Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-296/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00597-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1;

40.2; 42.11.3; 114.4; 114.9.2; 116.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Žydrutis“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Melsta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Žydrutis“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, sandorių negaliojimą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas BUAB „Melsta“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovo ir atsakovo 2007 m. liepos 9 d. susitarimo dalį, kuria atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas dėl 105 000 Lt sumos; pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2009 m. vasario 27 d. ieškovo ir atsakovo sudarytą susitarimą, kuriuo konstatuota, kad 2009 m. vasario 28 d. ieškovas skolingas atsakovui 147 848,59 Lt, o atsakovas – 250 000 Lt paskolos, ir daroma 147 848,59 Lt užskaita; pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2009 m. birželio 1 d. ieškovo ir atsakovo sudarytą susitarimą, kuriuo konstatuota, kad 2009 m. gegužės 31 d. ieškovas skolingas atsakovui 17 185,85 Lt, o atsakovas – 102 151,41 Lt paskolos, ir daroma 17 185 Lt užskaita; priteisti iš atsakovo ieškovui 284 444,71 Lt negrąžintos paskolos ir 83 911,19 Lt palūkanų.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai su ieškovu atliko tarpusavio įskaitymus, nes atsakovas, būdamas skolininku (gavęs iš viso 820 000 Lt pagal 2005 m. balandžio 15 d. ir 2005 m. spalio 5 d. paskolos sutartis), ieškovui darbų neatliko ir paslaugų nesuteikė, todėl negalėjo atlikti įskaitymų. Atsakovas su ieškovu pagal paskolos sutartis atsiskaitė tokiu būdu: 2006 m. kovo 27 d. pavedimu sumokėjo 80 000 Lt, 2009 m. birželio 29 d. sumokėjo į ieškovo kasą 29 500 Lt; 2009 m. liepos 1 d. sumokėjo į ieškovo kasą 26 398,15 Lt; 2009 m. rugpjūčio 3 d. sumokėjo į ieškovo kasą 27 253,37 Lt. Iš viso atsakovas ieškovui grąžino 159 663 Lt paskolos. Ieškovo buhalterijoje apskaityta, kad likusią dalį paskolos - 660 337 Lt (820 000 Lt - 159 663 Lt) atsakovas grąžino suteiktomis paslaugomis, parduotomis prekėmis, atliktu nuomotų patalpų remontu, tačiau atsakovas dalies darbų, kurių vertės sumai buvo padaryti įskaitymai, faktiškai ieškovui neatliko.

Pagal atsakovo išrašytą ieškovui 2007 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą FIL Nr. 285, kurioje nurodyta, kad atsakovas suteikė parduotuvės remonto darbų paslaugų už 105 000 Lt, iš tikrųjų tuos darbus atliko ieškovas savo jėgomis, medžiagomis ir lėšomis. Tą pačią dieną, kai buvo išrašyta ši PVM sąskaita faktūra FIL Nr. 285, ieškovas ir atsakovas pasirašė susitarimą, kuriuo konstatuota, kad 2007 m. liepos 9 d. atsakovas pateikė ieškovui prekių už 455 501,90 Lt ir dalį šios sumos (350 000 Lt) užskaito kaip paskolos grąžinimą. Ieškovas nebuvo skolingas atsakovui 350 000 Lt. Iš šios sumos būtina atimti 105 000 Lt, kurie į sąskaitą nepagrįstai įtraukti ir neteisingai pripažinti kaip ieškovo skola atsakovui už parduotuvės remontą.

Pagal ieškovui atsakovo išrašytą 2009 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą FIL Nr. 493 dėl 213 539,20 Lt sumos, visus šioje sąskaitoje nurodytus darbus ieškovas atliko savo jėgomis, medžiagomis ir lėšomis. Ši sąskaita neatspindi realių darbų ir yra išrašyta tam, kad imituotų atsakovo atliktus darbus ir tuo pačiu pagrindu sumažintų gautos paskolos dydį. Iš 213 539,20 Lt sumos PVM yra 34 094,49 Lt, todėl nepagristai sumažinta atsakovo skola ieškovui pagal pirmiau nurodytą sąskaitą faktūrą yra dėl 179 444,71 Lt, todėl ši suma priteistina ieškovui iš atsakovo. Tą pačią dieną, kai buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra FIL Nr. 493, ieškovas ir atsakovas pasirašė susitarimą, kuriuo konstatuota, kad 2009 m. vasario 28 d. ieškovas skolingas atsakovui 147 848,59 Lt, o atsakovas – 250 000 Lt paskolos, todėl daroma 147 848,59 Lt užskaita. Šis susitarimas pripažintinas negaliojančiu, nes ieškovo ir atsakovo vadovai, veikdami piktavališkai, susitarę sudarė sandorį, kurio sudaryti negalėjo, nes atsakovas darbų ieškovui nebuvo atlikęs ir neturėjo reikalavimo teisių į ieškovą.

Taip pat negalioja ir 2009 m. birželio 1 d., 2009 m. liepos 1 d. susitarimais atlikti įskaitymai dėl 17 185,85 Lt ir 5 301,74 Lt, nes atsakovas ieškovui nebuvo atlikęs jokių paslaugų ir ieškovas neturėjo tokio dydžio įsiskolinimų.

Kadangi šiais susitarimais buvo nepagrįstai sumažinta atsakovo skola ieškovui, tai jis prašė negrąžintą paskolos dalį priteisti ieškovui iš atsakovo.

