Dėl administratoriaus veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-447/2011

Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-21310-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

44.2, 126.3

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VĮ Valstybės turto fondo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ Valstybės turto fondo ieškinį atsakovui UAB „Slovis“ dėl administratoriaus veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius, Matematikos ir informatikos institutas, AB Turto bankas, D. A.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar bankroto administratorius privalėjo ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimus, kuriais atsisakyta įtraukti nuomos kainą į administravimo išlaidas, taip pat ar privalėjo rezervuoti su tuo susijusias lėšas ieškovo naudai.

Ieškovas VĮ Valstybės turto fondas prašė priteisti iš atsakovo UAB „Slovis“ 32 548,01 Lt nuostolių ir procesines palūkanas. Jis nurodė, kad 2001 m. vasario 1 d. akto pagrindu perėmė nuomotojo teises bei pareigas pagal 1994 m. ir 1996 m. sudarytas nuomotojo – Matematikos ir informatikos instituto ir nuomininko – UAB „Osterotas“ nuomos sutartis. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. vasario 12 d. nutartimi iškėlė nuomininkui UAB „Osterotas“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė atsakovą UAB „Slovis“. 2004 m. vasario 24 d. ieškovas Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. sprendimo pagrindu pareikalavo atsakovą iškeldinti UAB „Osterotas“ iš nuomojamų negyvenamųjų patalpų, tačiau atsakovas ieškovo reikalavimą įvykdė tik 2004 m. liepos 20 d. Per laikotarpį, kurį atsakovas delsė iškeldinti UAB „Osterotas“ iš nuomojamų patalpų, už nuomą įsiskolinta 35 081,39 Lt. VĮ „Valstybės turto fondas“ kreipėsi į UAB „Slovis“ bei UAB „Osterotas“ kreditorių komitetą, prašydamas įtraukti 35 081,39 Lt sumą į bankrutuojančios UAB „Osterotas“ administravimo išlaidų sąmatą, tačiau pastarieji atsisakė tai padaryti. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartimi buvo panaikintas UAB „Osterotas“ kreditorių komiteto 2006 m. gegužės 9 d. susirinkimo nutarimas dėl atsisakymo įtraukti ieškovo nurodytą 35 081,39 Lt sumą už nuomos paslaugas į bankrutuojančio UAB „Osterotas“ administravimo išlaidų sąmatą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 28 d. nutartimi šią Lietuvos apeliacinio teismo nutartį paliko nepakeistą. UAB „Osterotas“ kreditorių komiteto 2008 m. kovo 27 d. posėdyje vėl atsisakius įtraukti 35 081,39 Lt sumą į bankrutuojančios UAB „Osterotas“ administravimo išlaidų sąmatą, Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi paliko galioti, pripažino 35 081,39 Lt sumą administravimo išlaidomis ir jas įtraukė į bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu UAB „Osterotas“ pripažintas pasibaigusiu juridiniu asmeniu. Per laikotarpį nuo ieškovo pareikalavimo išsikelti iki jo faktiško įvykdymo už nuomą įsiskolinta 35 081,39 Lt. 2008 m. balandžio 4 d. iš bankrutuojančios UAB „Osterotas“ lėšų ieškovui buvo sumokėta 2533,38 Lt, todėl VĮ „Valstybės turto fondas“ patirti nuostoliai yra 32 548,01 Lt.

Atsakovas UAB „Slovis“ prašė ieškinio netenkinti. Jis nurodė, kad, gavus antstolės raštą dėl įpareigojimo atlaisvinti nuomojamas patalpas, atsakovas, neturėdamas lėšų įvykdyti raginimą ir nepavykus susitarti su ieškovu, pasiūlė antstolei įvykdyti iškeldinimą priverstine tvarka, tačiau to nebuvo padaryta. Siekdamas sumažinti galimus nuostolius atsakovas atlaisvino dvi didžiausias patalpas iš šešių užimtų, tačiau ieškovas atsisakė jas priimti iki 2004 m. liepos 20 d., kol buvo atlaisvintos visos patalpos. Atsakovas, kaip bankrutuojančios įmonės administratorius, be kreditorių komiteto pritarimo negalėjo įtraukti ieškovo nurodytos sumos į bankroto administravimo išlaidas, todėl tik 2009 m. balandžio 28 d. susirinkimo metu nutarus įtraukti ieškovo nurodytą sumą į bankroto administravimo išlaidų sąmatą, lėšos buvo pervestos į ieškovo sąskaitą. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo darbuotoja kreditorių komiteto susirinkimo metu balsavo prieš ieškovo pasiūlymą įtraukti patalpų nuomos kainą į bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Be to, ji, būdama kreditorių komiteto pirmininkė, nepasinaudojo teise sušaukti papildomus susirinkimus dėl administravimo išlaidų sąmatos papildymo, niekada neprašė rezervuoti pirmiau nurodytų lėšų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas nurodė, kad administratoriaus civilinei atsakomybei atsirasti yra reikalingos visos keturios civilinės atsakomybės sąlygos ir jo kaltė yra aiškinama laikantis Įmonių bankroto įstatymo jam nustatytos kompetencijos. Ieškovo nurodyta 32 548,01 Lt suma yra bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų dalis, o administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, jos keitimas, administravimo išlaidų mokėjimo eilės ir tvarkos nustatymas, administratoriaus atlyginimo nustatymas, remiantis ĮBĮ 23 straipsnio 5, 9 punktais, priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Taip įstatymą aiškino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 28 d. nutartyje. Nors Įmonių bankroto įstatymas suteikia administratoriui gana plačias teises, bet, remiantis šiuo įstatymu, administratorius savo nuožiūra negali savarankiškai disponuoti bankrutuojančios įmonės lėšomis ir jų skirstyti savo nuožiūra (ĮBĮ 23 straipsnio 4, 5, 6, 9, 11 punktai). Administratorius šaukdavo kreditorių susirinkimus, į kurių darbotvarkę būdavo įtraukiamas klausimas dėl ginčo administravimo išlaidų sumos įtraukimo, tačiau kreditorių komitetas klausimo sprendimą vis atidėdavo. VĮ Valstybės turto fondo reikalauta 35 081,39 Lt suma buvo įtraukta į administravimo išlaidas tik Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi. Pareiga pervesti šią sumą administratoriui pareiga atsirado po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutarties. Ieškovas atsakovo kaltę grindė bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais ir sąlygomis, nors, šiuo atveju, administratoriaus atsakomybei pirmiausia taikytinos specialiosios normos, numatytos ĮBĮ, apibrėžiančios administratoriaus kompetenciją ir funkcijas, ir taip pat atsakomybės ribas (CPK 178, 185 straipsniai).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 16 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija, vertindama bankroto administratoriaus veiksmus išsikeliant bankrutavusiai įmonei iš nuomojamų patalpų, padarė išvadą, kad jis, atsižvelgiant į prievolės esmę, buvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, todėl negali būti laikomas kaltu (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Ieškovas iš ginčo patalpų turėjo galimybę priverstinai iškeldinti nuomininką dar iki jo bankroto bylos iškėlimo, galėjo imtis priverstinio iškeldinimo veiksmų ir iškėlus bankroto bylą, tačiau, vengdamas papildomų priverstinio vykdymo išlaidų, šia teise nesinaudojo. Savo ruožtu bankroto administratorius, vienodai gindamas bankrutuojančios įmonės ir visų kreditorių interesus, turėjo užtikrinti ginčo patalpose esančio brangaus įmonės turto tinkamą išsaugojimą, taip elgtis jį įpareigoja tiek Įmonių bankroto įstatymas, tiek bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas šioje byloje – bankroto administravimu kaip ūkine–komercine veikla užsiimanti įmonė UAB „Slovis“, yra savarankiškas ir atskiras subjektas nuo bankrutuojančios įmonės UAB „Osterotas“, skirtingi jų atsakomybės pagrindai. Bankroto administratorius veikia tik kaip bankrutuojančios įmonės atstovas neišeidamas už ĮBĮ 11, 14, 17, 19 ir kitų straipsnių apibrėžtos kompetencijos ribų kartu su kitais bankrutuojančios įmonės valdymo organais – kreditorių susirinkimu, kreditorių komitetu (ĮBĮ 23, 24, 25 straipsniai). Bankroto administratoriui negali būti perkeliama visa bankrutuojančios įmonės ar kitų jai atstovaujančių subjektų (kreditorių susirinkimo, kreditorių komiteto), kurie turi savarankišką įstatymo apibrėžtą kompetenciją, atsakomybės našta. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad ĮBĮ bankroto administratorius net nenumato galimybės balsuoti kreditorių susirinkime ar kreditorių komitete, t. y. jis tik gali inicijuoti jų kompetencijai priskirtų klausimų svarstymą ir privalo vykdyti priimtus nutarimus, arba, nesutikdamas su jų teisėtumu, ginčyti teisme. Įsiteisėjus teismo sprendimui kreditorių komitetas besąlygiškai privalėjo į administravimo išlaidų sąmatą įtraukti 35 081,39 Lt patalpų nuomos išlaidas. Tačiau neteisėtas kreditorių komiteto sprendimas nėra pakankamas pagrindas iš bankroto administratoriaus reikalauti atlyginti žalą. Administravimo išlaidos atlyginamos tokia apimtimi, kiek bankrutuojanti įmonė turi lėšų. BUAB „Osterotas“ kreditorių komitetas 2008 m. kovo 27 d. į sąmatą įtraukė tokią sumą nuomos mokesčiui atlyginti, kokį lėšų likutį įmonė turėjo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad faktiškai tuo laikotarpiu įmonėje jau nebuvo lėšų patalpų nuomos išlaidoms, dėl kurių vyko ginčas, atlyginti, nes visos lėšos įmonėje buvo išnaudotos remiantis kreditorių komiteto sprendimais (ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 9 punktas, 25 straipsnis), todėl teigti, kad administratorius veikė neteisėtai, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat atmetė apelianto argumentą, kad bankroto administratorius privalėjo ginčo sumą – 35 081,39 Lt – rezervuoti. Bankroto administratorius, remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktu, veikia bankrutuojančios įmonės ir visų jos kreditorių interesais, todėl tokio pasiūlymo teikimas būtų akivaizdus šališkumas vienam iš įmonės kreditorių, o sprendimo priėmimas be kreditorių komiteto pritarimo būtų kompetencijos peržengimas. Galiausiai teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į ieškovo patirtų nuostolių negauto nuomos mokesčio forma realumą – nuomos mokestis buvo daug aukštesnis, negu rinkos kainos; apeliantas patvirtino, kad po UAB „Osterotas“ iškeldinimo neketino patalpų nuomoti, jos buvo rengiamos privatizuoti, bankrutuojančios įmonės iškeldinimas esminės reikšmės privatizavimo procesui neturėjo. Teisėjų kolegijos manymu, šios aplinkybės galėjo lemti ir kreditorių komiteto sprendimus dėl ginčo sumos neįtraukimo į administravimo išlaidų sąmatą, todėl visos atsakomybės naštos perkėlimas bankroto administratoriui prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Sprendžiant dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės ir veiksmų teisėtumo, būtina atsižvelgti į pirmiau aptartą administratoriaus teisinę padėtį. Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriui ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei). Atsakovas delsė iškeldinti UAB „Osterotas“ iš nuomojamų patalpų ir nepagrįstai atsisakė įtraukti nuomos mokestį į administravimo išlaidų sąmatą, todėl ieškovas patyrė žalos. Atsakovas nenurodė jokių nuomos mokesčio skolos neįtraukimo į administravimo išlaidų sąmatą priežasčių, išskyrus Įmonių bankroto įstatymo straipsnių pakartojimą. Taigi, jokių teisėtų pagrindų tokiam atsisakymui nebuvo. Šią išvadą ne kartą patvirtino ir bankroto byloje šį ginčą nagrinėję visų instancijų teismai. Atsakovas, užuot užtikrinęs atsiskaitymą su ieškovu, samdė advokatus ir kelerius metus tęsė bylinėjimosi procesus tol, kol bendrovėje buvusios lėšos buvo išnaudotos.

2. Matydamas, kad ieškovas ginčija administravimo išlaidų sąmatą, kad pasibaigus skundų nagrinėjimui, teismai gali pripažinti minėtą nuomos mokesčio skolą administravimo išlaidomis ir nustatyti jų dydį, privalėjo iš anksto rezervuoti tam reikiamas lėšas ir jų neišleisti. Tačiau atsakovas neišsaugojo lėšų atsiskaityti su ieškovu, sąmoningai padidindamas ieškovo nuostolius, patirtus dėl UAB „Osterotas“ bankroto, todėl būtent jis privalo padengti šiuos nuostolius iš per bankroto procesą gautų lėšų.

3. Kai kreditorių komitetas elgiasi neteisėtai, administratorius turi šiuos neteisėtus veiksmus ginčyti teisme. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostata, kuria administratoriui pavedama vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus, negali būti aiškinama taip, kad administratorius yra besąlygiškai saistomas nutarimų net tada, kai jie pažeidžia teisės normas, kitų kreditorių (likusių mažuma) ar skolininko teises. Nors ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatoje nesuformuluota teisės administratoriui skųsti teismui kreditorių susirinkimo (nutarimo) sprendimus, tačiau tai kyla iš administratoriaus, kaip specialaus bankroto teisės subjekto, turinčio specialią įstatymo jam suteiktą kompetenciją, teisinės padėties. Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti. Be to, kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui. Bankroto administratorius, būdamas atsakingas už bankroto procedūrų teisėtumą ir gindamas visų kreditorių ar jų dalies arba bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus, privalo kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus vertinti teisės normų aspektu ir kreiptis į bankrotą nagrinėjantį teismą dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančių nutarimų panaikinimo.

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės pobūdžio ir šaltinių

ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl, sprendžiant dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės ir veiksmų teisėtumo, būtina atsižvelgti į profesinį administratoriaus veiklos pobūdį bei profesinius standartus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis UAB „Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010). Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriui ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje BUAB,,Pakrijas“ v. UAB,,Bankroto administravimo paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytas aukštesnis profesinis rūpestingumo standartas savaime nereiškia, jog bet kuri kreditorių patirta žala bus atlyginta. Nors bankroto administratoriaus teisės ir pareigos reglamentuojamos ĮBĮ, bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik laikantis CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytos tvarkos. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymines ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nurodytos įstatyme sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti taikytinos ir bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose bankroto administratoriui reiškiami reikalavimai atlyginti žalą, teismai turi spręsti dėl kiekvienos iš jų. Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktų ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Taigi, civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti.

Dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų nagrinėjamoje byloje

Nustatant, ar yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę atsakomybę ir ar egzistuoja šios atsakomybės sąlygos, šioje byloje vertintina, kas ir kokią žalą sukėlė ieškovui, ar prie šios žalos atsiradimo priežasčių teisiškai priskirtinas atsakovo elgesys. Dėl to nagrinėjamos bylos kontekste aktualu nustatyti atsakovo turėtas teisines pareigas ir nagrinėti ne tik paties atsakovo elgesį bankroto procese, bet ir kitas svarbias faktines aplinkybes, t. y. paties ieškovo veiksmus, kreditorių komiteto elgesį bei teismų sprendimus byloje.

Kasatorius nurodo, kad, matydamas, jog ieškovas ginčija administravimo išlaidų sąmatą, kad, pasibaigus skundų nagrinėjimui, teismai gali pripažinti minėtą nuomos mokesčio skolą administravimo išlaidomis ir nustatyti jų dydį, atsakovas privalėjo iš anksto rezervuoti tam reikiamas lėšas ir jų neišleisti.

Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalį įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. ĮBĮ 31 straipsnio 1‑3 punktuose reglamentuojama, kad, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius disponuoja įmonės turtu bei lėšomis ir užtikrina jų apsaugą, įstatymo nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams ir tenkina šio įstatymo nustatyta tvarka patvirtintus kreditorių reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau išvardytos administratoriaus teisės susijusios su bankrutavusios įmonės turto valdymu aiškintinos įstatyme nustatytos bankroto proceso paskirties ir pobūdžio kontekste. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 2 ir 3 dalis bankroto procesas – tai teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma, o bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių. Taigi bankroto byla yra civilinė teisminė byla, kurioje administratoriaus veiksmus ir šių bylų eigą kontroliuoja teismas. Bankroto bylų teisinio reglamentavimo šaltiniuose apibrėžta šiose bylose dalyvaujančių asmenų kompetencija ir elgesio laisvės ribos, pavyzdžiui, ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalyje net 24 punktais yra išvardijamos bankroto administratoriaus pareigos. Taigi, atsižvelgiant į bankroto proceso pobūdį, šio proceso teisinį reglamentavimą ir administratoriaus teisinę padėtį, administratorius negali būti laikomas asmeniu, turinčiu tokią elgesio laisvę, kokią jis kaip svetimo turto administratorius (CK 4.237 straipsnis) galėtų turėti kitais, teismo neprižiūrimo administravimo, atvejais. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad lėšų rezervavimas būtų akivaizdus šališkumas vienam iš įmonės kreditorių, o sprendimo priėmimas be kreditorių komiteto pritarimo būtų kompetencijos peržengimas. Lėšų rezervavimas reikštų bankroto procedūros – bankrutavusios įmonės likvidavimo – faktinį sustabdymą, nors bankroto byla nebūtų stabdoma, todėl tai lemtų nesuderinamumą tarp bankroto bylos faktinės eigos ir teisinės būsenos bei veiksmų priskirtinų teismo kompetencijai perdavimą bankroto administratoriaus žinion. Nesant tam įstatymo nustatyto pagrindo toks perdavimas draudžiamas kaip neteisėtai ribojantis teismo kompetenciją kitų subjektų atžvilgiu (CPK 22 straipsnio 1 dalis). Papildomai pažymėtina, kad pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Tai reiškia, kad, jei ĮBĮ nenustatyta kitaip, kreditorius negali teikti prioriteto vieniems kreditoriams ir diskriminuoti kitus kreditorius. Administratorius nėra ir negali būti pavienių kreditorių atstovas, nes jis yra visos nemokios įmonės atstovas ir privalo veikti visų pirma jos labui. Nemokios įmonės bankroto procese siekiama visų bankroto byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros ir protingo suderinimo, todėl pavienių kreditorių atstovavimas gali reikšti interesų konfliktą ir nesąžiningumą (CK 1.5 straipsnis). Interesų konfliktą gali kelti ir tai, kad, suteikus administratoriui teisę vienašališkai rezervuoti lėšas, jis galės naudotis šia teise visada, kai tik norės apsaugoti savo paties interesus siekdamas gauti atlyginimą už bankroto administravimo išlaidas (ĮBĮ 36 straipsnis). Tai gali sudaryti sąlygas piktnaudžiauti teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Taigi administratorius teisę rezervuoti lėšas turėtų tik tada, kai tam būtų aiškus įstatymo nustatytas pagrindas arba teismas sustabdytų bankroto bylos nagrinėjimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankroto administratorius neturėjo pareigos rezervuoti lėšų ir šiuo aspektu neteisėtų veiksmų neatliko.

Dėl administratoriaus pareigos skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus vykdymo ir paties ieškovo elgesio įtakos atsiradusiai žalai

ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte ir 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punkte nurodyta, kad administratorius vykdo teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius, būdamas atsakingas už bankroto procedūrų teisėtumą ir gindamas visų kreditorių ar jų dalies arba bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus, privalo kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus vertinti teisės normų aspektu ir kreiptis į bankrotą nagrinėjantį teismą dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančių nutarimų panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje BUAB,,Pakrijas“ v. UAB,,Bankroto administravimo paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2010). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčyti kreditorių susirinkimo ar komiteto nutarimus bankroto administratorius privalo ir gali tik laikydamasis pirmiau nurodytų nešališkumo reikalavimų, t.y. kai pažeidimai yra aiškūs ir kreipimasis į teismą nereikš pavienių byloje dalyvaujančių asmenų atstovavimo ar kitokio privilegijavimo. Tai administratoriaus veiklos profesiniai standartai, iš administratoriaus reikalaujantys apdairumo, objektyvumo ir draudžiantys šališkumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, net ir pripažinus, jog administratorius turėjo pareigą skųsti kreditorių komiteto nutarimus, tai nesudarytų pagrindo taikyti civilinę atsakomybę, nes šie nutarimai ieškovo ir taip buvo skundžiami. Vadinasi, kreditorių komiteto nutarimų skundimas nieko nebūtų pakeitęs, todėl, net ir nustačius neteisėtą administratoriaus elgesį, tarp jo neveikimo ir kilusios žalos negalima konstatuoti esant teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis). Ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.

Vertinant atsiradusios žalos priežastis taip pat atkreiptinas dėmesys į ieškovo elgesį. Ieškovo pareiga rūpintis savo interesais ir siekti išvengti ar sumažinti žalą (CK 6.248 straipsnio 4 dalis) neišnyko vien dėl to, kad bankroto procese veikia bankroto administratorius. Ieškovas turėjo ir galėjo parodyti pakankamą iniciatyvą gindamas savo teises. Ieškovas nesiėmė veiksmų, būtinų siekiant atlikti vykdymo veiksmus ir iškeldinti įmonę iš patalpų. Be to, ieškovo pozicija nagrinėjamuose santykiuose nenuosekli, o prieštaringa. Antai jo paties deleguota atstovė BUAB „Osterotas“ kreditorių 2005 m. kovo 7 d. susirinkime pritarė kitų susirinkimo narių nuomonėms ir balsavo už tai, kad būtų patvirtinta mažesnė nei atsakovas siūlė administravimo išlaidų sąmata. Faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro įspūdį, kad reikalavimu atlyginti žalą ieškovas jam priklausančią pareigą rodyti privačią iniciatyvą savo teisių gynimu siekia perkelti bankroto administratoriui, kuris nėra šio kreditoriaus atstovas ir pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą turi veikti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės interesais.

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų tenkinti kasacinį skundą šioje byloje nėra, ir skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Janina Stripeikienė