti pratęstas: pagal to paties straipsnio 6 dalį pratęsimų skaičius neribojamas, tačiau kiekvienu atveju pratęsti galima ne ilgesniam nei šio straipsnio 5 dalyje nustatytam laikotarpiui. Pagal šios bylos duomenis Muitinės departamento TTT operatyvinė byla dėl (duomenys neskelbtini) poste dirbančių pareigūnų neteisėtų veiksmų pradėta 2012 m. liepos 23 d., pirmoji teismo sankcija (2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartis) neviešo tyrimo veiksmams duota nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d., vėliau buvo duotos ir kitos sankcijos. Realiai neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai (tiek iki, tiek po ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2012 m. spalio 15 d.) truko iki 2012 m. gruodžio 5 d., kai prasidėjo įtariamų asmenų sulaikymai, apklausos, kratos ir kiti neslapti procesiniai veiksmai. Teisėjų kolegijos vertinimu, bendra neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų trukmė, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir įtariamų asmenų skaičių, nebuvo pernelyg ilga, kad kiltų pagrįstų abejonių dėl proporcingumo reikalavimo laikymosi.

32.6. Byloje nėra duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie provokavimą nusikalsti. Teismas, atmesdamas tokius gynybos argumentus, pagrįstai nurodė, kad kaltinamieji nebuvo lenkiami ar kurstomi daryti nusikalstamas veikas, buvo laisvi pasirinkti teisėtą elgesį, neimti kyšių, pranešti apie duodamus kyšius ir pan.

33. Nuteistieji J. Č., D. K., A. J., Z. J., A. B., nuteistojo R. L. gynėjas, nuteistojo V. K. gynėjas, ginčydami įrodymų leistinumą, nurodo, kad teismai neįvertino, jog pagal OVĮ 9 straipsnį (2012 m. kovo 27 d. redakcija) operatyvinis tyrimas gali būti atliekamas tik tiriant labai sunkius, sunkius ir straipsnyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, o pagal BPK 158 straipsnio 1 dalį savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai gali būti taikomi tik tiriant nusikaltimus, dėl to, pasak kasatorių, šių priemonių taikymas tiriant baudžiamuosius nusižengimus, už kuriuos jie nuteisti, buvo neproporcingas ir neteisėtas. Šie kasatorių argumentai atmestini.

33.1. Teismų praktikoje yra pasisakyta dėl kai kurių situacijų, kai, taikant neviešo pobūdžio tyrimo priemones, gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas to paties asmens arba kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas. Šiuo klausimu teismų praktikoje išaiškinta, jog vien tai, kad nusikalstama veika, dėl kurios buvo sankcionuoti slapti tyrimo veiksmai, vėliau perkvalifikuota pagal kitą BK normą, taip pat ir tokią, dėl kurios šie veiksmai negalėjo būti atliekami, savaime nepaneigia šių duomenų reikšmės ir jų naudojimo baudžiamajame procese galimybių (leistinumo). Nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimas negali lemti teisėtai gautų duomenų neleistinumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-504/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-504/2010">2K-504/2010</a>, 2K-246/2013, 2K-194/2014, 2K-168-139/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>, 2K-239-303/2016).

33.2. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė tiek operatyvinio tyrimo metu surinktą išslaptintą medžiagą, tiek ikiteisminio tyrimo metu, remiantis BPK 158, 160 straipsnio nuostatomis, surinktus duomenis, juos pripažino įrodymais ir įvertino, tinkamai laikydamasis BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatų. Naudotos procesinės prievartos priemonės (BPK 158, 160 straipsniai) buvo taikomos įstatymo nustatyta tvarka, įvertinus jų būtinumą, laikantis proporcingumo. Atlikus slaptus tyrimo veiksmus gautus duomenis patvirtina ir kiti teismo ištirti ir įvertinti įrodymai. Tai, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartimi buvo sankcionuotas specialiųjų priemonių panaudojimas turint tikslą išaiškinti būtent šį sunkų nusikaltimą, o ne nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje, už kurią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti, savaime nepanaikina šio tyrimo metu gautų duomenų įrodomosios reikšmės. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimas baudžiamojo proceso metu negali reikšti teisėtai (laikantis OVĮ ir BPK nuostatų) gautų duomenų neleistinumo.

33.3. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal buvusią teismų praktiką, dalyvavimas analogiškose rinkliavose buvo kvalifikuojamas kaip sunkus nusikaltimas (piktnaudžiavimas), numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo tokį neteisėtą atlygių gavimą iš vairuotojų į baudžiamąjį nusižengimą (BK 225 straipsnio 4 dalis), nulemta pasikeitusiu požiūriu į tokių veikų kvalifikavimą teismų praktikoje, taip pat ir tuo, kad nė viename epizode nebuvo užfiksuotas didesnio nei 1 MGL dydžio sumos priėmimas. Kyšininkavimo kvalifikavimas kaip sunkaus, apysunkio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo tiesiogiai priklauso nuo užfiksuoto kyšio dydžio, tačiau negali būti keliamas reikalavimas, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų teisėtumas ir gautų duomenų įrodomoji reikšmė priklausytų nuo to, ar pavyko užfiksuoti didesnį nei 1 MGL kyšį. Pažymėtina ir tai, kad neteisėtos pinigų rinkliavos muitinėje pasižymi pakankamu pavojingumu, ir tai, kad, tiriant pareigūnų dalyvavimą jose, buvo imtasi neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų, nesikerta su proporcingumo principu.

34. Nuteistieji L. U., A. T., A. J., Z. J., nuteistasis V. P. ir jo gynėjas, nuteistojo R. L. gynėjas, nuteistoji A. R. ir jos gynėjas, nuteistasis M. S. ir jo gynėja, nuteistojo V. K. gynėjas taip pat nurodo, kad 2012 m. spalio 15 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje, kuria buvo sankcionuotas slaptas sekimas, į pareigūnų sąrašą, kurių atžvilgiu leista taikyti slaptą sekimą, V. P., R. L., A. T., L. U., Z. J., A. R., M. S., V. K. nebuvo įrašyti, taip pažeisti BPK 158 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų, 160 straipsnių 1 dalies 1 punkto reikalavimai, dėl to jų atžvilgiu atlikti neviešo pobūdžio veiksmai laikytini neteisėtais, o tokiu būdu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Šie kasatorių argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

34.1. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant sankcionuotus neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naują informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>). Galimos ir tokios teisinės situacijos, kai atliekant teismo sankcionuotus slaptus tyrimo veiksmus gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas. Tokiais atvejais, pripažįstant šiuos duomenis leistinais įrodymais, svarbu įvertinti tiek atskleistų nusikalstamų veikų kategoriją ir galimybes apskritai vykdyti teismo sankcijų reikalaujančius neviešo tyrimo veiksmus dėl tokios nusikalstamos veikos, tiek ir visos baudžiamosios bylos kontekstą bei proporcingumo principo reikalavimus. Antai tokie duomenys gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą, jeigu daroma išvada, jog tokių duomenų naudojimas reikštų asmens teisės į privatumą suvaržymą, pažeidžiantį proporcingumo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>, 2K-286-746/2015).

34.2. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartimi buvo leista įrengti ir naudoti vaizdo bei garso įrangą (duomenys neskelbtini) kelio posto 3, 4 ir 5 darbo baruose, kuriuose dirbo ne tik į teismo nutartį įtraukti asmenys, apie kurių neteisėtus veiksmus jau buvo gauta duomenų, bet ir kiti pareigūnai, apie kurių dalyvavimą neteisėtose „rinkliavose“ dar nebuvo žinoma. Užfiksavus ir į teismo nutartį neįtrauktų asmenų kyšininkavimą, šie duomenys vėliau pagrįstai buvo pripažinti įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių duomenų panaudojimas šioje baudžiamojoje byloje visiškai pateisinamas ir nepažeidžia proporcingumo reikalavimų. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad visos tyrimo metu užfiksuotos nusikalstamos veikos yra korupcinio pobūdžio, padarytos analogiškomis aplinkybėmis, tame pačiame (duomenys neskelbtini) kelio poste, visi kyšius paėmę asmenys yra muitinės pareigūnai, dirbę toje pačioje darbo vietoje, nė vienas asmuo, prieš kurį naudojami atitinkami įrodymai, nėra atsidūręs toje vietoje atsitiktinai.

35. Atmestini ir kasatorių nuteistųjų J. Č., L. U., D. K., Z. J., A. B. argumentai, kad rungimosi principo, teisės į gynybą pažeidimas pasireiškė ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas disponavo duomenimis, kurie nebuvo pateikti kitiems proceso dalyviams, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. ir 2012 m. spalio 2 d. nutartys, kuriomis buvo sankcionuotas OVĮ numatytų slaptų tyrimo veiksmų atlikimas, išslaptintos Vilniaus apygardos teismo SEK pirmininko A. Valantino, kuris galimai susipažino su operatyvinės bylos medžiagos dalimi, kuri nebuvo pateikta proceso dalyviams. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadoms, pateiktoms atsakant į analogiškus apeliantų argumentus, kad nors bylą išnagrinėjęs teisėjas A. Valantinas ir dalyvavo SEK, kuri išslaptino minėtas nutartis, tai negalėjo būti kliūtimi šiam teisėjui nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje, nes teisėjas šioje byloje nesankcionavo jokių procesinių prievartos priemonių taikymo, nenagrinėjo jokių proceso dalyvių skundų. Byloje nėra duomenų, kad išslaptinant minėtas teismo nutartis SEK nariai susipažino su operatyvinio tyrimo medžiagos dalimi, kuri buvo pagrindas sankcionuoti slaptus operatyvinius veiksmus.

36. Nuteistieji J. Č., L. U., D. K., Z. J., A. B. nurodo, kad neviešo pobūdžio procesiniai veiksmai atlikti neteisėtai, pažeidžiant proceso terminų skaičiavimo taisykles, numatytas BPK 99 straipsnyje, 100 straipsnio 2 dalyje, nes jie galėjo būti pradėti tik 2012 m. spalio 16 d., 00.00 val., o ne 2012 m. spalio 15 d. Šis teiginys atmestinas. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartyje, kuria, patenkinus Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro teikimą, leista atlikti savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ir slaptą sekimą, nurodytas konkretus jų atlikimo laikas – nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. sausio 15 d. BPK 99 straipsnyje nurodyta, kad baudžiamojo proceso terminai nustato procesinę reikšmę turinčių veiksmų pradžios, įvykdymo ar pabaigos laiką. Įstatymų numatytais atvejais terminus gali nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ir teismas. BPK 100 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dienomis skaičiuojamas terminas pasibaigia paskutinės dienos dvidešimt ketvirtą valandą. Jeigu proceso veiksmas turi būti atliekamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar teisme, terminas pasibaigia nustatytu darbo pabaigos metu. Iš pacituotų normų turinio neišplaukia išvada, kad teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartyje teisėjas galėjo nurodyti tik kitos dienos datą kaip sankcionuotų veiksmų pradžią. Net jeigu ir būtų įmanoma daryti tokią išvadą, ši aplinkybė nepaneigia sankcionuotų veiksmų metu gautų duomenų leistinumo. Gauti duomenys neatitiktų leistinumo reikalavimų, jeigu būtų užfiksuoti anksčiau, nei teisėjas priėmė atitinkamą nutartį, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

Dėl kaltinamojo teisės užduoti klausimus liudytojams ir liudytojų parodymų, duotų ne teisme, vertinimo

37. Nuteistieji G. K., J. Č., A. T., A. J., E. B., Z. J., A. B., J. B., nuteistojo R. L. gynėjas, nuteistasis V. P. ir jo gynėjas, nuteistoji A. R. ir jos gynėjas, nuteistasis M. S. ir jo gynėja, nuteistoji L. B. ir jos gynėjas nurodo, kad pagal kaltinimą nuteistiesiems tam tikras pinigų sumas mokėję vairuotojai teisme nebuvo apklausti (taip pat nėra duomenų, kad liudytojai būtų kviečiami į abiejų instancijų teismų posėdžius ir būtų išnaudotos galimybės tai padaryti), gynyba jokioje bylos proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti šių liudytojų bei ginčyti jų parodymų, taip pažeistos BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies nuostatos. Kasatoriai nurodo ir tai, kad teismas, nesant BPK 276 straipsnyje nustatytų pagrindų, perskaitė tokių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, netyrė jų patikimumo bei leistinumo ir jais nepagrįstai rėmėsi (kaip lemiamais) priimdamas nuosprendį. Be to, kasatoriai teigia, kad šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie galimai jų pačių padarytą nusikalstamą veiką (papirkimą, BK 227 straipsnis), todėl jie neatitiko liudytojo sampratos pagal BPK 78 straipsnį ir 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kad galimai prieš juos buvo naudojamas BPK 11 straipsnio 2 dalyje draudžiamas psichinis smurtas. Be kita ko, nuteistasis V. P. ir jo gynėjas teigia, kad teismai, neapklausę vairuotojų Y. B. ir H. B., jų parodymais lemiamai pagrindė nuosprendį nuteistojo V. P. atžvilgiu; nuteistoji L. B. ir jos gynėjas teigia, kad nebuvo apklausti nė vienas iš vairuotojų, t. y. taip buvo suvaržytos nuteistosios galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo; nuteistasis G. K. teigia, kad nei jis, nei jo gynėjas nebuvo informuoti apie liudytojo S. D. apklausą 2012 m. lapkričio 19 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl pažeista BPK 184 straipsnio 4 dalis, apribotos teisės į tinkamą jo teisių gynimą, pažeista procesinė teisė užduoti liudytojui papildomus klausimus (BPK 10, 22 straipsniai).

38. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ne visų kaltinamųjų teisė apklausti liudytojus, kurių parodymais buvo remiamasi nustatant faktines bylos aplinkybes, buvo įgyvendinta. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta procesiniu trūkumu tai, kad kasaciniuose skunduose minimi liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti bendra tvarka, t. y. netaikant liudytojų, kurie apklausiami apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, apklausos tvarkos (BPK 82 straipsnio 3 dalis). Vis dėlto teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši aplinkybė nepaneigia teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teismų sprendimų.

39. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, aspektas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą, be to, kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų. Kita vertus, situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti proceso metu, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi. Tam tikrais atvejais galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu kaltinamieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo tokio liudytojo apklausti. Viena iš svarbių priežasčių, kuri gali pateisinti tokį panaudojimą, yra galimybės rasti liudytoją (arba užtikrinti jo dalyvavimą procese) nebuvimas. Pagal EŽTT praktiką tokiais atvejais svarbu, kad valstybės institucijos imtųsi pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio liudytojo, kad kaltinamasis galėtų jį apklausti, o kai to užtikrinti, nepaisant minėtų priemonių, vis dėlto nepavyksta, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių) kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Garantijų užtikrinant bylos nagrinėjimo teisingumą apimtis priklauso nuo nedalyvaujančio liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10, 2006 m. birželio 8 d. sprendimas Bonev prieš Bulgariją, Nr. 60018/00, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas Gabrielyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 8088/05; 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Sievert prieš Vokietiją, peticijos Nr. 29881/07). Kaip svarbi garantija užtikrinant liudytojo parodymų patikimumą nurodoma ir tai, kad jie buvo duoti nepriklausomam teismo pareigūnui – ikiteisminio tyrimo teisėjui (2016 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Przydział prieš Lenkiją, peticijos Nr. 15487/08, § 56).

40. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei į teisiamąjį posėdį neatvyko liudytojas, teismas nusprendžia, ar nagrinėti bylą, ar ją atidėti, atsižvelgdamas į tai, ar galima be šio asmens išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, arba padaro pertrauką šiam asmeniui iškviesti (BPK 266 straipsnio 2 dalis). Spręsdamas klausimą, ar galima nagrinėti bylą neatvykus liudytojui, teismas atsižvelgia, ar neatvykusio liudytojo parodymai turi esminę reikšmę bylai; kokios yra liudytojo neatvykimo priežastys; ar galima užtikrinti jo dalyvavimą teisiamajame posėdyje; ar liudytojas buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir ar šią apklausą atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas; ar liudytojas kviečiamas pirmą kartą. Ar neatvykusio liudytojo parodymai reikšmingi išsamiam bylos nagrinėjimui, teismas sprendžia įvertindamas bylos specifiką ir tai, ar šie parodymai susiję su pagrindinėmis bylos aplinkybėmis ir ar nėra galimybių nustatyti jas remiantis kitais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-450/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-450/2007">2K-450/2007</a>).

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos specifiką, daro išvadą, kad minėtas procesinis trūkumas (rėmimasis teisme neapklaustų liudytojų parodymais) nepaneigia teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir nepripažintinas esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tokią išvadą teisėjų kolegija pagrindžia šiais argumentais:

41.1. Nagrinėjamoje byloje dauguma neatvykusių liudytojų – užsienio piliečiai, taigi jų dalyvavimo teisme užtikrinimas sunkiai įgyvendinamas; teismas dėjo pastangas apklausti minėtus liudytojus ir sudaryti galimybę kaltinamiesiems užduoti jiems klausimus. Antai liudytojai buvo kviečiami į teisiamąjį posėdį 2013 m. gruodžio 6 d. išsiunčiant jiems teismo šaukimus (32 t., b. l. 168–186), taip pat liudytojams pakartotinai buvo išsiųsti teismo šaukimai, nurodant, kad liudytojai pasirinktų vieną iš jiems tinkamų datų (2014 m. sausio 13 d., 2014 m. sausio 16 d., 2014 m. sausio 20 d.) atvykti į teisiamąjį posėdį, o apie ketinimą dalyvauti teisiamajame posėdyje praneštų telefonu, faksu arba elektroniniu paštu. Byloje yra duomenų, kad teismo šaukimai daliai šių liudytojų buvo įteikti pasirašytinai, taip pat apie dalies teismo šaukimų neįteikimą ir neįteikimo priežastis (šie duomenys yra atskirame bylos tome „Proceso dalyvių duomenys“). Į teisiamąjį posėdį 2014 m. sausio 16 d. atvyko tik Baltarusijos Respublikos pilietis I. S. (34 t., b. l. 47). Teismas, nurodęs, kad liudytojams teismo šaukimai buvo išsiųsti, tačiau jie neatvyko į teismo posėdžius, nusprendė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaityti (36 t., b. l. 132–133).

41.2. Baudžiamojo proceso įstatymai nedraudžia teismui vienaip ar kitaip vertinti ne teismui duotus asmenų parodymus. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje esančius įrodymus ir turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinant įrodymus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, 2K-31-511/2018 ir kt.).

41.3. Dalies į teisiamąjį posėdį neatvykusių liudytojų (U. S., S. D., S. B., A. B., A. S., A. N., S. U., V. B.) parodymai, kuriuos perskaitė teismas ir kuriais rėmėsi apkaltinamajame nuosprendyje, buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tokių parodymų pripažinimas įrodymais priklauso nuo teismo vidinio įsitikinimo ir neprieštarauja įrodinėjimo nuostatoms.

41.4. Dalies į teisiamąjį posėdį neatvykusių liudytojų (I. S., A. K., R. B., A. P., A. V., V. K., A. G., K. M., A. T., R. S.) parodymai, kuriuos perskaitė teismas ir kuriais rėmėsi apkaltinamajame nuosprendyje, buvo duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Kita vertus, teismas, pasisakydamas dėl šių liudytojų duotų parodymų vertinimo, pažymėjo, kad šiuos duomenis vertino visų surinktų duomenų kontekste, o pagarsintais liudytojų parodymais rėmėsi tiek, kiek tai numato BPK 276 straipsnio nuostatos. Be to, minėtų liudytojų apklausų aplinkybės ir rezultatų patikimumas buvo teismo tikrinamas apklausus ikiteisminį tyrimą atlikusias tyrėjas D. B. ir D. S., apklausose kaip vertėją dalyvavusią V. K. Teismas taip pat vertino tai, kad teisme apklausti liudytojai R. P., J. B., I. S. neparodė apie jų atžvilgiu darytą neteisėtą poveikį. Taigi teismas tikrino gynybos teiginius apie minėtų liudytojų vertimą duoti parodymus prieš save ir jiems daromą spaudimą ir rėmėsi šiais parodymais tik įsitikinęs dėl jų patikimumo.

41.5. Tai, kad nebuvo laikomasi liudytojų, apklausiamų apie jų pačių duotus kyšius, apklausos tvarkos (BPK 82 straipsnio 3 dalis), šiuo atveju nelaikytina šių parodymų leistinumą panaikinančia aplinkybe. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Dėl to asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui negali būti taikoma ir liudytojo atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Kita vertus, šių procesinių nuostatų paskirtis yra apsaugoti pačių apklausiamųjų teisę į gynybą ir kitas procesines teises. Turint galvoje, kad minėtiems liudytojams vėliau nebuvo reiškiami nei įtarimai, nei kaltinimai, minėtos klaidos juos apklausiant savaime nepašalina teismo galimybės vienaip ar kitaip vertinti šiuos parodymus. Kaip minėta, teismas tikrino šių parodymų davimo aplinkybes, tačiau nenustatė vertimo duoti parodymus prieš save aplinkybių.

41.6. Kasatorių teiginiai apie teisme neapklaustų liudytojų parodymų didelę reikšmę organizuojant gynybą yra perdėti. Minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės patvirtina tik bendrą neteisėtų „rinkliavų“ muitinėje faktą (tą faktą patvirtina ir daugybė kitų įrodymų). Nė vienas jų negalėjo nurodyti, kuriam konkrečiam pareigūnui jis davė kyšį, ar atskleisti kokių nors kitų reikšmingų detalių, taigi tokie liudijimai nelaikytini „lemiamu įrodymu“ byloje. Nuteistųjų kaltumas pagrįstas ir slapto sekimo, apžiūrų, kratos protokolais, slapto sekimo metu techninėmis priemonėmis užfiksuotais vaizdo įrašais, specialisto išvadomis, tarnybiniais pranešimais, kitais rašytiniais įrodymais, teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų R. P., J. B., I. S., V. V. parodymais. Be kita ko, teismo vidiniam įsitikinimui reikšmės turėjo ir pačių nuteistųjų A. D., D. K., M. S., I. D., B. G., S. L. (B. G. ir S. L. nuteisti baudžiamuoju įsakymu) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

41.7. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimo kontekste paminėtina, kad EŽTT praktikoje jau buvo nagrinėjama analogiška situacija, kai teismas apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi vairuotojų parodymais apie kyšininkavimą muitinėje. Nepaisant to, kad kaltinamiesiems proceso metu nebuvo sudaryta galimybė apklausti šiuos liudytojus, EŽTT nenustatė Konvencijos pažeidimo. Toks sprendimas priimtas atsižvelgus į tai, kad teismai atliko griežtą visų įrodymų vertinimą, be to, turėjo kitų, vairuotojų teiginius pagrindžiančių, įrodymų. EŽTT sprendime pažymėta, kad nors gynyba ir negalėjo apklausti posėdyje nedalyvavusių liudytojų, tačiau ji galėjo pateikti savo įvykių versiją ir kelti klausimą dėl šių liudytojų parodymų patikimumo, nurodydama neatitikimus tarp šių parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų (2017 m. sausio 12 d. sprendimas B?t?k ir kiti prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 54146/09). Šis EŽTT sprendimas, manytina, yra reikšmingas ir nagrinėjamai bylai.

42. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, be kitų įrodymų, panaudodami apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat vertindami parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, net jeigu nuteistieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo tokių liudytojų apklausti, nepadarė pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 225 straipsnio 4 dalies taikymo

43. Prokuroro kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs nuteistųjų veikas iš piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 2 dalis) į kyšininkavimą (BK 225 straipsnio 4 dalis), netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįsti.

44. Pažymėtina, kad kyšininkavimas savo esme visada kartu yra ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, todėl santykis tarp šių dviejų giminingų normų įvardijamas kaip bendrosios normos (piktnaudžiavimas) ir specialiosios normos (kyšininkavimas) konkurencija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-207/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-207/2013">2K-207/2013</a>, 2K-180-976/2017). Įveikiant šią konkurencijos rūšį, pirmenybė teikiama specialiajai normai, kurios visiškai pakanka veikai kvalifikuoti. Būtent todėl piktnaudžiavimo siekiant asmeninės ar turtinės naudos normoje (BK 228 straipsnio 2 dalis) yra nuoroda į tai, kad ji taikoma tik tuo atveju, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių

45. Prokuroras būtinumą nuteistųjų veikas kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimą grindžia tuo, kad muitinės pareigūnai gavo piniginius atlygius be jokio susitarimo su vairuotojais ir ne dėl konkrečių veiksmų (ar neveikimo) vykdant įgaliojimus, bet tiesiog už palankumą tikrinant krovininius automobilius. Iš tiesų, teismų praktikoje aiškinant papirkimo ir kyšininkavimo nusikaltimų sudėties požymius buvo pabrėžiamas pageidaujamo veiksmo, už kurį siūlomas, duodamas ir imamas kyšis, konkretumas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2009, 2K-194/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-536/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-536/2013">2K-536/2013</a>, 2K-176/2014, 2K-439-788/2016, 2K-353-139/2015). Nustačius, kad neteisėtas atlygis priimtas ne už konkretų pageidaujamą veiksmą, bet tiesiog už palankumą, buvo svarstoma galimybė tokią veiką kvalifikuoti kaip valstybės tarnautojo ar prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Susiformavus tokiam įstatymo aiškinimo standartui, valstybės sienos apsaugos ir muitinės pareigūnų veiksmai imant smulkias pinigines kupiūras iš valstybės sieną kertančių asmenų, kurie tokiu būdu siekė pareigūnų palankumo, buvo vertinami kaip savanaudiškas piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-332/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-332/2011">2K-332/2011</a>, 2K-430/2011, 2K-493/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMxLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-531/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-531/2011">2K-531/2011</a>, 2K-38/2012, 2K-325/2012 ir kt.). Kita vertus, 2017 m. birželio 1 d. įstatymu Nr. XIII-391 kyšininkavimo ir papirkimo normos buvo papildytos nuostatomis, kurios nebeleidžia toliau vadovautis anksčiau išdėstytu „pageidaujamo veiksmo konkretumo“ kriterijumi.

46. 2017 m. birželio 1 d. įstatymu Nr. XIII-391 BK 225 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atsako už pažadą ar susitarimą priimti kyšį arba reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį, arba kyšio priėmimą tiek už konkretų veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, tiek ir už išimtinę padėtį ar palankumą. Analogiškai buvo papildyta ir papirkimo norma (BK 227 straipsnio 5 dalis). Priėmus šias įstatymo aiškinamąsias pataisas, prokuroro argumentai, kuriais bandoma pagrįsti kyšininkavimo požymių nebuvimą nuteistųjų veikose, prarado aktualumą. Akivaizdu, kad įstatymu praplėsta kyšininkavimo nusikalstamos veikos sudėtis nuo šiol apima ir tokius veiksmus, kurie inkriminuoti šioje byloje nuteistiems asmenims. Minėtas kyšininkavimo normos papildymas šiuo atveju turi grįžtamąją galią, nes lemia vertinamų nusikalstamų veikų kvalifikavimą pagal BK 225 straipsnio 4 dalį (baudžiamasis nusižengimas), o ne pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas), taigi palengvina šioje byloje nuteistų asmenų teisinę padėtį (BK 3 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, prokuroro prašymas palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo nuteistiesiems buvo pritaikyta BK 228 straipsnio 2 dalis, negali būti tenkinamas.

47. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pagal bylos nustatytus faktus nuteistųjų nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 225 straipsnio 4 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo atitikties proceso reikalavimams

48. Nuteistoji J. J. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva perkvalifikuodamas jos nusikalstamą veiką iš piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 2 dalis) į kyšininkavimą (BK 225 straipsnio 4 dalis), nesilaikė BK 255 ir 256 straipsniuose nustatytos tvarkos ir pažeidė jos teisę žinoti, kuo ji kaltinama, ir teisę į gynybą. Nuteistasis J. B. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nenutraukęs jam bylos, bet perkvalifikavęs jo nusikalstamą veiką į kyšininkavimą, priėmė jam nepalankų sprendimą ir pažeidė non bis in idem principą. Šie argumentai nepagrįsti.

49. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Nurodytu atveju teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką (BPK 256 straipsnio 3 dalis). Iš pacituotų normų turinio išplaukia išvada, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimo keitimą gali inicijuoti tiek prokuroras ir nukentėjusysis, tiek ir pats teismas, o nustatyta perkvalifikavimo tvarka užtikrina tiek kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo turinį, tiek ir teisę į gynybą.

50. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nusikalstamų veikų perkvalifikavimo klausimą išnagrinėjo pagal nuteistųjų ir jų gynėjų paduotų apeliacinių skundų atitinkamus argumentus. Apeliacinio proceso metu teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 256 straipsniu, priėmė nutartį, kuria proceso dalyviams pranešė apie galimybę pakeisti nuteistųjų veiksmų kvalifikavimą iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 4 dalį (44 t., b. l. 135). Nuteistųjų ir jų gynėjų pasirengimui gynybai buvo padaryta teismo posėdžio pertrauka, o po jos nuteistieji papildomai buvo apklausti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismas laikėsi procesinių reikalavimų, keliamų nusikalstamų veikų perkvalifikavimui, užtikrino kaltinamųjų teisę žinoti kaltinimo turinį ir pasirengti gynybai.

51. Pažymėtina ir tai, kad nuteistosios J. J., kaip ir kitų nuteistųjų, apeliaciniame skunde kaip alternatyva išteisinimui buvo pateiktas ir prašymas perkvalifikuoti jos nusikalstamą veiką į BK 225 straipsnio 4 dalį. Ši aplinkybė rodo, kad kasatorės teiginiai apie jos pažeistas teises yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

52. Atmestini ir nuteistojo J. B. teiginiai dėl non bis in idem principo pažeidimo. Minėtas principas, kuris įtvirtintas tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, reiškia draudimą, priėmus asmeniui galutinį procesinį sprendimą byloje dėl tam tikros baustinos veikos, antrą kartą bausti asmenį už tą pačią veiką ir net kartoti baudžiamąjį procesą dėl tos pačios veikos. Situacija, kai teismas perkvalifikuoja nusikalstamą veiką iš vieno BK straipsnio į kitą, neturi nieko bendra su non bis in idem principo turiniu. Nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš BK 228 straipsnio 2 dalies (sunkus nusikaltimas) į BK 225 straipsnio 4 dalį (baudžiamasis nusižengimas) yra neabejotinai nuteistojo teisinę padėtį lengvinantis procesnis sprendimas. Teiginys, kad teismas, nustatęs pagrindą kvalifikuoti nuteistojo veiką ne kaip piktnaudžiavimą, o kaip kyšininkavimą, turėjo J. B. nutraukti bylą, neatitinka baudžiamojo proceso normų reikalavimų ir teisiškai neargumentuotas.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

53. Atskirų kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs nuteistųjų nusikalstamas veikas iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 4 dalį, turėjo nutraukti bylą dėl suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, nepagrįsti.

54. Iš tiesų, priimant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (2017 m. birželio 1 d.), trejų metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 4 dalyje, buvo suėjęs. Tačiau apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai skaičiuojami iki momento, kai dėl vertinamos nusikalstamos veikos pirmą kartą priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Kai tokį apkaltinamąjį nuosprendį priima pirmosios instancijos teismas, tačiau vėlesnėse proceso stadijose keičiamas tos pačios nusikalstamos veikos kvalifikavimas į švelnesnį BK straipsnį ar jo dalį, senaties terminų suėjimas gali būti konstatuotas tik tuo atveju, kai senatis pagal pasikeitusį BK straipsnį ar jo dalį jau buvo suėjusi priimant pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Tokia senaties terminų skaičiavimo taisyklė ne kartą patvirtinta kasacinės instancijos teismų praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-332/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-332/2008">2K-332/2008</a>, 2K-380-942/2015).

55. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2015 m. sausio 5 d., kai trejų metų senaties terminas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 4 dalyje, dar nebuvo suėjęs. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs nuteistųjų nusikalstamas veikas į BK 225 straipsnio 4 dalį, neturėjo pagrindo nutraukti bylą dėl suėjusios senaties. Taigi, priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimo, teisės taikymo klaidos nepadarė.

56. Nenustačius teismų sprendimų naikinimo ir keitimo pagrindo (BPK 369 straipsnis), visi byloje paduoti kasaciniai skundai netenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus, nuteistųjų G. K., A. J., J. Č., A. T., L. U., D. K., J. J., E. B., Z. J., A. B., J. B., V. P. ir jo gynėjo advokato Albino Januičio, S. B. ir jo gynėjo advokato Artūro Šukevičiaus, R. L. gynėjo advokato Aido Mažeikos, A. R. ir jos gynėjo advokato Jono Leikausko, M. S. ir jo gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės, L. B. ir jos gynėjo advokato Arvydo Montrimo, V. K. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Olegas Fedosiukas