Dėl sprendimo panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-452/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.1; 30.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės, Vinco Versecko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovams A. S., A. N., V. N., A. T., Varėnos rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo; tretieji asmenys: Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos žemėtvarkos skyrius, VĮ Registrų centro Alytaus filialas, Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. V., Varėnos rajono 1-ojo notarų biuro notaras R. M., Varėnos rajono 2-ojo notarų biuro notarė L. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl to, ar ieškovei, 2008 m. sausio 11 d. dovanojimo sandorio pagrindu įgijusiai nuosavybės teisę į gyvenamojo namo 1/2 dalį, kaip bendraturtei galėjo pereiti nuosavybės teisė į šio pagrindinio daikto priklausinius, jeigu to nepažymėta sutartyje. Ieškovė nurodė, kad gyvenamojo namo priklausiniai yra trys ūkiniai pastatai (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiti statiniai (lauko tualetas), unik. Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi šalys neginčija, kad pastatai yra gyvenamojo namo priklausiniai, tai ieškovė laiko, jog visi šie pastatai nepagrįstai įregistruoti vienam bendraturčiui A. S. Remdamasi tuo, kad priklausinius ištinka pagrindinio daikto likimas, taip pat faktiniu priklausinių naudojimu bei jų funkciniu ryšiu su gyvenamuoju namu, ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į gyvenamojo namo pirmiau nurodytų priklausinių 1/2 dalį ir panaikinti tas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo ir vėliau sudarytų sandorių dalis, kuriomis paveldėta ir perleista priklausinių (įvardytų kaip kitas nekilnojamasis turtas) 1/2 dalis: 1) 2001 m. gegužės 16 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, išduoto A. T. gyvenamojo namo priklausiniams po A. T. mirties 1999 m. kovo 30 d paveldėti; 2) 2001 m. gegužės 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią A. T. pardavė A. S. gyvenamąjį namą ir kitą nekilnojamąjį turtą; 3) 2001 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2001 m. gruodžio 11 d. pastatų priėmimo–perdavimo akto, kuriais A. S. perleido A. N. gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus; 4) 2006 m. birželio 8 d. dovanojimo sutarties, kuria A. N. ir V. N. padovanojo A. S. gyvenamojo namo 1/2 dalį ir kitus ūkinius statinius; panaikinti 1/2 dalies priklausinių teisinę registraciją A. T., A. T., A. S., A. N.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas laikė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tai, jog ūkiniai pastatai yra gyvenamojo namo, kuris priklauso dviem savininkams, priklausiniai; priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Teismas vertino bylos rašytinius įrodymus – 1956–1957, 1967–1968 m. įrašus ūkinėse knygose apie tai, kad pirminė turto savininkė A. T. turėjo gyvenamąjį namą, tvartą ir kluoną (sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), o L. T. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, jog ji naudojasi 5 m ilgio gyvenamuoju namu ir tvartu bei kluonu pusiau su A. T.; šie rašytiniai įrodymai patvirtinti liudytojų O. L., V. T. parodymais. Teismui tai leido spręsti, kad kiekviena pirminė savininkė naudojosi gyvenamojo namo ir priklausinių 1/2 dalimi. Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo; dėl to, perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį, perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutarties ar įstatymo nustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnis). Taigi galima kito asmens nuosavybėn perleisti tik pagrindinį daiktą, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, turi būti aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Esant tokiam reglamentavimui, teismas padarė išvadą, kad A. T. 1970 m. rugsėjo 9 d. dovanojimo sutartimi (įsiteisėjusiu Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 1 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1-308/2005) pripažinta pirkimo–pardavimo sutartimi ir taikytos jai nustatytos taisyklės) perleido K. K. gyvenamojo namo 1/2 dalį kartu su gyvenamojo namo priklausiniais (ūkiniais pastatais ir kiemo statiniais), nes sutartyje dėl jų nebuvo padaryta įrašų ar kokių nors aptarimų. Kadangi ieškovės nuosavybės teisė į priklausinius yra išvestinė iš K. K. nuosavybės teisių apimties, tai, teismo vertinimu, ieškovė įgijo nuosavybės teisę ne tik į gyvenamojo namo 1/2 dalį, bet ir į jo priklausinius. Po L. T. mirties 1985 m. balandžio 3 d. įpėdiniai A. T. ir A. T. nesudarė kokių nors susitarimų su K. K. ar ieškove dėl visų ūkinių pastatų perdavimo jiems valdyti ar naudoti; tokių nesudaryta ir su atsakovais A. N. ir A. S.; šis nepateikė įrodymų apie teisių į visus ūkinius pastatus perėmimą, todėl teismas sprendė, kad ūkinius pastatus kaip gyvenamojo namo priklausinius nuo pirmojo sandorio 1970 m. sudarymo ištiko pagrindinio daikto likimas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą, panaikino Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priėmė naują 2011 m. kovo 10 d. sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė reikalavimą kildina iš 2008 m. sausio 11 d. dovanojimo sutarties, teisinis reikalavimo pagrindas – 1964 m CK 153 straipsnis, 2000 m. CK 4.13, 4.14, 4.19 straipsniai. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas sprendė dėl priklausinių teisinio statuso ir dėl ieškovės CK 4.47 straipsnio 1 punkto (dovanojimo sutarties) pagrindu įgyto nuosavybėn objekto; nurodė, kad K. K. 2008 m. sausio 11 d. dovanojimo sutartimi padovanojo ieškovei gyvenamojo namo 1/2 dalį (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), (žemės sklypo kadastrinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini). Dovanotojo teisė ir jo veiksmai saistomi jo nuosavybės teisės, nes pagal CK 6.465 straipsnio 1 dalį dovanojimo sutartimi viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą arba turtinę teisę kitai šalia (apdovanotajam) nuosavybės teise. Pagal CK 4.37 straipsnį savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą savo nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik teises (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Kolegija, remdamasi tuo, kad dovanojimo sutartimi ieškovei buvo perduotas nuosavybėn konkretus nekilnojamasis daiktas, t. y. gyvenamojo namo 1/2 dalis, padarė išvadą, jog pagal sutarties esmę ir siekį tai atitinka CK 4.37 straipsnio 2 dalies ir 4.14 straipsnio nuostatas, todėl ieškinio reikalavimą pripažino neteisėtu ir nepagrįstu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorė (ieškovė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. sprendimą ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo A. S. bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl CK 4.14 straipsnio netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl priklausinio teisinio likimo neatitinka CK 4.14 straipsnio; pagal kolegijos padarytą išvadą, kad jeigu sutarties objektas nurodytas tik vienas pagrindinis daiktas ir sutartyje neaptarta dėl antraeilių daiktų, išeitų, jog antraeiliai daiktai nėra sutarties objektas. Vis dėlto tokia išvada neatitinka CK 4.14 straipsnio normos ir teismų praktikos dėl šios normos aiškinimo nuostatų. CK 4.14 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad priklausinys visuomet eina paskui pagrindinį daiktą arba antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, išlyga, jeigu sutarties ar įstatymo nenumatyta kitaip, reiškia, jog tam, kad priklausinys kaip antraeilis daiktas nepereitų nuosavybėn to asmens, kuriam perėjo pagrindinis daiktas, turi būti konkrečiai aptarta sutartyje arba nustatyta įstatymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad šalių sudarytoje sutartyje aptarimo dėl antraeilių daiktų nereikėtų tik tuo atveju, jeigu specialioji įstatymo norma konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo padarytų bendrosios taisyklės išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-315/2008). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenurodė tokios specialiosios įstatymo normos.

2. Dėl CK 4.37 straipsnio 2 dalies, 4.47 straipsnio 1 punkto netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl priklausinio teisinio statuso grindė ne tik CK 4.14 straipsniu, bet ir 4.37 straipsnio 2 dalimi, tačiau 4.37 straipsnio 2 dalies norma, kad savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalį ar 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatytas teises, negali eliminuoti pagrindinio daikto ir jo priklausinio santykio, kaip tai nustatyta 4.14 straipsnyje. Atsižvelgiant į CK, 4.12, 4.13, 4.19, 4.48 straipsnių nuostatas darytina išvada, kad antraeilius daiktas ištinka pagrindinio daikto likimas. Nuosavybės teisė į ginčo pastatus kaip antraeilius daiktus atsirado CK 4.47 straipsnio 12 punkto (šiuo atveju būtų 4.14 straipsnyje nustatytas atvejis, kai antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas ir toks pagrindas neprieštarauja 4.74 straipsniui), bet ne 4.47 straipsnio 1 punkto, pagrindu; apeliacinės instancijos teismas šią normą taikė netinkamai. Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo tinkamo teisinio ir faktinio pagrindimo nebuvimo galima daryti prielaidą, kad teismo išvadai galėjo turėti įtakos ta aplinkybė, jog ginčo pastatai buvo įregistruoti atsakovo nuosavybe. Išvada būtų teisinga tuo atveju, jeigu byloje surinkti įrodymai patvirtintų, kad ginčo pastatai yra įregistruoti registre kaip savarankiški pagrindiniai daiktai, nenurodant, jog jie priklauso pagrindiniam daiktui. Tačiau šiuo atveju ginčo pastatai įregistruoti kaip priklausantys pagrindiniam daiktui ir šalys neginčija, jog pastatai yra priklausiniai. Net ir tokiu atveju, jeigu priklausinys funkciškai tarnautų keliems pagrindiniams daiktams, daikto įregistravimas tik vieno pagrindinio daikto priklausiniu negali pakeisti priklausinio paskirties ir toks registravimas gali būti nuginčytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-315/2008). Šioje byloje kasatorė ginčija antraeilių daiktų nuosavybės teisės registraciją ir jos pagrindus tik vieno bendraturčio vardu, nes K. K. pagal išduotą nuosavybės pažymėjimą priklausė ir 1/2 dalis ginčo pastatų.

3. Dėl CPK 183, 185 nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, CPK 331 straipsnio 4 dalies netinkamo įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas; taip pažeisti CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai; toks atvejis yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismo procesinio sprendimo motyvai ir argumentai turi būti aiškūs ir nuoseklūs, išvados – motyvuotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Telematics Klaipėda v. R. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-52/2008).

4. Dėl vienodos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CK 4.14 straipsnio taikymo išaiškinimų. Kasacinis teismas nuosekliai pasisako, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jo nenurodyta turto perleidimo sutartyje, kai neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, taip pat kai įregistruotas kurio nors vieno pagrindinio daikto priklausiniu, jeigu sutartyje nėra nustatyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kt, bylos Nr. 3K-3-419/2005; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-315/20080; kt.). Taikant CK 4.14 straipsnį, pirmiausia reikia nustatyti, ar daiktas yra antraeilis. Šioje byloje visi dalyvaujantys byloje asmenys sutiko su tuo, kad ginčo pastatai yra pagrindinio daikto (gyvenamojo namo) priklausiniai.

Atsakovas Varėnos rajono savivaldybė pareiškimu prisideda prie kasatorės kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas A. S. prašo kasacinį skundą atmesti. Jis nurodo, kad kasatorė analizuoja K. K. ir atsakovų buvusius santykius. Ieškinyje ji kėlė su teisine registracija susijusių neteisėtų veiksmų klausimą; nurodė apie kito asmens (K. K.) pažeidžiamas teises, kartu apie tai, kad ji su šiuo asmeniu valdo ūkinius pastatus, jais naudojasi, tačiau, atsakovo vertinimu, tai neįrodo jos teisių pažeidimo. Kasatorė įgijo nuosavybės teises į gyvenamojo namo 1/2 dalį 2008 m. sausio 11 d. dovanojimo sutartimi, kurioje aiškiai nurodyta, kad dovanojamas daiktas yra gyvenamojo namo 1/2 dalis; pagal dovanojimo sutartį kasatorei neperduota ūkinių pastatų; tai atitiko CK 4.14 straipsnį, 4.37 straipsnio 2 dalį. Taigi kasatorė reiškia reikalavimus iš dalies panaikinti sandorius, kurių šalis nebuvo, atstovauja kitų asmenų interesams, nors sandorio šalys savarankiškų reikalavimų dėl sandorių turinio nereiškė; vadinasi, sandoriai atitiko tikrąją jų valią ir todėl nėra teisinio pagrindo sandoriams iš dalies pripažinti negaliojančiais pagal asmens, kuris nebuvo sandorio šalis ir neturi teisinio suinteresuotumo, reikalavimus. Varėnos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.2-1-308/2005 buvo sprendžiama dėl K. K. teisių į gyvenamojo namo 1/2 dalį, bet ne dėl ūkinių pastatų priklausomybės; dėl šių pastatų nekilo ginčo. Iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindinis įrodymas, kuriuo galėjo būti patvirtinta nuosavybės teisė į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje J. D. v. I. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/1999; 2001 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-244/2001). Įrašų ūkinėse knygose duomenimis, L. T. nuosavybės teise priklausė gyvenamojo namo 1/2 dalis ir ūkiniai pastatai (tvartas ir kluonas) (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Po L. T. mirties 1985 m. balandžio 3 d. šie pastatai 1985 m. spalio 22 d. perėjo paveldėjimu A. T., po jo mirties 1999 m. kovo 30 d. – jo dukters A. T. nuosavybėn, kuri juos perleido A. S., šis – A. N., o jis – vėl A. S. Visi atsakovai yra sąžiningi daikto įgijėjai, todėl nekilnojamasis daiktas iš jų negali būti išreikalautas (CK 4.96 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl pagrindinio ir antraeilio daikto (priklausinio) likimo

Pagrindiniais daiktais įstatymo pripažįstami daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Antraeiliais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.12–4.13 straipsniai).

Viena iš antraeilių daiktų rūšių yra pagrindinio daikto priklausiniai. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu reiškiasi per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-315/2008; kt.).

Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui (pavyzdžiui, perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniu), kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutarties ar įstatymo nustatyta kitaip. Taigi kito asmens nuosavybėn pagal sutartį gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, jog antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, turi būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu specialioji įstatymo norma konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo padarytų bendrosios taisyklės išimtį (CK 4.14 straipsnis).

Šioje byloje nustatyta, kad 1970 m. rugsėjo 9 d. A. T. padovanojo K. K. gyvenamojo namo 1/2 dalį (duomenys neskelbtini). Tuo metu galiojo 1964 m. CK 153 straipsnis, pagal kurį priklausinį ištikdavo pagrindinio daikto likimas nepriklausomai nuo to, aptartas priklausinys sutartyje ar ne. Specialiai aptarti pagrindinio daikto priklausinio likimą buvo reikalaujama tik tuo atveju, jeigu buvo siekiama priešingo rezultato, t. y. kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas. Bylos duomenimis, K. K. jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo 1/2 dalį 2008 m. sausio 11 d. padovanojo kasatorei. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ūkiniai pastatai yra gyvenamojo namo, turinčio du skirtingus savininkus, priklausiniai. Kasaciniame skunde taip pat akcentuojama aplinkybė, kad nėra šalių ginčo, jog ūkiniai pastatai yra pagrindinio daikto priklausiniai; ginčas kilęs dėl to, ar kasatorė įgijo nuosavybės teise ūkinius pastatus kaip pagrindinio daikto priklausinius. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kasatorės nuosavybės teisė į priklausinius yra išvestinė iš K. K. nuosavybės teisių apimties, ir tai reiškė, jog ji įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo 1/2 dalį kartu su priklausiniais. Teismui pripažinus, kad ginčo pastatai buvo gyvenamojo namo priklausiniai, nuosavybės teisė į ginčo pastatus kasatorei pripažinta dėl to, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas (1964 m. CK 153 straipsnis, 2000 m. CK 4.14 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad daikto savininko teisė perduoti kitam asmeniui visą savo nuosavybės teisės objektą ar jo dalį, ar tik CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatytas teises, neeliminuoja pagrindinio daikto ir priklausinio santykio. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti kasatorei nuosavybės teisę į ginčo pastatus ne pagal CK 4.47 straipsnio 1 punktą, bet dėl to, kad priklausinius ištinka pagrindinio daikto likimas ir tai yra CK 4.47 straipsnio 12 punkte nustatytas pagrindas nuosavybės teisei įgyti. Dėl to tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo, dovanojimo sutartyse nepadaryta išlygos, kad priklausinys neparduodamas ar nedovanojamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Be to, pagal šios normos prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat tuo atveju, kai priklausinio neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Tokia pagrindinio daikto ir priklausinio teisinį statusą nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-595/2005; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-315/20080; kt.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju netinkamai aiškino ir taikė CK 4.14, 4.19 straipsnių, 4.37 straipsnio 2 dalies, 4.47 straipsnio 1 punkto nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo išaiškinimų. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Tai konstatavusi, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies netinkamo įgyvendinimo; naikinant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, šie proceso teisės pažeidimai pašalinami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir advokato atstovavimo išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys). Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme; prie prašymo pridėtas mokėjimo dokumentas, pagal kurį ieškovė J. R. sumokėjo advokatei 800 Lt už kasacinio skundo surašymą. Konstatuotina, kad šis prašymas pagrįstas pirmiau nurodytomis teisės normų nuostatomis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, prašomų priteisti išlaidų sumą patvirtina pridėtas mokėjimo dokumentas, jų dydis atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, pagal kurių 8.12 punktą už kasacinio skundo parengimą priteisiamas užmokestis, taikant 3.5 koeficientą, kurio pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (Žin., 2004, Nr. 54–1845). Dėl to ieškovei J. R. priteistina iš atsakovo A. S. 800 Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Iš atsakovo A. S. Lietuvos valstybei priteistina 175,16 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. pažymoje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. sprendimą ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą.

Priteisti J. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus litų) Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660) iš A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 175,16 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt penkis litus 16 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas

Juozas Šerkšnas