Baudžiamoji byla Nr. 2K-32/2012
Teisminio proceso Nr. 1-14-1-02035-2010-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.1; 2.4.5.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š.B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo Š. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Iš Š. B. nukentėjusiajai A. G. priteista 350 Lt turtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 22 d. nutartis, kuria nuteistojo Š. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimo,
n u s t a t ė :
Š. B. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, t. y.: 2010 m. spalio 28 d., apie 19.30 val., Vilniuje, Lukiškių g. 9, atidaręs automobilio „Honda Civic“(valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) keleivio pusės priekines dureles, nuo keleivio priekinės sėdynės atvirai, matant nukentėjusiajai A. G., pagrobė pastarajai priklausančią 370 Lt vertės rankinę su joje buvusia 600 Lt vertės pinigine ir pinigais – 280 Lt, A. G. vardu išduota asmens tapatybės kortele, vairuotojo pažymėjimu, AB „Hansabank“ „Visa Electron“ mokėjimo kortele, AB „Hansabank“ internetinės bankininkystės kodų kortele, 50 Lt vertės kosmetine „Christian Dior“, kurioje buvo 90 Lt vertės blakstienų tušas „Lancome“, 160 Lt vertės kreminė pudra „Lancome“, 100 Lt vertės kremas „Lancaster“, 95 Lt vertės lūpų blizgesys „Christian Dior“, 600 Lt vertės akiniai su dėklu „Escada“; taip pagrobė nukentėjusiajai A. G. priklausantį 2 345 Lt vertės turtą, jai padarydamas 2 345 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis Š. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde teigiama, kad žemesnės instancijos teismai neišsamiai ir šališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, pagal kurią šis teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Kasatorius kaip pažeidimą nurodo netinkamai ištirtas bylos aplinkybes dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo reikalingumo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepaisant jo valios atsisakyti gynėjo, vis tiek šį jam paskirti. Kasatorius tvirtina, kad buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai – neišsamiai ištirtos bylos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis.
Taip pat kasatorius skunde nurodo, kad yra pagrindas manyti, jog šiuo konkrečiu atveju bausmės tikslai būtų pasiekti jam paskyrus laisvės apribojimą ir papildomą įpareigojimą gydytis nuo narkomanijos, su tuo nuteistasis Š. B. sutinka. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad toks nusikalstamo veikimo būdas yra Š. B. pragyvenimo šaltinis, tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad po priklausomybe nuo narkotikų gali slėptis ir liga, tokiu atveju laisvės atėmimo bausmė nepasieks savo tikslo, nepašalins priklausomybės nuo narkotikų. Iš bylos medžiagos matyti, kad Š. B. yra diagnozuoti „psichikos ir elgesio sutrikimai, mišrus asmenybės sutrikimas, priklausomybė nuo opioidų, sunkus abstinencijos sindromas“ ir kad jis gydėsi bei nori gydytis nuo narkomanijos, siekiant atsikratyti šios priklausomybės. Veikos, už kurias buvo nuteistas Š. B., ir yra ligos kartu su priklausomybe nuo narkotikų pasekmė. Pasak nuteistojo, priklausomybė nuo narkotikų gali daryti įtaką jo ligai, todėl ši priežastis turi būti pašalinta. Dėl to Š. B. apeliacinės instancijos teismui pateikė nurodytas aplinkybes patvirtinančius rašytinius įrodymus ir paaiškinimus apeliaciniame skunde, jis prašė pareikalauti Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės penktojo skyriaus vedėjo S. Andriuškevičiaus išvados raštu ar žodžiu dėl psichiatrijos ekspertizės reikalingumo ir, visa tai įvertinus, paskirti Š. B. laisvės apribojimą su papildomu įpareigojimu gydytis nuo narkomanijos. Tačiau teisme gynėja be jo sutikimo pakeitė prašymą pareikalauti Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės penktojo skyriaus vedėjo S. Andriuškevičiaus išvados dėl psichiatrijos ekspertizės reikalingumo ir dėl to į teismo posėdį atvyko ne tos srities specialistas, kuris iš esmės ir negalėjo atsakyti į klausimus, į kuriuos gali atsakyti tik gydantis gydytojas.
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl bausmės švelninimo. Prokuroro nuomone, teismai teisingai nustatė aplinkybes ir, jas įvertinę, paskyrė, o vėliau paliko galioti Š. B. tinkamą ir teisingą bausmę. Teismai įvertino, kad Š. B. nusikalstamą veiką įvykdė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl, vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalimi, jam pagrįstai skirta laisvės atėmimo bausmė. Prokuroras pažymi, jog skiriant dvejų metų laisvės atėmimo bausmę buvo įvertinta, kad Š. B. padarė tyčinį savanaudišką apysunkį nusikaltimą nuosavybei jau būdamas teistas už analogiškas veikas septynis kartus, kad paskirta bausmė yra mažesnė už BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, todėl teisingumo principas nebuvo pažeistas.
Prokuroras atsiliepime teigia, kad nesutinka ir su skundo teiginiais, kuriais kasatorius ginčija teismo veiksmus dėl psichiatrinės ekspertizės reikalingumo nustatymo bei apeliacinės instancijos teismo veiksmus dėl įrodymų tyrimo šiuo klausimu. Pasak prokuroro, teismai teisingai nustatė Š. B. psichiatrinės ekspertizės skyrimo reikalingumą. Kaip nurodo prokuroras, pirmosios instancijos teismas išsamiai teisiamajame posėdyje ištyrė klausimą dėl 2011 m. sausio 13 d. specialisto išvados Nr. 91TPK-PL-14, apklausė teismo psichiatrijos ekspertą V. Banaitį, kuris patvirtino pateiktą išvadą ir papildomai paaiškino motyvus, dėl kurių skirti prašomą psichiatrinę ekspertizę Š. B. netikslinga. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad klausimas dėl ekspertizės Š. B. skyrimo reikalingumo pirmosios instancijos teisme buvo visiškai išnagrinėtas ir tinkamos kompetencijos teismo psichiatrijos ekspertas davė ir patvirtino aiškią išvadą, kad Š. B. skirti teismo psichiatrinę ekspertizę vien dėl narkomanijos yra netikslinga. Prokuroro manymu, tai, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino nuteistojo prašymo gauti kitą išvadą dėl psichiatrinės ekspertizės skyrimo jam reikalingumo iš Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės penktojo skyriaus vedėjo S.Andriuškevičiaus, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžiamas nuosprendis.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl apeliacinio proceso
Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos duomenis dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo reikalingumo, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nepašalino, taip pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį, suteikiančią šiam teismui galimybę reikiamais atvejais atlikti įrodymų tyrimą.
Teismo psichiatrijos ekspertizė paprastai skiriama tada, kai iškyla abejonių, ar dėl kaltinamojo ar nuteistojo psichikos sutrikimo jis galėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą arba valdyti savo veiksmus (BK 17 straipsnio 1 dalis), ar tokios jo galimybės nebuvo ribotos (BK 18 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminio tyrimo metu gavus duomenų, kad Š. B. buvo nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, bei priklausomybės sindromas, buvo sprendžiamas klausimas dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo. Specialistas, ištyręs medicininę dokumentaciją ir bylos dokumentus, jokių galimo lėtinio ar laikino psichikos sutrikimo požymių nerado ir pateikė išvadą, kad vien tik dėl narkomanijos skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo. Tokia ekspertizė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paskirta.
Pirmosios instancijos teismas, apsvarstęs nuteistojo prašymą skirti teismo psichiatrijos ekspertizę ir šiam klausimui išspręsti iškviesti jį gydžiusius gydytojus, nutarė iškviesti į teisiamąjį posėdį specialistą, ikiteisminio tyrimo metu pateikusį išvadą, o prašymo kviesti gydytojus netenkino. Teisme specialistas patvirtino savo išvadą, pateikė paaiškinimus ir atsakė į teismo bei proceso dalyvių klausimus. Teismas nutarė nuteistojo prašymo skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netenkinti.
Apeliaciniame skunde nuteistasis, be kita ko, prašė pareikalauti jį gydžiusio gydytojo rašytinės ar žodinės išvados dėl teismo psichiatrijos ekspertizės reikalingumo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė paskirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, teismas šio prašymo netenkino.
Kasatoriaus teiginys, esą teismas, spręsdamas dėl ekspertizės skyrimo reikalingumo, išklausė ne tos srities specialisto išvadą, prieštarauja bylos duomenims, pagal kuriuos išvadą pateikė teismo psichiatras, priklausomybės ligų ekspertas, turintis 19 metų darbo stažą, teisme pateikęs išsamius ir motyvuotus paaiškinimus ir atsakęs į visus teismo bei proceso dalyvių klausimus. Pažymėtina, kad pats nuteistasis apeliaciniame skunde ekspertizės skyrimo klausimą siejo ne su jo galėjimo suvokti veikos pavojingumą arba valdyti savo veiksmus ištyrimu, o su laisvės apribojimo bausmės skyrimu, įpareigojant jį gydytis nuo narkomanijos, nes jis sutinka gydytis. Tokie argumentai susiję ne su specialių žinių reikalingumu, o su bausmės skyrimu. Bausmės rūšies parinkimas yra išimtinė teismo prerogatyva vykdant teisingumą, kurią teismas įgyvendina laikydamasis BK VIII skyriuje nustatytų bausmės skyrimo taisyklių. Byloje nėra duomenų, kad teismai, atmesdami prašymus skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, būtų neatsižvelgę į šiam klausimui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes.
Kitas nuteistojo Š. B. teiginys dėl jo teisių pažeidimo skiriant jam gynėją irgi prieštarauja bylos duomenims. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme atsisakė jam paskirtos gynėjos ir prašė teismo paskirti kitą gynėją. Šis jo prašymas buvo patenkintas, jam paskirtas kitas gynėjas, kuris jį gynė ir apeliacinės instancijos teisme. Taigi teismai ne tik kad nepažeidė, bet ir užtikrino kasatoriaus teisę į gynybą.
Priešingai negu teigia nuteistasis, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo jo skundo argumentus dėl jam paskirtos bausmės ir šiuo klausimu pateikė motyvuotas išvadas. Teismas konstatavo, kad laisvės atėmimo bausmė Š. B. paskirta teisingai, nes jis praeityje teistas septynis kartus, yra recidyvistas, o pagal BK 56 straipsnio 1 dalį tokiam asmeniui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Švelninančia linkme atsižvelgta į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taigi apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nepažeidė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo Š. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Valerijus Čiučiulka
Vladislovas Ranonis
