Baudžiamoji byla Nr. 2K-93-788/2018
Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00170-2013-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2; 1.2.23.2.1.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės kasacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. liepos 4 d. padaryta veika) laisvės atėmimu ketveriems metams ir pagal 260 straipsnio 1 dalį (2014 m. rugpjūčio 28 d. padaryta veika) laisvės atėmimu trejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas taikyto laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas (2014 m. rugpjūčio 28 d. 18.50 val. – 2015 m. sausio 21 d.) ir laikyta, kad atliktos šimtas keturiasdešimt septynios laisvės atėmimo dienos. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. Č. ir I. G., tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 10 d. nutartis, kuria nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Šioje byloje D. R. nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas šiomis aplinkybėmis:
1.1. D. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iki 2014 m. liepos 4 d., 12.57 val., name, esančiame Biržuose, (duomenys neskelbtini), laikė 9,0737 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), jose esanti delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija – nuo 5,2 iki 5,5 proc.; tą pačią dieną, 12.57 val., toje pačioje vietoje pardavė šią medžiagą: M. K. – 6,0086 g už 200 Lt (57,92 Eur); P. S. – 1,5880 g už 80 Lt (23,17 Eur); E. B. – 1,4771 g už 80 Lt (23,17 Eur).
1.2. D. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas ir už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su I. G., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė narkotinę medžiagą – kanapes (antžeminės dalys) ir organizavo šios medžiagos platinimą, būtent: 2014 m. rugpjūčio 28 d., 10.49 val., būdamas tyrimo metu nenustatytoje vietoje, SMS žinute „objekte paliksiu 8 vėžius paragaut“ užmaskuotai I. G. nurodė, kad name, esančiame Biržuose, (duomenys neskeltini), yra laikoma platinti skirta narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), supakuotos į 8 paketus, kurių masė 6,4018 g, jose esanti delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija – nuo 12,3 iki 18,3 proc.; tą pačią dieną, nuo 14.25 iki 14.32 val., I. G., būdamas tyrimo metu nenustatytoje vietoje, užmaskuotai bendraudamas telefonu su M. Č., nurodė vietą – anksčiau minėtą namą, kuriame galima įgyti laikomą minėtą narkotinę medžiagą; tą pačią dieną, apie 14.40 val., M. Č. nuvyko į anksčiau minėtą namą ir tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo 1,2100 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), ją gabeno automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskeltini)) iki 2014 m. rugpjūčio 28 d., 15.00 val., kai Biržuose, (duomenys neskeltini) esančios degalinės teritorijoje, M. Č. buvo sulaikytas ir asmens kratos metu šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai. Likusią neišplatintą dalį – 5,2331 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), D. R. kartu su I. G. laikė anksčiau minėtame name iki 2014 m. rugpjūčio 28 d., 16.00 val., kai kratos metu minėtą narkotinę medžiagą rado ir paėmė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo D. R. gynėja advokatė Kristina Rutkauskienė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti arba teismų sprendimus pakeisti ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti švelnesnę bausmę. Kasatorė skunde nurodo:
2.1. Abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, byloje esančius įrodymus įvertino nevisapusiškai ir išsamiai, o apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės, priimtos nutarties turinys neatitinka 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų, joje pateiktos išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo yra deklaratyvios, paremtos ne byloje surinktais įrodymais, o prielaidomis.
2.2. Apeliacinės instancijos teismas formaliai konstatavo, kad byloje esančių įrodymų pakanka D. R. kaltei dėl narkotinių medžiagų laikymo ir platinimo 2014 m. liepos 4 d. pagrįsti. Išvada, kad nuteistasis D. R. padarė jam inkriminuotą BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (narkotinių medžiagų pardavimas 2014 m. liepos 4 d.), pagrįsta tik faktu, jog 2014 m. liepos 4 d. jis susitiko su P. S., E. B. ir M. K., kuriems neva pardavė narkotines medžiagas. Teismai nepagrįstai ignoravo P. S., E. B. ir M. K. parodymus, kad jie narkotines medžiagas įgijo iš asmens, pravarde Konteineris, o ne iš D. R. Narkotinės medžiagos pas minėtus asmenis buvo rastos juos sulaikius BMW automobilyje, kuriuo jie buvo nuvykę pas nuteistąjį D. R. į sodybą Biržuose. Tai nepatvirtina, kad šias medžiagas pardavė D. R. Jokių kitų duomenų apie veikos padarymo mechanizmą byloje nėra. Be to, M. K. net nebuvo išlipęs iš automobilio (tai patvirtino ir policijos pareigūnai R. G. ir T. G.), todėl neaišku, kaip jis įgijo narkotines medžiagas. Vertinti tik tie P. S., M. K. ir E. B. parodymai, kurie yra kaltinantys nuteistąjį D. R., šie parodymai nelyginti su kita bylos medžiaga. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados rodo šališkumą ir išankstinį nusistatymą prieš D. R. Be to, teismas visiškai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tyrimo tendencingumu: antai ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga (pvz., telefoniniai pokalbiai), kurie, pareigūnų manymu, nepatvirtino D. R. kaltės, buvo sunaikinta.
2.3. Neišnagrinėti apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad liudytojai policijos pareigūnai R. G. ir T. G. nenurodė, kaip buvo perduoti narkotikai, nes automobilis nebuvo stebimas visą laiką (automobiliu važiavę asmenys nurodė, kad narkotines medžiagas jie įgijo atvykę iš Rokiškio, o automobilis sulaikytas praėjus pusantros valandos). Todėl neatmestina tikimybė, kad narkotikai buvo įgyti nuteistojo D. R. nurodytomis aplinkybėmis, t. y. iš asmens, pravarde Konteineris. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl P. S. mobiliajame telefone buvusios informacijos, nors ji galėjo patvirtinti, kad narkotinės medžiagos buvo įgytos iš asmens, pravarde Konteineris. Policijos pareigūnai savo nuožiūra atrinko ir fiksavo tik tuos telefone esančius duomenis, kurie, jų nuomone, buvo reikšmingi, todėl liko neužfiksuotos nuo 2014 m. birželio 29 d. iki 2014 m. liepos 4 d. D. R. parašytos žinutės. Nors P. S. teigė, kad su asmeniu, pravarde Konteineris, bendravo telefonu, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai šios informacijos neužfiksavo. Apeliacinės instancijos teismas nutartį grindė prielaidomis, kad D. R., SMS žinutėse rašydamas apie narkotikus, vartoja užmaskuotas frazes. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pasinaudoti BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta teise, atlikti įrodymų tyrimą ir pakartotinai ištirti teismo išvadoms esminę reikšmę turinčius įrodymus.
2.4. D. R. nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (narkotinės medžiagos laikymas ir organizavimas ją platinti 2014 m. rugpjūčio 28 d.) ir dėl to, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, nepašalino esančių prieštaravimų, o įrodymus, patvirtinančius nuteistojo D. R. bei M. Č. ir I. G. teiginius, galėjusius lemti išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, atmetė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes pasisakė tik dėl dalies apeliacinio skundo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog byloje nėra jokių tiesioginių D. R. kaltės įrodymų, išskyrus rašytas I. G. SMS žinutes apie objekte paliktus 8 „vėžius“ paragauti. Tačiau kartu abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes neįvardijo konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kodėl susirašinėjimuose vartojamą žodį „vėžiai“ laikė narkotikais. Taigi nuteistojo D. R. kaltė grindžiama tik tuo, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d. vykusios kratos ((duomenys neskeltini)) metu buvo rasti 6, o 2014 m. rugpjūčio 28 d. (pas M. Č.) – 2 gabalėliai folijos su juose esančia skirtingos koncentracijos augalinės kilmės medžiaga. Tai reiškia, kad medžiaga gauta iš skirtingų šaltinių, bet byloje į tai neatsižvelgta. Daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių, kad D. R. minimi „vėžiai“ yra rasti 8 paketėliai, byloje nėra. Be to, M. Č. duoti parodymai atitinka byloje nustatytas aplinkybes, kad narkotines medžiagas, kurios buvo pas jį rastos, jis įsigijo Panevėžyje; šiuos jo parodymus patvirtino I. G. ir A. D. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog nuoplovose nuo D. R. rankų narkotinių ar psichotropinių medžiagų nerasta; šių medžiagų nerasta ir atlikus kratą D. R. namuose. Tuo tarpu teismai nevertino A. D. parodymų, kad narkotines medžiagas įgijo jis.
2.5. Nuteistajam D. R. paskirta bausmė yra per griežta, prieštarauja teisingumo principui, todėl, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turi būti švelninama. Reikia atsižvelgti į tai, kad nuteistasis platino nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių, kurios priskiriamos lengviems narkotikams ir yra mažiau pavojingos sveikatai; nuo veikų padarymo praėjo treji metai, per tą laiką nuteistasis naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Nors D. R. baustas du kartus pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 44 straipsnio 2 dalį už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, baudas sumokėjęs, o nuo sulaikymo narkotinių medžiagų nevartojo. Be to, nuteistasis yra neįgalus, darbovietėse buvo charakterizuojamas teigiamai, turi draugę, kuri sunkiai serga ir kuriai padeda prižiūrėti ne tik jų mažametį vaiką, bet ir kitus penkis draugės vaikus, padeda savo motinai, kuri yra iš dalies darbinga (40 proc. darbingumo). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ilgai užsitęsusį procesą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Procesas šioje byloje truko trejus metus, ypač užsitęsė ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Nors byla gali būti laikoma sudėtinga atsižvelgiant į kaltinamųjų skaičių (byloje įtarimai pareikšti šešiems asmenims, tačiau dėl trijų byla išskirta, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas tik trims kaltinamiesiems), tačiau padarytos veikos nesudėtingos, nuteistasis D. R. proceso nevilkino, dalyvavo visuose teisminiuose posėdžiuose. Taigi darytina išvada, kad bylos tyrimas buvo nepakankamai aktyvus. Dėl per ilgos proceso trukmės D. R. ilgai išgyveno netikrumo būseną, jam penkis mėnesius taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, po to paskirtos net trys švelnesnės kardomosios priemonės – užstatas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje, o tai varžė jo teises.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. R. gynėjos advokatės K. Rutkauskienės kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Iš teismų sprendimų matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo atliktas išsamus ir nešališkas įrodymų tyrimas ir vertinimas, teismai išsamiai aptarė aplinkybes, kuriomis grindė savo sprendimus, o pripažindami tyrimo metu gautus duomenis įrodymais, vadovavosi tų procesinių veiksmų atlikimo metu galiojusio įstatymo reikalavimais ir jokių įstatymo pažeidimų nepadarė. Savo sprendimuose teismai išdėstė esmines bylos aplinkybes, kurios buvo nustatytos apklausiant liudytojus, kaltinamuosius, procesinių veiksmų metu užfiksuotus duomenis, o priimdami nuteistajam D. R. nepalankius sprendimus rėmėsi ne tik liudytojų, bet ir kitų kaltinamųjų parodymais, dėl kurių pripažinimo įrodymais apimties išsamiai pasisakė, taip pat rašytiniais įrodymais, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais, specialistų išvadomis. Teismai ištyrė visus surinktus įrodymus, juos tarpusavyje sugretino ir pagrįstai pripažino pakankamais D. R. kaltei pagrįsti. Kasaciniame skunde keliami klausimai, susiję su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas.
3.2. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nesilaikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurios įpareigoja teismą bylą išnagrinėti objektyviai ir nešališkai. BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas gali būti laikomas šališku ir negalinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Tačiau kasaciniame skunde nėra nurodyta nė viena BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurios teismas gali būti pripažintas šališku, taip pat byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai būtų buvę šališki. Skunde nurodomi deklaratyvūs teiginiai, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, nėra pagrindas pripažinti, kad teismai bylą išnagrinėjo šališkai, t. y. kad nuteistojo teisė į tai, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, buvo pažeista.
3.3. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvuotų, teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais pagrįstų išvadų dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentus apeliaciniame skunde išnagrinėjo pažeisdamas bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatas.
3.4. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad nuteistajam D. R. paskirta bausmė turi būti švelninama remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi dėl per ilgo baudžiamojo proceso. Kasaciniame skunde nepateikiama jokių duomenų, patvirtinančių, kad procesas šioje byloje buvo nepateisinamai ilgas, todėl nėra jokio pagrindo išvadai apie per ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę, be to, teisminio proceso metu nepateisinamas delsimas taip pat nenustatytas. Trejų metų baudžiamasis procesas iki priimant nuosprendį šioje byloje negali būti vertinamas kaip nepateisinamai ilgas. Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas yra pabrėžęs, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-102/2009, 2K-252/2014). Teismas, skirdamas bausmę D. R., atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir konstatavo, kad nors jis dirba, turi du mažamečius vaikus, padeda savo neįgaliai mamai, sveikatos problemų turinčiai sugyventinei, tačiau šios aplinkybės nepaneigia neigiamai jį charakterizuojančių aplinkybių. Teismas nenustatė nei jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nei kitų aplinkybių, kurios būtų pagrindas D. R. paskirtą bausmę pripažinti aiškiai prieštaraujančia teisingumo principui. Skirdamas bausmę nuteistajam, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas nurodytas aplinkybes, todėl darytina išvada, kad bausmė D. R. individualizuota tinkamai ir ją švelninti kasacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo
5. Iš kasacinio nuteistojo D. R. gynėjos skundo turinio matyti, kad jame neigiama, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (BK 260 straipsnio 1 dalis), nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, jog 2014 m. liepos 4 d. neteisėtai laikė ir pardavė narkotinę medžiagą – kanapes, o 2014 m. rugpjūčio 28 d. turėdamas tikslą platinti neteisėtai laikė ir organizavo kanapių platinimą. Kasatorės nuomone, patikimų D. R. kaltumo įrodymų nėra, pateikiama sava nuomonė dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes, teigiant, kad nuosprendis iš esmės pagrįstas nuteistąjį sulaikiusių policijos pareigūnų parodymais, neatsižvelgta į nuteistojo nuoseklius ir vienodus paaiškinimus viso proceso metu.
6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl, atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, pirmiau minėti kasacinio skundo argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.
7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-548-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-548-699/2015">2K-548-699/2015</a>, 2K-608-139/2015). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2010">2K-33/2010</a>, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).
8. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, bylos apeliacinį nagrinėjimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys), pažeidimų nenustatė. Abiejų instancijų teismų sprendimuose yra nurodyti įrodymai, kuriais pagrįstos teismų išvados dėl D. R. kaltumo padarius dvi BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, ir motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai. Tai, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistasis D. R. 2014 m. liepos 4 d. neteisėtai laikė ir pardavė narkotinę medžiagą – kanapes, o 2014 m. rugpjūčio 28 d. turėdamas tikslą platinti neteisėtai laikė ir organizavo kanapių platinimą, įrodyta iš dalies paties nuteistojo D. R., kitų nuteistųjų šioje byloje I. G. ir M. Č. parodymais, taip pat P. S., M. K., E. B. (dėl kurių byla išskirta) parodymais, tiksliau, ta jų parodymų dalimi, kuri atitinka kitus bylos įrodymus (apie įvykio laiką, veiksmų eigą ir kt.), nuosekliais ir detaliais liudytojų policijos pareigūnų R. G. ir T. G. parodymais, apžiūros ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais, kita rašytine bylos medžiaga. Teismai visus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo D. R. kaltę.
9. Kasaciniame skunde nepagrįstas D. R. nuteisimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) argumentuojamas tuo, kad nėra tiesioginių jo kaltės įrodymų, kaip antai neužfiksuotas narkotinių medžiagų perdavimo faktas. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013, 2K-6-693/2018). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tai, jog D. R. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis neteisėtai laikė ir pardavė narkotinę medžiagą – kanapes, bei, turėdamas tikslą platinti, organizavo šios narkotinės medžiagos platinimą, patvirtina: išanalizuotų telefoninių pokalbių ir SMS žinučių turinys, iš kurio matyti, kad buvo užfiksuoti D. R. nevienkartiniai ryšiai su kitais asmenimis (P. S. ir I. G.) dėl narkotinių medžiagų įgijimo; kad, siekiant konspiracijos, vartojant žodžius ir jų junginius užslėpta forma – vadinant šias medžiagas „vėžiais“, kalbant lakoniškai, tarpusavyje buvo derinami klausimai dėl narkotinių medžiagų įgijimo, susitikimų vietos, laiko, kainos; taip pat liudytojų policijos pareigūnų R. G. ir T. G., atlikusių kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, parodymai. Šie pareigūnai (dalyvavę sulaikant automobilį, kuriuo važiavo P. S., M. K. ir E. B. ir kuriame rastos narkotinės medžiagos, bei su įgytomis narkotinėmis medžiagomis sulaikant nuteistąjį M. Č.) nepažeidžiant rungimosi principo buvo apklausti viešame teisiamajame posėdyje. Kaltinamųjų gynybos teisės nebuvo pažeistos, teisė užduoti šiam liudytojui klausimus nebuvo atimta ar kaip nors kitaip suvaržyta.
10. Teismai išsamiai išanalizavo kriminalinės žvalgybos metu surinktus duomenis, taip pat šių duomenų pagrindu pradėtame ikiteisminiame tyrime gautą informaciją (atliekant slaptą sekimą bei klausantis telefoninių pokalbių) ir nustatė tokias nusikalstamų veikų darymo aplinkybes: nuteistajam D. R. skambino P. S. (2014 m. liepos 4 d.) ir I. G. (2014 m. rugpjūčio 28 d.), buvo tariamasi, kada ir kur atvykti, ir nors niekada tiesiogiai apie narkotines medžiagas nekalbėta (SMS žinutėse vartojami užmaskuoti terminai, pvz., „vėžiai“), iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio spręstina, jog buvo kalbama būtent apie narkotines medžiagas. Teismas motyvuotai pasisakė ir dėl to, kodėl kitų nuteistųjų šioje byloje I. G. ir M. Č. bei P. S., M. K. ir E. B. parodymus vertino kaip nepatikimus ir neobjektyvius. Nors šie asmenys viso proceso metu davė nevienodus ir nenuoseklius parodymus apie šių narkotinių medžiagų – kanapių, įgijimo aplinkybes, nurodydami vis kitą, nei nustatyta kaltinime, vietą (automobilių aikštelė; vieta prie tvenkinio; namas Jovaro g.) ir kitą asmenį (nepažįstamas asmuo Biržuose; romų tautybės asmuo Panevėžyje), iš kurio šias medžiagas neva įgijo, tačiau teismai, net ir esant prieštaringiems kitų nuteistųjų parodymams byloje, jais rėmėsi tiek, kiek jie atitiko ir patvirtino kitus byloje esančius įrodymus ir leido nustatyti, jog būtent po susitikimo su nuteistuoju D. R. arba šiam nurodžius tam tikrą vietą, į kurią reikia nuvykti, asmenys būdavo sulaikomi su narkotinėmis medžiagomis. Antai, pagal bylos duomenis, 2014 m. liepos 4 d. P. S., E. B. ir M. K. išvykus iš susitikimo su nuteistuoju D. R., jų automobilyje buvo rastos narkotinės medžiagos – kanapės, o 2014 m. rugpjūčio 28 d. M. Č. nuvykus į konkrečią vietą, kurią jam D. R. nurodymu perdavė I. G., čia buvo rastos ir paimtos į aštuonis atskirus paketus supakuotos narkotinės medžiagos (tai atitiko telefoninių pokalbių turinį apie aštuonis „vėžius“). Nors byloje neužfiksuota, kaip susitikimų metu D. R. perdavė narkotines medžiagas ar kaip jis šias medžiagas paliko konkrečioje vietoje, tačiau, įvertinę tai, kad nėra nustatyti jokie minėtų asmenų kontaktai su kitais asmenimis, galėjusiais parduoti narkotines medžiagas, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad narkotinės medžiagos buvo įgytos iš D. R. Teismų sprendimuose pateiktos galutinės išvados dėl D. R. kaltės išsamios, motyvuotos bylos medžiaga ir nesutikti su jomis nėra jokio pagrindo. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-295-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-295-507/2016">2K-295-507/2016</a>; 2K-305-303/2016).
11. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys taip pat patvirtina, kad teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius jo argumentus, išdėstydamas išsamias ir motyvuotas išvadas, kartu nurodydamas, kad apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra jokių patikimų nuteistojo D. R. kaltumą padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas patvirtinančių įrodymų, yra paremti subjektyviu, selektyviu, vienpusišku įrodymų interpretavimu, deklaratyviais argumentais ir tai nereiškia, kad teismai, kitaip nei nuteistasis D. R. įvertinę bylos duomenis, padarė esminius BPK pažeidimus. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nors kasaciniame skunde užsimenama, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pasinaudoti BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta teise ir pakartotinai ištirti teismo išvadoms esminę reikšmę turinčius įrodymus, tačiau toks prašymas nekonkretizuojamas, nedetalizuojama ir nepagrindžiama, kodėl ir kokie įrodymai yra prieštaringi. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK nenumatyta, jog, proceso dalyviams abejojant pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, tirti įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų privaloma. Iš 2017 m. gegužės 25 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio, kuriame dalyvavo visi trys nuteistieji, tarp jų ir D. R., bei jų gynėjai, protokolo matyti, kad kolegijai pasiteiravus, ar proceso dalyviai pageidauja, kad būtų atliktas įrodymų tyrimas, nė vienas iš jų pasinaudoti šia teise nepageidavo. Vien kasaciniame skunde išreiškiamas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo priimtu sprendimu dėl įrodymų tyrimo neatlikimo savaime nereiškia, kad bylos procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.
12. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį bei nutartį, nepadaryta.
Dėl paskirtos bausmės
13. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai dėl nepateisinamai ilgos baudžiamojo proceso trukmės turėjo, vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistajam D. R. paskirti švelnesnę bausmę, negu nustatytas BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijos minimumas. Šis prašymas netenkintinas.
14. Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Išimtys iš BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės numatytos BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatose. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
15. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-44-699/2015). Bausmės vykdymo atidėjimas taip pat yra viena iš teisinių priemonių, padedančių kompensuoti pernelyg ilgo proceso ir nežinomybės dėl jo baigties neigiamus padarinius (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015). Nagrinėjamos bylos medžiaga nesuteikia pagrindo daryti tokių išvadų.
16. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas 2014 m. liepos 4 d. (kada atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus D. R. ir I. G. atžvilgiu buvo gauta informacija apie galimai daromas ar padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje). Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu apylinkės teismui perduota 2015 m. lapkričio 25 d., o apkaltinamasis nuosprendis byloje priimtas 2017 m. kovo 23 d. Nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje iki nuosprendžio priėmimo vyko ne vienas teismo posėdis, tačiau paskirti bylos nagrinėjimui teismo posėdžiai ne kartą buvo atidedami dėl objektyvių priežasčių – kaltinamųjų gynybos teisių, t. y. E. B. ir M. Č. teisės gintis turint gynėją, užtikrinimo; kaltinamųjų P. S. ir M. K. neatvykimo dėl ligos; E. B. ir M. Č. neatvykus nenurodžius priežasties; gynėjų užimtumo kitose bylose. Bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme rodo, kad iš esmės teismas ėmėsi priemonių, kad kuo operatyviau išnagrinėtų bylą: iš anksto nustatydavo posėdžių datas, pertraukos tarp posėdžių nebuvo nepagrįstai ilgos, kreipėsi į „Sodrą“ bei asmens sveikatos priežiūros įstaigą, ar kaltinamieji dėl ligos tikrai negali dalyvauti teismo posėdžiuose ir pan. Be to, Biržų rajono apylinkės teismo pirmininko 2016 m. kovo 30 d. įsakymu byla pripažinta greičiau nagrinėtina. Visi šeši kaltinamieji į paskirtą teismo posėdį atvyko ir parodymus davė tik 2015 m. gegužės 2 d., t. y. praėjus beveik pusei metų nuo bylos perdavimo nagrinėti apylinkės teismui. Taip pat nustatyta, kad Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi ši baudžiamoji byla dėl kaltinamųjų P. S., M. K. ir E. B. išskirta į kitą bylą siekiant ją kuo greičiau išnagrinėti, nes 2016 m. gegužės 11 d. teismo nutartimi buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė, kad būtų nustatyta, kokie sužalojimai padaryti nukentėjusiajam R. G., o su minėtų trijų kaltinamųjų padarytomis veikomis ši ekspertizė nebuvo susijusi. Visas bylos procesas truko beveik trejus metus, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jis užsitęsė dėl išvardytų objektyvių priežasčių, taip pat į atliktų tyrimo veiksmų apimtį ir jų sudėtingumą bei į visą bylos medžiagą, nėra pagrindo pripažinti, kad dėl D. R. vykusio baudžiamojo proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką. Taigi konstatuoti, kad teismai, netaikydami BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
17. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas D. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už vieną iš nusikalstamų veikų paskyrė laisvės atėmimą ketveriems, o už kitą – trejiems metams aštuoniems mėnesiams, o jas subendrinus, paskirta galutinė ketverių metų ir keturių mėnesių bausmė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad paskirta bausmė nėra per griežta.
18. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad taikyti D. R. BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatas nėra pagrindo. Spręsdamas dėl bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo D. R. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus, veikų stadiją, t. y. kad buvo padaryti du tyčiniai sunkūs nusikaltimai, tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių, o nustatyta sunkinanti aplinkybė (veika padaryta bendrininkų grupe). Taip pat teismas įvertino D. R. asmenybę apibūdinančius požymius – teistas keturis kartus (taip pat ir už panašias veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis), baustas administracine tvarka, naujas nusikalstamas veikas, kuriomis kaltinamas, padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, kaltės nepripažino, dirba, padeda savo mamai ir sergančiai draugei, prižiūri jos vaikus ir jų bendrą vaiką. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, teismas parinko D. R. bausmes, gerokai mažesnes, nei BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių atitiktį teismo nustatytai bausmei, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles (BK 54, 61 straipsniai), nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties.
19. Atsižvelgdama į šias teismų įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo D. R. paskirtos atskiros bausmės ir subendrinta galutinė bausmė atitinka jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, bausmės yra paskirtos nepažeidžiant BK 54, 61 straipsniuose nustatytų bausmių skyrimo taisyklių, leidžia įgyvendinti teisingumo principą ir pasiekti kitus BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.
20. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. R. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Vytautas Piesliakas
Olegas Fedosiukas
