R. D. pagal BK 208 str. 2 d., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-149-303/2019

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00013-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.7.2.1; 1.2.17.12.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. (I. V.) gynėjos advokatės Jolantos Voroneckienės, nuteistojo R. D. (R. D.) ir jo gynėjo advokato Daliaus Poviliaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu:

I. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda. I. V. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

R. D. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda. R. D. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Civilinės ieškovės UAB „G.“ civilinis ieškinys atmestas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendis:

Sumažintas I. V. ir R. D. pagal BK 208 straipsnio 2 dalį nustatytos turtinės žalos dydis iki 5 263 000 Lt (1 524 270,10 Eur).

I. V. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa, kurių vertė 4 900 000 Lt, ir naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, kurių vertė 363 000 Lt, iššvaistymo, iš viso 5 263 000 Lt (1 524 270,10 Eur) UAB „V.“ turto iššvaistymo) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

I. V., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu nuteistam pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir I. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, I. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. I. V. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. D. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „V.“ ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa, kurių vertė 4 900 000 Lt, ir naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, kurių vertė 363 000 Lt, iššvaistymo, iš viso 5 263 000 Lt (1 524 270,10 Eur) UAB „V.“ turto iššvaistymo) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams.

R. D., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu nuteistam pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, R. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. R. D. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pakeista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos priteisimo. Civilinei ieškovei UAB „G.“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. I. V. ir R. D. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. I. V. parengus nusikalstamų veikų padarymo planą, o R. D. jį vykdant, siekiant iššvaistyti UAB „V.“ turtą, t. y. I. V., nuo 2000 m. kovo 23 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. ėjęs UAB „V.“ direktoriaus pareigas, o R. D., nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. kovo 23 d. ėjęs UAB „V.“ direktoriaus pareigas, žinodami, kad įmonė yra nemoki, o 2007 m. spalio 10 d. Vilniaus apygardos teismas patvirtino UAB „V.“ restruktūrizavimo planą bei 2008 m. vasario 11 d. kreditorių reikalavimus dėl 9 713 652,08 Lt sumos, I. V. pasiūlius R. D. sutiko už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą piniginį atlygį tapti UAB „V.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi bei pagal I. V. parengtą planą vykdyti jo neteisėtus nurodymus. I. V. toliau koordinuojant R. D. veiksmus bei nurodžius UAB „V.“ vardu kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, R. D., vykdydamas I. V. nurodymus, 2010 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į teismą su prašymu nutraukti UAB „V.“ restruktūrizavimo bylą, dėl to 2010 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apygardos teismui nutraukus restruktūrizavimo bylą UAB „V.“, R. D., vykdydamas I. V. nurodymą, UAB „V.“ vardu 2010 m. lapkričio 25 d. sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl negyvenamųjų patalpų – ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpos, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimo už 4 900 000 Lt sumą UAB „V. P. A.“, atstovaujamai M. Š.. Po to, toliau veikdami pagal nusikaltimo padarymo planą, pažeidė 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties dėl negyvenamųjų patalpų pardavimo 2.2 punktą, kuris nustatė, jog „visą sutartą kainą už turtą, t. y. 4 900 000 Lt, pirkėjas besąlyginiu ir neatšaukiamu pardavėjo nurodymu įsipareigoja sumokėti pardavėjui per 5 (penkias) darbo dienas po Sutarties sudarymo ir pasirašymo dienos į pardavėjo nurodytą sąskaitą“. Laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ bei į kasą lėšos už parduotą negyvenamąją patalpą – ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa, esančią (duomenys neskelbtini), gautos nebuvo. R. D., tęsdamas nusikalstamą veiką, vykdydamas I. V. nurodymą, 2010 m. lapkričio 25 d. sudarė investavimo į bendrovę sutartį su įmone „P. B. L.“ įsigyjant paprastųjų vardinių akcijų pagal 2010 m. lapkričio 26 d. akcijų pasirašymo sutartį, už jas lėšas – 1 419 200 Eur sumą pervedė UAB „V. P. A.“, atsiskaitydama pagal 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, taip pažeidžiant UAB „V.“ 2003 m. liepos 21 d. įstatų 5.20 punktą, kuriame sakoma, kad „administracijos vadovas, <...> gavęs visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimą, priima sprendimus bendrovei tapti kitų įmonių steigėja, nare“, bei 5.4 punktą, kuriame nurodyta, jog „tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę <...> priimti nutarimą dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo įsigijimo“. Po to, 2010 m. lapkričio 30 d., Vilniaus miesto 24-ajame notarų biure Vilniuje, Algirdo g. 8, UAB „V. P. A.“ nepervedus 4 900 000 Lt sumos UAB „V.“, R. D., kaip UAB „V.“ direktorius, pasirašė perdavimo–priėmimo aktą, taip patvirtindamas neteisingus duomenis, kad „<...> pirkėjas laiku ir tinkamai atsiskaitė su pardavėju pagal pirkimo–pardavimo sutartį, tai yra sumokėjo visą turto kainą iki priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos <...>“. Taip 2010 m. lapkričio 30 d. tyčia neteisėtai perleido tretiesiems asmenims – UAB „V. P. A.“ turtą – ledo rūmus su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa už 4 900 000 Lt, padarydamas UAB „V.“ 4 900 000 Lt (t. y. 1 419 138,09 Eur) sumos turtinę žalą.

2. I. V. ir R. D. tęsiant nusikalstamą veiką, I. V. nurodė R. D. UAB „V.“ vardu 2010 m. lapkričio 26 d. sudaryti projekto pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „P. A.“, atstovaujamai E. T. (E. T.), dėl naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise už 363 000 Lt, už kurį UAB „P. A.“ įsipareigojo sumokėti, tačiau nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ ir į kasą lėšos už UAB „P. A.“ parduotą naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise gautos nebuvo. Taip 2010 m. lapkričio 30 d. tyčia neteisėtai buvo perleistas tretiesiems asmenims – UAB „P. A.“ turtas – naujo statinio statybos projektas kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise, taip padarant UAB „V.“ 363 000 Lt (t. y. 105 132,067 Eur) sumos turtinę žalą. Tokiu būdu iššvaistė patikėtą didelės vertės svetimą turtą, iš viso 5 263 000 Lt (t. y. 1 524 270,16 Eur) UAB „V.“ turto.

3. I. V. ir R. D. nuteisti pagal BK 208 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, R. D. nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. kovo 23 d. būnant UAB „V.“ direktoriumi, o I. V. būnant UAB „V.“ savininku, abiem žinant, kad UAB „V.“ yra nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas, nenustatytu laiku ir vietoje I. V. nurodė R. D. pasirašyti 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl negyvenamų patalpų – ledo rūmų su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimo už 4 900 000 Lt UAB „V. P. A.“, o pagal šią sutartį turimus gauti 4 900 000 Lt sumokėti bendrovei „P. B. L.“ už akcijas pagal 2010 m. lapkričio 25 d. investavimo į bendrovę sutartį. Be to, I. V. nurodė R. D. pasirašyti naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „P. A.“ už 363 000 Lt, ji buvo pasirašyta 2010 m. lapkričio 26 d. Į UAB „V.“ sąskaitas AB „Swedbank“ bei į kasą lėšos už parduotą negyvenamąją patalpą – ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa – ir naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise gautos nebuvo. Dėl to I. V. ir R. D. padarė 5 263 000 Lt turtinės žalos kreditoriams, kurių kaip kreditorių reikalavimai: E. T. – 509,41 Lt (147,53 Eur), J. S. – 1458,58 Lt (422,43 Eur), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus – 1151,44 Lt (333,48 Eur), UAB „E.“ – 390 Lt (112,95 Eur), UAB „G.“ – 2 618 647,96 Lt (758 412, 87 Eur), UAB „Į.“ – 48 148,10 Lt (13 944,65 Eur), LA. – 428,34 Lt (124,05 Eur), UAB „L.“ – 2 186 536,89 Lt (633 264,85 Eur), UAB „Te.“ – 4 663 147,71 Lt (1 350 540,92 Eur), UAB „T.“ – 3 418 559,10 Lt (990 083,14 Eur).

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistojo I. V. gynėja advokatė Jolanta Voroneckienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalis dėl I. V. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 2 dalį ir jį išteisinti. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Teismai neteisėtai ir nepagrįstai nuteisė I. V. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 208 straipsnio 2 dalį, nes jo veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Teismai priimdami apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai civilinius teisinius santykius sprendė baudžiamosios teisės normomis. Nenustačius sudarytų sandorių neatlygintinumo ir žalos kreditoriams, nėra pagrindo teigti, kad buvo padarytos I. V. inkriminuotos veikos.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties ir su šia sutartimi susijusių sandorių pasekmių, nepagrįstai konstatavo turto iššvaistymą ir žalos padarymą įmonei ir kreditoriams, kaip objektyviuosius nusikalstamų veikų, nurodytų BK 208 straipsnio 2 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje, požymius. Pasirašius minėtą pirkimo–pardavimo sutartį ir sudarius su šia sutartimi susijusius sandorius UAB „V.“ įgijo turtą – 1 419 200 Eur vertės „P. B. L.“ akcijas, per penkerius metus gautų 709 600 Eur pajamų iš investicijų. Taigi turtas buvo perleistas teisėtai sudarytos atlygintinos sutarties pagrindu, gautas ekonomiškai lygiavertis ekvivalentas (akcijos). Šis sandoris buvo ekonomiškai naudingas ir pelningas, nes įmonė „P. B. L.“ įsipareigojo po penkerių metų grąžinti investuotą sumą su 50 proc. priskaičiuotų palūkanų suma, t. y. UAB „V.“ turėjo uždirbti 709 600 Eur palūkanų.

4.3. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-48')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-48">2A-48</a>6-157/2016 nustatytas ir patvirtintas faktas, kad UAB „V.“ yra visiškai atsiskaičiusi su „P. B. L.“ pagal 2010 m. lapkričio 20 d. investavimo į bendrovę sutartį, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad UAB „V.“ sandoris su UAB „V. P. A.“, kuriuo buvo parduoti bendrovei priklausantys ledo rūmai su dengta ledo aikštele, buvo neatlygintinas ir padarė BUAB „V.“ žalos.

4.4. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartimi UAB „V.“ buvo iškelta bankroto byla. Po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratorius kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu 2012 m. kovo 16 d. su BUAB „V.“ ir „P. B. L.“ sudarė susitarimą dėl investicijų grąžinimo, pagal kurį pastaroji bendrovė įsipareigojo grąžinti (dalimis) UAB „V.“ pagal 2010 m. lapkričio 25 d. investavimo į bendrovę sutartį gautas lėšas anksčiau šioje sutartyje nustatyto termino. Šio susitarimo sudarymas tik patvirtina, kad tiek pati BUAB „V.“, tiek jos kreditoriai pripažino, kad UAB „V.“ sudaryta su bendrove „P. B. L.“ investavimo į ją sutartis yra galiojanti, reali ir sukurianti sutarties šalims teises ir pareigas. Pagal minėtą susitarimą „P. B. L.“ iki UAB „V.“ bankroto proceso pabaigos nustatytais terminais pervedė į BUAB „V.“ 800 000 Eur, kurie Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka buvo proporcingai paskirstyti UAB „V.“ kreditoriams. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi turtas buvo perleistas atlygintinai ir dėl to UAB „V.“ nepatyrė žalos. Nenustačius būtinojo turto iššvaistymo nusikaltimo sudėties požymio – neatlygintino kaltininko žinioje esančio turto perdavimo, I. V. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 208 straipsnio 2 dalį turi būti išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

4.5. Be to, 2013 m. liepos 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu minėta 2010 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, taikyta restitucija ir BUAB „V.“ grąžintas turtas, kuris buvo realizuotas BUAB „V.“ bankroto proceso metu, t. y. parduotas už 1 260 000 Eur. UAB „V.“ kreditoriai už parduotus ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir su 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi susijusio susitarimo dėl investicijų grąžinimo pagrindu gavo iš viso 2 060 000 Eur, t. y. 640 800 Eur daugiau, negu gautina suma pagal 2010 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi jokia žala nei įmonei, nei jos kreditoriams nebuvo padaryta, o BUAB „V.“ kreditorių reikalavimai buvo patenkinti kur kas didesne apimtimi. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti objektyviųjų turto iššvaistymo požymių. Turtas buvo perleistas teisėtai, atlygintinai, nei įmonė, nei jos kreditoriai žalos nepatyrė, sandoris buvo naudingas ir pelningas įmonei (tai nustatyta specialisto išvadoje), tai patvirtina, kad sudarant minėtą sutartį tikslas buvo kuo pelningiau parduoti turtą, o ne daryti žalą kreditoriams.

4.6. 2010 m. lapkričio 25 d. sandorio sudarymo momentu nei įmonės, nei kreditorių interesai nenukentėjo, UAB „V.“ buvo moki. Sudarius atlygintinus ir naudingus įmonei sandorius dėl ledo rūmų ir statinio projekto pardavimo, įmonėje buvo ir kito turto, į kurį kreditoriai galėjo nukreipti išieškojimą, o UAB „G.“ papildomai turėjo dar vieną prievolių įvykdymo užtikrinimą – savo naudai areštuotą turtą – dengtą ledo aikštelę.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pirkimo–pardavimo sutartimi buvo iššvaistytas 363 000 Lt vertės turtas ir padaryta tokio pat dydžio žala įmonei ir jos kreditoriams.

4.8. Sandoryje nustatytas vėlesnis atskaitymo momentas (po statinio pastatymo) yra leistinas ir įprastas civilinių sandorių sudarymo praktikoje. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad šis sandoris buvo neatlygintinis vien dėl to, kad sandoryje atsiskaitymo terminas yra susietas su statinio pagal įsigytą projektą su statybos leidimu pastatymo momentu.

4.9. Nei valstybinis kaltinimas, nei teismas nenustatė statinio projekto realios vertės, žalos dydį nepagrįstai konstatavo pagal sandoryje nurodytą vertę. Sandoris buvo naudingas kreditoriams, nes parduotas už septynis kartus didesnę kainą, atsiskaitymą nustatant po statinio projekto realizavimo, kas yra visiškai logiška ir ekonomiškai tikslinga. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kad šis sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas bendrovei ar jos kreditoriams ir kad dėl tokio sandorio sudarymo buvo padaryta žala kreditoriams. Be to, šis sandoris nebuvo ginčijamas nei BUAB „V.“ administratoriaus, nei įmonės kreditorių, vadinasi, nė vienam BUAB „V.“ kreditoriui jokių abejonių dėl šio sandorio pagrįstumo ir teisėtumo nekilo.

4.10. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar šioje byloje yra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę, ar realiai tarp asmenų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir galimai nukentėjusioji šalis savo pažeistus interesus turėjo ir turi galimybę apginti pasinaudodama civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

4.11. BUAB „V.“ ir jos kreditoriai turėjo galimybę apginti savo teises civilinės teisės priemonėmis ir tai padarė, visi galimai pažeisti interesai jau buvo apginti civilinės teisės priemonėmis. 2010 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi parduoti ledo rūmai su dengta ledo aikštele Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. sprendimu taikant restitucijos institutą buvo grąžinti BUAB „V.“ nuosavybėn. Restitucijos klausimas buvo išspręstas civiline tvarka vykdomos bankroto procedūros metu. Restitucijos taikymas ir turto grąžinimas nebuvo siejamas su baudžiamuoju procesu ir įvykdytas ne baudžiamojo proceso metu atliekamais veiksmais. Įtarimai I. V. buvo pareikšti jau po to, t. y. tik 2014 m. spalio 3 d. BUAB „V.“ bankroto procese buvo realizuotas pastatas – ledo rūmai su dengta ledo aikštele už 1 260 000 Eur, pastatas – dengta ledo aikštelė už 347 544 Eur. Už parduotą reikalavimo teisę į UAB „El.“ skolą gauta 14 481 Eur. Bendrovė „P. B. L.“ grąžino BUAB „V.“ 800 000 Eur investicijų. Gautos lėšos buvo paskirstytos kreditoriams proporcingai jų turimų reikalavimų dydžiui. I. V. baudžiamoji atsakomybė buvo pritaikyta visiškai nepagrįstai, kai civilinės teisės priemonėmis visi galimai nukentėję asmenys jau yra apgynę savo teises, civilinis ginčas buvo nepagrįstai kriminalizuotas.

4.12. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nepasisakė nė dėl vienos civilinei atsakomybei taikyti ir civiliam ieškiniui tenkinti būtinos sąlygos, civilinei ieškovei UAB „G.“ teisę į civilinio ieškinio patenkinimą nustatė iš esmės net nenagrinėjęs pateikto civilinio ieškinio. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nėra galimybių apskaičiuoti civilinei ieškovei padarytos žalos dydį, tačiau, nepaisydamas to, pripažino I. V. kaltu pagal BK 208 straipsnio 2 dalį.

4.13. Teismo padaryta išvada, kad I. V. buvo tikrasis UAB „V.“ savininkas ir vadovas, iš esmės grįsta tik prielaidomis. Byloje nustatyta, kad inkriminuojamų veikų padarymo laikotarpiu UAB „V.“ vadovavo R. D., o vienintelis UAB „V.“ akcininkas (savininkas) buvo bendrovė „S. S. L.“. Tai, kad Lietuvos bendrovės akcininkas yra bendrovė, registruota lengvatinio apmokestinimo zonoje, nėra neteisėta, jokie įstatymai to nedraudžia. Taip pat teismo nuosprendyje tik prielaidomis grindžiami teiginiai apie neva I. V. išgalvotus Rusijos piliečius su paplitusiomis pavardėmis, apie galimai spausdinamus Lietuvoje ir ne bendrovės vadovo pasirašomus įgaliojimus I. V. atstovauti bendrovės interesams, dėl to daroma išvada apie I. V. vadovavimą bendrovei. Teismo nuosprendyje vien tik prielaidomis grįstos išvados apie „tikrą UAB „V.“ vadovą ir savininką“ nėra ir negali būti įrodymas, kad I. V. atitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų specialiojo subjekto požymius. Turto perleidimo sandorių sudarymo metu I. V. nebuvo nei UAB „V.“ vadovas, nei akcininkas, todėl negali būti traukiamas atsakomybėn pagal šiuos straipsnius.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis R. D. ir jo gynėjas advokatas Dalius Povilius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir R. D. priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylą taikė kaltumo prezumpcijos principą, nevertino aplinkybių, įrodančių, kad R. D. savo veiksmais nepadarė jokios žalos vadovaujamai įmonei, neaptarė jo veikos subjektyviųjų požymių, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir dėl to priėmė neteisingus nuosprendžius.

5.2. Teismai nevertino aplinkybių, kad už parduotą nekilnojamąjį turtą UAB „V.“ įsigijo kitą teisėtą turtą – vertybinius popierius (akcijas), bendrovė „P. B. L.“, taip pat ir už iš jos įsigytas akcijas, bendrovei UAB „V.“ 2012 m. rugpjūčio 20 d. – 2013 m. liepos 29 d. pervedė 800 000 Eur, o tai rodo, kad UAB „V.“ įsigytų akcijų vertė buvo tapati įsigijimo kainai ir dėl to jokia žala įmonei nebuvo padaryta. Nebuvo vertinta ir tai, kad bankrutuojanti UAB „V.“ likusią reikalavimo dalį į iš bendrovės „P. B. L.“ gautinas sumas perleido tretiesiems asmenims, taip užkirsdama sau galimybę atgauti visą investuotą į akcijas sumą.

5.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl konkretaus kaltinamųjų psichinio santykio su daroma veika, o apeliacinės instancijos teismas tik nepagrįstai nurodė, kad I. V. ir R. D. įvykdė nusikalstamas veikas turėdami išankstinį bendrą sumanymą. Taigi šioje byloje nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės aplinkybės išvis nebuvo nustatomos.

5.4. R. D. padėtis šioje byloje žymiai skiriasi nuo I. V. padėties, nes pagal byloje esančius duomenis matosi, jog R. D. buvo paskirtas įmonės vadovu prieš pat aptariamų sandorių sudarymą, akivaizdžiai nedisponavo tokia informacija, kurią būdamas ilgalaikis įmonės vadovas turėjo I. V., sudarydamas sandorius vykdė įmonės akcininkų sprendimus ir pagaliau neturėjo jokio motyvo ar naudos atlikti jam inkriminuotus nusikaltimus. Byloje nėra jokių duomenų, kad tiek sudarant ledo rūmų pirkimo–pardavimo sandorį, tiek įsigyjant bendrovės „P. B. L.“ R. D. būtų turėjęs informacijos, kuri leistų jam suabejoti minėtų sandorių nenaudingumu jo vadovaujamai bendrovei ar leistų manyti, kad sudarydamas šiuos sandorius jis atliks kokius nors neteisėtus veiksmus ar pažeis kurio nors bendrovės kreditoriaus interesus. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas už tinkamą kainą, investicijos į bendrovės „P. B. L.“ akcijas ekonomiškai buvo naudingos, įmonės akcininkų nurodymai įvykdyti minėtus sandorius patvirtina, jog jokių neteisėtų veiksmų R. D. neatliko, kreditorės ir civilinės ieškovės UAB „G.“ reikalavimai buvo visiškai užtikrinti kitu UAB „V.“ turtu (buvo pritaikytas kito nekilnojamojo turto areštas). Byloje nenustatytos jokios aplinkybės, kurios aiškiai liudytų, jog R. D. veiksmuose yra visi jam inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektyviosios pusės elementai.

5.5. Taip pat byloje nenustatyta objektyvių duomenų, kad statinio statybos projekto sandoris padarė žalos UAB „V.“, kad buvo galimybė sudaryti sandorį palankesnėmis sąlygomis, nei sudarė, ar realizuoti statinio projektą kokiu nors naudingesniu būdu. Teismų išvados, kad vien lėšų už statinio projektą nepatekimas bendrovei iškart po sandorio sudarymo įrodo žalos padarymą bendrovei, yra nepagrįstos, padarytos neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių, minėto sandorio sudarymo sąlygų ir nesivadovaujant suformuota teismų praktika šios kategorijos bylose. Be to, šio sandorio neginčijo nė vienas iš UAB „V.“ bankroto administratorių ar kreditorių. Šios aplinkybės patvirtina, kad byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad R. D. iššvaistė 105 132,07 Eur sumą, sudarydamas statinio projekto pardavimo sutartį su mokėjimo atidėjimo sąlyga.

5.6. Remiantis šioje byloje esančiais duomenimis, galima neabejotinai konstatuoti, kad nei dėl R. D., nei dėl I. V. veiksmų niekaip nebuvo apsunkintos kreditorių galimybės civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises. Tai patvirtina byloje esantis Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-105/2013, kuriuo taikant restituciją UAB „V.“ buvo grąžintas nekilnojamasis turtas – ledo rūmai su dengta aikštele ir bendro naudojimo patalpa, kurie bankroto administratoriaus buvo parduoti, o gautos lėšos išmokėtos kreditoriams. Be to, papildomai į UAB „V.“ iš „P. B. L.“ buvo pervesta 800 000 Eur, dėl to visų kreditorių galimybės atgauti kreditorių reikalavimų sumas padidėjo 640 800 Eur suma, nei būtų buvę situacijoje, jei nebūtų įvykdyti visi kaltinamajame akte nurodyti nekilnojamojo turto perleidimo, investicijų ir akcijų įsigijimo sandoriai. Taigi visi kreditoriai galėjo visiškai realizuoti ir realizavo savo teises be jokių apsunkinimų. Be to, įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-48')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-48">2A-48</a>6-157/2016 nustatytas ir patvirtintas faktas, kad UAB „V.“ yra visiškai atsiskaičiusi su „P. B. L.“ pagal 2010 m. lapkričio 20 d. investavimo į bendrovę sutartį, t. y. UAB „V. P. A.“, remiantis 2010 m. lapkričio 26 d. papildomu susitarimu dėl skolų įskaitymo ir 2010 m. lapkričio 29 d. susitarimu dėl mokėjimo tvarkos bei kitais pirmiau paminėtais dokumentais, patvirtinančiais atsiskaitymo faktą, yra padengusi bendrovei „P. B. L.“ už UAB „V.“ 1 419 200 Eur skolą. Todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad UAB „V.“ sandoris su UAB „V. P. A.“, kuriuo buvo parduoti bendrovei priklausantys ledo rūmai su dengta ledo aikštele, buvo neatlygintinis ir padarė įmonei BUAB „V.“ žalos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindas spręsti, kad tarp R. D., I. V., UAB „V.“ ir jos kreditorių yra susiklostę civiliniai santykiai, nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę.

5.7. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad neturi patikimų duomenų apie bendrovę „S. S. L.“, jos veiklą, steigėjus, akcininkus, kokia yra įmonės dokumentuose nurodyto vadovo M. J. D. (M. J. D.) veikla ir t. t., tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog M. J. D. buvo tik formalus įmonės vadovas, o realus vadovas ir savininkas buvo I. V., teismo nuosprendyje minimos aplinkybės to neįrodo. Darydamas tokias išvadas teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją. Išvadą, kad bendrovės „S. S. L.“, o kartu ir UAB „V.“ savininkas yra I. V., tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas laikė pamatine, leidžiančia daryti visas kitas išvadas šioje byloje. Kadangi ši išvada yra nepagrįsta ir hipotetinė, jos padarymas prieštarauja pamatinėms baudžiamosios teisės nuostatoms, dėl to negali būti laikomos kaip pakankamai pagrįstos ir kitos šioje byloje padarytos išvados.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

6.1. Priešingai negu teigia kasatoriai, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nustatė, kad I. V. ir R. D. padarė nusikaltimus, nustatytus BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje.

6.2. Kasacinių skundų teiginiai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų apkaltinamieji nuosprendžiai grindžiami prielaidomis, kad vertindami baudžiamojoje byloje esančius įrodymus teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišsamiai ištyrė ir įvertino tam tikras bylos aplinkybes, pažeidė nekaltumo prezumpciją, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jų apeliacinius skundus, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinių skundų argumentų, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė jų parodymus, yra deklaratyvūs ir neatitinka tiesos. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nuosprendį, kuriuo atsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus, susijusius tiek su įrodymų vertinimu, tiek ir su baudžiamojo įstatymo taikymu. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusios teisėjų kolegijos nešališkumą patvirtina tai, kad kolegija, atlikusi byloje papildomą įrodymų tyrimą bei išsamiai įvertinusi bylos įrodymus, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sumažino I. V. ir R. D. pagal BK 208 straipsnio 2 dalį inkriminuotos turtinės žalos dydį iki 5 263 000 Lt (1 524 270,10 Eur).

6.3. Kasacinių skundų teiginiai, kad nuteistieji I. V. ir R. D. nėra nusikaltimų, nustatytų BK 208 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, subjektai, yra paneigti byloje surinktų ir teismų tinkamai įvertintų įrodymų visuma.

6.4. Atmestini kaip nepagrįsti ir kasacinių skundų teiginiai, kad nuteistųjų veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, nes sudarydami nuosprendyje nurodytas UAB „V.“ turto pardavimo sutartis I. V. ir R. D. siekė ne nuslėpti šį turtą nuo kreditorių, bet, priešingai, už šį turtą gautas lėšas investuoti ir taip plėtoti verslą, gauti pelną ir atsiskaityti su kreditoriais. Vertindami 2010 m. lapkričio 25 d. sutarties sudarymo aplinkybes, motyvus, jų realumą, abiejų instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, jog pinigai už šį objektą iš tikrųjų buvo sumokėti, byloje yra tik lengvatinio apmokestinimo zonų bendrovių nominalių vadovų patvirtinimai, kad atsiskaityta tinkamai. Tai, kad toks atsiskaitymo patvirtinimas nėra tinkamas nustatyti, ar atsiskaitymas tikrai įvyko, patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris 2013 m. liepos 19 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2010 m. lapkričio 25 d. sutartį. Atsižvelgus į tai, yra pagrįsta ir teisinga Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad lengvatinio apmokestinimo zonose registruotų bendrovių „P. B. L.“ ir „W. I. L.“ atsiradimas ir jų įtraukimas į 2010 m. lapkričio 25 d. sandorį buvo naudingas tik I. V., nes jų įtraukimas į šio turto realizavimo procesą leido jam nemokant realių pinigų už turto įsigijimą išlaikyti šį turtą savo kontroliuojamoje bendrovėje, o kitas konkuruojantis kreditorius UAB „G.“ prarado galimybę reikalauti parduoti šį turtą ir taip atgauti skolą.

6.5. 2010 m. lapkričio 26 d. UAB „V.“, atstovaujama direktoriaus R. D., sudarė su UAB „P. A.“ sutartį, pagal kurią už 363 000 Lt pardavė statybos projektą su statybos leidimu ir užstatymo teise. Pagal sutartį pinigai turėjo būti sumokėti po to, kai pastatas bus pastatytas, tačiau pinigai pagal šią sutartį UAB „V.“ pervesti nebuvo, statybos projektas su statybos leidimu ir užstatymo teise bendrovei negrąžintas. Įvertinęs visas šias aplinkybes, pačią įvykių eigą, tai, kad sandoriuose dalyvavo išimtinai su I. V. susiję ir jo kontroliuojami juridiniai asmenys, Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad sudarydami šias sutartis I. V., veikdamas bendrai su R. D., tyčia siekė perkelti UAB „V.“ valdomą turtą į kitas bendroves, kuriose galėtų toliau jį valdyti ir apsaugoti turtą nuo kito kreditoriaus. Priešingai negu teigia kasatoriai, šiais jų veiksmais buvo padaryta reali didelė turtinė žala ne tik UAB „V.“, bet ir kreditorei – UAB „Ek.“ skolos reikalavimo teisę perėmusiai UAB „G.“, nes šiais sandoriais buvo neteisėtai perleistas turtas, iš kurio galėjo būti patenkinti šios bendrovės kaip kreditorės reikalavimai. Kasaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, kad po UAB „G.“ inicijuoto ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei UAB „V.“ bankroto inicijavimo ir paskelbimo 2012 m. kovo 16 d. susitarimo pagrindu bendrovė „P. B. L.“ pervedė į BUAB „V.“ 800 000 Lt, reikšmės nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Tuo metu nusikalstama veika (svetimo turto iššvaistymas) jau buvo baigta, dėl to buvo pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, taigi ši aplinkybė galėtų būti vertinama tik kaip nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas. Be to, pagal 2012 m. kovo 16 d. BUAB „V.“ ir „P. B. L.“ susitarimą buvo grąžinta ne visa tariamai UAB „V.“ investuota pinigų suma (1 400 000 Eur), o tik jos dalis – 800 000 Eur.

6.6. Nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės nešalina bei jų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi ir tai, kad, Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. liepos 19 d. sprendimu vieną iš pardavimo sutarčių pripažinus negaliojančia, pritaikius restituciją ir ledo rūmus su dengta ledo aikštele grąžinus valdyti tuo metu jau bankrutuojančiai bendrovei „V.“, šis turtas buvo realizuotas, o už jį gautos lėšos padalytos kreditoriams. Šiuo sprendimu teismas pripažino, kad šis sandoris buvo neteisėtas, fiktyvus, akivaizdžiai pažeidžiantis kreditorių interesus ir jiems žalingas, o realizavus šį turtą ir padalijus jį bendrovės kreditoriams, sumažėjo UAB „G.“ baudžiamojoje byloje pateikto civilinio ieškinio dydis. Nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės dėl svetimo turto iššvaistymo nešalina ir kasaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, kad nei bankroto administratoriai, nei civilinė ieškovė UAB „G.“ neginčijo sandorio, kuriuo UAB „V.“ už 363 000 Lt pardavė UAB „P. A.“ statinio statybos projektą su statybos leidimu ir užstatymo teise. Akivaizdu, kad ir šiuo sandoriu buvo siekiama ne gauti pajamų ir taip atsiskaityti su kreditoriais, o perkelti UAB „V.“ valdomą turtą į kitą bendrovę, kurioje I. V. galėtų toliau jį valdyti ir taip apsaugoti turtą nuo kito kreditoriaus. Šiuo atveju nuteistųjų nusikalstami veiksmai iššvaistant bendrovės turtą pasireiškė tuo, kad turtas buvo perduotas su UAB „V.“ ir jos kreditoriams ekonomiškai nenaudinga sąlyga, jog už statybos projektą su statybos leidimu ir užstatymo teise bus atsiskaityta ateityje, kai pastatas bus pastatytas. Tokiu būdu UAB „V.“ ir kreditorei UAB „G.“ buvo padaryta didelė turtinė žala, nes, UAB „V.“ bankrutavus, o vėliau šią bendrovę likvidavus, lėšos už šį statybos projektą taip ir nebuvo gautos, pats statybos projektas ją pardavusiai bendrovei nebuvo sugrąžintas.

6.7. Nepagrįsti kasacinių skundų argumentai, kad tarp UAB „V.“ ir UAB „G.“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Teismų sprendimuose nurodyti nuteistųjų veiksmai, dėl kurių UAB „V.“ ir kreditorei UAB „G.“ buvo padaryta didelė turtinė žala, įrodo, kad šiuo atveju tarp šių juridinių asmenų susiklostę civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius. Todėl nuteistieji buvo pagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas, nurodytas BK 208 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje.

6.8. Nepagrįsti ir kasacinių skundų argumentai, susiję su UAB „G.“ civilinio ieškinio klausimo išsprendimu šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nustatė teisinį pagrindą tenkinti UAB „G.“ civilinį ieškinį ir priteisti iš nuteistųjų atlyginti UAB „G.“ padarytą turtinę žalą bei pagrįstai vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatomis civilinei ieškovei UAB „G.“ pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

7. Civilinės ieškovės UAB „G.“ direktorius V. P. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Civilinės ieškovės atstovas atsiliepime nurodo:

7.1. Kasaciniai skundai yra nepagrįsti. Atsiliepime dėstomos faktinės aplinkybės dėl UAB „V.“ finansinės padėties, restruktūrizavimo, bankroto proceso, jos turto (ledo rūmų su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa) perleidimo bei faktinio valdymo ir kt., kurios, civilinės ieškovės atstovo manymu, yra svarbios, bet jas nutyli kasatoriai. Ledo rūmus per susijusius asmenis UAB „T.“, o vėliau UAB „V. P. A.“ faktiškai ir toliau valdė bei iš jų gavo pajamas pats I. V.. Iš visos už ledo rūmų pardavimą gautos 1 260 000 Eur sumos kreditorei UAB „G.“ atiteko tik 185 875 Eur. Visa kita suma teko UAB „T.“, t. y. pačiam I. V..

7.2. Nepagrįsti kasacinių skundų teiginiai, kad statinio statybos projekto pardavimas buvo UAB „V.“ naudingas sandoris. Joks protingas verslininkas neperleis turto, atsiskaitymą už jį siedamas su aplinkybe, kuri absoliučiai priklauso nuo kitos šalies valios ir neaišku, ar įvyks išvis. Be to, šiuo sandoriu buvo pažeistos UAB „V.“ kreditorių teisės, nes įmonė neteko turto, o kreditoriai negavo jokių pinigų. Šis pardavimas buvo dar vienas I. V. ir R. D. sumanymas, siekiant nuo kreditorės UAB „G.“ nuslėpti UAB „V.“ turtą.

7.3. Žala UAB „G.“ buvo padaryta dėl I. V. ir R. D. nusikalstamos veikos iššvaistant UAB „V.“ turtą, jų veiksmai atitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikaltimų požymius. Kasaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė, kad vėliau, nuginčijus sandorį, ledo rūmai buvo formaliai grąžinti UAB „V.“, nusikaltimų kvalifikavimui neturi jokios reikšmės, šių nusikaltimų sudėtys yra materialiosios. Be to, iššvaistytas UAB „V.“ turtas nebuvo grąžintas savo noru, I. V., veikdamas per UAB „T.“ ir UAB „V. P. A.“, turto grąžinimui priešinosi. UAB „V.“ faktinis vadovas I. V. ir vadovas R. D., kurių ekonominė padėtis buvo sunki ir kurie suvokė akivaizdžią jų vadovaujamos bendrovės UAB „V.“ bankroto grėsmę, pervedė į užsienį didelės vertės UAB „V.“ turtą, kuris galėjo būti pateiktas UAB „V.“ skoloms padengti, taip pat, kaip nustatyta bylos metu, perleido tretiesiems asmenims ir kitą UAB „V.“ turtą. Dėl šių veiksmų UAB „G.“ patyrė turtinę žalą – neteko galimybės patenkinti turimus kreditoriaus reikalavimus perleisto turto apimtimi. Nuteistųjų veiksmų perleidžiant turtą ir UAB „G.“ padarytos žalos tiesioginis priežastinis ryšys nekelia abejonių. Būtent šių asmenų veiksmai lėmė, kad, perleidus bendrovės turtą tretiesiems asmenims, UAB „V.“ neteko jokių galimybių atsiskaityti su kreditoriais naudodama iš šio turto ar jame vykdomos veiklos gaunamas pajamas ar parduodama jį įprastomis rinkos sąlygomis.

7.4. Kasaciniuose skunduose teigiama ir bandoma sudaryti įspūdį, kad UAB „G.“ padaryta žala ir ledo rūmų bei statinio projekto pardavimas yra normalūs civiliniai santykiai, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šiame teisminiame procese nustatytos aplinkybės šiuos teiginius visiškai paneigia. Ledo rūmų ir statinio projekto pardavimas buvo ekonomiškai nelogiški ir nepagrįsti sprendimai, tačiau kartu su vykusiais restruktūrizavimo ir bankroto procesais buvo suplanuoto nusikaltimo dalis, iššvaistant ir paslepiant nuo kreditorių bendrovės turtą. UAB „V.“ restruktūrizavimo ir bankroto bylos buvo iškeltos ir vykdomos, siekiant nuslėpti turtą nuo kreditorių, todėl jų metu vykdyti I. V. ir R. D., su jais susijusių ar jų pavedimu veikusių kitų asmenų veiksmai turėtų būti vertinami kaip tos pačios nusikalstamos veikos tąsa.

7.5. Šiame teisminiame procese yra pateiktas UAB „G.“ 402 376,55 Eur sumos civilinis ieškinys – šis žalos dydis įrodytas, nustatytas ir kaip kreditoriaus reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje bankroto byloje. Šie teismų dokumentai buvo pateikti ir yra šioje baudžiamojoje byloje, tad teismas, pasisakydamas civilinio ieškinio klausimu, juos įvertino. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, UAB „G.“ civilinės teisės tvarka nėra apgynusi savo teisių ir jokių galimybių apginti nebeturi. 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-835-450/2017 BUAB „V.“ pripažinus pasibaigusia ir išregistravus iš juridinių asmenų registro, vienintelė galimybė UAB „G.“ atlyginti jai patirtą žalą liko ši baudžiamoji byla. Kitų kreditorių, kurie reikštų civilinius ieškinius ir reikalautų atlyginti žalą, šioje baudžiamojoje byloje nėra.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo I. V. gynėjos advokatės Jolantos Voroneckienės, nuteistojo R. D. ir jo gynėjo advokato Daliaus Poviliaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

10. Kasaciniuose skunduose kasatoriai kelia netinkamai pritaikyto nuteistiesiems baudžiamojo įstatymo (BK 184 straipsnio 2 dalis, 208 straipsnio 2 dalis) klausimą. Tačiau, kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, juose kasatoriai daug dėmesio skiria faktinių bylos aplinkybių analizei ir įrodymų vertinimo klausimams (pavyzdžiui, dėl I. V. teisinės padėties bendrovėje „V.“ ir įmonėje „S. S. L.“, M. J. D., neva kaip šios įmonės vadovo, statuso, neigiant teismų nustatytas aplinkybes, iš kurių matyti, kad šis asmuo buvo tik formalus įmonės „S. S. L.“ vadovas, neturintis jokių sąsajų su ja, dėl sandorių teisėtumo, jų ekonominio naudingumo, UAB „V.“ (ne)mokumo ir kt.), nesutikdami su I. V. ir R. D. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis (BK 184 straipsnio 2 dalis, 208 straipsnio 2 dalis), savaip interpretuodami įrodymus ir ginčydami teismų nustatytas faktines aplinkybes, o tai, kaip minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to tokie kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti atkreipiant dėmesį ir į tai, kad iš esmės analogiški kasatorių teiginiai buvo dėstomi ir apeliaciniuose skunduose, dėl kurių išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų kasacinių skundų argumentų, kurie yra susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies ir 208 straipsnio 2 dalies taikymo

11. Abiejuose kasaciniuose skunduose ginčijamas baudžiamojo įstatymo – BK 184 straipsnio 2 dalies ir 208 straipsnio 2 dalies – taikymas. Teigiama, kad I. V. ir R. D. veiksmuose nėra šiuose straipsniuose nustatytų nusikaltimų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, jie nėra šių nusikaltimų subjektai. Anot kasatorių, bendrovės turtas nebuvo iššvaistytas, o perleistas teisėtai sudarytos atlygintinos sutarties pagrindu, jokia žala nei UAB „V.“, nei kreditoriams nebuvo padaryta, sudaryti sandoriai buvo ekonomiškai naudingi, atlygintini, įmonė ir jos kreditoriai turėjo galimybę apginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir tai padarė; šioje byloje civiliniai santykiai nepagrįstai kriminalizuoti.

12. Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsakomybė nustatyta tam, kas, be kita ko, iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą (turtinę teisę). Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai (nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos) ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-168/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-168/2013">2K-168/2013</a>). Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, kad šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDExLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-411/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-411/2012">2K-411/2012</a>, 2K-373/2013). Įgalinimai turtui kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ir sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus reikalavimus (pvz., yra materialiai atsakingas už šį turtą). Kaltininko žinioje esantis turtas (turtinė teisė) – tai toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas patikėtas, duoti nurodymus dėl jo panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą (turtinę teisę). Bet kokiu atveju reikšminga tai, kad kaltininkas neteisėtai iššvaisto svetimą, jam nepriklausantį turtą pasinaudodamas situacija, kai teisėto savininko turtas yra patikėtas kitam asmeniui ar yra kito asmens žinioje. Nustačius bendrininkavimą, nusikalstamos veikos bendrininkai atsako už bendromis pastangomis padarytą turto iššvaistymą. Ir šiuo atveju baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad bent vienas iš bendrininkų svetimam turtui turi atitinkamus įgalinimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk4LTIyMi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-298-222/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-298-222/2015">2K-298-222/2015</a>). Turto iššvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo. Esant tiesioginei tyčiai kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, kad jo savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas, nors ir nenori žalos atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti.

13. Pagal BK 208 straipsnio (skolininko nesąžiningumas) 2 dalį baudžiamas tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Šio nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialiuosius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo, pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu. Šio straipsnio prasme turto iššvaistymas reiškia tokius aktyvius kaltininko veiksmus, kai jis savo įmonės turtą panaudoja savo ar kitų asmenų interesais ir naudai, už tai kaltininko įmonė negauna jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento ir dėl to sumažėja skolininko įmonės turto abstrakti piniginė vertė. Šia veika iššvaistomas kaltininkui savas turtas; jei iššvaistomas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje, tačiau jam svetimas turtas, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 184 straipsnį. Tais atvejais, kai kaltininkas, būdamas įmonės administracijos vadovas, iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą, taip padarydamas turtinės žalos šio turto savininkams ir įmonės kreditoriams, kaltininko veika turi būti kvalifikuojama kaip sutaptis pagal BK 184 straipsnį ir 208 straipsnio 2 dalį.

14. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191/2012">2K-191/2012</a>, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUyLTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-152-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-152-303/2017">2K-152-303/2017</a>, 2K-285/2013, 2K-93/2013). Be to, baudžiamąją atsakomybę tyčinio turto iššvaistymo atveju pagrįsti leidžia ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Todėl, be kitų aplinkybių, nustačius tyčios kryptingumą iššvaistyti turtą (pvz., sutarties sudarymo metu kaltininkas nesiruošė vykdyti jos sąlygų, buvo nusprendęs turtą pasisavinti arba jį perleisti tretiesiems asmenims, sąmoningai tapo nemokus, dėl to nebuvo į ką nukreipti išieškojimo ir kt.), sudaromos sąlygos kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės kilimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2014">2K-451/2014</a>).

15. Byloje nustatyta, kad UAB „V.“, taip pat ir jos vienintelio akcininko JAV įmonės „S. S. L.“ tikrasis savininkas ir vadovas buvo I. V., ir ne tik tuo metu, kai jis buvo UAB „V.“ direktorius (nuo 2000 m. kovo 23 d. iki 2010 m. gegužės 31 d.), bet ir po to, kai I. V. prašymu šias pareigas oficialiai perėmė (nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. kovo 23 d.) nuteistasis R. D., t. y. jis, veikdamas per R. D., ir toliau priiminėjo galutinius su įmonės veikla susijusius sprendimus, disponavo įmonės turtu, siekė išlaikyti jo kontrolę, taip pat ir perleisdamas jį kitoms vienaip ar kitaip su juo susijusioms įmonėms (UAB „P. A.“, UAB „V. P. A.“, UAB „Te.“, UAB „T.“, UAB „L.“). Tuo tarpu R. D., kaip formalus bendrovės „V.“ direktorius, vykdė I. V. nurodymus ir pasirašinėjo dokumentus. Įvertinę šias aplinkybes teismai padarė teisingą išvadą, kad tiek I. V., tiek ir R. D. atitinka specialiuosius BK 184 straipsnyje ir 208 straipsnio 2 dalyje nurodyto subjekto požymius.

16. Priešingai nei kasaciniuose skunduose nurodo kasatoriai, byloje taip pat nustatyta, kad 2008–2010 metais UAB „V.“ buvo faktiškai nemoki (t. y. dirbo nuostolingai, turėjo finansinių sunkumų, bendrovės pradelstos skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, įmonės trumpalaikio turto nepakako tam, kad galėtų padengti einamąsias skolas). Ši aplinkybė tiek I. V., tiek ir R. D. buvo gerai žinoma. Išskyrus ledo rūmus su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa, naujo statinio statybos projektą kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise bei ilgalaikį turtą, kito turto, iš kurio būtų galima sumokėti kreditoriams įmonės skolas, UAB „V.“ neturėjo. Dėl sunkios UAB „V.“ finansinės padėties buvo pradėtas bendrovės restruktūrizavimo procesas. Restruktūrizavimo byla nutraukta 2010 m. lapkričio 10 d.

17. Taigi, žinodami apie faktinį bendrovės nemokumą, turimus kreditorius ir pradelstų įsiskolinimų jiems dydį, po restruktūrizavimo bylos nutraukimo (2010 m. lapkričio 10 d. pradelsti įsiskolinimai kreditoriams sudarė 9 713 652,08 Lt), siekdami išvengti rizikos netekti turto, I. V. ir R. D. iš karto ėmėsi tyčinių veiksmų išvesti bendrovės turtui iš jos valdymo taip, kad kreditoriai, o iš esmės UAB „G.“ (tai buvo vienintelė bendrovė, nesusijusi su I. V.) dėl perimtos iš UAB „Ek.“ skolos prarastų galimybę reikšti kreditoriaus reikalavimus UAB „V.“, o jos turtas ir toliau liktų valdomas I. V.. Byloje nustatytos aplinkybės (direktoriaus pareigos, atstovavimas bendrovei jos restruktūrizavimo procese, turima informacija apie bendrovės finansinę padėtį, įsiskolinimų dydį kreditoriams, investavimo sutarčių sudarymas be visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimo, organizavimas sutelkiant bendrovės skolas UAB „Te.“, jų finansavimas ir pan.) paneigia nuteistojo R. D. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentus, neva nuteistasis neturėjo informacijos, kuri būtų leidusi jam suabejoti sudarytų sandorių neteisėtumu ar kreditorių interesų pažeidimu.

18. Taigi, I. V. nurodymu 2010 m. lapkričio 25 ir 26 dienomis buvo sudaryti du pirkimo–pardavimo sandoriai tarp UAB „V.“, kuriai atstovavo bendrovės direktorius R. D., ir I. V. valdomų (kontroliuojamų) įmonių, t. y. UAB „V. P. A.“ dėl ledo rūmų su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa pardavimo už 4 900 000 Lt ir UAB „P. A.“ dėl naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pardavimo už 363 000 Lt (su PVM).

19. Įvertinę 2010 m. lapkričio 25 d. sutarties sudarymo aplinkybes (motyvus, realumą, tai, kad jokių mokėjimo dokumentų, kurie patvirtintų atliktą finansinę operaciją, nėra), teismai padarė pagrįstą išvadą, jog lėšų už parduotą turtą pagal šią sutartį UAB „V.“ faktiškai negavo, o šio turto pirkėja – UAB „V. P. A.“ – mokėjimo už jį neatliko. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pirkimo–pardavimo sutartis dėl ledo rūmų su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa pardavimo, sudaryta tarp UAB „V.“ ir UAB „V. P. A.“ kaip apsimestinis sandoris, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimu panaikinta, taikant restituciją (Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTMwNS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1305/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1305/2013">2A-1305/2013</a>).

20. Naujo statinio statybos projekto kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise pardavimas UAB „P. A.“ (bendrovės akcininkas I. V.), priešingai nei teigia kasatoriai, UAB „V.“ taip pat nebuvo naudingas sandoris (2010 m. lapkričio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartis). Tarp šių sandorių šalių nustatytas aiškiai rizikingas atsiskaitymo būdas (atsiskaitymas buvo siejamas su nuo kitos šalies valios priklausančia aplinkybe – statinio pastatymu ir pridavimu valstybės komisijai) sudarė akivaizdžias sąlygas UAB „V.“ prarasti turtą, o kartu ir išvengti atsiskaityti su skolininko kreditoriais. Tai ir įvyko. Pagal šią sutartį su BUAB „V.“ nebuvo atsiskaityta, taip pat nebuvo grąžintas ir statybos projektas su statybos leidimu ir užstatymo teise.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „V.“ turtas – ledo rūmai su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa bei naujo statinio statybos projektas kartu su statybos leidimu ir užstatymo teise – buvo perleistas su I. V. susijusiems tretiesiems juridiniams asmenims (UAB „V. P. A.“ ir UAB „P. A.“), tyčia siekiant išvengti skolų kreditoriams grąžinimo, iš anksto žinant, kad prieš tai minėtose sutartyse nurodyta pinigų suma už parduotą turtą UAB „V.“ realiai nebus sumokėta. Vadinasi, sudarytų sandorių neatlygintinas pobūdis ir padaryta reali didelė turtinė žala tiek UAB „V.“, tiek ir jos kreditoriams šioje byloje nustatyta. I. V. ir R. D., veikdami bendrininkų grupe, iššvaistė patikėtą didelės vertės (iš viso 5 263 000 Lt, arba 1 524 270,16 Eur) svetimą, t. y. UAB „V.“, turtą ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams.

22. Priešingai nei mano kasatoriai, šios teismo išvados nepaneigia ir tai, kad prieš tai minėtu Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimu pirkimo–pardavimo sutartis dėl ledo rūmų su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa pardavimo, sudaryta tarp UAB „V.“ ir UAB „V. P. A.“, buvo panaikinta, taikant restituciją, t. y. šis turtas buvo grąžintas bankrutuojančiai bendrovei „V.“ ir parduotas, o už jį gauti pinigai padalyti tarp BUAB „V.“ kreditorių. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad šios aplinkybės nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės dėl svetimo turto iššvaistymo nešalina, kaip ir tai, jog sandoris, sudarytas su UAB „P. A.“ dėl statinio statybos projekto su statybos leidimu ir užstatymo teise pardavimo, nebuvo ginčytas. Nusikalstama veika (svetimo turto iššvaistymas) buvo baigta, 2011 m. sausio 7 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, 2011 m. vasario 28 d. inicijuotas UAB „V.“ bankrotas. Dėl to kasatorių nurodomos aplinkybės, taip pat ir dėl bendrovės „P. B. L.“ 800 000 Eur pervedimo BUAB „V.“, nuteistųjų veikos juridiniam vertinimui nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingos.

23. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutarties turinys dėl sandorių (t. y. UAB „V.“ 2010 m. lapkričio 25 d. investavimo, 2010 m. lapkričio 26 d. akcijų pasirašymo sutarčių, 2012 m. kovo 16 d. susitarimo dėl investicijų grąžinimo sutarties, sudarytos su bendrove „P. B. L.“, pagal kurias bendrovė „P. B. L.“ 2012 m. rugpjūčio 20 d. – 2013 m. liepos 29 d. laikotarpiu BUAB „V.“ pervedė 800 000 Eur) pripažinimo negaliojančiais ir be pagrindo gautų lėšų grąžinimo bendrovei „P. B. L.“ nepatvirtina kasacinio skundo argumentų, kad sandoris, sudarytas 2010 m. lapkričio 25 d. tarp UAB „V.“ ir UAB „V. P. A.“ dėl ledo rūmų su dengta ledo aikštele ir bendro naudojimo patalpa pardavimo, buvo atlygintinas ir nepadarė BUAB „V.“ bei jos kreditoriams žalos, kaip ir to, kad už naujai išleidžiamas „P. B. L.“ akcijas turėjo būti atsiskaityta lėšomis, gautomis pardavus UAB „V.“ priklausančius ledo rūmus su ledo aikštele (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-48')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-48">2A-48</a>6-157/2016).

24. Taigi, nuteistųjų I. V. ir R. D. bendri veiksmai, sudarant ekonomiškai nepagrįstus, turto savininko ir kreditorių interesams prieštaraujančius sandorius, sąmoningai siekiant išvesti UAB „V.“ turtą iš jos valdymo į kitas, kaip nustatyta byloje, I. V. kontroliuojamas įmones, dėl ko UAB „V.“ ir jos kreditoriams buvo padaryta reali didelė turtinė žala, rodo, kad šiuo atveju civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius.

25. Nagrinėjamoje byloje patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ar rėmėsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais. Iš teismų priimtų nuosprendžių matyti, kad bylą nagrinėjant teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, išnagrinėjo bylą vadovaudamasis bylų apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančiomis BPK nuostatomis, priimtame nuosprendyje išsamiai pasisakė tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl I. V. ir R. D. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį, tiek dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo, padarytos išvados pagrįstos ir tinkamai motyvuotos (BPK 320, 331 straipsniai). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Kasacinių skundų motyvais naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo I. V. gynėjos advokatės Jolantos Voroneckienės, nuteistojo R. D. ir jo gynėjo advokato Daliaus Poviliaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Sigita Jokimaitė

Audronė Kartanienė