Civilinė byla Nr. 3K-3-371/2013
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorijos: 34.3; 34.5, 114.6; 114.11, 114.12; 121.15 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą, O. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. V. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo – A. M. M., suinteresuotas asmuo – O. J., pareiškusi byloje savarankišką reikalavimą nustatyti faktą, kad buvo išlaikoma S. J. ir priėmė šios palikimą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami paveldėjimo teisės normų, nustatančių, kad prie įpėdinių pagal įstatymą priskiriami nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punktas (1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija), reglamentuojančių palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis), įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Pareiškėja O. V. (toliau – pareiškėja) 2007 m. kovo 26 d. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti faktą, kad ji įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į statinius: gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus bei kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad jos tėvas M. J. iki 1950 m. gyveno (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise valdė 1,68 ha žemės, 1941 metais pastatė gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus. 1949 m. vasario 28 d. mirė pareiškėjos ir suinteresuoto asmens A. M. M. motina R. J. Pareiškėjos tėvas 1950 m. vasario 7 d. sudarė antrą santuoką su S. K. (po santuokos – J.); tais pačiais metais buvo ištremtas iš Lietuvos ir 1967 m. mirė. Po jo mirties faktiškai palikimą priėmė ir valdė jo sutuoktinė S. J. Pareiškėjos teigimu, po S. J. mirties (1992 m. gegužės 11 d.) ji priėmė šios palikimą – asmeninius daiktus, relikvijas, taip pat gyveno tėvo pastatytuose statiniuose, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai juos valdė, prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, ūkininkavo.
Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškimą tenkino.
Suinteresuotas asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą, O. J. 2008 m. birželio 6 d. kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje, panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti; nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad O. J. buvo daugiau kaip metus išlaikoma S. J. ir po jos mirties priėmė šios palikimą. Pareiškime nurodyta, kad O. J. yra pareiškėjos dukterėčia; nuo vaikystės neįgali, buvo keletą kartų gydoma Žiegždrių psichoneurologinėje ligoninėje, jai nustatyta antra neįgalumo grupė. O. J. pažymėjo, kad nuo gimimo (1971 m. liepos 25 d.) kartu su tėvais ir S. J. gyveno ginčo gyvenamajame name ir naudojosi ūkio pastatais. 1980 m. gruodžio 2 d. mirus motinai, ja rūpinosi ir išlaikė S. J.; ginčo name, be jų, dar gyveno O. J. tėvas J. J., kuris 1991 m. gegužės 21 d. mirė. O. J. teigimu, po S. J. mirties (1992 m. gegužės 11 d.), ji daugiau kaip metus gyveno ginčo name ir naudojosi juo bei ūkio pastatais, namų apyvokos daiktais kaip savo nuosavybe, todėl faktiškai priėmė palikimą.
Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškimą dėl proceso atnaujinimo atmetė; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi panaikino šį sprendimą, atnaujino procesą civilinėje byloje ir perdavė Kauno rajono apylinkės teismui nagrinėti bylą iš naujo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą, O. J. pareiškimą atmetė, Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, nurodė, kad, mirus S. J., pareiškėja valdė ginčo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, juose gyveno, šiais naudojosi, prižiūrėjo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėja pagrįstai, teisėtai ir sąžiningai visą įgyjamosios senaties laikotarpį valdė ginčo statinius, t. y. kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismas, atmesdamas O. J. pareiškimą dėl juridinių faktų nustatymo, rėmėsi tuo, kad nuo 1992 m. ji gauna neįgalumo pensiją, po tėvo mirties dirbo, turėjo pajamų ir iš jų pragyveno; po S. J. mirties per šešis mėnesius, nustatytus palikimui priimti, nesikreipė į notarą, taip pat nepradėjo faktiškai valdyti turto; pasibaigus šiam terminui, beveik dvidešimt metų iki pareiškimo padavimo neatliko jokių palikimo priėmimo veiksmų.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą, O. J. apeliacinį skundą, 2012 m. spalio 23 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde pateikto prašymo pridėti naujus įrodymus – liudytojų A. M. ir A. B. rašytinius parodymus, patvirtintus notarės, pažymėjo, kad, remiantis CPK 193 straipsnio 8 dalimi, liudytojai turi būti apklausiami betarpiškai teismo, o rašytiniai liudytojų parodymai yra galimi tik išimtiniais atvejais, kai negalima arba yra sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje. Teisėjų kolegija nurodė, kad O. J. nepateikė įrodymų, jog jos prašomų apklausti liudytojų apklausa teismo posėdyje yra negalima; nors liudytojui A. M. įteikiant šaukimą į pirmosios instancijos teismo posėdį jis pažymėjo, kad nedalyvaus dėl neįgalumo, tačiau, teisėjų kolegijos teigimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių šio liudytojo prastą sveikatos būklę; prašymas apklausti liudytoją A. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepareikštas, be to, teikiant jos rašytinius parodymus apeliacinės instancijos teismui, nenurodyta ir jokiais duomenimis nepatvirtinta, dėl kokių priežasčių ji negalėjo būti apklausta betarpiškai pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmetė suinteresuoto asmens prašymą pridėti šių liudytojų rašytinius parodymus, taip pat nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje dalyvaujančių asmenų pateiktuose procesiniuose dokumentuose išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, byloje dalyvaujantiems asmenims suteiktos galimybės teikti įrodymus, kuriais jie grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus, o šalių (jų atstovų) paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose.
Teisėjų kolegija, spręsdama, ar O. J. buvo S. J. įpėdinė ir priėmė šios palikimą, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą, nurodė, kad pagal 1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punktą prie įpėdinių pagal įstatymą buvo priskiriami nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties; pažymėjo, kad O. J. antra neįgalumo grupė nustatyta ir pensija paskirta nuo 1992 m. balandžio 1 d., t. y. ji buvo pripažinta nedarbinga tik prieš daugiau kaip mėnesį iki S. J. mirties (1992 m. gegužės 11 d.); taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad O. J. yra gimusi 1971 m. liepos 25 d., pilnametė tapo 1989 m. liepos 25 d. ir vienerius metus iki S. J. mirties jau nebebuvo nedarbinga dėl amžiaus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad neįrodyta, jog O. J. buvo nedarbinga ir dėl to galėjo būti išlaikoma S. J. ne mažiau kaip vienerius metus iki jos mirties. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog S. J. apskritai galėjo O. J. išlaikyti: S. J. mirė, sulaukusi aštuoniasdešimties metų, todėl, atsižvelgiant į jos amžių ir sveikatos būklę, mažai tikėtina, kad ji turėjo galimybę išlaikyti dar kitą suaugusį asmenį. Be to, O. J. bylos nagrinėjimo metu yra pripažinusi, kad tuo metu, kai mirė tėvas J. J. (1991 m. gegužės 21 d.), ji dirbo Kačerginėje, o iki S. J. mirties – dar keliuose darbuose. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad O. J. neįrodė, jog buvo išlaikoma S. J. ne mažiau kaip vienerius metus iki jos mirties, todėl ji nėra S. J. įpėdinė pagal įstatymą CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad O. J. neįrodė, kad priėmė S. J. palikimą (jei ir turėtų tokią teisę), pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą, 1964 m. CK 587 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais; liudytojų J. B., L. L. M. parodymai patvirtinta, kad O. J. ginčo valdoje gyveno iki savo tėvo mirties, t. y. iki 1991 m. gegužės 22 d. Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad įpėdinio apsigyvenimas gyvenamojoje patalpoje, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir savarankiškai neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesirūpino turtu ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo, nepripažįstama palikimo priėmimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. V. J. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ni8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-86/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-86/2007">3K-3-86/2007</a>; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-586/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-586/2007">3K-3-586/2007</a>; kt.).
Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad O. J. neįrodė pareikštų reikalavimų pagrįstumo, sprendė, jog nėra pagrindo peržiūrėti visą bylą iš naujo, nes teismo sprendimu nepasisakyta dėl O. J. teisių ar pareigų (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Remdamasi tuo, teisėjų kolegija nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų dėl pareiškėjos pareiškimo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą pagrįstumo.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo, pareiškiantis savarankišką reikalavimą, O. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartį, Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Dėl teisės paveldėti S. J. palikimą. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 573 straipsnio normas. Prie nedarbingų išlaikytinių pagal šį straipsnį buvo priskiriami pirmos, antros, trečios grupės neįgalūs asmenys iki 16 metų ir vyrai, sulaukę 60 metų, bei moterys, sulaukusios 55 metų. Apeliacinės instancijos teismas kasatorės išlaikymo būtinumą ir jos teisę paveldėti siejo tik su nedarbingumo fakto nustatymo, bet ne su nedarbingumo atsiradimo momentu. Kasatorės teigimu, teismui pateiktame neįgalumo pažymėjime nurodyta, kad ji (dėl psichinės ligos) yra neįgali nuo vaikystės, jai nustatyta antra neįgalumo grupė, t. y. kasatorė atitiko CPK 573 straipsnyje nustatytus kriterijus. Be to, kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino 1964 m. CK 573 straipsnyje įtvirtintą sąlygą, kad asmuo turi būti išlaikomas ne mažiau kaip vienerius metus iki palikėjo mirties, kaip nustatančią, jog asmuo turi būti išlaikomas paskutiniuosius vienerius metus iki palikėjo mirties. Kasatorės įsitikinimu, įstatyme įtvirtinta, kad asmuo palikėjo turi būti išlaikomas vienerius metus, bet neapibrėžiamas konkretus išlaikymo laikotarpis. CPK 573 straipsnyje taip pat nenustatyta, kad išlaikytiniai negali turėti kitų pajamų, t. y. svarbiausia, kad išlaikymo jiems teikimas buvo pagrindinis jų pajamų šaltinis. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad S. J. dėl amžiaus ir sveikatos būklės apskritai negalėjo teikti kasatorei išlaikymo, padaryta pažeidžiant CPK 320 straipsnio reikalavimus, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tokią išvadą. S. J. gaudavo pensiją, turėjo asmeninio ūkio žemės, kurią kasatorė dirbdavo. Kasatorė pabrėžė, kad iki tol, kol jai nustatytas neįgalumas, ji kitų pajamų neturėjo.
2. Dėl teisės paveldėti J. J. palikimą. Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad ji turi teisę į ginčo pastatus, atsiradusią po jos tėvo J. J. mirties. Tiek jis, tiek S. J. iki 1967 m. buvo bendro kolūkiečių kiemo nariai, todėl, kasatorės nuomone, turėjo vienodas teises į ginčo pastatus.
3. Dėl įrodymų vertinimo. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas neįvertino arba netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Kauno apskrities archyvo pažymoje nurodyta, kad J. J. buvo kolūkiečių kiemo narys, ūkio galva. 1980–1985 m. ūkinėse knygose įrašyta, kad kasatorė gyvena pas S. J. Kasatorės teigimu, ji, jos tėvas ir S. J. gyveno kaip viena šeima, tvarkė bendrą ūkį; mirus tėvui, ji liko gyventi pas S. J. VĮ Žiegždrių psichiatrijos ligoninės 2008 m. spalio 30 d. pažyma patvirtina, kad kasatorė nuo 1992 m. kovo 9 d. iki 1992 m. balandžio 27 d. gydėsi psichiatrinėje ligoninėje ir jai buvo nustatytas lengvas protinis atsilikimas su ryškiais elgesio sutrikimais. Ligos epikrizėje nurodyta, kad kasatorę globojo S. J. Kasatorė pažymėjo, kad, mirus S. J., ji keletą mėnesių gyveno ginčo pastatuose ir šiais naudojosi; vėliau įsikėlė pareiškėja ir pareikalavo, kad kasatorė išsikeltų, jai grasino, todėl kasatorė kartais būdavo priversta išeiti iš namų ir pagyventi pas kitus asmenis. Pareiškėja neneigia aplinkybės, kad reikalavo, jog pareiškėja išsikeltų. Kasatorės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorė negyvena ginčo pastatuose dešimt metų, neatitinka tikrovės, padaryta pažeidžiant CPK 185 straipsnio reikalavimus. Tik Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu kasatorė iškeldinta iš ginčo pastatų.
4. Dėl teisės teikti įrodymus. Anot kasatorės, bylą nagrinėję teismai, be kita ko, pažeidė jos teisę teikti įrodymus (CPK 42 straipsnis). Neatvykus liudytojui A. M. ir kitiems dėl ligos bei neįgalumo negalėjusiems atvykti liudytojams, kasatorė prašė juos apklausti namuose. Kasatorė pažymėjo, kad, pirmosios instancijos teismui atsisakius tai padaryti, ji prašė atidėti bylos nagrinėjimą ir sudaryti sąlygas užtikrinti liudytojų atvykimą į teismą, tačiau teismas, pažeisdamas CPK 42, 179 straipsnių, 192 straipsnio 2 dalies reikalavimus, šio prašymo netenkino ir išnagrinėjo bylą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai notaro patvirtinti A. M. ir A. B. parodymai, tačiau juos atsisakyta priimti. Kasatorės nuomone, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę ir galimybes teikti įrodymus, apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti liudytojų parodymus, pažeidė CPK 6 straipsnyje nustatytą teismo pareigą vykdyti teisingumą vadovaujantis asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
5. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas S. J. palikimo priėmimo klausimą, netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. V. J. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ni8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-86/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-86/2007">3K-3-86/2007</a>, ir 2007 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-586/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-586/2007">3K-3-586/2007</a>. Kadangi CK 587 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktika keitėsi ir buvo nevienoda, palikimas atsirado 1992 m., tai, kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. O.–K. v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-65/2000, ir 2000 m. gegužės 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. N. v. O. E. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-483/2000, suformuota praktika, pagal kurią palikimas laikomas priimtu, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, jeigu įpėdinis gyvena gyvenamajame name, juo naudojasi, dirba žemę ir palaiko juos tinkamos būklės. Kasatorės pastebėjimu, ji ginčo pastatuose gyvena nuo gimimo ir tiek po tėvo, tiek ir po S. J. mirties naudojosi jais kaip savais, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ji palikimo nepriėmė, neatitinka ginčui spręsti aktualios teismų praktikos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja O. V. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Pareiškėjos nuomone, kasaciniame skunde nurodomos faktinės aplinkybės, kurios buvo išsamiai išnagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ir kurios nebuvo įrodytos nei kasatorės paaiškinimais, nei jos kviestų liudytojų parodymais, nei kitais leistinais įrodymais.
2. Pareiškėjos teigimu, kasatorės reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus vertintinas kritiškai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kasatorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji buvo S. J. išlaikoma vienerius metus iki šios mirties. Pareiškėja pažymėjo, kad S. J. labai sirgo, jai pačiai buvo reikalingas išlaikymas ir priežiūra; ją prižiūrėjo pareiškėja ir jos sesuo L. M. Kasatorė nuo 1992 metų gauna neįgalumo pensiją, po tėvo mirties dirbo, turėjo pajamų ir iš jų pragyveno. Nuo S. J. mirties (1992 metai) praėjo beveik dvidešimt metų. Pareiškėjos teigimu, per šį laikotarpį kasatorė neatliko nė vieno veiksmo, kuris patvirtintų jos valią priimti S. J. palikimą, todėl jos reikalavimas nustatyti S. J. palikimo priėmimo faktą bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai atmestas.
3. Pareiškėja nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė jos teisę teikti įrodymus. Kasatorės inicijuotas procesas tęsiasi nuo 2007 metų, todėl ji turėjo pakankamai laiko ir galimybių teikti įrodymus. Pareiškėja pažymėjo, kad kasatorės atstovo prašymas apklausti liudytoją A. M., nuvykus į jo gyvenamąją vietą, buvo pareikštas jau išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme, prieš baigiamąsias kalbas, iki tol dėl šio ir kitų liudytojų neatvykimo į teismo posėdį nei kasatorė, nei jos atstovas prašymų ar reikalavimų nereiškė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje kilo ginčas dėl 1992 m. gegužės 11 d. atsiradusio turto paveldėjimo, todėl šiam ginčui spręsti taikytinos 1964 m. CK normos. S. J., dėl kurios palikimo priėmimo sprendė bylą nagrinėję teismai, nebuvo sudariusi testamento, jos sutuoktinis yra miręs anksčiau, kitų įpėdinių pagal įstatymą nėra. Kasatorė savo reikalavimą nustatyti juridinį faktą grindžia tuo, kad ji buvo S. J. išlaikytinė ir po šios mirties, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą, priėmė palikimą. 1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad prie įpėdinių pagal įstatymą priskiriami nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusio išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties. Tai reiškia, kad kasatorės reikalavimo pagrįstumui įvertinti būtina nustatyti, ar ji palikimo atsiradimo momentu: 1) buvo nedarbinga ir 2) ar ne mažiau kaip vienerius metus iki mirties buvo išlaikoma palikėjos.
Dėl nedarbingų asmenų sąvokos
Kasacinis teismas, spręsdamas ginčus, atsiradusius iš iki 2000 m. CK įsigaliojimo atsiradusių paveldėjimo teisinių santykių, yra pažymėjęs, kad darbingumas paprastai apibrėžiamas kaip žmogaus sugebėjimas ir jo galimybės atlikti savo profesijos darbą arba kitus darbus visapusiškai ir nėra ribojamos fizine ar psichine negalia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. A. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-939/1999). Remiantis tuomečiu teisiniu reglamentavimu, nedarbingumas – tai žmogaus būklė, kai jis dėl labai ryškiai arba ryškiai išreikštų organizmo funkcinių sutrikimų nuolat arba ilgesnį laiką negali atlikti jokio darbo įprastinėmis arba specialiomis darbo sąlygomis, kai nedarbingumo negalima koreguoti protezavimo, kompensacinės technikos ir kitų reabilitacinių priemonių pagalba (Invalidumo nustatymo instrukcija, patvirtinta sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ministrų 1991 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-4031). Neįgalumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai ar iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų (1991 m. lapkričio 28 d. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 3 straipsnio 1 dalies redakcija, Invalidumo nustatymo instrukcijos Bendroji dalis). Taigi nedarbingais laikytini asmenys, kurių darbingumas yra ribotas negalia nuo vaikystės ar dėl turėtos traumos, t. y. kurių yra sumažėjęs darbingumas dėl jų organizmo tam tikrų funkcinių sutrikimų ir dėl to jie negali atlikti darbo įprastinėmis arba specialiomis (pagal savo specialybę) darbo sąlygomis, o jų darbingumo negalima koreguoti reabilitacinėmis priemonėmis, laikytini nedarbingais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 18 d. nutartį, priimta civilinėje byloje L. L. ir kt. v. Alytaus rajono 1-asis notarų biuras, bylos Nr. 3K-3-566/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. A. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-939/1999). Taigi nedarbingumo nustatymas yra fakto klausimas, kurį teismai sprendžia pagal aptartus kriterijus vertindami byloje surinktus įrodymus. Aplinkybė, kad asmeniui nustatytas neįgalumas, yra vienas iš asmens nedarbingumą patvirtinančių įrodymų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog kasatorė yra nedarbinga, atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotą nedarbingumo sampratą, tačiau nedarbingumo pradžios momentas nustatytas neteisingai. Teismai sprendė, kad kasatorė nedarbinga tapo nuo tada, kai jai neterminuotai buvo nustatyta antra neįgalumo grupė, t. y. nuo 1992 m. balandžio 1 d. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiu kasatorės nedarbingumo pradžios nustatymu, pažymi, kad neįgalumo nustatymas – tai nedarbingumo įforminimas, be kita ko, ir tam, jog nedarbingas asmuo gautų valstybės socialinę paramą. Neįgalumo nustatymas nereiškia nedarbingumo pradžios, bet yra anksčiau atsiradusio nedarbingumo padarinys, jo įteisinimas.
Šiuo atveju byloje pateiktų medicininių dokumentų duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad kasatorė nedarbinga ar iš dalies nedarbinga dėl psichikos sutrikimų nuo gimimo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog kasatorė tapo nedarbinga ir galėjo būti išlaikoma tik nuo neįgalumo nustatymo 1992 m. balandžio 1 d., paneigta byloje surinktų įrodymų.
Dėl išlaikymo fakto nustatymo
Aplinkybė, kad asmuo buvo ne mažiau kaip vienerius metus iki palikėjo mirties šio išlaikomas, kaip viena sąlygų, lemiančių teisę paveldėti mirusiojo turtą, įstatyme nedetalizuojama. Dėl to teismas, nustatęs, kad asmuo, pareiškęs reikalavimą pripažinti jį įpėdiniu pagal įstatymą pagal CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra nedarbingas, ir spręsdamas dėl antrosios (išlaikymo) sąlygos buvimo, turi remtis byloje surinktais įrodymais, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) bei atsižvelgti į konkrečios situacijos aplinkybes.
Bylą nagrinėję teismai, konstatavę, kad kasatorė nedarbinga tapo 1992 m. balandžio 1 d., t. y. likus mažiau nei vieneriems metams iki S. J. mirties, ir kad palikėja dėl garbaus amžiaus negalėjo išlaikyti kasatorės, atsisakė pripažinti išlaikymo faktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra duomenų, jog kasatorė su tėvais (kasatorės motina mirė 1980 m. gruodžio 2 d., tėvas – 1991 m. gegužės 21 d.) ir S. J. gyveno nuo gimimo (1971 m. liepos 25 d.) kaip viena šeima. Kasatorė procesiniuose dokumentuose ir per teismo posėdžius nurodė, kad po motinos mirties ja rūpinosi, išlaikė S. J. ir tėvas, o po šio mirties – tik S. J. Teismai sprendė, kad kasatorė nepateikė nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų ir šių aplinkybių (kurios turi esminę reikšmę spendžiant dėl kasatorės byloje pareikšto savarankiško reikalavimo) nesiaiškino; nenagrinėjo, ar kasatorei dėl neįgalumo nebuvo reikalinga kitų asmenų globa (medicininiuose dokumentuose kasatorės globėja įrašyta S. J.). Pažymėtina, kad kasatorė nurodė jos reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, tarp jų – liudytojus, kurie galėtų patvirtinti išlaikymo faktą, tačiau šie liudytojai teisme neapklausti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors kasatorė naudojasi antrine teisine pagalba, t. y. jai atstovauja advokatas, tačiau, atsižvelgiant į kasatorės sveikatos būklę, ji negali visapusiškai suvokti ir naudotis jos teisių gynybos priemonėmis, todėl teismai, nepažeisdami procesinio lygiateisiškumo kitos bylos šalies atžvilgiu, turėjo imtis procesinių priemonių surinkti ir įvertinti kasatorės nurodytas aplinkybes patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog išlaikymo faktas neįrodytas, padaryta neišsiaiškinus reikšmingų bylai aplinkybių, todėl nepagrįsta.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius, jog kasatorė priėmė palikimą, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką naudojimasis po palikėjo mirties statiniais kaip savo pripažįstamas faktiniu palikimo priėmimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. G. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-392/2001; 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Š. v. M. Š., bylos Nr. 3K-7-829/2002; kt.). Byloje yra duomenų, kad kasatorė iki S. J. mirties ir po to, išskyrus laiką, kai būdavo gydoma psichiatrinėje ligoninėje, gyveno palikėjos pastatuose, jais naudojosi ir juos valdė, tačiau teismai nurodytų aplinkybių netyrė ir nevertino.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką taikant 2000 m. CK 4.68–4.71 straipsnių normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties institutą, faktas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį gali būti konstatuotas, jeigu yra šių sąlygų visuma: daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; daiktas nėra įregistruotas viešame registre kito asmens vardu; visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-113/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-113/2010">3K-3-113/2010</a>; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Terekas“ pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-156/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-156/2010">3K-3-156/2010</a>). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai išsamiai netyrė, ar pareiškėjos prašomas nustatyti juridinis faktas (kad ji įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į S. J. palikimą) nustatytinas kaip atitinkantis nurodytų sąlygų visumą, nes, minėta, byloje yra duomenų, kad kasatorė po S. J. mirties gyveno šios pastatuose iki tol, kol pareiškėja pareikalavo, jog ji išsikraustytų ir nuo to laiko kasatorė S. J. priklausančiuose pastatuose gyvendavo kartas nuo karto. Pažymėtina, kad pareiškėja, teikdamas teismui pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo į pastatus įgyjamąja senatimi, kasatorės suinteresuotu asmeniu nenurodė, nors yra artimais giminystės ryšiais su kastore susijęs asmuo (kasatorės tėvo sesuo), ir aptartas faktines aplinkybes bei kasatorės suinteresuotumą bylos baigtimi žinojo. Byloje yra duomenų, kad, tenkinus pareiškėjos ieškinį, Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu kasatorė iškeldinta iš ginčo pastatų, t. y. neteko vienintelio būsto, kuriame nuo gimimo gyveno. Šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjos pareiškimo pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija sutinka su kasatorės argumentais, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, jog pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į S. J. priklausiusius pastatus įgyjamosios senaties būdu, neišsiaiškino ir neįvertino visų reikšmingų šiam juridiniam faktui nustatyti aplinkybių.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas, o šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtų teismų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Bylos aplinkybėms ištirti reikia surinkti naujų įrodymų ir iš naujo nustatyti teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, todėl skundžiami procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Dėl byloje šalių ir kasacinio teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai. Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 36,70 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartį ir Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
Vincas Verseckas
