Civilinė byla Nr. e3K-3-462-916/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34244-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.6.3.5.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Entafarma“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Entafarma“ ieškinį atsakovei Vokietijos bendrovei „H. Abbe Pharma GmbH“ dėl piniginės kompensacijos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių tarptautinės jurisdikcijos taisykles sprendžiant reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo teismingumo klausimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Entafarma“ 2017 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Vokietijos bendrovei „H. Abbe Pharma Gmbh“, Lietuvos Respublikoje veikiančiai per „H. Abbe Pharma Gmbh“ atstovybę, prašydama priteisti iš atsakovės Vokietijos bendrovės „H. Abbe Pharma Gmbh“ ieškovės UAB „Entafarma“ naudai 17 198,52 Eur piniginę kompensaciją, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 187,31 Eur vertimo išlaidų atlyginimo.
3. Ieškovė nurodė, kad ji užsiima didmeniniu vaistinių preparatų platinimu, t. y. perka vaistinius preparatus iš jų gamintojų ar gamintojų įgaliotųjų atstovų ir parduoda įsigytus vaistinius preparatus kitoms didmeniniu vaistinių preparatų platinimu užsiimančioms įmonėms. Ieškovė taip pat užsiima vaistinių preparatų logistika ir sandėliavimu ir savo veiklą vykdo farmacinei veiklai pritaikytuose sandėliuose, esančiuose Širvintų r., duomenys neskelbtini.
4. Laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m. atsakovė nuolat tiekė ieškovei vaistinius preparatus ir kitas prekes. Rašytinė prekių tiekimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Prekės buvo pristatomos į ieškovės valdomus sandėlius Širvintų r., duomenys neskelbtini, o ieškovė atsiskaitydavo su atsakove už patiektas prekes pagal atsakovės pateiktas sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodytos prekių pristatymo sąlygos DAP Širvintos.
5. Ieškovė nurodė, kad šalys buvo susitarusios, jog, dėl atnaujinto kompensuojamųjų vaistų klasifikatoriaus pasikeitus atsakovės ieškovei tiekiamo vaisto kainai, atsakovė kompensuos ieškovei susidariusį kainų skirtumą, išrašydama kreditines sąskaitas faktūras, kurios mažins ieškovės skolą atsakovei. Tačiau atsakovė susitarimo nesilaikė ir nekompensavo ieškovei 17 198,52 Eur kainų skirtumo, šį pareikštu ieškiniu ir prašoma priteisti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 29 d. nutartimi ieškovės UAB „Entafarma“ ieškinį atsakovei Vokietijos bendrovei „H. Abbe Pharma GmbH“ dėl 17 198,53 Eur piniginės kompensacijos priteisimo paliko nenagrinėtą, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.
7. Teismas nustatė, kad ieškinio reikalavimai nėra susiję su atsakovės atstovybe ar jos veikla, nes ieškinys, pretenzijos dėl piniginės kompensacijos išreikalavimo, reiškiamas atsakovei Vokietijoje, lėšų pervedimai atliekami Vokietijos bendrovės, o elektroninio susirašinėjimo turinys patvirtina, kad sprendimus dėl kilusio ginčo taip pat priima atsakovė. Teismas sprendė, kad inicijuota ieškovės byla yra išimtinai susijusi su atsakovės, registruotos Vokietijoje, veikla. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad prekės buvo pristatomos į ieškovės valdomus sandėlius Lietuvoje, o prekių kainų skirtumai skaičiuotini remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais, nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti specialiosios jurisdikcijos taisyklę, nustatytą 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas 1215/2012) 7 straipsnio 5 punkte.
8. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartį paliko nepakeistą, patikslindamas nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
9. Teismas nurodė, kad pagal reglamentą 1215/2012 asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (reglamento 1215/2012 4, 5 straipsniai).
10. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktą medžiagą, sprendė, kad į bylą pateikti duomenys vienareikšmiškai nepatvirtina, jog prievolės įvykdymo vieta yra Lietuvoje. Ieškovės teigimu, tarp šalių buvo sudaryta žodinė sutartis. Ieškovė prievolę atsakovei taip pat kildina iš tarp šalių susiklosčiusios praktikos. Tačiau iš ieškovės pateiktų kreditinių sąskaitų faktūrų matyti, kad jos yra išrašytos atsakovės kaip juridinio asmens, registruoto Vokietijoje, vokiečių kalba. Be to, kaip nurodo atsakovė, remiantis Vokietijos teise (Civilinio kodekso 269 straipsniu „Prievolės vykdymo vieta“), prievolės vykdymo vieta aptariamu atveju yra atsakovės, kaip tariamos skolininkės pagal ieškinį, buvimo vieta, t. y. Vokietija: „pagal prievolės pobūdį, prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kurioje yra skolininko gyvenamoji vieta <...>. Jeigu prievolė atsirado skolininko vykdomame versle, tokiu atveju gyvenamoji vieta pakeičiama verslo vieta“. Ieškovė šių aplinkybių nepaneigė.
11. Spręsdamas dėl ieškovės teisės teikti ieškinį pagal atsakovės atstovybės buvimo vietą teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė aiškiai nurodo, jog dėl kainų derėjosi tiesiogiai su atsakove Vokietijoje, ieškovė sąskaitas apmokėdavo tiesiogiai atsakovei Vokietijoje, o iš pridedamų elektroninių laiškų aiškiai matyti, kad atstovybė Lietuvoje atlikdavo iš esmės tik tarpininko vaidmenį, t. y. persiųsdavo atsakovės išrašytas kreditines sąskaitas faktūras. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad nurodytos faktinės aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, jog ginčas susijęs su atsakovės atstovybės veikla, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pasirinkimo teisės kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo pagal atsakovės padalinio buveinės vietą taip pat neturi.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Entafarma“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartį, taikyti teismo sprendimo vykdymo atgręžimo institutą ir įpareigoti atsakovę grąžinti jos naudai priteistą ir ieškovės sumokėtą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, nepagrįstai rėmėsi reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunkčiu, spręsdamas prievolės, dėl kurios kilo ginčas, vykdymo vietos klausimą. Teismas visiškai ignoravo byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad: 1) atsakovę ir ieškovę siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu vaistai buvo tiekiami ieškovei; 2) visas prekes atsakovė pristatydavo ieškovei į ieškovės buveinę adresu: duomenys neskelbtini Širvintų r., Lietuvos Respublika. Teismas neatliko tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusių teisinių santykių analizės, iš kurios būtų akivaizdu, kad šalių susitarimas dėl kompensacijos mokėjimo buvo neatskiriama pirkimo–pardavimo sutarties dalis ir ieškovės reikalavimas kyla būtent iš pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią vaistai buvo pristatomi į ieškovės buveinę Širvintų r., Lietuvos Respublikoje.
12.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės reikalavimas nėra susijęs su atsakovės atstovybės Lietuvoje veikla. Iš bylos duomenų matyti, kad atstovybė buvo ieškovės ir atsakovės pirkimo–pardavimo teisiniuose santykių dalyvė, vykdydama dalį įsipareigojimų pagal pirkimo–pardavimo sutartį, ji turėjo visus reikiamus materialinius ir intelektinius pajėgumus vykdyti dalį atsakovės prisiimtų įsipareigojimų pagal pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su ieškove. Tai ir laikytina pakankamu pagrindu pareikšti ieškinį pagal atstovybės buvimo vietą.
13. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Vokietijos bendrovė „H. Abbe Pharma GmbH“ prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
13.1. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė ieškinį Vokietijos bendrovei turėjo teikti Vokietijos teismui, remdamasi reglamento 1215/2012 4 straipsnyje įtvirtinta pamatine imperatyvia bylų priskirtinumo atitinkamos valstybės teismams taisykle, pagal kurią „asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose“. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikta išsami argumentacija, įskaitant ir nuorodas į aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką, kuri patvirtina, kad nustatyti ir konstatuoti ginčo teismingumą Lietuvos teismams pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles pagrindo nebuvo.
13.2. Ieškinyje nekelti jokie klausimai dėl pirkimo–pardavimo sutarties prievolių nevykdymo, pagal kurią būtų galima spręsti dėl bylos teismingumo. Kompensacijos mokėjimo prievolė negali būti kvalifikuojama kaip nuolaidos suteikimo prievolė, tai yra savo lėšų skyrimo kito asmens naudai prievolė. Be to, ieškovės akcentuojamas atsakovės įsipareigojimas kompensuoti dalį vaistų kainos nekyla iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių, tai yra savarankiška kito pobūdžio prievolė. Ginčams, kilusiems iš susitarimų dėl kompensacijos, taikytinas reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis. Jį taikydamas apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog prievolės vykdymo vieta yra Lietuvoje, nei ją vertinant pagal kreditinių sąskaitų faktūrų išrašymo vietą, nei pagal tariamos skolininkės, atsakovės, buvimo vietą.
13.3. Teismai pagrįstai nenustatė pakankamo ryšio tarp bylos ir atsakovės atstovybės, nes atstovybė niekada nesprendė jokių atsakovės veiklos ir santykių su ieškove klausimų, taip pat nevykdo jokios savarankiškos veiklos. Toks teismų vertinimas atitinka ir kasacinio teismo praktiką.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl tarptautinės jurisdikcijos nustatymo sutartiniam reikalavimui
14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė, Vokietijoje registruota ir ten buveinę turinti įmonė, tiekdavo ieškovei, Lietuvoje registruotai ir čia buveinę turinčiai įmonei, vaistus į ieškovės sandėlius, esančius Lietuvoje. Tarp šalių rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Ieškovė atsiskaitydavo su atsakove pagal faktą ir šios jai pateiktas sąskaitas faktūras. Ieškovės teigimu, kartu šalys buvo susitarusios, kad atsakovė taikys jai kompensavimo režimą, padarydama nuolaidą naujai pristatytiems vaistams sandėlyje užsilikusių neišparduotų prekių, kurių kaina dėl keičiamų valstybės įkainių pakito, sąskaita. Ieškovės teigimu, šis šalių susitarimas yra neatsiejamai susijęs su pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau atsakovė su tokiu aiškinimu nesutinka, nurodydama, kad kompensavimo režimas yra ne nuolaidos suteikimo prievolė, o savo lėšų skyrimo kito asmens naudai prievolė, kuri yra atskira nuo pirkimo–pardavimo sutarties ir kurios vykdymo vieta nepriklauso nuo pirkimo–pardavimo sutarties prievolės vykdymo vietos. Taigi nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kompensacijos (ne)mokėjimo, aiškinantis: 1) ar ši prievolė yra kilusi iš vaisto pirkimo–pardavimo sutarties ar su ja susijusi, 2) kur yra šios prievolės vykdymo vieta; 3) kas atsakingas už šios prievolės tinkamą vykdymą – atsakovė ar jos atstovybė Lietuvoje. Bylą nagrinėję teismai ieškovės ieškinį dėl piniginės kompensacijos priteisimo paliko nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos teismams, nurodydami, kad ieškinys turi būti reiškiamas pagal atsakovės buveinės vietą Vokietijoje, taip pat dėl to, kad prievolės – kompensacijos, jei dėl tokios buvo susitarta, vykdymo vieta pagal Vokietijos teisę yra tariamos skolininkės, atsakovės, buvimo vieta.
15. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas yra tarptautinio pobūdžio, nes šalių buveinės yra skirtingose valstybėse, prekės buvo tiekiamos iš vienos valstybės į kitą, tarpusavio atsiskaitymai taip pat buvo vykdomi skirtingose valstybėse. Nustačius, kad pareikštas reikalavimas turi užsienio elementą, būtina įvertinti, su kuria valstybe yra susijęs reikalavimas, kad būtų tinkamai parinktas taikytinas teisės aktas, įtvirtinantis kolizines teisės normas, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti.
16. Pagal nacionalinį teisinį reguliavimą Lietuvos teismui užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia reikia išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. teismas ex officio (savo iniciatyva) turėtų patikrinti, ar jis turi kompetenciją priimti ieškinį ir nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 782 straipsnis). Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą.
17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas sieja dvi Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybes nares, t. y. Lietuvos Respubliką ir Vokietijos Federaciją, todėl šalių tarpusavio ginčams spręsti taikytinas ES teisinis reguliavimas.
18. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – reglamentas 1215/2012). Šis teisės aktas pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas 44/2001).
19. Remiantis reglamento 1215/2012 81 straipsniu, šis reglamentas privalomas visas ir pagal Sutartis tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.
20. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje. Pagal reglamento 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį sutartinių santykių srityje asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles.
21. Pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas reglamente 1215/2012, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 punkto a papunktis). Pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos (7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka). Atsižvelgiant į reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto c papunktyje nustatytą a ir b papunkčių hierarchiją, a papunktyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė taikoma tik alternatyviai, jeigu nėra galimybės taikyti b papunktyje esančios jurisdikcijos taisyklės (šiuo klausimu žr. ESTT 2016 m. liepos 14 d. sprendimo byloje Granarolo, C?196/15, EU:C:2016:559, 30 ir 31 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
22. Taigi reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b papunktis yra specialioji norma a papunkčio atžvilgiu ir taikoma daugumai tarptautinių sutarčių, susijusių su prekių pirkimu ir pardavimu bei paslaugų teikimu. Atsižvelgdamas į tai, kiekvienu atveju teismas turi įvertinti, ar ginčas vyksta dėl sutartinės prievolės, jei taip, ar ši prievolė susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu ar paslaugų teikimu. Tik tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti, kad ginčas yra kilęs dėl prievolės, nesusijusios su prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo teisiniais santykiais, gali būti taikomas reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a papunktis.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, gavę reikalavimą su tarptautiniu elementu, kuriam taikomas ES teisinis reguliavimas (žr. šios nutarties 16–18 punktus), turi įvertinti, ar reikalavimas kyla iš sutartinių teisinių santykių. Sutartis turi būti aiškinama autonomiškai ir ji apima abipusį šalių susitarimą atlikti tam tikras pareigas. Pasirinkimas, įsipareigojimas ir bendradarbiavimas yra sutarties raktiniai žodžiai (žr. Magnus, U., Mankowski, P. Brussels Ibis Regulation. European Commentaries on Private International Law. Germany: Sellier European Law Publishers, 2016, p. 42).
24. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad tarp jų buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovei buvo tiekiami vaistai. Tačiau ginčas kilo ne dėl vaistų tiekimo ir šios pirkimo–pardavimo sutarties tiesioginio vykdymo, bet dėl kompensavimo režimo taikymo. Taigi visų pirma reikia įvertinti, kokio pobūdžio santykis dėl kompensavimo režimo taikymo buvo susiklostęs tarp šalių.
25. Ginčui, kilusiam iš sutartinių teisinių santykių, spręsti ieškovas yra laisvas pasirinkti, į kurios valstybės teismą kreiptis – ar pagal bendrąją taisyklę pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę), ar pagal vieną iš specialiosios jurisdikcijos taisyklių, nustatytų reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalyje. Šios specialiosios teisės normos papildo bendrąjį principą, kad bylos asmenims turi būti keliamos jų nuolatinės gyvenamosios arba įsisteigimo vietos teisme, ir yra pagrįstos glaudaus sutarties ir sprendimą turinčio priimti teismo ryšio buvimu. Minėtų taisyklių pasirinkimas priklauso nuo ieškovo, taigi, taikant šias taisykles, atsakovui byla gali būti iškelta ir vietos, kurioje nagrinėjama prievolė, kuria grindžiamas ieškinys, buvo ar turi būti įvykdyta, teisme, preziumuojant, kad šis teismas yra su sutartimi glaudžiai susijęs (žr., pvz., ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo Color Drack, C-386/05, ECLI:EU:C:2007:262, 22, 23 punktus).
26. Nagrinėjamoje byloje matyti, kad ieškovė pasirinko teismą savo reikalavimui nagrinėti pagal specialiąją jurisdikcijos taisyklę. Tačiau išsiskyrė šalių pozicijos dėl reikalavimo – kompensavimo režimo taikymo – prigimties ir paskirties, ieškovei teigiant, kad tai neatsiejamai susiję su pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais, o atsakovei teigiant, kad tai visiškai atskiras ir su pirkimo–pardavimo sutartimi nesusijęs teisinis santykis. Atitinkamai ginčas kilo dėl to, ar nustatant jurisdikciją nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b ar a papunktis.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio bylose spręsdami teismingumo klausimą teismai turi pirmiausia įvertinti patį ginčo turinį, kad būtų tinkamai parinkta atitinkama jurisdikcijos taisyklė. Kaip pažymėta šios nutarties 21–22 punktuose, nustatęs, kad ginčas kilęs iš sutartinių teisinių santykių, teismas turi įvertinti tos sutarties pobūdį, t. y. ar ji susijusi su prekių pardavimu ar paslaugų teikimu. Todėl ir nagrinėjamu atveju teismingumo klausimą spręsdami teismai turėjo įvertinti, ar kompensavimo režimo taikymas yra kilęs iš prekių pirkimo–pardavimo sutarties. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prekių pardavimas pagal reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b papunktį turi būti aiškinamas autonomiškai ir apima sutartinius prekių mainus į pinigus. Tik tuo atveju, jei prievolė, dėl kurios kilęs ginčas, yra identifikuojama kaip nesusijusi su prekių pardavimu ar paslaugų teikimu, teismingumas turi būti nustatomas pagal reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a papunktį.
28. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai, spręsdami šios bylos teismingumo klausimą, netinkamai tyrė ir vertino šalių pateiktus įrodymus, iš kurių matyti, kad kompensavimo režimas buvo tiesiogiai susijęs su prekių pirkimu ir atsiskaitymu už tiekiamas prekes. Šalių tarpusavio susirašinėjimas (atsakovės atstovybės Lietuvoje atstovų ir ieškovės atstovų elektroniniai laiškai) pagrindžia, kad atsakovė suteikdavo nuolaidų besibaigiančio galiojimo prekėms, taip pat prekėms, kurių nereikėdavo grąžinti į sandėlius Vokietijoje, arba prekėms, kurių kaina keitėsi dėl pakitusio teisinio reguliavimo Lietuvoje. Taigi susitarimai dėl vaistų perkainojimo ir kompensavimo režimo taikymo buvo nuolatinis su prekių pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais susijęs šalių tarpusavio bendradarbiavimo veiksmas. Šiuo metu kasacinis teismas nevertina, ar ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos taikymo yra pagrįstas, tačiau sprendžia, kad šis kompensavimo režimo taikymas yra kilęs iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių ir jo paskirtis yra skatinti ieškovei tiekiamų prekių pardavimus abiem šalims naudingomis sąlygomis, todėl jis turi būti vertinamas neatsietai nuo šių teisinių santykių. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog atskirų kompensacijų taikymas tebuvo atsakovės savų lėšų skyrimas kito asmens, šiuo atveju, ieškovės, naudai, nepriklausomas nuo prekių pardavimo teisinių santykių, todėl šio pobūdžio atsakovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
29. Tais atvejais, kai ginčas kyla dėl įsipareigojimų, susijusių su prekių pirkimo–pardavimo sutarties vykdymu (kaip kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl apmokėjimo, parduodamų prekių perkainojimo), ieškovas turi teisę pasirinkti, ar reikalavimą pareikšti pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, ar pagal prekių pristatymo vietą.
30. Reglamentas 1215/2012 „pristatymo“ ir „pristatymo vietos“, kaip „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“, sąvokų neapibrėžia, todėl aiškinant minėtas sąvokas aktuali ESTT šioje srityje formuojama praktika. Kadangi reglamentas 1215/2012 pakeičia reglamentą 44/2001, todėl ESTT pateiktas pastarojo reglamento nuostatų aiškinimas taikomas ir reglamento 1215/2012 nuostatoms, kai šių dviejų Sąjungos teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo byloje Schmidt, C-417/15, EU:C:2016:881, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
31. Remiantis reglamento 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka (atitinkančia reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmą įtrauką), kurioje vartojama formuluotė „pagal sutartį“, prekių pristatymo vieta iš principo yra šalių sutartyje nustatyta vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 45, 46 punktai). Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimas Electrosteel Europe, C-87/10, ECLI:EU:C:2011:375, 26 punktas).
32. ESTT yra nurodęs, kad ši specialiosios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklė nustato pristatymo vietą kaip atskirą susiejimo kriterijų, kurį reikia taikyti visiems reikalavimams, kylantiems iš tos pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės (ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Color Drack, C-386/05, ECLI:EU:C:2007:262, 26 punktas).
33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės tiekiami vaistai buvo pristatomi į ieškovės sandėlius Lietuvoje. Taigi konstatuotina, kad, esant ginčui dėl prievolės – kompensavimo režimo taikymo, susijusios su prekių pardavimu, ieškovė turėjo teisę pasirinkti, ar kreiptis į teismą pagal atsakovės buveinės vietą Vokietijoje, ar pagal prekių pristatymo vietą Lietuvoje. Šios bylos teismingumą sprendę teismai netinkamai nustatė prievolės, dėl kurios kilęs ginčas, pobūdį. Kaip pažymėta pirmiau, reikalavimą su tarptautiniu elementu gavę teismai, nustatę, kad ginčas kilęs dėl sutartinių teisinių santykių, pirmiausia turi įvertinti, ar šie sutartiniai teisiniai santykiai susiję su prekių pardavimu ar paslaugų teikimu. Nagrinėjamu atveju teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, iš karto sprendė dėl prievolės vykdymo vietos, t. y. dėl reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a papunktyje nurodytos jurisdikcijos taisyklės taikymo, tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, reikalavimo teismingumo klausimą sprendžiantys teismai taikyti reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a papunktį gali tik tuomet, kai nėra galimybių taikyti to paties straipsnio 1 dalies b papunkčio, t. y. kai ginčas kilęs ne dėl prievolės, susijusios su prekių pardavimu ar paslaugų teikimu. Nustatęs, kad ginčas dėl kompensacijos priteisimo yra kilęs iš sutartinių teisinių santykių, susijusių su prekių pardavimu, teismas turėjo taikyti reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b papunktį.
34. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad iš šalių pateiktų dokumentų ir išdėstytų argumentų matyti, jog šalys buvo susitarusios vykdyti atsakovės tiekiamų prekių perkainojimus, tokie perkainojimai buvo vykdomi nuolat, esant nusistovėjusiai šalių tarpusavio bendradarbiavimo praktikai. Įvertinusi tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčas dėl kompensavimo režimo taikymo yra kilęs iš sutartinių teisinių santykių, susijusių su prekių pardavimu.
35. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 1 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartys yra naikinamos, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Dėl tarptautinės jurisdikcijos nustatymo pagal atsakovo atstovybės buvimo vietą
36. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės reikalavimas nėra susijęs su atsakovės atstovybės Lietuvoje veikla. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo Lietuvoje, rėmėsi ir reglamento 1215/2012 7 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią ieškiniai, susiję su filialo, atstovybės arba kitokio padalinio veikla, teikiami tokio filialo, atstovybės arba kitokio padalinio buvimo vietos teismuose. Atsakovė su tokia ieškovės pozicija nesutiko, nurodydama, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas nėra susijęs su atstovybės, veikiančios Lietuvoje, veikla, kad atsakovės atstovybė Lietuvoje nevykdo jokios savarankiškos veiklos ir buvo atsakinga tik už atsakovės pavedimų vykdymą.
37. Teisėjų kolegija nurodo, kad reglamento 1215/2012 7 straipsnio 5 dalis, nustatanti alternatyvią jurisdikciją, leidžiančią pareikšti ieškinį ne tik atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės), bet ir atstovybės buvimo vietos valstybės teismuose, suteikia ieškovui tam tikrą privilegiją atsakovo atžvilgiu, tačiau tai nereiškia, kad turi būti pažeista šalių interesų pusiausvyra ir kad visi atsakovui reiškiami reikalavimai būtų teikiami ne jo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) vietoje. Todėl tam, kad būtų galima remtis šia alternatyvios jurisdikcijos taisykle, atstovybė turi būti pakankamai savarankiška priimti sprendimus, derėtis dėl sutarčių sąlygų ir pan., o reiškiamas reikalavimas turi būti susijęs su atstovybės veikla. Vertinant, ar reiškiamas reikalavimas yra susijęs su atstovybės veikla, turi būti atsižvelgiama į tai, kas – atsakovas ar jo atstovybė – derėjosi dėl sutarties sąlygų sudarant sutartį, ją vykdant, kieno naudai buvo sudaroma sutartis, kas priiminėjo sprendimus vykdant sutartinius įsipareigojimus ir pan.
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų išvadas, sprendžia, kad teismai tinkamai vertino ieškovės ir atsakovės pateiktus argumentus ir pagrįstai nustatė, jog ieškovės reiškiamas reikalavimas nėra susijęs su atsakovės atstovybės veikla, todėl taikyti alternatyvios jurisdikcijos taisyklės remiantis šia reglamento 1215/2012 nuostata nėra pagrindo.
Dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto taikymo
39. Ieškovė, teikdama kasacinį skundą, prašo taikyti ir teismo sprendimo vykdymo atgręžimo institutą, remdamasi CPK 760 straipsnio 1 dalimi. Ieškovė nurodo, kad pagal skundžiamas teismų nutartis ji yra sumokėjusi atsakovei 2807 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
40. Sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto paskirtis – atkurti šalių materialiųjų teisinių santykių padėtį, buvusią iki įvykdymo teismo sprendimo, kuris vėliau buvo panaikintas apeliacinės instancijos ar kasacinio teismų procesiniu sprendimu ir byla iš esmės išspręsta kitaip, negu prieš tai priimtu teismo sprendimu. Sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto pagrindu skolininkui grąžinama viskas, kas buvo išreikalauta vykdant panaikintą teismo sprendimą.
41. Teisėjų kolegija, naikindama skundžiamas nutartis, kuriomis ieškovės ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas kaip neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, perduoda bylą iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taigi ginčo dėl teisės galutinai neišsprendžia. Tokiu atveju bylą iš esmės nagrinėjantys teismai, priklausomai nuo to, kieno naudai bus priimtas sprendimas, turėtų atlikti ir ieškovės atsakovei šiame procese sumokėto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo įskaitymą.
42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė tarptautinės jurisdikcijos taisykles sutartiniams teisiniams santykiams, dėl to skundžiamos nutartys yra naikintinos ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Kasacinis teismas patyrė 2,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Alė Bukavinienė
Janina Januškienė
Dalia Vasarienė
