Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-403/2011

Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00597-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

34.3; 34.5; 114.3; 114.11; 128.2

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant kasatoriaus S. P. atstovui advokatui Algirdui Goštautui,

pareiškėjams R. P., G. P., L. P. ir J. P.,

pareiškėjų R. P., V. Š., G. P., L. P., J. P. atstovei advokatei Birutei Rutkauskienei,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. P. kasacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. P., V. Š., G. P., L. P., J. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims S. P., Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), ir pagal pareiškėjo S. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims R. P., V. Š., G. P., L. P., J. P., D. L. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimas buvo priimtas pradėjus jį faktiškai valdyti, nustatymo.

Pareiškėjai V. Š., R. P., G. P., L. P. ir J. P. prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad: 1) J. P. ir V. Š. priėmė tėvo B. P. palikimą faktiškai valdydami paliktą turtą; 2) po J. P. mirties jam priklausiusią senolio B. P. palikimo dalį priėmė jo vaikai R., G., L. ir J. P., faktiškai valdydami paveldimą turtą.

Pareiškėjas S. P. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po tėvo B. P. mirties jis vienas priėmė visą palikimą faktiškai jį valdydamas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškimus tenkino: nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pareiškėjai S. P., J. P. ir V. Š. po tėvo B. P. mirties 1995 m. gruodžio 24 d. palikimą priėmė pradėję faktiškai turtą valdyti, o po J. P. mirties 2007 m. birželio 2 d. palikimą tokiu pat būdu priėmė pareiškėjai R., G., L. ir J. P. Teismas nustatė, kad po B. P. mirties 1995 m. gruodžio 24 d. liko jam priklausę gyvenamasis namas, ūkio pastatai ir teisė atkurti nuosavybės teises į 8 ha žemės sklypą, esantys (duomenys neskelbtini). Mirusiojo vaikai – V. Š., J. P. ir S. P. – per įstatymų nustatytą terminą į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, tačiau priėmė palikimą faktiškai pradėdami turtą valdyti (1964 m. CK 587, 591 straipsniai). Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad J. P. ir S. P. po tėvo mirties liko gyventi tėvui priklausiusiame name, naudojosi turtu kaip savo ir pagal išgales jį prižiūrėjo. V. Š. taip pat aktyviais veiksmais išreiškė savo valią priimti tėvo palikimą: pasiėmė šeimos albumą, lankydavosi tėviškėje. Teismas pabrėžė, kad nė vienas iš pareiškėjų neneigia, jog mirusiojo B. P. palikimą pradėdami turtą faktiškai valdyti priėmė jo vaikai S. P., J. P. ir V. Š., o S. P. prieštarauja tik kitų pareiškėjų teiginiams, jog J. P. palikimo dalį priėmė jo sūnūs, nurodydamas, kad brolio palikimą priėmė jis pats. Teismas taip pat nustatė, kad 2007 m. birželio 2 d. mirusio J. P. palikimą priėmė jo sūnūs R., G., L. ir J. P., pradėdami turtą faktiškai valdyti (CK 1.5, 1.93 straipsniai). Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad šie pareiškėjai aktyviai reiškė savo valią priimti atsiradusį palikimą: lankydavosi sodyboje, pasiėmė kai kuriuos mirusio tėvo daiktus (drabužius, žvejybos batus), suremontavo lieptą į ežerą, norėjo suremontuoti apgriuvusius pastatus, tačiau ten gyvenęs S. P. jiems neleido to daryti. R. P. sumokėjo skolą už elektros energiją, savo lėšomis atliko elektros rekonstrukcijos darbus.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 14 d. nutartimi Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad S. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje, prisiekęs, pasirašęs priesaikos tekstą, sutiko, jog brolis J. P. ir sesuo V. Š. taip pat priėmė tėvo B. P. palikimą. Pareiškėjui pripažinus šį faktą, buvo atsisakyta prašymo apklausti liudytojus E. Š. ir R. Š. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažintas juridinę reikšmę turintis faktas, jog B. P. palikimą priėmė trys jos vaikai – V. Š., S. ir J. P. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja V. Š. po tėvo mirties neatsisakė tėvo turto, siekė jį paveldėti ir tai išreiškė paimdama šeimos nuotraukas, kaip paveldimą turtą. Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog po tėvo J. P. mirties jo palikimo dalį priėmė jo sūnūs. Kolegijos teigimu, šias aplinkybes patvirtina R. P. paaiškinimai, jog jis sumokėjo skolą už elektrą, sutvarkė elektros įvadą; be to, byloje nepaneigta, kad pareiškėjai po tėvo mirties suremontavo tiltą prie ežero, tvarkė aplinką. Apeliacinės instancijos teismas taip pat rėmėsi Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro notarės V. P. 2010 m. gegužės 19 d. liudijimu, kad šiame notarų biure yra užvesta J. P. turto paveldėjimo byla, o palikimą priėmė jo sūnūs.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas S. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 14 d. nutartį, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas kitų pareiškėjų pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė CPK 187 straipsnį. Ypatingojoje teisenoje nėra šalių ginčo, todėl negali būti kaip įrodymu remiamasi šalies pripažinimu. Suinteresuoto asmens pareiškimas yra tik liudijimas, o ne faktų, kurių nereikia įrodinėti, pripažinimas. Dėl to ypatingąja teisena nagrinėjamoje byloje negalima remtis CPK 187 straipsnyje įtvirtinta šalies teise pripažinti faktus ir laikyti, jog pareiškėjui nebereikia įrodyti šių faktų.

2. Teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 4, 176, 185 straipsniai), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 6.5 dalies, pagal kurią teismas negali remtis tikrovėje nebuvusių bei melagingų faktų pripažinimu. Teismai turėjo kritiškai vertinti kasatoriaus paaiškinimus, atsižvelgti į visus byloje esančius įrodymus. Byloje surinktos medžiagos nepakanka išvadoms dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal pareiškėjų pareiškimą, nes pareiškėjai savo teiginių neįrodė. Teismai neištyrė aplinkybių, turinčių reikšmės taikant CPK 444 straipsnio 1 dalį, t. y. neatskleidė bylos esmės. Be to, teismai pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalį, nes nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylos aplinkybės.

3. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, nes faktą, kad pareiškėjai priėmė palikimą aktyviai jį valdydami, nustatė atsižvelgdami į tai, jog pareiškėjai pasiėmė mirusiojo nuotraukas, drabužius, indus, knygas, liko gyventi mirusio tėvo namuose ir pan. Pagal kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką faktinis palikimo priėmimas reiškia, jog įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo savo siekį įgyti nuosavybės teisę į palikėjo turtą, todėl palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas, taip pat likimas gyventi ten pat, tokiomis pačiomis sąlygomis.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnio reikalavimus, nes priėmė pareiškėjų pateiktą Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro notaro 2010 m. gegužės 19 d. liudijimą dėl notarų biure užvestos turto paveldėjimo bylos. Toks įrodymas galėjo ir turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Be to, jis prieštarauja visų pareiškėjų teiginiams, kad į notarų biurą nebuvo kreiptasi; notarams patvirtinus, kad palikimą priėmė sūnūs, nebereikia nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto dėl palikimo priėmimo.

5. Kasatoriui iš pareiškėjų turėjo būti priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjai R. P., V. Š., G. P., L. P. ir J. P. prašo skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime pareiškėjai nurodo, kad kasaciniame skunde iš esmės keliami ne teisės taikymo, o fakto klausimai, kurie negali būti kasacinio nagrinėjimo pagrindas. Pareiškėjų nuomone, kasatorius nepagrįstai remiasi CPK 187 straipsnio pažeidimu, nes suinteresuoto asmens statusas prilygintinas bylos šalies statusui, nagrinėjama byla yra tiesiogiai susijusi su suinteresuotų asmenų teisėmis ir pareigomis. Dėl to teismai teisingai rėmėsi kasatoriaus teismo posėdyje pripažintais faktais ir pagrįstai nebereikalavo kitų įrodymų. Be to, pareiškėjai pateikė ir kitus teismų sprendimuose aprašytus ir įvertintus įrodymus, o teismo nešaukti liudytojai ketino liudyti pareiškėjų, o ne kasatoriaus nurodomas faktines aplinkybes. Teismų procesiniai sprendimai yra motyvuoti, paremti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundą atmesti, o teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Jis nurodo, kad teismai teisingai taikė teisės normas, tinkamai vertino įrodymus, todėl juridinis faktas dėl palikimo priėmimo pradėjus turtą faktiškai valdyti nustatytas teisingai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Šioje byloje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose ir bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo specifiką, aiškinimo ir taikymo klausimais.

Dėl įrodinėjimo priemonių ypatingosios teisenos bylose

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pripažindami juridinę reikšmę turintį faktą, kad mirusiojo B. P. palikimą pradėdami faktiškai turtą valdyti priėmė jo vaikai S. P., J. P. ir V. Š., rėmėsi aplinkybe, jog S. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad jo brolis J. P. ir sesuo V. Š. taip pat priėmė tėvo B. P. palikimą (CPK 187 straipsnis). Kasatorius, ginčydamas teismų procesinius sprendimus, be kitų argumentų, kasaciniame skunde nurodo, kad ypatingosios teisenos bylose negalima remtis CPK 187 straipsnyje įtvirtinta šalies teise pripažinti faktus, t. y. kasatoriaus nuomone, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose negali būti taikomas CPK 187 straipsnis.

Teisėjų kolegija atmeta šį kasatoriaus argumentą. Pagal CPK 442 straipsnio 1 punktą bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismas nagrinėja ypatingosios teisenos tvarka. Ypatingąją teiseną reglamentuoja CPK V dalies „Ypatingoji teisena“ normos. CPK 443 straipsnio, reglamentuojančio ypatingosios teisenos bylų, tarp jų ir dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, nagrinėjimo ypatybes, 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Kaip jau yra konstatavęs kasacinis teismas, ypatingajai teisenai taikomos ir bendrosios ieškinio teisenos normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-115/2010). Taigi ypatingosios teisenos bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo mutatis mutandis taikomos bendrosios CPK taisyklės su 443 straipsnyje nustatytomis išimtimis bei ypatumais, taip pat tie procesiniai ypatumai, kurie nustatyti CPK 444–448 straipsniuose. Jeigu nėra specialiosios teisės normos, reglamentuojančios tam tikrą klausimą, taikytinos bendrosios civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės, atsižvelgiant į ypatingosios teisenos esmę ir jai galiojančius principus. Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad CPK 42 straipsnio 4 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, jog pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose turi šalių teises ir pareigas, išskyrus CPK nustatytas išimtis.

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti, išsamiai reglamentuotos CPK 182 straipsnyje, pagal kurio 5 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais (CPK 187 straipsnis). Pagal CPK 187 straipsnio 1 dalį šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Šaliai pripažinus tokius faktus, teismas gali nebereikalauti kitų įrodymų ir remtis tik pripažintais faktais. Šalis faktus gali pripažinti žodžiu arba raštu bet kurioje proceso stadijoje. Žodinis faktų pripažinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir pripažinusios šalies pasirašomas, rašytinis pripažinimas gali būti išdėstytas procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, priešieškinyje, atsiliepime į ieškinį, dublike, triplike, rašytiniuose dalyvaujančio byloje asmens paaiškinimuose). Faktus, šalies pripažintus ne civilinio proceso metu (laiškuose, raštuose, garso įrašuose ir kt.), reikia įrodinėti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. Teismas faktų pripažinimą ar vėlesnį atsisakymą nuo pripažinimo teisme priima, jeigu įsitikina, kad tas pripažinimas ar atsisakymas nuo jo atitinka kitas bylos aplinkybes, ir nėra duomenų, kad jis pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimų, suklydimo ar dėl vienokių ar kitokių interesų siekiant nuslėpti tiesą (CPK 187 straipsnio 2 dalis). Melagingas faktų pripažinimas yra niekinis. Tai teismo klaidinimas. Atsisakydamas priimti šalies faktų pripažinimą teismas turi priimti motyvuotą žodinę ar rašytinę nutartį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ypatingosios teisenos esmę ir jai galiojančius principus, įvertinusi CPK įtvirtintą ypatingosios teisenos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo nagrinėjimo teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad CPK 443, 444–448 straipsniuose nėra nustatyta išimčių bei ypatumų dėl CPK 187 straipsnio nuostatų taikymo, dėl to šios kategorijos bylose teismas turi teisę taikyti CPK 187 straipsnį ir gali remtis faktų pripažinimu kaip aplinkybe, atleidžiančia kitą suinteresuotą asmenį nuo tam tikrų pripažintų aplinkybių įrodinėjimo. Atsižvelgiant į CPK 42 straipsnio 4 dalį, kasatoriaus teiginiai dėl dalyvaujančių byloje asmenų statuso bei pavadinimo ypatingosios teisenos bylose neduoda pagrindo kitokiai išvadai.

Dėl įrodymų vertinimo ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose

Kasatorius, nesutikdamas su teismų sprendimu pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad mirusiojo B. P. palikimą pradėdami faktiškai turtą valdyti priėmė jo vaikai S. P., J. P. ir V. Š., nurodo, jog teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 4, 176, 185 straipsniai), nes kritiškai nevertino kasatoriaus pareiškimo pirmosios instancijos teismo posėdyje dėl palikimo priėmimo ir nenagrinėjo visų byloje esančių įrodymų. Atsižvelgiant į tokius kasatoriaus argumentus, būtina atkreipti dėmesį į įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų turinį bei taikymo ypatumus ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose.

Pirma, aiškinant ir taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.).

Antra, teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-159/2007).

Trečia, teismas, vertindamas įrodymus, privalo atsižvelgti ir į nagrinėjamos bylos ypatumus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, jog palikimo priėmimo pradėjus faktiškai turtą valdyti esmė – aktyvūs įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal O. P. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-187/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. B. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-487/2010; kt.). Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į pavel­dimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. B. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-487/2010). Be to, paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje palikimo priėmimu paprastai nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. K. v. B. L., T. K., bylos Nr. 3K-3-247/2006). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nukrypo nuo šių įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių bei principų, neatsižvelgė į ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamų bylų specifiką ir bylų dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo ypatumus. Iš apskųstų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai, spręsdami dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl B. P. palikimo priėmimo nustatymo, rėmėsi kasatoriaus ir kitų pareiškėjų paaiškinimais ir, atsižvelgdami į kasatoriaus teiginius dėl jo tėvo palikimo priėmimo, nebekvietė ir neapklausė pareiškėjų nurodytų liudytojų, netyrė kitų byloje esančių įrodymų, leidžiančių spręsti dėl palikimo priėmimo pradėjus turtą faktiškai valdyti. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip buvo nurodyta pirmiau, palikimo priėmimo pradėjus faktiškai turtą valdyti faktas gali būti nustatomas atsižvelgiant į aktyvius įpėdinio veiksmus, vertinant visą bylos medžiagą, o teismas ypatingosios teisenos bylose turi būti aktyvus ir siekti nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Tokiomis aplinkybėmis vien vieno iš suinteresuotų asmenų – kasatoriaus – išsakytas fakto pripažinimas ir kitų pareiškėjų paaiškinimai nėra pakankami, kad būtų galima konstatuoti juridinę reikšmę turintį faktą. Be to, pažymėtina, kad šalies tam tikro fakto pripažinimas nėra teismui privalomas; teismas gali pripažinti atitinkamą faktą nustatytu tik įsitikinęs, jog šalies fakto pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra jos pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą (CPK 187 straipsnio 2 dalis). Taigi, net ir esant suinteresuoto asmens faktų pripažinimui, teismas ypatingosios teisenos bylose turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius skunde teisingai nurodo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, nevertino ir netyrė visos byloje pateiktos medžiagos, nevertino įrodymų viseto, nepareikalavo šalių pateikti reikšmingas aplinkybes galinčius patvirtinti duomenis, nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojus, t. y. taip pat pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalį, nes nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylos aplinkybės. Tai galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui. Nustatytas netinkamas proceso teisės normų taikymas yra esminis, susijęs su bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu ir galimų naujų įrodymų surinkimu, negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

Dėl sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti

Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. Z. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-390/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal B. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-273/2011; kt.).

Šios bylos kontekste toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta aplinkybė, jog notarų biure yra užvesta J. P. turto paveldėjimo byla ir palikimą priėmė jo sūnūs, būtų pagrindas pripažinti, kad pareiškėjai R., G., L. ir J. P. gali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentą, patvirtinantį jų prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl jų tėvo palikimo priėmimo. Pasitvirtinus šiai aplinkybei, turėtų būti pripažinta, kad klausimas dėl šio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, kaip įrodymą priėmęs Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro notaro 2010 m. gegužės 19 d. liudijimą, šios aplinkybės neįvertino CPK 444 ir 445 straipsnių aspektu bei neatsižvelgė į tai, kokią reikšmę nagrinėjamai bylai turėtų tinkamai notarų biure užvesta paveldėjimo byla.

Be to, iš apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo matyti, kad teismas šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės iš esmės netyrė: nevertino pateikto Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro notaro 2010 m. gegužės 19 d. liudijimo tinkamumo, išdavimo aplinkybių, t. y. netyrė, ar po J. P. mirties atsiradęs palikimas buvo priimtas CK 5.50 straipsnyje įtvirtinta tvarka per tris mėnesius kreipiantis į notarą. Teismas neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų prieštaringumą – nevertino šio įrodymo ir pareiškėjų teiginių, kad po J. P. mirties tinkamai nebuvo kreiptasi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, santykio. Taigi teismas aplinkybę dėl paveldėjimo bylos notarų biure užvedimo vertino pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo taisykles. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi aspektu pasisakydamas dėl apeliacinės instancijos teismo teiginių, kad notarų biure yra užvesta J. P. turto paveldėjimo byla ir palikimą priėmė jo sūnūs, kasacinis teismas konstatuoja, jog ši faktinė aplinkybė turėjo būti nagrinėjimo byloje dalykas, tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas, pažeisdamas CPK 443 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus teismo aktyvumo šios kategorijos bylose reikalavimus, šios aplinkybės netyrė, t. y. nesiėmė visų būtinų priemonių reikšmingoms bylos aplinkybėms visapusiškai ištirti.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), neatsižvelgė į bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo specifiką bei ypatybes, todėl nenustatė CPK 445 straipsniui taikyti reikšmingų aplinkybių. Kadangi dėl teismo padarytų klaidų reikia išaiškinti ir nustatyti nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos, tai byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Nagrinėjat bylą iš naujo būtina išsiaiškinti, ar nėra pagrindo spręsti, jog po J. P. mirties palikimas buvo priimtas CK 5.50 straipsnyje nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos padavus notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą.

Dėl byloje dalyvaujančių asmenų

Pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, turi nurodyti visus tuo juridinę reikšmę turinčiu faktu suinteresuotus asmenis. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši teismo pareiga kartu reiškia pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis. Taigi jeigu paaiškėja, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas savo iniciatyva šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį (CPK 443 straipsnio 3 dalis). Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi būti nagrinėjamos įtraukus į jas visus suinteresuotus asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos mėn. 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. R. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-430/2006; 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-159/2007). CPK 443 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų, kad palikimą priėmė pareiškėjai, nustatymo. Fakto, kad pareiškėjai priėmė palikimą, nustatymas lemtų jų teisę įgyti palikimą, t. y. paveldėti mirusiojo turtą (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Paveldėjimas – tai mirusiojo fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Paveldėjimo teisė reiškia atitinkamų institucijų pareigą netrukdyti paveldėtojams ir leisti jiems laisvai įgyvendinti šią teisę. Teisė į paveldėjimą įgyvendinama priimant palikimą arba jo atsisakant. Kai palikimas yra priimamas, paveldėjimo santykiai plėtojasi toliau, kol nebus išspręstas paveldėto turto likimas ir nebus įformintos paveldėtojo teisės; jeigu paveldėtojas atsisako nuo palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, teismų praktikoje, paveldėjimo teisės doktrinoje pripažįstama, kad jis į paveldėjimo santykius neįstojo arba iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006; 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-523/2007). Kitų asmenų teisė paveldėti gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu įpėdiniai, kurių teisė paveldėti atsiranda palikėjo mirties dieną, palikimo nepriima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. Panevėžio miesto 1–ojo notarų biuro notaras, bylos Nr. 3K-3-162/2008).

Tai reikšminga nagrinėjamoje byloje, nes pagal CK 5.2 straipsnio 3 dalį, neatsiradus įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienam įpėdiniui nepriėmus palikimo, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Taigi teismams nustačius nagrinėjamoje byloje prašomus nustatyti juridinius faktus dėl palikimo priėmimo pareiškėjams pradėjus paveldimą turtą faktiškai valdyti, šio turto negalėtų paveldėti kiti įstatyme nustatyti asmenys, t. y. valstybė. Ir priešingai, tuo atveju, jei pareiškėjų prašomi nustatyti palikimo priėmimo faktai nebūtų nustatyti, kiltų klausimas dėl valstybės, kaip mirusiųjų turto paveldėtojos, teisių ir pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintas Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisykles valstybės paveldėtą turtą turi apskaityti atitinkama mokesčių inspekcija (pagal turto buvimo vietą), į šios bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu turėjo būti įtraukta mokesčių inspekcija. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme mokesčių inspekcija dalyvauti byloje suinteresuotu asmeniu nebuvo įtraukta. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė į tai dėmesio. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad byla buvo išnagrinėta neįtraukus dalyvauti asmens, kurio teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos teismų procesiniai sprendimai. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, yra pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, ir toks pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikinamas. Šio proceso teisės normos pažeidimo apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Švenčionių rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Antanas Simniškis