G. B. pagal BK 300 str., 202 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-276-697/2017 Teisminio proceso Nr. 1-06-1-07023-2009-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.6.1; 2.4.2.1. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

nuteistiesiems G. B., A. L., jų gynėjai, advokatei Vladai Buivydienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. B. ir A. L. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla G. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

G. B. nuteista pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir jai skirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą valstybei.

A. L. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir jam skirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą valstybei.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš G. B. bei A. L. solidariai priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui 12 421,03 Eur turtinei žalai atlyginti.

Procesas dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio nutrauktas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nuosprendžiu pakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendyje suformuluotas kaltinimas, jį išdėstant taip:

konstatuoti, kad G. B. ir A. L. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 4 d., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtu būdu, t. y. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo redakcija) numatyta tvarka neįsteigę ir neįregistravę juridinio asmens, nuo mokesčių administratorių – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuslėpdami faktiškai vykdomos veiklos (verslo) formą ir iš vykdomos veiklos gautas pajamas bei mokėtinus mokesčius, versliškai ir stambiu mastu vertėsi komercine didmenine mėsos gaminių prekybos veikla, būtent šiai veiklai vykdyti savo gyvenamojoje vietoje Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), įrengė neįregistruotą sandėlį, teikdami užsakymus produkcijos tiekėjams ir gamintojams, tai yra UAB „D.“, UAB „B.“, UAB „Da.“, S. M. firmai „G.“, UAB „Dv.“, AB „V. P.“, UAB „A. D.“, UAB „Ž.“, UAB „Be.“, UAB „M.“, UAB „A.“, UAB „G.“, UAB „De.“, UAB „S.“, UAB „So.“, UAB „Bi.“, bei iš minėtų įmonių įsigydami realizuoti skirtų mėsos produktų, perduodavo (tiekdavo) juos kitiems verslo liudijimų pagrindu dirbantiems prekeiviams: B. A., V. B., J. D., L. G., J. J., K. J., M. K., A. K., I. K., I. K., R. K., D. K., V. K., R. L., L. M., D. M., S. M., A. M., E. N., A. N., E. P., I. P., A. Š., R. T., tokiu būdu G. B., kartu su A. L. neteisėtai vykdydama mėsos gaminių didmeninės prekybos veiklą, per tęstinį ir nepertraukiamą 2008 m. sausio 1 d. – 2009 m. lapkričio 4 d. laikotarpį iš šios komercinės veiklos už parduotus mėsos gaminius gavo 4 446 448 Lt (1 287 780,35 Eur) pajamų.

Be to, pakeista Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis, nusprendžiant G. B. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį skirti laisvės apribojimą vieneriems metams, A. L. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį skirti laisvės apribojimą vieneriems metams.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareikštas civilinis ieškinys atmestas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla G. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl 2009 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 05-0214, sudarytos tarp pardavėjos UAB „M.“, atstovaujamos komercijos direktorės S. U., ir pirkėjos M. K., klastojimo ir panaudojimo, dėl 2009 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 05-0243, sudarytos tarp pardavėjos UAB „M.“, atstovaujamos komercijos direktorės S. U., ir pirkėjos A. Š., klastojimo ir panaudojimo bei dėl 2009 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 05-0261, sudarytos tarp pardavėjos UAB „M.“, atstovaujamos komercijos direktorės S. U., ir pirkėjos R. L., klastojimo ir panaudojimo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

G. B. išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl 2009 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 05-0258, sudarytos tarp pardavėjos UAB „M.“, atstovaujamos komercijos direktorės S. U., ir pirkėjos J. J., klastojimo ir panaudojimo, dėl 2009 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 05-0242, sudarytos tarp pardavėjos UAB „M.“, atstovaujamos komercijos direktorės S. U., ir pirkėjos R. T., klastojimo ir panaudojimo bei dėl 2009 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 05-0264, sudarytos tarp pardavėjos UAB „M.“, atstovaujamos komercijos direktorės S. U., ir pirkėjos R. K., klastojimo ir panaudojimo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. G. B. ir A. L. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 4 d., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtu būdu, t. y. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo redakcija) numatyta tvarka neįsteigę ir neįregistravę juridinio asmens, nuo mokesčių administratorių – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuslėpdami faktiškai vykdomos veiklos (verslo) formą ir iš vykdomos veiklos gautas pajamas bei mokėtinus mokesčius, versliškai ir stambiu mastu vertėsi komercine didmenine mėsos gaminių prekybos veikla, būtent šiai veiklai vykdyti savo gyvenamojoje vietoje Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), įrengė neįregistruotą sandėlį, teikdami užsakymus produkcijos tiekėjams ir gamintojams, tai yra UAB „D.“, UAB „B.“, UAB „Da.“, S. M. firmai „G.“, UAB „Dv.“, AB „V. P.“, UAB „A. D.“, UAB „Ž.“, UAB „Be.“, UAB „M.“, UAB „A.“, UAB „G.“, UAB „De.“, UAB „S.“, UAB „So.“, UAB „Bi.“, bei iš minėtų įmonių įsigydami realizuoti skirtų mėsos produktų, perduodavo (tiekdavo) juos kitiems verslo liudijimų pagrindu dirbantiems prekeiviams: B. A., V. B., J. D., L. G., J. J., K. J., M. K., A. K., I. K., I. K., R. K., D. K., V. K., R. L., L. M., D. M., S. M., A. M., E. N., A. N., E. P., I. P., A. Š., R. T., tokiu būdu G. B., kartu su A. L. neteisėtai vykdydami mėsos gaminių didmeninės prekybos veiklą, per tęstinį ir nepertraukiamą 2008 m. sausio 1 d. – 2009 m. lapkričio 4 d. laikotarpį iš šios komercinės veiklos už parduotus mėsos gaminius gavo 4 446 448 Lt (1 287 780,35 Eur) pajamų.

2. Be to, G. B. buvo kaltinama tuo, kad suklastojo tikrus dokumentus ir žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, t. y. 2009 m. kovo 16 d., 2009 m. birželio 1 d., 2009 m. birželio 10 d., 2009 m. rugpjūčio 1 d. (du epizodai), 2009 m. rugpjūčio 29 d. mėsos gaminių prekyvietės patalpose Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), suklastojo tikrus dokumentus – teismų nuosprendyje nurodytas pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas tarp pardavėjos UAB „M.“, atstovaujamos komercijos direktorės S. U., ir pirkėjų M. K., A. Š., R. T., J. J., R. L., R. K., kiekvienoje sutartyje pasirašydama už atitinkamą pirkėją, po to tą pačią dieną šias žinomai suklastotas sutartis panaudojo, pateikdama jas UAB „M.“ atstovui, adresu Mažeikiai, (duomenys neskelbtini).

3. Kasaciniu skundu nuteistieji G. B. ir A. L. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. nuosprendį ir bylą nutraukti arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. G. B. ir A. L. nesutinka su jiems priimtais apkaltinamaisiais nuosprendžiais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 202 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies) ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 256 straipsnio). Kasatorių manymu, teismai, pasisakydami dėl G. B. kaltės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir G. B. bei A. L. kaltės pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, nuosprendžiai priimti remiantis prielaidomis, neįvertinus įrodymų viseto ir kiekvieno įrodymo atskirai, nepagrįstai ignoruojant teisinančius įrodymus ir pažeidžiant nekaltumo prezumpciją bei in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą.

3.2. Kasatoriai nurodo, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnyje, nes tyrė bei analizavo iš esmės tik nuteistuosius kaltinančius įrodymus, nepagrįstai atmetė juos teisinančius liudytojų V. B., K. J., M. K., R. L., S. M., I. P. parodymus, vadovavosi prielaidomis ir samprotavimais grįstu ekspertizės aktu, kad turgaus prekeiviai, tikėtina, vedė neoficialią buhalterinę apskaitą sąsiuviniuose. Teismai ignoravo faktines aplinkybes, suteikdami joms kitokią teisinę reikšmę, ir tai iš esmės turėjo įtakos teismų išvadoms sprendžiant klausimą dėl kasatorių kaltės bei lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 202 straipsnio 1 dalies) pritaikymą.

3.3. Kasatoriai pažymi, kad viso proceso metu jie nuosekliai teigė, kad jų vykdyta ūkinė veikla buvo teisėta, t. y. jie pardavinėjo mėsos produktus pagal verslo liudijimus bei buvo prekybos agentai, veikė juos įdarbinusių įmonių (G. B. – UAB „B.“, A. L. – UAB „So.“) vardu, be to, patarinėjo ir padėjo kitoms turguose dirbusioms mėsos produkcijos pardavėjoms užsiimti ūkine veikla, tačiau iš to neturėjo jokios finansinės naudos; dėl didesnės apyvartos jie galėjo tikėtis tik didesnių nuolaidų tiekiamai produkcijai, tarp jų nebuvo susiklostę darbo santykiai, joms atlyginimo už darbą nemokėjo, jų darbo neorganizavo, nesirūpino darbo sąlygomis, jų nekontroliavo, kelių pardavėjų sąsiuviniai nuteistųjų namuose buvo rasti, nes prašė sąsiuvinius sudeginti. Nuteistieji teigia, kad jie tinkamai sumokėjo visus privalomus mokesčius valstybei, atsiskaitė su mėsos produkcijos tiekėjais ir gamintojais. Legalų sandėlį savo namuose įsirengė tik asmeniniais tikslais – laikyti mėsos produkcijai, kurią patys pardavinėjo turguose, be to, kaltinime nurodytu laikotarpiu įstatymai nenumatė privalomo mėsos sandėlio registravimo (Maisto tvarkymo subjektų patvirtinimo ir registravimo reikalavimų, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. spalio 15 d. įsakymo Nr. BĮ-527, 15.2, 6.1 ir 6.2 punktai, kuriuose nurodyta, kad subjektai, prekiaujantys turgavietėse, neprivalėjo pateikti maisto tvarkymo patalpų projekto (plano) su įrenginių išdėstymu norint gauti maisto tvarkymo subjektų pažymėjimą). Tokius nuteistųjų parodymus patvirtina byloje esantys duomenys, kad nuteistieji įstatymų nustatyta tvarka tvarkė savo buhalterinę apskaitą, pildė fizinio asmens, įgijusio privalomąjį patentą, piniginių įplaukų ir išlaidų apskaitos žurnalą ir gyventojo, įgijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą, deklaravo iš šios veiklos gautas pajamas ir mokėjo valstybei mokesčius. Iš byloje esančių išrašų iš „Sodros“ duomenų bazės matyti, kad kasatoriai dirbo ne tik pagal verslo liudijimą, bet papildomai dirbo ir prekybos agentais UAB „B.“ bei UAB „So.“, – tokios aplinkybės negali būti vertinamos kaip nuteistųjų priedanga. Šių duomenų apeliacinės instancijos teismas nevertino ir dėl jų nuosprendyje nepasisakė, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad G. B. ir A. L. neteisėtai vykdė ūkinę veiklą, kuri nebuvo numatyta jiems išduotuose verslo liudijimuose, kad buvo susiklostę didmeninės prekybos santykiai.

3.4. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl nuteistųjų parodymus patvirtinančių liudytojų V. B., K. J., R. L., S. M., I. P., E. P. parodymų bei specialistės duotų paaiškinimų, kad išvadą rašė pagal liudytojų parodymus, jog jie dirbo pas nuteistuosius nesudarę sutarčių, tik savo vardu vedė apskaitos žurnalus, mokėjo mokestį už verslo liudijimus. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos specialistė taip pat nurodė, kad jos skaičiavimai išvadoje, įvertinus liudytojų parodymus, keistųsi. Minėtos liudytojos davė nuoseklius parodymus, jog veikė savarankiškai pagal verslo liudijimus, už kuriuos sumokėjo pačios, pačios mokėdavo nuomos mokesčius, vedė apskaitą, pildė deklaracijas, taip pat vedė ir asmeninius užrašus sąsiuviniuose, o nuteistieji tik pristatydavo mėsos produkciją kaip įmonių agentai. Šių liudytojų parodymų nepaneigė jokie kiti byloje surinkti įrodymai, todėl visiškai nepagrįstai teismai nevertino šių parodymų nuteistųjų naudai kaip sutampančių su kasatorių parodymais ir jų nešalino iš kaltinimo kaip neįrodytų faktinių aplinkybių.

3.5. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistuosius teisinančius parodymus, nurodė, kad dalis jų parodymų prieštarauja jų ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, tačiau darydamas tokią išvadą teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, prieštaraujantys teisme duotiems parodymams, neatitinka leistinumo kriterijaus, nes nuteistųjų ir liudytojų apklausos vykdytos netinkamose vietose (liudytojų darbo vietose, jiems dirbant savo darbą ir neturint laiko bendrauti su pareigūnais, tarnybiniame automobilyje), iškart po prieš juos nukreiptų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir procesinių prievartos priemonių naudojimo buvo duodama pasirašyti jau iš anksto paruoštus ir surašytus apklausos protokolus.

3.6. Taigi teismai, priimdami procesinius sprendimus dėl G. B. ir A. L., nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse, ir tai turėjo esminės įtakos nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui – tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

3.7. Kasatoriai taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neanalizavo ir nepasisakė dėl tarpusavyje prieštaraujančių Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos specialistės, UAB „Mokesčių srautas“ auditoriaus A. K. ir Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto paaiškinimų dėl nuteistųjų veiklos pobūdžio, mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarkos, nenurodė, kodėl sprendžia, jog nuteistųjų veikla atitinka būtent Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nustatytą veiklos rūšį ir formą, nevertino nuteistųjų namuose įrengto sandėlio privalomo registravimo taisyklių vadovaujantis tiriamuoju laikotarpiu galiojusiais teisės aktais ir kt.

3.8. Kartu šis teismas, tikėtina, pažeidė ir BPK 256 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo pakeista dalis kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį dėl abiejų nuteistųjų ir nurodyta, kad jiems inkriminuojama neteisėta ūkinė komercinė veikla kvalifikuotina kaip didmeninės mėsos gaminių prekybos veikla. Minėtas BPK straipsnis imperatyviai draudžia keičiant kaltinime nurodytas faktines aplinkybes sunkinti traukiamo atsakomybėn asmens teisinę padėtį, tačiau Šiaulių apygardos teismas priėmė sprendimą netyręs, ar didmeninės prekybos veiklai nėra keliami didesni finansiniai reikalavimai, skaičiuojami didesni mokesčiai negu veiklai, už kurią kasatoriai buvo nuteisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

3.9. Nuteistieji nurodo, kad jiems buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 202 straipsnio 1 dalis. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kasatoriams inkriminuotu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 4 d., jie vertėsi individualia veikla pagal verslo liudijimą, suteikiantį teisę užsiimti prekyba prekyvietėse, verstis išnešiojamąja ir išvežiojamąja prekyba. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad kaltinime nurodyti turgaus prekeiviai vykdė nelegalią veiklą, buvo nustatytos ir patvirtintos priešingos aplinkybės – kad jie veikė galiojusių verslo liudijimų pagrindu, deklaravo ir sumokėjo nustatytus mokesčius, kad tarp prekeivių ir mėsos produkcijos tiekėjų buvo susiklostę realūs sutartyje numatyti civiliniai santykiai ir šalys laikėsi sutartyse numatytų sąlygų, taigi šie asmenys veikė legaliai, turėdami tam nustatytos formos leidimą.

3.10. Pagal BK 202 straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, yra ne kartą nurodęs, kad šiuo atveju neteisėtumas sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01OC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-58/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-58/2013">2K-7-58/2013</a>, 2K-174/2012, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-490/2010, 2K-147/2010, 2K-388/2009). Turgaus prekeiviams veikus legaliai, nesant objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad G. B. ir A. L. veiklą organizavo, jai vadovavo ir gavo pajamų, už asmeninius draugiškus santykius su kaltinime nurodytais asmenimis kasatoriai negali būti baudžiami, teisinis pagrindas – sutartys, kurių pagrindu kaltinime nurodytos įmonės tiekė produkciją turgaus prekiautojams, skundžiamais nuosprendžiais nebuvo pripažintos negaliojančiomis, todėl kasatoriai dėl šios veikos išteisintini.

3.11. Kasaciniu skundu taip pat ginčijamos abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalys dėl G. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, nes kaltinime nurodytomis 2009 m. kovo 16 d., 2009 m. birželio 1 d., 2009 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimis nebuvo sukeltos jokios teisinės pasekmės, kurios būtų iškreipusios sutarties turinį, turėjusios įtakos vykdymo procesui, kurių pagrindu UAB „M.“ būtų turėjusi priekaištų pirkėjoms M. K., A. Š., R. L. ar patiems kasatoriams. Liudytoja S. U. teisme nurodė netgi priešingas aplinkybes, kad UAB „M.“ šių sutarčių pagrindu susiklosčiusius santykius laiko teisėtais, prekės buvo tiekiamos, pinigai sumokėti, mokesčiai deklaruoti ir sumokėti. Atsižvelgiant į tai bei remiantis suformuota teismų praktika dėl BK 300 straipsnio formalizavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-559/2011, 2K-161/2012, kuriose nurodyta, jog atsakomybė turi kilti tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, nes ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą, ir jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės), G. B. nėra jokio pagrindo inkriminuoti BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

4. Nuteistųjų G. B. ir A. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo procesinių įgaliojimų ribų nagrinėjant bylą

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu.

5.1. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-2012). Tai – ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendina bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar nagrinėjant bylą buvo laikomasi principinių nuostatų, numatytų BPK 7, 20, 242 straipsniuose, įtvirtinančiuose šalių lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus, ginčyti kitos proceso šalies pateiktus argumentus ir ar nebuvo padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

5.2. Pažymėtina, kad dalis kasatorių skunduose paminėtų pažeidimų argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Dėl to kasacinės instancijos teismas tokius teiginius ir argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų reikalavimų laikymosi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

6. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, tačiau ir nustato apeliacinės instancijos teismui pareigą patikrinti skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal pateikto skundo argumentus. Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia apeliacinės instancijos teismui tokias pačias procesines priemones, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nustatant tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, privalo vadovautis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įvertindamas įrodymus remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas negali būti įtakojamas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jei jos nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nustatyta tvarka patikrintos apeliacinio proceso metu. Bet kokie prieštaravimai nustatytose bylos aplinkybėse ar abejonės dėl bylos įrodymų patikimumo turi būti šalinami baudžiamojo proceso numatytomis priemonėmis, reikiamais atvejais atliekant įrodymų tyrimą, išvadas dėl skundo argumentų pagrindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

6.1. Bylos proceso metu apeliacinės instancijos teisme kasatoriai, jų gynėja ir prokuroras nepageidavo atlikti įrodymų tyrimo, todėl teismas nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti. Tokia nuteistųjų ir jų gynėjo pozicija patvirtina, jog nuteistieji bei jų gynėja sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių išnagrinėjimo išsamumu, tačiau nesutiko su atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis nuteisiant G. B. ir A. L. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį bei nutraukiant bylą G. B. pagal BK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl trijų pirkimo–pardavimo sutarčių suklastojimo.

Dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį pagrindų

7. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistuosius teisinančius liudytojų V. B., K. J., M. K., R. L., S. M., I. P. parodymus.

7.1. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šį apeliacinio skundo argumentą ir nurodė, kad dalis liudytojų nuteistuosius įvardijo kaip vadybininkus ar tiekėjus, kurie veždavo prekes iš kitų įmonių pagal telefoninius užsakymus G. B. ar A. L. vardu, kiti nuteistuosius įvardijo kaip darbdavius, pagal užsakymus tiekusius mėsos produkciją prekybai turgavietėse, tačiau iš esmės visi liudytojai nurodė, kad jų gaunamos produkcijos ir atsiskaitymo apskaita buvo fiksuojama sąsiuviniuose, kurie buvo periodiškai nuteistųjų tikrinami. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vertindama minėtų liudytojų parodymus, pripažino, kad lyginant liudytojų parodymus juose yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau, kalbant apie nuteistųjų ūkinės veiklos pobūdį ir specifiką, jie sutampa: visi liudytojai parodė, kad G. B. ir A. L. užsiėmė mėsos gaminių prekyba, juos tiekdami kitiems prekeiviams, ir tai buvo pagrindinė jų veiklos forma.

7.2. Remdamasi šia išvada, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė nuteistųjų apeliacinio skundo argumentą apie tai, kad V. B., K. J., M. K., R. L., S. M., I. P. parodymai yra juos teisinantys. Kaip jau buvo minėta, kasacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo neatlieka, o remiasi žemesnių teismų padarytomis išvadomis. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas skeptiškai vertino nuteistųjų teiginius, jog tarp jų ir byloje kaip liudytojų apklaustų turgaus prekeivių nebuvo susiklostę neteisėti darbo santykiai, nes joms atlyginimo už darbą nemokėjo, jų darbo neorganizavo, nesirūpino darbo sąlygomis, jų nekontroliavo, kelių pardavėjų sąsiuviniai nuteistųjų namuose buvo rasti, nes prašė sąsiuvinius sudeginti.

7.3. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi prielaidomis ir samprotavimais grįstu ekspertizės aktu, kadangi jame nurodyta, jog turgaus prekeiviai, tikėtina, vedė neoficialią buhalterinę apskaitą sąsiuviniuose.

7.4. Nustatydama BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius įrodytais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovavosi bylos proceso metu išnagrinėtų įrodymų visuma, kurią sudaro ne tik liudytojų parodymai, bet ir 2009 m. lapkričio 4 d. kratos protokolas, kuriame užfiksuota, jog kratos metu paimta dešimties asmenų sąsiuviniai su rankraštiniais įrašais, kratos metu paimtų daiktų apžiūros protokolu, kratų, atliktų pas liudytojus, kurie pardavinėjo nuteistųjų tiekiamą produkciją, protokolais, kratos prekyviečių, vitrinų bei jų apžiūros metu gautais dokumentais, kurie atitinka vieni kitus ir sudaro nuoseklų įrodomąjį pagrindą dėl nuteistųjų organizuoto prekybos tinklo, jiems vykdant didmeninės prekybos veiklą, kuri nebuvo numatyta nuteistiesiems išduotuose verslo liudijimuose. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pagrįstai atmetė apeliantų skundo argumentą, kad neva ekspertizės aktas yra grindžiamas prielaidomis apie tai, kad turgaus prekeiviai galimai vykdė neoficialią buhalterinę apskaitą sąsiuviniuose. Ekspertizės akte įvykdyta teismo užduotis nustatyti veiklos mastą, o įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Pirmiau paminėti duomenys patvirtina vieni kitus ir svarbias bylai aplinkybes, todėl jų atmesti nebuvo teisinio pagrindo.

7.5. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistųjų gynybinę versiją, jog jie pardavinėjo mėsos produktus pagal verslo liudijimus bei buvo prekybos agentai, veikė juos įdarbinusių įmonių (G. B. – UAB „B.“, A. L. – UAB „So.“) vardu, o legalų sandėlį savo namuose įsirengė tik asmeniniais tikslais – laikyti mėsos produkcijai, kurią patys pardavinėjo turguose, ir pagrįstai ją atmetė. Apeliacinės instancijos teismo išdėstyti argumentai yra pagrįsti bylos medžiaga ir paremti motyvuotomis išvadomis, kurioms kasacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti neleistinomis priemonėmis, nes nėra duomenų, patvirtinančių esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus bylos ikiteisminio tyrimo metu, apklausiami teisme didžioji dalis liudytojų patvirtino savo parodymus ir teismas jais rėmėsi, dėl liudytojų, kurių parodymais remiamasi kasaciniame skunde, yra pasisakyta pirmiau, pažymėtina dar ir tai, kad kai kurie liudytojai dėl darbinių bei asmeninių ryšių su nuteistaisiais yra suinteresuoti švelninti savo parodymus, nurodydami palankias gynybai aplinkybes.

7.6. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad be pagrindo teismai rėmėsi 2016 m. birželio 1 d. ekspertizės akto Nr. 11-1093 (16) išvada, padaryta atlikus 2008 m. sausio 1 d. – 2009 m. lapkričio 4 d. laikotarpio tyrimą. Šioje išvadoje buvo pateikti keli nuteistųjų veiklos vertinimai, kurių viename buvo nustatytos G. B. ir A. L. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 4 d. galimai gautos pajamos, laikant, kad jie vykdė veiklą samdydami prekybai asmenis, užsakydami jiems prekes, šios buvo išparduodamos pagal samdomų asmenų verslo liudijimus ir pajamos buvo pateikiamos G. B. ir A. L.. Ši skaičiavimo metodika atitinka bylos proceso metu ištirtų įrodymų duomenis, patvirtinančius, kaip buvo organizuojama ir vykdoma prekyba. Todėl nėra pagrindo netikėti išvada, kad bendra pajamų suma minėtu laikotarpiu galėjo būti 4 446 448 Lt (1 287 780,35 Eur). Ši išvada yra paremta palyginus oficialios ir neoficialios apskaitos duomenis. Kolegijos nuomone, ši ekspertizės išvada yra teisinga, objektyvi, joje surinkti ir įvertinti duomenys atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, todėl ja nesiremti, nustatant nuteistųjų veiklos mastą ir versliškumo požymį, nėra pagrindo. Kolegija atmeta kasatorių skundų teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl tarpusavyje prieštaraujančių Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos specialistės, UAB „Mokesčių srautas“ auditoriaus A. K. ir Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto paaiškinimų dėl nuteistųjų veiklos pobūdžio, mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarkos.

7.7. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylos duomenų pagrįstumą, lygino juos tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis, nustatytomis įstatyme priemonėmis šalindamas neatitikimus ir abejones vertindamas nuteistųjų naudai. Visi pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai nuosekliai patvirtino, kad visi turguose prekiavę kaltinime nurodyti asmenys sąsiuviniuose fiksavo pirktą ir parduotą mėsos produkciją, nurodydami jos kiekį, pardavimo kainą, antkainį, ūkinės veiklos išlaidas, uždarbį. Be to, sąsiuviniuose užfiksuotų duomenų teisingumą iš dalies patvirtina tiekėjų pateikta informacija apie liudytojų vardu įsigytą produkciją.

7.8. Šie duomenys patvirtina vieni kitus ir svarbias bylai aplinkybes, todėl specialisto išvadoje ir ekspertizės akte bei specialistų paaiškinimuose buvo remiamasi patikimais duomenimis, nustatyta tvarka juos patikrinant. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnio nuostatas, pakeisdamas veikos, kuri nuosprendžiu pripažinta įrodyta, aprašymą.

7.9. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tarp G. B., A. L. ir dvidešimt keturių turguose prekiavusių prekeivių buvo susiklostę ne faktiniai darbiniai santykiai, o didmeninės prekybos santykiai kaip tarp savarankiškų ūkio subjektų, ir dėl šios dalies patikslino pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Tai nelaikytina esminių veikos faktinių aplinkybių ar jos kvalifikavimo pakeitimu, nes nuteistųjų ūkinės veiklos rezultatas – jų bendrai gautos pajamos – nesikeičia, veikos požymiai yra tokie patys, nuteistųjų padėtis nepasunkinama, o priešingai, palengvinama, sumažinant išieškotinų sumų dydį.

7.10. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymius, pagrįstai nurodė, kad šioje byloje esantys įrodymai (užfiksuoti buhalterinės apskaitos žurnaluose, deklaracijose, sąsiuviniuose, taip pat gamintojų ir tiekėjų pateiktuose dokumentuose, ekspertizės akte ir kt.), nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaringi liudytojų parodymai bei iš dalies ir pačių kaltinamųjų paaiškinimai patvirtina, jog iš vykdomos ūkinės veiklos kaltinamieji turėjo pajamų. Todėl faktiškai vykdomos veiklos (verslo) formos ir iš vykdomos veiklos gautų pajamų bei mokėtinų mokesčių nuslėpimas būtent nuo kaltinime išvardintų mokesčių administratorių pagrįstai nurodytas kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymis.

7.11. Atskleisdamas versliškumo ir stambaus masto požymį, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tuo, kad kaltinamieji ūkinę veiklą vykdė pakankamai didelėje teritorijoje (Šiaulių, Kelmės, Joniškio, Mažeikių, Akmenės, Tytuvėnų miestų turguose), ūkinei veiklai vykdyti neoficialių darbo santykių pagrindu buvo pasitelkti turguose dirbę kaltinime nurodyti net 25 prekeiviai, mėsos produkciją nuteistieji užsakydavo iš įvairių produkcijos gamintojų ir tiekėjų, ūkinei veiklai vykdyti įrengė neregistruotą sandėlį, kuriame laikė ir skirstė mėsos produkciją turguose dirbusiems asmenims, mėsos produkciją nuteistieji patys pristatydavo turguose dirbusiems kaltinime nurodytiems asmenims arba pasitelkdavo šiam darbui kitus asmenis, šia ūkine veikla kaltinamieji užsiėmė ilgą laiko tarpą. Nesutiktina su kasacinių skundų argumentais, kad teisinis pagrindas – sutartys, kurių pagrindu kaltinime nurodytos įmonės tiekė turgaus prekiautojams produkciją, skundžiamais nuosprendžiais nebuvo pripažintos negaliojančiomis, todėl kasatoriai dėl šios veikos turi būti išteisintini, nes nuteistieji, prisidengdami produkcijos tiekimu turgaus prekeiviams iš didmeninę prekybą vykdančių įmonių, iš tiesų patys organizavo, vykdė ir vertėsi komercine didmenine mėsos gaminių prekybos veikla.

7.12. Nuteistųjų atliekamų nusikalstamų veiksmų intensyvumo laipsnį atskleidžia susitarimai dėl darbo vietų nuomos, mėsos produkcijos tiekimo, turguose dirbusių kaltinime nurodytų asmenų, jų buhalterinės apskaitos kontrolė, minėtų asmenų konsultacijos, rūpinimasis mėsos produkcijos užsakymu ir tiekimu, vykdymas sąsiuviniuose fiksuotų duomenų kontrolės, gautų pajamų surinkimas. Iš nurodytos ūkinės veiklos nuteistųjų per beveik dvejus metus gautos 4 446 448 Lt (1 287 780,35 Eur) pajamos gerokai viršija ATPK 173 straipsnyje nustatytą 500 MGL dydį.

7.13. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tokie nuteistųjų bendri, suderinti veiksmai visiškai atitinka bendrininkų grupės požymius, nes šia neteisėta ūkine veikla nuteistieji vertėsi veikdami kartu, t. y. kartu užsakydavo mėsos produkciją, rūpinosi jos pristatymu kaltinime nurodytiems asmenims, vykdė šių asmenų ūkinės veiklos kontrolę, sudarydavo sąlygas dirbti, rūpinosi piniginių lėšų paskirstymu, vienam iš nuteistųjų negalint atlikti tam tikrų veiksmų, juos atlikdavo kitas. Taigi, nusikalstama veika buvo padaryta dalyvaujant dviem asmenims, bendrais veiksmais, esant susitarimui vykdyti neteisėtą ūkinę veiklą, taip pat kaltinamiesiems suvokiant, kad atlieka BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtyje nurodytus neteisėtus veiksmus kartu.

7.14. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad kaltinime nurodytomis 2009 m. kovo 16 d., 2009 m. birželio 1 d., 2009 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimis nebuvo sukeltos jokios teisinės pasekmės, iškreipiančios sutarties turinį, turinčios įtakos vykdymo procesui bei atitinkančios BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius.

7.15. Kasatorės G. B. veiksmai suklastojant tikrus dokumentus teismų teisingai pripažinti dokumento suklastojimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes bylos proceso metu įrodyta, kad ji, įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. suklastodama M. K., A. Š. ir R. L. parašus ir už šiuos asmenis pasirašydama pirkimo–pardavimo sutartyse, buvo suinteresuota šių sutarčių sudarymu, tačiau netapo pirkimo–pardavimo sutarčių šalimi, siekė, kad susidarytų įspūdis, jog jos pasirašytos sutartys teisines pasekmes sukelia ne jai pačiai, o tretiesiems asmenims, už kuriuos ji pasirašė. Taip pat nustatyta, kad M. K., A. Š. ir R. L. buvo sukeltos teisinės pasekmės, t. y. jos sutartyse buvo nurodytos sutarčių šalimi – pirkėju su visomis pirkėjo teisėmis ir pareigomis, tokiu būdu kaltinamoji G. B. suklastojo tikrus dokumentus – kaltinime išvardintas pirkimo–pardavimo sutartis. Teismai teisingai pažymėjo, kad veikos kvalifikavimui neturi reikšmės tai, jog kaltinime nurodytos kaltinamosios pasirašytos sutartys buvo naudingos nurodytiems asmenims, jie šių sutarčių sudarymui neprieštaravo, kad pagal jas realiai vyko prekyba, nes šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui svarbu yra tai, kad suklastotas dokumentas pateko į dokumentų apyvartą ir atitinkamiems asmenims bei teisės aktais nustatytai dokumentų apyvartai sukėlė teisines pasekmes. Kaltinamoji suprato, kad klastoja dokumentus, t. y. kad pasirašo kito asmens vardu, sąmoningai tai padarė, tai yra ji veikė tiesiogine tyčia. Dokumentų surašymas ir pasirašymas kitų asmenų padėjo įgyvendinti dalį objektyviųjų požymių padarant veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, už kurią G. B. nuteista.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų G. B. ir A. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis