V. R. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-103-788/2018

Teisminio proceso Nr. 1-10-3-00001-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.1.

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Olego Fedosiuko (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį keturiems mėnesiams laisvės apribojimo, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu. Priteista iš V. R. nukentėjusiajam Ž. K. 52,4 Eur turtinės, 700 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir 1000 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 21 d. nutartis, kuria nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmestas ir priteista iš jo nukentėjusiajam Ž. K. 200 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. gruodžio 31 d., apie 12.45 val., Palangos Kurhauzo salėje, esančioje Palangoje, Grafų Tiškevičių al. 1, smurtavo prieš Ž. K., t. y. sudavė jam smūgius rankomis, stumdė jį ir tampė, kaire ranka pagriebęs Ž. K. už striukės ties krūtine, suplėšė jam striukę, dešinės rankos kumščiu smogė jam ne mažiau kaip 3 kartus į galvos sritį, taip padarė veido sumušimą su kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje iš kairės, kąstinę žaizdą dešinio žando gleivinėje, kaklo kairės pusės sumušimą, taip sukėlė Ž. K. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. R. ir jo gynėjas advokatas Marius Navickas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Nukentėjusiojo Ž. K. skundas dėl galimai BK 140 straipsnio 1 dalyje padarytos nusikalstamos veikos neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 412 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame tinkamai nesuformuluotas kaltinimas, dėl to nebuvo aiškių teisminio nagrinėjimo ribų. Toks skundas turėjo būti nepriimtas ir grąžintas atgal pareiškėjui, o baudžiamasis procesas nepradėtas, tačiau teismas, priimdamas šį skundą, pažeidė nuteistojo teisę į gynybą (buvo neaišku, nuo ko gintis, nuteistasis nesuprato, kuo yra kaltinamas). Skunde nurodyta, kad nuteistasis Ž. K. padarė galvos, dviejų dantų sumušimus, pasireiškusius klausos bei regos nervų sutrikimais (dėl kurių jis gydosi jau pusantrų metų), tačiau nenurodė, kad buvo suplėšyta jo striukė. Vėliau skunde jau nurodoma, kad Ž. K., be smūgių sudavimo, dar buvo stumdomas ir tampomas už drabužių, taip pat kad jam nuteistasis padarė lengvą galvos smegenų sukrėtimą su trauminiu kairiojo sraigtinio nervo uždegimu, dėl to pablogėjo klausa, pradėjo varginti ūžesys ausyse. Taigi nuteistasis turėjo gintis nuo visų galimų kaltinimo modifikacijų, nes buvo neaišku, kokie sužalojimai buvo padaryti Ž. K.

2.2. Abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, byloje esantys įrodymai nepagrįstai vertinti nuteistojo nenaudai, o apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė gydytojo S. A. ir teismo medicinos eksperto R. P. parodymų, kurie patvirtina, kad patinimai abiejų lūpų srityje turėjo matytis iš karto sudavus smūgius. Neatsakyta į apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo prieštaringos išvados apie tai, kad iš karto po įvykio ant Ž. K. nebuvo matyti akivaizdžių sužalojimų (sužalojimų nematė nė vienas proceso dalyvis). Abiejų instancijų teismai nepašalino prieštaravimų tarp gydytojo S. A. išraše užfiksuotų duomenų ir teisme duotų parodymų apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį (pvz., kad patinimas buvo nedidelis ir pan.), nevertino pareigūnų R. A. parodymų apie nukentėjusiojo sveikatos būklę iš karto po įvykio atvykus į policijos komisariatą. Nei proceso dalyviai, nei pareigūnai nematė nukentėjusiajam Ž. K. padarytų sužalojimų, o tai reiškia, kad jam smūgiai nebuvo suduoti. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis nurodydamas, kad tikėtina, jog kai kurių sužalojimų (pvz., patinimo) galėjo nepastebėti policijos pareigūnai ar įvykio vietoje esantys liudytojai, nors nukentėjusysis nurodė, kad kraujas iš lūpos pradėjo bėgti iš karto sudavus smūgį.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo skunde keliamo klausimo, kodėl pirmosios instancijos teismas vienais įrodymais rėmėsi (liudytojų M. T., J. M., D. M. parodymai), o kitus atmetė (A. L., M. Š. V. B., A. M. P. ir D. R. parodymai). Nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad liudytojų M. T., J. M., D. M. parodymai atitinka teismo medicinos ekspertizės išvadas, jog nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti kietu buku daiktu, galimai suduodant smūgius ranka, nes šių liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems, yra nenuoseklūs, jie įvykio nematė, o liudytojas M. T. parodymus davė nukentėjusiojo paprašytas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, esančių nukentėjusiojo Ž. K. 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškime, 2015 m. sausio 16 d. skunde prokuratūrai ir 2015 m. sausio 29 d. vykusios apklausos metu duotuose parodymuose (dėl suduotų smūgių lokalizacijos), o juos įvardijo neatitikimais.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. R. ir jo gynėjo advokato M. Navicko kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusiojo pareiškimas neatitiko BPK 412 straipsnio reikalavimų, todėl kaltinimo ribos buvo neaiškios, taip pat kad teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas į esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakė, yra nepagrįsti. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus, teismo išvados buvo padarytos remiantis teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetu, kurie teisiamajame posėdyje buvo betarpiškai ištirti, įvertinti ir pripažinti įrodymais, bei remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės. Ir nors kasaciniame skunde, ginčijant nustatytas faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas susiaurino savo pareigą atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pats kasatorius neišreiškė noro atlikti byloje papildomą įrodymų tyrimą, tam neprieštaravo ir kiti proceso dalyviai. Todėl apeliacinės instancijos teismas vadovavosi byloje atlikto ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis ir nutartyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis V. R. padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kasatorius ginčija byloje nustatytas faktines aplinkybes teigdamas, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, specialistų išvados yra prieštaringi, kai kurias faktines aplinkybes vertina sau palankiai, tačiau šie skundo argumentai traktuotini kaip byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas kasatoriaus ginamajam naudinga linkme ir plačiau nesvarstyti.

3.2. Taip pat negalima teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes teismas gana išsamiai pasisakė ir dėl kasaciniame skunde minimų argumentų apie galimai padarytus BPK 412 straipsnio reikalavimų pažeidimus, jų galimos reikšmės vertinant byloje gautus duomenis. Nutarties motyvai yra pagrįsti ir suprantami, todėl nekartotini. Tai, kad V. R. tik baigiamųjų kalbų metu nurodė, jog jis nesuprato, kuo yra kaltinamas, nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė suprantąs kaltinimą, nereiškia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą ar kitaip suvaržytos jo, kaip proceso dalyvio, teisės.

4. Nukentėjusysis Ž. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. R. ir jo gynėjo advokato M. Navicko kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Pateiktas privataus kaltinimo skundas atitinka jam BPK 412 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame aiškiai ir konkrečiai nurodyta veika, kurios padarymu buvo kaltinamas V. R. (kad smurtavo prieš Ž. K., jį stumdė rankomis ir sukėlė fizinį skausmą bei sutrikdė sveikatą), ir išdėstyta, kokie įrodymai patvirtina suformuluotą kaltinimą. Be to, kai teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu teismas V. R. uždavė klausimą, ar supranta, kuo yra kaltinamas ir ar prisipažįsta kaltas, jis atsakė, jog kaltinimą supranta, tačiau neprisipažįsta kaltu, kaltinamojo apklausos metu atsakė į jam pateiktus klausimus bei juos uždavė pats. Iš to galima spręsti, kad V. R. suprato kaltinimo esmę, nes kitaip apie tai būtų pažymėjęs bylos nagrinėjimo pradžioje; be to, jis turėjo gynėją, kuris pastabų dėl kaltinimo neturėjo.

4.2. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad byloje buvo nepašalinti esantys prieštaravimai tarp nukentėjusiojo ir kai kurių liudytojų parodymų. Abiejų instancijų teismai išsamiai išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, kartu pažymėjo, kad liudytojai M. T., J. M., D. M., E. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu davė nuoseklius parodymus, kurie patvirtino nukentėjusiojo Ž. K. parodymus ir atitiko įvykio seką. Nors minėti liudytojai teisiamojo posėdžio metu negalėjo tiksliai nurodyti, kiek smūgių buvo suduota, tačiau teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tai nėra pagrindas abejoti liudytojų parodymais, nes nuo V. R. pavartoto smurto iki jų apklausos teisme praėjo daug laiko ir liudytojai gali tiksliai neprisiminti visų įvykio aplinkybių.

4.3. Nors kasatorius teigia, kad teismai nevertino visų byloje esančių medicininių dokumentų, nes jokių sužalojimų nukentėjusiojo veide nesimatė, šie argumentai prieštarauja teismų procesiniuose sprendimuose nustatytoms aplinkybėms. Nukentėjusysis iš karto po sužalojimo kreipėsi tiek į teisėsaugos institucijas, tiek į gydymosi įstaigas, kad patirti sužalojimai būtų užfiksuoti. Byloje nėra jokių duomenų, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kitu metu. Kasatoriaus teiginiai, neva patirtų sužalojimų nesimatė, todėl jie nebuvo padaryti, argumentuotai atmesti įvertinus teismo ekspertizės akte užfiksuotą informaciją, kad „minkštųjų audinių patinimui bei kraujosruvos viršutinėje lūpoje susidarymui reikalingas laikas, tokie sužalojimai iš karto neatsiranda“. Be to, iš byloje esančio gydytojo S. A. 2014 m. gruodžio 31 d. išrašo matyti, kad, apžiūrėdamas Ž. K., jis jau nustatė akivaizdžius sužalojimus, tai jis patvirtino ir teismo posėdyje. Taigi priimti teismų procesiniai sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, V. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

5. Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys turi įrodomąją vertę, ar jų pakanka nusikalstamos veikos sudėties požymiams asmens padarytoje veikoje nustatyti. Tai reiškia, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime nesuponuoja BPK normų pažeidimo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Ar tinkamai įvertinti įrodymai, ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

7. Nuteistasis V. R. ir jo gynėjas kasaciniame skunde netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą motyvuoja ginčydamas nustatytas faktines bylos aplinkybes ir neteisingai įvertintus bylos įrodymus (liudytojų parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas ir kt.). Kasatoriai siūlo iš naujo vertinti atskirus bylos duomenis, daryti kitokias išvadas dėl apkaltinamojo nuosprendžio išvadų atitikties bylos aplinkybėms, įrodinėja, kad V. R. nukentėjusiajam Ž. K. smūgių nesudavė (tik sugriebė už striukės). Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl nuteistojo ir jo gynėjo skunde nurodyti argumentai, skirti abiejų instancijų teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl įrodymų vertinimo

8. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti teismų sprendimus, neturi, teismų sprendimai logiški ir motyvuoti. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek nuteistąjį V. R. teisinančius (liudytojų A. L., A. M. P., M. Š. V. B. parodymai), tiek ir kaltinančius įrodymus – liudytojų M. T., D. M., J. M., taip pat liudytojų policijos pareigūnų, iškviestų į įvykio vietą, parodymus, rašytinius bylos įrodymus, tarp jų ir specialistų bei ekspertizės išvadas apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, kitus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo V. R. kaltę, taip pat aptarė jo iškeltą gynybos versiją, kad smūgių nukentėjusiajam nesudavė, nes niekas iš konfliktą mačiusių asmenų nepastebėjo kraujo ant nukentėjusiojo veido, ir ją motyvuotai atmetė.

9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo V. R. ir nukentėjusiojo Ž. K. kilo konfliktas dėl susidubliavusio skirtingų atlikėjų repeticijų laiko, jo metu nuteistasis sugriebė nukentėjusįjį už striukės ir ją suplėšė bei sudavė rankomis ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį, taip sukėlė jam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Tai patvirtina specialisto išvados Nr. G 7/15(03) ir Nr. pG150/15(03) bei ekspertizės aktas Nr. EKG 122/15 (01), kuriuose konstatuota, kad Ž. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs veido sumušimu su kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje iš kairės, kąstine žaizda dešinio žando gleivinėje, kliniškai nustatytu lengvu galvos smegenų sukrėtimu, trauminiu kairiojo sraiginio nervo uždegimu, kaklo sumušimu. Taip pat ekspertizės akte užfiksuota, kad medicinos dokumentuose užfiksuotiems lūpų bei kaklo sužalojimams atsirasti, t. y. minkštųjų audinių patinimui ir kraujosruvai viršutinėje lūpoje susidaryti, reikia laiko. Duodami paaiškinimus ir detalizuodami teismo medicinos specialisto išvadą bei ekspertizės aktą, teismo medicinos ekspertai R. P. P. ir J. G.-D., taip pat nukentėjusįjį apžiūrėjęs gydytojas S. A. patvirtino, kad patinimas buvo nedidelis, todėl jo galėjo nematyti kiti asmenys. Taip buvo pašalintos abejonės dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų ir paneigta keliama versija, kad jeigu policijos pareigūnai nepastebėjo nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, vadinasi, jie nebuvo padaryti.

10. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinių skundų ir motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo V. R. apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo apeliacinį skundą tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nutartyje motyvuotai pasisakė ir dėl įvykyje dalyvavusių liudytojų M. T., D. M., J. M. ir E. P. parodymų, kurių teisingumu abejoja kasatoriai. Konstatuota, kad šių asmenų parodymai atitiko kitus bylos įrodymus (ekspertizės akto išvadas dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio ir lokalizacijos). Nors nukentėjusiojo 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškime, 2015 m. sausio 6 d. skunde prokuratūrai ir 2015 m. sausio 29 d. vykusioje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu skirtingai nurodoma suduotų smūgių lokalizacija, tai nepaneigia teismo nuosprendžiu nustatytų veikos padarymo aplinkybių, t. y. kad nuteistasis V. R. ne mažiau kaip tris kartus kumščiu smogė nukentėjusiajam į galvą. Savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo, išdėstė įrodymus, kuriais remdamasis V. R. pripažino kaltu, ir įrodymų pagrindu padarė teisiniais argumentais pagrįstas išvadas. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingas išvadas. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes, baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai.

Dėl BPK 412 straipsnio reikalavimų

11. Kasacinio skundo teiginys, kad nukentėjusiojo privataus kaltinimo tvarka pateiktas skundas neatitiko BPK 412 straipsnio reikalavimų, todėl buvo apribota jo teisė gintis, yra nepagrįstas. BK 140 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, o to paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. Iki 2017 m. spalio 1 d. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyko privataus kaltinimo tvarka, nustatyta BPK 30 skyriuje. 2017 m. liepos 11 d. įstatymu Nr. XIII-626 (įsigaliojo nuo 2017 m. spalio 1 d.) BPK 30 skyrius, reglamentuojantis privataus kaltinimo bylų procesą, pripažintas netekusiu galios, tačiau to paties įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos nagrinėti privataus kaltinimo bylos baigiamos nagrinėti vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiomis privataus kaltinimo bylų nagrinėjimą reglamentuojančiomis nuostatomis. Privataus kaltinimo bylų proceso esmė buvo ta, kad kaltinimą šiose bylose vykdė ne prokuroras, o nukentėjusysis ar jo atstovas paduodamas skundą, kuriuo apibrėžiamos nagrinėjimo teisme ribos. Todėl tinkamai surašytas skundas leido užtikrinti BPK 22 straipsnio 2 dalyje ir 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą vieną iš kaltinamojo teisių – žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą. Pagal BPK 412 straipsnio 2 dalį skunde ar pareiškime turėjo būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Šio straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas, vadovaujantis BPK 412 straipsnio 3 dalimi, nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

12. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, kurios padarymu buvo kaltinamas V. R., buvo padaryta 2014 m. gruodžio 31 d. Tuo metu galiojo BPK 30 skyrius, nustatantis, kad procesas dėl tokios veikos vyksta privataus kaltinimo tvarka pagal nukentėjusiojo ar jo atstovo paduotą skundą. Nukentėjusiojo Ž. K. skundas atitiko tokio skundo turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 412 straipsnio 2 dalyje, nes jame nurodytas teismas, kuriam teisminga byla, aprašyta nusikalstama veika, jos padarymo vieta, laikas, padariniai, kvalifikacija, nurodyti nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens ir liudytojų anketiniai duomenys. Skunde nurodyti padariniai – nukentėjusiojo patirtas nežymus sveikatos sutrikdymas – grindžiami teismo medicinos specialistų išvadose ir ekspertizės akte užfiksuotais nukentėjusiajam padarytais sužalojimais. Atskiri netikslumai, kuriuos nurodo kasatorius, negali būti traktuojami kaip pagrindas nepriimti skundo. Be to, nukentėjusysis pirmajame posėdyje apylinkės teisme nurodė, kad supranta, kuo yra kaltinamas, pastabų dėl kaltinimo esmės nepateikė ir kartu dalyvaujantis jo gynėjas. Kasatoriaus argumentai, kad jis nesuprato, kuo yra kaltinamas ir nuo ko gintis, yra deklaratyvūs.

13. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, kasatorių nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. R. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Vytautas Piesliakas

Olegas Fedosiukas