Ieškinyje akcentuota, kad ieškovas ir atsakovas yra tarpusavyje susiję juridiniai asmenys. Ieškovo akcininku, turinčiu 54 procentus visų ieškovo išleistų paprastųjų vardinių akcijų, nuo ieškovo įsteigimo buvo S. M., o kitu akcininku, turėjusiu 45 procentus akcijų, – S. Ž. S. M. per visą laikotarpį, įskaitant ir ginčijamų sandorių sudarymo momentą, turėjo tą patį akcijų skaičių ir kontroliavo ieškovą. Atsakovo vienintele akcininke nuo šios bendrovės įsteigimo dienos buvo S. M. sutuoktinė Z. M., kuri valdė 100 procentų atsakovo akcijų. S. M. ir Z. M. atsakovo akcijas įsigijo būdami santuokoje, todėl UAB „Žydrutis“ yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi ieškovą ir atsakovą kontroliavo tas pats fizinis asmuo - S. M., o tai įrodo, kad ieškovo kreditorių interesus pažeidusios šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 straipsnio 8 punktas). Šalys, sudarydamos ginčijamus sandorius, pažeidė CK 1.5 straipsnyje nustatytą imperatyviųjų reikalavimą elgtis sąžiningai, teisingai ir protingai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2007 m. liepos 9 d. susitarimu ieškovas ir atsakovas pripažino, jog 2007 m. liepos 9 d. atsakovas pateikė ieškovui prekių už 455 501,90 Lt, dalį šios sumos – 350 000 Lt šalys susitarė užskaityti kaip atsakovo paskolos dalies grąžinimą. Ieškovas neginčija, kad pagal 2007 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą FIL Nr. 285 ir 2007 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. FIL100001438 atsakovas pardavė ieškovui prekių, kurių bendra vertė 350 501,90 Lt. 2007 m. liepos 9 d. susitarimu už parduotas prekes, kurių įsigijimo ieškovas neginčija, buvo užskaitytas atsakovo paskolos (350 000 Lt) grąžinimas. Šiuo susitarimu nebuvo atliktas įskaitymas pagal ginčijamą 2007 m. liepos 9 d. PVM sąskaitos faktūros FIL Nr. 285 dalį, kurioje nurodyta 105 000 Lt suma už parduotuvės remontą. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 9 d. susitarimo dalį, kuriuo padarytas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas dėl 105 000 Lt, yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog parduotuvės remonto darbus už 105 000 Lt pats ieškovas atliko savo jėgomis, medžiagomis ir lėšomis. Teismo nuomone, PVM sąskaita faktūra nėra sutartis ir vertintina kaip šalių sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas, dėl kurio ieškovas reikalavimo nereiškia, todėl teismas, nesant ieškovo reikalavimo pripažinti 2007 m. liepos 9 d. PVM sąskaitos faktūros FIL Nr. 285 dalį (dėl parduotuvės remonto darbų už 105 000 Lt) neteisinga, plačiau šiuo klausimu nepasisakė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nereiškė reikalavimo pripažinti 2009 m. vasario 27 d. atsakovo išrašytos PVM sąskaitą faktūrą FIL Nr. 493, kurioje nurodytų darbų vertė yra 213 539,20 Lt ir kurių, pasak ieškovo, atsakovas neatliko, negaliojančia. Įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti apie šalių (verslo partnerių) skolų balansą pagal visas PVM sąskaitas faktūras, ieškovas nepateikė. Teismas, remdamasis ieškovo pateiktų rangos sutarčių, lokalių sąmatų, atliktų darbų aktų, atsakovo pateiktų pažymų apie objektuose atliktus darbus duomenimis bei teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymais, padarė išvadą, kad įvairiais laikotarpiais Šilalės Obelyno pagrindinėje mokykloje, Naujosios Akmenės Saulėtekio pagrindinėje mokykloje, R. P. ūkyje, R. V. ūkyje dirbo tiek UAB „Melsta“, tiek ir UAB „Žydrutis“ darbuotojai. Teismas nurodė, kad pagal atsakovo pateiktas pažymas apie 2008 metais atliktų darbų vertę atsakovas Šilalės Obelyno pagrindinėje mokykloje, Naujosios Akmenės Saulėtekio pagrindinėje mokykloje, Ryčio Piskarsko ūkyje, Raimondo Vitkausko ūkyje iš viso atliko darbų už 213 539,20 Lt, t. y. ši suma atitinka PVM sąskaitoje faktūroje FIL Nr.493 nurodytą sumą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ieškovas šalių susitarimuose nurodytomis datomis nebuvo skolingas atsakovui. 2009 m. vasario 27 d., 2009 m. birželio 1 d., 2009 m. liepos 1 d. susitarimuose nėra nurodyta, už ką ieškovas šiuose susitarimuose buvo skolingas atsakovui atitinkamai: 147 848,59 Lt, 17 185,85 Lt, 5301,74 Lt sumas, kuriomis padarytos užskaitos dėl atsakovo įsipareigojimų pagal gautą iš ieškovo paskolą. Esant tokiai aplinkybei, teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentus, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog visi užskaitymai buvo atliekami tik pagal 2009 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą FIL Nr. 493, kurioje nurodytų darbų atsakovas, pasak ieškovo, esą neatliko. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamais susitarimais daromų užskaitų sumos (147 848,59+17 185,85 +5 301,74 = 170 336,18 Lt) neatitinka 2009 m. vasario 27 d. PVM sąskaitoje faktūroje FIL Nr. 493 nurodytos sumos – 213 539,20 Lt. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl 2009 m. vasario 27 d., 2009 m. birželio 1 d., 2009 m. liepos 1 d. susitarimų negaliojimo CK 1.80, 1.81, 1.91 straipsnių pagrindais (CPK 178 straipsnis).

Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas susitarimus ginčija ne actio Pauliana pagrindu, o bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, tačiau šalių nesąžiningumą įrodinėja CK 6.67 straipsnio 8 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija. Pagal byloje esančius įrodymus teismas padarė išvadą, kad ieškovas atsakovo sąžiningumo nenuginčijo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo BUAB „Melsta“ apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu panaikino Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais UAB „Žydrutis“ Pasvalio filialo 2007 m. liepos 9 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija FIL Nr. 285 nurodytos 105 000 Lt sumos už parduotuvės remontą įskaitymą į grąžintiną paskolą (sumažinant skolą), atliktą 2007 m. liepos 9 d. uždarosios akcinės bendrovės „Melsta“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Žydrutis“ susitarimu, 2009 m. vasario 27 d. uždarosios akcinės bendrovės „Melsta“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Žydrutis“ susitarimą dėl 147 848,59 Lt įskaitymo į grąžintiną paskolą (sumažinant skolą) bei priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas neginčija, jog ieškovas iš atsakovo perpirko prekes pagal PVM sąskaitą faktūrą FIL 100001438, tačiau ieškovas ginčija 2007 m. liepos 9 d. susitarimo dalį dėl 105 000 Lt sumos, kuri nurodyta 2007 m. liepos 9 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija FIL Nr. 285, teigdamas, kad parduotuvės remonto darbus, kurių vertė 105 000 Lt, atliko pats ieškovas. Teismas sprendė, kad bendra abiejose 2007 m. liepos 9 d. PVM sąskaitose faktūrose serija FIL Nr. 285 ir serija FIL Nr. 100001438 nurodyta suma – 455 501,90 Lt (277 129,56 + 178 372,34) iš esmės sutampa su 2007 m. liepos 9 d. ir 2007 m. spalio 31 d. susitarimuose nurodytomis sumomis, kuriomis buvo sumažinta atsakovo skola ieškovui (350 000 Lt + 100 000 Lt). Dalis PVM sąskaitoje faktūroje serija FIL 100001438 ir sąskaitoje faktūroje FIL Nr. 285 nurodytų sumų (277 129,56 + 178 372,34) buvo įskaityta kaip atsakovo skolos grąžinimas ieškovui 2007 m. liepos 9 d. susitarimu, likusi dalis? 2007 m. spalio 31 d. susitarimu (kuriuo 100 000 Lt buvo sumažinta atsakovo paskola ieškovui, atitinkamai šia suma sumažintas ieškovo įsiskolinimas atsakovui už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas). Tai reiškia, kad 2007 m. spalio 31 d. susitarimu buvo atliktas įskaitymas ir likusiai daliai iš 455 501,90 Lt bendros ieškovo skolos atsakovui. Ši aplinkybė paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą apie tai, kad 105 000 Lt suma už parduotuvės remontą nebuvo įskaityta į grąžintiną paskolą (sumažinant paskolą) ieškovo ginčijamu 2007 m. liepos 9 d. susitarimu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog buvo reikalinga visiškai atkurti statinio ar jo dalies savybes, pablogėjusias dėl statinio naudojimo, arba jas iš esmės pagerinti, t. y. kad atsakovo iš ieškovo nuomojamai patalpai buvo reikalingas kapitalinis remontas. UAB „Žydrutis“ 2006 m. kovo 8 d. rašto turinys taip pat įgalina daryti išvadą, kad patalpoms buvo reikalingas ne kapitalinis remontas, bet jų pritaikymas vykdyti didmeninę ir mažmeninę prekybą statybinėmis prekėmis. Tai reiškia, kad interesą atlikti patalpų remontą turėjo būtent atsakovas, kuris siekė patalpas pritaikyti specifiniams savo veiklos poreikiams. Be to, atsakovas įsipareigojo atlikti remonto darbus savo lėšomis, o byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų įsipareigojęs šias išlaidas kokia nors forma atlyginti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad į ieškovui pateiktą PVM sąskaitą faktūrą serija FIL Nr. 285 parduotuvės remonto darbų vertė už 105 000 Lt buvo įtraukta nepagrįstai. Nustačius, kad neegzistavo ieškovo skola atsakovui dėl 105 000 Lt už parduotuvės remontą, šia suma negalėjo būti atliktas įskaitymas 2007 m. liepos 9 d. susitarimu, nes atsakovas neturėjo tokio priešpriešinio vienarūšio reikalavimo ieškovui, kurį būtų galėjęs įskaityti.

Vertindamas ginčijamą 2009 m. vasario 27 d. susitarimą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovas pagal rangos sutartis statybos darbams atlikti Šilalės r. Obelyno pagrindinėje mokykloje, Naujosios Akmenės Saulėtekio pagrindinėje mokykloje, R. P. ūkyje ir R. V. ūkyje kaip subrangovą būtų pasitelkęs atsakovą. Atsakovas, teigdamas priešingai, t. y. kad darbus jis atliko, nepateikė sutarčių, atliktų darbų aktų, kurie patvirtintų PVM sąskaitoje faktūroje serija FIL Nr. 493 nurodytų darbų realų faktinį atlikimą. Atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kurį pasirašo dvi šalys (CK 6.694 straipsnio 4 dalis). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atlikęs ir perdavęs darbų rezultatą ieškovui, o šis – juos priėmęs. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad visas atsakovo pateiktas pažymas parengė ir pasirašė tik pats atsakovas, t. y. UAB „Žydrutis“ (pažymose nurodyta, kad UAB „Žydrutis“ yra subrangovas), nė vienoje šių pažymų nėra nurodyta jų surašymo data, visos pažymos išrašytos už atliktus remonto darbus objektuose per 2008 metus, darbų nedetalizuojant. Dauguma liudytojų, davusių paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad yra dirbę tiek pas ieškovą, tiek pas atsakovą. Dėl to remtis subjektyvaus pobūdžio ir neišsamiais liudytojų parodymais, siekiant patvirtinti faktą, kuris iš dviejų juridinių asmenų atliko atitinkamų rūšių bei apimties darbus konkrečiuose statybos objektuose, teisėjų kolegijos nuomone, negalima. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad būtina pripažinti negaliojančiu 2009 m. vasario 27 d. susitarimą dėl 147 848,59 Lt užskaitos, šia suma sumažinant atsakovo skolą ieškovui.

Vertindamas ginčijamus 2009 m. birželio 1 d. ir 2009 m. liepos 1 d. susitarimus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šiais susitarimais įskaitymai atlikti ne už atsakovo neatliktus statybos rangos darbus, bet dėl mokėjimų pagal pirmiau nurodytas PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovas pateikė ieškovui už automobilinio krautuvo BOBCAT nuomą 2009 m. kovo, balandžio mėnesiais. 2006 m. balandžio 21 d. transporto priemonės nuomos sutartis patvirtina tarp ieškovo ir atsakovo egzistavusius komercinius santykius dėl automobilinio krautuvo nuomos, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais šių ginčijamų susitarimų, kuriais buvo įskaityti ieškovo įsiskolinimai (17 185,85 + 5301,74) atsakovui kaip atsakovo skolos dalies grąžinimas ieškovui.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Žydrutis“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs 2007 m. liepos 9 d. ir 2009 m. vasario 27 d. ieškovo ir atsakovo sudarytus susitarimus negaliojančiais, nenurodė šių sandorių negaliojimo teisinių pagrindų, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir 263 straipsnio 1 dalį. Be to, ieškovas neįrodinėjo sandorių negaliojimo CK 1.80, 1.81, 1.91 straipsniuose išvardytais sandorių negaliojimo pagrindais.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esantį įrodymą – UAB „Žydrutis“ 2006 m. kovo 8 d. raštą, kurio turinys aiškiai patvirtina, kad patalpoms buvo reikalingas kapitalinis remontas. Ieškovas taip pat neneigė šios būtinybės, tačiau įrodinėjo, kad remontą atliko savo lėšomis. O apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, nepagrįstai ėmėsi analizuoti patalpų kapitalinio remonto būtinumo klausimą. Kasatorius nurodo, kad, atlikusi nuomojamų patalpų kapitalinį remontą ir pagerinusi nuomojamas patalpas, UAB „Žydrutis“ įgijo teisę reikalauti, kad nuomojamų patalpų savininkas, ieškovas, UAB „Melsta“ atlygintų patalpų kapitalinio remonto išlaidas (CK 6.492 straipsnio 1 dalis, 6.501 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas pripažinti negaliojančiu 2007 m. liepos 9 d. šalių susitarimą dėl 105 000 Lt įskaitymo yra nepagrįstas.

Taip pat kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Melsta“ statybos rangos darbams atlikti būtų pasitelkusi UAB „Žydrutis“ kaip subrangovą, yra nepagrįsta, nes teismas netinkamai vertino apklaustų UAB „Žydrutis“ darbuotojų parodymus, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalį ir darydamas nepagrįstą išvadą pripažinti 2009 m. vasario 27 d. šalių susitarimą negaliojančiu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas BUAB „Melsta“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovas nurodo, kad kasaciniame skunde atsakovas neginčija teismų sprendimais nustatytos aplinkybės, kad UAB „Žydrutis“ ir UAB „Melsta“ buvo kontroliuojama tų pačių asmenų, todėl UAB „Žydrutis“ buvo suinteresuota negrąžinti paskolos UAB „Melsta“, o sudaryti iliuziją, kad suteikta paskola yra grąžinama kitais būdais, taip pat ir atliekant įskaitymus. Iš ginčijamų sandorių matyti, kad UAB „Melsta“, sudarydama ginčytinus įskaitymo sandorius, siekė išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais.

Ieškovas nurodo, kad patalpų remonto darbais buvo suinteresuota tik UAB „Žydrutis“, nes ji patalpose vykdė prekybinę veiklą, kurios atsisakė pats ieškovas. Jis neturi jokių duomenų apie tai, kad atsakovas būtų suteikęs ieškovui patalpų remonto paslaugas už 105 000 Lt. Patalpų remontą atliko pats ieškovas savo lėšomis ir jėgomis, tačiau net ir tuo atveju, jei būtų suteikęs leidimą patalpas remontuoti atsakovui, šis neturėtų teisės reikalauti atlyginti išlaidas, nes to nenumatė patalpų nuomos sutartis, atsakovas neįrodė, kad patalpoms būtų buvęs reikalingas kapitalinis remontas, o UAB „Žydrutis“ 2006 m. kovo 8 d. rašte nurodoma, kad remonto darbus atsakovas atliks savo lėšomis. Be to, patalpų pertvarkymas, pritaikant nuomininko vykdomai veiklai, savaime nereiškia patalpų pagerinimo. Atsakovas byloje visiškai neįrodinėjo pagerinimo išlaidų dydžio.

Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, jog buvo atliekami statybos subrangos darbai, o pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovas atliko šiuos darbus, rėmėsi tik liudytojų parodymais ir netyrė įrodymų viseto. Atsakovo kasaciniame skunde nurodoma 2009 m. vasario 27 d. PVM sąskaita faktūra serija FIL Nr. 493 yra ieškovo nepasirašyta, todėl neturi sutarties požymių, be to, šis dokumentas Valstybinės mokesčių inspekcijos pripažintas neatitinkančiu tikrovės. Ieškovas nurodo, kad atsakovas neatliko ieškovui statybos rangos darbų ir neturėjo reikalavimo teisės į ieškovą, todėl ir atliktas įskaitymas yra niekinis, kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.5, 1.80, 1.81 straipsniai).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo pareigos vertinti vienarūšių reikalavimų įskaitymo pagrindą

Kasacinio teismo praktika, aiškinant teisės normas, reglamentuojančias vieną iš prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą – yra gausi ir vienoda, visų pirma nurodant įskaitymui būtinas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Accuratus“ v. SIA „Aquabaltia Group Latvia“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-142/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-142/2014">3K-3-142/2014</a>). CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytos šios pagrindinės sąlygos įskaitymui atlikti: prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šie jų reikalavimai turi būti priešpriešiniai ir vienarūšiai, galiojantys, vykdytini bei apibrėžti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant nustatyti, ar vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra pagrįstas ir teisėtas, būtina analizuoti šių reikalavimų atsiradimo pagrindą, t. y. tuos prievolinius santykius, iš kurių ginčo šalis kildina savo reikalavimo teisę. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), todėl pareiga įrodyti realiai egzistuojančią reikalavimo teisę, kurios pagrindu buvo atliktas įskaitymas, taip pat CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytas įskaitymo būtinąsias sąlygas tenka įskaitymą atlikusiai, o ne ją ginčijančiai šaliai. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-494/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-494/2013">3K-3-494/2013</a>).

Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013). CK 1.71 straipsnyje nustatyta, kad sandoris gali būti sudaromas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Kai įstatymas nenumato konkrečios sandorio formos, jis laikomas sudarytu, jei iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti šį sandorį. Taigi tais atvejais, kai nėra pakankamai rašytinių įrodymų, leidžiančių nustatyti aiškiai apibrėžtą, galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę, teismas turi vertinti šalių sutartinius santykius, vadovaudamasis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje, taip pat sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškindami sutartinius santykius, kilusius ne iš rašytinės sutarties, teismai visų pirma turi nustatyti šalių tikruosius ketinimus, įvertinti visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Tebunie švara“ v. UAB „Švarus pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-229/2013), kitus šalių tarpusavio santykius, priežastis, dėl kurių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis.

Šalių susitarimas atlikti įskaitymą nesukuria šalims naujų teisių ir pareigų, o pabaigia jau egzistuojančias prievoles, todėl, ginčijant įskaitymą, visų pirma turi būti ginčijamas sandoris, kurio pagrindu viena šalis sakosi įgijusi reikalavimo teisę kitos šalies atžvilgiu. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiformavusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. UAB „SEB investicijų valdymas“, bylos Nr. 3K-3-232/2012; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, kurio pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip bylą nagrinėję teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010).

Nagrinėjamoje byloje iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas turėjo reikalavimo teisę į atsakovą, kuris buvo skolingas pagal 2005 m. balandžio 15 d. ir 2005 m. spalio 5 d. paskolos sutartis ieškovui 820 000 Lt. Ginčas kilo dėl to, ar atsakovas įgijo reikalavimo teises į ieškovą, pirma, atlikus patalpų remonto darbus, antra, atlikus statybos subrangos darbus. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais šalių susitarimus, kuriais buvo atlikti įskaitymai, tačiau iš esmės ginčijo įskaitymo pagrindą, teigdamas, kad atsakovas neturėjo jokios reikalavimo teisės, nes ginčytinų darbų neatliko arba juos atliko savo sąskaita.

Vertinant pirmojo įskaitymo pagrindą, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, nepagrįstai ėmėsi analizuoti patalpų kapitalinio remonto būtinumo klausimą. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka, nes kapitalinio remonto būtinumo klausimas yra atlikto įskaitymo pagrindas, kurį, kaip pažymėta pirmiau, turi įrodyti įskaitymą atlikusi šalis. Jei yra nustatoma, kad patalpų remontas ir (ar) remonto išlaidų dengimas yra ieškovo prievolė, tai tokiu būdu atsakovas įgyja reikalavimo teisę į ieškovą ir atsakovo pareiškimu gali būti atliktas vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Pirmosios instancijos teismas nevertino 105 000 Lt įskaitymo pagal 2007 m. liepos 9 d. šalių susitarimą teisėtumo, spręsdamas, kad šis įskaitymas nebuvo atliktas ir iš bylos duomenų nematyti, kad remonto darbus atliko ieškovas savo jėgomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas atliko ginčytiną įskaitymą, tačiau byloje nėra duomenų, kad buvo reikalingas kapitalinis patalpų remontas, o atliekant remontą, siekiant pritaikyti patalpas savo specifinėms reikmėms, tačiau nepagerinant patalpų iš esmės, nekeičiant jų vertės ir naudingumo, ieškovas neturi pareigos atlyginti atsakovo, kuris nuomojosi ieškovo patalpas, atlikto patalpų remonto išlaidas. Byloje taip pat nenustatyta, kad ieškovas būtų pats įsipareigojęs padengti atliekamo remonto išlaidas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu ir teisės normų aiškinimu. Byloje nenustatyta, kad buvo atliktas patalpų kapitalinis remontas, kad šalys susitarė dėl esminio patalpų pertvarkymo ar kad patalpos iš esmės buvo pagerintos ir jų vertė pakelta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. A. ir kt. v. R. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2012">3K-3-261/2012</a>). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neturėjo reikalavimo teisės į ieškovą, kad šis atlygintų jam priklausančių patalpų remonto išlaidas, todėl šiuo pagrindu atsakovo atliktas įskaitymas yra neteisėtas.

Vertinant kito ginčytino įskaitymo pagrindą – statybos subrangos darbus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas neatliko ginčytinų darbų, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas pagal rangos sutartis statybos darbams atlikti kaip subrangovą būtų pasitelkęs atsakovą, kad šis būtų atlikęs kokius nors darbus ir juos perdavęs ieškovui. Kasatorius, ginčydamas šią apeliacinės instancijos teismo išvadą, remiasi teismo atliktu neteisingu liudytojų parodymų vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, atsakovas įskaitymą atliko savo nuožiūra, neturėdamas jokių rašytinių įrodymų, leidžiančių teigti, kad ieškovas ir atsakovas būtų sutarę dėl tam tikrų darbų atlikimo subrangos sutarties pagrindu. Atsakovo pateiktos pažymos, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nepripažintinos tinkamu įrodymu byloje, nes jos neapibrėžia reikalavimo teisės apimties ir galiojimo, t. y. nenurodyta šių pažymų surašymo data, nedetalizuoti per 2008 m. atlikti darbai, pažymos pasirašytos tik paties atsakovo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, perkeldamas įrodinėjimo pareigą ieškovui, pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes, kaip pažymėta pirmiau, atsakovas, atlikęs įskaitymą, turi įrodyti, kokiu pagrindu jam kilo reikalavimo teisė ir ar atliktas įskaitymas atitinka CK 6.130 straipsnio 1 dalyje išvardytas sąlygas. Tik tokiu atveju ieškovui atsiranda pareiga paneigti atsakovo pateikiamus argumentus. Vertindamas liudytojų parodymus, kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. (Ž.) v. S. G., V. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-351/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-351/2013">3K-3-351/2013</a>). Nagrinėjamoje byloje dauguma liudytojų, davusių paaiškinimus teismo posėdžio metu, nurodė, kad yra dirbę tiek pas ieškovą, tiek pas atsakovą, todėl, nesant kitų įrodymų, remtis vien liudytojų subjektyviu vertinimu, kokiu pagrindu jie atliko statybos darbus – ar kaip ieškovo, ar kaip atsakovo darbuotojai, ir atitinkamai nustatyti, ar atsakovas įgijo reikalavimo teisę į ieškovą už atliktus statybos darbus, negalima. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė reikalavimo teisės į ieškovą, kad šis atlygintų neva atliktus statybos subrangos darbus, todėl atsakovo atliktas įskaitymas pagal 2009 m. vasario 27 d. susitarimą pripažintinas nepagrįstu ir neteisėtu.

Kasatorius ginčija, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė šalių 2007 m. liepos 9 d. ir 2009 m. vasario 27 d. susitarimų, kuriais atliktas įskaitymas, negaliojimo pagrindų, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą. CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-603/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-603/2008">3K-3-603/2008</a>; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Gubernija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-27/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-27/2012">3K-3-27/2012</a>; ir kt.). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, nustatydamas, kad atsakovas neįrodė turįs reikalavimo teises į ieškovą dėl atliktų patalpų remonto darbų ir statybos subrangos darbų dėl to, kad nenustatyta šalių valios sudaryti šiuos sandorius, t. y. būtinojo sandorio elemento. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas konkrečiai nenurodė teisės normos, kurios pagrindu pripažino sandorius negaliojančiais, tačiau iš visų teismo argumentų yra aišku, kad šie sandoriai, neturintys aiškiai išreikštos šalių valios, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo naikinti.

Aptartų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra pagrįstas ir paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas BUAB „Melsta“ prašo priteisti 1700 Lt bylinėjimosi išlaidas, pateikia jas pagrindžiančius dokumentus.

Kasacinis teismas patyrė 34,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Žydrutis“ (įmonės kodas 7663757) 1700 (vieną tūkstantį septynis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidas BUAB „Melsta“ (įmonės kodas 169192575) naudai.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš UAB „Žydrutis“ (įmonės kodas 7663757) 34,93 Lt (trisdešimt keturis litus 93 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas