Civilinė byla Nr. 3K-3-314/2014
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01147-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 23; 30.5; 42.11.3
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. K. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. K. ieškinį atsakovams J. K., P. J., Nacionalinei žemės tarnybai, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankių reikalavimų, Kauno miesto 2-asis notarų biuras (notarė Z. K.), dėl teisės į namų valdos žemės sklypus pripažinimo, namų valdos žemės sklypų ribų nustatymo, Utenos apskrities viršininko 1996 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 40-4935 ir dovanojimo sutarties dalinio panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. O. K. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai reikalavimo teisę į 1,8844 ha namų valdos žemės sklypą po nuosavybės teise valdomu gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) ir ūkio pastatu (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas 1), nustatyti Sklypo 1 ribas pagal pateikiamą planą, panaikinti Utenos apskrities viršininko 1996 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 40-4935 (toliau – Sprendimas) dėl nuosavybės teisės atkūrimo atsakovui J. K. dalį, panaikinti 2009 m. rugsėjo 22 d. dovanojimo sutarties dalį dėl Sklypo 1 dovanojimo P. J.; pripažinti jai reikalavimo teisę į 5250 kv. m. namų valdos žemės sklypą (toliau – Sklypas 2) po nuosavybės teise valdomu gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), dviem ūkio pastatais (duomenys neskelbtini) ir kitais statiniais (duomenys neskelbtini), esančiais adresu (duomenys neskelbtini), nustatyti Sklypo 2 ribas pagal pateikiamą planą, panaikinti Sprendimo dalį dėl 0,5 ha žemės sklypo nuosavybės teisės atkūrimo J. K.; priteisti iš atsakovo J. K. 0,5 ha ploto namų valdos sklypą (duomenys neskelbtini), 1,8844 ha namų valdos sklypą (duomenys neskelbtini); nustatyti, kad už sklypus ji privalo sumokėti namų valdos sklypų vertės sumą.
Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, ūkio pastatas bei šulinys, esantys (duomenys neskelbtini). Šio nekilnojamojo turto eksploatacijai turėjo būti suformuotas atskiras namų valdos žemės sklypas, kuris turėjo būti priskirtas valstybės išperkamai žemei. Atsakovui J. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant 35 ha žemės sklypą natūra, todėl ieškovės gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu pateko ant atsakovo žemės. Vėliau šis žemės sklypas padalytas į atskirus sklypus, kurių vieną (duomenys neskelbtini) atsakovas padovanojo atsakovui P. J. Dovanojimo sutartyje nebuvo aptartas ieškovei priklausančių statinių išlikusių pamatų nuosavybės perėjimo klausimas, todėl, P. J. įgijus nuosavybės teisę į žemės sklypą, jis neteisėtai įgijo nuosavybės teisę į ieškovei priklausantį sodą, kūdrą, pastatų pamatus, todėl sutartis, kaip pažeidžianti jos interesus, yra negaliojanti. Ieškovė nurodė, kad jai taip pat priklauso gyvenamasis namas, du ūkio pastatai ir kiti statiniai, esantys Sklype 2, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui J. K. Šis žemės sklypas, ieškovės nuomone, priskiriamas prie valstybės išperkamos žemės, į kurią negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisė.
Ieškovė nurodė, kad nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie tai, jog apskrities viršininkas įpareigotas išspręsti jos namų valdos formavimo klausimą, sužinojo iš 2010 m. balandžio 26 d. rašto.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Teismas nurodė, kad ieškovės keliamų reikalavimų išsprendimas tiesiogiai susijęs ir priklauso nuo reikalavimo panaikinti Sprendimo, kuriuo nuosavybės teisės atkurtos atsakovui, dalį.
Teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 21 d. nutartimi nustatė, kad ieškovė ne dėl svarbių priežasčių praleido įstatymo nustatytą terminą skundui dėl Sprendimo paduoti, termino neatnaujino ir skundą atsisakė priimti. Klausimas dėl termino praleidimo nebegali būti svarstomas nagrinėjant šią bylą, nes su tuo susijusios aplinkybės nustatytos pirmiau nurodytoje byloje ir laikytinos prejudiciniu faktu. Kadangi ieškovė praleido terminą kreiptis į teismą teisminės gynybos, teismas atmetė ieškinio reikalavimus panaikinti Sprendimo dalį, taip pat kitus reikalavimus kaip susijusius su pirmuoju. Nors ieškovė teigė, kad ginčijama dovanojimo sutartimi buvo pažeistos jos teisės, nes nebuvo suteikta pirmumo teisė įsigyti perleidžiamą sklypą, tačiau teismas nurodė, kad Žemės įstatymas nenumato pirmumo teisės dovanojimo atveju. Teismas taip pat pažymėjo, kad dovanojimo sutarties 4.3 punkte aptartas klausimas dėl šiame žemės sklype esančių ieškovės pastatų ir įrašytas atsakovo P. J. įsipareigojimas sudaryti sąlygas ieškovei naudotis pastatais.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdama su jame nurodytais motyvais.
Teismas nurodė, kad civilinėje byloje reiškiant savarankiškus reikalavimus, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai. Ieškovės reikalavimas panaikinti Sprendimą yra administracinio, o pripažinti reikalavimo teisę į žemės sklypą, nustatyti namų valdos ribas, panaikinti dovanojimo sutartį – civilinio pobūdžio, tačiau pripažinti ieškovės teisę į žemę po jos valdomais pastatais ir nustatyti namų valdos ribas galima tik panaikinus Sprendimą. Ieškovė patvirtino 1992 m. pasirašiusi sutikimą, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą būtų atkurta jos sūnui atsakovui J. K., taigi, ji žinojo apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kuris pasibaigė 1996 m. Klausimas dėl Sprendimo teisėtumo civilinėse ir administracinėse bylose ieškovės iniciatyva buvo keliamas nuo 2007 m. ir teismai konstatavo, kad terminas kreiptis į teismą dėl 1996 metais priimto Sprendimo yra praleistas. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad buvo sutarta, jog nuosavybės teisė bus atkurta vienam J. K., o jis ją vėliau padalys broliams ir motinai, tačiau to nepadarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
Ieškovės nurodytas dešimties metų ieškinio senaties terminas taikytinas tik reikalavimui panaikinti dovanojimo sutartį, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad ši sutartis pažeidžia imperatyviąsias teisės normas ar ieškovės interesus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl proceso teisės normų. Pagal CPK 8 straipsnio 1 dalį vykdydami teisingumą teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų. Ieškovės teigimu, bylos nagrinėjimo metu visi jos procesiniai dokumentai buvo nagrinėjami teisėjos I. S., iš kurios ieškovė jautė didesnį reiklumą nei kitos proceso šalys. Ieškovės manymu, teisėja, vieną kartą priėmusi jai nepalankų sprendimą dėl skundo ar pareiškimo, jau būna susiformavusi tam tikrą nepakeičiamą nuomonę visais teismui teikiamais ieškovės klausimais, todėl negali priimti priešingo sprendimo.
CPK 71 straipsnis nustato tam tikrus apribojimus dėl pakartotinio teisėjų dalyvavimo nagrinėjant bylas. Ieškovės nuomone, šio straipsnio nuostatos taikytinos ir tais atvejais, kai teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant bylą administraciniame teisme, pereina dirbti į bendrosios kompetencijos teismą. Nagrinėjamu atveju ieškovės apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo sprendimo nagrinėjo teisėja N. D. S., kuri prieš tai buvo Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja ir kaip teisėjų kolegijos narė nagrinėjo ieškovės skundą tuo pačiu klausimu šiame teisme.
Kadangi Panevėžio apygardos teismas apeliacinį skundą nagrinėjo rašytine tvarka, ieškovė neturėjo galimybės pareikšti nuomonės dėl teisėjų kolegijos sudėties.
Į bylą buvo pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma pagal ieškovės skundą, kurioje objektyviai įvertinta situacija ir pateikti pasiūlymai, tačiau teismai šio dokumento nevertino, nors tai oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią.
Dėl ieškinio senaties termino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas turi suderinti tikslus, kurių siekiama ieškiniu, t. y. pasirinkti, ar įtvirtinti stabilumą nuosavybės teisiniuose santykiuose tam, kad be pakankamo pagrindo negalėtų būti užginčytos nuosavybės teisės (taikyti senaties terminą), ar siekti teisingumo bei teisėtumo nuosavybės atkūrimo teisiniuose santykiuose. Jeigu konstatuojama, kad teisingumas nuosavybės atkūrimo santykiuose nusveria nuosavybės stabilumo siekį, tokiu atveju netgi ieškinio senaties termino praleidimas nėra kliūtis teismui išspręsti teisingo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-578/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-578/2007">3K-3-578/2007</a>).
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuosavybės teisės į žemę Jonui Kunigėliui buvo atkurtos nesant jo tinkamo prašymo, nes buvo teikti prašymai suteikti žemę asmeniniam ūkininkavimui, o 1995 m. gegužės 12 d. prašymas atsirado tik 2008 metais, kai ieškovės skundas buvo pradėtas nagrinėti Panevėžio apygardos prokuratūroje. Esant tokiai situacijai, kurios nevertino nei vienas žemesnės instancijos teismas, J. K. grąžinta jo tėvo turėta žemė, pripažinus jos grąžinimo procesą neteisėtu, atitektų laisvos valstybinės žemės fondui ir ją galėtų įsigyti ieškovė ir kiti jos sūnūs.
Be to, J. K. grąžintoje žemėje buvo ieškovei nuosavybės teise priklausančių pastatų, kurių eksploatacijai buvo būtini namų vados žemės sklypai. Šie pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. spalio 12d. nutarimo Nr. 423 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ 2.6 punktą turėjo būti pripažįstami valstybės išperkama ir negrąžintina žeme.
Teismai nagrinėjamu atveju privalėjo spręsti, kas svarbiau, ar praleistas senaties terminas, ar tai, kad šiurkščiai pažeistas nuosavybės teisių atkūrimo procesas.
Dėl neteisėtos dovanojimo sutarties. Vertindami J. K. 2009 m. rugsėjo 22 d. dovanojimo sutartį, kuria jis padovanojo 8,43 ha žemės savo advokatui P. J., teismai konstatavo, kad šiam sandoriui taikytinas CK nustatytas dešimties metų senaties terminas, kuris yra praleistas.
Pažymėtina, kad dovanojimo sutarties 3 punkte nurodoma, jog dovanotojas patvirtina, kad tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į turtą, jis neareštuotas, nėra teisminio ginčo objektas, nors tuo metu vyko teisminiai ginčai Panevėžio apygardos administraciniame teisme, taip pat skundas buvo nagrinėjamas Panevėžio apygardos prokuratūroje. Šių aplinkybių teismai nenagrinėjo konstatavę, kad dovanojimo sutarties apskundimo terminas yra pasibaigęs dėl senaties. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 31 straipsniu, J. K. prieš sudarydamas dovanojimo sutartį su P. J., privalėjo pirmumo teise pasiūlyti ieškovei įsigyti (pirkti) žemę, ir tik jai atsisakius, dovanoti kitiems asmenims.
Atsakovas P. J. su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistus.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovės kasacinis skundas negalėjo būti priimtas, nes kita Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija savo išsamia 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi atsisakė priimti analogišką ir praktiškai identišką ieškovės 2013 m. lapkričio 25 d. kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 ir 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Ši atrankos kolegijos nutartis turi prejudicinę galią dėl vėlesnės kitos atrankos kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutarties tuo pačiu klausimu. Pažymėtina, kad antroji atrankos kolegijos nutartis yra be motyvų, nors CPK 350 straipsnio 4 punkte nustatytas glaustas motyvų išdėstymas. Kadangi antroji nutartis yra priešinga pirmajai, tai motyvai turėjo būti.
Kasacinis skundas yra pasirašytas tik skundą surašiusio asmens, nors CPK 347 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo. Taigi, kasacinis skundas neatitinka įstatymo reikalavimų ir negalėjo būti priimtas. Be to, kasaciniame skunde nenurodyta, kokiais pagrindais jis yra paduodamas.
Iš gautos priimto kasacinio skundo kopijos ir jos priedų neaišku, ar yra sumokėtas reikalingas žyminis mokestis.
Dėl šių aplinkybių atsižvelgiant į CPK 356 straipsnio 6 dalį kasacinis procesas nutrauktinas.
Kasaciniame skunde nurodomi Žemės reformos įstatymo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 423 pažeidimai, tačiau teismai procesiniuose sprendimuose dėl šių teisės aktų nepasisakė, nes bylos aplinkybių iš esmės nenagrinėjo ir negalėjo nagrinėti, kadangi buvo praleistas įstatymo nustatytas terminas kreiptis teisminės gynybos ir nebuvo pagrindo jo atnaujinti. Išsamių teisinių argumentų dėl materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų šioje byloje kasaciniame skunde nėra.
Termino klausimas anksčiau iki skundžiamo teismo sprendimo ir nutarties priėmimo buvo išspręstas kitose bylose ir šie sprendimai turi prejudicinę galią.
Kasaciniame skunde yra keliami fakto, o ne teisės klausimai, kurie kasacine tvarka nenagrinėti. Atsakovo pozicija šiais klausimais išdėstyta J. K. ir P. J. raštuose, esančiuose byloje.
Kasaciniame skunde taip pat abejojama pirmosios instancijos teisme šią bylą nagrinėjusios teisėjos I. S. objektyvumu ir teigiama, kad visas bylas tarp šių šalių nagrinėja ta pati teisėja. Šie priekaištai yra nepagrįsti, nes kitoje civilinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi01LTIyOC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-5-228/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-5-228/2014">2-5-228/2014</a> ieškovė pareiškė nušalinimą šiai teisėjai, tačiau nušalinimas buvo atmestas.
CPK 71 straipsnyje nenustatyta draudimo Panevėžio apygardos teismo teisėjai N. S. dalyvauti nagrinėjant ieškovės apeliacinį skundą. Be to, ieškovė galėjo pareikšti nušalinimą nepriklausomai nuo to, kad byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 68 straipsnio 2 dalis).
Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-578/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-578/2007">3K-3-578/2007</a>, tačiau šiuo atveju teismui reikėjo spręsti ne dėl senaties termino, o dėl administracinio akto apskundimo termino, todėl bylų ratio decidendi nesutampa. Be to, šiuo atveju teismai buvo saistomi prejudicinių faktų ir aplinkybių, todėl negalėjo priimti kito sprendimo.
Kasatorė teigia, kad nuosavybės teisė į žemę atkurta pažeidžiant įstatymus, tačiau taip nėra. Skundžiamas administracinis aktas priimtas 1996 metais. Nors kasatorei visos aplinkybės buvo žinomos nuo pat 1992 m., ji tik 2010 m. kreipėsi į teismą. Jos teisės nėra pažeistos, nes ji pati nebuvo ir nėra pretendentė susigrąžinti žemę (buvo išsituokusi su buvusiu žemės savininku). Ieškovės teisės naudotis žeme, kad ji galėtų eksploatuoti jos turimus nuosavybės teise pastatus, yra garantuotos, atsakovai neprieštarauja, kad žemės sklypais ji naudotųsi nemokamo servituto teisėmis.
Kasatorė nepagrįstai teigia, kad ieškinio dalis dėl dovanojimo sutarties buvo atmesta dėl praleisto ieškinio senaties termino, nes teismai šiuos reikalavimus atmetė nustatę, kad nei įstatymai, nei kasatorės teisės sudarant sandorį nebuvo pažeisti.
Atsakovo nuomone, iš Utenos rajono apylinkės teismo išreikalautina ne tik civilinė byla, kurios sprendimas ir nutartis yra skundžiami, bet ir visos kitos bylos ir medžiaga, kuri buvo pridėta prie šios civilinės bylos nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka.
k o n s t a t u o j a :
Dėl teisėjo šališkumo
Kasaciniame skunde ieškovė abejoja Panevėžio apygardos teismo teisėjos N. D. S., kuri prieš tai buvo Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja ir nagrinėjo ieškovės skundą šiame teisme, nešališkumu ir nurodo neturėjusi galimybės pareikšti nuomonės dėl jos apeliacinį skundą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėties, nes procesas vyko rašytine tvarka.
Teisėjų kolegija tokius argumentus laiko nepagrįstais. CPK 71 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas, buvo priimtas jam dalyvaujant (1 dalis); teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą kasaciniame teisme ir pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliacinės instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas ar nutartis, kuriais byla išspręsta iš esmės, buvo priimti jam dalyvaujant apeliacinės instancijos teisme (2 dalis); teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą kasaciniame teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teisme (3 dalis). Taigi, įstatyme įsakmiai nenustatyta draudimo teisėjui, dalyvavusiam nagrinėjant susijusią bylą administraciniame teisme, dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą. Kita vertus, jeigu bylos šaliai kyla pagrįstų abejonių dėl tokio teisėjo nešališkumo ir objektyvumo, ji gali pasinaudoti CPK 66 straipsnyje nustatyta teise pareikšti teisėjui nušalinimą. Pasinaudojimas šia teise nėra ribojamas priklausomai nuo to, žodinio ar rašytinio proceso tvarka yra nagrinėjama byla, skiriasi tik šios teisės įgyvendinimo tvarka – žadiniame procese nušalinimas pareiškiamas žodžiu arba raštu, o rašytiniame – tik raštu (CPK 68 straipsnio 2 dalis).
Taigi, nepaisant to, kad ieškovės apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, ieškovė turėjo galimybę pareikšti nušalinimą į teisėjų kolegiją paskirtai teisėjai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nušalinimas turi būti motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis), o nagrinėjamu atveju ieškovė tik nurodo, kad teisėja dalyvavo nagrinėjant su ieškove susijusias bylas administraciniame ir bendrosios kompetencijos teismuose, kas, kaip jau minėta, įstatymo neuždrausta.
Dėl ieškinio senaties termino
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija 1996 metais priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jos sūnui J. K. bei žemės dovanojimo sutartį. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo skundžiamas ir administracine tvarka, tačiau skundas atmestas dėl praleisto apskundimo termino. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus nurodydamas, kad administracinio teismo sprendimas turi prejudicinę galią. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad ginčai yra civiliniai, todėl turėjo būti taikomas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai privalėjo spręsti, kas svarbiau, ar praleistas senaties terminas, ar tai, kad neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į dalį sklypo.
Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos argumentus, pabrėžia, kad sprendžiant ginčus dėl praleistų terminų bendroji taisyklė yra ta, jog sprendimai, neapskųsti per įstatymų nustatytą terminą, turi būti palikti galioti, kad būtų išsaugomas civilinių teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas, o šios taisyklės išimtys galimos tik išskirtiniais atvejais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje siekiant nustatyti pusiausvyrą tarp civilinių teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo bei nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo, yra svarbios šios aplinkybės. Pirma, byloje nustatyta, kad ieškovė 1992 m. pasirašė sutikimą, jog nuosavybės teisė į žemės sklypą būtų atkurta jos sūnui J. K., ir konstatavo, kad jai buvo žinoma apie nuosavybės teisių į jos vyro turėtą žemę atkūrimo procesą. Paaiškinimuose Panevėžio apygardos prokuratūrai ieškovė A. O. K. ir jos sūnūs A. K. ir P. K. nurodė, kad su broliu J. K. buvo sutarę, jog žemė bus atkurta jam vienam, o jis vėliau ją padalys broliams ir motinai, tačiau pažado netesėjo. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, atskleidžia, kad ieškovė, manydama, kad jos teisės yra pažeistos, turėjo realias galimybes jas ginti nepraleisdama įstatyme nustatytų terminų. Be to, bylą dėl Sprendimo panaikinimo nagrinėję administraciniai teismai nenustatė, kad terminai būtų buvę praleisti dėl svarbių priežasčių. Administracinėje byloje nusprendus, kad yra praleistas sprendimo atkurti nuosavybės teises apskundimo terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, tapatus klausimas, kaip teisingai nurodė bylą nagrinėję teismai, iš naujo nebegali būti nagrinėjamas civilinėje byloje, nes laikytinas prejudiciniu faktu (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bet kokie įsiteisėję procesiniai sprendimai administracinėje byloje gali būti peržiūrimi tik pasinaudojus proceso atnaujinimo toje byloje institutu, o ne keliant tą patį klausimą civilinėje byloje. Nepaneigdama šių nuostatų, tačiau atsižvelgdama į proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju bylos aplinkybių visuma nesudaro pagrindo netaikyti praleisto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo termino teisinių padarinių. Šioje byloje reikšmingas ne tik pats termino praleidimo faktas, bet ir tai, jog nuo Sprendimo, kurį ginčija ieškovė, priėmimo yra praėjęs labai ilgas laiko tarpas – daugiau kaip 18 metų; bylinėjimasis administraciniame teisme prokuroro, ginančio viešąjį interesą, iniciatyva buvo pradėtas 2007 metais, pati ieškovė kreipėsi į teismą 2010 metais, nors Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas institucijų sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskųsti. Teisėjų kolegijos nuomone, panaikinti prieš tiek laiko priimtą sprendimą, taip pažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo principus, būtų galima tik esant išimtinėms aplinkybėms, kai kitas ginamas gėris būtų ypatingai reikšmingas arba padarytas pažeidimas iš esmės pažeistų pamatines valstybės nuostatas. Tačiau ir tokiu atveju turėtų būti įvertinama, ar praleistas terminas nėra neprotingai ilgas. Nagrinėjamoje byloje sklypui, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, teisės aktuose nenustatyta imperatyviojo draudimo, dėl kurio jis negalėtų būti privačios nuosavybės objektu. Pagrindinis ieškovės argumentas susijęs su tuo, kad po jai priklausančiais pastatais esanti žemė priklauso atsakovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis faktas savaime nelaikytinas pažeidžiančiu ieškovės interesus. Byloje nenustatyta, kad dėl šios aplinkybės ieškovė negalėtų tinkamai naudotis jai priklausančia nuosavybe. Be to, ginčijamos dovanojimo sutarties, kuria J. K. dalį žemės sklypo perleido P. J., 4.3 punkte nustatytas atsakovo P. J. įsipareigojimas sudaryti sąlygas ieškovei naudotis jai priklausančiais pastatais.
Atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra susidariusi išskirtinė situacija, dėl kurios reikėtų paneigti bendrąją taisyklę, todėl laikytina, kad bylą nagrinėję teismai taikydami ieškinio senatį priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
Dėl dovanojimo sutarties
Kasaciniame skunde teigiama, kad dovanojimo sutarčiai ginčyti taikytinas CK nustatytas dešimties metų senaties terminas, o teismai nepagrįstai konstatavo, jog šis yra praleistas. Ieškovės nuomone, J. K., prieš sudarydamas dovanojimo sutartį su P. J., privalėjo pirmumo teise pasiūlyti jai įsigyti (pirkti) žemę, ir tik jai atsisakius galėjo dovanoti kitiems asmenims.
Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Pirma, bylą nagrinėję teismai ieškovės reikalavimą panaikinti dovanojimo sutarties dalį atmetė ne dėl to, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, o dėl to, kad neįrodyta, jog sutartis pažeidžia ieškovės interesus ar imperatyviąsias teisės normas. Antra, teismai pagrįstai konstatavo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ieškovė galėtų turėti pirmumo teisę tik tuo atveju, jei ginčo žemės sklypo dalis būtų buvusi parduota, o ne dovanota. Kaip nustatyta Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje, asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Taigi, pirmiau nurodytoje įstatymo nuostatoje yra aiškiai apibrėžta, kad ji taikoma tik pirkimo–pardavimo sutarties atveju, o nagrinėjamoje byloje ginčo sklypo dalis buvo padovanota. Be to, kaip jau buvo minėta, dovanojimo sutartimi yra nustatytas atsakovo įsipareigojimas suteikti ieškovei sąlygas naudotis jai priklausančiais pastatais, o ji neįrodė, kad, nepaisant šių nuostatų, jos teisės naudotis nuosavybės teise priklausančiais pastatais yra suvaržytos.
Šių aplinkybių visuma sudaro prielaidas išvadai, kad naikinti teismų procesinius sprendimus kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų
Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad jis negalėjo būti priimtas, nes pasirašytas tik skundą surašiusio asmens ir nematyti, ar sumokėtas reikalingas žyminis mokestis. Be to, atsakovo nuomone, nutartis dėl kasacinio skundo priėmimo turėjo būti motyvuota.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2013 m. gruodžio 31 d. nutartimi priėmė nagrinėti ieškovės A. O. K. kasacinį skundą. Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir nėra bei negali būti peržiūrėjimo kasacine tvarka objektu (CPK 350 straipsnio 4 dalis), todėl atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, kad pakartotinai paduotas kasacinis skundas pakeistas nedaug, todėl nebuvo pagrindo jį priimti, nenagrinėtini.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovės ir jos advokato A. C. atstovavimo sutartimi advokatas įgaliotas tiek pasirašyti, tiek pateikti skundą, taigi, laikytina, kad skundas pasirašytas tinkamai. Žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantys dokumentai yra byloje (T. 5, b. l. 72).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 82,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatorės A. O. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 82,46 Lt (aštuoniasdešimt du litus 46 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Egidijus Laužikas
Algis Norkūnas
