Dėl CK normų, reglamentuojančių testamentinę išskirtinę ir CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-163-969/2016

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00538-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.1.4.5; 2.5.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. U., P. U. ir G. U. ieškinį atsakovei S. K., dalyvaujant trečiajam asmeniui Palangos miesto 1-ojo notaro biuro notarei Alfredai Bluškienei, dėl testamento dalies pripažinimo negaliojančia ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl CK normų, reglamentuojančių testamentinę išskirtinę ir CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai prašė teismo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento jų tėvo B. U. 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudaryto ir Palangos miesto 1-ojo notaro biuro notarės A. Bluškienės patvirtinto testamento 2-ąjį punktą CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovams be pagrindo įgytą B. U. turtą.

Testamento 2-ąjį punktą „Visus savo ir savo tėvų paveikslus aš palieku S. K., a. k. (duomenys neskelbtini) Įpareigoju įpėdinę, priėmusią palikimą, padalinti paveikslus savo nuožiūra mano vaikams“ šalys supranta skirtingai. Ginčijamo punkto sąlygos nėra aiškios ir suprantamos, nes netiksliai nurodyta turto rūšis, statusas ir kiti būtini požymiai. Ieškovai pagal ginčijamo testamento punktą atsakovę laiko testamento vykdytoja, kuri visus B. U. ir jo tėvų paveikslus privalo padalyti jo vaikams – ieškovams. Atsakovė nurodytas sąlygas supranta ir aiškina kitaip, taigi testamento 2-asis punktas yra neaiškus ir pripažintinas negaliojančiu.

Ieškovai negalėjo patikslinti ieškinio reikalavimo įpareigoti grąžinti turtą, nes iki šiol nėra žinoma, kiek ir kokio yra turto, kurį atsakovė turi pareigą grąžinti ieškovams.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, ginčijamą testamento 2-ojo punkto sąlygą laiko aiškia, suprantama ir teisėta. Pagal šią sąlygą ji, kaip paveldėto turto savininkė ir įpėdinė, įgyja testamentinę išskirtinę savo nuožiūra ieškovams, B. U. vaikams, padalyti paveikslus, o ne visus juos išdalyti. Testamentu atsakovei palikti visi paveikslai, tačiau pagal tos pačios sąlygos antrą dalį ji neturi pareigos padalyti visus paveikslus ieškovams, tai priklauso išimtinai nuo atsakovės valios ir nuožiūros.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad 2010 m. rugpjūčio 20 d. testamentu B. U. jam priklausančias patalpas (duomenys neskelbtini) visą dalį žemės sklypo ir pastatų (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis paliko sūnums ieškovams. Visus savo ir savo tėvų paveikslus to paties testamento 2-uoju punktu B. U. paliko atsakovei ir įpareigojo ją padalyti paveikslus savo nuožiūra jo vaikams. Palikimas pagal B. U. testamentą atsirado (duomenys neskelbtini), mirus testatoriui. Ieškovai tėvo palikimą priėmė ir 2013 m. gegužės 22 d. jiems išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą. 2013 m. gegužės 22 d. ieškovams išduotas ir paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą – jie lygiomis dalimis paveldėjo B. U. lėšas bankų sąskaitose, senovinį laikrodį, bufetą, ąžuolinę spintą, skrynią pagal antstolės L. Neniškienės 2013 m. gegužės 21 d. turto apyrašą.

Atsakovė 2013 m. kovo 4 d. pareiškimu Palangos miesto 1-ajam notaro biurui pareiškė, kad, mirus B. U., po jo mirties likusį turtą priima pagal apyrašą. 2013 m. birželio 6 d. antstolė Brigita Tamkevičienė sudarė palikimo apyrašą Nr. S-13015678 ir jo papildymą Nr. S-13015678, kuriame surašytas mirusio B. U. turtas – paveikslai, esantys keliose vietose: (duomenys neskelbtini) iš viso 431 paveikslas; jų autoriai yra B. U., B. U. vyresnysis, B. M. U., L. G., J. Z. ir kiti autoriai, taip pat kitas atsakovei žinomas mirusio B. U. turtas. Atsakovei paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas neišduotas.

Teismas sprendė, kad ginčijama testamento dalis aiški ir suprantama, todėl nėra pagrindo ją pripažinti negaliojančia. Ieškovai nepaneigė notarės nurodytų aplinkybių, kad testamentas buvo sudarytas dėl atsakovės. Ginčijamu testamento 2-uoju punktu testatorius siekė dalį turto (paveikslus) palikti atsakovei kaip įpėdinei ir pavesti jai įvykdyti testamentinę išskirtinę – savo nuožiūra padalyti paveldėtą turtą (paveikslus).

Net vertinant lingvistiškai žodis „padalyti“ reiškia „duoti po dalį“, o ne visus išdalyti, priešingu atveju testatorius 2-ajame ar kituose testamento punktuose turėjo galimybę kitą turtą – paveikslus padalyti konkretiems asmenims konkrečiomis dalimis. Teismas kritiškai vertino lietuvių kalbos specialisto išvadą, ją laikė formalia, nes, lingvistiniu aspektu aiškinant tik dalį teksto, jo atskiras dalis, teksto turinio esmė negali būti iki galo atskleista.

Testamento 2-ajame punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad testatorius B. U. visus jam ir jo tėvams nuosavybės teise priklausančius paveikslus palieka atsakovei, nepriklausomai nuo turto nuosavybės įgijimo būdo. Būtent atsakovę testamente testatorius įrašė kaip savo ir savo tėvų paveikslų įpėdinę, t. y. priėmusi palikimą ji tampa šio turto savininke. Pagal antrą šio punkto dalį, jau tapusi šio turto savininke, ji susiejama prievoliniais teisiniais santykiais su ieškovais ne kaip testamento vykdytoja, o kaip testamentinės išskirtinės subjektas. Testamento 2-asis punktas atitinka testamentinės išskirtinės esmę ir turinį, net ir nesant objektyvių testamentinės išskirtinės objekto (turto) požymių, testamente nurodyti šie požymiai yra pakankami, siekiant įvykdyti testamentinę išskirtinę.

Atsakovė neatsisako vykdyti testamentinės išskirtinės, tačiau to objektyviai padaryti negali (negali susiformuoti savo nuožiūros, nes dalį paveikslų valdo ieškovai ir, kol paveikslai nėra grąžinti, atsakovė negali įvykdyti testamentinės išskirtinės. Atsakovė savo nuožiūra turi teisę pasirinkti paveldėto dalijamo turto (paveikslų) kiekį ir rūšį; tai testamento 2-ajame punkte nurodyta aiškiai ir suprantamai.

Dalis turto yra pas ieškovus, be to, prašomą grąžinti turtą sudaro ne tik paveikslai, bet ir kitas turtas, kurio jie negali nurodyti, todėl nėra pagrindo tenkinti neaiškų ir neapibrėžtą antrąjį ieškinio reikalavimą. Ieškovai, prašydami įpareigoti atsakovę grąžinti jiems turtą, nenurodo turto rūšies, požymių, buvimo vietos, todėl ir ši aplinkybė akivaizdžiai įrodo tokio reikalavimo nepagrįstumą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 31 d. sprendimu panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu ieškovų tėvo B. U. testamento 2-ąjį punktą, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento B. U. 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudaryto ir Palangos miesto 1-ojo notaro biuro notarės A. Bluškienės patvirtinto (notarinio registro Nr. 2-3602) testamento 2-ąjį punktą – „Visus savo ir savo tėvų paveikslus aš palieku S. K., a. k. (duomenys neskelbtini) Įpareigoju įpėdinę, priėmusią palikimą, padalinti paveikslus savo nuožiūra mano vaikams.“ Teisėjų kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių – perskirstė bylinėjimosi išlaidas ir Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovei S. K. disponuoti B. U., jo tėvų B. U. ir B. M. U. turtu, paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Kitą Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį teisėjų kolegija paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija nurodė, kad notarė, tvirtindama tokio turinio testamento 2-ąjį punktą, pažeidė Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 40 straipsnio 1 dalį, nesivadovavo CK 5.19 straipsniu, kurio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu testatorius nenurodė, kokią turto dalį palieka kiekvienam iš įpėdinių pagal testamentą, turtas tarp jų dalijamas lygiomis dalimis. Įstatymo leidėjas CK 5.19 straipsnyje reglamentavo palikėjo teisės palikti testamentu turtą savo nuožiūra turinį. Notarė, įrašydama ir tvirtindama testatoriaus norimą sąlygą „savo nuožiūra“, paliko galimybę kilti ginčui ateityje (po testatoriaus mirties) dėl dalytino turto (jo kiekio, dalių ir pan.), nors privalėjo suprasti, kad tokia sąlyga prieštarauja CK 5.19 straipsnio 4 daliai, nes neužtikrina, jog bus aiški ir suprantama testatoriui nuosavybės teise priklausančio turto (paveikslų) padalijimo įpėdiniams pagal įstatymą bei testamentą – testatoriaus vaikams – (ieškovams) tvarka. Notarės paaiškinimas, kad ji įspėjo testatorių dėl galimo konflikto dalijant paveikslus, jeigu bus įrašyta testatoriaus norima sąlyga „savo nuožiūra“, patvirtina, kad notarė numatė galimus neapibrėžtos testamento sąlygos įvykdymo trūkumus ateityje, todėl vien tai, jog testatorius norėjo tokios sąlygos, atsižvelgiant tiek į testamento 2-ojo punkto, tiek į viso testamento turinį, negalėjo būti pagrindas notarei tvirtinti tokio turinio testamento punktą ir (ar) tikėti testatoriumi, jog jis taip pasitiki S. K., kad neabejoja, jog ji padalys paveikslus vaikams teisingai. Testamentas negali turėti pavedimo sutarties požymių, testatorius negali savo valios palikti turtą perkelti vykdyti kitam asmeniui šio nuožiūra, testatoriaus valia negali būti pakeista kito asmens nuomone, net jeigu to pageidautų pats testatorius.

Kilęs ginčas, šalių skirtingas testamento 2-ojo punkto sąlygų aiškinimas ir supratimas taip pat patvirtina, kad šį testamento punktą vertinti kaip aiškų, suprantamą nėra pagrindo. Abi testamento punkto dalys negali būti atskirtos, nes tai iš esmės iškreiptų testatoriaus valią – padalyti paveikslus vaikams. Byloje įrodžius, kad testatoriaus valia dėl paveikslų padalijimo notarės įtvirtinta pažeidžiant įstatymą, nėra pagrindo kaip pagrįstus vertinti atsakovės argumentus, jog ji yra teisėta įpėdinė ir tai patvirtina pažodinis testamento 2-ojo punkto aiškinimas. Kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, jis turi būti nustatomas remiantis ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu.

2014 m. gruodžio 1 d. Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto humanitarinių mokslų daktaro P. K. išvada patvirtina, kad žodžio „paveikslus“ galininkas rodo paveikslų visumą (padalyti visus), nes dalį ar neapibrėžtą kiekį rodytų šio žodžio dalies kilmininkas – „paveikslų“. Įvertinus tai, kad testamento 2-ojo punkto antrajame sakinyje įrašyta „padalinti paveikslus savo nuožiūra mano vaikams“, nepaneigia testatoriaus valios pavesti atsakovei, priėmusiai palikimą, padalyti visus jo ir jo tėvų paveikslus testatoriaus vaikams; atsakovės įvardijimas testamente įpėdine yra nelogiškas. Teismo teigimu, jeigu testatorius norėjo palikti dalį paveikslų atsakovei ir kartu paskyrė ją testamento vykdytoja, notarė privalėjo šią valią tinkamai įforminti, pvz., nurodyti, kiek konkrečiai ir kokių paveikslų (skaičiais) ir (ar) po kiek (bent) procentine išraiška testatorius nori, kad atsakovė padalytų jo vaikams ar pan., arba atsisakyti tvirtinti testamentą (Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Bylos nagrinėjimo metu notarė neginčijo, kad ji su atsakove yra geros pažįstamos, baigusios tą pačią mokyklą, notarė yra atsakovės medicinos klinikos klientė, jos gyvena viename name, byloje ji aktyviai palaiko atsakovės poziciją, todėl notarės paaiškinimai turi subjektyvumo požymių. Notarės, kaip valstybės įgalioto asmens, atliekančio Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, paaiškinimai apie testatoriaus valią ir testamento turinio traktavimas yra nepatikimi įrodymai (CPK 185 straipsnis).

Atsakovė pripažino, kad su B. U. pradėjo bendrauti 2009 m., su juo gyveno apie 4,5 m., buvo dailininko B. U. globėja, organizuodavo jo darbų parodas, vykdavo kartu į šias parodas, taip pat kad jai B. U. yra padovanojęs apie 10–20 paveikslų, kad ji rūpinosi B. U. sveikata ir pan. Šios aplinkybės leidžia labiau tikėti, kad B. U. (testatorius) atsakovei atsidėkodavo dovanodamas jai paveikslus. Atsižvelgiant į testatoriaus, jo tėvų ir visos jo šeimos profesijos pobūdį (dailininkai), aplinkybę, kad ieškovas G. U. taip pat baigė Dailės akademiją, testatoriaus gyvenimo iki sutinkant atsakovę ir su ja aplinkybes, jo santykius su savo vaikais (ieškovais), draugais, pažįstamais, jo visuomeninę veiklą, žiniasklaidos publikacijas apie testatoriaus parodą, labiau tikėtina, jog B. U. siekė išsaugoti ne tik savo, bet visos U. šeimos palikimą – įvairiais laikotarpiais tapytus visus savo ir savo tėvų paveikslus palikti šeimoje, norėjo, jog visi šie paveikslai būtų eksponuojami galerijoje.

Atsakovės ir notarės argumentai, kad testatorius nebūtų sudaręs testamento dėl paveikslų palikimo vaikams, nes jie ir taip būtų paveldėję visą jo turtą pagal įstatymą lygiomis dalimis, yra nepagrįsti. Byloje įrodyta, kad labiau tikėtina, jog testatorius siekė (jo valia buvo) įpareigoti atsakovę visus paveikslus padalyti vaikams, tačiau ši jo valia dėl notarės veiksmų liko neatskleista ir būtent tai sudarė pagrindą kilti ginčui.

Testamento 2-ajame punkte yra testamentinės išskirtinės požymių, nes nurodytas pavedimas (įpareigojimas) padalyti paveikslus, tačiau jame nėra nustatyta prievolės apimtis: nėra nurodyta nei vienetinė išraiška, nei procentinė apimtis, nei kitokiu būdu aprašyta ir nurodyta prievolės dalis. Toks neapibrėžtumas („savo nuožiūra“) ir teisinis reglamentavimas (CK 5.23 straipsnio 1, 2 dalys) neleidžia vertinti testamento 2-ojo punkto kaip testamentinės išskirtinės ir taikyti CK 5.25 straipsnio 3 dalies.

Ieškinio reikalavimas – įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovams turtą yra nepagrįstas, nes jie nenurodė konkrečių faktinių ir teisinių tokio reikalavimo pagrindų (CPK 185 straipsnis). Duomenų, kad atsakovei yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, byloje nėra, todėl šioje proceso stadijoje ieškovai neturi reikalavimo teisės (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčijamo testamento 2-asis punktas yra nesuprantamas dėl to, kad nėra identifikuota prievolės apimtis, todėl nepagrįstai nenustatė, kad testamento 2-asis punktas nėra testamentinė išskirtinė, ir nevertino testamento 2-ojo punkto CK 5.25 straipsnio 3 dalies normos kontekste. Pagal CK 5.23 straipsnio 1 dalį testamentinė išskirtinė – tai testatoriaus testamente nustatyta prievolė įpėdiniui, kurią jis privalo įvykdyti vieno arba kelių asmenų (išskirtinės gavėjų) naudai. CK 5.25 straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklė, kurios išimtis, nurodyta tame pačiame straipsnyje, paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog negalimumas identifikuoti prievolės apimties yra pagrindas konstatuoti, kad testamentinės išskirtinės nėra. Pasirinkimo teisė reikalauti įvykdyti testamentinę išskirtinę (reikalavimo teisė pagal prievolę) priklauso testamentinės išskirtinės gavėjui tik tuo atveju, jeigu kitaip nenustato testamentas. Nagrinėjamu atveju testamente būtent ši nurodytos teisės normos išimtis ir nustatyta – pasirinkimo teisė priklauso ne testamentinės išskirtinės gavėjams, o įpėdiniui, įpareigotam įvykdyti prievolę. Taigi testamento 2-ajame punkte nustatyta prievolės įvykdymo apimtis, apibūdinta žodžiais „savo nuožiūra“, negali būti laikoma pagrindu konstatuoti, jog nėra testamentinės išskirtinės.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad testatorius siekė įpareigoti atsakovę visus paveikslus padalyti vaikams. Pirma, tai prieštarauja pažodiniam testamento aiškinimui, nes testamento 2-ojo punkto antrame sakinyje taip nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi išvada lietuvių kalbos specialisto, kuris kompleksiškai neanalizavo ir nevertino abiejų ginčijamo punkto sakinių. Kitas lietuvių kalbos specialistas padarė priešingą išvadą, t. y. kad 2-ojo punkto antrasis sakinys nurodo, kad įpėdinė privalo atlikti dalijimo veiksmus, bet pati sprendžia, kiek ir po kiek paveikslų dalyti testatoriaus vaikams. Antra, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į notarės ir atsakovės argumentą, kad jeigu tikroji testatoriaus valia būtų padalyti paveikslus vaikams, jam apskritai nebūtų reikėję sudaryti testamento, nes vaikai yra pirmosios eilės įpėdiniai, jie būtų paveldėję paveikslus pagal įstatymą. Trečia, apeliacinės instancijos teismas testatoriaus ir atsakovės santykių nevertino kaip galėjusių nulemti jo apsisprendimą palikti jai paveikslus. Kaip vertino pats testatorius santykius su atsakove ir sūnumis, patvirtina jo 2011 m. balandžio 7 d. dienraščiui duotas interviu. B. U. ir atsakovės santykiai buvo artimi, paremti abipuse pagarba ir meile, jis pasitikėjo atsakove, šie santykiai padarė lemiamą įtaką jo valiai ir testamento turiniui – palikti visus paveikslus atsakovei. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad G. U. baigė Dailės akademiją, neatitinka tikrovės.

Pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad testatorius galėjo nesuprasti savo veiksmų reikšmės ir negalėjo pats sąmoningai suformuoti savo valios, jos išreikšti. Iš notarės parodymų, kurių apeliacinės instancijos teismas nevertino, matyti, kad testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, paaiškino, dėl kokių priežasčių prašė patvirtinti būtent tokio turinio testamentinę išskirtinę, ir jo paaiškinimas yra logiškas. Testatorius notarei paaiškino, kad visą paveikslų kolekciją nori palikti atsakovei, taip pat nori, kad ji padalytų paveikslus savo nuožiūra jo vaikams. Žodžių „savo nuožiūra“ reikšmę paaiškino tuo, kad pragyvenimui pinigų gauna parduodamas paveikslus, taip pat juos dovanoja, maino su kitais autoriais, todėl nežino, kiek ir kokių paveikslų turės mirties dieną, o atsakovę įpareigojo padalyti paveikslus dėl to, kad ja pasitiki. Testatorius nurodė, kad „savo nuožiūra“ reiškia, jog įpėdinė turi teisę pati spręsti, kiek ir kokius paveikslus ji turi palikti vaikams.

Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

B. U. palikimo dalį sudaro paveikslų kolekcija. Tarp šalių nėra ginčo dėl visos paveikslų kolekcijos apimties, kurią sudaro: l) B. U. tapyti paveikslai; 2) B. U. tėvų – dailininko B. U. ir B. M. U. tapyti paveikslai; 3) kitų dailininkų tapyti paveikslai. Testamento 2-ajame punkte paliekamo turto apimtis nurodoma – „visus savo ir savo tėvų paveikslus“. Kasatorės nuomone, tai reiškia visą paveikslų kolekciją. Tokiu atveju neaišku, kodėl testatorius pasirinko būtent tokią formuluotę, o ne paprastesnę – „visus paveikslus“. Ieškovų nuomone, testamente nurodyti tik tie paveikslai, kurių autoriai buvo pats B. U. ir jo tėvai. Taigi neįmanoma nustatyti testamentu paliekamo turto apimties. Vien dėl to testamento 2-ąjį punktą galima vertinti kaip nesuprantamą pagal CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Byloje tiek ieškovų paaiškinimai, tiek liudytojų E. D., R. B. parodymai patvirtina, kad testatorius atsakovę pasirinko tik kaip testamento vykdytoją tam, kad tarp įpėdinių nekiltų tarpusavio nesantaikos dėl paveikslų pasidalijimo būdo ir tvarkos.

CK 5.23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijus, pagal kurį nustatoma testatoriaus įpareigoto įpėdinio vykdytinos prievolės riba – „neviršydamas savo paveldimo turto vertės“. Šiuo atveju S. K. testamentu paliekamo turto konkreti vertė ar apimtis nenustatyta. Kasatorės nuomone, veikimo „savo nuožiūra“ laisvė suteikia jai kaip įpėdinei teisę ieškovams visiškai neduoti paveikslų. Tokiu atveju testamentinė išskirtinė netektų nei loginės, nei teisinės prasmės, nes reikėtų pripažinti, kad testamentine išskirtine testatorius ne tik gali duoti įpareigojimus įpėdiniui, bet kartu suteikti jam teisę šių įpareigojimų nevykdyti. CK 5.23 straipsnio 2 dalies nuostata dėl testamentine išskirtine susaistyto įpėdinio paveldimo turto dalies laikytina imperatyviąja, t. y. esant testamentinei išskirtinei konkreti (minimali) testamentinės išskirtinės vykdytojo paveldimo turto apimtis (vertė) turi būti nurodyta pačiame testamente.

Notarė nurodė, kad suprato testamento 2-ojo punkto ydingumą. Liudytoja E. D. patvirtino, kad testatorius atsakovę pasirinko tik kaip testamento vykdytoją, privalėsiančią visus paveikslus padalyti testatoriaus sūnums, kad ji suprato testamentu jai skirtą įpareigojimą vykdyti testamentą, todėl testatoriui pareiškė, jog testamento nevykdys. Atsakovė liudytojos E. D. parodymų neneigė.

Grįsdami savo reikalavimus ieškovai pirmosios instancijos teismui pateikė lietuvių kalbos specialisto Lietuvių kalbos instituto humanitarinių mokslų daktaro P. K. specialisto išvadą. Atsakovė su specialisto išvada nesutiko, tačiau jos neginčijo. Kartu su kasaciniu skundu atsakovė pateikė Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto profesoriaus dr. A. D. ir profesoriaus dr. R. B. 2015 m. rugsėjo 30 d. išvadą, kurioje nurodyta, kad tyrimas pradėtas 2015 m. rugsėjo 21 d., t. y. vėliau nei apeliacinės instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą. Dėl to kasaciniam teismui pateiktas naujas įrodymas neturėtų būti priimtas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl testamentinės išskirtinės dalyko ir jam keliamo apibrėžtumo reikalavimo

Testamentas yra vienašalis sandoris, kuriame išreiškiamas jį sudariusio asmens (testatoriaus) patvarkymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo, t. y. įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji – sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis,,Sandoriai“), ir specialieji – paveldėjimui (CK 5.15–5.18 straipsniai, 5.28, 5.30, 5.35 straipsniai, kt.) – teisės normose nustatyti reikalavimai.

Testamentinė išskirtinė (legatas) (CK 5.23 straipsnis) – tai įpėdinio pagal testamentą įpareigojimas atlikti kokią nors prievolę vienam ar keliems asmenims (testamentinės išskirtinės gavėjams), kai šie įgyja teisę reikalauti, kad toks įpareigojimas būtų įvykdytas. Testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė. Tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą, ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Kitaip tariant, įpėdinis, priimdamas palikimą, prisiima ir testatoriaus įpareigojimą įvykdyti išskirtinę. Šio įpareigojimo nepageidaujantis vykdyti įpėdinis gali atsisakyti priimti palikimą. Tokiu atveju prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems atsisakiusio palikimo įpėdinio dalį. Jeigu palikimą priėmęs įpėdinis nevykdo testamente nustatyto įpareigojimo, išskirtinės gavėjas savo teisę į ją gali įgyvendinti priverstinai, nes įpėdinis, priėmęs palikimą, tampa išskirtinės gavėjo skolininku, o testamentinės išskirtinės gavėjas – kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. J. skundą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-653/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-653/2013">3K-3-653/2013</a>).

Tam, kad testamentinės išskirtinės atveju tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą, ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsirastų prievoliniai teisiniai santykiai, testamentinė išskirtinė turi atitikti CK 6 knygoje nustatytus bendruosius reikalavimus prievolėms.

Remiantis CK 6.1 straipsniu, prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. CK 6.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Prievolės dalykui keliami apibrėžtumo, teisėtumo, kreditoriaus intereso ir įmanomumo reikalavimai (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01NDAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-540/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-540/2009">3K-7-540/2009</a>). Teisės doktrinoje aiškinant prievolės dalyko apibrėžtumą nurodoma, kad prievolė galioja tik jeigu įmanoma nustatyti, ką skolininkas privalo duoti, padaryti ar nedaryti. Jeigu nėra galimybės nustatyti prievolės dalyko, nėra ir pačios prievolės. Apibrėžti prievolės dalyką galima vadovaujantis įvairiais kriterijais, pavyzdžiui, daiktų, kuriuos skolininkas privalo perduoti kreditoriui, rūšimi, kiekiu, kokybe, kaina, kitu individualizuojančiu požymiu. Be to, prievolės dalykas pripažintinas apibrėžtu, net jeigu jo požymiai sutartyje nėra pakankamai tiksliai išdėstyti, tačiau iš sutarties esmės, tikslo, jos sudarymo aplinkybių, šalių ketinimų galima nustatyti kriterijus, pagal kuriuos ateityje prievolės dalyką bus galima tiksliai apibrėžti (žr. Mikelėnas V. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, p. 49).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: testamentinės išskirtinės pagrindu atsirandanti prievolė tarp įpėdinio ir išskirtinės gavėjo (-ų) turi būti apibrėžta. Tai, be kita ko, reiškia, kad tais atvejais, kai testamentine išskirtine įpėdinis yra įpareigojamas perduoti išskirtinės gavėjui (-ams) rūšiniais požymiais apibūdintus daiktus, testamente turi būti nustatyta ir perduotinų daiktų kiekis, o jei testamentinės išskirtinės gavėjų yra daugiau negu vienas – ir konkretus kiekis daiktų (ar konkreti procentinė dalis visų perduotinų daiktų), tenkantis kiekvienam testamentinės išskirtinės gavėjui atskirai, arba objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos perduotinų daiktų kiekis ar jų procentinė dalis galėtų būti tiksliai nustatyta. Testamentinės išskirtinės sąlyga, pagal kurią teisė nuspręsti dėl testamentinės išskirtinės pagrindu atsirandančios prievolės dalyko priklauso įpėdiniui, negalioja. Šios taisyklės išimtis yra nustatyta CK 5.25 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai testamentinės išskirtinės gavėjams perduotinų rūšies požymiais apibūdintų daiktų palikime yra keletas, pasirinkimo teisė priklauso testamentinės išskirtinės gavėjui, jeigu kitaip nenustato testamentas, t. y. testamente gali būti nustatyta įpėdinio teisė nuspręsti, kurį konkrečiai daiktą iš keleto palikimą sudarančių daiktų perduoti testamentinės išskirtinės gavėjui. Tačiau ši norma reglamentuoja tik tuos santykius, kai, testamente esant aiškiai apibrėžtam testamentinės išskirtinės gavėjams perduotinų daiktų kiekiui ar procentinei daliai (jei išskirtinės gavėjų daugiau negu vienas – ir kiekvienam iš jų tenkančiam daiktų kiekiui ar procentinei daliai), sprendžiamas klausimas dėl to, kuris (-ie) konkrečiai iš keleto į palikimo sudėtį įeinančių daiktų privalo būti perduotas (-i) testamentinės išskirtinės gavėjui (-ams). Ši norma nesuteikia teisės įpėdiniui savo nuožiūra nuspręsti dėl to, kokį skaičių palikimą sudarančių daiktų ar kokią procentinę šių daiktų dalį jis turi perduoti konkrečiam testamentinės išskirtinės gavėjui (-ams), arba vienašališkai nustatyti kriterijus, kurie nulemtų šį skaičių ar procentinę dalį. Tokia teisė disponuoti nuosavybe priklauso išimtinai testatoriui. Pastarajam nenustačius minėtų sąlygų testamente, neatsiranda pakankamai apibrėžtos prievolės, galinčios būti testamentinės išskirtinės dalyku.

Pavyzdžiui, jei testamentu įpėdiniui paliekami visi testatoriaus paveikslai (neapibrėžiant jų pagal individualius požymius), nustatant, kokį konkretų skaičių paveikslų ar konkrečią dalį paveikslų įpėdinis privalo perduoti testamentinės išskirtinės gavėjui (jei testamentinės išskirtinės gavėjų daugiau negu vienas – į kokį skaičių paveikslų ar į kokią jų dalį įgyja teisę kiekvienas iš išskirtinės gavėjų), ir palikimą sudaro daugiau negu vienas paveikslas, išskirtinės gavėjas (-ai) gali pasirinkti, koks (-ie) konkretus (-ūs) paveikslas (-ai) jam turi būti perduotas, jei testamente nenustatyta kitaip. Testamente nustačius, kad konkretų (-čius) perduotiną (-us) paveikslą (-us) parenka įpėdinis, pasirinkimo teisė pereina įpėdiniui. Tačiau ši norma nesuteikia įpėdiniui teisės savo nuožiūra nuspręsti ir dėl to, kokį skaičių paveikslų ar kokią procentinę dalį palikimą sudarančių paveikslų jis turi perduoti testamentinės išskirtinės gavėjui (-ams), arba vienašališkai nustatyti kriterijus, kurie nulemtų šį skaičių ar procentinę dalį.

CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad negalioja testamentas, kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar B. U. 2010 m. rugpjūčio 20 d. sudaryto testamento 2-ojo punkto turinys yra suprantamas ir ar jame nustatytas patvarkymas gali būti laikomas testamentine išskirtine. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami ginčijamame testamento 2-ajame punkte nurodytą testatoriaus patvarkymą, padarė skirtingas išvadas dėl jo suprantamumo ir kvalifikavimo kaip testamentinės išskirtinės.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ši testamento dalis aiški ir suprantama, pagal ją atsakovė, priėmusi palikimą, tampa šio turto savininke ir savo nuožiūra turi teisę pasirinkti paveldėto turto (paveikslų) padalijimo kiekį ir rūšį. Teismas laikė, kad ginčijamas testamento punktas atitinka testamentinės išskirtinės esmę ir turinį, net ir nesant objektyvių testamentinės išskirtinės objekto (turto) požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, sprendė, kad ginčijamą testamento punktą vertinti kaip aiškų, suprantamą nėra pagrindo. Tokia sąlyga neužtikrina, kad bus aiški ir suprantama testatoriui nuosavybės teise priklausančio turto (paveikslų) padalijimo įpėdiniams pagal įstatymą ir testamentą – testatoriaus vaikams (ieškovams) tvarka. Teismas, aiškindamas ginčijamą testamento sąlygą, konstatavo, kad labiau tikėtina, jog testatorius siekė (jo valia buvo) įpareigoti atsakovę visus paveikslus padalyti vaikams, tačiau ši jo valia dėl notarės veiksmų liko neatskleista. Testamento 2-ajame punkte yra testamentinės išskirtinės požymių, nes nurodytas pavedimas (įpareigojimas) padalyti paveikslus, tačiau jame nėra apibrėžta prievolės apimtis: nėra nurodyta nei vienetinė išraiška, nei procentinė apimtis, nei kitokiu būdu aprašyta ir nurodyta prievolės dalis. Toks neapibrėžtumas („savo nuožiūra“) neleidžia vertinti testamento 2-ojo punkto kaip testamentinės išskirtinės.

Nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kasatorė nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė testamento 2-ajame punkte esantį patvarkymą kvalifikuoti kaip testamentinę išskirtinę, nes, jos manymu, ši sąlyga yra pakankamai aiški ir apibrėžta. Kasatorės nuomone, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, ši sąlyga nereiškia įpareigojimo kasatorei visus paveikslus padalyti testatoriaus vaikams. Atvirkščiai, testamento žodžiai „savo nuožiūra“ reiškia išimtį iš CK 5.25 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės, pagal kurią teisė pasirinkti testamentinės išskirtinės dalyku esančius daiktus priklauso jos gavėjams. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, atsiradus poreikiui aiškinti testamento turinį ir sąlygas, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. M. B. v. J. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-473/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-473/2007">3K-3-473/2007</a>).

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad labiau tikėtina, jog testatorius siekė (jo valia buvo) įpareigoti atsakovę visus paveikslus padalyti vaikams, rėmėsi lingvistiniu (Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto humanitarinių mokslų daktaro P. K. išvada) ir loginiu (tai, kad testamento 2-ojo punkto antrajame sakinyje ir yra įrašyta „padalinti paveikslus savo nuožiūra mano vaikams“, per se nepaneigia testatoriaus valios – pavesti atsakovei, priėmusiai palikimą, padalyti visus jo ir jo tėvų paveikslus testatoriaus vaikams, ir leidžia daryti išvadą, jog atsakovės įvardijimas testamente įpėdine yra nelogiškas) testamento turinio aiškinimo metodais.

Teisėjų kolegija nevertina kasatorės kartu su kasaciniu skundu pateiktos neva priešingos P. K. išvadai profesoriaus dr. A. D. ir profesoriaus dr. R. B. išvados dėl testamento turinio lingvistinės prasmės, nes kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Vertindama kasatorės loginį argumentą, kad jeigu tikroji testatoriaus valia būtų padalyti paveikslus vaikams, jam apskritai nebūtų reikėję sudaryti testamento, teisėjų kolegija sprendžia, kad jis savaime nepaneigia apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl testatoriaus valios. Testatoriaus valios, kad po jo mirties visi paveikslai atitektų jo vaikų nuosavybėn, neeliminuoja jo noras, kad dėl to, kuriam iš vaikų atiteks konkretus paveikslas, spręstų būtent kasatorė (ypač byloje nustačius, kad testamento sudarymo dieną testatorius nežinojo ir negalėjo žinoti, kiek ir kokių paveikslų jam priklausys jo mirties dieną). Tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 30 punkte, CK 5.25 straipsnio 3 dalis, pagal kurią testamentu įpėdiniui gali būti numatyta teisė parinkti, kurį konkrečiai iš palikimą sudarančių keleto daiktų perduoti testamentinės išskirtinės gavėjui (-ams), nesuteikia įpėdiniui teisės nuspręsti, kokį konkretų skaičių ar kokią procentinę dalį šių daiktų jis turi perduoti testamentinės išskirtinės gavėjui (-ams). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad testamentas negali turėti pavedimo sutarties požymių, testatorius negali savo valios palikti turtą perkelti vykdyti kitam asmeniui šio nuožiūra, testatoriaus valia negali būti pakeista kito asmens nuomone, net jeigu to pageidautų pats testatorius. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad testatorius, norėdamas, kad dėl to, kuriam iš jo vaikų atiteks konkretus paveikslas, spręstų būtent kasatorė, privalėjo testamente taip pat nurodyti, koks skaičius ar kokia dalis paveikslų turi būti perduota kiekvienam iš vaikų, arba apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima objektyviai nustatyti kiekvienam iš vaikų perduotinų paveikslų skaičių ar dalį. Testatoriui nenustačius šių sąlygų testamente, neatsiranda pakankamai apibrėžta įpėdinio prievolė, galinti būti testamentinės išskirtinės dalyku. Todėl toks testamento patvarkymas, kuriuo kasatorė įpareigojama padalyti palikimą sudarančius paveikslus testamentinės išskirtinės gavėjams, nenustatant konkretaus skaičiaus perduotinų paveikslų ar konkrečios procentinės dalies paveikslų ar objektyvių šių sąlygų nustatymo kriterijų, laikytinas nepakankamai apibrėžtu, todėl negaliojančiu CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Vertindama kasatorės argumentą, kad testatoriaus apsisprendimą palikti jai paveikslus nulėmė artimi jų tarpusavio santykiai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, taikant sutarčių aiškinimo taisyklę, pagal kurią reikalaujama nustatyti, kaip konkrečioje situacijoje elgtųsi protingi asmenys, būtina atsižvelgti į tai, kad testatoriaus valia ir jos išraiška ne visada atitinka protingo asmens elgesio standartą. Tokio pobūdžio sandoriams kaip testamentas reikšmingesni subjektyvūs, o ne bendri objektyviai egzistuojantys elgesio kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. J. skundą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-653/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-653/2013">3K-3-653/2013</a>). Todėl kasatorės ir testatoriaus santykių artimumas savaime nesudaro pagrindo vertinti jo valią kitaip, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai). Nors ginčijama testamento 2-ojo punkto sąlyga suformuluota vartojant testamentinei išskirtinei būdingą konstrukciją, tačiau įpėdinės pareiga, suformuluota kaip testamentinės išskirtinės dalykas, neatitinka prievolės apibrėžtumui keliamų reikalavimų, todėl nurodyta sąlyga yra nesuprantama. Dėl šios nutarties 30 punkte nurodytų argumentų CK 5.25 straipsnio 3 dalies norma, pagal kurią tais atvejais, kai testamentinės išskirtinės dalyką sudarančių rūšies požymiais apibūdintų daiktų palikime yra keletas, pasirinkimo teisė priklauso testamentinės išskirtinės gavėjui, jeigu kitaip nenustato testamentas, nedaro ginčijamos testamento sąlygos suprantamos. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino ją negaliojančia CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 8,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. pažyma). Netenkinant kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,29 Eur (aštuonis Eur 29 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Nutarties kopiją išsiųsti Nekilnojamojo turto registrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gintaras Kryževičius

Gediminas Sagatys