Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-173-421/2016

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00376-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.6.1; 2.1.3.4; 2.5.1.1; 2.5.16.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės sodininkų bendrijos „Dovana“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 29 d. nutartį peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei sodininkų bendrijai,,Dovana“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiami valstybinės žemės sklypo sodininkų bendrijai suteikimo, žemės sklypo kaip nuomos teisinių santykių objekto ir nuomos mokesčio už naudojimąsi suteikta žeme klausimai.

Ieškovė prašė teismo priteisti 30 038,08 Eur (103 715,50 Lt) nesumokėto už 2009–2012 metus valstybinės žemės nuomos mokesčio ir 1622,07 Eur (5600,69 Lt) delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka privalo mokėti nuomos mokestį už jos teritorijoje esančios bendrojo naudojimo valstybinės žemės naudojimą. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkiu Nr. 422p buvo perregistruoti atsakovės nuostatai ir išskirtas valstybinės žemės plotas. Šio potvarkio pagrindu susiklostė atsakovės ir valstybinės žemės savininkės valstybinės žemės nuomos santykiai. Generaliniame plane buvo įrašyta, kad atsakovei perduotame žemės sklype sodai sudaro 22,33 ha, keliai ir aikštelės – 2,98 ha, žalieji plotai – 15,06 ha, iš viso – 40,37 ha. Taigi apmokestinamas atsakovės bendrojo naudojimo žemės plotas yra 18,04 ha. Nors nėra parengti detalieji planai, neatlikti bendrijai suteikto žemės sklypo kadastriniai matavimai, tačiau tai nelaikytina kliūtimi nemokėti nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 17 d. nutartimi ieškinį patenkino.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkio Nr. 422p,,Dėl Vilniaus rajono sodininkų bendrijų registravimo“ pagrindu buvo perregistruota SB,,Dovana“ 43,8 ha plote ir patvirtinti jos įstatai. Potvarkis buvo priimtas Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimo Nr. 205,,Dėl sodininkų bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo“ pagrindu. Teismas sprendė, kad tarp atsakovės ir valstybinės žemės savininkės atsirado žemės nuomos santykiai, nes atsakovei teisėtai buvo suteikta naudotis atitinkamo ploto valstybinė žemė.

Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies bei Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto bei Biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu atsakovė, kaip valstybinės žemės sklypo naudotoja, turi pareigą mokėti žemės nuomos mokestį į savivaldybės biudžetą net ir nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties.

Valstybinės žemės nuomos mokesčio objektas gali būti ne tik suformuoti ir viešame registre įregistruoti žemės sklypai, suteikti naudotis pagal nuomos sutartį, bet ir neįregistruoti ar kita teisės aktų nustatyta tvarka nesuformuoti valstybinės žemės sklypai. Kadangi atsakovei buvo suteiktas žemės sklypas, ji sklypu naudojosi, tai atsakovė privalo mokėti žemės nuomos mokestį.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovei tuo metu administravusių institucijų priimtais sprendimais buvo suteiktas konkrečios dislokacijos, dydžio ir ribų žemės sklypas neterminuotam naudojimui. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkyje nurodyta, kad bendras atsakovės teritorijos plotas yra 43,8 ha, tačiau 1992–1995 m. patikslinta „prieš tai pamatavus“, kad atsakovės naudojamas plotas – 40,37 ha. Iš jo eliminavus atskirų sodininkų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomus žemės sklypus, lieka 18,04 ha sklypas, už kurį mokėtinas nuomos mokestis.

Nors atsakovė nesutiko su tokiu apmokestinamu valstybinės žemės plotu ir ginčijo jo dydį, tačiau neįrodė, kad jis kitoks. Į bylą nepateikta kito įrodymo ar teritorijų planavimo dokumento, kuris galėtų paneigti 1992–1995 m. koreguoto SB „Dovana“ generalinio plano duomenis apie bendrojo naudojimo valstybinės žemės plotą. Tokių dokumentų neturi nė viena šalis; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius nebuvo rengęs ir teikęs savivaldybei atsakovei suteikto naudotis valstybinės žemės ploto duomenų. Dėl to teismas vadovavosi generalinio plano duomenimis.

Išanalizavęs generalinį planą teismas darė prielaidą, kad du žemės sklypai, įvardyti kaip V. L. ir S. V. sodybiniai sklypai, galbūt įeina į 22,33 ha plotą, naudojamą sodininkų sklypams, bet neįeina į bendrojo naudojimo žemės bendrą plotą, už kurį skaičiuojamas nuomos mokestis.

Teismas pažymėjo, kad nors generaliniame plane kaip gretimybė išskirtas „geležinkelio ruožas“, tačiau byloje nėra duomenų ir įrodymų, patvirtinančių tokių linijų ir galimų jų sanitarinės apsaugos zonų plotą, ilgį, tikslią lokaciją, konfigūraciją, leidžiančių nustatyti jų užimtą plotą ir teigti, kad SB „Dovana“ bendrojo naudojimo žemė patenka į jų apsaugos zoną. Be to, neatlikti SB „Dovana“ naudojamo valstybinės žemės sklypo kadastriniai matavimai, sklypas nėra suformuotas ir įregistruotas viešame registre, jokiu teisės aktu nenustatytos specialiosios naudojimo sąlygos (šiuo atveju geležinkelių linijų sanitarinė apsaugos zonos). Dėl šių aplinkybių teismas nesivadovavo faktu, kad į bendrą plotą įeina geležinkelio apsaugos zona.

Atsakovo argumentas, kad bendrija faktiškai nesinaudoja ir negali naudotis žeme, nes ji nesutvarkyta, pelkėta, teismo vertinimu, negali paneigti pareigos mokėti nuomos mokestį, nes įstatyme nėra išimčių dėl pelkių, medžiais apaugusios žemės, gatvių ploto ir pan. Nuo 2012 m. liepos 13 d. įsigaliojusioje Sodininkų bendrijos įstatymo redakcijoje nurodoma, kad neapmokestinama sodininkų bendrojo naudojimo, kelių žemė, tačiau nenustatyta galimybės atleisti nuo nesumokėtų mokesčių. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2012 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. T3-399 sodininkų bendrijoms 2009–2011 metais apskaičiuoto valstybinės žemės nuomos mokesčio nesumažino ir nuo šio mokesčio už jų teritorijose esančius kelius neatleido.

Teismas nenustatė pagrindo abejoti ieškovės atlikto pagal teisės aktus nuomos mokesčio apskaičiavimo teisingumu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės SB,,Dovana“ apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 29 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad atsakovei Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkiu Nr. 422p buvo suteikta teisė naudotis valstybine žeme, taigi tarp atsakovės ir valstybinės žemės savininko atsirado valstybinės žemės nuomos santykiai ir atsakovė privalo mokėti žemės nuomos mokestį.

Atsakovės argumentus, kad savivaldybės valdyba nebuvo priėmusi sprendimų dėl valstybinės žemės perdavimo ir kad generalinis planas nebuvo su ja suderintas, jame nepažymėta žemė, už kurią reikia mokėti žemės nuomos mokestį, kolegija atmetė. Nustačiusi, kad generaliniame plane yra bendras įrašas, jog „suderintas sklypų ribų pakeitimas“, kolegija padarė išvadą, kad atsakovė žinojo apie šiame plane padarytus sklypų pakeitimus ir planas su ja buvo suderintas. Dėl to kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šio plano duomenimis.

Kolegija padarė išvadą, kad iki ginčo nagrinėjimo teisme pradžios atsakovė nekvestionavo generalinio plano ir jame nurodyto suteikto žemės sklypo dislokacijos bei ribos.

Kolegija nesutiko su atsakovės teiginiu, kad žemės vertė nuomos mokesčiui apskaičiuoti negalėjo būti nustatyta masinio vertinimo metu. Pažymėjo, kad bendrojo naudojimo teritorija negali dalyvauti žemės rinkoje, būti sandorio objektas; tokia gali būti apskaičiuota tik individualaus vertinimo metu. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad nėra pagrindo abejoti valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo informacine sistema. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus įsakymais patvirtintus žemės verčių žemėlapius, parengtą VĮ Registrų centro masinį žemės vertinimą nuomos mokestis apskaičiuotas tinkamai.

Kolegija pažymėjo, kad atsakovė neprašė jos atleisti nuo mokesčių mokėjimo, remdamasi tuo, kad į jos teritoriją patenka geležinkelių linija; toks klausimas gali būti sprendžiamas individualiai. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. L. ir S. V. sklypai neįeina į bendrojo naudojimo žemės plotą, už kurį skaičiuojamas nuomos mokestis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė sodininkų bendrija „Dovana“ prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 29 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai priteisė žemės nuomos mokestį už žemės plotą, kuris nėra civilinių teisių objektas. Pagal Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 1, 2 punkto nuostatas nuomos objektas yra žemės sklypas (pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas) ir jis turi būti suteiktas teisės aktų nustatyta tvarka.

Ieškovė nurodė, kad kasatorei žemės sklypas suteiktas 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkiu Nr. 422p, tačiau šios aplinkybės neįrodė – nepateikė žemės sklypo perdavimo akto, valstybinės žemės naudojimo akto. Kasatorė pažymi, kad minėtu potvarkiu žemės sklypas nesuteiktas, jame tik nurodyta, kad SB „Dovana“ įregistruota Bezdonių apylinkėje, Ąžuolinės kaime, 43,8 ha plote. Nėra jokio pagrindo teigti, kad šiuo dokumentu atsakovei buvo suteiktas sklypas.

Nagrinėjamu atveju pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas principas. Bendrijos teritorija yra Ąžuolinės kaimo teritorijos dalis. Ąžuolinės kaimo gyventojai savo kaimo teritorija, kuri yra valstybinė žemė, naudojasi nemokamai, o kasatorės bendrijos nariai už šią žemę turi mokėti nuomos mokestį.

Teismai netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip valstybinės žemės nuomos. Teismai neanalizavo įstatymo reikalavimų, keliamų valstybinės žemės nuomos objektui, ir taikė Vyriausybės nutarimą tiems atvejams, kai jame nenustatyta pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už kadastre neregistruotas žemės naudmenas. Ieškovė su kasatore teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip civilinių teisių subjektas – žemės nuomotoja, todėl turi visas nuomotojo pareigas, tarp jų pareigą perduoti atsakovei tinkamai identifikuotą ir viešame registre įregistruotą žemės sklypą. Pagal CK 6.546 straipsnio nuostatą žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. Ši norma sistemiškai ir logiškai susijusi su CK 6.547 straipsnio 3 dalies norma, pagal kurią prie žemės nuomos sutarties turi būti pridėtas žemės sklypo planas, šie dokumentai yra neatskiriama žemės nuomos sutarties dalis.

Žemės plotai, už kuriuos teismai nustatė mokėti nuomos mokestį, nėra suformuoti ar pažymėti kaip atskiras žemės sklypas. Be to, dalimi teritorijos apskritai negalima naudotis, nes ją sudaro tvenkiniai, pievos pelkės, keliai ir pan. Taigi Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 negali būti taikomas nagrinėjamu atveju, nes mokestis apskaičiuotas už bendrijos teritorijoje esančius kelius, aikšteles, žaliuosius plotus. Sodininkų bendrija yra specifinis civilinių teisių subjektas. Būdama administracinio vieneto bendruomenės dalis (Sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnis) ji negali būti verčiama mokėti už kelius, aikšteles, žaliuosius plotus, kuriais kita bendruomenės dalis (kaimo gyventojai) naudojasi nemokamai.

Iš byloje pateikto generalinio plano aišku, kad į bendrojo naudojimo teritoriją patenka dvi namų valdos. Teismai šių aplinkybių tinkamai nevertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl bendrojo naudojimo teritorijos dydžio.

Teismų išvados prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią CK 6.546 straipsnio norma yra imperatyvi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-496/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-496/2006">3K-3-496/2006</a>); valstybinė žemė gali būti išnuomota tik griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-231/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-231/2009">3K-3-231/2009</a>).

Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-103/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-103/2010">3K-3-103/2010</a>, nes šios ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi (minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas kelių žemės sklypų sodininkų ginčas dėl žemės sklypo ribų).

Masinis žemės vertinimas atliekamas analizuojant žemės rinkos duomenis. Sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemė negali dalyvauti rinkoje, nes ji negali būti sandorio objektas. Taigi tokia žemė negali būti įvertinta masinio vertinimo metu. Tokia vertė galėtų būti nustatyta tik atlikus individualų vertinimą. Tačiau atlikti individualų vertinimą nėra pagrindo, nes žemės sklypas nesuformuotas įstatymo nustatyta tvarka, nenustatyti sklypo kadastriniai duomenys, o ieškovė sąmoningai jo neatlieka, toks vertinimas būtų jai nenaudingas. Kasatorės nuomone, šiuo atveju savanaudiškai naudojamasi valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo informacine sistema. Šis vertinimo modelis naudojamas tik žemės sklypų, įrašytų į nekilnojamojo turto kadastro ar įtrauktų į valstybinės žemės apskaitą, vertei apskaičiuoti. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas nesuformuotas, todėl žemės nuomos mokesčio apskaičiavimas pagal tokį modelį neteisingas.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pagal CK 6.552 straipsnį, Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį valstybinės žemės naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems leista žeme naudotis žemės reformos metu, iki nuomos sutarties sudarymo moka nuomos mokestį. Kasatorė yra valstybinės žemės naudotoja, jai žemės sklypas suteiktas teisės aktų nustatyta tvarka.

Kasatorė nepagrįstai teigia, kad generalinis planas nebuvo su ja derintas. Kasatorei žemės sklypas suteiktas galiojant Žemės kodeksui, tuo metu negaliojo nei CK normos, nei minėtas Vyriausybės nutarimas. Nepagrįstai teigiama, kad nuomos mokestis priteistas už nenaudojamą žemę (kelius, tvenkinius, miškus, pievas pelkes). Kasatorė neginčijo jai suteikto žemės sklypo, nesiėmė kokių nors veiksmų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui, kuris leistų pakeisti ar nustatyti kitokias sklypo ribas, parengti.

Apskaičiuodami nuomos mokesčio dydį, teismai pagrįstai vadovavosi patvirtintais žemės verčių žemėlapiais, parengtais pagal masinį vertinimą. Nepagrįstas kasatorės argumentas, kad bendrojo naudojimo žemės negali būti sandorio objektas.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkio Nr. 422p 92 punktu sodininkų bendrija „Dovana“ įregistruota Bezdonių apylinkėje, Ąžuolinės kaime, 43,8 ha plote, ją sudaro 311 sklypai. 2009 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus rajono savivaldybės taryba patvirtino bendrąjį savivaldybės teritorijos planą, jame nurodytas sodininkų bendrijai priklausantis sklypas. Su kasatore nesudaryta rašytinė valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, tačiau pripažintina, kad yra susiklostę valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai.

Sodininkų bendrijos keliai neįtraukti į Vilniaus rajono savivaldybės viešųjų kelių sąrašą, taigi visi keliai jai priklauso ir ji turi pareigą už juos mokėti nuomos mokestį. Pagal dabar galiojančią Sodininkų bendrijos įstatymo redakciją tiek bendrojo naudojimo teritorija, tiek keliai, esantys sodininkų bendrijos teritorijoje, neapmokestinami, tačiau šiuo įstatymu nesuteikta galimybės atleisti nuo mokesčių, nesumokėtų iki įstatymo priėmimo.

Teismai tinkamai apskaičiavo nuomos mokestį už naudojamą sklypą, t. y. nėra pagrindo abejoti ieškovės naudojamais metodais ir šaltiniais, apskaičiuojant nuomos mokestį. Kasatorei suteiktas sklypas yra suformuotas, patvirtintas generaliniame plane.

Į sodininkų bendrijos teritoriją patenka dvi žemės namų valdos, tačiau jos neįeina į bendrojo naudojimo plotą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybinės žemės sklypo suteikimo atsakovei

Išvadą, kad atsakovei teisėtai buvo suteikta naudotis atitinkamo ploto valstybinė žemė, bylą nagrinėję teismai padarė, vadovaudamiesi byloje pateiktu Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkiu Nr. 422p,,Dėl Vilniaus rajono sodininkų bendrijų registravimo“ ir ta aplinkybe, kad šis potvarkis buvo priimtas Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimo Nr. 205,,Dėl sodininkų bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo“ pagrindu.

Minėto potvarkio priėmimo metu žemės sklypų suteikimo tvarką reglamentavo galiojusio Žemės kodekso normos, pagal kurio 13 straipsnį žemės sklypai suteikiami naudotis skyrimo tvarka Vyriausybės nutarimu arba rajono, miesto, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, Žemės kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Žemės kodekso 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad nutarimuose ir sprendimuose suteikti žemės sklypus nurodoma: tikslas, kuriam jie skiriami, pagrindinės naudojimosi žeme sąlygos, taip pat žemės sklypų dydis, dislokacija ir ribos. Žemės naudotojų teisę naudotis žeme patvirtina valstybiniai aktai, suteikiantys teisę naudotis žeme; juos išduoda rajonų, miestų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai (Žemės kodekso 21 straipsnis).

Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimo Nr. 205,,Dėl sodininkų bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo“ pagrindu buvo priimtas aptariamas Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkis Nr. 422p, patvirtinti Sodininkų bendrijos laikinieji pavyzdiniai nuostatai. Šio nutarimo 2.6 punktu nustatyta, kad žemės sklypai suteikiami sodininkų bendrijoms neterminuotam naudojimui, laikantis žemės paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams tvarkos; bendrijos sodo teritorija pradedama naudoti po to, kai žemėtvarkos tarnyba vietoje pažymi bendrijos sodo ribas, kai įvykdomos miesto (rajono) valdybos sprendime nurodytos žemės perdavimo sąlygos ir, dalyvaujant suinteresuotoms šalims, surašomas žemės perdavimo aktas bei išduodamas valstybinės žemės naudojimo aktas.

Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkiu Nr. 422p,,Dėl Vilniaus rajono sodininkų bendrijų registravimo“ buvo perregistruotos sodininkų bendrijos ir jų įstatai, tarp jų ir atsakovė sodininkų bendrija,,Dovana“ bei jos įstatai, nurodant šios bendrijos adresą:,,Bezdonių ap., Ąžuolinės km., 311 sklypelis, 43,8 ha plote.“ Potvarkyje nenurodyta, kad bendrijai skiriamas valstybinės žemės sklypas, taigi nenurodytas ir tikslas, kuriam sklypas būtų skiriamas; potvarkyje taip pat nenurodytos nei pagrindinės naudojimosi žeme sąlygos, nei sklypo ribos. Teismai nesvarstė aplinkybės, ar buvo surašytas žemės perdavimo atsakovei aktas ir (ar) išduotas valstybinės žemės naudojimo aktas, ir jos nenustatė. Šios, kaip ir kitų su valstybinės žemės sklypo suteikimu susijusių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, teismų išvada, kad Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkiu Nr. 422p atsakovei buvo suteikta naudotis atitinkamo ploto valstybinė žemė, padaryta nenustačius, ar valstybinės žemės suteikimas atitinka šio potvarkio priėmimo metu galiojusias valstybinės žemės suteikimą reglamentavusias teisės normas, todėl negali būti pripažįstama pagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas spendime nurodė, kad byloje esančių rašytinių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog atsakovei buvo suteiktas konkrečios dislokacijos, dydžio ir ribų žemės sklypas ne nuomos ar panaudos pagrindais, o neterminuotam naudojimui tuo metu žemę administruojančių institucijų sprendimais. Su šia išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Tačiau teismai nenustatė, kokia institucija ir kokiu sprendimu suteikė žemės sklypą. Šios nutarties 26 punkte minėta, kad 1991 m. gruodžio 9 d. potvarkiu Nr. 422p buvo perregistruota atsakovė bei jos įstatai, ir nenurodyta, kad bendrijai skiriamas valstybinės žemės sklypas.

Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus žemę, perduotą naudotis panaudai. Taigi, siekiant nustatyti atsakovės pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, kai nėra sudaryta nuomos sutartis, svarbu nustatyti aplinkybes, ar žemė, už kurią ieškovė prašo priteisti žemės nuomos mokestį, atsakovei suteikta teisės aktų nustatyta tvarka arba ją administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu. Šių aplinkybių nustatymo klausimas taip pat yra fakto klausimas ir jis nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl žemės kaip civilinių teisių objekto

Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad tarp atsakovės ir valstybinės žemės savininko atsirado valstybinės žemės nuomos santykiai.

Civilinės teisės požiūriu žemė yra nekilnojamasis daiktas (CK 1.98 straipsnio 2 dalis). Kad žemė kaip turtas dalyvautų civilinėje apyvartoje, ji turi atitikti civilinių teisių objektui keliamus reikalavimus, įtvirtintus CK 1.109 straipsnyje: civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. Taigi tokie reikalavimai keliami ir iš žemės nuomos teisinių santykių kylančių teisių objektui. CK 6.546 straipsnyje nustatyta, kad žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. CK 6.547 straipsnyje nustatyta, kad prie žemės nuomos sutarties turi būti pridėtas nuomojamo žemės sklypo planas, kuris yra neatskiriama žemės sklypo nuomos sutarties dalis. Kasacinio teismo praktikoje aptariamos įstatymų nuostatos aiškinamos kaip nustatančios, kad sudarant visus žemės sandorius būtinas žemės sklypo planas, identifikuojantis sandorio objektą ir leidžiantis tiksliai nustatyti žemės sklypo ribas. Tai yra imperatyvios įstatymo normos; nuomos sutarties sudarymas be nustatyta tvarka parengto žemės sklypo plano prieštarautų imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Alsa“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-284/2011; 2010 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. G. ir kt. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05My8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-93/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-93/2010">3K-3-93/2010</a>; 2006 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-496/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-496/2006">3K-3-496/2006</a>; ir kt.).

Šios nutarties 28 punkte minėtoje Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio dalies normoje įtvirtinta nuostata, kad pareiga mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme atsiranda ir nesudarius žemės nuomos sutarties (iki jos sudarymo). Tačiau šiai pareigai atsirasti yra nustatytos dvi būtinosios sąlygos: pirma, valstybinės žemės sklypai turi būti suteikti teisės aktų nustatyta tvarka ar žeme ją administruojančių institucijų sprendimais turi būti leista naudotis žemės reformos metu; antra, mokestis mokamas būtent už žemės sklypus, kas reiškia, jog sklypai turi būti suformuoti pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti viešame registre. Taigi ši Žemės reformos įstatymo nuostata nepaneigia CK 1.109 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios reikalavimus žemės sklypui, kaip civilinių teisių objektui, taigi ir žemės nuomos mokesčiu apmokestinamam objektui.

Kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog valstybinės žemės nuomos mokesčio objektas gali būti ne tik suformuoti ir viešame registre įregistruoti žemės sklypai, suteikti naudotis pagal nuomos sutartį ir pan., bet ir neregistruoti, tačiau suteikti naudotis žemės reformos metu ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka, padaryta netinkamai aiškinant žemę kaip nekilnojamąjį daiktą bei civilinių teisių objektą ir žemės nuomos sutarties dalyką apibrėžiančias materialiosios teisės normas. Kasacinis teismas pagrįstu pripažįsta kasatorės teiginį, kad ieškovė su kasatore teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip civilinių teisių subjektas – žemės nuomotoja, todėl turi visas nuomotojo pareigas, tarp jų pareigą perduoti atsakovei tinkamai identifikuotą ir viešame registre įregistruotą žemės sklypą.

Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje mėgėjiško sodo teritorija apibrėžiama kaip teisės aktu mėgėjiškai sodininkystei skirta, pagal žemėtvarkos projektą arba kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuota teritorija, suskirstyta į individualius sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms). To paties įstatymo 6 straipsnyje, taip pat apibrėžiančiame mėgėjiško sodo teritoriją ir nustatančiame jos tvarkymo bendruosius reikalavimus, nustatyta, kad mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą; bendrojo naudojimo žemę bendrijos gali nuomoti ar išsipirkti iš valstybės. Taigi įstatyme žemė, esanti pagal žemėtvarkos projektą arba kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuotoje mėgėjiško sodo teritorijoje, skirstoma į individualiais sodo sklypais užimtą žemę ir bendrojo naudojimo žemę, kurią bendrijos taip pat gali nuomoti ar pirkti iš valstybės. Šios įstatymo nuostatos patvirtina, kad mėgėjiško sodo teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė gali būti tiek nuomos, tiek pirkimo–pardavimo objektas, tačiau niekaip nepaneigia CK 1.109 straipsnyje nustatyto reikalavimo dėl žemės sklypo, kaip civilinių teisių, taigi ir žemės nuomos mokesčio objekto, pagal kurį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atsakovės, kaip sodininkų bendrijos, teritorijoje esančios bendrojo naudojimo žemės plotą nustatė pagal pateiktus atsakovės 1988 m. generalinio plano duomenis (koreguotus 1992–1995 m.) ir jame esančias technoekonominių rodiklių suvestinės lenteles, jį apskaičiuodamas pagal minėtame plane nurodytą bendrą atsakovės teritorijos plotą, jame esančių individualių sodo sklypų bendrą plotą, bendrą kelių ir aikštelių plotą ir bendrą pievų, miškų, pelkių tvenkinių plotą. Akivaizdu, kad žemės, už kurį priteistas nuomos mokestis, plotas nustatytas ne pagal įstatymo nustatyta tvarka suformuoto ir suteikto bei viešame registre įregistruoto (ar įregistruotų) sklypo (ar sklypų) duomenis. Teismas taip pat nustatė, kad naudojamo valstybinės žemės sklypo kadastriniai matavimai nėra atlikti, sklypas nėra suformuotas ir įregistruotas viešame registre. Žemė, kuri nesuformuota ir neidentifikuota įstatymo nustatyta tvarka kaip atskiras žemės sklypas (sklypai) bei neįregistruota viešame registre, negali būti civilinių teisių objektas. Žemė, kuri nėra civilinių teisių objektas, negali būti ir nuomos teisinių santykių objektas bei negali būti apmokestinama žemės nuomos mokesčiu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad kaip atsakovės naudojamos teritorijos gretimybė yra išskirtas geležinkelio ruožas, o savivaldybės tarybos sprendimuose nustatyta, kad nuo valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimo atleidžiama už valstybinio geležinkelio linijų, jų statinių, specialios paskirties įrenginių ir jų sanitarinės apsaugos zonų užimtą žemę. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas valstybinės žemės nuomos mokestį, neatsižvelgė į tai, kad nenustatyta geležinkelio linijos, jos statinių ir įrenginių bei jų sanitarinės apsaugos zonos užimamo žemės ploto dislokacija, jos plotas ir ribos. Šios aplinkybės nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, apsiribojęs argumentu, kad atsakovė nepateikė prašymo atleisti nuo mokesčių. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje yra svarbi nuomos mokesčio dydžiui tuo atveju, jei pagal bylos aplinkybes būtų nustatytos dvi nutarties 31 punkte nurodytos sąlygos pareigai mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme konstatuoti, taip pat jos nustatymas gali turėti esminę reikšmę pagrindui priteisti nuomos mokestį apskritai, nes sklypo (sklypų), už kurį (kuriuos) priteistas nuomos mokestis, ribos ir dislokacija taip pat liko nenustatytos. Taigi byloje nenustatyta aplinkybė, kokią dalį atsakovės bendrojo naudojimo žemės užima geležinkelio linija ir jos statiniai, ir (ar) jų sanitarinės apsaugos zona, už kuriuos, kaip nustatė teismas, savivaldybės tarybos sprendimais nuo valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimo yra atleidžiama. Šios aplinkybės nustatymas taip pat yra fakto klausimas.

Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami atsakovės pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už jos teritorijoje esančią bendrojo naudojimo žemę, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žemės, kaip nekilnojamojo daikto ir civilinių teisių objekto, sąvoką, bei žemės suteikimo naudotis tvarką ir pagrindus reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir padarė bylos duomenimis nepagrįstas išvadas, taip pažeisdami proceso teisės normas, ir šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtų sprendimų priėmimui. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla apeliacinės instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 3,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 29 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė