Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, išeitinės išmokos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-142/2010 Procesinio sprendimo kategorija 11.9.5; 11.9.13; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. P. ieškinį atsakovui UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, išeitinės išmokos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas nuo 1996 m. sausio 2 d. dirbo UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ Remonto skyriaus transporto ir mechanizmų bare mobilios kėlimo platformos vairuotoju-elektriku.

UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ valdyba 2008 m. rugpjūčio 27 d. posėdyje priėmė sprendimą Nr. V-19, kuriuo nusprendė panaikinti Remonto skyriaus transporto ir mechanizmų baro mobilios kėlimo platformos mašinisto-elektriko pareigybę ir keturis šios pareigybės etatus.

2008 m. rugsėjo 19 d. vykusių konsultacijų su atsakovo darbuotojų atstovais metu Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinio UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos pirmininkas A. P., kurio pavaduotoju buvo išrinktas ieškovas, davė darbdaviui sutikimą atleisti ieškovą bei kitus tris Remonto skyriaus transporto ir mechanizmų baro mobilios kėlimo platformos mašinistus-elektrikus iš darbo.

2008 m. rugsėjo 23 d. vykusiame Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinio UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos narių susirinkime ieškovas buvo išrinktas UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos pirmininku.

2008 m. spalio 22 d. ieškovui buvo įteiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo. 2008 m. lapkričio 4 d. ieškovui buvo įteiktas patikslintas įspėjimas, kad praėjus dviem mėnesiams po įspėjimo gavimo jis bus atleistas iš darbo dėl įmonės darbo organizavimo ir struktūrinių pertvarkymų. 2009 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 11-K ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2009 m. vasario 1 d. pagal DK 129 straipsnio 1, 2 dalis.

Ieškovas nuo 2008 m. gruodžio 16 d. yra asmuo, kuriam iki senatvės pensijos yra likę mažiau kaip penkeri metai.

Ieškovas teigia, kad po atsakovo bendrovėje įvykusio konflikto buvo siekiama juo atsikratyti. Ieškovo įsitikinimu, realių struktūrinių pertvarkymų atsakovo bendrovėje neįvyko, darbuotojai iš vieno skyriaus tik perkelti į kitą, tačiau jis atleistas, o jo funkcijos paskirstytos kitiems darbuotojams. Be to, ieškovas nurodo, kad nebuvo gauta profesinės sąjungos atstovaujamojo organo sutikimo atleisti jį iš darbo, nesilaikyta įstatyme nustatytų įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminų, ieškovui siūlytas tik toks kitas darbas, kuriam nepakako jo turimos kvalifikacijos, iš anksto žinant, jog jis negalės jo dirbti. Ieškovo teigimu, tokie įstatymų reikalavimus pažeidžiantys atsakovo veiksmai neabejotinai sukėlė jam dvasinių išgyvenimų, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą ir neužtikrintumą savo ateitimi, taigi buvo padaryta neturtinės žalos.

Ieškovas prašė:

pripažinti jo atleidimą iš darbo UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ neteisėtu ir nepagrįstu;

grąžinti jį į pirmesnį darbą;

priteisti iš atsakovo UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

priteisti iš atsakovo 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino:

pripažino neteisėtu atsakovo UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ 2009 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 11-K, kuriuo ieškovas atleistas iš darbo nuo 2009 m. vasario 1 d. pagal DK 129 straipsnio 1, 2 dalis, neteisėtu;

grąžino ieškovą į pirmesnį darbą;

priteisė ieškovui iš atsakovo 384,65 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką;

kitą ieškinio dalį atmetė.

Remdamasis įstatymo prasme, tikslu, paskirtimi, taip pat darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies, interesų gynimo principu, teismas aiškino, kad CK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyto ilgesnio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino garantija yra skirta tiems DK 129 straipsnio 4 dalyje įvardytiems darbuotojams, kuriems atleidimo iš darbo (o ne įspėjimo apie tai) dieną iki teisės gauti senatvės pensiją bus likę mažiau kaip penkeri metai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad 2008 m. spalio 22 d. įspėjimas ieškovui buvo įteiktas nepažeidžiant DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų, tačiau, nustatęs, jog šio termino metu, t. y. 2008 m. gruodžio 16 d., ieškovas tapo asmeniu, kuriam iki teisės gauti senatvės pensiją lieka mažiau kaip penkeri metai, sprendė, kad įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas dar dviem mėnesiams. Pripažinęs, kad ieškovo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpis, skaičiuojant nuo 2008 m. spalio 22 d. ir neįskaitant ieškovo nedarbingumo nuo 2008 m. lapkričio 26 d. iki 2008 m. gruodžio 19 d. laikotarpio (DK 130 straipsnio 7 dalis), turėjo baigtis 2009 m. kovo 15 d., teismas konstatavo, jog ieškovas, darbo sutartį su juo nutraukus 2009 m. sausio 30 d. įsakymu, buvo atleistas iš darbo vienu mėnesiu ir šešiolika kalendorinių dienų anksčiau.

Teismas pripažino, kad atsakovo bendrovėje buvo atliekami struktūriniai pertvarkymai, dėl kurių darbdavys turėjo svarbią priežastį mažinti darbuotojų skaičių ir spręsti klausimą dėl tam tikrų darbuotojų atleidimo, kartu pažymėjo, kad ieškovui buvo pasiūlyti kiti darbai – suvirintojo elektra ir dujomis, tačiau ieškovas šio darbo atsisakė, nes neturi suvirintojo kvalifikacijos, taip pat elektriko pareigos, kurioms privaloma ne žemesnės kaip VK elektrosaugos grupės elektriko kvalifikacija, tačiau dėl jų ieškovas atsakė, jog sutinka dirbti vairuotoju-elektriku dispečerinėje tarnyboje. Šį ieškovo atsakymą įvertinęs kaip nekonkretų ir neinformatyvų, teismas padarė išvadą, kad darbdavys negalėjo perkelti jo į elektriko pareigas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovas atestuotas PK elektrosaugos kategorijai, tačiau nurodytą atsakovo pasiūlymą pripažino tinkamu, nes ieškovas, gavęs įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą 2008 m. spalio 22 d., turėjo laiko pasiūlyme reikalaujamai elektriko kvalifikacijai gauti. Dėl to, kad turėjo tik PK kategoriją, ieškovas negalėjo eiti ir Eksploatacijos skyriaus elektriko-vairuotojo pareigų, kurioms reikalaujama ne žemesnė kaip VK elektrosaugos kvalifikacinė kategorija. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovui, atleidžiant jį iš darbo, buvo išmokėta penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, teismas sprendė, jog, nepasiūlius jam pagalbinio darbininko pareigų, kurias jis būtų ėjęs keturis mėnesius (tiek laiko pagalbiniu darbininku dirbo 2009 m. sausio 14 d. į šią darbo vietą priimtas E. B.), ieškovo teisės nebuvo pažeistos. Dėl Eksploatacijos skyriaus mobilios kėlimo platformos mašinistų-elektrikų pareigų, kurias pagal 2009 m. kovo 3 d. patvirtintą etatų sąrašą ėjo šeši atsakovo darbuotojai, teismas konstatavo, kad ieškovas galėjo dirbti šį darbą, todėl turėjo būti lyginamas su darbuotojais, paliktais dirbti Eksploatacijos skyriuje mobilios kėlimo platformos mašinistais-elektrikais. Nustatęs, kad ieškovas turi daugiau kaip dešimties metų darbo stažą atsakovo įmonėje, yra išrinktas profesinės sąjungos atstovaujamojo organo nariu, tačiau visi palikti dirbti nurodytose pareigose darbuotojai yra aukštesnės profesinės kvalifikacijos negu ieškovas, teismas sprendė, jog darbdavys pagrįstai paliko juos dirbti (DK 135 straipsnis). Spręsdamas, ar, nutraukiant su ieškovu darbo sutartį, nebuvo pažeistos DK 134 straipsnio 1 dalies nuostatos, teismas nurodė, kad, 2008 m. rugsėjo 19 d. vykusių konsultacijų su atsakovo darbuotojų atstovais (DK 130 straipsnio 4 dalis) protokolo Nr. 2 duomenimis, tuometis UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos pirmininkas A. P., informavus jį apie tai, jog naikinama Remonto skyriaus transporto ir mechanizmų baro mobilios kėlimo platformos mašinisto-elektriko pareigybė, kurioje dirba keturi profesinės sąjungos nariais (ieškovas – ir profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoju) esantys mašinistai-elektrikai, sutiko su šių darbuotojų darbo vietų panaikinimu. Tačiau, nustatęs, kad 2008 m. rugsėjo 23 d. ieškovas buvo išrinktas UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos pirmininku, teismas pripažino, jog, pasikeitus ieškovo teisiniam statusui darbuotojų atstovaujamame organe, atsakovas privalėjo prašyti naujo profesinės sąjungos atstovaujamojo organo sutikimo dėl ieškovo atleidimo iš darbo ir taip suteikti profesinės sąjungos atstovaujamajam organui galimybę įvertinti naujai atsiradusias aplinkybes bei dėl jų pasisakyti, ir tam, teismo vertinimu, atsakovas, išrinkus ieškovą profesinės sąjungos pirmininku 2008 m. rugsėjo 23 d., iki būsimo ieškovo atleidimo iš darbo turėjo pakankamai laiko. Kadangi išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo atleisti iš darbo profesinės sąjungos pirmininką K. P. (ieškovą) nebuvo gauta, tai teismas sprendė, kad tokio sutikimo negavimas daro ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtą ir įpareigoja teismą grąžinti jį į pirmesnį darbą (DK 134 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgęs į tai, kad ieškovui buvo išmokėta penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, teismas, ieškovui priteistiną darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavęs ne nuo atleidimo iš darbo dienos (2009 m. sausio 30 d.), o nuo 2009 m. birželio 30 d., priteisė ieškovui po 54,95 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo priėmimo dienos, iš viso – 384,65 Lt. Vertindamas, kad reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir kitų su juos susijusių reikalavimų patenkinimas bei ieškovo teisių pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija, teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kartu pažymėdamas, jog ieškovas nebūtų patyręs ir bylinėjimosi nepatogumų, jeigu būtų atidžiau įvertinęs darbdavio pasiūlymus, laiku išsprendęs kvalifikacijos klausimus, bendradarbiavęs su atsakovu, ieškojęs abiem šalims priimtinų sprendimų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė; perkėlė ieškovo atleidimo iš darbo datą, nurodydamas, kad ieškovas atleistas iš darbo atsakovo UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ 2009 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 11-K nuo 2009 m. kovo 15 d.

Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes turėjusiu pagrindą konstatuoti, kad darbdavys realiai vykdė struktūrinius pertvarkymus, tinkamai išsprendė ieškovo pirmenybės teisės būti paliktam dirbti (DK 135 straipsnis) klausimą, įvykdė įstatymo (DK 130 straipsnio 4 dalis) nuostatas dėl konsultacijų su darbuotojų atstovais. Atsižvelgdama į tai, be to, nustačiusi, kad ieškovui pagal turimą išsilavinimą buvo siūlomas kitas darbas, tačiau jis šio darbo atsisakė, įrodymų, jog ieškovas sutiko dirbo bet kokį kitą darbą, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis), teisėjų kolegija atmetė ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl jo atleidimo iš darbo susidorojant su juo kaip su administraciją kritikavusiu asmeniu.

Nustačiusi, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. vykusių konsultacijų su atsakovo darbuotojų atstovais metu Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinio UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos pirmininkas A. P., kurio pavaduotoju buvo išrinktas ieškovas, davė darbdaviui sutikimą atleisti ieškovą iš darbo, teisėjų kolegija pažymėjo, jog galiojančiuose įstatymuose nenustatyta teisės ginčyti atitinkamo organo sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Teisėjų kolegijos nuomone, nesant byloje įrodymų, kad organas, davęs sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, nustatytais terminais peržiūrėjo ankstesnį savo sprendimą ir priėmė kitokį, vien ieškovo statuso pasikeitimas nebuvo kliūtis darbdaviui atleisti jį iš darbo. Dėl to teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad darbdavys pakartotinai nesikreipė dėl išankstinio sutikimo atleisti ieškovą iš darbo, nesudarančia pagrindo konstatuoti DK 134 straipsnio pažeidimą ir pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad, atleidžiant ieškovą iš darbo, buvo laikytasi DK 130 straipsnyje nustatytų įspėjimo terminų, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas patenka į asmenų, kurie apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti prieš keturis mėnesius, kategoriją. Pritarusi pirmosios instancijos teismo išvadai, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta nepasibaigus įstatyme nustatytam įspėjimo terminui, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nekonstatuota pagrindo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, remdamasi DK 130 straipsnio 8 dalimi, perkėlė ieškovo atleidimo iš darbo datą iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovas buvo grąžintas į darbą, įpareigojant atsakovą šią teismo sprendimo dalį įvykdyti skubiai, tai teisėjų kolegija sprendė, jog nėra pagrindo priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už laiką, kuriam perkeliama jo atleidimo iš darbo data.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą. Kasatoriaus prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad darbdavys surengė konsultacijas su darbuotojų atstovais ir jas pravedė tinkamai, neteisingai aiškino ir taikė DK 130 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kasatoriaus teigimu, konsultacijų faktiškai nebuvo surengta, o tik formaliai surašytas protokolas, jame neužfiksuota konsultacijų metu darbdavio darbuotojams pateikta informacija, darbuotojų atstovų suformuluoti konkretūs pasiūlymai ketinamiems atleisti asmenims, taip pat numatomų pertvarkymų neigiamų padarinių sušvelninimo alternatyvūs variantai. Be to, pagal Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ įstatus šios sąjungos padalinio UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos pirmininkui nesuteikta įgaliojimų vesti konsultacijas kaip darbuotojų atstovui. Dėl to, kasatoriaus teigimu, jo atleidimas iš darbo negali būti pripažintas teisėtu.

2. Apeliacinės instancijos teismas, prilygindamas 2008 m. rugsėjo 19 d. vykusias konsultacijas išankstiniam darbuotojų atstovaujamojo organo sutikimui atleisti šio organo narį iš darbo, netinkamai aiškino ir taikė DK 134 straipsnio 1 dalį. Byloje nėra duomenų, kad tuometis Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinio UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos pirmininkas būtų gavęs prašymą duoti sutikimą atleisti jį (kasatorių), pirmininko pavaduotoją, iš darbo. Be to, kasatoriaus teigimu, 2008 m. rugsėjo 24 d. išrinkus jį UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos pirmininku, ne tik iš esmės pasikeitė šio darbuotojų atstovaujamojo organo sudėtis ir dėl to buvo reikalinga gauti pakartotinį šio organo sutikimą dėl darbo sutarties su juo nutraukimo, bet jis tapo ir Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ komiteto nariu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką darbuotojas, išrinktas į keletą (du ar daugiau) darbuotojų atstovaujamųjų organų, negali būti atleistas iš darbo be kiekvieno iš tų organų, kurių sutikimas reikalingas, išankstinio sutikimo. Tačiau tokio sutikimo nei iš Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininko, nei iš UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos atstovaujamojo organo nebuvo gauta. Darbuotojo atleidimas iš darbo pažeidžiant DK 134 straipsnyje įtvirtintas garantijas sukelia DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje nustatytus teisinius padarinius (DK 134 straipsnio 5 dalis).

3. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti jo teikiamus rašytinus įrodymus, taip pat netenkindamas jo prašymo kaip liudytoją apklausti A. P., galėjusį duoti išsamių parodymų dėl konsultacijų 2008 m. rugsėjo 19 d. vykdymo, pažeidė CPK 177, 178, 185 ir 263 straipsnių reikalavimus. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, teismo posėdžių apeliacinės instancijos teisme metu jis buvo nuolat pertraukinėjamas, todėl nebuvo užtikrinta jo teisė duoti išsamius paaiškinimus žodžiu, pateikti prašymus, išsakyti savo argumentus, taigi pažeisti CPK 42 straipsnio reikalavimai.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą paikti nepakeistą, nesutikimą su kasaciniu skundu grindžia tokiais argumentais:

1. Dėl tos aplinkybės, kad po 2008 m. rugsėjo 19 d. konsultacijos surengimo ir Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinio UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos pirmininko A. P. sutikimo atleisti kasatorių iš darbo davimo šis buvo išrinktas UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ profesinės sąjungos pirmininku, buvusio pirmininko 2008 m. rugsėjo 19 d. duotas sutikimas savaime netapo negaliojantis. Taigi kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl DK 134 straipsnio 1 dalies pažeidimų.

2. 2008 m. rugsėjo 19 d. vykusios konsultacijos metu darbuotojų atstovai darbdavio (atsakovo) buvo tinkamai informuoti apie rengiamus atlikti struktūrinius pakeitimus, konkrečiai nurodant, kuriuos darbuotojus ir dėl kokių priežasčių ketinama atleisti, jeigu jie nesutiks eiti jiems siūlomų naujų pareigų. Tai, kad konsultacijoje dalyvavę darbuotojų atstovai neteikė darbdaviui jokių siūlymų, o tik įvertino jo pateiktus dokumentus, susijusius su ketinamais atlikti struktūriniais pakeitimais, ir sutiko, jog su jų atstovaujamais darbuotojais, jeigu šie nesutiks eiti naujai siūlomų pareigų, darbo sutartis būtų nutraukta, nereiškia, kad atsakovas pažeidė konsultacijų tikslus ar procedūras, o bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismai, nekonstatavęs DK 130 straipsnio 4 dalies pažeidimo, netinkamai aiškino ir taikė šią teisės normą.

3. DK 134 straipsnio 1 dalyje atskirai nereglamentuojama profesinės sąjungos pirmininko, pirmininko pavaduotojo ar komiteto narių atleidimo tvarka, o tik nustatyta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, laikotarpiui, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad, pasikeitus kasatoriaus teisiniam statusui profesinės sąjungos renkamajame organe, darbdavys privalėjo gauti pakartotinį sutikimą dėl jo atleidimo iš darbo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl garantijų darbuotojų atstovams, atleidžiamiems iš darbo pagal DK 129 straipsnį

Atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos arba darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime (DK 19 straipsnio dalis). Istoriškai yra susiklostę, kad darbuotojų teisių ir interesų atstovavimo bei gynimo funkcija yra suteikta profesinėms sąjungoms, formuojamoms įvairiais principais: profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais. Atsižvelgdamas į tai, kad darbuotojų atstovų ir darbdavių interesai savo esme yra priešingi, įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti darbuotojų atstovus, vykdančius savo funkciją, įtvirtino jiems atitinkamas garantijas. DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 be išankstinio to organo sutikimo. Darbdavys, norėdamas gauti sutikimą atleisti iš darbo darbuotojų atstovą, turi kreiptis į atitinkamą darbuotojams atstovaujantį organą raštu, nurodydamas: 1) kurį darbuotojų atstovą ketinama atleisti iš darbo; 2) numatomą atleidimo iš darbo datą; 3) atleidimo iš darbo priežastis (pagrindą) ir aplinkybes, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 4) atsiskaitymo su ketinamu atleisti darbuotoju tvarką. Ar patenkinti darbdavio pareiškimą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, atstovaujamasis organas privalo nuspręsti per keturiolika dienų nuo pareiškimo gavimo ir sutikimą ar nesutikimą atleisti tokį darbuotoją iš darbo turi pateikti raštu (DK 134 straipsnio 2 dalis).

Profesinių sąjungų, bet ne jų struktūrinių padalinių, steigimas reglamentuojamas CK 2.38 straipsnyje, Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnyje. Profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Profesinių sąjungų įstatymo bei kitų įstatymų Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu) (Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnis). Profesinių sąjungų įstatams (statutui) keliami reikalavimai nurodyti CK 2.47 straipsnyje, Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnyje, pagal kuriuos profesinės sąjungos įstatuose (statute), be kita ko, turi būti nurodyta profesinės sąjungos organizacinė struktūra, jos organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka. Kadangi profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais įstatais (statutu), tai aplinkybės, kokie yra konkrečios profesinės sąjungos organai ir kurie iš jų renkamieji, kokia jų išrinkimo tvarka ir pan., nustatomos atsižvelgiant į konkrečios profesinės sąjungos įstatus (statutą).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis darbdavio ir darbuotojų atstovų 2008 m. rugsėjo 19 d. konsultacija (T. 1, b. l. 60), kurios metu darbuotojų atstovai buvo informuoti, kad bus naikinama ieškovo (tuomečio profesinės sąjungos padalinio pirmininko pavaduotojo) pareigybė, sprendė, jog padalinio profesinės sąjungos pirmininkas A. P. davė sutikimą atleisti ieškovą kaip darbuotojų atstovą iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Tačiau šios išvados negalima pripažinti pagrįsta. Iš nurodytos konsultacijos turinio matyti, kad darbdavio atstovai informavo darbuotojų atstovus tik apie naikinamas pareigybes, tačiau raštu, kaip tai nurodyta pirmiau išdėstytais argumentais, neprašė duoti sutikimą atleisti ieškovą iš darbo pagal 129 straipsnį, o konsultacijoje dalyvavęs profesinės sąjungos padalinio pirmininkas DK 134 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančio sutikimo nedavė. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, spręsdami ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą, nesivadovavo profesinės sąjungos, kurios narys buvo ieškovas, įstatais, galiojusiais ieškovo atleidimo iš darbo metu, nenustatė, koks pagal įstatus profesinės sąjungos renkamasis organas turėjo duoti sutikimą dėl jo atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Tokie bylos duomenys, atsižvelgiant į Profesinės sąjungos įstatymo 4 straipsnio nuostatą, kad profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais įstatais (statutu), sudaro pagrindą išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo buvimo profesinės sąjungos padalinio renkamojo organo nariu ir renkamojo organo duoto sutikimo atleisti ieškovą iš darbo pagal DK 129 straipsnį, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad konstatuotas materialinės teisės normų netinkamas taikymas šioje byloje sudaro pagrindą panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, neišsiaiškinęs reikšmingų bylai aplinkybių, kurių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, panaikinus apskųstą sprendimą, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys