Baudžiamoji byla Nr. 2K–242-511/2015
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00194-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.3.
2.1.15.1.2;
2.1.15.3.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo UAB „G“ direktoriaus G. I. ir atstovės advokatės Gintarės Girdzijauskaitės kasacinį skundą nuteistojo A. L. baudžiamojoje byloje dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 3900 Lt (1129 Eur) dydžio bauda.
Nukentėjusiajai L. K. iš UAB „G“ priteista 22736 Lt (6584,80 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Procesas dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos draudimo bendrovei UAB DK „PZU Lietuva“ nutrauktas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 107 straipsnį.
Nukentėjusiajai L. K. iš A. L. priteista 1500 Lt (434,43 Eur) advokato paslaugoms apmokėti.
Civilinio atsakovo UAB „G“ atstovės advokatės prašymas dėl 3025 Lt (876,10 Eur) dydžio atstovavimo išlaidų priteisimo iš nukentėjusiosios atmestas.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, kuria civilinio atsakovo UAB „G“ apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. L. nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 18 d., apie 12.19 val. Kaune, Pramonės prospekte, prie namo Nr. 16 esančioje prekybos miestelio „Urmas“ teritorijoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuodamas automobilį „Ford Transit FT300“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 106, 119 punktų reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui, prieš pradėdamas važiuoti atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to partrenkė prie automobilio galinės dalies buvusią nukentėjusiąją L. K. ir sunkiai sutrikdė jos sveikatą.
Kasaciniu skundu civilinio atsakovo UAB „G“ direktorius G. I. ir atstovė advokatė Gintarė Girdzijauskaitė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl civilinio ieškinio tenkinimo ir žalos atlyginimą priteisti iš civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ arba sumažinti neturtinės žalos atlyginimo dydį iš civilinio atsakovo UAB „G“ iki 10 000 Lt (2896,20 Eur), taip pat kasatoriai prašo civiliniam atsakovui UAB „G“ priteisti išlaidas, patirtas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, advokato pagalbai apmokėti, pagal byloje pateiktus bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus.
Kasaciniame skunde teigiama, kad priteisti neturtinę žalą nukentėjusiajai iš civilinio atsakovo UAB „G“ nebuvo teisinio pagrindo, nes Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas įpareigoja draudiką, t. y. UAB DK „PZU Lietuva“, atlyginti neturtinę žalą nukentėjusiajai. Todėl, pasak kasatorių, teismas pažeidė tarptautinių teismų praktikoje formuojamas teisės normų taikymo ir aiškinimo taisykles. Europos Teisingumo Teismas prejudiciniuose sprendimuose pasisakęs, kad pagal direktyvą 84/5/EBB valstybės narės privalo užtikrinti, jog visiems per eismo įvykį nukentėjusiems asmenims būtų atlyginta padaryta žala, o nacionaliniuose teisės aktuose nustatytos draudimo sumos nebūtų mažesnės už direktyvose nustatytas minimalias žalos sumas asmeniui (sveikatai) ir turtui. Direktyvos 9 straipsnis reglamentuoja, kad nepažeisdama jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės, kiekviena valstybė narė reikalauja, kad direktyvos 3 straipsnyje nurodytos privalomojo draudimo sumos būtų ne mažesnės kaip 1) žalos asmeniui atveju – mažiausia atlyginama suma, sudaranti 1 000 000 Eur kiekvienam nukentėjusiajam asmeniui arba 500 000 Eur kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų asmenų skaičiaus; 2) žalos turtui atveju – 1 000 000 Eur kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų asmenų skaičiaus.
Žala sveikatai apima ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą (Prejudiciniai sprendimai bylose C-22/12, C-277/12).
Pasak kasatorių, draudžiamos tos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias maksimali draudiko mokėtina draudimo išmoka už neturtinę žalą yra mažesnė už direktyvoje 84/5/EEB nurodytą draudimo sumą žalai asmeniui. Taigi visa neturtinė žala nukentėjusiajai turėjo būti priteista ne iš civilinio atsakovo UAB „G“, bet iš draudiko, t. y. UAB DK „PZU Lietuva“, nes direktyvos nuostatos turi aukštesnę galią nei vidaus teisės aktų nuostatos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nukentėjusiojo asmens kaltė yra vienas iš neturtinės žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį, ji turi būti vertinama kartu su kitais kriterijais ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis, kaip visų reikšmingų kriterijų šiai žalai įvertinti sintezės rezultatas. Šiuo atveju, kasatorių manymu, neturtinės žalos dydis neadekvačiai didelis, teismai neatsižvelgė į reikšmingas žalos priteisimui aplinkybes, t. y. į tai, jog gali būti konstatuotina abipusė, nukentėjusiojo ir nuteistojo, kaltė. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nes vertindamas įrodymus nesivadovavo šiuo straipsniu. Netinkamai ištyrus byloje surinktus rašytinius įrodymus, nepagrįstai nekonstatuota abipusė kaltė dėl eismo įvykio.
Teismas turi vertinti ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, bet ir kitus faktorius, galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 numatytus padarinius, priežastis. Būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir jų priežastis. Kasatoriai nesutinka, kad tik vairuotojo veiksmai sukėlė padarinius, nepagrįstai nevertinti byloje surinkti įrodymai, pagrindžiantys, kad nukentėjusiosios veiksmai pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus (43, 49 punktai) taip pat yra susiję su kilusiais padariniais.
Iš eismo įvykio apžiūros protokolo matyti, jog nėra paženklinta važiuojamoji kelio dalis, eismo įvykio vietoje nėra kelio ženklų, tą patvirtina ir nuotraukos. Taigi, nukentėjusioji L. K. eismo įvykio metu ėjo važiuojamąja kelio dalimi, bet ne jos pakraščiu, ir šalia eismo įvykio vietos buvusia pėsčiųjų perėja, taip ji pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 43, 49 punktų reikalavimus. Tą patvirtino ir pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu, 2013 m. balandžio 5 d. liudytojo apklausos metu, taip pat liudytojas R. Z. 2013 m. gegužės 23 d. apklausos metu, 2014 m. balandžio 11 d. teisiamojo posėdžio metu, nuteistasis A. L. 2013 m. kovo 18 d. apklausos metu. Šie įrodymai atitinka visus įrodymams keliamus reikalavimus, jie patvirtina nukentėjusiosios pažeidimus ir todėl turėjo būti vertinami, to nepadarius, buvo užkirstas kelias teisingai išspręsti civilinio ieškinio klausimus, nes konstatavus tiek vairuotojo, tiek nukentėjusiojo kaltę dėl įvykio neturtinės žalos dydis turėtų būti mažinamas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo civilinio atsakovo UAB „G“ direktoriaus G. I. ir atstovės advokatės Gintarės Girdzijauskaitės kasacinį skundą atmesti.
Pasak prokuroro, teismai įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų. Atsiliepime nesutinkama su skundo teiginiais dėl nukentėjusiosios padarytų Kelių eismo taisyklių 43, 49 punktų reikalavimų pažeidimo. Prokuroras, pritardamas apeliacinio teismo nutarties motyvams, pažymi, kad šie punktai reglamentuoja pėsčiųjų pareigas, tačiau važiuojamojoje kelio dalyje, o šis įvykis buvo ne važiuojamojoje kelio dalyje, bet automobilių stovėjimo aikštelėje, skirtoje automobiliams statyti (Kelių eismo taisyklių XVII skyrius „Sustojimas ir stovėjimas“, 145.4 punktas). Taigi nukentėjusioji nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų. A. L. pažeidė KET 119 straipsnį, kuriame nurodyta, kad, „važiuodamas atbulas, vairuotojas privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams“. Tai specialioji KET nuostata, ir būtent A. L., vairuodamas automobilį ir važiuodamas atbuline eiga, turėjo pareigą duoti kelią kitiems eismo dalyviams, t. y. pėsčiajai, tačiau to nepadarė, todėl nėra pagrindo teigti, kad pėsčiosios veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Teismai šias išvadas pagrindė įrodymų visuma: nukentėjusiosios L. K., liudytojų parodymais, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolu, kitais rašytiniais bylos duomenimis bei A. L. parodymais.
Prokuroras nesutinka ir su skundo argumentais dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio ir pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams atmetant analogiškus skundo prašymus. Asmuo gali remtis direktyvos nuostatomis tik bylose prieš valstybę, o direktyva pati savaime negali nustatyti asmens pareigų, ja remtis prieš kitą asmenį nėra teisinės galimybės. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad nuo 2012 m. birželio 11 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl neturtinės žalos yra 5000 Eur. Šioje byloje nustatyta, kad draudiko UAB DK „PZU Lietuva“ nukentėjusiajai L. K. neturtinės žalos suma pagal minėto įstatymo reikalavimus yra atlyginta visiškai, t. y. jai išmokėta maksimali 5000 Eur suma. Likusi civilinio ieškinio neturtinės žalos sumos dalis 22 736 Lt (6584,80 Eur) pagrįstai priteista iš UAB „G“. Prokuroras nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtas bylas Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-239/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-239/2011">2K-239/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-317/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-317/2014">2K-317/2014</a>, 2K-389/2014, kuriose laikomasi tokios pat nuomonės, kad direktyvos negali veikti tiesiogiai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovė S. M. prašo civilinio atsakovo UAB „G“ direktoriaus G. I. ir atstovės advokatės Gintarės Girdzijauskaitės kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde išdėstyta pozicija prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktų galiojimo ir taikymo taisyklėms bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl šio klausimo. Pažymima, kad direktyvos skirtos tik valstybėms narėms ir tik jos yra atsakingos už direktyvų įgyvendinimą, tiesiogiai teisių ir pareigų privatiems asmenims direktyvos nenustato. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-317/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-317/2014">2K-317/2014</a>. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-239/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-239/2011">2K-239/2011</a>). Kad direktyvos nuostatomis galėtų remtis privatūs asmenys, ji turi būti perkelta į nacionalinę teisę, tinkamo perkėlimo pareiga tenka valstybei narei. Kol nuostatos neperkeltos į nacionalinę teisę, privatus asmuo jomis remtis negali, išimtis numatyta tik tuo atveju, kai valstybė savo pareigos perkelti direktyvą neįvykdė arba ją įvykdė netinkamai. Net jei direktyvos nuostatos, kuriomis siekiama asmenims suteikti teisių ar nustatyti įpareigojimus, yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlygiškos, jomis iš esmės negali būti remiamasi bylose, kuriose šalys yra privatūs asmenys. Šioje byloje ginčas kilo tarp privačių asmenų, jis susijęs su tinkamu civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties vykdymu dalyje, kurioje draudikas atlygina ne visą kaltininko padarytą neturtinę žalą. Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas negali būti pagrindas nacionalinės teisės normas aiškinti priešingai galiojančiai nacionalinei teisei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-239/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-239/2011">2K-239/2011</a>).
Atsiliepime teigiama, kad kasatorius, grįsdamas reikalavimą dėl draudiko pareigos atlyginti visą neturtinės žalos sumą, klaidingai supranta ir remiasi kasaciniame skunde nurodytais Europos teisingumo teismo sprendimais. Kol Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, atsižvelgiant į Europos teisingumo teismo sprendimuose nurodytą išaiškinimą, nėra padaryti atitinkami pakeitimai nurodant, kad neturtinės žalos suma yra ribojama žalos asmeniui suma, tol privatus asmuo, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos sumos atlyginimo kitam privačiam ar juridiniam asmeniui, remtis direktyvos normomis negali. Draudikas yra įpareigotas vadovautis galiojančia įstatymo redakcija, kurioje maksimalus numatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis dėl vieno eismo įvykio, įvykusio po 2012 m. birželio 11 d., yra 5000 Eur. Šioje byloje nukentėjusiajai neturtinės žalos suma pagal įstatymo reikalavimus iš draudiko atlyginta visiškai (išmokėta maksimali 5000 Eur suma), atitinkamai papildoma 22 736 Lt (6584,80 Eur) neturtinės žalos suma buvo pagrįstai priteista iš transporto priemonės savininko – civilinio atsakovo UAB „G“. Su kitais skundo argumentais civilinio atsakovo atstovė nesutinka, apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant materialinių bei procesinių teisės normų.
Civilinio atsakovo UAB „G“ direktoriaus G. I. ir atstovės advokatės Gintarės Girdzijauskaitės kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Civilinio atsakovo atstovų kasacinio skundo reikalavimai dėl priteistos neturtinės žalos dydžio grindžiami tuo jog: 1) taikant direktyvą Nr. 84/5/EBB, visa neturtinė žala nukentėjusiajai turėjo būti priteista ne iš civilinio atsakovo UAB „G“, bet iš draudiko, t. y. UAB DK „PZU Lietuva“, 2) nustatydami neturtinės žalos dydį, teismai neatsižvelgė į nukentėjusiosios kaltę.
Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs tarp privačių asmenų, jis yra susijęs su tinkamu (ar netinkamu) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties vykdymu dėl dalies, kai draudikas atlygina ne visą kaltininko padarytą neturtinę žalą. Analogiški klausimai dėl Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 2 dalies aiškinimo priėmus ETT sprendimus bylose C-277/12, C-22/12 ne kartą išnagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, konstatuojant, jog direktyva neveikia tiesiogiai; jos nuostatos pirmiausia skirtos valstybėms narėms, kurios, priimdamos atitinkamus nacionalinės teisės aktus, turi perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-239/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-239/2011">2K-239/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-317/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-317/2014">2K-317/2014</a>, 2K-389/2014). Pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį. Be to, Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas negali būti pagrindas nacionalinės teisės normas aiškinti priešingai galiojančiai nacionalinei teisei.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija). Tai reiškia, jog tik dėl šios įstatymo nustatytos nuostolių dalies (neturtinės žalos asmeniui) draudikas prisiėmė už draudėją nuostolių riziką, todėl nustačius draudiko pareigą mokėti didesnę nei nustatyta įstatyme draudimo sumą, tai lemtų grįžtamąjį teisės galiojimą bei nepagrįstai pažeistų draudiko teisėtus lūkesčius dėl draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. pažeistų bendrąjį teisinio saugumo principą. Šios bylos kontekste pažymėtina, jog draudikas UAB DK „PZU Lietuva“ įstatymo nustatytą sumą atlygino maksimaliai, būtent todėl procesas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo pagrįstai nutrauktas BPK 107 straipsnio pagrindu. Byloje nustačius dar vieną civilinį atsakovą, šiuo atveju UAB „G“, likusi civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo teisingai priteista iš už vairuotojo veiką materialiai atsakingo asmens, t. y. UAB „G“, kaip vairuotojo A. L., padariusio eismo įvykį darbo metu, darbdavio.
Apibendrinus darytina išvada, kad pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus, klausimas dėl civilinių atsakovų atsakomybės ribų byloje išspręstas teisingai, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatų.
Dėl skunde keliamų galimos nukentėjusiosios kaltės ir galimų pažeidimų, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, žemesnės instancijos teismų sprendimuose motyvuotai ir išsamiai pasisakyta.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusioji Kelių eismo taisyklių eismo įvykio metu nepažeidė, nes vairuotojas, važiuodamas atbulas, turėjo pareigą, t. y. privalėjo, duoti kelią kitiems eismo dalyviams pagal KET 119 punktą. Nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiu, kad byloje nebuvo vertinti įrodymai, pagrindžiantys galimus nukentėjusiosios KET pažeidimus (t. y. nukentėjusiosios parodymai teisiamojo posėdžio metu, liudytojo R. Z. parodymai, nuteistojo A. L. parodymai). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šių asmenų parodymai yra išdėstyti ir aptarti, tačiau jie neduoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusioji padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimų, kurie turėtų priežastinį ryšį su šio eismo įvykio pasekmėmis. Teismas aiškiai nustatė, kad pirminę pareigą būti atsargus ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams turėjo vairuotojas, važiuodamas atbulas. Vieta, kurioje įvyko eismo įvykis, buvo automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje automobiliui manevruojant galioja pareigos, nustatytos Kelių eismo taisyklių XIII skyriuje Važiavimo pradžia ir manevravimas. Ši vairuotojo pareiga, palyginus su skunde nurodomomis pėsčiojo pareigomis, yra specialioji. Byloje nenustatyta ir jokių duomenų apie tai nėra, kad eismo įvykio vietoje pėsčiajai buvo draudžiama eiti. Pažymėtina, kad KET nenumato draudimo pėstiesiems būti ar eiti automobilių stovėjimo aikštelėje. Be abejo, kad pėstieji, eidami tiek keliu, tiek būdami automobilių stovėjimo aikštelėje, turi būti atidūs ir jiems galioja pėsčiųjų pareigos, tačiau šiuo atveju įvykį nulėmusi aplinkybė yra ta, kad vairuotojas manevruodamas automobilį atbuline eiga turėjo būti išskirtinai atidus bei rūpestingas ir pirmas duoti kelią kitiems eismo dalyviams. Nenustačius, jog nukentėjusioji padarė pažeidimų, kurie turėtų priežastinį ryšį su šio eismo įvykio pasekmėmis, nėra pagrindo svarstyti abipusės kaltės klausimo ir dėl to mažinti priteistos neturtinės žalos dydį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentus pripažinus nepagrįstais, nėra teisinio pagrindo tenkinti kasatorių prašymą ir sumažinti neturtinės žalos atlyginimo dydį iš civilinio atsakovo UAB „G“.
Dėl proceso išlaidų priteisimo
Skunde prašoma priteisti proceso išlaidas, patirtas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose advokato pagalbai apmokėti, pagal byloje pateiktus bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus.
Priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė kasacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas. BPK VIII skyrius „Proceso išlaidos ir jų atlyginimas“ nenumato bylinėjimosi išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo galimybės civiliniam atsakovui, kai byloje priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Remiantis tuo, darytina išvada, kad nesant teisinio pagrindo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti netenkintinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Civilinio atsakovo UAB „G“ direktoriaus G. I. ir atstovės advokatės Gintarės Girdzijauskaitės kasacinį skundą atmesti.
Netenkinti prašymo dėl išlaidų priteisimo.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Rima Ažubalytė
Eligijus Gladutis
