Dėl jungtinę veiklą, viešosios nuosavybės naudojimą, restituciją niekinio sandorio atveju reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-356-695/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04671-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 2.6.7; 2.6.8.11.3; 2.6.37

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „DG ir Ko“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovėms viešajai įstaigai Kauno Šilainių poliklinikai (teisių perėmėja – viešoji įstaiga Kauno miesto poliklinika), uždarajai akcinei bendrovei „DG ir Ko“ dėl jungtinės veiklos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir patalpų grąžinimo; tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje, akcinė bendrovė DnB bankas, V. O.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl jungtinę veiklą, viešosios nuosavybės naudojimą, restituciją niekinio sandorio atveju reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė Kauno miesto savivaldybė prašė: pripažinti negaliojančiomis atsakovių sudarytas 2012 m. balandžio 20 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. /12/04/20 ir 2012 m. liepos 9 d. jungtinės veiklos sutartį Nr. 11-3-42 ir taikyti restituciją natūra; įpareigoti atsakovę UAB „DG ir Ko“ per 7 dienas nuo teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo grąžinti VšĮ Kauno Šilainių poliklinikai atlaisvintas patalpas, esančias pastate – gydymo įstaigoje – 2D6bp (unikalus Nr. 1999-3001-4022), kurios Nekilnojamojo turto registro byloje žymimos Nr. 2-287, 1-131 ir 6-601, o jei šio įpareigojimo atsakovė teismo nustatytu terminu neįvykdys, leisti ieškovei iškeldinti iš minėtų patalpų atsakovės turtą, išieškoti patirtų išlaidų atlyginimą iš atsakovės UAB „DG ir Ko“.

3. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso pastatai, esantys Kaune, Baltų pr. 7, kurie perduoti naudotis VšĮ Kauno Šilainių poliklinikai (toliau – Poliklinika) panaudos teise pastarosios įstatuose nurodytai veiklai vykdyti, tačiau ginčijamų jungtinės veiklos sutarčių pagrindu UAB „DG ir Ko“ de facto (faktiškai) daugiau nei ketverius metus naudojasi ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, kuriose yra įrengti ir naudojami UAB „DG ir Ko“ nuosavybės teise priklausantys įrenginiai, o UAB „DG ir Ko“ pagal jungtinės veiklos sutartis iš įrenginių veiklos (diagnostikos paslaugų teikimo) stabiliai gauna pajamas ir pelną. Ginčo sutartys sudarytos pažeidžiant imperatyviąsias Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDJĮ) 17 straipsnio 5 dalies, 13 straipsnio 4 dalies, 14 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.381 straipsnio bei Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 ir 18 straipsnių nuostatas, todėl turi būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis, o patalpos turi būti atlaisvintos ir grąžintos ieškovei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiomis jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, įpareigojo UAB „DG ir Ko“ per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti ieškovei atlaisvintas patalpas, o jei šio įpareigojimo atsakovė teismo nustatytu terminu neįvykdys, leisti ieškovei iškeldinti iš minėtų patalpų atsakovės turtą, išieškoti patirtų išlaidų atlyginimą iš atsakovės UAB „DG ir Ko“.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. ieškovei nuosavybės teise priklauso pastatai, esantys Kaune, Baltų pr. 7;

5.2. 1997 m. gruodžio 18 d. panaudos sutartimi ir vėlesniu pakeitimu ieškovė šiuos pastatus perdavė neatlygintinai naudotis Poliklinikai jos įstatuose nurodytai veiklai vykdyti;

5.3. panaudos sutartimis nustatyta, kad Poliklinika įsipareigoja neperleisti savo teisių ar pareigų, atsiradusių iš panaudos sutarčių, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti panaudos teisės, Poliklinikai draudžiama išnuomoti patalpas ar kitaip perduoti jas naudotis tretiesiems asmenims;

5.4. 2011 m. birželio 6 d. Kauno miesto savivaldybėje vykusio pasitarimo metu buvo nutarta pritarti Poliklinikos plėtros gairėms 2011–2021 metams, kuriose buvo nurodyta, kad Poliklinika plėsis įvesdama naujas sveikatinimo paslaugas, panaudodama ieškovei priklausančias ir dar neįrengtas patalpas; plėtrą visomis kryptimis buvo numatyta finansuoti, inter alia (be kita ko), pritraukiant privačius investuotojus ir farmacijos bendroves įvairių bendradarbiavimo sutarčių formomis;

5.5. 2011 m. rugpjūčio 19 d. raštu „Dėl pritarimo investiciniam projektui“ Poliklinika ieškovei nurodė, kad plėtros projektą ketina įgyvendinti panaudodama ieškovei priklausančias patalpas, pasirašydama ilgalaikę jungtinės veiklos sutartį, kurios projektą pateikė apsvarstyti ieškovei;

5.6. 2011 m. lapkričio 5 d. raštu „Dėl pritarimo investiciniam projektui“ Kauno miesto savivaldybės administracija informavo Polikliniką, jog Poliklinikos sveikatos priežiūros paslaugų ir infrastruktūros plėtros projektas galėtų būti vykdomas, jeigu jame nebeliktų nuostatos apie ieškovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto perdavimą tretiesiems asmenims;

5.7. Poliklinika ir UAB „DG ir Ko“ sudarė jungtinės veiklos sutartis:

5.7.1. 2012 m. balandžio 20 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį dėl panoraminio odontologinio rentgeno; sutarties 3.4 punkte nustatyta, kad panoraminio odontologinio rentgeno įranga sutarties galiojimo laikotarpiu bus laikoma ieškovės patalpose ir naudojama bendrai veiklai vykdyti; sutarties 7.2 punkte nurodyta, kad patalpos jokiais būdais nėra ir nebus perduodamos partnerio nuosavybėn, partneris taip pat neįgyja ir neįgis jokių turtinių teisių į patalpas, patalpos nėra ir nebus Poliklinikos kaip įnašas skiriamos bendrai veiklai, vykdomai pagal šią sutartį, taip pat jokiomis sąlygomis nėra, nebus laikomos bendrąja daline parnerių nuosavybe; rentgeno veiklos vykdymas patalpose ir (ar) jų dalyje šios sutarties galiojimo laikotarpiu nesudaro ir niekada nesudarys jokio pagrindo partneriui įgyti bet kokias teises į šias patalpas ar jų dalį;

5.7.2. 2012 m. liepos 9 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį Nr. 11-3-42 dėl branduolių rezonanso tomografo (vėliau ir vaizdo detektorių); šios sutarties pagrindu šalys susitarė sujungti savo pastangas, būtinus finansinius išteklius, turtą, darbą, žinias bei žmogiškuosius išteklius bendrai siekdamos įrengti Diagnostikos centrą ir vykdyti jo veiklą; atsakovė UAB „DG ir Ko“ kaip įnašą suteikė teisę naudotis Diagnostikos centro veiklai būtina įranga (magnetinis rezonansas), o Poliklinika – žmogiškuosius išteklius bei teisę naudotis dalimi jai ieškovės perduotų patalpų; pagal sutartį gautas pelnas skirstomas taip – Poliklinikai 5 procentai, o UAB „DG ir Ko“ – 95 procentai viso pelno;

5.8. Poliklinikos vardu sutartis sudarė jos vadovas V. O.

5.9. 2015 m. birželio 11 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdyba informavo Kauno miesto savivaldybės merą apie tai, kad Poliklinikos direktorius V. O. galimai atliko neskaidrius veiksmus vykdydamas tarnybinius įgaliojimus; jo iniciatyva Poliklinika pasirašė abejotino naudingumo sutartis su įmonėmis, kurių faktiniu vadovu galimai buvo V. O. sūnus G. O. (o akcininkė – buvusi V. O. žmona D. O.) (UAB „Medlera“, MB „Gonda“ ir UAB „DG ir Ko“);

5.10. 2015 m. lapkričio 5 d. ieškovės kontrolės ir audito tarnyba parengė ataskaitą dėl kontrolės funkcijų atlikimo VšĮ Kauno Šilainių poliklinikoje, joje nurodyta, kad Poliklinika tretiesiems asmenims perdavė naudotis jai ieškovės patikėtas patalpas; Poliklinikai buvo rekomenduota nutraukti jungtinės veiklos ir bendros veiklos sutartis;

5.11. 2016 m. rugsėjo 30 d. nutrūko V. O. įgaliojimai, naujuoju vadovu paskyrus P. K.

6. Teismo vertinimu, tai, kad atsakovės jungtinės veiklos sutartyse yra apibrėžusios pareigas, susijusias su patalpų pritaikymu veiklai, jų išlaikymu, tik patvirtina faktą, jog ieškovės patalpos kaip Poliklinikos įnašas buvo skirtos atsakovių bendrai veiklai, nepaisant to, kad atsakovės jungtinės veiklos sutartyse nurodė, jog patalpos nėra ir nebus kaip įnašas skiriamos bendrai veiklai. Atsakovė UAB „DG ir Ko“ pripažįsta gavusi pelną (95 proc. viso iš patalpų naudojimo jungtinei veiklai gauto pelno). Ieškovė įrodė, kad jos patalpos kaip įnašas buvo skirtos jungtinei veiklai, atsakovės jomis naudojosi savo veikloje, gavo iš jos pelną. Šias aplinkybes atsakovė Poliklinika pripažino, o atsakovė UAB „DG ir Ko“ jų nepaneigė (CK 178 straipsnis).

7. UAB „DG ir Ko“ neatlygintinai ir be jokio konkurso buvo perduotas naudoti ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas (patalpos), t. y. viešosios nuosavybės objektas, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama tik viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. VSTVNDJĮ (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas negali būti perduodamas kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ar kitaip susiejamas su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu; asmenys, kuriems valstybės ir savivaldybių turtas perduotas neatlygintinai naudotis, negali jo išnuomoti ar kitaip perduoti naudotis tretiesiems asmenims (VSTVNDJĮ 13 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojanti nuo 2017 m. balandžio 20 d.); savivaldybei nuosavybės teise priklausantis materialusis turtas išnuomojamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka (VSTVNDJĮ 14 straipsnio 6 dalies redakcija, galiojanti nuo 2017 m. balandžio 20 d.). Pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-759 patvirtintą Savivaldybės nekilnojamojo turto nuomos tvarkos aprašą, savivaldybės turtas nuomojamas konkurso būdu (2 punktas). Savivaldybei priklausančios patalpos negalėjo būti suteiktos atsakovei UAB „DG ir Ko“ naudotis ir (arba) kokiu nors būdu būti susietos su jungtinės veiklos sutartimis. Atsakovė UAB „DG ir Ko“ teisėtai patalpomis galėtų naudotis tik laimėjusi savivaldybės surengtą viešąjį konkursą bei mokėdama savivaldybei atitinkamą nuomos mokestį.

8. Teismas sprendė, kad savivaldybės turtas (patalpos) neatlygintinai ir be jokio konkurso buvo perduotas naudoti atsakovių jungtinėje veikloje, akivaizdžiai pažeidžiant imperatyviąsias VSTVNDJĮ normas ir panaudos sutarties su savivaldybe sąlygas, taip atsakovei UAB „DG ir Ko“ gaunant naudą iš savivaldybės patalpų naudojimo.

9. Teismo vertinimu, atsakovių sudarytos jungtinės veiklos sutartys atitinka viešojo pirkimo–pardavimo sutarties apibrėžimą, todėl joms sudaryti privalėjo būti organizuojamas konkursas. Kadangi tai nebuvo padaryta, Poliklinikos su atsakove sutartys sudarytos pažeidžiant CK 6.381 straipsnio bei VPĮ 3 ir 18 straipsnių nuostatas.

10. Faktiškai ginčijamų sutarčių pagrindu Poliklinika pirko iš atsakovės UAB „DG ir Ko“ atitinkamas paslaugas (medicininius tyrimus, kurie atliekami naudojant atsakovės UAB „DG ir Ko“ įrenginius) ir vėliau jas perparduodavo pacientams. Poliklinika yra perkančioji organizacija, paslaugas iš UAB „DG ir Ko“ ji privalėjo pirkti tik suorganizavusi procedūrą (konkursą) VPĮ nustatyta tvarka. Tačiau V. O. įtvirtino paslaugų pirkimą iš su juo susijusios įmonės atsakovės UAB „DG ir Ko“, neorganizuodamas privalomo viešojo konkurso. Jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta 20 metų laikotarpiui, nors VPĮ 18 straipsnio 7 dalyje nustatytas 3 metų terminas. Tai taip pat sudaro pagrindą jungtinės veiklos sutartis laikyti niekinėmis (CK 1.80 straipsnis).

11. Konstatavus niekinio sandorio faktą, ginčo patalpos, taikant restituciją, turi būti grąžintos Poliklinikai, o atsakovės UAB „DG ir Ko“ įnašą sudaranti įranga grąžinta jai. Atsakovės UAB „DG ir Ko“ argumentai dėl restitucijos taikymo jungtinės veiklos sutartyse nustatyta tvarka atmestini. Taikant restituciją jungtinės veiklos sutartyse nurodytu būdu, kaip prašo atsakovė UAB „DG ir Ko“, kad Poliklinikai lieka UAB „DG ir Ko“ įranga, o šiai atsakovei grąžinamas jos piniginis įnašas, teismas įteisintų įrangos pirkimo sandorį, prieštaraujantį imperatyviosioms VPĮ nuostatoms, t. y. ši jungtinės veiklos sutarčių nuostata dėl restitucijos taip pat yra niekinė, dėl to negaliojanti ir negali būti taikoma.

12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „DG ir Ko“ apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

13. Teisėjų kolegija nustatė, kad:

13.1. 2012 m. balandžio 20 d. sutartimi atsakovės sutarė organizuoti ir teikti panoraminio odontologinio rentgeno bei kitas kompleksines sveikatinimo paslaugas Poliklinikoje tretiesiems asmenims; visa įranga šios sutarties galiojimo laikotarpiu bus laikoma Poliklinikos patalpose ir naudojama bendrais abiejų šalių interesais bendrai veiklai vykdyti, tačiau jokiais atvejais nebus laikoma šalių bendrąja daline nuosavybe; Poliklinika suteikia vietą įrangai pastatyti ir paslaugoms atlikti; suteikia personalą darbui, įtraukia paslaugą į mokamų paslaugų kainyną ir organizuoja paslaugų teikimą pagal sutartyje nustatytas sąlygas; gautas iš odontologijos panoraminio rentgeno paslaugų pelnas dalijamas ir išmokamas pagal sutarties 6.4 punktą taip: Poliklinika gaus 20 procentų, partneris – 80 procentų pelno;

13.2. 2012 m. liepos 9 d. sutartimi atsakovės sutarė įrengti naują, modernų aukščiausios kokybės reikalavimus atitinkantį Diagnostikos centrą, atlygintinai teikti paslaugas tretiesiems asmenims; Poliklinikos piniginis įnašas į jungtinę veiklą pagal šią sutartį yra 61 844,73 Eur (213 537,48 Lt), jį sudaro patalpų remonto (paruošimo Diagnostikos centro veiklai) darbai; UAB „DG ir Ko“ į jungtinę veiklą įnešė 1 404 657,09 Eur (4 850 000 Lt) nepiniginį įnašą; atsižvelgiant į nustatytas partnerių įnašų dalis, pagal šią sutartį gautas pelnas skirstomas partneriams tokiomis dalimis: Poliklinikai – 5 procentai, UAB „ DG ir Ko“ – 95 procentai viso pelno. Kolegija pažymėjo, kad Poliklinikos nepiniginis įnašas, kurį sudarė žmogiškieji ištekliai ir intelektinė nuosavybė, žinios bei patirtis, pelno skirstymui įtakos nedarė.

14. Teisėjų kolegija iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nepaisant to, jog atsakovės jungtinės veiklos sutartyse (2012 m. balandžio 20 d. sutarties 7.2 punkte ir 2012 m. liepos 9 d. sutarties 10.2 punkte) nurodė, kad patalpos nėra ir nebus skiriamos kaip įnašas bendrai veiklai, jos buvo skiriamos atsakovių bendrai veiklai kaip Poliklinikos įnašas. Ieškovės patalpos atsakovių susitarimu bei lėšomis buvo pritaikytos ir de facto buvo naudojamos jungtinei veiklai vykdyti (CK 6.971 straipsnio 1 dalis).

15. Vien tai, kad Kauno miesto savivaldybės 2014 bei 2015 metų konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinio ir turto naudojimo audito išvadose nurodoma, jog savivaldybės konsoliduojamų subjektų grupė visais reikšmingais atžvilgiais 2014 bei 2015 m. turtą valdė, naudojo ir disponavo juo teisėtai ir jį naudojo įstatymo nustatytiems tikslams, savaime nereiškia, kad savivaldybės panaudos sutartimi neatlygintinai perduotų pastatų patalpos buvo naudojamos teisėtai. Taip pat minėtos išvados nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad jungtinės veiklos sutartys akivaizdžiai pažeidžia imperatyviąsias VSTVNDJĮ normas. Audito išvadose ginčo jungtinės veiklos sutartys visiškai nepaminėtos ir jų teisinis vertinimas nepateikiamas.

16. UAB „DG ir Ko“ nenurodė ir neįrodinėjo savo įnašo į ginčo patalpų būklės pagerinimą ar Poliklinikos neįvykdyto įsipareigojimo pagal 2016 m. birželio 28 d. susitarimą, nepateikė įtikinamų argumentų, jog įrangos ji negali išsigabenti ir toliau naudoti savo veikloje kitose patalpose. Įvertinus tai, kad ir pačios atsakovės laisva valia sudarydamos ginčo sutartį įtvirtino UAB „DG ir Ko“ pareigą išmontuoti bei išsivežti įrangą iš patalpų per 10 dienų nuo tos dienos, kai kuri nors iš šalių nutraukė sutartį, tai ir teismo nustatytas 7 dienų terminas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, įpareigojantis UAB „DG ir Ko“ atlaisvinti patalpas, labai artimas šalių sulygtam, nelaikytinas neprotingai trumpu.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas vadovautis CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtimi ir pakeisti restitucijos būdą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „DG ir Ko“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismai netinkamai kvalifikavo jungtinės veiklos šalių įnašus į jungtinę veiklą ir nepagrįstai sprendė, kad Poliklinika prie jungtinės veiklos prisidėjo skirdama teises naudotis nekilnojamuoju turtu, dėl to netinkamai aiškino jungtinės veiklos sutartis ir pažeidė CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu. Vien tik atsižvelgiant į rašytinį sutarčių tekstą akivaizdu, kad jis atitiko tikrąją šalių valią ir šalys neišreiškė noro patalpas skirti jungtinei veiklai kaip vienos iš šalių įnašą. Teismai priimtu sprendimu iš esmės pakeitė aiškią šalių valią ir sukūrė pagrindą konstatuoti VSTVNDJĮ 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą bei sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Tokia teismų pozicija yra priešinga analogiško pobūdžio bylose teismų pateikiamiems sprendimams. Tais atvejais, kai jungtinės veiklos sutartyse nėra išreiškiama šalių valia dėl konkrečių patalpų ar kito nekilnojamojo turto skyrimo kaip įnašo į jungtinę veiklą, o tik sutariama dėl jose vykdytinos veiklos (ar veiklos dalies) pagal jungtinės veiklos sutartį, atitinkamas nekilnojamasis turtas nepripažįstamas įnašu jungtinės veiklos sutarties prasme. Teismai šią išvadą padarė netinkamai įvertinę ir aiškindami VSTVNDJĮ 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas turto perdavimo ir turto susiejimo sąvokas. UAB „DG ir Ko“ nei asmeniškai, nei kaip jungtinės veiklos dalyvė jokių teisių į patalpas neįgijo ir jomis net nesinaudojo, patalpose nedirbo jos darbuotojai, ji net neturėjo raktų nuo patalpų, jose stovėjo UAB „DG ir Ko“ medicininė įranga, kuri buvo naudojama teikiant paslaugas Poliklinikos pacientams pagal šalių sudarytas sutartis. Teismai nepagrįstai išplėtė ir įnašo, kaip jungtinės veiklos sutarties objekto, sampratą. Netinkamą sutarčių aiškinimą ir nepagrįstą teismų išvadą, kad patalpos jungtinei veiklai buvo skirtos kaip įnašas, paneigia ir byloje reikšmingos aplinkybės bei šalių elgesys, kurie teismų net nebuvo vertinti: Kauno miesto savivaldybėje 2011 m. vykęs pasitarimas, ieškovės susirašinėjimas su Poliklinika, panaudos sutartis, audito išvados.

18.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl viešųjų pirkimų santykių atribojimo nuo kitų teisinių santykių, tokiu būdu paneigdami viešąjį interesą užtikrinti tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą visuomenei ir galimybes sveikatos priežiūros įstaigoms, kaip viešojo sektoriaus subjektams, bendradarbiauti įstatymų nedraudžiamomis formomis su privataus sektoriaus subjektais. Teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai įstatymų nedraudžiamą bendradarbiavimą jungtinės veiklos forma sutapatino su viešųjų pirkimų sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika dėl jungtinės veiklos (subrangos) atribojimo nuo kitų teisinių santykių, kuri suformuota sprendžiant ginčus dėl tiekėjų pasiūlymų atitikties pirkimo dokumentų reikalavimams. Vertinant sutartis objekto aspektu yra akivaizdu, kad Poliklinika neįsipareigojo iš UAB „DG ir Ko“ pirkti prekių, paslaugų ar darbų, o šalys buvo susitarusios veikdamos kartu teikti paslaugas tretiesiems asmenims. Nei VPĮ, nei Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvos tais atvejais, kai suteikiami techniniai pajėgumai ar sudaromos atitinkamos sutartys dėl to (VPĮ 32 straipsnio 3 dalis), siekiant teikti paslaugas tretiesiems asmenims, neįpareigoja vykdyti viešųjų pirkimų. Priešingas sutarčių ir VPĮ aiškinimas ribotų galimybes perkančiosioms organizacijoms teikti paslaugas tretiesiems asmenims ar dalyvauti viešuosiuose pirkimuose jungtinės veiklos pagrindais. Tokiais atvejais perkančioji organizacija (Poliklinika) neįsigyja prekių, paslaugų ar darbų, o jungtinės veiklos pagrindu kooperuojasi su privačiu subjektu ir įgyja tam tikrus jo turimus techninius pajėgumus.

18.3. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kuria Kauno apygardos teismas, kaip žemesnės instancijos teismas, turėjo vadovautis, sveikatos priežiūros įstaigos ir privatūs subjektai gali bendradarbiauti jungtinės veiklos sutarties, pagal kurią būtų teikiamos paslaugos tretiesiems asmenims, pagrindu. Atitinkamai ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas vertino skirtingas sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimo formas su privačiais subjektais, kurių pagrindu būtų teikiamos paslaugos tretiesiems asmenims, bei sprendė, jog tokios bendradarbiavimo formos gali nepatekti į ES viešųjų pirkimų teisinį reglamentavimo sritį.

18.4. Vertinant kitą būtinąjį elementą sutartį pripažinti viešojo pirkimo–pardavimo sutartimi (tiekėjo iš sutarties gaunamą ekonominę naudą), pažymėtina, kad ši nauda turi būti finansinė. Kasacinio teismo konstatuota, kad teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu reiškia tiekėjo suinteresuotumą gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją viešojo paslaugų pirkimo sutartis apima atlygį, kurį perkančioji organizacija tiesiogiai sumoka paslaugų teikėjui, t. y. sutarties atlygintinumas suprantamas kaip priešpriešinis atlyginimas, perkančiosios organizacijos sumokamas tiekėjui už atliktus darbus, kuriuos ji jam paveda (arba už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes). Jungtinės veiklos pagrindu UAB „DG ir Ko“ teikė paslaugas tretiesiems asmenims ir šalys jungtinės veiklos sutartyje nustatyta tvarka dalijosi gautą grynąjį pelną. Poliklinika nei prisiėmė įsipareigojimų pirkti prekes, paslaugas ar darbus iš UAB „DG ir Ko“, nei vykdyti kokius nors apibrėžtus ir fiksuotus mokėjimus už tai.

18.5. Atsižvelgiant į tai, kad tokie šalių teisiniai santykiai negali būti laikomi viešojo pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais, pagal analogiją su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-3-456/2014 spręstu ginču gali būti keliamas klausimas, ar toks šalių bendradarbiavimas nelaikytinas viešojo ir privataus subjekto partneryste (koncesija). Sutarčių pagrindu UAB „DG ir Ko“ nebuvo suteikta jokių išskirtinių teisių teikti paslaugas ar eksploatuoti Poliklinikos (valstybės ar savivaldybės) turtą. Paslaugų teikimą pagal jungtinę veiklą vykdė pati Poliklinika, o UAB „DG ir Ko“ į bendrą veiklą įnešė dalį paslaugoms teikti reikalingų techninių pajėgumų. Tokie santykiai, kai paslaugas teikia pats viešasis subjektas, o privačiam subjektui nesuteikiama teisė vykdyti komercinę veiklą ar eksploatuoti valstybės ar savivaldybės turto, neatitinka koncesijos ar valdžios ir privačios partnerystės teisinių santykių sampratos (Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo 3 straipsnio 10 dalis, Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalis).

18.6. Imperatyvus teisinis reguliavimas nesiekia sureglamentuoti visų galimų privataus ir viešojo subjekto bendradarbiavimo formų. Šalių bendradarbiavimas įstatymų nedraudžiama forma negali būti pripažįstamas neteisėtu.

18.7. Teismai nevertino ir aplinkybių, jog Poliklinika, siekdama bendradarbiavimo galimybių kita įstatymų nedraudžiama forma su privačiais subjektais, užtikrino skaidrumo principo laikymąsi, viešai skelbė kvietimą pateikti pasiūlymus dėl bendradarbiavimo.

18.8. Ieškovė prašė taikyti restituciją natūra, neatsižvelgdama į jokius duomenis bei nepateikdama jokių įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), pagrindžiančių turto būklę, jo naudojimo laikotarpį ir sąlygas, nusidėvėjimą ir kt. Toks reikalavimas prieštarauja CK 6.145 straipsnio 2 daliai, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

18.9. Teismai taip pat nepagrįstai sprendė, kad sutarčių sąlygos, įtvirtinusios įnešto turto ekvivalento pinigais grąžinimą, yra negaliojančios ir prieštaraujančios viešųjų pirkimų teisiniam reglamentavimui. Kasacinis teismas yra ne kartą sprendęs, kad, pripažinus viešojo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, restitucija natūra yra negalima, o turėtų būti taikoma restitucija ekvivalentu pinigais.

18.10. Įvertinę sutarčių objektą – bendrą veiklą teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ir jų prieinamumo užtikrinimą, taip pat galimą neigiamų padarinių mastą Poliklinikai dėl netinkamo sutarties sudarymo, žalos UAB „DG ir Ko“ atlyginimo arba restitucijos ekvivalentu pinigais taikymo, teismai, nusprendę, kad sutartims turėjo būti taikyti viešojo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, privalėjo ex officio (pagal pareigas) spręsti ir sandorių išsaugojimo bei alternatyvių sankcijų taikymo klausimą. Teismas, nustatęs, kad egzistuoja viešasis interesas, dėl kurio pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų padarinių, gali nepripažinti tokios pirkimo sutarties negaliojančia, tačiau tokiu atveju turi taikyti alternatyvias sankcijas – sutrumpinti pirkimo sutarties trukmę arba skirti perkančiajai organizacijai baudą (VPĮ 952 straipsnio 4 dalis).

18.11. Vienašalės restitucijos pritaikymas iš esmės prieštarauja restitucijos prigimčiai ir šio instituto paskirčiai. Net jei UAB „DG ir Ko“ atsiliepime į ieškinį, apeliaciniame skunde ir nesirėmė argumentais dėl restitucijos taikymo būdo, neįrodinėjo savo įnašų į jungtinę veiklą dydžio, nereiškė reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius, būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal jungtinės veiklos sutarties sąlygas klausimą ar pagal CK šeštosios knygos XX skyriaus normų nuostatas. Sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita. Pagal sutartis UAB „DG ir Ko“ investavo virš 1 596 273 Eur ir visą vykdymo laikotarpį jos turtas buvo naudojamas Poliklinikai teikiant naujas medicinines paslaugas. Iš turto naudojimo buvo gaunamos pajamos, iš šių buvo dengiamos išlaidos, o gautas grynasis pelnas paskirstomas atsakovėms. Be to, UAB „DG ir Ko“, įvertinusi ilgą sutarčių galiojimo laiką, įrangą yra įkeitusi bankui, moka paskolą su palūkanomis, o negrąžinto kredito suma be palūkanų šią dieną viršija 150 000 Eur. Įvertinus tai, UAB „DG ir Ko“ medicininės įrangos paklausa yra itin maža dėl savo specifinio pobūdžio ir mažo ją naudojančių subjektų rato. Todėl neatmetama galimybė, kad UAB „DG ir Ko“ turtas dar nemažą laiką neteiks jokių pajamų. Taigi, UAB „DG ir Ko“ padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, ji turės toliau vykdyti įsipareigojimus bankui savo sąskaita ir rizika, o nei Poliklinika, nei ieškovė jokių neigiamų pasekmių dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis neturės, priešingai, jų padėtis pagerėjo, nes ieškovė gavo ne tokį daiktą, kokį perdavė Poliklinikai, o Poliklinika kasmet savo biudžetą iš naudojamo turto papildydavo preliminariai apie 10 000 Eur suma.

18.12. Taikant restituciją būtina nustatyti tinkamą ir teisingą sutarčių negaliojimo momentą siekiant išvengti galimų teisminių ginčų dėl sutarties vykdymo metu atsiradusių įsipareigojimų bei civilinės atsakomybės taikymo, tačiau teismai to nepadarė. Jungtinės veiklos sutarties vykdymo metu dėl Poliklinikos netinkamos turto priežiūros UAB „DG ir Ko“ turtui buvo padaryta žala. Priklausomai nuo to, koks bus nustatytas jungtinės veiklos sutarties negaliojimo momentas – ar ab initio (nuo sudarymo momento), ar ex nunc (į ateitį), priklausys ir Poliklinikos civilinės atsakomybės dėl padarytos žalos medicininei įrangai rūšis, taikytina teisė. Teismai, pripažindami sutartis negaliojančiomis, netinkamai taikė CK 1.95 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė 2 dalies, nesivadovavo suformuota teismų praktika tokio pobūdžio bylose.

19. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė VšĮ „Kauno miesto poliklinika“ prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

19.1. Teismai nustatė reikšmingus imperatyviosioms teisės normoms taikyti faktus. Sutartimis UAB „DG ir Ko“ iš Poliklinikos įgijo teisę (leidimą) elgtis su ieškovės patalpomis kaip su savo (jas pritaikyti savo veiklai, jose laikyti savo turtą bei gauti pajamas), t. y. ieškovės patalpos de facto buvo naudojamos UAB „DG ir Ko“ verslui vykdyti.

19.2. Ginčo santykiai grindžiami viešosios teisės principu, tad savivaldybės turtas UAB „DG ir Ko“ veikloje galėjo būti naudojamas tik tokia forma, kokia tai expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) leidžia įstatymas (perleidžiant, išnuomojant ir pan.) ir tik laikantis procedūros (organizuojant konkursą, aukcioną ar pan.). UAB „DG ir Ko“ neįvardija konkretaus norminio pagrindo, pateisinančio jos veiklos ieškovės patalpose vykdymo teisėtumą.

19.3. Tenkinus ieškinį buvo užkirstas kelias V. O. šeimos verslui (UAB „DG ir Ko“) toliau pelnytis viešojo intereso sąskaita, t. y. teismai apgynė viešąjį, o ne privatų nesąžiningos šalies interesą, tad priėmė teisingus bei teisėtus sprendimus.

19.4. Sandoriai nėra ir nebuvo naudingi Poliklinikai ar jos pacientams, organizavus konkurencingą procedūrą bet kokie poliklinikos paslaugų poreikiai būtų buvę patenkinti palankesnėmis sąlygomis.

19.5. Išsprendę restitucijos klausimą teismai nepažeidė teisės normų ir nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, nes analogišką ginčą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė tokią pat išvadą – taikė restituciją natūra, įpareigodamas savivaldybės perduotas patalpas užėmusią ginčo sandorio šalį jas atlaisvinti bei grąžinti panaudos gavėjui.

19.6. UAB „DG ir Ko“ neįrodinėjo investicijų į patalpas (įnašo dydžio), kaip pagrindo nukrypti nuo bendrosios taisyklės, kad restitucija turi būti taikoma natūra; nereiškė (ir neįrodinėjo) jokių savarankiškų reikalavimų dėl įnašo priteisimo. Pagal kasacinio teismo praktiką, tokia pareiga bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teko būtent UAB „DG ir Ko“, o jos nevykdymas sudarė pagrindą atmesti bet kokias prielaidas dėl restitucijos taikymo netinkamumo.

20. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

20.1. UAB „DG ir Ko“ sąmoningai neatskleidžia įstatymu nustatyto valstybės (savivaldybės) turto naudojimo reglamentavimo tikslo bei esmės – užtikrinti viešojo, o ne privataus, intereso apsaugą. Būtinybė valstybės (savivaldybės) turtą naudoti dėl viešojo intereso suponuoja atitinkamą teisinį santykį reglamentuojančių teisės normų imperatyvumą – teisė privatiems asmenims naudotis valstybės turtu (gauti valstybės lėšas) gali būti suteikiama tik įstatyme nustatytais atvejais bei griežtai laikantis atitinkamos įstatyme apibrėžtos atviros bei konkurencingos procedūros (konkurso, aukciono ar kitais būdais), pavyzdžiui, VSTVNDĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės ilgalaikis materialus turtas išnuomojamas viešojo konkurso būdu, išskyrus įstatyme aiškiai išskirtus atvejus, CK 6.381 straipsnyje nustatyta, jog viešojo pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos konkurso tvarka, Koncesijų įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad koncesijos yra suteikiamos konkurso būdu. Bet koks nukrypimas nuo šių imperatyviųjų reikalavimų reiškia viešojo intereso pažeidimą ir suponuoja atitinkamo sandorio akivaizdų neteisėtumą.

20.2. Šiuo konkrečiu atveju savivaldybės turtas (ieškovės patalpos) ginčo jungtinės veiklos sutartimis buvo panaudotas ne viešojo, o privataus (atsakovės UAB „DG ir Ko“) intereso naudai: atsakovė UAB „DG ir Ko“ sulaukė išskirtinių privilegijų iš V. O. ir jų pagrindu su savivaldybės (ieškovės) turtu elgėsi savo nuožiūra bei iš jo gavo pajamas, nesusidurdama su jokia konkurencija.

20.3. Kasaciniame skunde keliami patalpų kaip įnašo skyrimo jungtinei veiklai, ieškovės turto susiejimo su jungtine veikla, o kartu ir ginčo jungtinės veiklos sutarčių turinio bei sąlygų interpretavimo klausimai yra fakto klausimai, o jų peržiūra nesudaro ir negali sudaryti kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

20.4. UAB „DG ir Ko“ pozicija yra grindžiama išimtinai lingvistiniu ginčo jungtinės veiklos sutarčių nuostatų aiškinimo metodu. Teismai ginčo jungtinės veiklos sutartis bei faktiškai susiklosčiusį teisinį santykį išnagrinėjo visapusiškai, t. y. įvertinę iki sutarčių sudarymo susiklosčiusias faktines aplinkybes, šalių pasiruošimą vykdyti sutartį, taip pat šalių veiksmus ją vykdant bei jau sustabdžius jos vykdymą, nepažeisdami CK 6.193 straipsnyje nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių

20.5. UAB „DG ir Ko“ nepagrįstai siaurai aiškina VSTVNDJĮ normas – minėtas aktas, inter alia, draudžia ir savivaldybės turto susiejimą su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu (aktualios redakcijos VSTVNDJĮ 20 straipsnio 5 dalis). Ieškovės įsitikinimu, šia nuostata įstatymų leidėjas siekė sukontroliuoti atvejus, kai valstybės (savivaldybės) turtas yra naudojamas privataus intereso naudai jungtinės veiklos sutarties pagrindu (priedanga).

20.6. UAB „DG ir Ko“ akcentuojamos jungtinės veiklos sutarčių nuostatos tebuvo neteisėtų veiksmų priedanga.

20.7. Ginčo teisinių santykių specifika pasireiškia teisės normų imperatyvumu – jiems negali būti taikoma nuostata, pagal kurią civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymuose nenurodytų pagrindų.

20.8. Poliklinikos plėtros gairėse nurodyti tikslai galėjo ir turėjo būti įgyvendinami laikantis teisės aktų reikalavimų, pavyzdžiui, siekiant patalpose įrengti privataus asmens įrangą bei iš to gauti pelną, ginčo patalpos turėjo būti grąžinamos ieškovei, o pastaroji turėjo jas išnuomoti konkurso tvarka išrinktam subjektui; siekdama įsigyti patalpose sumontuota bei laikoma įranga teikiamas paslaugas bei teikti jas pacientams, Poliklinika turėjo skelbti atitinkamą konkursą dėl paslaugų įsigijimo.

20.9. UAB „DG ir Ko“ pozicija dėl VPĮ normų taikymo yra nenuosekli bei prieštaringa.

20.10. UAB „DG ir Ko“ neįrodinėjo, kad nagrinėjamas ginčas yra išimtinis, kad restitucija dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių yra negalima. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą nukrypti nuo bendrosios restitucijos taikymo taisyklės. Fakto klausimai, kaip minėta, nepatenka į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyką, kasacinio skundo motyvai dėl tariamai netinkamai taikytos restitucijos yra nepagrįsti.

20.11. Nėra pagrindo nukrypti nuo bendrųjų restitucijos taikymo taisyklių: UAB „DG ir Ko“ įnašą sudaro įranga, kurią ji gali išsimontuoti ir išsigabenti iš patalpų bei toliau naudoti savo veikloje, tik kitose patalpose; neteisėtai naudojantis ieškovės patalpomis ir jose vykdant veiklą atsakovei UAB „DG ir Ko“ daugiau kaip trejus metus buvo reguliariai išmokamas beveik visas gaunamas pelnas. Taigi, bet kokios atsakovės UAB „DG ir Ko“ išlaidos jau buvo kompensuotos pelno, gauto vykdant niekinį sandorį, pagrindu. Papildomų kompensacijų priteisimas, atsižvelgiant į tai, kad UAB „DG ir Ko“ lieka įranga, reikštų papildomą nepagrįstą jos praturtėjimą viešosios nuosavybės bei intereso sąskaita; Poliklinikos pacientai dėl restitucijos taikymo nenukentės, nes atitinkamas paslaugas gali suteikti tiek pati Poliklinika, tiek viešojo konkurso būdu išrinkti tretieji asmenys.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų ir naujų įrodymų

21. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus. Kasacine tvarka nėra tiriami faktai, faktinės aplinkybės yra analizuojamos tik tiek, kiek reikia išsiaiškinti, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiąją teisę, t. y. ar tinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį.

22. CPK 177 straipsnio 1 dalis apibrėžia įrodymų sąvoką. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kaip minėta, kasacine tvarka nėra tiriamos faktinės aplinkybės – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Vadinasi, kasaciniame teisme negali būti teikiami, priimami ir vertinami nauji įrodymai.

23. Atsakovė UAB „DG ir Ko“ kasaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašymą priimti papildomus įrodymus – skelbimus dėl projekto konkurso „Nepilnai įrengtų patalpų įsisavinimas“, konkurso sąlygas, atsakovės paraišką dalyvauti šiame konkurse ir buhalterinę pažymą. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti ir vertinti šiuos atsakovės pateiktus faktinius duomenis (įrodymus).

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių sprendžiant dėl savivaldybei priklausančių patalpų perdavimo

24. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo jungtinės veiklos šalių įnašus į jungtinę veiklą ir nepagrįstai sprendė, kad Poliklinika, prisidėdama prie jungtinės veiklos, kaip įnašą suteikė teises naudotis nekilnojamuoju turtu, dėl to netinkamai aiškino jungtinės veiklos sutartis ir pažeidė CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles.

25. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo yra išplėtota ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014; 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2014; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014; kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konkrečiose precedentinėse bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus (subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas), o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas); sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių, pastarosios, vadovaujantis sisteminiu sutarčių aiškinimo principu, analizuojamos kartu; turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus; pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, sutarties aiškinimo metodo taikymo prioriteto konkrečioje byloje, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą.

26. Įvertinusi kasacinio skundo argumentus ir skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvuojamosios dalies turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo padaryti išvadą, jog teismai netinkamai aiškino sutartis, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami atsakovių sudarytas jungtinės veiklos sutartis, analizavo ir vertino jų turinį, nustatė sutarčių šalių tikruosius ketinimus bei jų tikrąją valią, taikė sisteminį sutarčių aiškinimo principą bei tiek subjektyvų, tiek ir objektyvų sutarčių aiškinimo metodus, atsižvelgė į visų CK 6.193 straipsnyje nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą bei savo išvadas pagrindė faktiniais ir teisiniais argumentais. Tuo tarpu kasaciniame skunde dėstoma pozicija iš esmės grindžiama pažodiniu pavienių sutarčių sąlygų teksto aiškinimu ir nepagrindžiama kitų CK 6.193 straipsnyje nurodytų ir teismų praktikoje suformuluotų sutarčių aiškinimo taisyklių taikymu bei teisiniais argumentais, kurie paneigtų teismų nustatytus faktus bei išvadas dėl ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto (patalpų) naudojimo teisės kaip įnašo į jungtinę veiklą. Ieškovės patalpos atsakovių susitarimu bei lėšomis buvo pritaikytos ir de facto buvo naudojamos jungtinei veiklai vykdyti – 2012 m. balandžio 20 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartyje nustatyta, kad panoraminio odontologinio rentgeno įranga sutarties galiojimo laikotarpiu bus laikoma ieškovės patalpose ir naudojama bendrai veiklai vykdyti, 2012 m. liepos 9 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartyje – kad Poliklinika kaip įnašą bendrai veiklai skyrė teisę naudotis dalimi jai ieškovės perduotų patalpų. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama (tai patvirtinama ir kasaciniame skunde) faktinė aplinkybė, kad atsakovės UAB „DG ir Ko“ medicininė įranga, kuri buvo naudojama teikiant paslaugas Poliklinikos pacientams pagal šalių sudarytas sutartis ir atsakovei gaunant pelną iš tokio naudojimo, stovėjo ieškovei priklausančiose ginčo patalpose. Akivaizdu, kad atitinkamos paslaugos Poliklinikos pacientams negalėjo būti teikiamos nesinaudojant ginčo patalpomis. Taigi ieškovei priklausančios patalpos buvo naudojamos abiejų atsakovių kaip partnerių interesais (CK 6.971 straipsnio 2 dalis).

27. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino sutartis ir pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo

28. Kasaciniame skunde teigiama, kad imperatyviu teisiniu reguliavimu nesiekiama sureglamentuoti visų galimų privataus ir viešojo subjekto bendradarbiavimo formų, todėl šalių bendradarbiavimas įstatymų nedraudžiama forma negali būti pripažįstamas neteisėtu, priešingą išvadą padarę teismai paneigė viešąjį interesą užtikrinti tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą visuomenei. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

29. Ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso ieškovei – savivaldybei. Kasacinio teismo praktikoje pateikti nagrinėjamai bylai aktualūs išaiškinimai, kad dėl civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų – valstybės (savivaldybės) – savitumo ir valstybės (savivaldybės) turto specifikos su valstybės ir savivaldybės turto perdavimu susijusiems santykiams netaikoma CK nuostatos, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymo nenustatytų pagrindų; pripažinus priešingai, būtų sudarytos sąlygos švaistyti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pažeisti viešąjį interesą. Valstybės ar savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011; kt.).

30. VSTVNDJĮ (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamų sutarčių sudarymo metu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) 81 straipsnyje įtvirtinti valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai, inter alia, viešosios teisės principas, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Taigi sandoriai, kuriuos sudaro viešosios įstaigos dėl joms perduoto savivaldybės turto naudojimo, gali būti sudaromi tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais. Šis reikalavimas lemia sutartis sudarančių asmenų teisių apimtį ir specifiką.

31. VSTVNDJĮ 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems valstybės ir savivaldybių turtas perduotas neatlygintinai naudotis, negali jo išnuomoti ar kitaip perduoti naudotis tretiesiems asmenims. Ši nuostata neįvardija sutarčių, kuriomis turtas negali būti perduotas neatlygintinai naudotis, nes draudimas taikomas nepriklausomai nuo sudaromos konkrečios sutarties. Jeigu jungtinės veiklos sutartimi nustatytas ar įvykdytas valstybės ir savivaldybių turto perdavimas, tai yra pagrindas konstatuoti, kad įstatymo reikalavimas pažeistas.

32. Byloje nustatyta, kad ginčo patalpas 1997 m. gruodžio 18 d. panaudos sutartimi ir vėlesniu pakeitimu ieškovė perdavė neatlygintinai naudotis Poliklinikai jos įstatuose nurodytai veiklai vykdyti, sutartimi Poliklinika įsipareigojo neperleisti savo teisių ar pareigų, atsiradusių iš panaudos sutarties, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti panaudos teisės, Poliklinikai draudžiama išnuomoti patalpas ar kitaip perduoti naudotis jas tretiesiems asmenims. Toks savivaldybės turto naudojimo būdas įtvirtintas pirmiau minėtame VSTVNDJĮ 13 straipsnyje. Atsižvelgiant į šias VSTVNDJĮ ir panaudos sutarties nuostatas, sandoriai dėl ginčo patalpų naudojimo negalėjo būti sudaryti be ieškovės valios.

33. Konstatavusi, kad ginčijamos jungtinės veiklos sutartys, pagal kurias atsakovė UAB „DG ir Ko“ naudojosi savivaldybės turtu, prieštarauja imperatyviosioms VSTVNDJĮ 13 straipsnio nuostatoms, teisėjų kolegija išsamiau nesvarsto dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovių santykių kvalifikavimu pagal VPĮ nuostatas, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant dėl ginčijamų sutarčių negaliojimo. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde minimas VPĮ 32 straipsnis reglamentuoja santykius, kilusius iš viešųjų pirkimų, tačiau nustato tiekėjo, o ne perkančiosios organizacijos teises dėl techninių pajėgumų pasitelkimo ir naudojimo.

34. Viešojo ir privataus sektorių partnerystė, į kurią apeliuojama kasaciniame skunde, apibrėžta Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje (dalies redakcija, galiojanti nuo 2010 m. sausio 1 d.) kaip valstybės arba savivaldybės institucijos ir privataus subjekto įstatymuose nustatyti bendradarbiavimo būdai, kuriais valstybės arba savivaldybės institucija perduoda jos funkcijoms priskirtą veiklą privačiam subjektui, o privatus subjektas investuoja į šią veiklą ir jai vykdyti reikalingą turtą, už tai gaudamas įstatymų nustatytą atlyginimą. Viešojo ir privataus sektorių partnerystės būdus nustato Investicijų, Koncesijų ir kiti įstatymai. Viešojo ir privataus sektorių partnerystė įgyvendinama koncesijų tvarka, steigiant mišraus kapitalo įmones, taip pat pagal valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartį. Pažymėtina, kad tokios partnerystės dalyvės yra valstybės arba savivaldybės institucijos, o šiuo atveju sutartis sudarė viešoji įstaiga. Nagrinėjamos bylos atveju nėra duomenų, kurių pagrindu atsakovių jungtinės veiklos sutartys būtų vertinamos kaip viešojo ir privataus sektorių partnerystės forma.

35. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadoms dėl ginčijamų sutarčių prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir jis pripažinimo niekinėmis.

Dėl restitucijos taikymo

36. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

37. Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos status quo ante (pradinę padėtį). Tokia restitucijos paskirtis nulemia jos taikymo sąlygas. Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas turi aiškintis svarbias restitucijos taikymui aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008).

38. CK 1.95 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu. Pagal jas pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), o jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (lot. ex nunc) (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai, o kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ex nunc, konstatuojama, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalis siejo teisinis santykis su visais iš to išplaukiančiais padariniais.

39. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami sutartis negaliojančiomis, netinkamai taikė CK 1.95 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė 2 dalies, nenustatė tinkamo ir teisingo sutarčių negaliojimo momento.

40. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad CK 1.95 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, jog ji gali būti taikoma tiek niekinių, tiek ir nuginčijamų sandorių atveju. Tai reiškia, kad galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus galima pripažinti negaliojančiu ab initio. Dėl to, nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, būtų netikslu teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kiekvienu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2006). Dėl to teismui nusprendžiant dėl sandorio negaliojimo turi būti nustatomas momentas, nuo kurio šis sandoris laikomas negaliojančiu.

41. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad CK 1.95 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, jog ji gali būti taikoma tiek niekinių, tiek ir nuginčijamų sandorių atveju. Tai reiškia, kad galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus galima pripažinti negaliojančiu ab initio. Dėl to, nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, būtų netikslu teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti pradinę padėtį. Kiekvienu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2006). Dėl to teismui sprendžiant dėl sandorio negaliojimo turi būti nustatomas momentas, nuo kurio šis sandoris laikomas negaliojančiu. Jį nustatant atsižvelgiama į tai, ar įmanoma ir ar teisinga nuspręsti pašalinti visus sandorio vykdymo padarinius. Ar įmanoma vykdyti restituciją, pavyzdžiui, sugrąžinti daiktus, atlaisvinti ir perduoti patalpas, perduoti lėšas, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes atsižvelgiant į tai, ar faktiškai įmanoma įgyvendinti daikto, lėšų, patalpų ar kito turto perdavimą ar teisių perleidimą ir ar tam nėra teisinių kliūčių. Tai nustatoma sprendžiant dėl to, ar yra išlikęs, ar nėra sunaudotas arba pertvarkytas perduotinas daiktas, ar nėra teisinių kliūčių turtą ar teises perduoti, ar dėl perdavimo restitucijos tvarka nėra paliečiami ir neproporcingai pažeidžiami kitų asmenų teisės ir interesai bei kitos konkrečios atvejo aplinkybės. Nusprendžiant dėl sandorio negaliojimo momento nustatymo iš esmės nulemiama ir tai, kokia restitucija būtų taikoma dėl sandorio negaliojimo.

42. CK 1.80 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad taikant restituciją įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją konstatavus, kad sandoris yra niekinis, šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai). CK 6.145, 6.147 straipsniuose įtvirtintų restitucijos taikymo modifikacijų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODctNDE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-387-415/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-387-415/2015">3K-3-387-415/2015</a>). Teismas svarsto dėl restitucijos būdo pakeitimo, jeigu sandoris pripažįstamas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes tokia situacija savaime suponuoja, kad nebus įmanoma grąžinti visa, kas buvo perduota, įgyta ar atlikta pagal sutartį. Būtent dėl tokio neįmanomumo teismas ir parenka sandorio negaliojimo momentą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o ne nuo sandorio sudarymo dienos.

43. Nors skundžiamuose procesiniuose sprendimuose bylą nagrinėję teismai aiškiai nenurodė momento, nuo kurio atsakovių jungtinės veiklos sutartys laikomos negaliojančiomis, tačiau šis yra aiškus iš teismų taikytos restitucijos – per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti ieškovei atlaisvintas patalpas, teismai nesprendė dėl atsakovių sutarčių galiojimo metu atliktų darbų ir mokėjimų, taigi, akivaizdu, kad sutartis pripažino negaliojančiomis ex nunc.

44. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl restitucijos taikymo ekvivalentu pinigais. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, taikant restituciją jungtinės veiklos sutartyse nurodytu būdu būtų įteisintas įrangos pirkimo sandoris, prieštaraujantis imperatyviosioms VPĮ nuostatoms.

45. Atsakovė kasaciniame skunde taip pat teigia, kad, nors ji ir nesirėmė argumentais dėl restitucijos taikymo būdo, neįrodinėjo savo įnašų į jungtinę veiklą dydžio, nereiškė reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius, būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal jungtinės veiklos sutarties sąlygas klausimą ar pagal CK šeštosios knygos XX skyriaus normų (reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą) nuostatas, nes sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita. Šios nuostatos nesudaro pagrindo vertinti, kad restitucijos išsprendimas nagrinėjamoje byloje prieštarauja įstatymu nustatytoms ir kasacinio teismo išaiškintoms taisyklėms.

46. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, konstatavęs niekinio sandorio faktą, nurodė, kad ginčo patalpos, taikant restituciją, turi būti grąžintos Poliklinikai, o atsakovės UAB „DG ir Ko“ įnašą sudaranti įranga grąžinta jai. Byloje nenustatyta nei faktinio, nei teisinio tokio restitucijos būdo neįmanomumo. UAB „DG ir Ko“ įranga yra kilnojama, gali būti išmontuota ir naudojama bendrovei teikiant paslaugas kitose patalpose. UAB „DG ir Ko“ kasacinio skundo argumentai, kad medicininės įrangos paklausa yra itin maža dėl jos specifinio pobūdžio ir mažo ją naudojančių subjektų rato, gali rodyti apie tam tikrą verslininkui tenkančią ūkinės veiklos riziką, bet nepaneigia restitucijos šioje byloje taikymo galimumo.

Dėl procesinės bylos baigties

47. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui.

48. Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas