Civilinė byla Nr. 3K-3-316/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03046-2010-1 Procesinio sprendimo kategorija 73.2.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilsotos metalas“ ir atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančio per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilsotos metalas“ ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančiam per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos ir netesybų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl draudimo sutartyje nustatytos pareigos per nurodytą terminą pateikti informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio apyvartą, apdraustą pagal sutarties sąlygas, nevykdymo padarinių teisinio kvalifikavimo ir draudimo įmokos dalies nesumokėjimo įtakos draudimo apsaugos galiojimui.
Ieškovas BUAB „Vilsotos metalas“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančio per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą (toliau – atsakovas), 158 471,11 Lt draudimo išmoką, 4011,71 Lt palūkanų ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 1 d. su atsakovu sudarė Globalliance prekinio kredito draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuria apdraudė ieškovo (draudėjo) pirkėjų neapmokėtas skolas, kai neatsiskaitymo tiesioginė ir vienintelė priežastis yra pirkėjo komercinė rizika, atsiradusi dėl finansinių sunkumų; sutartis papildyta 2008 m. birželio 28 d. ir pratęsta iki 2009 m. birželio 30 d. Draudimo sutartimi šalys susitarė, kad draudimo apsauga įsigalioja nuo atsakovo sprendimo suteikti kredito limitą datos, pranešime dėl kredito limito konkrečiam pirkėjui suteikimo nustatytomis sąlygomis. Atsakovas suteikė draudimo apsaugą pirkėjų UAB „Aganta“, UAB „Alstama“, UAB „Betono dangos“, UAB „Domus group“, UAB „Kaupasta“, UAB „Linersta“, UAB „Metalmeda“, UAB „Ribenos prekyba“, UAB „Skalos statyba“, UAB „Statybos ir projektavimo centras“, UAB „Vigysta“, UAB „Fortesta invest“ skoloms. Ieškovas teigia, kad 2008 m. rugsėjo 1 d.–2009 m. sausio 28 d. pranešimais informavo atsakovą apie pirkėjų UAB „Domus group“, UAB „Gargždų statyba“, UAB „Kaupasta“, UAB „Linersta“, UAB „Ribenos prekyba“, UAB „Skalos statyba“, UAB „Statybos ir projektavimo centras“, UAB „Vigysta“ uždelstas skolas. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009 m. gegužės 7 d., ieškovui iškelta bankroto byla, 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtinti ieškovo kreditorių reikalavimai, tarp jų ir atsakovo reikalavimas dėl 4500 Lt nesumokėtos draudimo įmokos.
Atsakovo 2010 m. kovo 15 d. įvykių, kurie gali būti pripažinti draudžiamaisiais įvykiais, tyrimo aktu ir sprendimu dėl draudimo išmokų Nr. 50-01/01089 visos ieškovo pranešime nurodytos skolos pripažintos nedraustais nuostoliais (nedraudžiamaisiais įvykiais), nurodant, kad draudimo išmokos dėl šių pirkėjų nebus mokamos, remiantis Mokėjimų modulio GAC / F3.04 1 punktu, Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 (toliau – Taisyklės) 9.3 ir 3.2 punktais ir Draudimo įstatymo 80 straipsnio 2 dalimi. Tokį sprendimą atsakovas grindė tuo, kad draudėjas nepateikė duomenų apie 2008 m. trečio–ketvirto ir 2009 m. pirmo–antro ketvirčių apyvartą, kaip to reikalaujama Mokėjimų modulio GAC / F3.04 1 punkte, nors 2010 m. sausio 27 d. priminimu ir 2010 m. vasario 20 d. elektroniniu paštu buvo informuotas dėl apyvartos ataskaitų nepateikimo ir to padarinių, 2009 m. gegužės 7 d. ir 2009 m. liepos 29 d. jam pranešta apie nesumokėtą draudimo įmoką bei to padarinius. Ieškovo teigimu, atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką nepagrįstas, nes šis neįrodė, kad ieškovas nepateikė apyvartos ataskaitų, o jų pateikimas ar nepateikimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui. Kadangi iškėlus bankroto bylą ieškovo pareiga sumokėti 4500 Lt draudimo įmoką pasibaigė (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3–4 punktai), atsakovo kreditoriaus reikalavimas dėl šios sumos patvirtintas bankroto byloje, ieškovas sumokėjo draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d., tai, ieškovo įsitikinimu, draudimo apsauga pardavimams, įvykdytiems šiuo laikotarpiu, galiojo, o atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką vadovaujantis Taisyklių 9.1 punktu (nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies per 15 dienų nuo registruoto priminimo gavimo dienos, draudimo apsauga visoms skoloms sustabdoma) nepagrįstas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Nurodęs, kad draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas turi būti vertinamas draudimo sutartyje nustatytos draudimo apsaugos aspektu, teismas pažymėjo, jog šalių sudaryta Draudimo sutartis yra didelės draudimo rizikos sutartis, kurioje sutarties šalių abipusis pasitikėjimas yra itin svarbus, o tikslus sutarties vykdymas turi esminę reikšmę šalims siekiant abipusės naudos, derinant teises ir pareigas bei siekiant jų pusiausvyros, todėl šios rūšies sutarčių sąlygų pažeidimas turi būti vertinamas griežtai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Draudimo įstatyme nustatyta, jog draudimo sutarties sąlygos turi pirmumą prieš įstatymo penktojo skyriaus pirmojo–trečiojo skirsnio normas, reglamentuojančias draudimo taisyklių turinį, informacijos draudėjui pateikimą, draudimo išmokos mokėjimo tvarką, draudiko atleidimo nuo pareigos mokėti draudimo išmokas pagrindus, juos siejant su draudėjo veiksmais, pasireiškiančiais neatsargumu ir kt. (Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis).
Teismas konstatavo, kad Mokėjimų modulio GAC / F3.04 1 punkte nustatyta įsakmi pareiga draudėjui pateikti apyvartos ataskaitas, kurių nepateikus po draudiko raštiško priminimo, nustoja galioti draudimo apsauga nedeklaruotoms skoloms. Pripažinęs, kad ieškovas turi pareigą įrodyti, jog atsakovui pateikė informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio (nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d.) apyvartas (CPK 178 straipsnis), teismas nustatė, kad su ieškiniu ieškovas pateikė parduodamos produkcijos arba paslaugų ketvirtines ataskaitas už 2008 m. trečią–2009 m. pirmą ketvirtį, tačiau nepridėjo įrodymų, patvirtinančių jog šie duomenys buvo pateikti atsakovui Draudimo sutartyje nurodyta tvarka; teismas pabrėžė, kad prie ieškinio pridėtos apyvartos ataskaitos nepasirašytos atsakingų asmenų, nėra nurodyta jų parengimo data, kontaktiniai duomenys. Teismas laikė atsakovo įrodytu, kad šis keturis kartus raštu priminė ieškovui jo pareigą pateikti apyvartos ataskaitas, nustatė terminą tai padaryti, išaiškino tokios pareigos nevykdymo padarinius. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl tinkamo pareigų vykdymo, neįrodė, jog jis nėra atsakingas už įsipareigojimų nevykdymą ir tai neturėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ar jo dydžiui (CPK 178 straipsnis). Kadangi Taisyklių 3.2 ir 9.3 punktų nuostatos atleidžia draudiką nuo įsipareigojimo mokėti draudimo išmoką, jeigu draudėjas neįvykdo savo sutartinių įsipareigojimų pagal Draudimo sutartį, tai, atsižvelgdamas į Draudimo sutarties tikslą, objektą, draudimo rizikos laipsnį įtvirtinančias Draudimo sutarties sąlygas ir iš jų kylančių pareigų prigimtį, teismas konstatavo, kad atsakovas, nustatęs ieškovo įsipareigojimų nevykdymo apimtį ir priežastis, remdamasis Taisyklių 9.3 punktu, teisėtai ir pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo BUAB „Vilsotos metalas“ apeliacinį skundą, 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimą, patenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovui BUAB „Vilsotos metalas“ iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančio per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, 70 599,41 Lt draudimo išmoką ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija nurodė, kad Draudimo sutartyje ne tik nustatyti įpareigojimai ieškovui pateikti atsakovui ataskaitinio laikotarpio apyvartos ataskaitas, tačiau tai pat įtvirtinta atsakovo pareiga raštu pranešti ieškovui apie tai, jog šis nustatytu terminu ataskaitų nepateikė. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog iki bankroto bylos iškėlimo pranešė ieškovui apie tai, kad šis nėra pateikęs apyvartos ataskaitų ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu faktą, jog ieškovui nepriminė apie ataskaitų nepateikimą lauku, atsakovas pripažino. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovui palankus Draudimo sutarties aiškinimas, jog ieškovas nepateikė apyvartos ataskaitų, todėl draudimo apsauga nustojo galioti, reikštų, kad atsakovas neturėjo pareigos pranešti ieškovui apie ataskaitų nepateikimą, o tai prieštarautų Draudimo sutarties sąlygoms ir sąžiningo sutarčių vykdymo principui (CK 6.158 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad visos pirkėjų skolos, už kurias ieškovas prašo sumokėti draudimo išmokas, atsirado iki ieškovo bankroto bylos iškėlimo ir apie jas atsakovui pranešta, ieškovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. mokėjo atsakovui Draudimo sutartyje nustatytas įmokas, atsakovas nė karto nepriminė ieškovui apie ataskaitų nepateikimą, nors pagal sutarties sąlygas tokią pareigą turėjo, o iki 2009 m. balandžio 1 d. buvo praėję trys ataskaitiniai laikotarpiai, per kuriuos ieškovas turėjo pateikti apyvartos ataskaitas; atsakovas paprašė pateikti apyvartos ataskaitas tik 2009 m. gegužės 7 d., negavęs paskutinės draudimo įmokos. Nurodžiusi, kad apyvartos ataskaitos atsakovui buvo reikšmingos skaičiuojant draudimo įmokos dydį, teisėjų kolegija nustatė, jog pagal teismui pateiktas ataskaitas ieškovo apyvarta neviršijo 6 000 000 Lt, todėl, remiantis Draudimo sutarties sąlygomis, draudimo įmoka neturėjo didėti. Pažymėjusi, kad Draudimo sutartimi apdraustos ieškovo pirkėjų neapmokėtos skolos, teisėjų kolegija sprendė, jog pirkėjų skolos neatsirado dėl tos priežasties, kad ieškovas nepateikė apyvartos ataskaitų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, kad atsakovas, ieškovui po kiekvieno ataskaitinio laikotarpio per 15 dienų nepateikus apyvartos ataskaitų, nepriminė jam apie tai, nors pagal sutarties sąlygas turėjo tą padaryti, per visus ataskaitinius laikotarpius ieškovo apyvarta nebuvo viršyta tiek, jog atsakovui atsirastų teisė didinti draudimo įmokas, ir į Draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, pobūdį, konstatavo, kad atsakovas (draudikas) prisiimtos rizikos negalėjo atsisakyti, nes pats tinkamai nevykdė sutarties. Draudimo sutarties (Mokėjimo modulio GAC / F3.04 1 punkto) sąlygų aiškinimas vien atsakovo naudai, pripažįstant, kad ieškovo pirkėjų skolos prarado draudimo apsaugą, neatsižvelgiant į tai, jog atsakovui draudimo rizika dėl ataskaitų nepateikimo realiai nepadidėjo ir jis neįgijo teisės didinti draudimo įmokas, pats atsakovas netinkamai vykdė sutartį, teisėjų kolegijos vertinimu, lemtų vienpusišką atsakovo naudą, todėl kolegija sprendė, kad ieškovo pirkėjų skolos, už kurias prašoma išmokėti draudimo išmoką, draudimo apsaugos dėl apyvartos ataskaitų nepateikimo, neprarado. Kadangi visos ieškovo pirkėjų skolos atsirado iki pranešimo apie draudimo apsaugos sustabdymą, tai teisėjų kolegija pripažino, kad Draudimo įstatymo 80 straipsnio 2 dalies nuostatos šalių ginčui netaikytinos. Teisėjų kolegija nustatė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti draudimo apsaugą negaliojančia dėl to, jog atsakovo 2009 m. liepos 29 d. pranešime nustatytu terminu (per penkiolika dienų) nebuvo sumokėta draudimo įmoka, nes tiek draudimo išmokų mokėjimo vykdymas, tiek draudimo apsauga sustabdyta, kai ieškovui jau buvo iškelta bankroto byla, kurios nagrinėjimo metu visos finansinės prievolės yra vykdomos Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybes, kad dėl apyvartos ataskaitų nepateikimo atsakovas žalos nepatyrė, pats atsakovas netinkamai vykdė Draudimo sutarties sąlygas dėl apyvartos ataskaitų, ieškovas mokėjo draudimo įmokas, o paskutinės įmokos laiku nesumokėjo ne dėl vengimo įvykdyti prievolę, bet dėl nemokumo, draudimo įmoka atsakovui bus mokama Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, sprendė, jog dėl ieškovo Draudimo sutarties pažeidimo nėra pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmokas. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo apsauga galiojo UAB „Agenta“, UAB „Alstama“, UAB „Betono dangos“, UAB „Kaupasta“, UAB „Ribenos prekyba“, UAB „Statybos ir projektavimo centras“ UAB „Fortesta invest“, UAB „Skalos statyba“, UAB „Gargždų statyba“, UAB „Domus group“ ir UAB „Vigysta“ skoloms. Pažymėjusi, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, jog draudėjas pažeidė Draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sąlygų pažeidimo sunkumą, jo ir draudžiamojo įvykio priežastinį ryšį, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis), teisėjų kolegija, vadovaudamasi Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalimi, atsižvelgdama į pirmiau nustatytas ir įvertintas aplinkybes, tai, kad Draudimo sutarties sąlygas netinkamai vykdė abi šalys, draudimo išmoką sumažino iki 70 599,41 Lt. Nustačiusi, kad ieškovas tinkamai neįvykdė visų pareigų, nurodytų Draudimo sutartyje, teisėjų kolegija netenkino jo reikalavimo priteisti palūkanas už termino draudimo išmokoms išmokėti praleidimą (CK 6.210 straipsnio 2 dalis, 6.262 straipsnio 3 dalis); teisėjų kolegija priteisė ieškovui iš atsakovo 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos pagrindiniai teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas BUAB „Vilsotos metalas“ prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Ieškovas nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog draudžiamasis įvykis įvyko, ieškovo pirkėjų skolos nepriskirtinos nedraudžiamųjų įvykių sąrašui, todėl Draudimo sutarties pažeidimai turėjo būti vertinami vadovaujantis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalimis, kurios įpareigoja draudiką įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo arba suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (6 dalis), draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (7 dalis). Sprendžiant klausimą dėl draudėjo atsakomybės už Draudimo sutarties pažeidimą ir nustatant, ar draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką, turi būti taikomi CK 6.246–6.249, 6.1014 straipsniai, įpareigojantys įvertinti sutartį pažeidusios šalies kaltę, veikos ir kilusių padarinių priežastinį ryšį, bei suteikiantys teisę draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jei nuostoliai atsirado dėl draudėjo tyčios. Kadangi teisėjų kolegija nustatė, kad dėl draudėjo padarytų pažeidimų žalos nekilo, tai ieškovas daro išvadą, jog jo naudai priteistina draudimo išmoka sumažinta nepagrįstai. Byloje taip pat pripažinta, kad ieškovas nesumokėjo paskutiniosios draudimo įmokos dėl nemokumo, taigi pažeidimas buvo padarytas ne dėl jo kaltės, atsakovo kreditoriaus reikalavimas patvirtintas bankroto byloje Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, todėl ieškovas mano, jog žalos atsakovui nekilo. Ieškovas teigia, kad, mažindama priteistiną draudimo išmoką, teisėjų kolegija nenustatė ieškovo neveikimo (netinkamo veikimo) ir kilusios žalos priežastinio ryšio, žalos dydžio, nenurodė motyvų, kuriais remiantis draudimo išmoka mažinama per pusę, todėl netinkamai taikė CK 6.246–6.249 straipsnius, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalis, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl priežastinio ryšio nustatymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNDUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-345/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-345/2007">3K-7-345/2007</a>). Pažymėdamas, kad net jei būtų sumokėjęs paskutinę draudimo įmoką ir pateikęs apyvartos ataskaitas, žala dėl pirkėjų neatsiskaitymo būtų kilusi, ji nebūtų didesnė (mažesnė), ieškovas daro išvadą, jog jo neveikimas neturėjo jokios įtakos žalos atsiradimui, todėl nėra nei tiesioginio, nei netiesioginio, nei faktinio, nei teisinio ieškovo neveikimo ir kilusių padarinių (draudžiamojo įvykio) priežastinio ryšio. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjų kolegija taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl draudimo sutarties pažeidimų įtakos draudimo išmokai vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žemaitijos granitas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-521/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2006">3K-3-516/2006</a>).
2. Ieškovo teigimu, teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ieškovo padaryti pažeidimai neturėjo įtakos žalos dydžiui, tačiau sumažinusi priteistiną draudimo išmoką, pažeidė CPK 177–178, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šioje srityje ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Ieškovas įsitikinęs, kad, byloje nesant rašytinių įrodymų, jog dėl padarytų pažeidimų atsakovui atsirado žala, jam šių aplinkybių neįrodinėjant, teisėjų kolegijos sprendimas mažinti draudimo išmoką yra nepagrįstas, prieštarauja teismų nustatytoms aplinkybėms; teisėjų kolegija taip pat nepašalino prieštaravimų tarp Draudimo sutartyje įtvirtintos draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir įrodymų, patvirtinančių, kad dėl Draudimo sutarties pažeidimo atsakovui žala nekilo, todėl pagrindo mažinti draudimo išmoką nėra. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nemotyvuodama (neišsamiai motyvuodama) sprendimo mažinti ieškovui priteistiną draudimo išmoką pagrindų, nenustačiusi ieškovo padarytos žalos dydžio, priežastinio ryšio, teisėjų kolegija neišsprendė ginčo iš esmės, nesilaikė CPK 265 straipsnyje, 270 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo, teismo sprendimo priėmimo.
Kasaciniu skundu atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Atsakovas nurodo, kad teisėjų kolegija, priimdama skundžiamą sprendimą, pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudžiamuosius įvykius (CK 6.987 straipsnio 1 dalis, Draudimo įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, 82 straipsnio 2, 3 dalys), nes draudimo išmoką ieškovui priteisė neįsitikinusi draudžiamojo įvykio buvimu, remdamasi vien prielaidomis ir abstrakčiu ieškovo ūkinės veiklos nuostolių patyrimo faktu. Pažymėjęs, kad Draudimo sutartyje (Draudimo taisyklių 1.2 punkte, Nuostolių atsiradimo priežasties modulio GAC / A2.02 2 punkte, Mokėjimų modulio GAC / F3.04 1 punkte) buvo susitarta ir dėl nedraudžiamųjų įvykių, vienas kurių – duomenų apie apyvartą, apdraustą Draudimo sutartimi, nepateikimas per sutartyje nustatytą terminą arba po draudiko priminimo raštu, – atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog, draudėjui (ieškovui) nepateikus apvartos ataskaitų, atsakovas neturėjo ne tik pareigos, tačiau ir teisės išmokėti ieškovui draudimo išmoką už jo pirkėjų skolas (faktinius įvykius), kurie pagal Draudimo sutarties nuostatas ir Draudimo įstatymą nepripažintini draudžiamaisiais įvykiais. Atsakovas nurodo, kad apyvartos ataskaitos pateiktos tik iškėlus civilinę bylą, jos nepasirašytos, nenurodytos sudarymo datos ir kontaktiniai duomenys; tai leidžia abejoti šių dokumentų tikrumu ir duomenų objektyvumu. Atsakovo nuomone, teisėjų kolegijos sprendimas pripažinti ieškovo pirkėjų skolas draudžiamaisiais įvykiais paneigia lygiateisių, privačių draudimo sutarties šalių valią (sutarties laisvės principą) susitarti dėl nedraudžiamųjų įvykių sąrašo, neužtikrina draudimo santykių dalyvių teisėtų lūkesčių apsaugos, draudimo įmonių stabilumo bei veiklos saugumo, iškreipia draudimo, kaip apibrėžtos rizikos perėmimo, sutarčių esmę.
2. Atsakovas pažymi, kad, spręsdama ginčą, teisėjų kolegija nesirėmė galiojančia dviejų lygiateisių verslo subjektų sudaryta Draudimo sutartimi, ieškovo veiksmų ir neveikimo tinkamai nekvalifikavo pagal šalių sulygtas, esminę reikšmę turėjusias Draudimo sutarties sąlygas (be kita ko, dėl nedraudžiamųjų įvykių), nors ieškovas neginčijo nei Draudimo sutarties, nei atskiros jos sąlygos dėl nedraudžiamųjų įvykių sąrašo, ex officio jų nekvestionavo ir teisėjų kolegija. Atsakovas nurodė, kad Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis suteikia laisvę didelės draudimo rizikos draudimo sutarties šalims susitarti dėl sutarties turinio, įskaitant ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, todėl ieškovo ir atsakovo Draudimo sutartyje nustatytas nedraudžiamųjų įvykių sąrašas teisėjų kolegijos turėjo būti pripažintas CK 6.156 straipsnyje įtvirtinto sutarčių laisvės ir dispozityvumo principo išraiška bei taikomas privalomai. Tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas, spręsdamas, kad tais atvejais, kai atitinkami teisiniai santykiai reguliuojami dispozityviųjų teisės normų, subjektai, remdamiesi sutarčių laisvės principu, dėl savo teisių ir pareigų gali susitarti kitaip, o teismai, nagrinėdami ginčus dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, privalo aiškinti ir taikyti šalių sudarytos sutarties nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Precizika“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05MC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-90/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-90/2012">3K-3-90/2012</a>). Teisėjų kolegija, ignoruodama fiduciarinę, didelės draudimo rizikos Draudimo sutartį, atsakovo manymu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, suformuotos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias sutarčių laisvės, sutarčių privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principus bei sutarčių aiškinimo taisykles, įpareigojančias teismą sutartis aiškinti sąžiningai, nustatyti tikruosius šalių ketinimus, atsižvelgti į sutarties sąlygų visumą, sutarties esmę, jos prigimtį ir tikslą.
3. Atsakovas nurodo, kad, priteisdama draudimo išmoką ieškovui, teisėjų kolegija nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje atriboti draudimo išmokos nemokėjimo pagrindai, nustatytos jų taikymo sąlygos bei taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žemaitijos granitas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-521/2004), nes nagrinėjamoje byloje nustatinėjo draudėjo kaltę, pažeidimo sunkumą, pažeidimo ir draudžiamojo įvykio priežastinį ryšį, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, nors, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įvykus nedraudžiamajam įvykiui, šios aplinkybės nenustatinėtinos.
4. Laikydamasis pozicijos, kad apyvartos ataskaitų nepateikimas lemia ieškovo pirkėjų skolų pripažinimą nedraudžiamuoju įvykiu, atsakovas pažymi, jog, teisėjų kolegijai ex officio pripažinus draudėjo nuostolius draudžiamaisiais, turėjo būti įvertinti jo veiksmai ir neveikimas, Draudimo sutarties prigimtis (didelės rizikos), ieškovo pareigų apimtis, jų reikšmė, fiduciariumo principas ir pripažinta, jog atsakovas turi teisę ieškovo nuostolių nekompensuoti dėl to, kad ieškovas savo neveikimu pažeidė tiek bendruosius apdairumo, sąžiningumo, protingumo imperatyvus (CK 1.5 straipsnis), prievolių ir sutarčių vykdymo principus (CK 6.38, 6.200 straipsniai), tiek specialiąsias ir esmines savo, kaip didelės rizikos Draudimo sutarties šalies, pareigas (Draudimo sutarties Mokėjimų modulio GAC / F3.04 1 punktas, Išieškotų sumų modulio GAC / E2.01 2 punktas). Atsakovas laiko, kad teisėjų kolegija nukrypo nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, įpareigojančios teismus, sprendžiančius dėl draudiko teisės atsisakyti mokėti, sumažinti draudimo išmoką arba dėl draudiko atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo, kai draudėjas savo kaltais veiksmais ir (arba) neveikimu pažeidžia draudimo sutarties sąlygas ir (arba) draudėjo pareigas, atsižvelgti į visas reikšmingas individualias aplinkybes, abiejų šalių interesus, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>).
5. Atsakovo manymu, priteisdama draudimo išmoką ieškovui, teisėjų kolegija paneigė Draudimo sutarties šalių teisę abipusiu susitarimu netaikyti dalies Draudimo įstatymo penktojo skyriaus pirmojo–trečiojo skirsnių nuostatų (Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis), kurią jos įgyvendino Draudimo sutarties 9.1 punkte susitardamos, kad, nesumokėjus visos ar dalies draudimo įmokos, draudimo apsauga visoms, o ne tik konkretaus laikotarpio (kaip tą nustato bendroji Draudimo įstatymo 80 straipsnio 2 dalies norma) draudėjo pirkėjų skoloms bus sustabdyta ir atnaujinta tik po draudimo įmokos sumokėjimo, jeigu Draudimo sutartis nėra nutraukta. Kadangi ieškovas nustatytu terminu draudikui nesumokėjo draudimo įmokos, tai draudimo apsauga visiems draudėjo nuostoliams buvo sustabdyta. Ta aplinkybė, kad 2009 m. balandžio 27 d. buvo priimta ir 2009 m. gegužės 7 d. įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, pasak atsakovo, negali paneigti draudimo apsaugos visiems draudėjo nuostoliams sustabdymo fakto, nes draudikas draudėjo ūkinės veiklos ir nemokumo rizikos neperėmė bei dėl kitokio Draudimo sutarties galiojimo tuo atveju, jeigu būtų iškelta bankroto byla draudėjui, nesusitarė; draudiko kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas draudėjo bankroto byloje negali būti prilyginamas draudimo įmokos sumokėjimui (ypač atsižvelgiant į tai, kad, pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą, praėjus 30 dienų nuo 2009 m. balandžio 27 d. nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, Draudimo sutartis, taigi ir draudimo apsauga, pasibaigė).
Atsiliepime į ieškovo BUAB „Vilsotos metalas“ kasacinį skundą atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Atsakovas nurodo, kad jis atsisakė mokėti draudimo išmoką įvykus nedraudžiamajam įvykiui, todėl nei draudėjo kaltė, neteisėti veiksmai, draudikui kilusi žala, nei draudėjo neteisėtų veiksmų ir draudikui kilusios žalos priežastinis ryšys nėra teisiškai reikšmingi. Šią poziciją atsakovas grindžia savo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl Draudimo sutarties šalių teisės susitarti dėl nedraudžiamųjų įvykių, tokio susitarimo sudarymo, galiojimo ir privalomumo šalims, aplinkybėmis, kad ieškovui Draudimo sutartyje nustatytais terminais nepateikus apyvartos ataskaitų jo nuostoliai tapo nedraudžiamaisiais įvykiais, o nepasirašytų ataskaitų pateikimas teismui nelaikytinas tinkamu Draudimo sutarties vykdymu, kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Atsakovas mano, kad nėra pagrindo ieškovui priteisti draudimo išmoką netgi tuo atveju, jeigu, nukrypstant nuo Draudimo sutarties turinio, būtų laikoma, jog įvyko draudžiamasis įvykis, nes ieškovas pažeidė bendruosius principus, Draudimo sutartimi prisiimtas pareigas, visos sąskaitos faktūros, kurių neapmokėjus atsirado ieškovo pirkėjų skolos, išrašytos po to, kai šis ne kartą buvo pažeidęs esmines savo kaip draudėjo pareigas. Atsakovas pažymi, kad, nustatytais terminais negavęs apyvartos ataskaitų, jis negali įvertinti prisiimtos rizikos, todėl galėtų susiklostyti situacija, jog ieškovas, praleidęs ataskaitų pateikimo terminus, deklaruotų tik uždelstas skolas, taip išvengdamas pareigos sumokėti papildomą draudimo įmokos dalį tuo atveju, jei apyvarta viršytų nustatytą Draudimo sutartyje. Atsakovo įsitikinimu, reikalavimas priteisti draudimo išmoką negali būti tenkinamas, nes, ieškovui nesumokėjus draudimo įmokos, draudimo apsauga buvo sustabdyta.
2. Atsakovas mano, kad CPK neįpareigoja teismo procesiniame sprendime detaliai išdėstyti kiekvieno ieškovo teiginio faktinį ir teisinį įvertinimą. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Aplinkybė, kad teismo ir byloje dalyvaujančio asmens vidinis įsitikinimas ir suformuluoti motyvai skiriasi, nereiškia, jog pažeista įrodymų vertinimo tvarka ar motyvavimo pareiga, todėl atsakovas nesutinka su ieškovo teiginiais dėl civilinio proceso teisės normų pažeidimo.
Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas BUAB „Vilsotos metalas“ prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Nesutikdamas su atsakovo argumentu, ieškovas nurodo, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose tarp šalių nekilo ginčo dėl to, įvyko draudžiamasis įvykis ar ne; ginčas kilo dėl to, ar atsakovas (draudikas) pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovui dėl apyvartos ataskaitų nepateikimo, šiam negavus priminimo iš atsakovo apie nepateiktas ataskaitas, taip pat dėl ieškovui iškėlus bankroto bylą nesumokėtos paskutinės draudimo įmokos. Ieškovas teigia, kad byloje pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog įvykiai įvyko ir jie yra draudžiamieji; atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog labiau tikėtina tai, kad ieškovas apyvartos ataskaitas pateikė atsakovui Draudimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, nei nepateikė. Jo manymu, teisėjų kolegija skundžiamame sprendime nustatė, kurių pirkėjų skolas pripažįsta draudžiamaisiais įvykiais, nurodė, kokiais įrodymais remdamasi darė atitinkamas išvadas, todėl CK 6.987 straipsnyje, Draudimo įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, 82 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintos teisės normos pažeistos nebuvo.
2. Ieškovo nuomone, atsakovas Draudimo sutarties Mokėjimų modulio GAC / F3.04 1 punkte įtvirtintą sąlygą dėl apyvartos ataskaitos nepateikimo po draudiko raštiško priminimo ir draudimo apsaugos negaliojimo nedeklaruotoms skoloms nepagrįstai aiškina kaip nedraudžiamąjį įvykį. Atsiliepime pateikiamos kasacinio teismo suformuluotos taisyklės, kad nedraudžiamieji įvykiai yra svarbi draudimo sutarties sąlyga, todėl jie turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonių draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-1445/2002); nedraudžiamieji įvykiai negali būti aiškinami plečiamai, o kiekvienas atvejis, pripažintinas draudžiamuoju įvykiu, turi būti aiškinamas ypač atsargiai, atsižvelgiant tiek į įstatymų, tiek į sutarties nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Rusijos įmonė „InKomLiga“ v. UAB DK „Lindra“, bylos Nr. 3K-3-671/2004). Kadangi ieškovas galėjo tartis tik dėl draudimo polise įtvirtintų sąlygų, draudikas vienašališkai parengė Taisykles ir modulius, tai ieškovas mano, kad Draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos jo (draudėjo) naudai, o atsakovo argumentai, jog buvo pažeisti sutarčių laisvės, privalomumo ir vykdytinumo principai, nepagrįsti. Nedraudžiamieji įvykiai įtvirtinti Taisyklių 1.2 punkte „Nedraudžiamieji įvykiai“, taip pat Nuostolių atsiradimo priežasties modulio GAC / A2.02 2 punkte „Nedraudžiamieji įvykiai“, tačiau juose nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad apyvartos ataskaitų nepateikimas ar pateikimas ne nustatytais terminais yra nedraudžiamasis įvykis, ši sąlyga nurodyta modulyje, kuris nustato, kokia tvarka apskaičiuojama draudėjo draudikui mokėtina draudimo įmoka, todėl ieškovas mano, jog apyvartos ataskaitos pateikimas siejamas ne su draudimo apsauga, bet su ieškovo pareiga sumokėti draudimo įmoką, kurios dydis priklauso nuo draudėjo Draudimo sutarties galiojimo metu pasiektos apyvartos; priešingas šių nuostatų aiškinimas, pasak ieškovo, pripažintinas plečiamuoju, paneigiančiu Draudimo sutarties esmę bei nukrypstančiu nuo kasacinio teismo praktikos.
3. Ieškovas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad apvartos ataskaitų nepateikimas ar pateikimas ne laiku turėtų būti vertinamas kaip esminis Draudimo sutarties pažeidimas. Ieškovas teigia, kad, pripažinusi, jog dėl apyvartos ataskaitų nepateikimo atsakovas žalos nepatyrė, teisėjų kolegija priteistiną draudimo išmoką nepagrįstai sumažino per pusę, šį teiginį grįsdamas savo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais.
4. Ieškovas nurodo, kad Draudimo sutartimi šalys nesusitarė, jog Draudimo įstatymo 75-97 straipsniai nebus taikomi; jo manymu, atsakovo argumentai, kad Taisyklių 9.1 punkte nustatyta sąlyga, jog, nesumokėjus dalies įmokos po atsakovo rašytinio priminimo gavimo dienos draudimo apsauga bus sustabdyta visoms skoloms (tiek atsiradusioms iki pareigos sumokėti draudimo įmoką, tiek vėlesniems), prieštarauja Draudimo sutarties esmei, protingumo ir teisingumo principams, galėtų būti vertinama kaip netikėta (siurprizinė) ir yra negaliojanti. Ieškovas pažymi, kad teisės normos, reglamentuojančios apsaugos pagal draudimo sutartį atsiradimą ir galiojimą (Draudimo įstatymo 94 straipsnis), imperatyviai nustato, jog draudimo apsauga gali būti sustabdyta tik po to, kai draudėjas nesumoka dalies įmokos ir tik tiems įvykiams, kurie atsirado po to, kai draudimo apsauga buvo sustabdyta; jo vertinimu, ši taisyklė taikoma ir didelės rizikos draudimo sutartims. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad draudimo polise nustatyta, jog Draudimo sutartis įsigalioja nuo 2007 m. liepos 1 d. ir galioja iki 2009 m. birželio 30 d. (polisų 8 punktai), vadovaujantis Taisyklių 1.1 punktu, 1.2.3 punkto i-iii papunkčiais, 2.2, 3.1 punktais, Rizikos modulio GAC / B15.01 1–4 punktais, draudimo apsaugos pradžia siejama su draudiko sprendimu suteikti kredito limitą konkrečiam pirkėjui, o pabaiga – su sprendimu atšaukti kredito limitą, darydamas išvadą, kad draudimo apsauga nesiejama su draudimo įmokos ar jos dalies sumokėjimu. Kadangi pranešimą apie draudimo įmokos nesumokėjimą atsakovas išsiuntė 2009 m. gegužės 7 d., t. y. po ieškovo bankroto bylos iškėlimo (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis įsiteisėjo 2009 m. gegužės 7 d.), tai teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad paskutinės draudimo įmokos dalies ieškovas nesumokėjo ne dėl vengimo įvykdyti prievolę, o dėl nemokumo, ieškovo teigimu, pagrįstai sprendė, jog pagrindų atsisakyti priteisti draudimo išmoką nėra.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prekinio kredito draudimo sutarties aiškinimo
Kredito draudimo sutartys Draudimo įstatyme priskirtos didelės draudimo rizikos sutartims (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 straipsnio 3 dalies 14 punktas). Didelės rizikos draudimo sutarties atveju preziumuojama didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė, ši aplinkybė lemia poreikį draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones. Darytina išvada, kad įstatymas nustato, jog draudimo rizika yra didelė, kai ji patenka į įstatyme nurodytas draudimo grupes ir kai draudėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą ar verčiasi savarankiška profesine veikla ir draudimo rizikos yra susijusios su šia veikla. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Draudimo įstatymas nustato, jog didelės rizikos sutarčių atvejais prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis); kartu pažymėtina, kad draudimo sutarties sąlygos negali pažeisti bendrųjų sutarties laisvės principo ribų, t. y. negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Taigi, aiškinant ir taikant konkrečios draudimo sutarties sąlygas, visų pirma turi būti siekiama nustatyti, kokį turinį joms suteikė sutarties šalys sudarydamos sutartį, atitinkamai draudimo sutarties sąlygose vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, prioritetą teikiant sutartyje įtvirtintai jų reikšmei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-215/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-215/2013">3K-3-215/2013</a>).
Aiškinant ir taikant prekinio kredito draudimo sutarčių sąlygas turi būti įvertinta, kad draudikas ir draudėjas yra atitinkamų verslo sričių profesionalai ir šių sudaromos draudimo sutartys yra susijusios su jų verslo rizika. Prekinio kredito draudimo atvejais draudikui itin reikšminga tai, kad draudėjas tinkamai ir laiku vykdytų prisiimtus įsipareigojimus, nes priešingu atveju pirkėjo ar prekių gavėjo rizika galėtų tapti tokia didelė, jog draudikas būtų nepajėgus ją prisiimti. Dėl to, kilus ginčui dėl prekinio kredito draudimo sutarties vykdymo, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į prekinio kredito draudimo sutarties pobūdį, visas konkrečios draudimo sutarties sąlygas, įvertinama jų visuma, atskleidžiami sutarties šalių ketinimai ir tikroji jų valia. Aptartos nuostatos aktualios ir nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl kasatorių argumentų, susijusių su prekinio kredito draudimo sutartyje nustatyto reikalavimo pateikti draudimo apyvartos ataskaitas, vertinimu ir aiškinimu.
Dėl nedraudžiamųjų įvykių ir Draudimo sutarties sąlygų pažeidimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-32/2009; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-215/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-215/2013">3K-3-215/2013</a>). Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi (pvz., pranešimai apie draudimo rizikos padidėjimą ir kita informacija apie draudimo sąlygų vykdymą; kt.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovo ir atsakovo sudarytoje Globalliance prekinio kredito draudimo sutartyje nustatytos pareigos per nurodytą terminą pateikti informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio apyvartą, apdraustą pagal Draudimo sutarties sąlygas, nevykdymo padarinių teisinio kvalifikavimo. Atsakovas (draudikas) atsisakė atlyginti draudėjui šio patirtą žalą, motyvuodamas, kad apyvartos ataskaitų nepateikimas yra nedraudžiamasis įvykis (Mokėjimų modulio GAC / F3.04 1 punktas, Taisyklių 9.3 ir 3.2 punktai), kurį nustačius, draudikui nekyla pareigos mokėti draudimo išmoką. Ieškovas tokią poziciją ginčijo, teigdamas, kad apyvartos ataskaitų nepateikimas nepripažintinas nedraudžiamuoju įvykiu, nes toks nebuvo nustatytas Draudimo sutartyje, o nedraudžiamieji įvykiai negali būti aiškinami plečiamai. Ieškovo argumentai pripažintini pagrįstais.
Byloje nustatyta, kad Draudimo sutartimi apdraustos neapmokėtos skolos, kai neatsiskaitymo tiesioginė ir vienintelė priežastis yra ieškovo pirkėjo komercinė rizika, atsiradusi dėl finansinių sunkumų, t. y. ieškovo pirkėjo nemokumo arba pirkėjo finansinių įsipareigojimų neįvykdymo (pirkėjas pasibaigus maksimaliam atidėto mokėjimo terminui ne visiškai apmokėjo skolą, tačiau neatsiskaitymo priežastis nėra ginčas arba nedraudžiamieji įvykiai (Nuostolių atsiradimo priežasties modulio GAC / A2.02 1 punktas). Draudimo sutartyje nurodyta, kad ją sudaro Globalliance prekinio kredito draudimo liudijimas (polisas), moduliai, Taisyklės ir prašymas šiai sutarčiai sudaryti. Nuostolių atsiradimo priežasties modulio GAC / A2.02 2 punkte šalys susitarė dėl nedraudžiamųjų įvykių, šie taip pat nustatyti ir Taisyklių 1.2 punkte. Šiuose punktuose nurodyti nedraudžiamieji įvykiai susiję su pardavimų sutartimis ir jų vykdymu; nuo draudėjo nepriklausančiais veiksmais ar įvykiais ir panašiomis aplinkybėmis. Mokėjimų modulio GAC / F3.04 1 punkte šalys susitarė, kad per pirmas 15 kiekvieno ataskaitinio laikotarpio dienų už praeitą ataskaitinį laikotarpį draudėjas privalo pateikti apyvartos ataskaitas draudikui pagal Draudimo sutarties sąlygas. Šiame punkte nustatyti ir tokios pareigos nesilaikymo padariniai – jei per nustatytą laiką, nepaisant draudiko rašytinio priminimo, draudėjas nepateiks duomenų apie apdraustą apyvartą, tai nedeklaruotoms skoloms draudimo apsauga nustos galioti, o draudėjas privalės sumokėti atitinkamą draudimo įmoką; draudikas turės teisę nutraukti Draudimo sutartį.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus Draudimo sutarties ypatumus, teisėjų kolegija pažymi, kad joje turi būti tiksliai nustatytos sutarties sąlygos, informacijos draudikui pateikimo tvarka, nuostolių atsiradimas, draudžiamos rizikos, nedraudžiamieji įvykiai, draudimo išmokos mokėjimas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka, jų padidinimo sąlygos. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis suteikia laisvę didelės draudimo rizikos draudimo sutarties šalims susitarti dėl sutarties turinio, įskaitant ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašą. Kadangi kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, tai tik aiškiai nurodyti įvykiai ar veiksmai, kurių rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima ir kurių atveju neturi pareigos mokėti draudimo išmoką, laikytini nedraudžiamaisiais įvykiais. Nuostolių atsiradimo priežasties modulio GAC / A2.02 2 punkte ir Taisyklių 1.2 punkte pateiktuose nedraudžiamųjų įvykių sąrašuose nenurodyta, kad, nepateikus apyvartos ataskaitų, skolos bus laikomos nedraustomis, juose apskritai nėra informacijos, jog ataskaitų nepateikimas draudiko bus siejamas su nedraudžiamaisiais įvykiais. Reikalavimas pateikti apyvartos ataskaitas ir jo nevykdymo padariniai nustatyti Mokėjimų modulyje GAC / F3.04, kuriame pateikta draudimo įmokos apskaičiavimo pagal apyvartos ataskaitas tvarka. Taigi šalių sudarytoje Draudimo sutartyje nebuvo aiškiai susitarta, kad apyvartos ataskaitų nepateikimas bus laikomas nedraudžiamuoju įvykiu ir nedeklaruotos skolos taps Draudimo sutartimi nedraudžiamais nuostoliais. Dėl to Mokėjimų modulyje GAC / F3.04 aprašytos pareigos pateikti apyvartos ataskaitas nevykdymas nepripažintinas nedraudžiamuoju įvykiu, kuriam įvykus ab initio būtų pašalinta draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką, tačiau vertintina kaip viena iš Draudimo sutarties vykdymo sąlygų. Šiais motyvais atmestini atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl nedraudžiamojo įvykio ir jo padarinių netinkamo taikymo.
Konstatavus, kad apyvartos ataskaitų nepateikimas nepripažintinas nedraudžiamuoju įvykiu, o vertintinas kaip viena iš Draudimo sutarties vykdymo sąlygų, kurią pažeidus draudikas turi teisę nemokėti visos ar dalies draudimo išmokos, neturi teisinio pagrindo atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje atriboti draudimo išmokos nemokėjimo pagrindai, nustatytos jų taikymo sąlygos bei taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žemaitijos granitas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-521/2004). Kadangi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ataskaitų nepateikimą vertino kaip Draudimo sutarties pažeidimą, tai ji pagrįstai vertino abiejų sutarties šalių elgesį vykdant Draudimo sutartį, nustatinėjo draudėjo kaltę, pažeidimo sunkumą, pažeidimo ir draudžiamojo įvykio priežastinį ryšį, vertino žalą, atsiradusią dėl pažeidimo, nenukrypdama nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu.
Dėl Draudimo sutarties sąlygų pažeidimo padarinių
Atsakovas savo kasaciniame skunde nurodo, kad jis turi teisę ieškovo nuostolių nekompensuoti dėl to, jog ieškovas savo neveikimu pažeidė tiek bendruosius apdairumo, sąžiningumo, protingumo imperatyvus (CK 1.5 straipsnis), prievolių ir sutarčių vykdymo principus (CK 6.38, 6.200 straipsniai), tiek specialiąsias ir esmines savo kaip didelės rizikos Draudimo sutarties šalies pareigas (Mokėjimų modulio GAC / F3.04 1 punktas, Išieškotų sumų modulio GAC / E2.01 2 punktas). O ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jo neveikimo (netinkamo veikimo) ir kilusios žalos priežastinio ryšio, žalos dydžio, nenurodė motyvų, kuriais remiantis draudimo išmoka mažinama per pusę, todėl netinkamai taikė CK 6.246–6.249 straipsnius, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, abiejų kasacinių skundų argumentai dėl Draudimo sutarties sąlygų pažeidimo padarinių nepagrįsti.
Minėta, kad Mokėjimų modulio GAC / F3.04 1 punkte susitarta, jog draudimo apsauga negalioja, jei draudėjas apskritai nepateikė apyvartos ataskaitos arba draudėjas pateikė neišsamią apyvartos ataskaitą ir tik po to, kai draudikas, draudėjui nustatytu laiku nepateikus apyvartos atskaitos, raštu priminė apie pareigą ją pateikti, bet draudėjas to nepadarė arba padarė netinkamai. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad draudikas pirmąjį priminimą raštu apie ataskaitos nepateikimą ar neteisingą pateikimą draudėjui išsiuntė tik 2009 m. gegužės 7 d. (tą pačią dieną, kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti bankroto bylą ieškovui, kuri priimta 2009 m. balandžio 27 d.), pranešimus taip pat siuntė 2010 m. sausio 27 d., 2010 m. vasario 20 d., nors ieškovas vėlavo pateikti apyvartos ataskaitas jau nuo 2008 m. liepos 15 d. (praėjus penkiolikai dienų nuo ataskaitinio laikotarpio (ketvirčio) pradžios). Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas vykdydamas Draudimo sutartį, pats nevykdė joje nustatytos pareigos priminti draudėjui dėl duomenų apie apyvartą pateikimo. Pagrįsta teisėjų kolegijos išvada, kad pats tinkamai nevykdęs Draudimo sutarties, atsakovas negali atsisakyti prisiimtos rizikos. Priešinga išvada paneigtų tiek bendruosius, tiek sutarčių vykdymo principus (CK 1.5, 6.200 straipsniai).
Ieškovo kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netinkamai taikė CK 6.246–6.249 straipsnius, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalis, neatitinka teisinio reguliavimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad draudiko teisės mažinti draudimo išmoką įgyvendinimo nėra pagrindo laikyti civilinės atsakomybės draudėjui taikymu. Draudimo įstatyme nustatytos aplinkybės, į kurias draudikas turi atsižvelgti priimdamas sprendimą mažinti išmoką (draudėjo kaltė, sutarties sąlygų pažeidimo sunkumas ir priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu bei žalos dydis), reiškia ne sąlygas draudėjo civilinei atsakomybei prieš draudiką atsirasti, o kriterijus, kurie lemia draudimo išmokos mažinimą ir jo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žemaitijos granitas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-521/2004). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vertino Draudimo sutarties šalių elgesį, jų kaltę, sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą ir nustatė, kad ieškovas nevykdė Mokėjimų modulio GAC / F3.04 1 punkto reikalavimų, nuo 2008 m. liepos 15 d. neteikė duomenų apie apyvartą draudikui, nors sudaręs didelės draudimo rizikos sutartį ja prisiėmė tokius įsipareigojimus, žinojo, jog, remiantis Taisyklių 3.2 punktu, draudimo išmoka gali būti mokama tik jeigu draudėjas tinkamai vykdo Draudimo sutarties sąlygas ir pateikia visus nurodytus dokumentus. Kadangi ataskaitos nebuvo pateiktos, nustatyta, kad atsakovas taip pat nevykdė savo pareigos prašyti pateikti apyvartos ataskaitas (tą padarė tik iškėlus bankroto bylą ieškovui), tai, šios bylos aplinkybių kontekste, darytina išvada, jog teisėjų kolegija, įvertinusi abiejų Draudimo sutarties šalių elgesį, padaryto pažeidimo pobūdį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės draudimo išmokos sumažinimui, tinkamai nustatė mažintinos draudimo išmokos dydį. Ta aplinkybė, kad byloje nenustatytas konkretus atsakovo žalos dydis, nepaneigia konstatuoto ieškovo Draudimo sutarties pažeidimo fakto, nepanaikina teisės aktuose ir Draudimo sutartyje nustatytų neigiamų padarinių sutartį nerūpestingai vykdžiusiam ieškovui. Pažymėtina, kad atsakovas įrodinėjo, jog ataskaitų nepateikimas yra nedraudžiamasis įvykis, o teismui nusprendus kitaip, prašė ieškovo nuostolių nekompensuoti dėl Draudimo sutarties pažeidimo, taigi nuo reikalavimo jis gynėsi kitais argumentais, neįrodinėdamas žalos dydžio. Ši aplinkybė nepaneigia teismo teisės, nustačius, kad draudėjas nevykdė Draudimo sutarties sąlygų, mažinti jam priteistiną draudimo išmoką, ką nagrinėjamoje byloje padarė apeliacinės instancijos teismas.
Atsakovas nurodo, kad, priteisdama draudimo išmoką ieškovui, teisėjų kolegija neatsižvelgė į Draudimo sutarties 9.1 punkte nurodytą šalių valią. Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta. Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, 2009 m. gegužės 7 d. ir 2009 m. liepos 29 d. atsakovas siuntė pranešimus ieškovui dėl draudimo įmokos sumokėjimo, informuodamas, kad per 15 dienų nesumokėjus draudimo įmokos bus sustabdomas draudimo išmokos mokėjimo vykdymas. Taigi tiek draudimo išmokų mokėjimo vykdymas, tiek draudimo apsauga buvo sustabdyta, kai ieškovui jau buvo iškelta bankroto byla. Įmonių bankroto įstatymo nuostatos draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas); įmonių kreditorių reikalavimai tvirtinami ir tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Draudimo sutartyje šalys nebuvo susitarusios, kaip sutartis bus vykdoma, jei draudėjui būtų iškelta bankroto byla. Pažymėtina, kad ieškovas draudimo įmokos nemokėjo laikydamasis įsakmaus teisės aktuose nustatyto draudimo atlikti finansines operacijas. Nustačius, kad ieškovo pardavėjų skolos atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, apie jas atsakovui buvo laiku ir tinkamai pranešta, įvertinus, jog šalys aiškiai nesusitarė dėl Draudimo sutarties 9.1 punkto taikymo šalių bankroto (nemokumo) atveju, siekiant užtikrinti iš viešojo intereso kylančią bankrutuojančios įmonės kreditorių apsaugą ir bankroto procedūros tikslus, atsižvelgus į tai, kad atsakovo kreditoriaus reikalavimas priteisti draudimo įmoką patvirtintas ieškovo bankroto byloje, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pripažintina, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ieškovui priteisė draudimo išmoką.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas galioti. Kasacinių skundų argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl kasaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasaciniame skunde atsakovas prašė priteisti iš ieškovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jas patvirtinančių dokumentų, todėl toks prašymas netenkintinas.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už kasacinį skundą Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas sumokėjo 2118 Lt žyminio mokesčio. Kadangi bankroto byloje dalyvaujantys asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tai Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo sumokėtas žyminis mokestis už kasacinį skundą gražintinas jį sumokėjusiam asmeniui
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 39,13 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis priteistinos valstybės naudai iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialui (j. a. k. 300156205) 2118 (du tūkstančius vieną šimtą aštuoniolika) Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2012 m. gruodžio 19 d. AB SEB banke.
Priteisti valstybei iš BUAB „Vilsotos metalas“ (j. a. k. 300043620) 19,57 Lt (devyniolika Lt 57 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).
Priteisti valstybei iš Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo (j. a. k. 300156205) 19,57 Lt (devyniolika Lt 57 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Egidijus Laužikas
