Dėl servituto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-238-915/2015

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-08553-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija: 51.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo investicijos“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo investicijos“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl pažeistų žemės sklypo savininko teisių gynimo, tretieji asmenys Vilniaus Tuskulėnų vidurinė mokykla, valstybės įmonė Registrų centras, R. P. (R. P.), V. B., bei pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Kapitalo investicijos“ dėl servituto nustatymo, trečiasis asmuo Vilniaus Tuskulėnų vidurinė mokykla.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Kapitalo investicijos“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl pažeistų žemės sklypo savininko teisių gynimo, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą savo sąskaita ir jėgomis per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti (išmontuoti) stadioną ir stadiono tvorą, esančius žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ginčo žemės sklypas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovui nustatytu terminu neįvykdžius įpareigojimo, leisti ieškovui nugriauti (išmontuoti) stadioną ir stadiono tvorą, patirtas išlaidas išieškant iš atsakovo; taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra šalia Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos (toliau – Mokykla) ir jį ieškovas įsigijo iš BUAB „Jokvila“ 2008 m. kovo 5 d. be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi. Sudarant sutartį BUAB „Jokvila“ patvirtino, kad žemės sklypas nėra ginčo objektas teisminėse ir neteisminėse institucijose, nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos ieškovo nuosavybės teisei į žemės sklypą. Ieškovo teigimu, jis nežinojo ir Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruota juridinių faktų ar žymų apie kokias nors egzistuojančias trečiųjų asmenų teises į įsigyjamą žemės sklypą, pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas niekada nepriklausė atsakovui. Mokyklos stadionas niekada nebuvo ir nėra įregistruotas viešame registre. Ieškovo žiniomis, stadionas buvo įrengtas būtent atsakovo prašymu, ir vėliau perduotas naudotis mokyklai. Todėl laikytina, kad būtent atsakovas pažeidžia ieškovo teises. Nurodė, kad 1998 m. gruodžio 4 d. pagal mainų sutartį nuosavybės teisę į ginčo sklypą įgijo trečiasis asmuo V. B., – 2001 m. gegužės 30 d. ji pasirašė vienašalį įsipareigojimą (toliau – Įsipareigojimas), kuriuo įsipareigojo leisti Mokyklai neatlygintinai naudotis nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, kuriame UAB „Jokvila“ lėšomis įrengtas mokyklos stadionas. Ieškovo vertinimu, Įsipareigojimas yra vienašalis sandoris ir negali būti laikomas panaudos sutartimi. Šis Įsipareigojimas saistė tik V. B. ir pasikeitus savininkui naujajam savininkui BUAB „Jokvila“ neperėjo. Net ir laikant, kad buvo sudaryta panaudos sutartis, ji laikytina nutraukta 2006 m. liepos 14 d. BUAB „Jokvila“ prašymo pagrindu. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu jokių sutarčių nėra sudaręs, todėl darytina išvada, kad atsakovas ginčo žemės sklypu naudojasi neteisėtai.

Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Atsakovo nuomone, ginčo žemės sklypui galioja savininko nuosavybės teisės apribojimas leisti neatlygintinai naudotis žemės sklypu. Nurodė, kad atsakovo, Mokyklos ir BUAB „Jokvila“ susitarimų pagrindu buvo sulygta, jog BUAB „Jokvila“ bus išnuomota valstybinės žemės dalis, kurioje buvo įrengtas Mokyklos sporto aikštynas, daugiabučiam namui statyti, o UAB „Jokvila“ įsigys nuosavybės teise gretimą žemės sklypą, kuriuo leis atsakovui naudotis neatlygintinai, bei jame įrengs naują sporto aikštyną. Šie susitarimai buvo įforminti Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1446V ir 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 1488V. Atsakovo teigimu, trečiojo asmens V. B., kuri buvo įsigijusi nuosavybės teise ginčo žemės sklypą, 2001 m. gegužės 30 d. pasirašytas Įsipareigojimas galioja, todėl ieškinys negali būti tenkinamas. Atsakovo nuomone, trečiojo asmens V. B. Įsipareigojimas negali būti vertinamas kaip vienašalis įsipareigojimas, nes šalis siejo nuomos teisiniai santykiai su tam tikromis sąlygomis. Be to, ieškinio tenkinimas pažeistų visuomenės interesus.

Remdamasis iš esmės analogiškais atsiliepime nurodytais argumentais atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti servitutą, suteikiantį teisę Vilniaus miesto savivaldybei neatlygintinai ir neterminuotai naudoti ieškovui priklausantį žemės sklypą Mokyklos stadionui. Atsakovas, vadovaudamasis CK 4.126 straipsnio nuostatomis, teigė, kad stadionas yra viešpataujantis daiktas, ir jo tinkamam naudojimui būtina nustatyti servitutą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo (nutarties) esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad trečiasis asmuo V. B. įsipareigojo ne tik leisti naudoti žemės sklypą mokyklos stadiono reikmėms, bet ir be savivaldybės sutikimo neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti žemės sklypo, vienašališkai, be savivaldybės sutikimo, neatšaukti Įsipareigojimo. Teismas sprendė, kad trečiasis asmuo V. B. prisiėmė įsipareigojimus, susijusius ne tik su žemės sklypo naudojimu ar perleidimu, bet ir susijusius su paties Įsipareigojimo galiojimu, t. y. nurodė, kad šis nebus atšaukiamas be savivaldybės sutikimo. Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo įsigijimas trečiojo asmens V. B. nuosavybėn ir Įsipareigojimas leisti savivaldybei neatlygintinai juo naudotis tiesiogiai susiję su Vilniaus miesto savivaldybės pritarimu leisti UAB „Jokvila“ išsinuomoti gretimą žemės sklypą (kuriame buvo senasis mokyklos stadionas), gyvenamajam namui statyti. Teismas nurodė, kad trečiojo asmens V. B. Įsipareigojimas negali būti laikomas panaudos sutartimi ir sprendė, kad Įsipareigojimas laikytinas vienašaliu sandoriu sudarytu trečiojo asmens, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės naudai, kurio pagrindu trečiasis asmuo įgijo atitinkamas teises. Kaip nurodyta pačiame Įsipareigojime, trečiasis asmuo V. B. negalėjo jo atšaukti nesant savivaldybės sutikimo. Atsakovas šiuo atveju patvirtino, kad tokio sutikimo nedavė ir šią aplinkybę paneigiančių duomenų byloje nėra. Šiuo atveju BUAB „Jokvila“ bankroto administratoriaus pranešimas dėl panaudos sutarties nutraukimo, laikytinas neturinčiu teisinės reikšmės Įsipareigojimo galiojimui, nes teismas nustatė, kad tarp šalių panaudos sutartis nebuvo sudaryta, taigi ir pranešimas dėl panaudos sutarties nutraukimo laikytinas nesukeliančiu teisinių pasekmių. Nenustatęs trečiojo asmens V. B. Įsipareigojimo atsakovo naudai atšaukimo fakto, teismas sprendė, kad jis yra galiojantis. Aplinkybės, kad nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą BUAB „Jokvila“ įgijo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nutarties pagrindu, bei aplinkybė, kad Įsipareigojimas buvo išviešintas esant įregistruotai hipotekai, sprendžiant klausimą dėl paties Įsipareigojimo galiojimo, teismo vertinimu, taip pat neturi teisinės reikšmės. Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje tvirtinant taikos sutartį, sudarytą tarp trečiojo asmens V. B. ir BUAB „Jokvila“, klausimas dėl išviešintų žemės sklypo suvaržymų, t. y. hipotekos ir įsipareigojimo leisti atsakovui neatlygintinai naudotis žemės sklypu nebuvo sprendžiamas, o tik išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisės perėjimo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad hipotekos kreditorius būtų reiškęs kokias nors pretenzijas dėl trečiojo asmens V. B. išviešinto įsipareigojimo teisėtumo. Tai leido padaryti išvadą, kad hipotekos kreditorius Įsipareigojimui neprieštaravo. Teismas pažymėjo, kad nurodytoje Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo kilęs ginčas dėl notariškai nepatvirtintos 2000 m. balandžio 12 d. sutarties, sudarytos trečiojo asmens V. B. ir UAB „Jokvila“, vykdymo, kurios 5 punkte, buvo susitarta, kad UAB „Jokvila“ įrengs sporto aikštyną ginčo žemės sklype ir perduos neatlygintinai naudotis Mokyklai. Tai patvirtina atsakovo ir trečiojo asmens V. B. nurodytas aplinkybes, kad ginčo žemės sklypas buvo įgyjamas vieninteliu tikslu, t. y. siekiant išsinuomoti gretimą žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, bei įsipareigojant įrengti naują sporto aikštyną ginčo žemės sklype. Teismo nutarties pagrindu BUAB „Jokvila“ perėmė ne tik hipoteka suvaržytą turtą, bet kartu naujajam savininkui perėjo ir trečiojo asmens V. B. prisiimti įsipareigojimai. Šiuo atveju, aplinkybė, kad Įsipareigojimas buvo išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro savaime nedaro jo negaliojančio, nes teisių išviešinimas viešame registre atlieka teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Teismo vertinimu, šiuo atveju netaikytinos ir CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes Įsipareigojimas buvo išviešintas, akivaizdu, kad ieškovas įsigydamas ginčo žemės sklypą negalėjo nematyti, jog šis yra suvaržytas – jame įrengtas stadionas, o Įsipareigojimo išregistravimas iš viešo registro negali būti vertinamas kaip atsakovo teisės, neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypu, praradimas. Teismo manymu, ieškovo argumentai, kad pardavėjas patvirtino, jog žemės sklypas nėra kaip nors suvaržytas, neleidžia daryti išvados, kad atsakovas neturi teisėto pagrindo juo naudotis Mokyklos reikmėms, nes teismas pripažino įsipareigojimą galiojančiu. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio, nes atsakovas įrodė, jog jis teisėtai naudojasi ginčo žemės sklypu. Konstatavus, kad atsakovas teisėtai naudojasi ginčo žemės sklypu Mokyklos reikmėms, priešieškinio reikalavimai dėl servituto nustatymo buvo laikytini nepagrįstais ir neįrodytais, nes tokiu būdu būtų sprendžiamas klausimas dėl papildomų apribojimų taikymo ginčo žemės sklypui, nors jau yra konstatuota, kad atsakovas turi teisę naudotis ginčo žemės sklypu Įsipareigojimo pagrindu, pagal kurį atsakovo turimos teisės perėjo ir ieškovui.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo UAB „Kapitalo investicijos“ apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 15 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 2001 m. gegužės 30 d. trečiasis asmuo V. B., būdama žemės sklypo savininkė, įsipareigojo leisti Mokyklai neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypu, kuriame UAB „Jokvila“ lėšomis ir jėgomis yra įrengtas mokyklos stadionas, nereikšti savivaldybei ir (ar) Mokyklai kokių nors turtinių ar kitokių pretenzijų dėl to, kad žemės sklype yra mokyklos stadionas, ir nedaryti jokių kliūčių tam, kad žemės sklypas būtų naudojamas tik mokyklos stadiono reikmėms; neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti žemės sklypo be savivaldybės sutikimo ir vienašališkai be savivaldybės sutikimo, neatšaukti šio įsipareigojimo.

Ginčo sprendime teismas konstatavo, kad šis Įsipareigojimas negali būti laikomas panaudos sutartimi, nes panaudos sutarties pagrindu įsipareigojimus prisiima dvi šalys, ir Įsipareigojimas laikytinas vienašaliu sandoriu, sudarytu trečiojo asmens (atsakovo) naudai. Anot ieškovo, tarp trečiojo asmens V. B. ir atsakovo susiklosčiusius santykius galima būtų vertinti kaip ikisutartinius panaudos, kurie pasibaigė dar iki panaudos sutarties sudarymo, ar netgi pačiais panaudos santykiais, pasibaigusiais iki ieškovui įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą. Teisėjų kolegijos manymu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens V. B. ir atsakovo aiškią ir nedviprasmišką valią sukurti panaudos teisinius santykius. Teisėjų kolegija, analizuodama panaudos sutarties nutraukimo galimybę ir pasekmes, nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiame sklype yra įrengtas Mokyklos stadionas, kas suponuoja išvadą apie specifinį ginčo objekto statusą, kurio praradimas sukels neigiamų pasekmių plačiai visuomenės grupei – Mokyklos ir (duomenys neskelbtini) mikrorajono bendruomenių interesams. Ši aplinkybė lemia išvadą dėl viešojo intereso byloje egzistavimo. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad bylos specifiškumas įpareigoja trečiojo asmens V. B. ir atsakovo sudarytos panaudos sutarties nutraukimą vertinti viešojo intereso prizmę ir, nustačius jo pažeidimą, ex officio imtis veiksmų šiam pažeidimui pašalinti. Teisėjų kolegija pripažino panaudos davėjo teisę vadovaujantis CK 6.642 straipsnio 1 dalimi nutraukti panaudos sutartį, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad, nagrinėjamu atveju konstatavus viešojo intereso egzistavimą ir atsižvelgiant į Įsipareigojimo turinį, ji gali būti įgyvendinta tik turint tam atsakovo pritarimą. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas minėtą BUAB „Jokvila“ prašymą gavo 2006 m. liepos 18 d., tačiau nesant jo aiškiai išreikšto sutikimo dėl Įsipareigojimo išregistravimo žemės sklypo savininko nuosavybės teisių apribojimai negali pasibaigti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokią išvadą suponuoja viešojo intereso egzistavimas bei aplinkybė, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 1488V pritarta UAB „Jokvila“ prašymui dėl valstybinės žemės nuomos su sąlyga, jog UAB „Jokvila“ nupirks sklypą su namu (duomenys neskelbtini), ir jame įrengs naują aikštyną, t. y. nesant Įsipareigojimo, nebūtų patenkintas UAB „Jokvila“ prašymas dėl valstybinės žemės nuomos. Pripažintina, kad nagrinėjamos bylos kontekste nepateisinamas atsakovo, žinojusio apie ketinimą nutraukti panaudos santykius ir išregistruoti Įsipareigojimą iš viešo registro, bet nesiėmusio veiksmų Mokyklos bei (duomenys neskelbtini) mikrorajono bendruomenių interesams apginti, pasyvus elgesys. Teisėjų kolegija konstatavo, kad panaudos santykiai tarp žemės sklypo savininko ir atsakovo, kilę iš Įsipareigojimo, negalėjo nutrūkti BUAB „Jokvila“ bankroto administratoriaus 2006 m. liepos 14 d. prašymo pagrindu ir įrašas viešame registre apie įsipareigojimą leisti Vilniaus miesto savivaldybei neatlygintinai naudotis žemės sklypu negalėjo būti panaikintas. Taigi Įsipareigojimu nustatyti apribojimai turi galioti ir ieškovui, 2008 m. kovo 5 d. įsigijusiam ginčo žemės sklypą, nes ieškovas į žemės sklypą įgijo tiek pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas BUAB „Jokvila“ (CK 4.48 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos manymu, priešingu atveju ieškinio tenkinimas užkirstų kelią apginti viešąjį interesą. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad ieškovas pats nebuvo išnaudojęs visų priemonių savo teisėms apginti, kas neleidžia pripažinti, jog jis buvo pakankamai apdairus, kai pirko ginčo žemės sklypą. Ieškovas, kaip pirkėjas, turėjo pasitikrinti, kokie asmenys šiuo turtu naudojasi, koks objektas pastatytas žemės sklype, ir kitas aplinkybes, kurios būtų padėjusios nustatyti tikrąją faktinę perkamo daikto būklę bei išvengti ginčų dėl laisvo disponavimo perkamu objektu – ypač kai parduodamo turto kaina buvo keletą kartų mažesnė nei jo tikroji vertė. Tačiau ieškovas to nepadarė, ir tai įpareigoja jį prisiimti dalį atsakomybės susiklosčius tokiai situacijai.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai, atsiliepimų į juos esmė

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Kapitalo investicijos“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 15 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo dalis, kuria atsisakyta tenkinti UAB „Kapitalo investicijos“ ieškinį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovo kasatoriaus naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl netinkamo CK 6.642 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, teismas, nustatęs, kad teisės aktų reikalavimus atitinkantis pranešimas apie panaudos sutarties nutraukimą buvo įteiktas atsakovui 2006 m. liepos 18 d., tarp šalių susiklosčiusius panaudos santykius turėjo pripažinti pasibaigusiais nuo 2006 m. spalio 18 d. Kasatoriaus manymu, teismo aiškinimas, kad neterminuota panaudos sutartis galėjo būti nutraukta tik esant atsakovo sutikimui, yra nepagrįstas. Teismo pateiktas neterminuotos panaudos sutarties nutraukimo sąlygų aiškinimas, kad tokiam nutraukimui būtina sąlyga – panaudos gavėjo sutikimas, paneigia ne tik įstatyme įtvirtintą panaudos davėjo teisę vienašališkai nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, bet ir pačią panaudos sutarties sampratą.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Priešingai nei kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. E. S. ir L. S, bylos Nr. 3K-3-303/2004; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Č. v. P. R. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMy8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-13/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-13/2008">3K-3-13/2008</a>), apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad yra dar viena būtinoji CK 6.642 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga – panaudos gavėjo sutikimas. Kasatorius nurodo, kad minėtose nutartyse kasacinis teismas konstatavo, jog įspėjimo apie terminuotos panaudos sutarties nutraukimą pakanka, kad panaudos sutartis būtų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį. Nurodytose bylose teismai, nustatę, kad panaudos davėjas tinkamai įspėjo panaudos gavėją apie sutarties nutraukimą, tenkino panaudos davėjo negatorinius ieškinius ir įpareigojo asmenis (panaudos gavėjus) su nepilnamečiais vaikais išsikelti iš namo (buto) nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Todėl šioje byloje žemesnių instancijų teismai atsisakydami tenkinti kasatoriaus ieškinį, šioje byloje nagrinėtais klausimais nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 15 d. nutarties motyvus: 1) „byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens V. B. ir atsakovo aiškią ir nedviprasmišką valią skurti panaudos teisinius santykius“; 2) „aplinkybė, kad atsakovas, būdamas, panaudos gavėjas, raštu nepatvirtino savo įsipareigojimo panaudos davėjui (trečiajam asmeniui V. B.) grąžinti perduotą daiktą, yra formalaus pobūdžio ir neįtakoja padarytos išvados, kadangi atsakovo valios išraiška ir jo konkliudentiniai veiksmai neleidžia taikyti kitos santykių kvalifikacijos. Neginčijama, kad atsakovas Įsipareigojimo nėra pasirašęs, tačiau ši aplinkybė nepaneigia panaudos sandorio tarp šių subjektų sudarymo fakto ir nedaro sandorio negaliojančiu“; bei palikti nepakeistą nutarties rezoliucinę dalį – palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą nepakeistą.

Dėl klaidingai kvalifikuotų teisinių santykių. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas neatskleidė ginčo žemės sklypo savininkės, UAB „Jokvila“ akcininkės, V. B. 2001 m. gegužės 30 d. Įsipareigojimo turinio, todėl neteisingai konstatavo, kad „byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens V. B. ir atsakovo aiškią ir nedviprasmišką valią skurti panaudos teisinius santykius“. Kasatoriaus teigimu, trečiasis asmuo V. B. (kuri pasirašė 2001 m. gegužės 30 d. įsipareigojimą) dalyvaudama pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad tikrasis jos ketinimas buvo ne tik leisti naudoti ginčo žemės sklypą mokyklos stadiono reikmėms, bet ir be savivaldybės sutikimo neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti žemės sklypo, vienašališkai be savivaldybės sutikimo neatšaukti Įsipareigojimo. Taigi V. B. prisiėmė įsipareigojimus susijusius ne tik su žemės sklypo naudojimu ar perleidimu, bet ir su paties Įsipareigojimo galiojimu, – nurodė, kad šis nebus atšaukiamas be savivaldybės sutikimo. Kasatoriaus teigimu, V. B. Įsipareigojimas nei savo turiniu, nei vertinant teismuose nustatytus tikruosius šalių ketinimus negali būti vertinamas kaip sutartiniai panaudos santykiai – panaudos sutartimi įsipareigojimus prisiima dvi šalys: panaudos davėjas perduoda daiktą, o panaudos gavėjas įsipareigoja jį grąžinti. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju susiklostė dvišaliai nuomos teisiniai santykiai: Vilniaus miesto savivaldybė suteikė bendrovei teisę išsinuomoti žemės sklypą tarp (duomenys neskelbtini) gatvių gyvenamajam namui statyti, o bendrovė už savivaldybės suteiktą teisę pasirašydama 1997 m. rugsėjo 11 d. sutartį dėl tikslinių lėšų pervedimo, ir vėliau V. B., prisiimdama UAB,,Jokvila“ Įsipareigojimą dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo, stadiono įrengimo ir neatlygintino leidimo juo naudotis, įsipareigojo leisti naudoti minėtą sklypą stadiono reikmėms. Dėl šios priežasties 2001 m. gegužės 30 d. Įsipareigojimas traktuotinas kaip vienos iš šių nuomos sutartinių santykių sąlygų įgyvendinimas.

Kasatorius nurodo, kad savo veiksmais tiek V. B., tiek UAB „Jokvila“ elgėsi nesąžiningai, pažeidė prisiimtus įsipareigojimus ir viešąjį interesą, nes be Vilniaus miesto savivaldybės žinios ir jos sutikimo sudarė sandorius dėl ginčo žemės sklypo perleidimo: 2005 m. gruodžio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties Nr. L2-1693-43/05 pagrindu ginčo žemės sklypas nuosavybės teise buvo perduotas UAB,,Jokvila“; 2008 m. sausio 24 d. sutartimi perleistas A. M.; 2008 m. sausio 30 d. susitarimu vėl perėjo UAB,,Jokvila“ nuosavybėn; 2008 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleistas UAB,,Kapitalo investicijos“. Kadangi nei V. B., nei UAB,,Jokvila“, perleisdamos ginčo žemės sklypą nebuvo gavusios Vilniaus miesto valdybos sutikimo, nebuvo nuginčijusios prisiimtos sutartinės pareigos dėl sklypo nuosavybės teisės apribojimų ir Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo atsisakiusi suteiktų teisių, todėl 2001 m. gegužės 30 d. Įsipareigojimu prisiimti ginčo žemės sklypo nuosavybės teisės apribojimai perėjo V. B. teisių ir pareigų į šį sklypą perėmėjams UAB,,Jokvila“, A. M., UAB,,Kapitalo investicijos“. Nors UAB „Jokvila“ išreiškė valią (norą) nebeleisti ginčo žemės sklypo naudoti Mokyklos stadionui, tačiau savivaldybė nedavė sutikimo tokiam UAB „Jokvila“ norui, tad 2006 m. liepos 14 d. pranešime nurodytas UAB „Jokvila“ 2001 m. gegužės 30 d. V. B. išduoto Įsipareigojimo atšaukimas yra neteisėtas, niekinis ir teisiškai neturintis jokios reikšmės – negali būti vienašališkai atsisakoma vykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, todėl ginčo žemės sklypui iki šiol yra taikytini 2001 m. gegužės 30 d. Įsipareigojimu prisiimti nuosavybės teisių į jį suvaržymai. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2001 m. gegužės 30 d. Įsipareigojimas negalėjo būti panaikintas be Vilniaus miesto savivaldybės sutikimo, tačiau klaidingai kvalifikavo tarp trečiojo asmens V. B. ir Vilniaus miesto savivaldybės (kaip ir tarp ieškovo ir atsakovo) susiklosčiusius teisinius santykius. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, nors ir priimdamas teisingą sprendimą, motyvavo jį klaidingomis išvadomis.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. L., A. K. ir P. M. v. B. Š. ir S. M., bylos Nr. 3K-3-343/1999 ir 2002 m. birželio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. P., V. G., G. P., J. B. v. J. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-852/2002 suformuotos praktikos dėl vienašalio sandorio vienašališko atšaukimo, jei sandoris sukelia pasekmes ne tik šį sandorį sudariusiam asmeniui, bet ir tretiesiems asmenims.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl netinkamo CK 6.642 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Atsakovo įsitikinimu, Vilniaus apygardos teismas teisingai sprendė, kad 2001 m. gegužės 30 d. Įsipareigojimas negalėjo būti panaikintas be Vilniaus miesto savivaldybės sutikimo, tačiau klaidingai kvalifikavo tarp trečiojo asmens ir Vilniaus miesto savivaldybės (kaip ir tarp ieškovo ir atsakovo) susiklosčiusius teisinius santykius.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovo teigimu, kasatoriaus (ieškovo) minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl negali turėti precedentinės reikšmės ir nesudaro pagrindo manyti, kad gali būti nukrypta nuo susiformavusios teismų praktikos.

Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą ieškovas UAB „Kapitalo investicijos“ prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl klaidingai kvalifikuotų teisinių santykių. Ieškovo teigimu, nepagrįstas yra atsakovo teisinių santykių kvalifikavimas, kad tarp trečiojo asmens V. B. ir atsakovo susiklostė ne panaudos, o dvišaliai nuomos santykiai. Atsakovo nuomone, kartu vertindami 1997 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 1488V, 1997 m. spalio 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Jokvila“ sudarytą sutartį dėl tikslinių lėšų pervedimo, 1997 m. spalio 24 d. UAB „Jokvila“ ir Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2001 m. gegužės 30 d. V. B. Įsipareigojimą leisti neatlygintinai Mokyklai naudotis V. B. nuosavybės teise priklausančiu ginčo žemės sklypu, žemesnių instancijų teismai turėjo konstatuoti, kad susiklostė dvišaliai Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB,,Jokvila“ (jos akcininkės, prisiėmusios bendrovės pareigą) nuomos teisiniai santykiai. Toks atsakovo nurodytas susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas yra klaidingas, o apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad tarp V. B. ir atsakovo Įsipareigojimo pagrindu susiklostė panaudos santykiai dėl ginčo žemės sklypo nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų. Atsakovo konkliudentiniai veiksmai (ginčo žemės sklypo priėmimas, naudojimasis juo) leidžia daryti išvadą, kad jo tikroji valia buvo sudaryti su V. B. panaudos sutartį. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas V. B. būtų mokėjęs atlyginimą už naudojimąsi ginčo žemės sklypu, todėl V. B. ir atsakovą siejo panaudos sutartiniai santykiai. Ieškovo teigimu, UAB „Jokvila“ ir Vilniaus miesto savivaldybę, Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą ir Vilniaus apskrities viršininko administraciją siejo nuomos santykiai, tačiau ne dėl ginčo žemės sklypo, o dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), – V. B. niekada nebuvo subjektu šių nuomos santykių, atsiradusių visai dėl kito žemės sklypo, visai kitu pagrindu, tarp visai kitų subjektų.

Ieškovas nurodo, kad UAB „Jokvila“ ir Vilniaus miesto savivaldybė turėjo pradinę valią, išreikštą Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 28 d. sprendime, kad UAB,,Jokvila“ įsigis ginčo žemės sklypą ir jį neatlygintinai nuosavybės teise perleis Vilniaus miesto savivaldybei. Tačiau šie pradiniai šalių ketinimai buvo pakeisti Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą pripažinus negaliojančiu. Vilniaus miesto savivaldybė, neįgijusi ginčo žemės sklypo ir net neįgijusi jokio teisėto pagrindo naudotis juo, 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimu sutiko išnuomoti UAB,,Jokvila“ žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, V. B. niekada nebuvo tikslinių lėšų sutarties ar valstybinės žemės nuomos sutarties šalimi, niekada neturėjo valios tapti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomininke. UAB Jokvila“ ir V. B. yra skirtingi asmenys ir savarankiški teisinių santykių subjektai – jų tapatinti nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, atsakovas skunde nurodo tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kad 2001 m. gegužės 30 d. V. B. buvo UAB „Jokvila“ akcininke – UAB „Jokvila“ akcininke ji buvo nuo 1995 m. gruodžio 28 d. iki 2000 m. vasario 19 d.; taip pat V. B. santuoką su R. B. nutraukė 2000 m. balandžio 4 d., taigi 2001 m. gegužės 30 d., pasirašydama Įsipareigojimą, V. B. nebuvo nei UAB,,Jokvila“ akcininke, nei R. B. sutuoktine.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovas argumentuotai nepagrindė, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo jo kasaciniame skunde nurodytose nutartyse suformuotos praktikos, skunde nėra analizuojami ir lyginami apskųstoje teismo nutartyje išdėstyti teisiniai motyvai su nutartyse suformuota taikymo ir aiškinimo praktika. Kasaciniame skunde paminėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nagrinėtų bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos ir nepanašios į šios nagrinėjamos bylos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl galimybės kasacine tvarka skųsti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, kuriais atsakovo ir trečiojo asmens V. B. santykiai dėl ginčo žemės sklypo buvo kvalifikuoti kaip panaudos. Atsakovas neprašo pakeisti skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies – palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą nepakeistą.

CPK 340 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys šio kodekso XVII skyriuje nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka. CPK 347 straipsnio 1 dalies 4 punktas reikalauja, kad kasaciniame skunde būtų nurodytas kasatoriaus prašymas. Tačiau įstatymas nedetalizuoja, koks gali būti kasatoriaus prašymo turinys, ar kasaciniu skundu galima prašyti peržiūrėti ne skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinę dalį, o tik teismo nutarties motyvuojamosios dalies išvadas. Civilinis procesas yra skirtas pažeistai ar ginčijamai asmens materialinei subjektinei teisei ar įstatymų saugomam interesui ginti (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis). Taigi teismo procesas nėra savitikslis. Jame pirmiausiai siekiama atsakyti į klausimą, ar teisminės gynybos prašančio asmens teisės ar įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti, o jei taip – kokiais teisiniais būdais jie gali ir turi būti apginti.

Vadovaujantis CPK 331 straipsnio 5 dalimi, rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje turi būti nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucine dalimi yra išreiškiama priimto teismo sprendimo (nutarties) esmė. Kitos apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalys yra loginiais ir struktūriniais ryšiais neatskiriamai susijusios su sprendimo (nutarties) rezoliucine dalimi, egzistuoja, turi prasmę ir reikšmę tik kartu su ja, nes yra skirtos rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo motyvams pateikti, situaciją ir kitoms aplinkybėms, kuriomis buvo priimtas atitinkamas teismo sprendimas, aprašyti. Vadinasi, lemiamą reikšmę bylos šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims turi apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinė dalis, ji šalims sukelia tiesioginius teisinius padarinius. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta pirmiau, darytina išvada, kad kasacine tvarka paprastai gali būti skundžiamas ir peržiūrimas tik apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje išdėstytas teismo sprendimas.

Kita vertus, teismas, spręsdamas pareikšto ieškinio ar apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, tiria ir vertina įvairias bylos aplinkybes, pasisako, kurias aplinkybes laiko nustatytomis, teisiškai jas kvalifikuoja, nurodo, kokie teisiniai santykiai saisto ar, priešingai, nesaisto bylos šalių (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir res judicata galią (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje, siekdamas teisingai išspręsti konkretų ginčą, teismas gali konstatuoti aplinkybes ir padaryti išvadas, kurios ne tik tiesiogiai siejasi su teismo sprendimo (nutarties) rezoliucine dalimi ir ją pagrindžia, bet gali sukelti atskirus teisinius padarinius ir už konkretaus ginčo (bylos) ribų.

Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus). Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsakovo ir trečiojo asmens V. B. santykius dėl ginčo žemės sklypo kvalifikavo kaip panaudos. Ši teismo išvada turi svarbią teisinę reikšmę, nes apibrėžia ir nustato minėtų asmenų teisinių santykių pobūdį, kuris suponuoja atitinkamas jų teises ir pareigas, ginčo žemės sklypo naudojimo teisinį režimą. Pirmiau paminėta teismo išvada turi reikšmės ne tik šios bylos išsprendimui ir baigčiai, bet ir byloje dalyvaujančių asmenų santykiams ateityje. Pasibaigus teismo procesui šioje byloje, asmenys savo teises ir pareigas galės (turės) įgyvendinti (vykdyti) paisydami šioje byloje teismo padarytų išvadų. Kilus naujam ginčui, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamoje dalyje padarytos išvados gali turėti prejudicinę ir res judicata galią. Vadovaudamasi tuo, kas paminėta pirmiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas turėjo teisę kasacine tvarka skųsti ir prašyti peržiūrėti anksčiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies išvadas.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo kaip panaudos arba nuomos

Kasatorius atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė ginčo žemės sklypo savininkės, UAB „Jokvila“ akcininkės V. B. 2001 m. gegužės 30 d. Įsipareigojimo turinio, todėl nepagrįstai konstatavo panaudos santykių buvimą. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju susiklostė dvišaliai nuomos teisiniai santykiai: Vilniaus miesto savivaldybė suteikė bendrovei teisę išsinuomoti žemės sklypą tarp (duomenys neskelbtini) gatvių gyvenamajam namui statyti, o bendrovė, už savivaldybės suteiktą teisę, pasirašydama 1997 m. rugsėjo 11 d. sutartį dėl tikslinių lėšų pervedimo, ir vėliau V. B., prisiimdama UAB,,Jokvila“ Įsipareigojimą dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo, stadiono įrengimo ir neatlygintino leidimo juo naudotis, įsipareigojo leisti naudoti minėtą sklypą stadiono reikmėms. Dėl šios priežasties 2001 m. gegužės 30 d. Įsipareigojimas traktuotinas kaip vienos iš šių nuomos sutartinių santykių sąlygų įgyvendinimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-7/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-7/2008">3K-3-7/2008</a>; kt.). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad tais atvejais, kai šalių teisių ir pareigų nenustato jų sudaryta sutartis, ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, siekiant, jog nagrinėjamas ginčas būtų išspręstas teisingai.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba 1997 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1446V „Dėl žemės sklypo išnuomojimo ne aukciono tvarka UAB „Jokvila“ pritarė UAB „Jokvila“ prašymui ne konkurso tvarka išnuomoti penkeriems metams 2945 kv. m. sklypą, gavus Vilniaus apskrities pritarimą ir pasirašius sutartis dėl tikslinių lėšų pervedimo, bei sporto aikštelių įrengimo; nustatė, kad UAB „Jokvila“ privalo pervesti 54 205, 50 Lt į Žemės reformos fondą kompensacijai už valstybės išperkamą žemę ir savo lėšomis įsigytą privatų 800 kv. m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), per 30 d. nuo sutarties dėl tikslinių lėšų pervedimo pasirašymo dienos neatlygintinai perduoti Vilniaus miesto savivaldybei Tuskulėnų vidurinės mokyklos sporto aikštelėms įrengti. Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 1488V 1997 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas pripažintas netekusiu galios ir naujuoju sprendimu pritarta UAB „Jokvila“ prašymui dėl valstybinės žemės nuomos, tačiau pakeistos sąlygos, kurios turėjo būti įvykdytos, t. y. turėjo būti pasirašyta tikslinių lėšų pervedimo sutartis, pagal kurią UAB „Jokvila“ turėjo pervesti 54 205,50 Lt (15 699 Eur) į Savivaldybės miesto tvarkymo ir inžinierinės infrastruktūros nebiudžetinį fondą miesto infrastruktūrai tobulinti, ir 54 205,50 Lt (15 699 Eur) į Žemės reformos fondą kompensacijai už valstybės išperkamą žemę, taip pat UAB „Jokvila“ privalo užtikrinti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 1844V patvirtinto kvartalo tarp (duomenys neskelbtini) gatvių detaliojo plano 2.2. punkto 2 varianto įgyvendinimą. Taip pat teismai nustatė, kad kvartalo tarp (duomenys neskelbtini) gatvių detaliojo planavimo projekto papildymo aiškinamojo rašto 2.2 punkte nustatyta, kad Mokyklos teritorijos dydis ir ribos gali keistis priklausomai nuo to, kokie pastatai ar sklypai bus nupirkti sporto aikštynui išplėsti. Tam nurodyti du variantai: 1) nupirkti du gyvenamuosius namus ir išplėsti esamas aikšteles ir 2) nupirkti sklypą su namu (lentelėje Nr. 5 nurodyti p. 1) ir įrengti naują aikštyną. Lentelės Nr. 5, kuri yra kvartalo tarp (duomenys neskelbtini) gatvių detaliojo planavimo projekto papildymas, 1 punkte nurodytas V. S. ir S. L. priklausantis sklypas (duomenys neskelbtini). Šalys nurodė, kad 1997 m. spalio 24 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi 2954 kv. m. žemės sklypas penkeriems metams buvo išnuomotas UAB „Jokvila“ gyvenamajam namui statyti. 1998 m. gruodžio 4 d. mainų sutartimi trečiasis asmuo V. B., būdama UAB „Jokvila“ akcininkė, įgijo nuosavybės teisę į 0,0800 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), – nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 1999 m. sausio 5 d. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2001 m. gegužės 30 d. trečiasis asmuo (Mokykla) ir žemės sklypo savininkė V. B. įsipareigojo leisti Mokyklai neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypu, kuriame UAB „Jokvila“ lėšomis ir jėgomis yra įrengtas mokyklos stadionas, nereikšti savivaldybei ir/ar mokyklai kokių nors turtinių ar kitokių pretenzijų dėl to, kad žemės sklype yra mokyklos stadionas ir nedaryti jokių kliūčių tam, kad žemės sklypas būtų naudojamas tik mokyklos stadiono reikmėms; neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti žemės sklypo be savivaldybės sutikimo. Tokio sutikimo nereikia, jeigu žemės sklypo įgijėjas (naudotojas) išduoda savivaldybei tokio pat turinio įsipareigojimą; ir vienašališkai be savivaldybės sutikimo, neatšaukti šio įsipareigojimo. 2008 m. kovo 5 d. be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teisę į BUAB „Jokvila“ priklausantį 0,0800 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant teisingai kvalifikuoti sandorio subjektų veiksmus, privalu atsižvelgti į jų valią, ketinimus ir siekiamus tikslus, nuo kurių priklauso, kokie materialiniai įstatymai bus taikomi sandoriui. Visų pirma esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, neapsiribojama tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, jos visos vertinamos kompleksiškai, nes tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą – teisinį tikslą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad atsakovas turėjo tikslą naudotis žemės sklypu, kuriame UAB „Jokvila“ lėšomis ir jėgomis yra įrengtas Mokyklos stadionas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tai buvo pagrindinė 1997 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo „Dėl žemės sklypo išnuomojimo ne aukciono tvarka UAB „Jokvila“ įgyvendinimo, 2954 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), UAB „Jokvila“ suteikimo nuomai sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas tvarkė Mokyklos stadioną, jo užsakymu buvo atlikta kadastrinių matavimų byla, stadionu nuolat naudojosi Mokykla.

Kartu pažymėtina, kad, kvalifikuojant šalių teisinius santykius, svarbu atsižvelgti į jų kilimo momentą. Trečiųjų asmenų Mokyklos ir žemės sklypo savininkės V. B. Įsipareigojimas sudarytas 2001 m. gegužės 30 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. (2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 43 straipsnis), todėl jo pagrindu kilusiems santykiams kvalifikuoti ir reglamentuoti turi būti taikomas 1964 m. CK. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens V. B. ir atsakovo aiškią ir nedviprasmišką valią sukurti panaudos santykius, todėl konstatavo jų buvimą. Pagal 1964 m. CK 366 straipsnį panaudos sutartimi panaudos davėjas perduoda turtą laikinai neatlygintinai naudotis panaudos gavėjui, o šis įsipareigoja grąžinti tą turtą. Panaudos sutarčiai atitinkamai taikomos taisyklės, nustatytos šio kodekso 298, 301, 305, 307, 311, 314–316 straipsniuose (1964 m. CK 366 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą pagrindinis panaudos ir nuomos sutarčių atskyrimo požymis yra atlygintinumas už perduotą naudotis daiktą (panaudos atveju panaudos gavėjas daiktu naudojasi neatlygintinai; nuomos atveju nuomininkas daiktu naudojasi už tam tikrą atlyginimą). Toks pats reglamentavimas buvo nustatytas ir 1964 m. CK – pagal 1964 m. CK 366 ir 297 straipsnius panaudos sutarties ir nuomos sutarties vienas esminių skirtumų buvo tai, kad panaudos sutartis buvo neatlygintinė, o nuomos sutartis – atlygintinė. Nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškovo UAB „Kapitalo investicijos“ atsiliepime išdėstytais argumentais, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovas trečiajam asmeniui V. B. būtų mokėjęs ar įsipareigojęs mokėti atlyginimą už naudojimąsi ginčo žemės sklypu. Teisėjų kolegija pripažįsta sąsają tarp Vilniaus miesto savivaldybės suteikimo UAB „Jokvila“ teisės išsinuomoti žemės sklypą tarp (duomenys neskelbtini) gatvių gyvenamajam namui statyti ir vėlesnio V. B. Įsipareigojimo dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo ir leidimo naudoti minėtą sklypą stadiono reikmėms, tačiau akivaizdu, kad pastarojo žemės sklypo suteikimas buvo neatlygintinis. Be to, vien aplinkybė, kad sutarties šalis kaip būtiną vieno žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo sąlygą kitai šaliai nurodo, kad pirmajai šaliai turi būti suteikta teisė neatlygintinai naudotis kitu žemės sklypu, prisiimant papildomus su pastaruoju sklypu susijusius įsipareigojimus, niekaip neužkerta kelio konstatuoti, kad buvo sudarytos dvi sutartys – vieno žemės sklypo nuomos ir kito žemės sklypo panaudos su papildomais panaudos davėjo įsipareigojimais dėl panaudos dalyko. Viena vertus, įstatymas nedraudžia ir civilinių teisinių santykių pobūdžiui neprieštarauja tai, kad panaudos davėjas prisiima daugiau įsipareigojimų, susijusių su panaudos dalyku, nei įprasta tokiuose santykiuose. Kita vertus, reikalauti, kad dėl konkretaus daikto sutartį norinti sudaryti šalis tam, kad būtų sudaryta ši sutartis, turi prisiimti kitus įsipareigojimus, yra normali civilinių teisinių santykių atsiradimo praktika. Be to, vykdant vieną sutartį ir iš jos kylančius įsipareigojimus galima sudaryti kitą sutartį, tačiau tai nereiškia, kad antroji sutartis negali būti kvalifikuojama kaip atskira sutartis ir turi būti vertinama tik kaip pirmosios sutarties sąlygų įgyvendinimas, nesukuriantis naujų sutartinių teisinių santykių.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kaip matyti iš 1964 m. CK 366 straipsnio, panaudos sutartis yra realinė. Vadinasi, šios sutarties sudarymui konstatuoti esminę reikšmę turi panaudos davėjo realus turto perdavimas naudotis panaudos gavėjui ir pastarojo priėmimas šį turtą naudoti, kitaip sakant, panaudos davėjo išoriškai (formaliai) išreikštoji valia turi atitikti tikrąją (vidinę) jo valią bei tikslą, kurio šiuo sandoriu siekiama. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas ginčo sklypą priėmė naudotis, naudoja ir siekia toliau išlaikyti teisę jį naudoti. Panaudos sutarties neįforminimas raštu nedaro šios sutarties negaliojančia (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis, 298, 366 straipsnis). Todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog atsakovas, būdamas panaudos gavėju, raštu nepatvirtino savo įsipareigojimo panaudos davėjui (trečiajam asmeniui V. B.) grąžinti perduotą daiktą, yra formalaus pobūdžio ir neįtakoja padarytos išvados, kadangi atsakovo valios išraiška ir jo konkliudentiniai veiksmai neleidžia taikyti kitos santykių kvalifikacijos.

Dėl teisės nutraukti panaudos sutartį

Kasatoriaus ieškovo UAB „Kapitalo investicijos“ teigimu, apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad neterminuota panaudos sutartis galėjo būti nutraukta tik esant atsakovo sutikimui, yra nepagrįstas. Teismo pateiktas neterminuotos panaudos sutarties nutraukimo sąlygų aiškinimas, kad tokiam nutraukimui būtina sąlyga – panaudos gavėjo sutikimas, paneigia ne tik įstatyme įtvirtintą panaudos davėjo teisę vienašališkai nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, bet ir pačią panaudos sutarties sampratą.

Panaudos sutartį nutraukti galima CK ir sutartyje nustatytais pagrindais. Dėl neterminuotos sutarties nutraukimo taikoma speciali taisyklė, nustatyta CK 6.642 straipsnyje. Pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartyje nenustatyta kitokio termino. Norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį šalis privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga.

Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, kad trečiojo asmens V. B. 2001 m. gegužės 30 d. vienašalis Įsipareigojimas, kuriuo įsipareigota leisti Mokyklai neatlygintinai naudotis nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, kuriame UAB „Jokvila“ lėšomis įrengtas mokyklos stadionas, negali būti vertinamas atskirai nuo Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 1488V, kuriuo pritarta UAB „Jokvila“ prašymui dėl valstybinės žemės nuomos su sąlyga, kad UAB „Jokvila“ nupirks sklypą su namu (duomenys neskelbtini), ir jame įrengs naują aikštyną, t. y. nesant Įsipareigojimo, nebūtų patenkintas UAB „Jokvila“ prašymas dėl valstybinės žemės nuomos. Tokią sąsają patvirtina ir trečiojo asmens V. B. Įsipareigojimas leisti Mokyklai neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypu, nereikšti savivaldybei ir (ar) mokyklai kokių nors turtinių ar kitokių pretenzijų dėl to, kad žemės sklype yra mokyklos stadionas ir nedaryti jokių kliūčių tam, kad žemės sklypas būtų naudojamas tik mokyklos stadiono reikmėms; neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti žemės sklypo be savivaldybės sutikimo. Tokio sutikimo nereikia, jeigu žemės sklypo įgijėjas (naudotojas) išduoda savivaldybei tokio pat turinio įsipareigojimą; ir vienašališkai, be savivaldybės sutikimo, neatšaukti šio įsipareigojimo. Iš šio Įsipareigojimo turinio ir šalių santykių kompleksinio pobūdžio matyti, kad Įsipareigojimo galiojimas susietas su Mokyklos stadiono buvimu žemės sklype ir jo poreikiu Mokyklos reikmėms. Taigi šalių panaudos santykiai nėra neterminuoti CK 6.642 straipsnio 1 dalies prasme ir nesuteikia panaudos davėjui teisės vienašališkai jų nutraukti remiantis pirmiau paminėta teisės norma. Priešingas aiškinimas, kad trečiojo asmens V. B. Įsipareigojimas buvo neterminuotas, ir remiantis CK 6.642 straipsniu gali būti bet kada atšauktas, neatspindėtų šalių santykių pobūdžio ir neatitiktų tikrosios šalių valios suteikti sklypą naudotis Mokyklos stadiono reikmėms, neužtikrintų teisinio tikrumo atsakovui ir prieštarautų viešajam interesui, pasireiškiančiam tęstiniu Mokyklos poreikiu naudotis stadionu.

Terminuotos panaudos sutarties nutraukimo tvarka yra nustatyta CK 6.642 straipsnio 2 dalyje – jeigu ko kita nenustato sutartis, panaudos gavėjas turi teisę bet kada nutraukti ir terminuotą panaudos sutartį, įspėjęs kitą šalį apie numatomą sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį. Teisėjų kolegija, įvertinusi CK 6.642 straipsnio 2 dalį, sprendžia, kad joje nėra nustatyta imperatyvi taisyklė – pirmiau paminėtoje straipsnio dalyje aiškiai nurodoma, jog ji taikoma, jeigu ko kita nenustato sutartis. Vadinasi, sutarties šalys, vadovaujantis sutarties laisvės principu (CK 6.156 straipsnis), galėjo nustatyti ir kitokias terminuotos panaudos sutarties nutraukimo sąlygas, jei jos neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms (6.157 straipsnis). Tai nagrinėjamu atveju buvo padaryta pasirašant Įsipareigojimą, pagal kurį panaudos davėjas negali atsisakyti leisti naudotis ginčo žemės sklypu be atsakovo sutikimo. Padaręs šią išvadą, kasacinis teismas neperžiūri kitų su šia byla susijusių apeliacinės instancijos teismo išvadų, nes dėl jų nėra suformuluota konkrečių kasacijos pagrindų. Apibendrinant tai, kas pasakyta pirmiau, konstatuotina, kad nenustatyta CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961, 98 straipsnio nuostatos. Kasacinius skundus atmetus, kasatoriaus ieškovo UAB „Kapitalo investicijos“ turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartimi atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki nutarties kasaciniame teisme priėmimo. Atsakovo kasacinį skundą atmetus, 41,00 Eur žyminio mokesčio suma iš jo priteistina valstybei (CPK 84 str.).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 15 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinių skundų, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) 41 (keturiasdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo investicijos“ (j. a. k. 300644400) 7,50 Eur (septynis Eur 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) 7,50 Eur (septynis Eur 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Apie priimtą nutartį pranešti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Rimvydas Norkus

Vincas Verseckas