Dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui M. M. ir atsakovo M. M. priešieškinį ieškovei A. V. dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo

Civilinė byla Nr. e3K-3-45-378/2026

Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00949-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8; 2.4.2.9.2; 3.1.14.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui M. M. ir atsakovo M. M. priešieškinį ieškovei A. V. dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių priešieškinio pagrindo ir dalyko bei bylos nagrinėjimo ribų nustatymą, sutuoktinio asmeninės nuosavybės pripažinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo nutraukti jos ir atsakovo santuoką, sudarytą 2000 m. spalio 7 d. Šalčininkų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje, dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo palikti jiems santuokoje turėtas pavardes; nustatyti nepilnamečio vaiko U. M. gyvenamąją vietą su ieškove; nustatyti skyrium gyvenančio atsakovo bendravimo su vaiku tvarką; priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis įmokomis po 360 Eur nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki vaiko pilnametystės, lėšas jų tvarkymui uzufrukto teise sumokant kartą per mėnesį iki einamojo mėnesio 15 dienos į ieškovės asmeninę banko sąskaitą, mokėjimus indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; priteisti iš atsakovo 12 960 Eur nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimą, jį tvarkymui uzufrukto teise sumokant į ieškovės asmeninę banko sąskaitą; padalyti santuokoje įgytą turtą ir priteisti ieškovei: 1) gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (A); priteisti atsakovui asmeninės nuosavybės teise šį turtą: 1) automobilį „BMW 320ED“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2) automobilį „Mercedes-Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti, jog visus įsipareigojimus pagal su AB „Swedbank“ 2014 m. liepos 3 d. sudarytą kredito sutartį Nr. 14-055-966666-FA įvykdys ieškovė; priteisti atsakovui iš ieškovės 15 994,20 Eur kompensaciją.

3. Ieškovė nurodė, kad santuoką su atsakovu sudarė 2000 m. spalio 7 d. Santuokoje jiems gimė du vaikai: A. M. ir U. M., jis yra nepilnametis. Santuokos metu šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius bei žemės sklypą (A), kurio vertė (įgijimo kaina) yra 78 197,41 Eur. Prieš įsigydamos šį nekilnojamąjį turtą, šalys su AB „Swedbank“ 2014 m. liepos 23 d. sudarė kredito sutartį Nr. 14-055-966666-FA, pagal kurią 2024 m. vasario 27 d. negrąžinto kredito suma buvo 34 209,01 Eur. Taip pat santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės teise šalys įsigijo dvi transporto priemones: 2013 m. gamybos automobilį „BMW 320ED“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 8000 Eur vertės, ir 2007 m. gamybos automobilį „Mercedes-Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 4000 Eur vertės.

4. Ieškovė prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Dėl skirtingo požiūrio į gyvenimo tikslus, vaikų auklėjimą, sutuoktinių pareigas šalių santuoka faktiškai iširo, šalys negyvena santuokinio gyvenimo, netvarko bendro ūkio. Kaip sutuoktiniai šalys negyvena nuo 2020 m.

5. Ieškovė nurodė, kad po santuokos nutraukimo nepilnametis sūnus liko ir šiuo metu gyvena kartu su ieškove, ji viena rūpinasi sūnumi, atsakovas prie sūnaus auklėjimo ir priežiūros nedaug prisidėjo. Po santuokos nutraukimo sūnaus gyvenamąją vietą ieškovė prašė nustatyti su ja, taip pat prašė nustatyti atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką pagal ieškinyje nurodytas sąlygas. Nustačius sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove, ji prašė priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymą periodinėmis išmokomis po 360 Eur. Atsakovas nuo 2020 m., kai jie pradėjo gyventi skyrium, neteikė sūnui išlaikymo, todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 12 960 Eur įsiskolinimą už 3 metų laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos.

6. Po santuokos iširimo atsakovas liko gyventi viename kambaryje ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name (B) ir nesirūpina bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kuriame gyvena ieškovės tėvai, naudojasi transporto priemonėmis. Po santuokos nutraukimo nekilnojamąjį turtą, 78 197,41 Eur vertės, ieškovė prašė priteisti jai, o transporto priemones, 12 000 Eur vertės, – atsakovui. Ieškovei atitekus daugiau turto, iš jos atsakovui priteistina 33 098,71 Eur kompensacija.

7. Santuokos metu pagal 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartį asmeninės nuosavybės teise ieškovė iš tėvų gavo dovanų žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (B), šis turtas tarp šalių nedalytinas. Nurodytą žemės sklypą 2012 m. rugsėjo 9 d. sutartimi įsigijo ieškovės tėvai ir 2013 m. pradėjo statyti gyvenamąjį namą. Statyba buvo užbaigta 2018 m. spalio 2 d. Kol vyko namo statyba, šalys ir ieškovės tėvai gyveno (A). Statybos darbus organizavo ir vykdė ieškovės tėvai. Prie statybos darbų finansavimo šalys neprisidėjo. Užsitęsus namo statybos darbams, ieškovės tėvų planai pasikeitė ir jie liko gyventi (A), o pastatytą namą su žemės sklypu padovanojo ieškovei 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartimi. Automobiliai įgyti santuokos metu, todėl turi būti dalijami. Po santuokos nutraukimo šalių 34 209,01 Eur įsipareigojimai AB „Swedbank“ pagal 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį lieka solidarūs. Kadangi turtas, dėl kurio įsigijimo buvo sudaryta kredito sutartis, priteisiamas ieškovei, ji įsipareigoja vykdyti šią prievolę, tačiau iš jos atsakovui priteisiama kompensacija turi būti mažinama jos prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui, t. y. 17 104,51 Eur, verte, ir tokiu būdu iš ieškovės atsakovui priteistina 15 994,20 Eur kompensacija (33 098,71 Eur – 17 104,51 Eur). 2022 m. birželio 15 d. kredito sutarties pagrindu kreditą atsakovas paėmė be ieškovės žinios ir jį panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl visos prievolės iš šios sutarties pripažintinos atsakovo asmeninėmis prievolėmis.

8. Atsakovas priešieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės; po santuokos nutraukimo palikti ieškovei pavardę jos pasirinkimu, o jam palikti dabartinę pavardę; nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove; nustatyti atsakovo bendravimo su vaiku tvarką; priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis įmokomis po 300 Eur nuo ieškinio pateikimo teisme dienos (2024 m. birželio 4 d.) iki jo pilnametystės, lėšas jų tvarkymui uzufrukto teise sumokant kartą per mėnesį iki einamojo mėnesio 15 dienos į ieškovės asmeninę banko sąskaitą, mokėjimus indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; pripažinti, kad žemės sklypas ir vienbutis gyvenamasis namas (B) yra šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; padalyti šalių santuokoje įgytą turtą ir ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti žemės sklypą ir vienbutį gyvenamąjį namą (B), atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti automobilį „BMW 320ED“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilį „Mercedes-Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti, jog įsipareigojimus pagal su AB „Swedbank“ 2014 m. liepos 23 d. sudarytą kredito sutartį Nr. 14-055-966666-FA vykdys ieškovė; priteisti atsakovui iš ieškovės 84 089,71 Eur kompensaciją; prievolę pagal su AB „Swedbank“ 2022 m. birželio 15 d. vartojimo kredito sutartį laikyti atsakovo asmenine prievole.

9. Atsakovas nurodė, kad santuokos metu už 78 197,41 Eur šalys tariamai įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius (A), tačiau faktiškai įsigijo žemės sklypą ir pastatė gyvenamąjį namą (B), šis turtas fiktyviai buvo užregistruotas kaip ieškovės asmeninė nuosavybė pagal 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartį. Šio nekilnojamojo turto vertė pagal 2024 m. rugsėjo 20 d. konsultacinę išvadą yra apie 202 000 Eur. Žemės sklype esantis gyvenamasis namas buvo statomas kaip šalių šeimos turtas, statybai panaudotos lėšos, gautos sudarius 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį, pagal kurią 2024 m. vasario 27 d. negrąžinto kredito suma yra 34 209,01 Eur. Taip pat 2019 m. atsakovo motinos A. M. naudai buvo įgytas automobilis „Mercedes-Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2022 m. birželio 15 d., kai šalys jau gyveno skyrium, atsakovas sudarė 8000 Eur vartojimo kredito sutartį ir įsigijo automobilį „BMW 320ED“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

10. Atsakovo teigimu, santuoka iširo dėl ieškovės kaltės. Ieškovė nusišalino nuo savo pareigų vykdymo, nedėjo pastangų santuokai išsaugoti ir ignoravo atsakovo pastangas išsaugoti šeimą. Santuoka faktiškai nutrūko nuo 2020 m., kai šalys pradėjo gyventi skyrium. Atsižvelgdamas į sūnaus nuomonę, atsakovas sutiko su ieškovės reikalavimu nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove. Sūnus faktiškai gyvena su abiem tėvais tame pačiame name, turi atskirą kambarį, atsakovas nuolat bendrauja su sūnumi, juo rūpinasi, todėl ieškovės teiginys, kad sūnus gyvena tik su ieškove ir ji viena rūpinasi sūnumi, nepagrįstas. Atsakovas su ieškovės siūloma bendravimo tvarka iš esmės sutiko, tačiau prašė įtraukti papildomų nuostatų, kurios užtikrintų vaiko teisę palaikyti nuolatinį ir pastovų ryšį su tėvu, ir nustatyti bendravimo tvarką pagal jo priešieškinyje pasiūlytas sąlygas. Su ieškovės prašomu priteisti sūnaus išlaikymo dydžiu atsakovas nesutiko, prašė jį sumažinti iki 300 Eur periodinės išmokos, nes ieškovės pajamos yra daug didesnės nei jo gaunamos pajamos, be to, atsakovas remia ir pilnametę dukterį.

11. Po santuokos nutraukimo ieškovės vardu registruotą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (B), atsakovas prašė pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe kaip pagerintą iš esmės bendromis sutuoktinių lėšomis. Nekilnojamuoju turtu, esančiu (A), visuomet naudojosi ieškovės tėvai. Atsakovas gavo kreditą nuosavam namui statyti ir kredito lėšas panaudojo šeimos būsto (B) statybai, todėl šis turtas, nutraukiant santuoką, turi būti įtrauktas į dalytino turto balansą. Žemės sklypas buvo įgytas už santuokines lėšas, santuokos metu buvo pertvarkytas ir parengtas statyboms. Prie namo statybų atsakovas prisidėjo savo darbu, taip pat tam tikriems darbams atlikti samdė pažįstamus asmenis. Gyvenamasis namas buvo statomas ieškovės motinos vardu, nes šalys buvo pareigūnai ir nenorėjo nereikalingo dėmesio. Statybose ieškovės tėvai nedalyvavo. Vėliau namas buvo perleistas ieškovei, o tai rodo, kad jos tėvai neketino nei parduoti savo būsto (A), nei statyti naujo namo. Turtą atsakovas prašė padalyti lygiomis dalimis, priteisiant jį ieškovei natūra, o jam iš ieškovės – 101 000 Eur (1/2 dalies turto vertės) kompensaciją.

12. Santuokos metu šalys įsigijo automobilį „Mercedes-Benz“, jis buvo pirktas už atsakovo motinos A. M. asmenines lėšas, tik registruotas jo vardu. A. M. už šį automobilį sumokėjo 3300 Eur ir juo naudojasi, todėl po santuokos nutraukimo šis automobilis priskirtinas atsakovo asmeninėn nuosavybėn, ieškovei už tai neišmokant jokios kompensacijos. Taip pat santuokos metu įsigytas automobilis „BMW 320ED“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tam tikslui 2022 m. birželio 15 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis dėl 8000 Eur kredito gavimo. 2024 m. liepos 4 d. paskolos likutis – 5727,31 Eur. Šį kreditą paėmė atsakovas, ieškovė prie šio automobilio įsigijimo neprisidėjo, automobilis įsigytas tuo metu, kai šalys jau gyveno skyrium, todėl šis automobilis po santuokos nuraukimo priskirtinas atsakovo asmeninėn nuosavybėn, ieškovei neišmokant kompensacijos, o prievolė pagal vartojimo kredito sutartį dėl paskolos automobiliui įgyti pripažintina atsakovo asmenine prievole. Atsakovas nesutiko likti bendraskoliu pagal 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį, nes nekilnojamasis turtas priteisiamas ieškovei. Atsakovas sutiko paskolos likutį padalyti pusiau ir jam tenkančią dalį (16 919,29 Eur) atimti iš ieškovės atsakovui mokėtinos 101 000 Eur kompensacijos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

13. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. balandžio 14 d. sprendimu nutraukė šalių santuoką, sudarytą 2000 m. spalio 7 d. Šalčininkų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 139), dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo ieškovei paliko dabartinę V., atsakovui – M. pavardę. Teismas nustatė nepilnamečio vaiko U. M. gyvenamąją vietą kartu su motina (ieškove) ir atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, priteisė iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 300 Eur nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2024 m. birželio 4 d.) iki vaiko pilnametystės, į priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis dydį įskaitant Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nutartimi iš atsakovo nepilnamečio sūnaus naudai priteistą laikiną išlaikymą, kas mėnesį mokamą periodinėmis išmokomis po 360 Eur nuo šios nutarties priėmimo dienos (2024 m. birželio 17 d.) iki sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo. Priteistų išlaikymo lėšų tvarkytoja (uzufruktore) teismas paskyrė ieškovę, nustatė, kad išlaikymo periodinėmis išmokomis suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, sprendimo dalį dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimo nukreipė vykdyti skubiai. Po santuokos nutraukimo teismas nekeitė prievolės pobūdžio pagal 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį Nr. 14-055096-FA ir laikė ją šalių solidariąja prievole, pripažino, kad po santuokos nutraukimo prievolę pagal šią kredito sutartį vykdys ieškovė. Po santuokos nutraukimo prievolės pobūdžio pagal 2022 m. birželio 15 d. kredito sutartį Nr. 22-033380-AL teismas nepakeitė ir laikė ją atsakovo asmenine prievole. Automobilio „BMW 320ED“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 8000 Eur vertės, ir automobilio „Mercedes-Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 4000 Eur vertės, teismas nepripažino dalytinu turtu ir laikė jį atsakovo asmeniniu turtu. Teismas pripažino žemės sklypą ir vienbutį gyvenamąjį namą (B) šalių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalijo santuokos metu įgytą turtą tokia tvarka: 1) priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius (A), 78 197,41 Eur bendros vertės; žemės sklypą ir vienbutį gyvenamąjį namą (B), 202 000 Eur bendros vertės; 2) priteisė atsakovui iš ieškovės 106 260,13 Eur kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę dalytino turto dalį. Teismas atidėjo ieškovei 106 260,13 Eur kompensacijos išmokėjimą vieneriems metams, skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

14. Teismas nurodė, kad šalys 2000 m. spalio 7 d. sudarė santuoką Šalčininkų rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 139). Santuokoje šalys susilaukė dukters A. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir sūnaus U. M., gim. (duomenys neskelbtini), jis yra nepilnametis.

15. Santuokos metu šalys 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4637 pagrindu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo šį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius (A). Nurodytam turtui 2014 m. rugsėjo 15 d. sutartinės hipotekos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-12')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-12">2-12</a>762 pagrindu įregistruota hipoteka. Ieškovės pateiktais duomenimis, nurodyto turto vertė – 78 197,41 Eur (įsigijimo kaina). Ginčo dėl šio turto vertės byloje nėra. Ši namų valda yra ieškovės tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta.

16. Santuokos metu ieškovė 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutarties Nr. 2492 pagrindu asmeninės nuosavybės teise iš savo tėvų A. V. ir L. V. asmeninės nuosavybės teise įsigijo šį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą ir vienbutį gyvenamąjį namą, statybos pradžia – 2013 m., pabaiga – 2018 m., (B). Iki dovanojimo sutarties sudarymo nuosavybės teisė į šį žemės sklypą buvo įregistruota ieškovės tėvų vardu pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3449, o nuosavybės teisė į nurodytą vienbutį gyvenamąjį namą – ieškovės motinos vardu pagal 2018 m. spalio 2 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. ACCR-20-181002-02362. Bendra nurodytų daiktų vertė pagal dovanojimo sutartį – 51 920 Eur, pagal atsakovo pateiktą 2024 m. rugsėjo 20 d. konsultacinę išvadą – apie 202 000 Eur. Atsakovo nurodyta turto vertė ieškovės neginčijama. Nurodyta namų valda yra šalių šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta.

17. Atsakovo pateiktais duomenimis, santuokos metu atsakovas įsigijo dvi transporto priemones: 1) pagal 2022 m. birželio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 10 800 Eur – automobilį „BMW 320ED“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. gamybos, ieškovės nurodyta vertė – 8000 Eur; 2) pagal 2019 m. liepos 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį už 3000 Eur – automobilį „Mercedes-Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2007 m. gamybos, ieškovės nurodyta vertė – 4000 Eur. Ieškovės nurodytos transporto priemonių vertės atsakovo nėra ginčijamos. Automobiliu „Mercedes-Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo įsigijimo momento faktiškai naudojasi atsakovo motina A. M., o automobiliu „BMW 320ED“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – atsakovas.

18. Iš šalių ir AB „Swedbank“ pateiktų duomenų nustatyta, kad santuokos metu šalys ir AB „Swedbank“ 2014 m. liepos 23 d. sudarė kredito sutartį Nr. 14-055096-FA, pagal kurią iki 2039 m. liepos 15 d. šalims suteiktas 50 393,88 Eur kreditas nekilnojamajam turtui (A) įsigyti. Šalių įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto (žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kitų statinių (A) įkeitimu. 2024 m. liepos 4 d. negrąžinto kredito suma pagal šią kredito sutartį – 33 838,57 Eur.

19. Santuokos metu atsakovas ir AB „Swedbank“ 2022 m. birželio 15 d. sudarė kredito sutartį Nr. 22-033380-AL, pagal kurią atsakovui iki 2027 m. gruodžio 12 d. suteiktas 8000 Eur kreditas automobiliui „BMW 320ED“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigyti. 2024 m. liepos 4 d. negrąžinto kredito suma pagal šią kredito sutartį – 5727,31 Eur.

20. Šalys faktiškai gyvena skyrium atskiruose kambariuose ir neveda bendro ūkio nuo 2020 m., taip pat nuo to laiko nerodo noro susitaikyti ir gyventi kartu. Santuoka tarp jų iširo ne dėl vieno sutuoktinio daromų pažeidimų, o dėl bendro intereso gyventi kartu praradimo ir nesugebėjimo kompromiso būdu išspręsti kylančius konfliktus, nenoro taikytis ir neigiamo nusistatymo vienas kito atžvilgiu, t. y. abiem sutuoktiniams pažeidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiojoje knygoje įtvirtintas sutuoktinių abipusės pagarbos ir paramos pareigas. Teismas santuoką tarp šalių nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

21. Byloje nenustatyta, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina prieštarautų vaiko interesams, priešingai, motina tinkamai rūpinasi vaiku, sudaro jam tinkamas sąlygas augti ir vystytis, duomenų apie motinos padarytus pažeidimus nėra, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su motina, nepilnamečio vaiko interesai nebus pažeisti. U. M. išreiškė norą, nutraukus tėvų santuoką, likti gyventi su motina. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su motina (ieškove) (CK 3.168 straipsnio 1 dalis, 3.169 straipsnio 1 ir 2 dalys).

22. Teismas sutiko su atsakovu, jog šis turi teisę bendrauti su sūnumi ir tam tikrą laiką darbo dienomis – dvi darbo dienas. Byloje nenustatyta aplinkybių, jog tėvo bendravimas su sūnumi kenkia sūnui ir būtina dėl to riboti atsakovo teisę dažniau gyvai matytis su sūnumi. Teismas pažymėjo, kad nurodyta sąlyga įprastiniam vaiko dienos režimui nepakenks, nes tokį režimą, o būtent mokyklos ir būrelių lankymą, pamokų ruošimą ir pan., kai vaikas bus su tėvu, užtikrins tėvas. Dėl to teismas nustatė atsakovo bendravimo su sūnumi ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką pagal atsakovo priešieškinyje pasiūlytas sąlygas, tačiau, siekdamas kiek įmanoma pašalinti ieškovės akcentuojamą šios sąlygos neapibrėžtumą ir nepakenkti įprastiniam vaiko dienos režimui bei jo teisei į poilsį, nustatė, jog tėvas turi teisę bendrauti su sūnumi kiekvieną savaitę dvi darbo dienas pasirinktinai, atsižvelgiant į vaiko užimtumą mokykloje bei tėvo užimtumą darbe, pasiimdamas vaiką iš ugdymo įstaigos arba iš gyvenamosios vietos po ugdymo užsiėmimų (būrelių) ir grąžindamas į gyvenamąją vietą iki 20 val., apie sūnaus paėmimą informuodamas vaiko motiną dieną prieš paėmimą.

23. Ieškovės finansinė padėtis dėl gaunamų daug didesnių pajamų yra geresnė nei atsakovo, todėl atsakovo priešieškinyje nurodytas išlaikymo dydis (300 Eur per mėnesį) yra artimesnis šalių nepilnamečio sūnaus poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcijai ir yra pakankamas būtinoms vaikui vystytis sąlygoms užtikrinti. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 300 Eur nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki sūnaus pilnametystės (CK 3.192 straipsnis, 3.194 straipsnio 3 dalis, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3.200 straipsnis), nurodė, kad į priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis dydį įskaitomas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. nutartimi iš atsakovo sūnaus naudai priteistas laikinas išlaikymas po 360 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo šios nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo.

24. Teismas nustatė, kad nuo 2020 m. sūnui išlaikymą teikė abu tėvai, todėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą netenkino.

25. Santuokos metu šalys 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4637 pagrindu bendrosios jungtinės nuosavybės teise iš ieškovės tėvų įsigijo žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius (A). Ieškovės teigimu, šis turtas šalių įsigytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, sandoris buvo realus ir įvykdytas, todėl nutraukiant santuoką šis turtas ir turi būti dalijamas (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovo teigimu, šio nekilnojamojo turto įsigijimo pagrindas yra apsimestinis sandoris (CK 1.87 straipsnis), nes šalys niekada nesiekė įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovės tėvams priklausančios namų valdos (A), o siekė palankesnėmis sąlygomis gauti banko kreditą žemės sklypui ir gyvenamajam namui (B) atitinkamai pirkti ir statyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovas nepareiškė nei ieškovei, nei jos tėvams reikalavimų dėl 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4637, kurios pagrindu šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus (A), nors šio sandorio pagrindu Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad, ieškovei neigiant atsakovo nurodomas aplinkybes dėl būsto (B) įsigijimo, bus reiškiamas priešieškinis dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais. Tačiau ieškovei prašant dalyti tik turtą (A) atsakovas jokio reikalavimo dėl 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4637 pripažinimo niekine ir su tuo susijusių pasekmių taikymo nepareiškė ir neprašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 376 straipsnio 3 dalies ir CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatų, suteikiančių teismui teisę šiuos reikalavimus spręsti savo nuožiūra. Atsakovui nereiškiant tokių reikalavimų galima teisinė situacija, jog, tenkinus atsakovo priešieškinį ir nutraukus santuoką, (A) esantis šalių turtas po santuokos nutraukimo liktų šalių bendroji jungtinė nuosavybė, nes atsakovas dėl šio turto jokių reikalavimų apskritai nereiškia, o tai šiuo atveju prieštarautų CPK 385 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti viso turto padalijimo klausimą.

26. Sprendžiant klausimą dėl šalių dalytino turto balanso sudarymo, nebuvo sprendžiama dėl šalių nepilnamečio vaiko teisių ir interesų gynimo ar sutuoktinio išlaikymo. Byloje šalys sutinka su nekilnojamojo turto padalijimo būdu, jį natūra priteisiant tik ieškovei, todėl šiuo atveju teismui ginti šalių vaiko ar atsakovo interesus nėra pagrindo. Šalys procese dalyvavo lygiomis teisėmis, turėjo savo atstovus, vadovavosi rungimosi ir dispozityvumo principais, byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą dėl šalių reikalavimų, susijusių su nekilnojamojo turto padalijimu, šalių interesais veikti aktyviai ir viršyti jų reikalavimus. Todėl pagrindo veikti šalių interesais ir viršyti jų pareikštus reikalavimus turto (A) atžvilgiu, t. y. teismo iniciatyva pripažįstant 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4637 niekine, šiuo atveju nėra.

27. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatas, niekinio sandorio teisines pasekmes ir faktą teismas turi galimybę konstatuoti ex officio (pagal pareigas), tačiau šalys šioje byloje pripažinti 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4637 niekine, o ieškovės tėvus – tikraisiais nekilnojamojo turto (A) savininkais (CK 1.86 straipsnis) nei procesiniuose dokumentuose, nei žodžiu neprašė. Teismo vertinimu, nurodyta sutartis nėra akivaizdžiai niekinė, juolab kad šalių ir ieškovės tėvų sudarytas sandoris buvo vykdomas ir sukūrė sandorio šalims tam tikras teises ir pareigas. Nors turtas (A) šalių nėra naudojamas (jį naudoja ieškovės tėvai), vien tik ši aplinkybė nėra pakankama atsakovo priešieškinio argumentui, kad nurodytas nekilnojamasis turtas iki šiol faktiškai priklauso ieškovės tėvams ir jie yra tikrieji savininkai, patvirtinti. 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktas patvirtintas notaro, sutartis ir bylos šalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė išviešinta Nekilnojamojo turto registre, ši teisė sandorio šalių nėra ginčijama jau daugiau nei dešimt metų, nors apie sandorio sudarymą jo šalims žinoma nuo pat sudarymo momento. Be to, prieš sudarant 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tarp bylos šalių ir banko 2014 m. liepos 23 d. buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią šalims buvo suteiktas 50 393,88 Eur kreditas nekilnojamajam turtui (A) įsigyti, o nekilnojamojo turto pardavėjams banko pervesta parduoto turto kaina ir šalių įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu (2014 m. rugsėjo 15 d. sutartinė hipoteka Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-12')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-12">2-12</a>762). Kreditas turtui (A) įsigyti nuo jo suteikimo momento dengiamas iš ieškovės banko sąskaitoje esančių lėšų. Be to, šalys kurį laiką ir gyveno bei deklaravo savo gyvenamąją vietą gyvenamajame name (A) (žr. 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartį), nes savo šeimos turtą (butą) (duomenys neskelbtini), pardavė 2013 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Taigi, 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis negali būti laikoma akivaizdžiai niekine, todėl pagrindo teismui veikti šalių interesais pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį ir pripažinti 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį niekine ex officio, taikyti sandorio negaliojimo pasekmes, nustatytas CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, 1.86 straipsnio 2 dalyje, bei tokiu būdu pašalinti (A) esantį turtą iš dalytino turto balanso šiuo atveju nėra. Taigi, turtas (A) laikytinas šalių bendrąja nuosavybe, todėl nutraukiant santuoką įtrauktinas į dalytino turto balansą.

28. (B) esantis nekilnojamasis turtas, kuris šiuo metu registruotas Nekilnojamojo turto registre kaip ieškovės asmeninė nuosavybė, šalių santuokos metu buvo įgytas (pastatytas) iš bendrų abiejų sutuoktinių lėšų ir darbo, todėl laikytinas šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir dalytinu turtu. Šalys turėjo pakankamai lėšų (B) esančiam nekilnojamajam turtui įsigyti (pastatyti) – šalys dirbo, gavo pajamų ir pardavusios butą (duomenys neskelbtini), 2015 m. liepos 8 d. paėmė vartojimo kreditą. Iš šalių ir liudytojų paaiškinimų matyti, jog prie nekilnojamojo turto įgijimo prisidėjo ir ieškovės tėvai. Aplinkybę, kad nekilnojamojo turto (B) faktiniai įgijėjai (statytojai) yra ne ieškovės tėvai, o šalys, patvirtina ieškovės dar 2013 m. spalio 8 d. teismui pateiktu prašymu dėl teismo leidimo parduoti butą išdavimo pripažintas faktas, jog butas parduodamas dėl to, kad planuojamos nuosavo gyvenamojo namo statybos (CPK 187 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų (pirkimo–pardavimo sutartys, užsakymai, PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo kvitai) pakanka konstatuoti faktui, kad prie namų valdos įsigijimo savo lėšomis ir darbu prisidėjo ir atsakovas, o tai paneigia ieškovės teiginį, jog šis ginčo turtas yra jos asmeninis. Kaip liudytojai apklausti gyvenamojo namo statybose dalyvavę V. A. (V. A.), G. P. (G. P.), V. D. (V. D.) ir G. V. (G. V.) patvirtino, kad gyvenamojo namo statybose fiziškai dalyvavo tik sutuoktiniai, būtent su šiais asmenimis apklausti liudytojai derino statybinių medžiagų užsakymo ir atvežimo, statybos darbų atlikimo, atsiskaitymo už atliktus darbus klausimus. Liudytojai G. P., V. D. ir G. V. teisme patvirtino faktą, kad iš šalių pokalbių suprato, jog gyvenamąjį namą šalys statėsi savo poreikiams tenkinti, o po statybų jame ir apsigyveno. Liudytojai patvirtino faktą, kad šalys atsiskaitydavo su jais už atliktus darbus, o dalį darbų atsakovas atliko kartu su jais. Iš liudytojų paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovės tėvai nors ir lankydavosi statybos objekte, tačiau nebuvo šių statybų pagrindiniai organizatoriai ar finansuotojai. Pažymėtina, kad vėlesnis šalių elgesys su šiuo turtu, būtent po gyvenamojo namo statybos pabaigos persikėlimas nuolat gyventi į namų valdą ir gyvenimas joje iki šiol, šio nekilnojamojo turto tvarkymas ir priežiūra bendromis šalių lėšomis ir darbu, patvirtina, kad šio turto įgijimu (pastatymu) siekta ne ieškovės ar jos tėvų asmeninių poreikių, bet abiejų šalių bendrų šeimos poreikių tenkinimo – įgytą namų valdą naudoti šeimos gyvenamajai patalpai ir bendram namų ūkiui plėsti. Ieškovės tėvai šiame name, kuris yra ginčo turtas, niekada negyveno. Taigi namų valdą (B) šalys faktiškai įgijo (pastatė) bendrai šeimos poreikiams tenkinti ir šį turtą tvarkė bendrai, todėl bendrai įgyta ir santuokos metu iš esmės bendromis sutuoktinių jėgomis ir lėšomis tvarkoma namų valda (B) pripažintina bendrąja jungtine šalių nuosavybe.

29. Ieškovė į dalytino turto balansą įtraukė abu santuokos metu įgytus automobilius, tačiau, teismo vertinimu, šis turtas nėra sutuoktinių bendras turtas ir skirtas šeimos poreikiams tenkinti. Automobilio „Mercedes-Benz A170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), faktinė savininkė ir naudotoja yra atsakovo motina A. M., šis automobilis pirktas už jos, o ne už šalių bendras lėšas, ir jos asmeniniams poreikiams tenkinti, ir niekada nebuvo naudojamas šalių, tą ieškovė iš esmės pripažino ir tą taip pat patvirtina 2019 m. birželio 8 d. 3300 Eur mokėjimo nurodymas. Automobilis „BMW 320ED“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovo įsigytas, kai šalys jau gyveno skyrium, išimtinai atsakovo poreikiams tenkinti, panaudojant asmeninio kredito lėšas, gautas pagal 2022 m. birželio 15 d. kredito sutartį Nr. 22-033380-AL, kurią sudarant ieškovė nedalyvavo ir apie šį atsakovo pirkinį bei įgytus turtinius įsipareigojimus nežinojo. Teismas abiejų automobilių į dalytino turto balansą neįtraukė ir šio turto, nutraukdamas šalių santuoką, kaip neįgyto bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nedalijo, o prievolę pagal 2022 m. birželio 15 d. kredito sutartį Nr. 22-033380-AL laikė atsakovo asmenine prievole.

30. Pagal 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį, šalių įsipareigojimai bankui yra bendri (solidarieji), todėl nutraukiant santuoką nemodifikuojami. Tenkinti atsakovo reikalavimą pašalinti jį iš trečiojo asmens AB „Swedbank“ bendraskolių pagal 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį nėra pagrindo. Ginčo, kad prievolę pagal šią kredito sutartį po santuokos nutraukimo vykdys ieškovė, byloje nėra, tačiau toks susitarimas šalių solidariosios prievolės pobūdžio nekeičia.

31. Dalytiną šalių turtą sudaro santuokos metu įgytas žemės sklypas, gyvenamasis namas ir kiti statiniai (A), nurodyto turto vertė pagal 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį – 78 197,41 Eur; žemės sklypas ir vienbutis gyvenamasis namas (B), nurodyto turto vertė pagal atsakovo pateiktą 2024 rugsėjo 20 d. konsultacinę išvadą – 202 000 Eur. Nurodytos turto vertės šalių neginčijamos. Sąlygų nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo tarp šalių dalijant turtą teismas nenustatė, šalys tokio reikalavimo nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, kompromiso joms ilgą laiką nepavyksta rasti, dėl to, palikus šalims bendrąją dalinę nuosavybę, kiltų šalių konfliktų ir galimai būtų padaryta neigiama įtaka vaiko interesams, teismas šalių santuokos metu įgytą ir dalytiną nekilnojamąjį turtą natūra priteisė ieškovei, o atsakovui iš ieškovės – 140 098,70 (39 098,71+101 000) Eur kompensaciją (CK 3.127 straipsnio 3 dalis), kuri mažintina 33 838,57 Eur atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog likusį įsipareigojimą pagal 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį (33 838,57 Eur) dengs ieškovė. Atsakovui iš ieškovės priteisiama galutinė 106 260,13 Eur kompensacija.

32. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pakeitė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir priteisė iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 360 Eur nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2024 m. birželio 4 d.) iki vaiko pilnametystės.

33. Kolegija dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos, išlaikymo vaikui įsiskolinimo sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

34. Kolegija nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti, jog ginčo šalių turtinė padėtis objektyviai skiriasi tokia apimtimi, kuri nulemtų poreikį sumažinti atsakovo skiriamo išlaikymo dydį iki mažesnės sumos nei pusė vaiko išlaikymui reikalingų lėšų, t. y. 300 Eur. Ieškovė pateikė duomenis apie tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ji dirbo ir per mėnesį gavo apie 1800 Eur darbo užmokesčio. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikė duomenis apie tai, kad buvo nušalinta nuo pareigų, o vėliau – atleista iš tarnybos, todėl ilgą laiką negaudavo jokių pajamų ir išmokų, kol 2025 m. sausio 13 d. įsidarbino ir vidutiniškai gauna apie 823,52 Eur darbo užmokestį per mėnesį. Bylos duomenimis, atsakovas nuo 2023 m. rugsėjo mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. buvo bedarbis, o nuo 2024 m. gegužės 17 d. dirba, per mėnesį gauna apie 578 Eur darbo užmokesčio, taip pat gauna 393,87 Eur pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Taigi, ginčo šalių per mėnesį gaunamos pajamos iš esmės yra panašios, todėl šalys išlaikymą sūnui turėtų teikti lygiomis dalimis, t. y. po 360 Eur. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas iš atsakovo priteistino išlaikymo dydį, nepagrįstai akcentavo, kad atsakovas nuo 2023 m. rugsėjo mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. buvo bedarbis ir kad įsidarbinęs gavo mažesnes pajamas nei ieškovė, nesiaiškindamas tokios situacijos susiklostymo priežasčių. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šalys turėtų sveikatos sutrikimų, būtų nedarbingos, priešingai – bylos duomenys patvirtina, kad šalys yra darbingo amžiaus ir yra vienodai pajėgios sūnui teikti išlaikymą. Nesant duomenų apie objektyvias priežastis, dėl kurių atsakovas tam tikru laikotarpiu nedirbo ar negalėjo gauti tokio pat dydžio pajamų kaip ir ieškovė, paminėtomis aplinkybėmis negali būti remiamasi nustatant mažesnį atsakovo skiriamo išlaikymo dydį. Šiuo atveju yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis įmokomis po 360 Eur nuo ieškinio priėmimo teisme dienos (2024 m. birželio 4 d.) iki vaiko pilnametystės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

35. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad (B) esantis nekilnojamasis turtas, registruotas Nekilnojamojo turto registre kaip ieškovės asmeninė nuosavybė, šalių santuokos metu buvo įgytas (pastatytas) iš bendrų sutuoktinių lėšų ir darbo, todėl šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir dalytinas turtas. Ieškovė dar 2013 m. spalio 8 d. kreipėsi į teismą dėl leidimo parduoti butą (duomenys neskelbtini), nurodė, kad planuojamos nuosavo gyvenamojo namo statybos. Šis butas, priklausęs šalims jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, 2013 m. lapkričio 7 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi parduotas už 140 000 Lt (40 546,80 Eur). 2015 m. liepos 8 d. šalys su AB „Swedbank“ sudarė vartojimo kredito sutartį dėl 13 000 Eur vartojimo kredito. Taigi, šalys nurodytus veiksmus atliko, siekdamos turėti lėšų ginčo gyvenamojo namo statybai. Atsakovas į bylą pateikė ir kitus rašytinius įrodymus (PVM sąskaitas faktūras, kvitus, su namo statybomis ir įrengimu susijusius užrašus), kurių visuma patvirtina, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo statomas iš abiejų sutuoktinių lėšų. Šią išvadą patvirtino ir teismo posėdžio metu paaiškinimus davę liudytojai. 2025 m. sausio 15 d. teismo posėdžio metu liudytojai V. A. ir G. P., ginčo name atlikę įvairius statybos ir remonto darbus, paaiškino, kad darbų atlikimo klausimą ginčo name daugiausia derino su šalimis, liudytojams iš ginčo šalių elgesio susidarė įspūdis, jog namas buvo statomas šalių šeimai gyventi. 2025 m. vasario 5 d. teismo posėdžio metu liudytojai V. D. ir G. V., ginčo name atlikę statybos ir montavimo darbus, nurodė, kad jiems susidarė įspūdis, jog namas buvo statomas šalių šeimai, su jais buvo derinami darbų atlikimo ir atsiskaitymo už darbus klausimai. Liudytojas G. V. papildomai paaiškino, kad langus name montavo kartu su atsakovu. Nors ieškovės tėvai lankydavosi statomame objekte, teismo posėdžio metu jie negalėjo detaliai atsakyti į su ginčo namo sukūrimu susijusius klausimus, nedavė detalių paaiškinimų nei apie objekte darbą atlikusių asmenų samdymą, nei apie atsiskaitymą su jais. Byloje nėra ginčo, kad į pastatytą ginčo namą gyventi įsikėlė šalių šeima, name šalys gyvena ir bylos nagrinėjimo metu, o ieškovės tėvai nurodytame name niekada negyveno. Taigi ginčo namas iš esmės buvo statomas iš bendrų sutuoktinių lėšų jų šeimos poreikiams tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir įtraukė į dalytino turto balansą.

36. Nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo nekilnojamąjį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jį padalijo, plačiau dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovui mokėtinos kompensacijos dydžio pakeitimu, kolegija nepasisakė, nes šis ieškovės reikalavimas dėl atsakovui priteistinos kompensacijos dydžio pakeitimo yra tiesiogiai susijęs su ieškovės dalytino sutuoktinių turto nustatymo reikalavimu, kuris atmestas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

37. Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis tenkintas priešieškinio reikalavimas dėl žemės sklypo ir vienbučio gyvenamojo namo (B) pripažinimo šalių bendrąja jungtine nuosavybe, šį priešieškinio reikalavimą atmesti, taip pat kuriomis iš ieškovės atsakovui priteista 106 260,13 Eur kompensacija už ieškovei atitenkančią didesnę turto dalį, ir priteisti atsakovui iš ieškovės 22 179,42 Eur kompensaciją arba panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimų dalis dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto nustatymo ir padalijimo bei grąžinti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taip pat ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovo visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

37.1. Dėl turto pripažinimo asmenine ar bendrąja jungtine nuosavybe. CK 3.89 straipsnyje išvardytas baigtinis sąrašas atvejų, kai santuokos metu įgytas turtas laikomas asmenine nuosavybe. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo turtas, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Santuokos metu vienam iš sutuoktinių pagal dovanojimo sutartį įgijus turtą, jeigu sutartyje nėra nurodoma, jog dovanojimas atliekamas abiem sutuoktiniams, yra paneigiama prezumpcija dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisės (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis) ir toks dovanojimo sutarties pagrindu įgytas turtas laikomas asmenine nuosavybe ir nėra dalijamas nutraukiant santuoką. Nekilnojamasis turtas (B) buvo įgytas ieškovės santuokos metu pagal 2019 m. gegužės 3 d. notaro patvirtintą dovanojimo sutartį, kuria ieškovės tėvai šį turtą padovanojo jai asmeninėn nuosavybėn. Ši sutartis, kaip ir ieškovės asmeninė nuosavybės teisė, įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Taigi, turėjo būti konstatuota, jog bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija yra paneigta dovanojimo sutartimi, kol tokia sutartis nebus pripažinta negaliojančia. Net apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, jog namas (B) buvo statomas iš sutuoktinių lėšų, pagal CK 3.87 ir 3.89 straipsnius nebuvo pagrindo pripažinti jį bendrąja jungtine nuosavybe, nes kol liko galioti dovanojimo sutartis, ši prezumpcija laikoma paneigta ir yra įrodyta, jog šis turtas išlieka ieškovės asmeninė nuosavybė. Tokiu atveju, kai santuokos metu sutuoktinis pagal sandorį asmeninės nuosavybės teise įgyja turtą, šis turtas gali būti pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe tik dviem atvejais: 1) CK 3.90 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, t. y. įrodžius, jog šis asmeninės nuosavybės teise įgytas turtas po jo įgijimo buvo pagerintas iš esmės bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu; 2) nuginčijus tokį nuosavybės įgijimo sandorį ir taikant atitinkamas pasekmes. Atsakovas, ketindamas įrodyti, jog turtas (B) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, turėjo pasirinkti tinkamą savo teisių gynybos būdą, kuris pagal priešieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes yra susijęs su atsakovo nurodyto sandorio nuginčijimu ir atitinkamai jo pripažinimo negaliojančiu pasekmių taikymu. Byloje atsakovas nesuformulavo reikalavimų dėl sandorių nuginčijimo, o teismai nenustatė pagrindo savo iniciatyva nuginčyti sandorius ir taikyti jų negaliojimo pagrindus.

37.2. Dėl ieškinio ir priešieškinio dalyko ir pagrindo, jų tenkinimo galimybės. Tarp šalių kilęs ginčas dėl to, kuris vienas iš nekilnojamojo turto objektų turi būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe ir dalijamas, o teismai nepagrįstai pripažino abu šiuos objektus bendrąja jungtine nuosavybe ir juos padalijo. Atsakovas nurodė, jog turtas (A) buvo įgytas fiktyviai ir nepriklauso šalims, nes tai buvo padaryta turint tikslą gauti kreditą namo (B) statyboms. Pastatytas namas (B) buvo fiktyviai registruotas ieškovės tėvų vardu, o vėliau fiktyviai dovanojimo sutarties pagrindu ieškovei padovanotas, todėl atsakovas pareiškė tik vieną galutinį reikalavimą pripažinti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę į turtą (B). Tokio suformuluoto reikalavimo tenkinimas iš esmės reiškia, jog pirmiausia turi būti konstatuotos ir pripažintos anksčiau nurodytos aplinkybės, t. y. turi būti pripažinta, jog turtas (A) nėra sutuoktinių nuosavybė, ir atitinkamai turi būti nustatyta, kieno tai yra nuosavybė. Priešieškinyje atsakovas reikalavimų dėl turto (A) iš viso nepareiškė, t. y. nepareiškė nei reikalavimo dėl šio turto, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės, padalijimo, nei šios nuosavybės nuginčijimo. Susiklostė tokia situacija, jog vienoje byloje skirtingais aspektais atsakovas tuo pačiu metu ir teigė, ir neigė tas pačias aplinkybes. Vertinant, kam priklauso turtas (B), atsakovas teigė, jog jis priklauso sutuoktiniams, nes neigė, jog turtas (A) priklauso sutuoktiniams, o sprendžiant klausimą, kam priklauso turtas (A), atsakovas neneigė, jog šis turtas priklauso jam. Kilus ginčui, kuris vienas iš dviejų turto objektų turi būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, teismai turėjo tenkinti arba ieškovės, arba atsakovo reikalavimus, nes vieno reikalavimo tenkinimas paneigia kitą reikalavimą. Tačiau teismai tenkino ir ieškovės, ir atsakovo reikalavimus, todėl santuokos nutraukimo metu teismų padalytas visas ginčo turtas, nors pačios šalys kėlė ginčą, kuris vienas iš objektų turi būti dalijamas. Teismai, nustatę pagrindą tenkinti priešieškinį ir pripažinti bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į turtą (B), turėjo atitinkamai priimti sprendimą dėl šalių turto (A) bendrosios jungtinės nuosavybės nuginčijimo. Nenustačius ir nekonstatavus, jog turtas (A) sutuoktinių buvo įgytas fiktyviai ir jiems nepriklauso, spręstina, jog atsakovas neįrodė priešieškinio pagrindo, todėl priešieškinio nebuvo galima tenkinti.

37.3. Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Teismams pripažinus, jog turtas (B) buvo pastatytas šalių lėšomis ir pripažinta jų bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į šį turtą, liko galiojantys ir nenuginčyti viešame registre registruoti sandoriai, kurie pagrindžia priešingas aplinkybes, t. y. jog žemės sklypą (B) įgijo ieškovės tėvai pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį, vėliau jie pagal 2018 m. spalio 2 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą įgijo nuosavybės teisę į šiame žemės sklype esantį statinį, o pagal 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartį šį turtą jie padovanojo asmeninės nuosavybės teise ieškovei. Teismų procesiniai sprendimai sukėlė teisines pasekmes ieškovės tėvams, nes konstatuota, jog turtą (B) ne jie įgijo (pastatė) ir ne jie buvo šio turto savininkais, nors galiojantys sandoriai patvirtina priešingai. Kita vertus, atsakovas priešieškinyje įrodinėjo, jog turtas (A) šalių buvo įgytas fiktyviai iš ieškovės tėvų, o tai reiškia, jog, teismui nustačius pagrindą tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl turto (B) pripažinimo šalių bendrąja jungtine nuosavybe, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl turto (A) pripažinimo ieškovės tėvų nuosavybe. Ieškovės tėvai A. V. ir L. V. nebuvo įtraukti į šios bylos nagrinėjimą kaip tretieji asmenys, tai patvirtina absoliutų teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindą.

38. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

38.1. Ieškinio dalyku dėl santuokoje įgyto turto padalijimo buvo reikalavimas padalyti tik santuokoje įgytą ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą (A). Ieškinio faktinį pagrindą sudarė ir tai, kad turtas (B) yra ieškovės asmeninis turtas, nes įgytas dovanojimo sutarties pagrindu (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl santuokos nutraukimo byloje nedalytinas. Priešieškinio dalykas buvo reikalavimas turtą (B), registruotą kaip asmeninė ieškovės nuosavybė, pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jį padalyti kartu su kitu santuokoje įgytu turtu. Priešieškinio faktinį pagrindą sudarė ir tai, kaip buvo įgytas turtas (A), kokie sandoriai buvo sudaryti, iš kur gautos lėšos turto (B) statyboms. Priešieškinio dalyko apimtį lėmė CPK garantuojama teisė kelti tik tuos reikalavimus, kuriais siekiama apginti savo pažeistas teises bei teisėtus interesus. Atsakovas, pareikšdamas priešieškinį tik dėl turto (B) teisinio režimo, tinkamai įgyvendino savo procesinę teisę gintis nuo ieškinio. Atsakovas neprivalėjo reikšti papildomų ar tapačių reikalavimų dėl turto (A), nes nepareikšdamas atskiro reikalavimo jis išreiškė savo pritarimą ieškovės reikalavimui dėl turto (A) padalijimo. CPK 143 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl tokio santykio tarp ieškinio ir priešieškinio, kai vieno tenkinimas daro negalimą kito tenkinimą, šioje situacijoje netaikytinos, nes šalių reikalavimai dėl santuokoje įgyto turto apimties ir jo padalijimo nėra alternatyvūs, t. y. nėra reiškiami dėl to paties objekto. Atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytos faktinės aplinkybės dėl turto (A) įsigijimo vertinamos kaip atsakovo atsikirtimai į nepagrįstą ieškovės procesinę poziciją, neva turtas (B) nėra santuokoje įgytas ir dalytinas sutuoktinių turtas. Savarankiški reikalavimai dėl sandorių, kuriais buvo įgytas turtas (A) nebuvo pareikšti, nes nebuvo tam teisinio pagrindo. Atsakovas, pareikšdamas priešieškinį bei suformuluodamas galutinį reikalavimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, t. y. prašydamas teismo turtą (B) pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir jį padalyti, išreiškė savo galutinę poziciją, kad sutinka su ieškovės reikalavimu dėl santuokoje įgyto turto (A) padalijimo ir dėl jo atskiro reikalavimo nereiškia, tačiau nesutinka, kad turtas (B) liktų ieškovei, ir prašė šį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe bei jį padalyti.

38.2. CK 3.89 straipsnis nustato atvejus, kada tam tikras turtas gali būti laikomas asmenine sutuoktinio nuosavybe, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas dovanojimo sandorio pagrindu įregistruotas turtas, nepaisant realių lėšų šaltinio, paskirties ir šalių valios, privalomai ir visais atvejais turi būti laikomas asmeniniu sutuoktinio turtu. Teismas šioje byloje nesprendė klausimo dėl dovanojimo sutarties galiojimo ar jos nuginčijimo. Remiantis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis sutuoktinių turto teisinį režimą (CK 3.87–3.100 straipsniai), esant šalių ginčui dėl turto (B), registruoto kaip asmeninė ieškovės nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, sudarydamas sutuoktinių turto balansą, teismas ne tik nustatė bendrą sutuoktinių ir jų asmeninį turtą, bet ir patikrino duomenų apie asmenine ieškovės nuosavybės teise valdomą turtą tikrumą (patikimumą), ar ginčo turtas pagal savo kilmę, sukūrimo aplinkybes, finansavimo šaltinį ir paskirtį laikytinas asmenine ieškovės ar bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ginčo objektas buvo ne ieškovės turimas asmeninis turtas, kurį vėliau bendromis lėšomis ir darbu pagerino abu sutuoktiniai (CK 3.90 straipsnis), o tai, kad jis realiai buvo sukurtas bendromis sutuoktinių lėšomis bei darbu ir šeimos reikmėms. Todėl teismas, sistemiškai taikydamas CK nuostatas, reglamentuojančias bendrąją jungtinę nuosavybę (CK 3.87, 3.88 straipsniai ir kt.), pagrįstai turtą (B) pripažino bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Toks teismo sprendimas, vadovaujantis sistemine CK nuostatų, reglamentuojančių santuokoje įgyto turto padalijimą (CK 3.87–3.91 straipsniai), analize, taip pat neginčijant dovanojimo sandorio, atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d nutartis. civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-173/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-173/2012">3K-3-173/2012</a>).

38.3. Pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje nebuvo nustatytas teisinis pagrindas spręsti dėl ieškovės tėvų, kaip trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimo į bylą, t. y. byloje nebuvo keliami jokie reikalavimai, kurių išsprendimas galėjo sukurti, nustatyti ar panaikinti ieškovės tėvų, kaip trečiųjų asmenų, teises bei pareigas. Ieškovės tėvai, sudarę pirkimo–pardavimo sutartį su bylos šalimis dėl turto (A) bei dovanojimo sandorį su ieškove dėl turto (B) perleido savo nuosavybės teises ir pasitraukė iš nuosavybės teisinių santykių. Minėti sandoriai nesukūrė jiems jokių pareigų ir teisių į perleistą turtą. Teismų procesiniai sprendimai nustato tik šalių tarpusavio turtinius santykius ir neturi poveikio tretiesiems asmenims. Jei ieškovės tėvai manė, kad teismo išvados galimai padarys poveikį jų teisėms ar teisėtiems interesams, jie patys turėjo įgyvendinti savo teisių gynimo priemones – inicijuoti atitinkamus procesus arba prašyti įtraukti juos į bylos nagrinėjimą. Ieškovės tėvai buvo apklausti kaip liudytojai, žinojo ginčo esmę ir pasekmes, tačiau nepareiškė jokių savarankiškų reikalavimų ar prašymų. Tai patvirtina, kad ieškovės tėvai realiai nelaikė savęs ginčo dalyviais ir neturėjo intereso. Net jei ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomi teiginiai apie buvusius ginčo turto savininkus, aptariamos jų teisės bei pareigos, šie teismo argumentai vertintini tik kaip obiter dictum (pasakyta tarp kitko) išvados, kurios pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neturi prejudicinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDcxLTkxNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-471-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-471-916/2016">e3K-3-471-916/2016</a>; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDM4LTQyMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-438-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-438-421/2017">e3K-3-438-421/2017</a>) ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo nuspręsta dėl ieškovės tėvų teisių ir (ar) pareigų. Kasacinio skundo argumentai, kad jei į bylą kaip tretieji asmenys nebus įtraukti ieškovės tėvai, kuriems teismų procesiniai sprendimai sukėlė teisines pasekmes, leidžia spręsti egzistuojant absoliutų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, yra išvestinio bei sąlyginio pobūdžio, t. y. siejami ne su konkrečiai nuspręstomis ieškovės tėvų teisėmis ir pareigomis, o su tariamos atsakovo pareigos ginčyti pirkimo–pardavimo sandorį nevykdymu, dėl ko priimti teismo sprendimai netiesiogiai galėjo paveikti tariamas ieškovės tėvų teises ir (ar) pareigas. Teismas nesprendė dėl neįtrauktų asmenų teisių ar pareigų, o tai savo ruožtu reiškia, kad nėra tenkinamos dvi būtinosios sąlygos konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų

39. CPK 353 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

40. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjI0LTgyMy8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-224-823/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-224-823/2022">e3K-3-224-823/2022</a> 29 punktą). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

41. Šioje byloje kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, nes nenustatyta pagrindo jas peržengti (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

42. Nagrinėjamoje byloje kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl nekilnojamojo turto (B) nepagrįsto pripažinimo šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir atitinkamai dėl šio turto įtraukimo į sutuoktinių turto balansą bei nepagrįsto padalijimo. Kasaciniame skunde analizuojamas ir kito nekilnojamojo turto (A) padalijimas. Kiti klausimai, susiję su šalių santuokos nutraukimu (sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, išlaikymo vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimas, kilnojamojo turto padalijimas), kurie buvo nagrinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kasaciniame skunde nekeliami, taigi, nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Šioje nutartyje bus pasisakyta tik dėl nekilnojamojo turto (B) ir (A) pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir šio turto padalijimo.

Dėl priešieškinio pagrindo ir dalyko bei bylos nagrinėjimo ribų nustatymo

43. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti bylą tik pagal įstatymo nustatyta tvarka pareikštą suinteresuoto asmens pareiškimą, o teismo teisė veikti ex officio yra ribojama įstatymu. Kad būtų užtikrinta visų asmenų vienoda teisė naudotis teismine gynyba ir kartu nepažeisti civilinio proceso įstatyme įtvirtinti proceso ekonomiškumo, koncentruotumo bei operatyvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir jų rungimosi principai, CPK nustato aiškią tvarką, kaip turi būti įgyvendinama kreipimosi į teismą teisė. Ieškiniui, kaip specialiam šalies procesiniam dokumentui, kuriuo inicijuojama civilinė byla, keliami imperatyvūs turinio ir formos reikalavimai (CPK 111, 135 straipsniai), kurių privalo laikytis kiekvienas teismui pareiškimą ar ieškinį paduodantis asmuo.

44. Proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principai reikalauja (CPK 7 straipsnis), kad ieškinio dalykas būtų suformuluotas taip, jog būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjQ4LTQwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-248-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-248-403/2018">e3K-3-248-403/2018</a>, 17 punktas).

45. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (2 punktas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (4 punktas).

46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 31 punktas).

47. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, pagal civilinio proceso teisėje įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau nurodytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjU5LTM4MS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-259-381/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-259-381/2021">e3K-3-259-381/2021</a>, 12 punktas; 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc2LTM3OC8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-176-378/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-176-378/2022">e3K-3-176-378/2022</a>, 46 punktas).

48. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismui nagrinėjant civilines bylas, ginamos ne vien ieškovo, bet ir atsakovo teisės. Galiojančiose civilinio proceso teisės normose nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešinis ieškinys ir atsiliepimas (atsikirtimai) į ieškinį (CPK 142, 143 straipsniai). Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio 2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Nurodytų gynimosi priemonių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjE0LTYxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-214-611/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-214-611/2019">e3K-3-214-611/2019</a>, 26 punktas). Jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015).

49. Kadangi bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir dalykas, būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatytina, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMtODIzLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123-823/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123-823/2022">3K-3-123-823/2022</a>, 31 punktas).

50. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, pareikšdama ieškinį, nurodė, kad santuokos metu šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius bei žemės sklypą (A), kurio vertė (įgijimo kaina) yra 78 197,41 Eur. Šį turtą ieškovė prašė padalyti tarp šalių lygiomis dalimis, jai priteisiant šį turtą natūra, o atsakovui – kompensaciją. Be to, ieškovė nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir vienbutis gyvenamasis namas (B) šis turtas tarp šalių nedalytinas, nes jį ieškovei santuokos metu padovanojo jos tėvai 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartimi.

51. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti, kad žemės sklypas ir vienbutis gyvenamasis namas (B) yra šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir padalyti šalių santuokoje įgytą turtą – ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti žemės sklypą ir vienbutį gyvenamąjį namą (B), o jam – kompensaciją. Atsakovas nurodė, kad santuokos metu už 78 197,41 Eur 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš ieškovės tėvų bylos šalys tariamai įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius (A), tačiau faktiškai ieškovės tėvų vardu įsigijo žemės sklypą ir pastatė gyvenamąjį namą (B), šis turtas fiktyviai buvo užregistruotas ieškovės asmenine nuosavybės teise 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutarties, kuria šį namą ir sklypą ieškovės tėvai padovanojo ieškovei, pagrindu. Tačiau priešieškiniu atsakovas nereiškė reikalavimo pripažinti negaliojančiomis 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria, kaip jis teigė, iš ieškovės tėvų šalys tariamai įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius (A), taip pat žemės sklypo (B) įsigijimo sutartį, viso nekilnojamojo turto (B) 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartį.

52. Atsakovo priešieškinyje nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovas nepripažįsta nekilnojamojo turto (B) 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo ieškovei sutarties, kaip šio turto įgijimo asmeninės nuosavybės teise pagrindo, ir įrodinėja, jog šį nekilnojamąjį daiktą sukūrė statybos būdu iš bendrų lėšų su ieškove. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo priešieškinio faktinis pagrindas neatitinka jo reikalaujamo teisių gynimo būdo ir siūlomo teisinių santykių kvalifikavimo.

53. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis negali būti laikoma akivaizdžiai niekine, todėl pagrindo veikti šalių interesais vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi ir pripažinti šią sutartį niekine ex officio, taikyti sandorio negaliojimo pasekmes, nustatytas CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, 1.86 straipsnio 2 dalyje, ir tokiu būdu pašalinti turtą (A) iš dalytino turto balanso šiuo atveju nėra, šis turtas dalytinas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Dėl nekilnojamojo turto (B) teismas nurodė, kad šis turtas, kuris šiuo metu registruotas Nekilnojamojo turto registre kaip ieškovės asmeninė nuosavybė, šalių santuokos metu buvo įgytas (pastatytas) iš bendrų abiejų sutuoktinių lėšų, bendru darbu, todėl laikytinas šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir dalytinu turtu. Dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo (B) 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutarties teisėtumo ir galiojimo teismas nesprendė ir nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas pritarė šioms pirmosios instancijos teismo išvadomis.

54. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Paprastai bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato ieškovas. Jo suformuluotas ieškinio dalykas (reikalavimas) ir nurodytas faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, o atsakovui (kitiems proceso dalyviams), kuriam pareikštas ieškinys, – teikti atsikirtimus, gintis nuo pareikšto ieškinio ar su juo sutikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTQtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-114-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-114-378/2015">3K-3-114-378/2015</a>).

55. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste primintina, kad aplinkybę, ar šalys tinkamai vykdo procesinio rūpestingumo pareigą, galutinai įvertina teismas, kuris neperžengdamas įstatymo nustatytų ribų, siekdamas, kad priimtas byloje sprendimas atitiktų materialiąją tiesą, turi išaiškinimo pareigą. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CPK 8 straipsnyje nustatyta, jog teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2008; 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019 22 punktą). Proceso šalių ir teismo pareigos įrodinėjimo procese sudaro darnią sistemą, todėl teismas negali remtis negatyviuoju įrodinėjimo naštos aspektu spręsdamas kilusį ginčą vien dėl to, kad šalies pateikti įrodymai teismui nėra pakankamai aiškūs ar tikslūs, prieš tai neįvykdęs jam tenkančios išaiškinimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-823/2024, 38 punktas).

56. CK 1.137 ir 1.138 straipsniuose nustatytas teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 30 punktas). Kaip jau minėta, teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą, tačiau vykdydamas išaiškinimo pareigą ir siekdamas tinkamo bylos išnagrinėjimo teismas gali pasiūlyti šalims tikslinti ieškinio (priešieškinio) dalyką.

57. Teismo procesiniai veiksmai pasižymi nuosekliu eiliškumu pereinant nuo vienos prie kitos proceso stadijos ir yra nukreipti į civilinio proceso tikslų siekimą. Bylą nagrinėjantis teismas, visų pirma, turi nustatyti, kokie materialieji įstatymai turi būti taikomi byloje, pagal tai, kas nustatyta taikytiname įstatyme ir kokius reikalavimus bei atsikirtimus reiškia šalys, apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. kokios aplinkybės yra aktualios ir įrodinėtinos, ir tuomet spręsti, ar reikia patikslinti šalių įrodinėjimo pareigą. Procesinių teisių išaiškinimas, taip pat išaiškinimas šalims, ką jos turi įrodinėti ir kokius konkrečius galimus įrodymus jos turėtų pateikti, reiškia teismo siekį tinkamai išnagrinėti ginčą ir padeda šalims tinkamai įgyvendinti jų pareigą laiku pateikti visus su byla susijusius reikiamus įrodymus. Tokie teismo veiksmai nelaikytini teismo nešališkumo pažeidimu, jeigu atliekami vienodai visų dalyvaujančių byloje asmenų atžvilgiu.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad priešieškinio faktinis pagrindas patvirtina esant kitokio pobūdžio santykius ir atsakovo pasiūlytas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, todėl keistina byloje įrodinėtinų aplinkybių visuma, turėjo pasiūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus – ir keisti priešieškinio faktinį pagrindą arba dalyką.

59. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas nurodo, kad, priešieškiniu prašydamas teismo turtą (B) pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir jį padalyti, išreiškė savo galutinę poziciją, kad sutinka su ieškovės reikalavimu dėl santuokoje įgyto turto (A) padalijimo, ir dėl jo atskiro reikalavimo nereiškė, tačiau nesutiko, kad turtas (B) būtų pripažintas asmenine ieškovės nuosavybe, ir prašė šį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe bei jį padalyti. Tačiau tokią poziciją atsakovas suformulavo tik atsiliepime į kasacinį skundą, o bylos nagrinėjimo metu teigė, kad turtas (A) bylos šalims nepriklauso, taigi, nedalytinas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, kad tarp šalių dalytinas tik turtas (B).

60. Kaip jau nurodyta šios nutarties 51 punkte, pagal atsakovo pateiktą priešieškinio faktinį pagrindą galima daryti išvadą, kad atsakovas iš esmės ginčijo tiek 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria iš ieškovės tėvų šalys įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius (A), tiek žemės sklypo ir gyvenamojo namo (B) 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartį, kurios pagrindu ieškovės tėvai perleido, atsakovo nuomone, jiems nepriklausantį turtą ieškovei asmeninėn nuosavybėn. Tačiau formuluodamas priešieškinio dalyką atsakovas neprašė nurodytų sandorių pripažinti negaliojančiais, taip pat neginčijo ieškovės ir jos tėvų nuosavybės teisių į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (B), t. y. atsakovo priešieškinio pagrindas neatitiko suformuluoto priešieškinio dalyko, o pirmosios instancijos teismas nepasiūlė atsakovui ištaisyti nurodyto priešieškinio trūkumo.

61. Minėta, kad pats teismas negali keisti nei ieškinio (priešieškinio) pagrindo, nei jo dalyko, o pagal netinkamai suformuluotą atsakovo priešieškinio dalyką, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo netinkamai apibrėžtos šios bylos nagrinėjimo teisme ribos ir nebuvo atskleista šios bylos esmė, tinkamai nenustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės ir ginčo santykiui taikytinos teisės normos. Dėl šios priežasties galimai buvo netinkamai išspręsta byla, dėl to teisėjų kolegija pasisakys toliau.

Dėl sutuoktinio asmeninės nuosavybės pripažinimo

62. Kasaciniu skundu ieškovė nurodo, kad nekilnojamasis turtas (B) jos buvo įgytas santuokos metu pagal 2019 m. gegužės 3 d. notaro patvirtintą dovanojimo sutartį, kuria ieškovės tėvai šį turtą padovanojo jai asmeninėn nuosavybėn. Taigi, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija yra paneigta dovanojimo sutartimi, kol tokia sutartis nebus pripažinta negaliojančia. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko pagrįstais.

63. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu.

64. Remiantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.

65. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant įstatyme nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą, aplinkybė, kad po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, yra preziumuojama (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Visų pirma, ji reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, kadangi ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Sutuoktinių turto pripažinimo jų bendrąja jungtine nuosavybe prezumpcija yra nuginčijama, tačiau ją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDItNzAxLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-42-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-42-701/2021">e3K-3-42-701/2021</a>, 21 punktas).

66. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmeninę sutuoktinių nuosavybę, būtina atsižvelgti į CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Įstatyme nėra nustatyta prezumpcijos, jog tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, kad konkretus daiktas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o tuo atveju, kai yra leidžiama įstatyme – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2019, 19 ir 20 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

67. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos paneigimas tam tikrų sandorių pagrindu turi būti vertinamas sistemiškai, pasitelkiant ne vieną kurį nors įrodymą (pavyzdžiui, turto registraciją ar lėšas, panaudotas jam sukurti) kaip visa lemiantį, bet įrodymų visumą, leidžiančią nuosekliai įvertinti ginčo šalių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDItNzAxLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-42-701/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-42-701/2021">e3K-3-42-701/2021</a>, 29 punktas). Taigi, išvada, ar konkretus turtas laikytinas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ar vieno iš jų asmenine nuosavybe, turi būti paremta išsamiu visų byloje pateiktų įrodymų įvertinimu; kitaip nei išvada dėl santuokoje įgyto turto bendrumo, išvada, kad turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybės teise, negali būti preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjUyLTQyMS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-252-421/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-252-421/2023">e3K-3-252-421/2023</a>, 21 punktas).

68. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylos šalių santuokos metu 2019 m. gegužės 3 d. notaro patvirtinta dovanojimo sutartimi ieškovės tėvai nekilnojamąjį turtą (B) padovanojo jai asmeninėn nuosavybėn. Šis turtas yra registruotas Nekilnojamojo turto registre kaip ieškovės asmeninė nuosavybė. Minėta, ieškovė tiek ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo metu teigė, jog šis turtas yra jos asmeninė nuosavybė nurodytos dovanojimo sutarties pagrindu. Šį faktą, minėta, ieškovė akcentuoja ir kasaciniame skunde.

69. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nekilnojamasis turtas (B) šalių santuokos metu buvo įgytas (pastatytas) iš bendrų abiejų sutuoktinių lėšų ir bendru darbu, todėl nusprendė, kad šis turtas laikytinas šalių bendrąja jungtine nuosavybe ir dalytinu turtu. Tokią išvadą teismai padarė įvertinę byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad iki 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutarties sudarymo gyvenamasis namas (B) buvo statomas bylos šalių, už jų bendras lėšas, kad šalys pastatytame name apsigyveno ir gyvena iki šiol, šį nekilnojamąjį turtą šalys tvarko ir prižiūri bendromis lėšomis ir darbu. Teismai taip pat nustatė, kad šio turto įgijimu (pastatymu) siekta ne ieškovės ar jos tėvų asmeninių poreikių, bet abiejų šalių bendrų šeimos poreikių tenkinimo – įgytą namų valdą naudoti šeimos gyvenamajai patalpai ir bendram namų ūkiui plėsti, ieškovės tėvai šiame ginčo name niekada negyveno. Teismai konstatavo, kad namų valdą (B) faktiškai įgijo (pastatė) šalys, o ne ieškovės tėvai, bendrai šeimos poreikiams tenkinti ir šį turtą tvarkė bendrai, todėl bendrai įgyta ir santuokos metu iš esmės bendromis sutuoktinių jėgomis ir lėšomis tvarkoma namų valda (B) pripažinta bendrąja jungtine šalių nuosavybe.

70. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad namų valdos (B) bendroji jungtinė nuosavybė teismų konstatuota galiojant notaro patvirtintai 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutarčiai, kurioje nurodyta, kad šis nekilnojamasis turtas ieškovei dovanojamas asmeninės nuosavybės teise, taigi, ieškovė byloje įrodė, kad santuokos metu pastatyta namų valda (B) yra jos asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iki 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutarties sudarymo ieškovei padovanotas žemės sklypas (B) priklausė jos tėvams 2012 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą Nekilnojamojo turto registre buvo registruota ieškovės motinos vardu pagal 2018 m. spalio 2 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. ACCR-20-181002-02362. Taigi, namų valda (B) pagal 2012 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir registraciją Nekilnojamojo turto registre niekuomet nepriklausė bylos šalims kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Tiek nurodyta sutartis, tiek teisinės registracijos faktas patvirtina, kad iki 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutarties sudarymo namų valda (B) priklausė ieškovės tėvams. Minėta, kad atsakovas priešieškinyje teigė, jog bylos šalys ir ieškovės tėvai sudarė sandorius, kuriais realiai nesiekė pasekmių, t. y. 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš ieškovės tėvų šalys tariamai įsigijo gyvenamąjį namą ir kitus statinius (A), nors realiai bylos šalys neketino ten gyventi ir nesiekė šios namų valdos įsigyti, o faktiškai ieškovės tėvų vardu šeimos poreikiams tenkinti įsigijo žemės sklypą ir pastatė gyvenamąjį namą (B).

71. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzUtOTE2LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-435-916/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-435-916/2018">3K-3-435-916/2018</a> 41, 43 punktus; 2024 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-183-378/2024 37 punktą).

72. Minėta, priešieškiniu atsakovas nereiškė reikalavimo pripažinti negaliojančiais ieškovės tėvų ir bylos šalių sudarytų sandorių ir neprašė teismo pripažinti bylos šalių gyvenamojo namo (B) statytojais. Kaip jau konstatuota, atsakovo priešieškinio faktinis pagrindas neatitiko priešieškinio dalyko, tačiau teismas tinkamai nesilaikė vadovavimo procesui principo, nepasiūlė atsakovui ištaisyti priešieškinio trūkumų, dėl to buvo neatskleista bylos esmė. Atsakovas akcentavo bylos šalių ir ieškovės tėvų sudarytų sandorių tariamumą, tačiau byloje nebuvo nustatyta, ar sandorių dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, taip pat kokia buvo tikroji sandorių šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Nors teismai nusprendė, kad byloje nustatyta, jog gyvenamąjį namą (B) už bendras santuokines lėšas pastatė bylos šalys, tai savaime nepaneigia ieškovės asmeninės nuosavybės teisės į šį turtą, nes, nenuginčijus ieškovės tėvų nuosavybės teisės ir 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutarties, kuria šis turtas jo savininkų – ieškovės tėvų padovanotas jai asmeninėn nuosavybėn, pagal atsakovo įrodinėjamas aplinkybes negalima išvada, kad šis turtas bylos šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

73. Remdamasi 65–67 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad galiojanti 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartis ir registracija Nekilnojamojo turto registre patvirtina ieškovės nurodomą faktą, jog žemės sklypas ir gyvenamasis namas (B) yra jos asmeninė nuosavybė, kuri nagrinėjamu atveju, atsakovui teigiant, jog ginčo turtas faktiškai buvo sukurtas šalių už bendras lėšas, gali būti nuginčyta tik įstatymo nustatyta tvarka nuginčijus ieškovės nuosavybės teisės įgijimo pagrindą – dovanojimo sandorį. Atsakovo netinkamai įgyvendinta teisė reikšti priešieškinį, pirmosios instancijos teismo neištaisyti priešieškinio trūkumai lėmė, kad liko neatskleista šios bylos esmė, kiek tai susiję su nekilnojamojo turto padalijimu.

74. CK 3.118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito asmeninis turtas. Siekiant byloje nustatyti, ar ginčo turtas (A) ir (B) priklauso bylos šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ką šioje byloje įrodinėjo atitinkamai ieškovė ir atsakovas, būtina spręsti dėl 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutarties, kuria nekilnojamąjį turtą (B) ieškovės tėvai perleido ieškovei, 2012 m. rugsėjo 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria žemės sklypas (B) įsigytas ieškovės tėvų, 2014 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria bylos šalys iš ieškovės tėvų įsigijo nekilnojamąjį turtą (A) galiojimo. Esant pagrindui pripažinti negaliojančia 2019 m. gegužės 3 d. dovanojimo sutartį, taip pat turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl gyvenamojo namo (B) realaus statytojo. Jeigu atsakovui tinkamai suformulavus priešieškinio pagrindą ir dalyką būtų sprendžiami nurodyti klausimai, teismui būtų pagrindas svarstyti klausimą dėl ieškovės tėvų įtraukimo į bylos nagrinėjimą, nes sprendimu gali būti paveiktos šių asmenų materialiosios teisės ir pareigos, t. y. modifikuota jų teisinė padėtis – nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos ir pan. jų materialiosios teisės ar pareigos.

75. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti klausimai yra susiję su naujų faktinių aplinkybių nustatymu. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato – minėta, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija padaro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalys dėl nekilnojamojo turto (A) ir (B) padalijimo ir paskolos pagal 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį Nr. 14-055096-FA vykdymo (šie klausimai spręstini kartu), ir ši bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis). Taip pat naikinamos teismų procesinių sprendimų dalys dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

76. Atsižvelgiant į tai, kad bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, t. y. galutinis sprendimas nėra priimamas, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui.

77. Pagal 2026 m. vasario 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme patirta 0,30 Eur tokių išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. sprendimo dalis, kuriomis:

žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir vienbutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (B) pripažinti ieškovės A. V. ir atsakovo M. M. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe;

padalytas santuokos metu įgytas turtas – ieškovei A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteistas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (A), taip pat žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas – vienbutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (B), o atsakovui M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteista iš ieškovės A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 106 260,13 (vienas šimtas šeši tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt Eur 13 ct) Eur kompensacija už ieškovei A. V. tenkančią didesnę dalytino turto dalį;

atidėtas ieškovei A. V. 106 260,13 Eur kompensacijos išmokėjimas vieneriems metams, skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

nuspręsta po santuokos nutraukimo prievolės pobūdžio pagal 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį Nr. 14-055096-FA nekeisti ir laikyti ją A. V. ir M. M. solidariąja prievole, pripažinta, kad po santuokos nutraukimo prievolę pagal 2014 m. liepos 23 d. kredito sutartį Nr. 14-055096-FA vykdys ieškovė A. V.;

paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Šią bylos dalį grąžinti Vilniaus regiono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 14 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Nutarties kopiją nusiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski