Dėl sutarties nutraukimo, prievolės sumokėti už suteiktas paslaugas pripažinimo ir nutarimo panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-416/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-17461-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 118.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Init“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Init“ ieškinį atsakovams A. N. R., Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl sutarties nutraukimo, prievolės sumokėti už suteiktas paslaugas pripažinimo ir nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami klausimai dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir VVTAT) nutarimo, priimto išnagrinėjus individualų vartotojo ir paslaugų teikėjo ginčą, teisinės galios, apskundimo galimybės ir santykio su teismo sprendimu dėl to paties ginčo, taip pat viešo paskelbimo padarinių.

Ieškovas UAB „Init“ prašė: 1) pripažinti, kad 2009 m. rugsėjo 4 d. kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutartis Nr. 33109 buvo vienašališkai nutraukta, atsakovei A. N. R. atsisakius teikiamų paslaugų pagal sutarties 4.4.2 punktą; 2) pripažinti, kad atsakovė A. N. R. turi prievolę visiškai sumokėti už faktiškai suteiktas kabelinės televizijos paslaugas iki 2011 m. rugpjūčio 10 d., netaikant abonentinio mokesčio lengvatos; 3) panaikinti atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. lapkričio 14 d. nutarimą Nr. 10-688 „Dėl A. N. R. prašymo“.

Iki ieškinio pareiškimo teisme šalių ginčas dėl kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutarties vykdymo ir nutraukimo buvo nagrinėjamas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos. VVTAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 10-688 nusprendė: iš dalies patenkinti vartotojos A. N. R. reikalavimą ir nutraukti sutartį nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. be netesybų bei grąžinti vartotojos sumokėtą permoką už paslaugų teikimą; pasiūlyti UAB „Init“ vykdyti vartotojos A. N. R. reikalavimą iki 2011 m. lapkričio 25 d.; įpareigoti UAB „Init“ iki 2011 m. lapkričio 25 d. pranešti VVTAT apie sprendimo įvykdymą; gavus pranešimą, kad per nustatytą terminą pardavėjas neįvykdė VVTAT sprendimo, apie tai skelbti viešai interneto tinklalapyje www.vvtat.lt. Nesutikdamas su šiuo nutarimu, ieškovas pareiškė ieškinį teisme.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino, kad 2009 m. rugsėjo 4 d. Kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutartis Nr. 33109 buvo vienašališkai nutraukta, atsakovei A. N. R. atsisakius teikiamų paslaugų pagal Sutarties 4.4.2 punktą; pripažino, kad atsakovė A. N. R. turi prievolę sumokėti už visas faktiškai suteiktas kabelinės televizijos paslaugas iki 2011 m. rugpjūčio 10 d., netaikant abonentinio mokesčio lengvatos; panaikino atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. lapkričio 14 d. nutarimą Nr. 10-688 „Dėl A. N. R. prašymo“; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ieškovas UAB „Init“ ir atsakovė A. N. R. 2009 m. rugsėjo 4 d. sudarė terminuotą (mažiausiai trejiems metams) kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutartį Nr. 33109. 2011 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai Visuomenės informavimo įstatymo redakcijai ir pasikeitus komercinių televizijų kanalų retransliavimo sąlygoms, ieškovas UAB „Init“ pradėjo derybas su UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl šios bendrovės valdomų TV kanalų retransliavimo sąlygų, tačiau susitarti nepavyko, todėl retransliavimas analoginės technologijos būdu buvo nutrauktas. Tačiau UAB „Init“ nuo 2011 m. liepos 1 d. sudarė sąlygas vartotojams matyti šiuos kanalus skaitmeninės technologijos būdu, nemokamai naudojantis priedėliu bei skaitmenine kortele, nekeičiant abonentinio mokesčio dydžio bei kitų esminių sutarties sąlygų. Tokiomis aplinkybėmis teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad ieškovas iš esmės pažeidė šalių 2009 m. rugsėjo 4 d. sudarytą kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutartį, todėl sprendė, jog sutartis negali būti nutraukta dėl ieškovo kaltės (CK 6.217 straipsnis). Teismas konstatavo, kad sutartis buvo nutraukta atsakovei A. N. R. atsisakius teikiamų paslaugų pagal sutarties 4.4.2 punktą. Kadangi atsakovė buvo sudariusi trejų metų terminuotą sutartį, o kabelinės televizijos paslauga jai buvo teikiama su 50 proc. nuolaida, tai, atsižvelgiant į šalių susitarimą, nutraukus sutartį 4.4.2 punkto pagrindu, ji privalo atsiskaityti su operatoriumi už iki sutarties nutraukimo suteiktas paslaugas ir atlyginti visas per sutarties galiojimo laikotarpį suteiktas nuolaidas. Teismas konstatavo, kad ieškovas iš atsakovės sumokėtų lėšų pagrįstai išskaitė 190,90 Lt, t. y. suteiktą abonentinio mokesčio lengvatą, o kitą sumą – 135,14 Lt – grąžino, ir dėl to šalių ginčo nėra.

Spręsdamas dėl trečiojo ieškinio reikalavimo (panaikinti VVTAT nutarimą), teismas atmetė kaip nepagrįstus VVTAT argumentus, kad ginčijamas nutarimas yra rekomendacinio pobūdžio, priimtas nagrinėjant ginčą ne teismine tvarka (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio l dalies 5 punktas, 22 straipsnio 1 dalies 6 punktas), todėl neskundžiamas. Teismas nurodė, kad negalima varžyti asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos; asmuo, įsitikinęs, jog tam tikras veiksmas ar aktas pažeidžia jo teises, turi teisę pareikšti ieškinį dėl pažeistų teisių gynybos bendrosios kompetencijos teisme. Tai, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatyme (toliau – ir VTAĮ) nenumatyta VVTAT sprendimų, priimtų vadovaujantis įstatymo 12 straipsnio l dalies 5 punktu, 21–27 straipsniais, apskundimo tvarka, negali atimti iš asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnis); reikalavimai, kylantys iš sutarčių vykdymo ir pažeistų teisių gynimo, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui ir nagrinėtini civilinio proceso tvarka. Teismas konstatavo, kad, nustačius, jog ieškovas nepadarė esminio 2009 m. rugsėjo 4 d. kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutarties Nr. 33109 pažeidimo, o sutartis buvo nutraukta atsakovei A. N. R. atsisakius teikiamų paslaugų, VVTAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutarimas Nr. 10-688 turi būti panaikintas kaip prieštaraujantis teismo nustatytoms aplinkybėms. Nutarimo išvados, kad ieškovas yra kaltas dėl sutarties nutraukimo, pažeidžia ieškovo teises. Vadovaujantis CPK 18 straipsnyje įtvirtintu teismo sprendimo visuotinio privalomumo principu, negali likti galioti kitos institucijos aktas, nustatantis ir viešai išplatinantis kitokius faktus, negu nustatyta teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, kad ieškovo teises pažeidžia ir nutarimo 4 punktas, kuriame numatyta VVTAT teisė interneto tinklalapyje viešai paskelbti apie ieškovui priimtą sprendimą bei jo nevykdymą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria panaikintas VVTAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutarimas Nr. 10-688 „Dėl A. N. R. prašymo“ ir valstybei iš VVTAT priteista 12,40 Lt pašto išlaidų, ir dėl šios bylos dalies priėmė naują sprendimą – ieškinio reikalavimus atsakovui VVTAT atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal VTAĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų skundus; ginčus nagrinėjanti institucija savo sprendimą priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus (27 straipsnio 2 dalis); ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo; kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu (29 straipsnis). Ieškovas VTAĮ 29 straipsnio pagrindu kreipėsi į teismą siekdamas apginti savo teises. Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs iš esmės tą patį šalių ginčą, kurį pirmiau buvo išnagrinėjęs atsakovas VVTAT, padarė kitokią nei VVTAT išvadą, ir skundžiamu 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį patenkino bei panaikino VVTAT nutarimą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad įstatymuose ginčo šalims nenumatyta teisės apskųsti VVTAT sprendimą administracine tvarka. VTAĮ 29 straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl ginčo išsprendimo iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po jo išnagrinėjimo. Įstatymo normoje specialiai išskirta, kad kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šio sprendimo apskundimu. Be to, įstatymuose nenumatyta priverstinio VVTAT sprendimo vykdymo galimybės. Išanalizavusi VVTAT suteiktas funkcijas ir kompetenciją bei įstatymo nuostatas, reglamentuojančias ginčų, kylančių iš vartojimo santykių, nagrinėjimo teisminę ir neteisminę tvarką, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad toks VVTAT sprendimas yra tik rekomendacinio pobūdžio, jis neprivalomas ginčo šalims ir neužkerta kelio ieškovui ginti savo teisių įstatymuose nustatytais būdais. Byloje nenustatyta, kad VVTAT, nagrinėdama šalių ginčą, būtų padariusi procedūrinių pažeidimų ar viršijusi savo kompetenciją, todėl nėra pagrindo ginčijamą nutarimą pripažinti neteisėtu. VVTAT nutarimas nebuvo įvykdytas ir nesukūrė ieškovui jokių teisių ar pareigų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiga viešai skelbti apie neįvykdytus VVTAT sprendimus numatyta VTAĮ 28 straipsnyje, taigi šios pareigos vykdymas negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis ieškovo teises. Kadangi prašomas panaikinti sprendimas ieškovui neprivalomas, tai jo panaikinimas neturėtų įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms.

Teisėjų kolegija nurodė, kad kita teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka nebuvo apskųsta, ji nėra apeliacijos dalykas ir paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Init“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. lapkričio 14 d. nutarimas Nr. 10-688. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl VVTAT nutarimo apskundimo galimybės. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo reikalavimą panaikinti VVTAT nutarimą atmetė motyvuodamas tuo, kad nutarimas yra rekomendacinio pobūdžio ir ieškovo teisių nepažeidžia. Tačiau vien tik aplinkybė, kad nutarimas nėra priverstinai vykdomas, nedaro jo teisėto ir pagrįsto. Reikalavimas panaikinti neteisėtą VVTAT nutarimą negali būti atmestas motyvuojant VTAĮ 29 straipsnio nuostata, kad kreipimasis į teismą nelaikomas VVTAT sprendimo apskundimu. Tokia išvada darytina iš Konstitucijos 30 straipsnio, garantuojančio asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, taip pat CPK 5, 293, 294 straipsnių bei CK 1.138 straipsnio analizės. Šiose normose įtvirtinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti paneigta ar suvaržyta argumentuojant tuo, kad ginčijamas VVTAT nutarimas yra neskundžiamas, taip pat kad jis yra rekomendacinio pobūdžio. Konstitucinis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, taip pat kad demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus, teisme turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai, nepaisant to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas, taip pat žr. 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimus). Nagrinėjamoje byloje kilo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio ir Konstitucijos 30 straipsnio kolizija, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis Konstitucija, o ne VTAĮ 29 straipsniu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nenutraukdamas bylos dalies dėl reikalavimo panaikinti VVTAT nutarimą, iš esmės pripažino, kad šis ginčas teismingas teismui.

2. Dėl įsiteisėjusios teismo sprendimo dalies privalomumo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad 2009 m. rugsėjo 4 d. kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutartis Nr. 33109 buvo nutraukta atsakovei A. N. R. atsisakius teikiamų paslaugų pagal sutarties 4.4.2 punktą, ir konstatuota atsakovės A. N. R. prievolė visiškai sumokėti už faktiškai suteiktas paslaugas netaikant abonentinio mokesčio lengvatos, t. y. nustatytos priešingos aplinkybės nei VVTAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutarime Nr. 10-688, nebuvo apskųsta apeliacine tvarka, taigi įsiteisėjo pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui (CPK 279 straipsnio 1 dalis) ir turi teismo sprendimo privalomąją galią (CPK 18 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti VVTAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutarimą, susidaro situacija, kad atsakovui VVTAT įsiteisėjęs teismo sprendimas negalioja. Nesivadovaudamas įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo privalomumo principą. Be to, įsiteisėjęs teismo sprendimas turi ir prejudicialumo savybę (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nesivadovavo įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nustatytais faktais ir paliko galioti administracinį aktą, kuriame nustatytos visiškai kitokios aplinkybės ir įpareigojimai kasatoriui. CPK 18 ir 182 straipsnių nuostatų pažeidimai sukūrė teisiškai ydingą situaciją, kai viena teismo sprendimo dalis prieštarauja kitai daliai.

3. Dėl kasatoriaus teisių pažeidimo VVTAT nutarimu ir jo viešu paskelbimu. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad tik privalomai vykdytinas nutarimas galėtų pažeisti kasatoriaus teises. Laikantis pozicijos, kad atsakovo VVTAT nutarimas neskundžiamas teismine tvarka, susiformuoja situacija, kai individualaus pobūdžio administracinis aktas prieštarauja teismo sprendimui; tai yra netoleruotina. Kasatoriaus teises pažeidžia ir tai, kad VVTAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutarimas Nr. 10-688 yra viešai paskelbtas nepaisant to, jog jis neatitinka įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų. Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad nutarimas gali būti panaikintas tik dėl procedūrinių ar kitokių formalių pažeidimų, neatitinka pareikšto ieškinio pagrindo. Nutarimu nustačius kasatoriaus kaltę ir netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą, kasatoriaus teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. VVTAT panaikinus savo nutarimą ir apie tai viešai paskelbus interneto tinklalapyje, būtų galima sutikti, kad nebūtina nutarimą panaikinti teismine tvarka, tačiau atsakovas neketina nutarimo panaikinti. O viešas neteisingų faktų paskelbimas pažeidžia kasatoriaus dalykinę reputaciją, kenkia jo santykiams su kitais paslaugų vartotojais bei verslo partneriais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prašo skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; nurodo tokius argumentus:

VVTAT nutarimo panaikinimo pagrindas yra jo neteisėtumas, tačiau nagrinėjamoje byloje kasatoriaus ginčijamas nutarimas buvo priimtas teisėtai, t. y. įgyvendinant teisės aktais VVTAT suteiktas funkcijas, bei pagrįstai, laikantis nustatytų ginčo nagrinėjimo procedūrų, išsiaiškinus visas svarbias aplinkybes ir taikant atlygintinių paslaugų teikimo sutartis reglamentuojančius teisės aktus, atsižvelgiant į jų aiškinimo ir taikymo praktiką. VVTAT nutarimas yra rekomendacinio, o ne privalomojo pobūdžio, t. y. jis neįgijo jokios įpareigojamosios galios kasatoriui; tai nėra individualus administracinis aktas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies prasme. Nutarime esančia nuoroda, kad, jo neįvykdžius, apie tai bus viešai paskelbta VVTAT interneto tinklalapyje, nesiekiama priverstinai jį įvykdyti ar apriboti jo neįvykdžiusio subjekto tieses, bet siekiama tik paviešinti jo neįvykdymo faktą. Teisės aktuose nenustatyta VVTAT nutarimų, nurodytų VTAĮ 27 straipsnyje, apskundimo tvarkos. Šalys, nesutikdamos su VVTAT sprendimu, turi teisę inicijuoti ginčo nagrinėjimą bendrosios kompetencijos teisme. Pagal VTAĮ 29 straipsnį kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjusios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu, taigi įstatyme aiškiai įtvirtintas VVTAT priimto nutarimo neskundžiamumas bendrosios kompetencijos teismui. Svarbu atskirti alternatyvaus ginčo sprendimo ir administracinę procedūras. Alternatyvus ginčo sprendimas skirtas vartotojų reikalavimams, kylantiems iš vartojimo sutartinių santykių, išspręsti ne teismo tvarka. O administracinės procedūros pagrindinis tikslas – nustatyti, ar verslo subjektas laikosi teisės aktų reikalavimų, ir, esant pažeidimui, taikyti įstatymuose nustatytas sankcijas ar įpareigojimus. Alternatyvaus ginčo sprendimo procedūros pagrindinis tikslas yra išspręsti vartotojo ir verslininko ginčą bei pasisakyti dėl vartotojo reikalavimo, priimant rekomendacinio pobūdžio sprendimą. Tai, kad šalių kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu, patvirtina ir administracinių teismų praktika (žr., pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-7864-2/2007; 2008 m. balandžio 25 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-2705-561/2008). Taigi VVTAT į civilinės bylos nagrinėjimą gali būti įtraukta tik kaip išvadą teikianti institucija, bet ne kaip atsakovas. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad egzistuoja Konstitucijos 30 straipsnio ir VTAĮ 29 straipsnio kolizija. Šalių teisės kreiptis į teismą dėl VVTAT priimto nutarimo teisėtumo nėra apribotos, nes pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo. Taigi toks ginčas nagrinėtinas teisme, tačiau jis teismingas ne bendrosios kompetencijos, o administraciniam teismui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje keliami Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencijos ir jos nutarimo, priimto išnagrinėjus individualų vartotojo ir paslaugų teikėjo ginčą, teisinės galios bei skundžiamumo teismui klausimai. Tai sudaro šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyką.

Dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencijos vartotojų ginčų nagrinėjimo srityje ir priimtų nutarimų teisinės galios

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra valstybės institucija, kurios paskirtis – įgyvendinti valstybės politiką vartotojų teisių apsaugos srityje ir užtikrinti vartotojų teisių apsaugą (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 359 patvirtintų Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatų 2 punktas). VVTAT vartotojų teisių apsaugos srityje atlieka įvairias funkcijas; jų pobūdis lemia šiai institucijai suteiktų įgaliojimų ir kompetencijos apimtį bei turinį. Viena iš VVTAT priskirtų funkcijų – vartotojų skundų nagrinėjimas vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka (VTAĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Vartotojų teisių gynimas ne teisme reglamentuojamas VTAĮ šeštajame skirsnyje, kuriame nustatyti vartotojų teisių gynimo būdai, ginčus nagrinėjančios institucijos ir jų kompetencija, ginčų nagrinėjimo tvarka ir priimami sprendimai. Viena iš vartotojų ginčus nagrinėjančių institucijų, minėta, yra VVTAT (VTAĮ 22 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Nagrinėjamos bylos atveju VVTAT veikė kaip vartotojo ir paslaugos teikėjo ginčą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl šioje srityje VVTAT priskirtos kompetencijos. Iš VTAĮ nuostatų darytina išvada, kad VVTAT paskirtis nagrinėjant vartotojų ginčus su pardavėjais ar paslaugų teikėjais – siekti išspręsti ginčą taikiai (VTAĮ 24 straipsnio 2 dalis, 25 straipsnio 4, 7 dalys, kt.). Ginčo nagrinėjimas vartotojų teisių apsaugos institucijoje reiškia galimybę šalims išspręsti kilusį ginčą nesikreipiant į teismą, t. y. operatyviai ir nepatiriant didesnių laiko bei finansinių sąnaudų, o vartotojų teisių apsaugos institucija šalių ginče veikia kaip tarpininkas, siekiantis taikaus ginčo sprendimo būdo. Tik tais atvejais, kai taikaus susitarimo pasiekti nepavyksta, VVTAT, laikydamasi įstatyme nustatytos ginčų nagrinėjimo tvarkos, t. y. įvertinusi šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus, esant reikalui, pareikalavusi atsakingos už su ginču susijusia vartojimo sritimi institucijos pateikti išvadą arba atlikti ekspertizę ar laboratorinį tyrimą, taip pat pritaikiusi kitas įstatyme nustatytas procesines priemones, priima motyvuotą ir ištirtais bei įvertintais įrodymais pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės.

Vartotojų teisių apsaugos institucijos sprendimo teisinė galia atskleista VTAĮ 27 straipsnio 3 dalies 10 punkte, kuriame nurodyta, kad institucija pasiūlo įvykdyti priimtą sprendimą, tačiau įstatyme nėra nuostatų dėl tokio sprendimo įpareigojamojo pobūdžio ir jo priverstinio vykdymo galimybės ar nevykdymo atveju taikytinų sankcijų. Ginčo išsprendimas ne teismo tvarka neriboja sprendimu nepatenkintos šalies teisės kreiptis į teismą dėl to paties ginčo. VTAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vartotojas, manydamas, jog pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę šio skirsnio nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, vartotojų ginčus nagrinėjančias institucijas (tarp jų ir į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą) ar į teismą. Iš šių nuostatų darytina išvada, kad ginčo nagrinėjimas vartotojų teisių apsaugos institucijoje yra tik vienas iš vartotojo teisių gynimo būdų, nekonkuruojantis su teisminiu ginčo nagrinėjimu. VTAĮ 29 straipsnyje nustatyta, kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Taigi ginčo nagrinėjimas vartotojų teisių apsaugos institucijoje nėra privalomas; šalis turi teisę dėl ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą.

Nagrinėjamoje byloje kilo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo, priimto išsprendus individualų vartotojo bei paslaugos teikėjo ginčą, ir teismo sprendimo dėl to paties ginčo santykio klausimas. Šis santykis atskleistas Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, kurio 29 straipsnyje nurodyta, kad ginčo šalies kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Taigi vartotojų teisių apsaugos institucijos ir teismo nesieja instanciniai santykiai, tai yra dvi savarankiškos vartotojų ginčus nagrinėjančios institucijos, nepriklausomos viena nuo kitos ir įgyvendinančios kiekvienai iš jų priskirtą savarankišką kompetenciją šioje srityje. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas, priimtas dėl individualaus vartotojo ir pardavėjo ar paslaugos teikėjo ginčo, yra tik rekomendacinio pobūdžio, juo šalims įvertinus ginčo aplinkybes pasiūlomas ginčo sprendimo variantas, tačiau nenustatoma privalomų įpareigojimų (VTAĮ 27 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Tuo jis skiriasi nuo teismo sprendimo, turinčio privalomąją galią (CPK 18 straipsnis). VVTAT nutarimo neprivalomą rekomendacinį pobūdį patvirtina ir kitos VTAĮ nuostatos, pagal kurias tais atvejais, kai tų pačių šalių ginčą nagrinėja teismas ar jau yra priimtas ir įsigaliojęs teismo sprendimas dėl to paties ginčo, vartotojų teisių apsaugos institucija atsisako nagrinėti vartotojo prašymą (VTAĮ 23 straipsnio 5 dalis 2, 3 punktai), o pradėjusi ginčą nagrinėti – jo nagrinėjimą nutraukia (VTAĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokios įstatymo nuostatos paaiškinamos tuo, kad, vienai iš ginčo šalių kreipusis į teismą su ieškiniu, vartotojų teisių apsaugos institucijos (šiuo atveju – VVTAT) nutarimas nebeatlieka savo paskirties – priimti šalims rekomenduojamą sprendimą dėl ginčo ne teismo tvarka ir taip išvengti teisminio bylinėjimosi, todėl ginčo nagrinėjimas turi būti nutraukiamas.

Tai, kad VVTAT nutarimas yra tik rekomendacinio, bet ne privalomojo pobūdžio ir negali būti įgyvendinamas priverstine tvarka, reiškia, jog jis nepažeidžia ginčo šalių teisių bei teisėtų interesų. Dėl to atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais reiškiamos abejonės dėl Konstitucijos 30 straipsnio, garantuojančio asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, taip pat skunde nurodytų CPK normų pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje nekilo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio ir Konstitucijos 30 straipsnio kolizijos, nes VTAĮ 29 straipsnio nuostata, pagal kurią kreipimasis į teismą nereiškia vartotojų teisių apsaugos institucijos priimto sprendimo apskundimo, nevaržo asmens teisės kreiptis į teismą dėl ginčo esmės.

Dėl informacijos apie VVTAT nutarimo nevykdymą viešo paskelbimo

Ginčų nagrinėjimas vartotojų teisių apsaugos institucijoje grindžiamas viešumo ir skaidrumo principais (VTAĮ 22 straipsnio 4 dalis, 25 straipsnio 2, 3 dalys, kt.). Įgyvendinant šiuos principus, VTAĮ įtvirtinta nuostata, kad apie neįvykdytus vartotojų teisių apsaugos institucijų sprendimus skelbiama viešai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos interneto tinklalapyje (VTAĮ 27 straipsnio 3 dalies 10 punktas, 28 straipsnis). Tačiau įstatyme įtvirtinta VVTAT teisė ir pareiga viešai paskelbti apie neįvykdytus sprendimus nedetalizuota, t. y. nenurodyti skelbimo laikas ir forma, neapibrėžtas skelbimo terminas ir pan.

Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl paskelbimo apie neįvykdytą VVTAT nutarimą teisėtumo tuo atveju, kai yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nustatytos kitokios aplinkybės, nei buvo konstatuota VVTAT nutarimu, ir vartotojo ginčas su paslaugų teikėju, priešingai nei VVTAT nutarimu, išspręstas pastarojo naudai, t. y. padaryta išvada, kad paslaugų teikėjas elgėsi teisėtai ir vartotojo teisių nepažeidė. Kadangi, minėta, paskelbimo tvarka ir terminai VTAĮ nenustatyti, tai šiuo atveju turi būti vadovaujamasi bendrosiomis CPK normomis dėl teismo sprendimo teisinės galios ir įsiteisėjimo padarinių. CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi įsiteisėjęs teismo sprendimas (šiuo atveju – įsiteisėjusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas ieškovo UAB „Init“ ir atsakovės A. N. R. ginčas dėl paslaugų teikimo sutarties nutraukimo pagrindo ir padarinių) privalomas ir Valstybinei vartotojų teisių apsaugos institucijai, todėl ji turi juo vadovautis vykdydama savo pareigą skelbti informaciją apie neįvykdytus vartotojų teisių apsaugos institucijų sprendimus. Kadangi nagrinėjamu atveju VVTAT nutarimas prieštarauja įsiteisėjusiam teismo sprendimui, tai VVTAT neturi teisės viešai skelbti informacijos apie jo nevykdymą, nes tokia informacija neatitinka teismo sprendimu nustatytų aplinkybių, be to, jos paskelbimas nebeatlieka savo funkcijos – paskatinti vartotojo teises pažeidusį subjektą kuo greičiau pašalinti teisių pažeidimą. Taigi apie tokį VVTAT nutarimą, kuris prieštarauja įsiteisėjusiam teismo sprendimui, neturi būti skelbiama viešai, o jeigu jau buvo paskelbta, skelbimas turi būti pašalintas.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad viešas paskelbimas apie VVTAT nutarimo, prieštaraujančio įsiteisėjusiam teismo sprendimui, nevykdymą gali pažeisti jo teises, nes tokiu paskelbimu skleidžiama teismo nustatytų aplinkybių neatitinkanti kasatoriaus reputacijai galinti pakenkti informacija. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje kasatorius ieškiniu prašė tik panaikinti VVTAT nutarimą, tačiau neskundė VVTAT veiksmų, susijusių su nutarimo paskelbimu. Dėl to teisėjų kolegija šio klausimo plačiau neanalizuoja, tik išaiškina, kad tuo atveju, jeigu Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nevykdo įstatymų reikalavimų ir nepašalina įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių neatitinkančios informacijos iš savo tinklalapio, informacijos pašalinimu suinteresuotas asmuo, gindamas savo teises, turi teisę kreiptis į VVTAT ir reikalauti pašalinti skelbimą, o VVTAT šio reikalavimo nevykdant, – savo teises ginti teismine tvarka.

Dėl VVTAT patraukimo atsakovu ir jos sprendimo apskundimo

Pirmiau išdėstytais argumentais konstatuota, kad VVTAT nutarimas yra rekomendacinio, o ne privalomojo pobūdžio, jis neužkerta galimybės suinteresuotai šaliai kreiptis į teismą su ieškiniu dėl to paties ginčo, o kreipimasis į teismą nereiškia VVTAT sprendimo apskundimo. Pažymėtina, kad VVTAT, nagrinėdama vartotojų ir pardavėjų ar paslaugų teikėjų ginčus, atlieka vartotojų teisių gynimo ir ginčo sprendimo tarpininko funkciją, tačiau šioje srityje neturi viešojo administravimo subjekto įgaliojimų, o jos priimamas sprendimas nėra individualus administracinis aktas, kuriuo nustatomi privalomojo pobūdžio įpareigojimai (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Ginčo šalies kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą reiškia ginčo nagrinėjimo perkėlimą į teismą ir jo nagrinėjimą iš esmės, neatsižvelgiant į tai, ar ginčas prieš paduodant ieškinį buvo pradėtas nagrinėti ar išnagrinėtas vartotojų teisių apsaugos institucijoje ne teismo tvarka. Vartotojų teisių apsaugos institucijos priimtas sprendimas nėra apskundimo objektas, jo teisinė galia teismo nagrinėjamoje byloje yra tik kaip rašytinio įrodymo, kurį teismas vertina kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais ir iš jų viseto daro išvadą dėl ginčo esmės. VVTAT neturi suinteresuotumo bylos baigtimi ir nėra ginčo, kilusio tarp ieškovo UAB „Init“ ir atsakovės A. N. R., šalis, todėl ji negali būti traukiama į bylą nei kaip atsakovas, nei kaip trečiasis asmuo. Ji gali dalyvauti byloje tik kaip institucija, teismo ar ginčo šalies iniciatyva įtraukta į bylą išvadai duoti (VTAĮ 22 straipsnio 4 dalis, CPK 61 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001).

Nustačius, kad VVTAT nutarimas, priimtas išnagrinėjus individualų vartotojo ir paslaugų teikėjo ginčą, neskundžiamas teismui, o VVTAT negali būti atsakovu civilinėje byloje, konstatuotina, kad šis reikalavimas nenagrinėtinas teisme, todėl bylos dalis pagal VVTAT pareikštą reikalavimą turi būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė pirmiau nurodytas teisės normas ir teisingai konstatavo, kad VVTAT nutarimas neskundžiamas teismui, tačiau priėmė netinkamą procesinį sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimus atsakovui VVTAT, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir bylos dalis pagal ieškinio reikalavimą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami tais atvejais, kai byla nutraukiama, jeigu ji nenagrinėtina teisme. Pagal CPK 87 straipsnio 5 dalį žyminio mokesčio grąžinimo klausimą teismas gali išspręsti ir savo iniciatyva.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas UAB „Init“ ieškinio reikalavimą atsakovui VVTAT apmokėjo 139 Lt žyminiu mokesčiu, o paduodamas kasacinį skundą sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio. Nutraukus bylos dalį pagal ieškinio reikalavimus atsakovui VVTAT, už šį reikalavimą pirmojoje ir kasacinėje instancijose sumokėtas žyminis mokestis, iš viso 283 Lt, ieškovui grąžintinas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 5 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutarties dalį, kuria pakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo dalis ir atmestas ieškovo UAB „Init“ ieškinio reikalavimas atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti ieškovui UAB „Init“ (juridinio asmens kodas 132658751) 283 (du šimtus aštuoniasdešimt tris) Lt žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė