V. A. pagal BK 178 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-366-699/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48334-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. A. ir jos gynėjo advokato Mindaugo Vasiliausko kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 18 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžiu V. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąją per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba būti užsiregistravus darbo biržoje, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš nuteistosios V. A. nukentėjusiajai L. A. priteista 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1650 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi nuteistosios V. A. apeliacinis skundas atmestas. Iš jos priteista 500 Eur nukentėjusiosios L. A. turėtų proceso išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. A. nuteista už tai, kad nuo 2013 metų tiksliau nenustatyto laiko iki 2016 m. rugsėjo 2 d. 8.00 val. darbo laiko pradžios, būdama VšĮ (duomenys neskelbtini) patalpoje Kaune, (duomenys neskelbtini), iš nukentėjusiajai L. A. priklausančios rankinėje esančios piniginės pagrobė svetimą turtą, kurio bendra vertė – 32 260 Eur; tęsdama nusikalstamą veiką, 2016 m. rugsėjo 2 d., darbo laiku nuo 8.00 val. iki 21.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, būdama VšĮ (duomenys neskelbtini) patalpoje, iš rankinėje esančios piniginės pagrobė svetimą, VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorei L. A. priklausantį turtą: būdama VšĮ (duomenys neskelbtini) patalpoje, sėdėdama ant kėdės, ant kurios buvo padėta nukentėjusiajai L. A. priklausanti rankinė, paėmė iš joje esančios piniginės 200 Eur; tęsdama nusikalstamą veiką, 2016 m. rugsėjo 7 d. apie 15.19 val., būdama VšĮ (duomenys neskelbtini) patalpoje, iš nukentėjusiajai L. A. priklausančios rankinėje esančios piniginės pagrobė svetimą turtą – 200 Eur; tęsdama nusikalstamą veiką, 2016 m. rugsėjo 15 d. apie 11.50 val., būdama VšĮ (duomenys neskelbtini) patalpoje, iš nukentėjusiajai L. A. priklausančios rankinėje esančios piniginės pagrobė svetimą turtą – 240 Eur; tęsdama nusikalstamą veiką, 2016 m. rugsėjo 19 d. apie 13.11 val., būdama VšĮ (duomenys neskelbtini) patalpoje, iš nukentėjusiajai L. A. priklausančios rankinėje esančios piniginės pagrobė svetimą turtą – 100 Eur. Tokiu būdu pagrobė nukentėjusiajai L. A. priklausantį didelės vertės svetimą turtą, kurio bendra vertė – 33 000 Eur.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistoji V. A. ir jos gynėjas advokatas M. Vasiliauskas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 18 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, jų pakankamumą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai ir neišsamiai juos ištyrė, šališkai vertino byloje esančius įrodymus, nuteistosios kaltę grindė prielaidomis, nukentėjusiosios ir liudytojų E. I. bei V. G., taip pat ir kitų nukentėjusiosios liudytojų parodymai buvo selektyviai derinami prie pareikšto kaltinimo.

2.2. Didelės vertės turto pagrobimas grįstas prielaida, motyvuotai nenurodant, kokie įrodymai patvirtina, kad V. A. pagrobė iš nukentėjusiosios L. A. 32 260 Eur laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. Teismų nepaneigti V. A. parodymai apie tai, kad ji 2016 m. rugsėjo 7 d., 2016 m. rugsėjo 15 d. ir 2016 m. rugsėjo 19 d. paėmė pinigus kaip sau priklausančio atlyginimo dalį. Teismai, neatsižvelgdami į nuteistosios parodymus, jų nevertindami, neteisingai ir nepagrįstai nustatė faktines bylos aplinkybes, motyvuotai nenurodė, kokie bylos įrodymai patvirtina nukentėjusiosios duotus parodymus, pagrindžia didelės vertės turto vagystę; nepagrįstai vadovavosi prieštaringais ir ne pagal baudžiamojo proceso įstatymą surinktais duomenimis. Taip pat nebuvo užtikrinta nuteistosios teisė teikti įrodymus, kurių ji pati negali gauti dėl Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) nuostatų. Teismai nenurodė, kodėl, grįsdami nuteistosios kaltę dėl didelės vertės turto pagrobimo, remiasi nuteistosios civiline tvarka ginčijamais vekseliais, kuriuos ši teigia išdavusi prieš savo valią. Tai lėmė netinkamą jos veikos kvalifikavimą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

2.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami procesinius sprendimus, nukrypo nuo teismų praktikos, nes apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis tik prielaida, neįvertinus įrodymų visumos ir kiekvieno įrodymo atskirai, nepagrįstai ignoruojant teisinančius įrodymus, taip pat pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Tam, kad būtų atmesti kaltinamojo parodymai, turi būti aiškiai nurodoma, kokie įrodymai juos paneigia. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), išskirtinę reikšmę suteikė nukentėjusiosios bei liudytojų parodymams. Liudytojų – nukentėjusiosios sūnaus E. I. ir šeimos draugo V. G. bei pačios nukentėjusiosios parodymai turėjo būti vertinami itin atidžiai, nes jie davė parodymus apie galimai savo padarytą nusikalstamą veiką, priverčiant V. A. pasirašyti vekselius, o L. A. apie nusikalstamą veiką pranešė tik po to, kai sužinojo, kad V. A. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl prieš ją galimai padarytos nusikalstamos veikos.

2.4. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad buvo nepagrįstai atmesti nuteistosios prašymai procese išreikalauti tam tikrus įrodymus. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių didelės vertės svetimo turto vagystę, nukentėjusiosios galimybes disponuoti didelės vertės turtu laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. Nukentėjusiosios ir liudytojų (kurie dalyvavo apkaltinant V. A. vagyste ir turi suinteresuotumą dėl darbo teisinių santykių su nukentėjusiąja, ar yra jos šeimos narys, ar šeimos draugas) parodymų nepatvirtino jokie kiti bylos įrodymai. Liudytojos A. G., E. S. parodė, kad tik iš nukentėjusiosios L. A. sužinojo apie galimos vagystės faktą, pačios niekada nėra mačiusios, kaip nuteistoji galimai vagia pinigus. Liudytoja A. G. parodė, kad jai iš nukentėjusiosios pasakojimų žinoma apie smulkių sumų vagystę. Liudytojas E. I. parodė, kokią konkrečią sumą buvo nurodžiusi L. A. Ši neatliko jokios pinigų apskaitos, tad tiksli galimai pavogtų pinigų suma negali būti nustatyta. Vekseliai, kuriais teismai rėmėsi, grįsdami didelės vertės turto pagrobimą, civiline tvarka buvo ginčijami teisme. Teismai neatsižvelgė į tai, kad V. A. iškart kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl prieš ją galimai padarytos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo, prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl L. A. veikos, nes vekselius notarų biure ji pasirašė prieš savo valią. Vekselių pasirašymas nėra pripažinimas pagrobus svetimą turtą, o nukentėjusiosios reikalavimo įvykdymas, kad ši nesikreiptų į policiją ir nepanaudotų neteisėtu būdu surinktos informacijos. Nukentėjusioji už tai, kad nebūtų kreipiamasi į ikiteisminio tyrimo instituciją ir nebūtų paviešintos neteisėtai gautos nuteistąją kompromituojančios medžiagos, pareikalavo iki kitos dienos jai sumokėti 3000 Eur. Nuteistajai pasirašius 3000 Eur vekselį, nukentėjusioji pareikalavo įsipareigoti pagal vekselius sumokėti 30 000 Eur. Teismas netyrė ir nesiaiškino vekselių pasirašymo aplinkybių, šalių valios, liudytojų E. I. ir V. G. dalyvavimo apkaltinant nuteistąją vagyste motyvų. Teismas taip pat nevertino nuteistosios veiksmų iškart po įvykio, kad ši jautėsi sugniuždyta, verkė, buvo užsisklendusi, siekė savižudybės, tai patvirtina, jog prieš savo valią prisiimtas įsipareigojimas pagal vekselius nebuvo nuteistosios valios išraiška, negali būti traktuojamas kaip prisipažinimas pavogus didelės vertės turtą. Teismai, nagrinėję civilines bylas dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, rėmėsi pirmosios instancijos teismo baudžiamosios bylos nuosprendžiu, o baudžiamoji byla išnagrinėta ir apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis būtent tais pačiais ginčijamais vekseliais, vadinasi, nuteistajai buvo užkirstos visos galimybės teisinėmis priemonėmis apginti savo pažeistas teises bei interesus. Nukentėjusioji pati parodė, kad neatliko pinigų apskaitos, tiksliai nurodyti, kokios pinigų sumos pasigesdavo, negalėjo, taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl net trejus metus nesiaiškino, kur tariamai dingsta pinigai. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojas E. I. parodė girdėjęs nukentėjusiosios priekaištus, tėvui paėmus pinigus be nukentėjusiosios žinios.

2.5. Neteisėtu būdu gauta filmuota medžiaga liudija tik apie kelis pinigų paėmimo faktus. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, be to, teismai, nebuvę aktyvūs procese vertindami įrodymus, pažeidė BPK 7 straipsnį, 44 straipsnio 5 dalį. Teismai taip pat neteisėtai, nepagrįstai bei šališkai kaltinamosios nenaudai vertino liudytojų N. A. ir I. B. parodymus, pažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatas ir nekaltumo prezumpcijos principą. Kasatoriai, cituodami kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-360/2004, teigia, kad privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu. Visais kitais atvejais (nenustačius pažeidimo) tokie duomenys tikrinami, byloje tiriami ir pripažįstami įrodymais pagal bendras taisykles. Taip pat nurodomu 2018 m. sausio 9 d. sprendimu byloje López Ribalda prieš Ispaniją Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pažymėjo, kad teisinis asmens duomenų apsaugos reglamentavimas neleidžia slapta filmuoti darbuotojų ar jų darbo vietų, net jei darbdaviai siekia užkirsti kelią galimoms vagystėms ar turi kitų teisėtų ketinimų. Teismas konstatavo, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis, nebuvo išsaugota pusiausvyra tarp darbuotojo teisės į privatumą bei darbdavio teisės į savo nuosavybės apsaugą. Tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu paisant proporcingumo. Taip pat apie vykdomą vaizdo stebėjimą būtina pranešti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai. Akcentuotina, kad nei L. A., nei VšĮ (duomenys neskelbtini) nebuvo įsiregistravę Asmens duomenų valdytojų valstybės registre asmens duomenų valdytojais, dėl to patalpos ir jose esantys darbuotojai buvo filmuojami neteisėtai. Priešingai, nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, V. A. darbo vieta buvo VšĮ (duomenys neskelbtini), todėl ji turėjo teisę būti tiek teniso kortuose, tiek ir administracinėse patalpose. Remiantis liudytojų parodymais, administracinėse patalpose turėjo teisę būti ir buvo visi VšĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojai, taigi nukentėjusioji L. A. slapta filmavo darbuotojus, pažeisdama Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 straipsnį, darbuotojų teisę į privatumą. Atsižvelgiant į tai, kad vaizdo kamera VšĮ (duomenys neskelbtini) buvo įrengta nesant pakankamo pagrindo, neįsiregistravus Asmens duomenų valdytojų valstybės registre, nesant dokumento, kuriame būtų reglamentuotas vaizdo stebėjimas, bei pasirašytinai neinformavus apie vykdomą vaizdo stebėjimą darbuotojų, darytina išvada, kad vaizdo įrašas gautas, pažeidžiant ADTAĮ nuostatas. Teismai ne tik kad neteisėtai ir nepagrįstai pripažino V. A. kalta pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, bet ir perkėlė nuteistajai nekaltumo įrodinėjimo naštą. Teismas, netenkindamas gynybos prašymo dėl duomenų apie nukentėjusiosios draudžiamąsias pajamas, metines deklaruotas pajamas išreikalavimo, apribojo nuteistosios rungimosi bei šalių lygiateisiškumo teises. Taigi 2016 m. rugsėjo 7, 15 ir 19 dienomis užfiksuoti vaizdo įrašai nepagrindžia V. A. galimai padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje. L. A. savo rankinę laikė viešai prieinamose patalpose, ten ateidavo klientai, būdavo darbuotojai, nebuvo stengtasi apsaugoti turtą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio pažeidimus.

2.6. Kasaciniame skunde teigiama, kad V. A. teigia neteisėtai iš nukentėjusiosios L. A. nepasisavinusi jos pinigų, 2016 m. rugsėjo 7, 15 ir 19 dienomis pasiėmusi nukentėjusiosios nurodytą pinigų sumą kaip savo darbo užmokesčio dalį, mokamą neapskaitytais pinigais, o kaltę dėl nuo 2013 metų iki 2016 m. rugsėjo 2 d. įvykdytų vagysčių neigia, remiantis liudytojų parodymais nenustatyta konkreti pinigų suma, nėra įrodymų, kad 33 000 Eur būtų pavogti, kad nukentėjusioji apskritai galėjo disponuoti tokia pinigų suma, veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

2.7. Priteistas neturtinės žalos dydis – 1500 Eur – neatitinka suformuotos teismų praktikos panašiose bylose (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-303-383/2014, 1A-198-200/2013), yra aiškiai per didelis. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, netinkamai taikė BPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, teismų suformuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose, visiškai neatsižvelgė į nuteistosios turtinę padėtį, galimybes atlyginti neturtinę žalą. Civilinis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dirbtinai kriminalizavo nusikalstamą veiką ir netinkamai kvalifikavo ją pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė V. Ramanauskienė prašo nuteistosios V. A. ir jos gynėjo advokato M. Vasiliausko kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokurorė nurodo:

3.1. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Teismai išnagrinėjo bylą, laikydamiesi BPK reikalavimų, teismų sprendimai pagrįsti teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir nuosprendį surašė, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nuosprendyje aprašė byloje ištirtus įrodymus, nurodė, kuriais įrodymais remiasi, nuosprendį pagrindė išsamiai byloje ištirtų įrodymų analize, paneigė nuteistosios keltą versiją dėl atlyginimų darbovietėje mokėjimo vokeliuose, analizuodamas nuteistosios, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus byloje, taip pat vertindamas situaciją gyvenimiškuoju požiūriu ir darydamas išvadą, kad nerealu ir nelogiška, kad direktorė, praktiškai niekada anksčiau neleisdavusi darbuotojams, t. y ir nuteistajai, patiems imti pinigų iš direktorės piniginės, staiga tariamai liepė V. A. pasiimti pačiai ir slapta, kad atlyginimas buvo mokamas vokeliuose, nepatvirtino nė vienas UAB (duomenys neskelbtini) kaip liudytojas apklaustas darbuotojas, iš filmuotos medžiagos taip pat matyti, kad V. A., tariamai turėdama nukentėjusiosios leidimą, apsidairė, veikė staiga, išimdama pinigus iš piniginės visada žiūri į šalis, o ne į juos, viską atlieka greitai, prieš išimdama piniginę iš rankinės imituoja kokį nors atliekamą darbą – valo puodelį, jį, vos pinigus įsidėjusi į kišenę, ima valyti toliau, kelis kartus pabandžiusi atidaryti rankinę, tačiau staiga sustojusi, akivaizdžiai laukia, kol kažkas išeis iš patalpos, taigi akivaizdu, kad tai nebuvo daryta pačios nukentėjusiosios leidimu. Nuteistoji V. A. buvo pradėta sekti ne dėl kokių nors prieš tai įvykusių nesutarimų su nukentėjusiąja, o dėl liudytojos G. U. pamatytų vagysčių, taigi nukentėjusioji neturėjo jokio suinteresuotumo apkalbėti V. A. 2016 m. rugsėjo 7, 15 ir 19 d. be leidimo, taigi neteisėtai, niekam nematant, imdama pinigus iš nukentėjusiosios rankinėje esančios piniginės, V. A. juos neteisėtai pasisavino. Nors 2016 m. rugsėjo 2 d. vagystės faktas nebuvo nufilmuotas, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti, kad būtent ir minėtą dieną 200 Eur neteisėtai pasisavino V. A., nes tai buvo pirmas kartas po to, kai nukentėjusioji sužinojo, kad V. A. vagia iš jos piniginės, būtent tą dieną, kai sužinojus apie vagystes darbe turėjo būti ir V. A., L. A. kartu su A. G. buvo kruopščiai susiskaičiavusi pinigus tam, kad tikrai įsitikintų, jog jie yra vagiami, o vėlesnių dienų įvykiai – slapta vaizdo kamera užfiksuotų V. A. vagysčių faktai – tik patvirtino liudytojos G. U. darbe jau anksčiau pastebėtas aplinkybes; joks pašalinis asmuo paimti pinigų iš direktorės rankinės negalėjo. Taip pat teismas neturėjo pagrindo netikėti ir tuo, kad per visą laikotarpį nuo 2013 m., tiksliau nenustatyto laiko, iki 2016 m. rugsėjo 19 d. V. A. iš nukentėjusiosios L. A. rankinėje esančios piniginės pavogė 33 000 Eur (t. y. nuo 2013 m. tiksliai nenustatyto laiko iki 2016 m. rugsėjo 2 d. 8.00 val. pavogė 32 260 Eur (33 000 Eur – 740 Eur (2016 m. rugsėjo 2 d. – 2016 m. rugsėjo 19 d. laikotarpiu pavogta pinigų suma): nors pati kaltinamoji to nepripažino, tačiau tiek liudytojai E. I. bei V. G., tiek nukentėjusioji L. A. parodė, kad tokio dydžio sumą (33 000 Eur) nurodė pati V. A., todėl tokia suma ir buvo užfiksuota vekseliuose; prieš V. A. galimai naudota psichinė prievarta buvo paneigta (liudytojos A. G., E. S., E. J. parodymai). V. A., pripažindama pavogtą sumą, nenorėdama, kad jos nusikalstami veiksmai būtų paviešinti, kad nebūtų kreiptasi į policiją, sutiko ir savanoriškai tai atlikdama pavogtos pinigų sumos grąžinimą įformino vekseliais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl V. A. kaltumo padarius BK 178 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką pagrindė ne prielaidomis, kaip teigia apeliantė, bet konkrečiais nuosprendyje aptartais ir išanalizuotais kaip visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl apeliantės kaltės, nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, kaip prieštaraujančius įrodymų visumai, įrodymai tirti, nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis), taip pat dėl civilinio ieškinio tenkinimo.

3.2. Proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Atsižvelgiant į imperatyvias įstatymo nuostatas dėl nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje būtino įrodymų įvertinimo, jų priimtinumo ar atmetimo motyvų išdėstymo būtinumo, teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuo tokio reguliavimo teismai nenukrypo.

4. Atsiliepimu į nuteistosios V. A. ir jos gynėjo advokato M. Vasiliausko kasacinį skundą nukentėjusioji L. A. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:

4.1. Kasacinis skundas nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai tendencingi, iškreipti, pateikti siekiant išvengti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės, o skunde nurodytas aplinkybes paneigia byloje surinkti įrodymai. Abiejų instancijų teismų išvados dėl nuteistosios V. A. kaltės įvykdžius didelės vertės svetimo turto vagystę pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, veika pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kvalifikuota tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. A. analogišką apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, dar kartą patikrino byloje surinktus duomenis ir savo nutartyje pateikė motyvuotas išvadas dėl visų esminių nuteistosios apeliacinio skundo argumentų, iš jų ir dėl civilinio ieškinio (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas dėl nuteistosios V. A. kaltumo pagrindė ne prielaidomis, kaip teigia kasatorė, o konkrečiais nuosprendyje aptartais ir detaliai išanalizuotais, teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (nukentėjusiosios, liudytojų, iš dalies pačios V. A. parodymais, vaizdo ir garso įrašų apžiūros, parodymų patikrinimo protokolais, kitais rašytiniais įrodymais), kurie buvo įvertinti ne tik atskirai, bet ir kaip visuma. Dalis V. A. ir jos gynėjo kasacinio skundo argumentų yra susiję su nesutikimu su atskiromis nustatytomis bylos aplinkybėmis, ir prašoma, atsižvelgiant į atskirus bylos duomenis, kitaip vertinti įrodymus bei tuo remiantis daryti priešingas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui išvadas, kartu nenurodant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, jie kasacine tvarka nenagrinėtini. Nukentėjusioji L. A., VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorė, nei V. A., nei bet kuriam kitam VšĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojui niekada nėra nurodžiusi pasiimti iš jos asmeninės piniginės, esančios jos rankinėje, pinigų sumą, kaip dalį atlyginimo, gaunamo už VšĮ (duomenys neskelbtini) atliktą darbą. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad įmonėje atlyginimai buvo mokami įstatymo nustatyta tvarka, iš vaizdo medžiagos matyti konkretus V. A. elgesys, atliekant nusikalstamą veiką, tai daroma slapukaujant, dairantis į šalis, paskubomis paslepiant paimtus pinigus drabužiuose. Toks nuteistosios elgesys neįprastas nuteistosios nurodytoms pinigų iš nukentėjusiosios piniginės pasiėmimo aplinkybėms. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad nuteistoji V. A. tyčia slapta pagrobė svetimą, nukentėjusiajai L. A. priklausantį, turtą.

4.2. Kasatoriai tvirtina, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių didelės vertės turto vagystę, nes nesurinkta pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių nukentėjusiosios L. A. galimybes disponuoti didelės vertės turtu, o byloje apklausti liudytojai yra nukentėjusiosios L. A. šeimos nariai, draugai ir asmenys, susiję su ja darbiniais santykiais, todėl jų parodymai nepatikimi. Atsiliepime nurodoma, kad nukentėjusiosios L. A. turtinė padėtis, taip pat su jos disponavimu VšĮ (duomenys neskelbtini) lėšomis susijusios aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad byloje nėra jokių objektyviai egzistuojančių, o ne spėjamų bei subjektyviai menamų duomenų, dėl kurių teismas turėtų pagrindą netikėti tuo, kad per visą laikotarpį nuo 2013 metų, tiksliai nenustatyto laiko, iki 2016 m. rugsėjo 19 d. V. A. iš nukentėjusiosios L. A. rankinėje esančios piniginės pavogė 33 000 Eur. Nors pati nuteistoji V. A. to nepripažįsta, tačiau tai nustatyta nukentėjusiosios L. A. ir liudytojų E. I. ir V. G. parodymais. Visos aplinkybės, susijusios su nuteistosios V. A. vekselių pasirašymu, buvo išsamiai ištirtos ir išanalizuotos kito baudžiamojo proceso, pradėto pagal V. A. pareiškimą, metu (V. A. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prieš ją vykdomo turto prievartavimo, nurodydama tokias pačias aplinkybes, kurias nurodė ir šioje byloje). Versija dėl psichinės prievartos panaudojimo, siekiant ją įbauginti ir priversti įsipareigoti pagal vekselius sumokėti 30 000 Eur, yra visiškai paneigta (liudytojų A. G., E. S., E. J. parodymais). Tai, kad teismai netikėjo nuteistosios V. A. pateikta įvykio versija ir jos paaiškinimus laikė gynybine pozicija, nereiškia, kad nuteistosios V. A. parodymai buvo vertinami nesilaikant BPK reikalavimų. Nukentėjusiosios L. A. pateikti vaizdo įrašai taip pat laikytini leistinu įrodymu. Vaizdo įrašai šioje byloje nebuvo vienintelis įrodymas, kuriuo rėmėsi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl nuteistosios V. A. kaltės, o pati kasatorė V. A. niekada neneigė, kad šiame įraše yra užfiksuota ji, neginčijo vaizdo įrašo turinio, neišreiškė abejonių dėl jo autentiškumo.

4.3. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė L. A. byloje buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; pirmosios instancijos teismas prašomą sumą smarkiai sumažino ir priteisė 1500 Eur, tokį savo sprendimą išsamiai argumentavo. Neturtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas, laikantis BPK reikalavimų, įvertintos visos šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės. Nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kad neteisėti nuteistosios V. A. veiksmai turėjo neigiamą poveikį nukentėjusiosios L. A. darbinei veiklai, psichinei sveikatai, emocinei būsenai, todėl nuo nusikalstamos veikos nukentėjusioji L. A. turi teisę į žalos, taip pat ir neturtinės, atlyginimą. Nuteistosios V. A. kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto nuteisimo yra paneigti byloje surinktais įrodymais, todėl civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, kaip to prašo kasatorė, nėra teisinio pagrindo. Teismai, pripažindami duomenis įrodymais ir juos vertindami, laikėsi BPK reikalavimų, priešingai, nei teigia kasatorė, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės. Nuteistosios V. A. veikoje yra visi BK 178 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistosios V. A. ir jos gynėjo advokato M. Vasiliausko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų, kasatorių argumentų dėl įrodymų tyrimo bei vertinimo ir BK 178 straipsnio 3 dalies taikymo

6. Kasaciniu skundu nuteistoji V. A. ir jos gynėjas prašo pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatoriai teigia, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, t. y. nepagrįstą V. A. pripažinimą kalta padarius nusikaltimą, nustatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, kasatoriai iš esmės ginčija apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, teismų atliktą įrodymų vertinimą, nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, patikrina, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-385-942/2017, 2K-305-699/2018 ir kt.).

7. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių įrodymų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje ištirtų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-10-699/2018). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas, kad pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nereiškia, kad padaryta BPK pažeidimų, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų.

9. Nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde iš esmės pakartojama tai, kas buvo nurodoma ir nuteistosios V. A. apeliaciniame skunde, kuriuo buvo prašoma panaikinti apkaltinamąjį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o nukentėjusiosios civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. A. kaltumo padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kad jų pakanka neabejotinoms išvadoms padaryti. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde nuteistoji teigė, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nevertino liudytojų parodymų patikimumo, rėmėsi prielaidomis, nepagrįstai nevertino jos parodymų kaip teisingų; nesiaiškino ir nevertino jos ir L. A. darbinių santykių, atsiskaitymo, sumokėjimo už atliktą darbą tvarkos bei L. A. galimybių disponuoti nurodyta pinigų suma; neteisingai, kaip jos kaltę patvirtinančiais įrodymais, vertino jos vyro pokalbį su L. A. bei liudytojos I. B. parodymus, nepagrįstai rėmėsi liudytojos G. U. parodymais, neteisėtu būdu gautais vaizdo įrašais ir t. t. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės; kad to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą; kad šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes; tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų reikalavimų nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrino, priimtoje nutartyje į visus nuteistosios prašymus ir esminius argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami.

10. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje konstatavo, kad, priešingai, nei nurodė apeliantė, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo visus įrodymus, nė vienam iš jų nesuteikdamas prioritetinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai pagrindžia nuteistosios V. A. kaltę. Šis teismas pasisakė, kad, įvertinęs nukentėjusiosios L. A., liudytojų G. U., A. G., E. S., E. I., V. G., E. J., I. B. parodymus, palyginęs juos su kitais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šių asmenų parodymais netikėti nėra pagrindo, nurodė tokio vertinimo motyvus; kad nuteistosios gynybos versiją pagrįstai ir motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl VšĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojų parodymų vertinimo, pažymėjo, kad tas faktas, jog liudytojai darbo santykiais susiję su nukentėjusiąja L. A., pats savaime jokios reikšmės jų parodymų patikimumui neturi. Nuteistoji V. A. taip pat dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini) su nukentėjusiąja L. A., liudytojomis G. U., E. S., palaikė draugiškus darbinius santykius. Duomenų, kad tarp šių asmenų buvo nesutarimų, konfliktinių situacijų, byloje nėra. Liudytojų asmeninis suinteresuotumas šioje byloje, siekis pakenkti nuteistajai ją apkalbant, duodant melagingus parodymus, taip pat nenustatytas. Šios aplinkybės, taip pat nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų nuoseklumas, esminių prieštaravimų juose nebuvimas, atitiktis kituose įrodymų šaltiniuose fiksuotai informacijai sudaro pakankamą pagrindą neabejoti jų patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė ir dėl to, kad nuosprendyje padaryta išvada, jog V. A. parodymų, kad pinigus iš direktorės L. A. rankinės ji pasiimdavo liepus pačiai direktorei, kad ji buvo apkaltinta vagyste siekiant nutraukti darbo santykius ir gauti turtinės naudos, kad jos prisipažinimas pavogus 33 000 Eur buvo išgautas naudojant psichinę prievartą, jokie byloje ištirti įrodymai nepatvirtina, kad V. A. gynybos versijos pagrįstai ir motyvuotai atmestos. Versija dėl psichinės prievartos naudojimo, siekiant įbauginti, priversti įsipareigoti pagal vekselius sumokėti 30 000 Eur, taip pat yra motyvuotai atmesta. Paprastieji neprotestuotini vekseliai, kuriuos V. A. pasirašė besąlygiškai įsipareigodama sumokėti L. A. atitinkamas pinigų sumas, juolab patvirtinti notaro, yra dokumentai (BPK 96 straipsnis), todėl įvertinti vadovaujantis bendraisiais įrodymų vertinimo kriterijais. Bylos nagrinėjimo metu vekseliai buvo galiojantys (tokie jie liko ir po įsigaliojusio Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo), todėl, priešingai, nei mano kasatoriai, jie galėjo būti ir buvo panaudojami šios bylos nagrinėjimo procese.

11. Apeliaciniame skunde nuteistoji teigė, kad teismo nuosprendis grindžiamas neleistinais įrodymais – vaizdo įrašais, padarytais pažeidžiant Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 straipsnio nuostatas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo nurodomas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje López Ribalda prieš Ispaniją (peticijos Nr. 1874/13) priimtas 2018 m. sausio 9 d. sprendimas. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad vaizdo stebėjimas darbo vietoje gali būti vykdomas, kai dėl darbo specifikos būtina užtikrinti asmenų, turto ar visuomenės saugumą, ir kitais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų. Atsakydamas į apeliantės argumentus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vaizdo įrašus ikiteisminio tyrimo metu pateikė nukentėjusioji L. A. kartu su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškime nukentėjusioji nurodė, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis vaizdo įrašai buvo daromi. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios pateikti vaizdo įrašai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo peržiūrėti. Nuteistoji V. A. neneigė, kad vaizdo įrašuose fiksuotas asmuo, iš rankinės traukiantis pinigus, yra ji, šių įrašų autentiškumo neginčijo. Šis teismas pažymėjęs, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) V. A. dirbo trenere, t. y. tiesioginė jos darbo vieta buvo ne registratūroje, kur buvo įmontuota vaizdo kamera, ji čia lankėsi savo iniciatyva, padarė išvadą, kad nuteistosios gynėjo minimą EŽTT praktiką (minėtą 2018 m. sausio 9 d. sprendimą) laikyti absoliučiu pagrindu pripažinti vaizdo įrašų, kaip įrodymų, neleistinumą šioje byloje negalima. Vaizdo kamera buvo įrengta siekiant patikrinti informacijos apie darbuotojos vykdomas vagystes teisingumą, kamera buvo sumontuota taip, kad būtų fiksuojama konkreti su tikrinamomis aplinkybėmis susijusi vieta (vieta, kur direktorė laikydavo savo rankinę), filmavimas buvo tęsiamas tol, kol buvo patikrintos vienos iš darbuotojų nurodytos aplinkybės dėl vagystės, informacija nebuvo paviešinta ar kitaip neteisėtai panaudota, buvo pateikta ikiteisminio tyrimo subjektams. Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas pripažino, kad vaizdo įrašai nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažinti įrodymais, atitinkančiais leistinumo reikalavimus. Be to, kaip pažymėjo teismas, vaizdo įrašai šioje byloje nebuvo vienintelis įrodymas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. A. kaltumo klausimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais, tenkinti kasatorių prašymą – panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti – nėra teisinio pagrindo. Pagal byloje nustatytas pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes V. A. baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 3 dalis pritaikytas tinkamai.

13. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios L. A. pareikštas civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteistos atlyginti neturtinės žalos dydis nustatytas nepažeidžiant nei BPK, nei CK normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo klausimus.

14. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, atmesdami nuteistosios gynėjo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, neužtikrino kaltinamosios (nuteistosios) teisės teikti įrodymus, kurių pati gauti negali dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų, o tai lėmė V. A. teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą pažeidimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistosios gynėjas pateikė teismui prašymą išreikalauti duomenis iš Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos Kauno teritorinio skyriaus apie L. A., jos sūnaus E. I. ir buvusio sutuoktinio A. I. draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2010 iki 2016 metų imtinai bei iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie L. A. 2016 m. gyventojų pajamų deklaraciją, jos sūnaus E. I. ir buvusio sutuoktinio A. I. teiktas metines pajamų deklaracijas laikotarpiu nuo 2010 iki 2016 metų imtinai. Toks prašymas buvo motyvuojamas tuo, kad dokumentai reikalingi nuteistajai siekiant pagrįsti savo teiginius, kad nukentėjusioji nedisponavo ir negalėjo disponuoti kaltinime nurodoma tariamai iš jos pavogta didele (daugiau nei 33 000 Eur) pinigų suma. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones, nutarė prašymą atmesti, motyvuodamas tuo, kad pagal kaltinimą, kuriuo remiantis buvo priimtas nuosprendis dėl V. A., byla nagrinėjama aiškinantis aplinkybes, kokiu būdu ir kokia pinigų suma dingo iš L. A. piniginės; kad aplinkybių, ar nukentėjusioji galėjo turėti nurodytą pinigų sumą ir iš kur ji gauta, neprivalo aiškintis, atsižvelgdamas ir į kaltinimo, ir į apeliacinio skundo ribas. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atmetimas pats savaime nereiškia, jog priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidžia kaltinamojo (nuteistojo) gynybos teises. Vertindamas bei spręsdamas prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Atsižvelgdama į bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoti, kad atmetant prašymą buvo suvaržytos V. A. gynybos teisės ir kad tai turėtų būti vertinama kaip neišsamus ir šališkas bylos aplinkybių ištyrimas, neturi pagrindo. Be to, pažymėtina, kad įrodinėjimas procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis.

15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų nuosprendžius nėra BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios V. A. ir jos gynėjo advokato Mindaugo Vasiliausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė