Dėl atsakovės kaltės, skolos ir netesybų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-261-421/2015

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00456-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija: 42.11.1.; 52.3.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vėtrūna“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. dalinio sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės,,Vėtrūna“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl statybos rangos sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu, statybos rangos sutarties pripažinimo pasibaigusia dėl atsakovės kaltės, skolos ir netesybų priteisimo; trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais – uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos monolitas“; trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų – SIA „BGS“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Šioje byloje nagrinėjamas tarp šalių kilęs ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolių vykdymą, rangos sutarties nutraukimo pagrindus ir padarinius, bei proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė RUAB „Vėtrūna“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovei VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, kuriuo prašė: statybos rangos sutarties (toliau – rangos sutartis) vienašalį nutraukimą pripažinti neteisėtu, rangos sutartį pripažinti pasibaigusia dėl atsakovės kaltės, priteisti 1 482 920,87 Lt (429 483,57 Eur) dydžio skolą už 2013 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais atliktus statybos rangos darbus pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, priteisti 444 633,41 Lt (128 774,74 Eur) už įsigytas ir statybos objektui skirtas statybines medžiagas, taip pat priteisti 1 160 189,80 Lt (336 013,32 Eur) netesybų ir 31 361,75 Lt (9082,99 Eur) delspinigių, 9 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. ieškovė UAB „Vėtrūna“, veikdama jungtinės veiklos pagrindu su SIA „BGS“ ir laimėjusi viešą konkursą, su atsakove VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija sudarė rangos sutartį (atlikti krantinių statybos darbus). Statybos darbams atlikti buvo nustatytas 6 mėnesių terminas, susitarta, kad atsiskaitant pinigai bus mokami pagrindinei jungtinės veiklos partnerei – UAB „Vėtrūna“, o sutarčiai nutrūkus, kaltoji šalis sumoka kitai šaliai 10 proc. sutarties kainos dydžio netesybas.

Ieškovė teigė, kad atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai 2013 m. gegužės 9 d. nutraukė rangos sutartį, nurodydama, jog ieškovė laiku nepradėjo vykdyti statybos darbų, dirbo per lėtai, todėl nesugebėjo laiku sutartų darbų atlikti, be to, nepateikė sutarties įvykdymo užtikrinimo ir jo galiojimo nepratęsė, taip pat paaiškėjo aplinkybė, kad ieškovei iškelta restruktūrizavimo byla.

Ieškovės teigimu, atsakovė sutartį nutraukė formaliais pagrindais, darbų atlikimas vėlavo dėl pačios atsakovės kaltės, darbus ieškovei leista pradėti vykdyti tik po penkių mėnesių nuo sutarties pasirašymo, nes atsakovė atliko gelžbetoninių polių stiprumo patikrą, dėl to atsirado papildomų darbų būtinybė. Teigė, kad sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės gauti negalėjo, nes atsakovė nepratęsė darbų įvykdymo termino, o restruktūrizavimo bylos iškėlimas nekliudo ieškovei toliau vykdyti veiklos. Statybos rangos darbai užtruko dėl atsakovės nebendradarbiavimo, papildomų darbų atsiradimo, todėl sutartis pripažintina pasibaigusia dėl atsakovės kaltės. Be to, nurodė, kad atsakovė neatsiskaitė pagal jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras už 2013 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais atliktus darbus. 2013 m. sausio ir vasario mėnesiais atlikti darbai yra atsakovės priimti, todėl nepagrįstai už juos neatsiskaitoma. Rangos sutarčiai vykdyti ieškovė pasitelkė subrangovą UAB „Klaipėdos monolitas“, atsakovė tam neprieštaravo, o pinigus už 2013 m. sausio ir vasario mėnesiais atliktus darbus deponavo, manydama, kad jie turėtų būti sumokėti tiesiai UAB „Klaipėdos monolitas“. Ieškovės nuomone, tokia pozicija nepagrįsta, nes 2013 m. vasario 15 d. ieškovei iškelta restruktūrizavimo byla ir pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymą (toliau – ir ĮRĮ) draudžiama vykdyti iki tol neįvykdytas jos pareigas kreditoriui. Ieškovė trečiajam asmeniui UAB „Klaipėdos monolitas“ perleido tik būsimo reikalavimo teisę VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, todėl, atsiskaičius pagal rangos sutartį tiesiogiai su UAB „Klaipėdos monolitas“, būtų pažeistos imperatyviosios įstatymo nuostatos. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovė neatsiskaitė ir už 2013 m. kovo mėnesį atliktus darbus, nepagrįstai nepriimdama darbų užbaigimo akto, todėl ieškovė jį vienašališkai perdavė atsakovei.

Trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos monolitas“ pareiškė savarankišką reikalavimą atsakovei, prašydamas priteisti 745 933,27 Lt (216 037,20 Eur) už 2013 m. sausio mėn. atliktus darbus ir procesines palūkanas. Nurodė, kad 2012 m. spalio 24 d. tarp trečiojo asmens UAB „Klaipėdos monolitas“ ir ieškovės UAB,,Vėtrūna“ buvo sudaryta būsimo reikalavimo perleidimo sutartis, kurioje nustatyta, kad trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos monolitas“ (subrangovas) vykdys statybos darbus pagal šalių sudarytą rangos sutartį. Šios sutarties šalys susitarė, kad atliktų ir priimtų darbų pagrindu atsakovė (užsakovė) atsiskaitys su trečiuoju asmeniu UAB „Klaipėdos monolitas“, tačiau pagal pateiktą 2013 m. sausio mėn. sąskaitą neatsiskaitė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. daliniu sprendimu civilinės bylos nagrinėjimą (dėl ieškovės reikalavimo priteisti skolą už 2013 m. kovo mėn. atliktus darbus) atnaujino, o kitą ieškinio dalį atmetė; trečiojo asmens UAB „Klaipėdos monolitas“ reikalavimą tenkino iš dalies – nusprendė priteisti 745 933,27 Lt (216 037,20 Eur) už 2013 m. sausio mėn. atliktus darbus, šią sumą išieškant iš VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos deponuotų lėšų.

Ieškovės reikalavimą pripažinti rangos sutarties nutraukimą neteisėtu teismas atmetė, nurodydamas, kad pagal rangos sutartį statomas strateginę reikšmę turintis įrenginys – krantinė, todėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymas gali daryti didelę žalą visuomenės interesui. Ieškovė, būdama statybų rinkos dalyvė ir dalyvaudama atsakovės skelbtame viešame krantinės statybos darbų konkurse, iš pradžių turėjo tinkamai ir atsakingai įvertinti savo galimybes atlikti statybos darbus, pateikti visus jai kylančius klausimus, abejones dėl statomo objekto, jį apžiūrėti ir įvertinti, tačiau kilusius neaiškumus dėl objekto statybos, darbų, būtinų dokumentų aiškinosi jau po rangos sutarties pasirašymo. Teismas nurodė, kad rangos sutartyje nurodyta, jog dėl nepalankių meteorologinių oro sąlygų žiemą ir pavasarį darbai nebus nukeliami, todėl ieškovė turėjo įvertinti, kad darbų atlikimo terminas dėl to nebus pratęsiamas.

Atsakovė neginčija, kad reikėjo atlikti papildomus, nenustatytus darbus, tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ji nutraukė rangos sutartį. Teismas nurodė, kad nors rangos sutartis buvo pasirašyta 2012 m. rugpjūčio 21 d., tačiau statybos darbus ieškovė pradėjo tik 2012 m. spalio 8 d. – atsakovės rengiamuose nuolatiniuose susitikimuose ieškovė buvo nuolat raginama pradėti darbus, pateikti suderintus jų atlikimo grafikus, tačiau ieškovė to nepadarė. Dėl nurodytų aplinkybių teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė nebendradarbiavo. Teismo vertinimu, papildomų darbų atsiradimą ieškovė turėjo ir galėjo numatyti iki rangos sutarties sudarymo. Teismas iš liudytojų paaiškinimų nustatė, kad net ir atsiradus papildomiems darbams bei juos atliekant kiti darbai galėjo būti vykdomi. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės teiginį, kad ji negalėjo pateikti rangos sutarties užtikrinimo pratęsimo dėl atsakovės kaltės, nes pastaroji nepratęsė rangos sutarties įvykdymo termino. Teismo vertinimu, ieškovė, matydama, kad dėl papildomų darbų atlikimo ar kitokių priežasčių nesugebės laiku atlikti statybos darbų, turėjo iš karto apie tai informuoti atsakovę ir dar nesibaigus terminui inicijuoti rangos sutarties termino pratęsimą, tačiau to nedarė – dėl tokių savo veiksmų ieškovė nebegalėjo gauti banko garantijos.

Teismas nustatė, kad viena iš priežasčių, dėl ko buvo nutraukta rangos sutartis, – restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimas; šis nutraukimo pagrindas įtvirtintas šalių pasirašytoje rangos sutartyje, su kurios sąlygomis ieškovė sutiko, pasirašydama sutartį. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei UAB „Vėtrūna“ Vilniaus apygardos teismui pateiktas 2013 m. sausio 16 d.; restruktūrizavimo byla iškelta 2013 m. vasario 15 d. nutartimi. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovė galėjo pagrįstai manyti, jog ieškovė susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl to negalėjo atsiskaityti su tiekėjais – tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovė reikalavo, jog atsakovė atliktų avansinius mokėjimus (1 500 000 Lt (434 430,02 Eur), nors žinojo, kad tokie mokėjimai sutartyje nenustatyti, be to, jie negalimi pagal Viešųjų pirkimų įstatymą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo pat statybos darbų pradžios atsakovė lanksčiai reagavo į ieškovės keliamus reikalavimus, neprieštaravo subrangovo pasitelkimui kai kuriems darbams atlikti. Teismas nurodė, kad pagal rangos sutartį darbai turėjo būti baigti 2013 m. vasario 21 d., atsakovė sutartį nutraukė tik 2013 m. balandžio 24 d. raštu; visą šį laikotarpį atsakovė su ieškove vykdė derybas, siūlė teikti duomenis, kaip darbai bus vykdomi toliau po restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nesutiko, jog atsakovė atsiskaitytų tiesiogiai už darbus su subrangovu pagal reikalavimo perleidimo sutartį, todėl trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos monolitas“ nutraukė statybos darbus. Teismas nurodė, kad ieškovei buvo siūloma pakeisti atsakingą partnerį pagal rangos sutartį iš RUAB „Vėtrūna“ į SIA „BGS“, tokiu būdu būtų užtikrintas tinkamas atsiskaitymas su subrangovais, statybos procesas nesustotų ir projektas galėtų būti vykdomas toliau, tačiau ieškovė su pateiktomis sąlygomis nesutiko, atsisakė pakeisti atsakingą partnerį, taip nepašalindama kliūčių sėkmingai užbaigti objekto statybą. Įvertindamas pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad statybos rangos sutartis buvo sudaryta dėl visuomenės ir viešąjį interesą turinčio objekto statybos, teismas sprendė, kad atsakovė tinkamai ir pagrįstai reagavo į stringantį statybos procesą ir, siekdama išvengti dar didesnių nuostolių dėl laiku neįvykdyto strateginio projekto, pagrįstai nutraukė rangos sutartį su ieškove. Teismas nurodė, kad, atmetus pagrindinį reikalavimą, atmestinas ir ieškovės reikalavimas dėl netesybų priteisimo.

Ieškovės reikalavimą dėl atsiskaitymo už 2013 m. sausio ir vasario mėnesius teismas atmetė, o trečiojo asmens UAB,,Klaipėdos monolitas“ reikalavimą dėl 745 933,27 Lt (216 037,20 Eur) priteisimo už 2013 m. sausio mėnesį atliktus darbus tenkino. Teismas nurodė, kad subrangos sutartyje nustatyta, jog mokėjimus pagal šią sutartį subrangovui tiesiogiai atlieka užsakovė. Be to, šalys papildomai pasirašė būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią susitarė, kad mokėjimai trečiajam asmeniui pagal subrangos sutartį bus mokami ne ieškovės (generalinės rangovės), o atsakovės (užsakovės). Teismas sprendė, kad nuo 2012 m. spalio 24 d. būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutarties pasirašymo ieškovė neteko teisės į atsiskaitymą už subrangovo atliktus ir tinkamai priimtus darbus pagal subrangos sutartį. Todėl, 2013 m. vasario 15 d. iškėlus restruktūrizavimo bylą, ieškovė nebeturėjo reikalavimo teisės atsakovei už UAB „Klaipėdos monolitas“ statybos objekte atliktų darbų dalį.

Atsižvelgęs į tai, kad, 2012 m. spalio 24 d. sutartimi perleidus būsimo reikalavimo teisę, ieškovė tuo metu šio reikalavimo neteko, teismas ieškovės reikalavimą priteisti jai už 2013 m. sausio bei vasario mėnesiais atliktus darbus ir atitinkamai išvestinį reikalavimą dėl netesybų priteisimo atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovė, sumokėdama pinigus už atliktus darbus į depozitinę sąskaitą, tinkamai įvykdė prievolę, todėl trečiojo asmens UAB,,Klaipėdos monolitas“ prašymą dėl palūkanų priteisimo atmetė.

Teismas ieškovės reikalavimą dėl 444 633,41 Lt (128 774,74 Eur) už statybines medžiagas priteisimo atmetė. Nurodė, kad šalys rangos sutartyje susitarė, jog bus atsiskaitoma už faktiškai atliktus darbus pagal darbų perdavimo–priėmimo aktus. Teismas sprendė, kad atliktų darbų sąvoka negali būti aiškinama plečiamai ir apimti statybinių medžiagų, kurias įsigyti ir naudoti statyboms yra ieškovės pareiga. Teismas pažymėjo, kad šalys nesusitarė, jog atsakovė atskirai priims statybines medžiagas, atsakovė įsipareigojo priimti tinkamai atliktus statybos darbus, taigi įsipareigojo sumokėti ieškovei tik už faktiškai ir kokybiškai atliktus darbus, kuriuos ieškovė įsipareigojo atlikti savo rizika, lėšomis ir medžiagomis. Teismas nurodė, kad statybinės medžiagos, kurios statybos metu iki rangos sutarties nutraukimo nebuvo panaudotos darbams atlikti, atsakovei perduotos nebuvo, todėl jos yra ieškovės nuosavybė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės RUAB „Vėtrūna“ ir trečiojo asmens SIA „BGS“ apeliacinius skundus, 2014 m. liepos 4 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. dalinį sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl vienašalio rangos sutarties nutraukimo, nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalys joje nustatė atvejus (sutarties 7.1., 7.2., 7.3., 10.1.1., 10.1.9. punktai), kuriais tiek užsakovė, tiek rangovė turi teisę vienašališkai nutraukti rangos sutartį, bei sutiko su atsakovės teiginiu, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalyje suteikta teisė sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais net kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nurodyti rangos sutarties nutraukimo pagrindai yra savarankiški, todėl egzistuojant bent vienam iš jų atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Byloje nėra ginčo, kad rangos sutarties vykdymo metu ieškovei UAB,,Vėtrūna“ iškelta restruktūrizavimo byla (2013 m. vasario 15 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis). Šis faktas sudaro savarankišką pagrindą atsakovei vienašališkai nutraukti rangos sutartį (sutarties 10.1.9. punktas, CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Aplinkybė, kad, egzistuojant šiai sąlygai, 2013 m. kovo 7 d. pranešimu atsakovė siūlė ieškovei nutraukti rangos sutartį šalių susitarimu, nepanaikina atsakovės teisės, nepasiekus šalių susitarimo dėl sutarties nutraukimo, remiantis šiuo pagrindu, vienašališkai nutraukti rangos sutartį, nes toks nutraukimo pagrindas nustatytas sutartyje.

Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakinguoju partneriu pagal jungtinės veiklos ir rangos sutartis buvo paskirta ieškovė UAB,,Vėtrūna“, veikianti abiejų partnerių vardu. Ieškovei pagal sutartis tenka 80 proc. rangos sutartyje nurodytų darbų, mokėjimai ir visi veiksmai abiejų partnerių vardu atliekami per ieškovę. Iš bylos duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad iškėlus restruktūrizavimo bylą ieškovė, atsiskaitydama su tiekėjais, susidūrė su sunkumais, ji prašė atsakovės atlikti avansinius mokėjimus, kurie nenustatyti rangos sutartyje. Pasiūlymo pakeisti jungtinės veiklos partnerį, kad išvengtų rangos sutarties nutraukimo, ieškovė atsisakė. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad atsakovė neturėjo pagrindo vienašališkai nutraukti rangos sutarties dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad pripažinus, jog egzistuoja vienas iš pagrindų nutraukti rangos sutartį, nėra pagrindo naikinti skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškovės prašymas pripažinti vienašalį rangos sutarties nutraukimą neteisėtu. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju, vertinant rangos sutarties nutraukimo teisėtumą, reikšmingas tas faktas, kad ji buvo sudaryta dėl visuomenės ir viešąjį interesą turinčio objekto statybos.

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl reikalavimo atsiskaityti už 2013 m. sausio ir vasario mėnesiais atliktus darbus, nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog statybos rangos darbus 2013 m. sausio ir vasario mėn., kurie atsakovės yra priimti, atliko subrangovas (trečiasis asmuo UAB,,Klaipėdos monolitas“). Teisėjų kolegija nurodė, kad subrangos sutartyje įtvirtinta (sutarties 11.1.4. punktas), jog mokėjimus pagal šią sutartį subrangovui tiesiogiai atlieka užsakovė (VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija). Todėl nepriklausomai nuo būsimo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, trečiojo asmens teisę reikalauti mokėjimo už atliktus darbus tiesiogiai iš atsakovės nustato subrangos sutartis. Be to, 2012 m. spalio 24 d. būsimo reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta dar iki restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo, todėl ir ši sutartis įpareigoja atsakovę už trečiojo asmens atliktus ir priimtus darbus atsiskaityti tiesiogiai su juo. Teisėjų kolegija sprendė, kad nepagrįstas ieškovės argumentas, jog teismas be pagrindo nepriteisė delspinigių už atsakovės pavėluotai grąžintas sulaikytas sumas, nes sutartyje ieškovės teisė reikalauti delspinigių už sulaikytų sumų grąžinimo terminų praleidimą nenustatyta (sutarties 3.10., 13.10. punktai).

Dėl reikalavimo priteisti 444 633,41 Lt (128 774,74 Eur) teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė pagal sutartį turi atsiskaityti už faktiškai atliktus darbus pagal darbų perdavimo–priėmimo aktus (sutarties 3.9., 3.10. punktai), šalys nesusitarė dėl atskirų medžiagų perdavimo ir priėmimo. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė šių medžiagų, kurių įsigijimo išlaidas prašo atlyginti, statybos darbams nepanaudojo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų įsipareigojusi šias medžiagas priimti ir už jas atsiskaityti. Todėl vien aplinkybė, kad minėtos medžiagos yra statybvietėje, kurią atsakovė perėmė nutraukusi rangos sutartį, neįpareigoja jos apmokėti šių medžiagų įsigijimo išlaidų. Duomenų, kad atsakovė trukdytų ieškovei atsiimti šias medžiagas, pastaroji nepateikė. Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 6.671 straipsnis reglamentuoja šalių atsiskaitymą už rangovo jau atliktus darbus tais atvejais, kai rangos sutartis nutraukiama iki darbų rezultato priėmimo. Nagrinėjamu atveju ieškovės nuoroda į šiame straipsnyje įtvirtintą normą yra nepagrįsta, nes ji prašo sumokėti ne už atliktus darbus, o už medžiagas, kurios statybos darbams panaudotos nebuvo ir kurių pagal rangos sutartį atsakovė priimti neturi.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovė RUAB „Vėtrūna“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies: pripažinti atsakovės VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos 2012 m. rugpjūčio 21 d. rangos sutarties Nr. 34-2012-310 nutraukimą nepagrįstu ir neteisėtu; pripažinti šią rangos sutartį pasibaigusia dėl atsakovės kaltės; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 695 001,41 Lt (201 286,32 Eur) už atliktus darbus; 1 160 189,80 Lt (336 014,19 Eur) netesybų bei 9 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat kasatorė prašo pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Pagal rangos sutarties 10.1.9. punkto nuostatą, užsakovė turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai, pranešdama apie tai rangovei prieš 15 kalendorinių dienų, jeigu iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla ir surinktų duomenų visuma sudaro prielaidą, kad rangovė nebus pajėgi įvykdyti sutarties laiku ar darbai gali būti atlikti nekokybiškai, ar gali būti sunkiau išieškoti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties pažeidimo. Taigi, priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, minėta sutarties nuostata neleidžia užsakovei vienašališkai nutraukti rangos sutarties remiantis vien tik restruktūrizavimo bylos iškėlimo faktu. Teisėtam vienašaliam sutarties nutraukimui būtina juridinių faktų sudėtis: restruktūrizavimo bylos iškėlimas bei surinktų duomenų visumos pagrindu daroma prielaida, kad rangovė nebus pajėgi įvykdyti sutarties laiku ar darbai bus atlikti nekokybiškai. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi restruktūrizavimo bylos iškėlimo faktu ir visiškai netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl antrosios sutarčiai teisėtai nutraukti būtinos sąlygos.

2. Restruktūrizavimo bylos inicijavimo ir iškėlimo metu rangos sutartis buvo vykdoma intensyviausiai ir vien ši aplinkybė paneigia tariamą neigiamą restruktūrizavimo proceso įtaką ieškovės galimybėms. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė susidūrė su nepriklausančiomis nuo jos ir su restruktūrizavimo procesu nesusijusiomis aplinkybėmis. Kad statinys atitiktų statinio saugos ir paskirties reikalavimus, buvo būtina atlikti daugybę papildomų darbų, užsitęsė jų pirkimo procedūra. Atsakovė raštu pasiūlė nutraukti rangos sutartį šalių susitarimu, pagal kurį ji netaikys baudų už sutarties nesilaikymą, o ieškovė nedelsdama perduos dokumentus. Ieškovė pranešė, kad tokiam sutarties nutraukimui neprieštarauja, siūlė priimti sprendimą dėl rangos sutarties nutraukimo (perleidimo) kuo skubiau, t. y. iki 2013 m. kovo 29 d., tačiau atsakovė į tokią ieškovės poziciją nereagavo, vėliau pateikė savo siūlomas atitinkamų susitarimo nuostatų redakcijas, o ieškovei su pasiūlymais nesutikus, tą pačią dieną, t. y. 2013 m. balandžio 24 d., raštu pranešė, kad vienašališkai nutraukia sutartį dėl ieškovės kaltės.

3. Atsakovė niekada ir jokia forma neteigė ir (ar) nekėlė abejonių, kad darbai pagal rangos sutartį yra (ar) gali būti atlikti nekokybiškai, ar gali būti sunkiau išieškoti nuostolius dėl rangos sutarties pažeidimo. Kasatorės teigimu, atsakovė niekada ir jokia forma neužsiminė, kad svarsto galimybę ar ketina vienašališkai nutraukti rangos sutartį – sužinojusi apie RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo procesą, 2013 m. kovo 6 d. vykusio gamybinio pasitarimo metu atsakovė prašė raštu iki 2013 m. kovo 8 d. ją informuoti, ar ieškovė yra pajėgi tinkamai užbaigti vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Net nesulaukusi ieškovės atsakymo, 2013 m. kovo 7 d. atsakovė raštu pasiūlė nutraukti rangos sutartį abipusiu susitarimu ir šio pasiūlymo de jure niekada neatšaukė. Be to, atsakovė nereiškė jokių pastabų ar pretenzijų dėl statybos darbų, nevykdomų nuo 2013 m. kovo 7 d., tačiau netikėtai vienašališkai nutraukė rangos sutartį ir įskaitė 1 160 189,8 Lt (336 014,19 Eur) dydžio baudą iš SIA „BGS“ pagal kitą sutartį mokėtinų sumų. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad atsakovė restruktūrizavimo procesu pasinaudojo kaip formaliu pretekstu nutraukti rangos sutartį, ją vienašališkai nutraukė, nesant tam pakankamo įstatyme ar sutartyje įtvirtinto pagrindo, o jos elgesys turėtų būti vertinamas kaip pažeidžiantis sąžiningumo ir bendradarbiavimo sutartiniuose santykiuose principus.

4. Kasatorės teigimu, net ir laikant, kad RUAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo procesas bei su tuo susiję finansiniai sunkumai galėjo atsakovei sukelti dvejonių dėl ieškovės galimybių tęsti rangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, atsakovė, laikydamasi bendradarbiavimo, kooperacijos bei favor contractus principų, galėjo ir turėjo pareikalauti, kad rangos sutarties vykdymo trūkumus (jei, atsakovės nuomone, tokių buvo) pašalintų kitas partneris – SIA „BGS“. Šiai bendrovei nebuvo taikomas restruktūrizavimo procesas, atsakovė niekuomet neišsakė abejonių dėl šios įmonės finansinių galimybių ar galimybių vykdyti rangos sutartį. Tai, kad UAB „Vėtrūna“ ir SIA „BGS“ buvo pasiskirsčiusios darbų apimtis (atitinkamai 80 procentų ir 20 procentų), aptariamu aspektu teisinės reikšmės neturi. Pačios atsakovės rengta rangos sutartis aiškiai įtvirtina nuostatą, kad nurodytų darbų vertės ir darbų apimties pasidalijimas, nustatytas jungtinės veiklos sutartyje su vėlesniais jos pakeitimais, bus taikomas tik UAB „Vėtrūna“ bei SIA „BGS“ ir niekuo neįpareigos VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos.

5. Kasatorė teigia, kad dėl neteisėto ir nepagrįsto vienašališko rangos sutarties nutraukimo atsakovė vienašališkai atsisakė vykdyti rangos sutartimi prisiimtas prievoles – toks vienašališkas atsakovės atsisakymas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, nes kita sutarties šalis (rangovė) negavo to, ką pagrįstai tikėjosi gauti iš sutarties: rangovė turėjo teisėtus lūkesčius vykdyti 11 601 898 Lt (3 360 141,91 Eur) vertės sutartį ir gauti iš to pajamas. Kasatorės manymu, yra faktinis ir teisinis pagrindas atsakovę pripažinti kalta dėl rangos sutarties nutraukimo ir priteisti ieškovės naudai 1 160 189,80 Lt (3 360 141,91 Eur) baudą (sutarties 13.4. punktas).

6. Kasatorė pažymi, kad 2012 m. spalio 24 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ieškovė perleido UAB,,Klaipėdos monolitas“ 2 365 586 Lt (685 121,06 Eur) apimties pagal rangos sutartį kilsiantį būsimą reikalavimą atsakovei. Būsimą reikalavimą šalys išskaidė į atskiras dalis, ir kiekvienos tokios dalies perleidimą (realizavimą) susiejo su būtinomis sąlygomis: tinkamas darbų pagal subrangos sutartį atlikimas ir jų perdavimas (priėmimas) UAB „Vėtrūna“ subrangos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Šalys nustatė, kad, nesilaikant šių sąlygų, būsimas UAB „Vėtrūna“ reikalavimas atsakovei neatsiras, o UAB „Klaipėdos monolitas“ neturės teisės būsimo reikalavimo teisės atsakovei įgyvendinti nei kokia nors dalimi, nei visa apimtimi. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis, kuria ieškovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, įsiteisėjo 2013 m. vasario 26 d. – atitinkamai nuo šios dienos įsigaliojo ĮRĮ 8, 9 straipsniuose nustatyti disponavimo ieškovės turtu bei turtinėmis teisėmis ribojimai. Kasatorės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad vasario mėnuo dar nebuvo pasibaigęs, UAB „Klaipėdos monolitas“ objektyviai negalėjo perduoti ir neperdavė ieškovei tą patį mėnesį atliktų statybos rangos darbų. Taigi, būsimo reikalavimo teisės atsakovei dalis, susijusi su 2013 m. vasario mėnesį atliktais darbais, iki Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarties įsiteisėjimo trečiajam asmeniui UAB „Klaipėdos monolitas“ neperėjo ir negalėjo pereiti. Po Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarties įsiteisėjimo aptariama būsimo reikalavimo teisės atsakovei dalis UAB „Klaipėdos monolitas“ negalėjo būti perleista, nes ĮRĮ 9 straipsnio 3 dalis imperatyviai draudžia restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu be teismo leidimo parduoti (perduoti) įmonės turtines teises kitų asmenų nuosavybėn. Tokie veiksmai negali būti atliekami nepaisant to, kad dėl jų buvo susitarta iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad subrangos sutarties 11.1.4 punktu šalys susitarė, jog mokėjimus pagal šią sutartį subrangovui tiesiogiai atlieka užsakovė (VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija), neeliminuoja būtinybės taikyti imperatyviąsias ĮRĮ 8 ir 9 straipsnių nuostatas.

7. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, o skundžiamos nutarties išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir prieštarauja įrodymams. Kasatorės teigimu, bylos faktinės aplinkybės įrodo, kad ieškovė nevėlavo ir objektyviai negalėjo vėluoti pradėti statybos darbus, – pati atsakovė delsė perduoti rangovei statybvietę bei rangos sutarčiai vykdyti būtinus dokumentus, o paskui atsakovės pasitelkti projekto vykdymo priežiūros atstovai apskritai sustabdė pagrindinių darbų vykdymą iš esmės dėl to, kad atsakovė nebuvo pasirūpinusi objekto konservavimu.

8. Kasatorė teigia, kad pagal rangos sutarties 16.6. punkto nuostatą, kalendorinis darbų atlikimo grafikas gali būti keičiamas šalių susitarimu. Faktinės bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad ieškovė teikė atsakovei pakoreguotus darbų atlikimo grafikus – atsakovė tokių grafikų netvirtindavo (faktiškai net nesvarstydavo) ir reikalaudavo grafikus suderinti su AB „Klaipėdos smeltė“. Pastaroji bendrovė, su kuria ieškovės nesiejo jokie prievoliniai santykiai, grafikų nederindavo, nes jie nesutapo su AB „Klaipėdos smeltė“ atitinkamais verslo planais bei prisiimtais įsipareigojimais tretiesiems asmenims. Vėliau atsakovė nusprendė nevykdyti papildomų darbų pirkimo procedūrų, dėl ko ieškovė negalėjo įvertinti atliktų darbų apimties ir atitinkamai – jų atlikimo termino. Pagal CK 6.206 straipsnį, viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms, kasatorės manymu, nėra teisinio pagrindo teigti, kad dėl patikslintų darbų grafikų nepatvirtinimo kalta ieškovė.

9. Pagal rangos sutarties 16.4. punkto nuostatą, jei sutarties galiojimo laikotarpiu, vykdant statybos darbus, buvo nuo rangovės nepriklausančios sąlygos, dėl kurių nebuvo galima atlikti sutartyje nustatytų darbų, išskyrus nepalankias meteorologines sąlygas, rangovei pateikus tai patvirtinančius dokumentus ir užsakovei patvirtinus jų pagrįstumą, darbų trukmė pratęsiama tiek, kiek truko tokios sąlygos. Rangos sutartyje nustatytas 6 mėnesių statybos darbų atlikimo terminas pasibaigė 2013 m. vasario 21 d., buvo pasirašytas nenumatytų darbų aktas. 2013 m. kovo 7 d. atsakovė siūlė nutraukti sutartį šalių susitarimu. Taigi, atsakovė nelaikė rangos sutarties pasibaigusia po to, kai suėjo 6 mėnesių statybos darbų atlikimo terminas. Kita vertus, atsakovė netvirtino ieškovės teiktų patikslintų darbų vykdymo grafikų ir nesutiko kitu būdu (forma) de jure įtvirtinti pratęsto rangos sutarties vykdymo termino. Nepaisant to, atsakovė, žinodama, kad rangos sutartis (jos įvykdymo terminas) formaliai pažeista, pareikalavo pateikti jau (nors ir formaliai) pažeistos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę. Pagal CK 6.3 straipsnio 4 dalies nuostatą, prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma. Objektyviai neįmanoma suteikti jau pažeistos (nors ir formaliai pažeistos) prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės. Apeliacinės instancijos teismas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės nepateikimą vertindamas ieškovės nenaudai, pripažino neįvykdomos prievolės privalomumą – kasatorės manymu, tokia pozicija negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Atsakovė pažymi, kad rangos sutartyje buvo įtvirtinta teisė sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra esminis, todėl UAB „Vėtrūna“ skundo argumentai, jog Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CK 6.158 straipsnį, 6.189 straipsnio 1 dalį, 6.200 straipsnį, 6.217 straipsnio 5 dalį, yra nepagrįsti. Vienašališkų sutarties nutraukimo pagrindų buvimo UAB „Vėtrūna“ nepaneigė, rangos sutarties sąlygų teisme neginčijo, todėl taip pat nepagrįsti argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos monolitas“ prašo skundo dalį dėl 695 001,41 Lt (201 286,32 Eur) priteisimo RUAB „Vėtrūna“ už UAB „Klaipėdos monolitas“ atliktus darbus 2012 m. vasario mėnesį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiojo asmens manymu, kai RUAB „Vėtrūna“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla ir pradėjo galioti jos teisių ir pareigų apribojimai, nustatyti ĮRĮ 8 ir 9 straipsniuose, šie apribojimai nebuvo ir negalėjo būti taikomi 2012 m. rugpjūčio 24 d. būsimo reikalavimo perleidimo sutarties atidedamajai sąlygai, t. y. RUAB „Vėtrūna“ pareigai priimti subrangovo tinkamai atliktus statybos rangos darbus, nes ši sutartinė pareiga nelaikytina nei turtu, nei turtine teise, nei pinigine prievole. RUAB „Vėtrūna“ sutartinė prievolė tinkamai, pagal rangos sutartį atlikti darbą, atitinka ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įmonės restruktūrizavimo paskirtį – išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Trečiojo asmens teigimu, kasatorė be pagrindo tapatina būsimo reikalavimo teisės perleidimo momentą su atidedamosios sąlygos įvykimo momentu – sutarčių su atidedamąja sąlyga atveju šie momentai laiko prasme paprastai nesutampa. Šiuo atveju kasatorė savo būsimo reikalavimo teisę perleido 2012 m. rugpjūčio 24 d., kai jai dar nebuvo taikomi ĮRĮ 8, 9 straipsniuose nustatyti teisių apribojimo imperatyvai, o atidedamoji sąlyga įvyko 2013 m. vasario mėnesio pabaigoje, kai jai jau buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Trečiasis asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorė atliko atidedamojoje sąlygoje nurodytus veiksmus – priėmė UAB „Klaipėdos monolitas“ 2012 m. vasario mėnesį atliktus darbus ir perdavė juos užsakovei VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai. Taigi nėra pagrindo teigti, kad UAB „Klaipėdos monolitas“ nebuvo įgijęs, o RUAB „Vėtrūna“ – praradusi kreditoriaus teisės skolininkei VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl 695 001,41 Lt (201 286,32 Eur) atlyginimo už UAB „Klaipėdos monolitas“ 2012 m. vasario mėnesį objekte atliktus darbus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo SIA „BGS“ prašo RUAB „Vėtrūna“ kasacinio skundo dalį dėl reikalavimo pripažinti atsakovės 2012 m. rugpjūčio 21 d. rangos sutarties nutraukimą nepagrįstu ir neteisėtu tenkinti ir teismų sprendimus pakeisti – pripažinti, kad rangos sutartis nutraukta dėl abiejų šalių (atsakovės ir ieškovės) kaltės.

Trečiasis asmuo teigia, kad pati atsakovė (užsakovė) yra atsakinga ir kalta dėl to, jog laiku nebuvo sumokėta UAB „Klaipėdos monolitas“, būtent dėl to pastaroji sustabdė darbus. Atkreipia dėmesį į tai, kad pati atsakovė buvo davusi raštišką sutikimą, jog darbus objekte kaip subrangovas atliktų UAB „Klaipėdos monolitas“, šio sutikimo pagrindu 2012 m. spalio 23 d. UAB „Klaipėdos monolitas“ su generaline rangove UAB „Vėtrūna“ sudarė rangos sutartį. Todėl UAB „Klaipėdos monolitas“ sustabdžius darbus dėl to, kad užsakovė (atsakovė) nemokėjo už juos, RUAB „Vėtrūna“ neturėjo pagrindo šiuos darbus atlikti pati ar pavesti juos atlikti kitam subjektui.

Trečiojo asmens teigimu, aplinkybė, kad RUAB „Vėtrūna“ (rangovė) kalta, jog nepratęsė sutarties įvykdymo užtikrinimo (banko garantijos), taip pat negali būti priskirta vien ieškovei. Byloje nustatyta neginčyta aplinkybė, kad rangos sutarties įvykdymo užtikrinimas, nurodytas jos 7 punkte (banko garantija), buvo pateiktas užsakovei (byloje atsakovei), todėl ji turėjo galimybę šiuo sutarties užtikrinimu (banko garantija) pasinaudoti joje nustatyta tvarka (esant faktiniam pagrindui nustatytais terminais), t. y. iki sutartyje nurodyto termino pabaigos. Tačiau pati atsakovė atsisakė pasinaudoti pateiktu sutarties užtikrinimu, nes sutiko, kad, suėjus sutartyje nurodytam 6 mėnesių terminui, darbai nėra baigti dėl pateisinamų, t. y. svarbių, priežasčių ir dėl to nėra RUAB „Vėtrūna“ kaltės (priešingu atveju atsakovė būtų pateikusi bankui reikalavimą ir būtų pasinaudojusi sutarties įvykdymo užtikrinimu). Tai patvirtina ir jos 2013 m. kovo 7 d. raštiškas pasiūlymas RUAB „Vėtrūna“ nutraukti rangos sutartį abiejų šalių susitarimu. Trečiasis asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties 7 punkte nieko nėra pasakyta apie sutarties vykdymo užtikrinimo pratęsimą – esant tokiai situacijai yra suprantamas ir pateisinamas ieškovės argumentas, kad ji dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti sutarties įvykdymo užtikrinimo pratęsimo, nes buvo suėję sutartyje nustatytų darbų terminai ir šie terminai nebuvo pratęsti. Todėl, norint sutarties įvykdymo užtikrinimo pratęsimo nepateikimą pateikti kaip vien tik rangovės UAB „Vėtrūna“ kaltę, kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, būtina įrodyti, kad ji viena kalta dėl sutartinių darbų neužbaigimo sutartyje nustatytais terminais ir dėl tų terminų nepratęsimo. Bet tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai, yra pateikti įrodymai, kad UAB „Vėtrūna“ prašė pratęsti terminus, o atsakovė į tai reagavo tik nurodydama, kad neskaičiuos delspinigių (2012 m. lapkričio 20 d. raštas Nr. UD-9.1.10-5210).

Teismas sprendime pripažino, kad statybos užbaigimo terminai galėjo užtrukti dėl poreikio atlikti papildomus, sutartimi nenustatytus darbus, ir pažymėjo, kad šios aplinkybės neneigia ir jas pripažįsta atsakovė. Kita vertus, teismas nurodė, kad ši aplinkybė nelaikytina pagrindine priežastimi, dėl kurios atsakovė nutraukė sutartį. Taigi laikytina, kad teismas laikė įrodyta tai, jog ieškovė nekalta dėl darbų neužbaigimo sutartyje nurodytu terminu, todėl turėjo būti padaryta išvada, kad pati atsakovė turi prisiimti kaltę dėl sutarties termino nepratęsimo ir kaip to pasekmės – dėl rangos sutarties užtikrinimo priemonės nepratęsimo, nes viena neatskiriamai susiję su kita: jeigu atsirado būtinybė atlikti papildomus, sutartyje nenurodytus darbus, vadinasi, būtina aptarti ir atlyginimo už juos bei sutarties termino pratęsimo klausimus, o jeigu sutartyje nustatyti terminai nėra pratęsiami, tai neįmanoma gauti sutarties įvykdymo užtikrinimo garantijos pratęsimo. Jis pažymėjo, kad nežiūrint į tai, jog, de jure rangos sutarties terminams pasibaigus 2013 m. vasario 21 d., statybos darbai buvo vykdomi visą 2013 m. vasario mėnesį (tai patvirtina ir užsakovės pasirašyti darbų priėmimo aktai bei UAB „Klaipėdos monolitas“ priklausančios įmokos už 2013 m. vasario mėnesį atliktus darbus pervedimas į depozitinę sąskaitą) bei dalį kovo mėnesio, kol darbus dėl nemokėjimo sustabdė UAB „Klaipėdos monolitas“. Teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės priteista visa ieškiniu (savarankišku reikalavimu) reikalauta pinigų suma UAB „Klaipėdos monolitas“, taip pat patvirtina, kad dėl darbų sustabdymo kalta pati, nes jeigu ji būtų sumokėjusi subrangovui UAB,,Klaipėdos monolitas“ 2012 m. spalio 24 d. būsimo reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu pareikštą reikalavimą, tai darbai nebūtų buvę sustabdyti ir nebūtų buvę pagrindo teigti, jog nėra galimybės tikėtis, kad darbai pagal sutartį bus atnaujinti ir užbaigti.

Trečiojo asmens teigimu, aplinkybė, kad rangovei RUAB „Vėtrūna“ yra iškelta restruktūrizavimo byla, taip pat negali būti pripažinta kaip pagrindinė ir pakankama sutarčiai nutraukti dėl rangovės kaltės, nors ši nuostata ir yra įtvirtinta sutarties 10.1.9. punkte. Apie restruktūrizavimo bylos RUAB „Vėtrūna“ iškėlimą atsakovei tapo žinoma iš karto, t. y. Vilniaus apygardos teismui 2013 m. sausio 17 d. nutartimi priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo bei tuo pagrindu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat atsakovei iš karto buvo žinoma ir apie 2012 m. vasario 15 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį iškelti UAB „Vėtrūna“ restruktūrizavimo bylą. Trečiojo asmens manymu, nė viena iš atsakovės 2013 m. balandžio 24 d. rašte Nr. UD-3.1.1.1586 nurodytų priežasčių nebuvo tikruoju pagrindu nutraukti sutartį – tikroji priežastis buvo ta, kad nei atsakovė, nei ieškovė nepripažino UAB „Klaipėdos monolitas“ teisės gauti atlyginimą už atliktus darbus, vadovaujantis 2012 m. spalio 24 d. būsimo reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu. Todėl vertinant, kuri iš rangos sutarties šalių (atsakovė ar ieškovė) yra kalta ar labiau kalta dėl rangos sutarties nutraukimo, būtina atsižvelgti į tai, kuri iš jų kalta dėl to, kad nebuvo sumokėta subrangovui UAB „Klaipėdos monolitas“ už 2013 m. sausio ir vasario mėnesiais atliktus ir priimtus darbus objekte. Trečiojo asmens teigimu, teismas pinigus UAB „Klaipėdos monolitas“ naudai priteisė iš atsakovės, todėl būtent ji ir laikytina kalta dėl vienašalio sutarties nutraukimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatą, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Taigi, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas bylos faktų iš naujo nenustatinėja, o kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės taikymo klausimai. Dėl to teisėjų kolegija, nenustatinėdama bylos faktų, šioje nutartyje pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl sutarčių vykdymą, jų nutraukimo pagrindus ir tvarką bei pasekmes reglamentuojančių materialiosios teisės normų, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo šioje byloje.

Dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis)

Pagal CK 6.217 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimą, 1 dalies nuostatą, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Įstatyme (CPK 6.217 straipsnio 2 dalis) įtvirtintas ir sąrašas aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne. Šios aplinkybės yra: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB „Nordea Bank Finland“ PLC Lietuvos skyrius, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yOTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-297/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-297/2012">3K-7-297/2012</a>).

CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-306/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-306/2012">3K-7-306/2012</a>; 2014 sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BIGBANK AS v. A. P. R., bylos Nr. 3K-3-114/2014).

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. statybos rangos sutarties nutraukimo pagrindai ir tvarka yra aptarti šios sutarties 10 punkte, kurio 10.1 papunktyje nustatyti pagrindai, suteikiantys užsakovei teisę sutartį nutraukti vienašališkai ne teismo tvarka. Nors šalys sutartimi ir nenustatė, kad šiame sutarties papunktyje pagrindą vienašališkai nuraukti sutartį sudarančios aplinkybės bus laikomos esminiais rangos sutarties pažeidimais, tačiau nustačius, kad jos suteikia teisę užsakovei vienašališkai nutraukti sutartį, pagrindui nutraukti sutartį nėra būtina, kad jos būtų susitarusios šiuos pažeidimus vertinti kaip esminius.

Vienas iš tokių pagrindų nurodytas šio punkto 10.1.1. papunktyje, pagal kurio nuostatą užsakovė turi teisę vienašališkai ne teismo tvarka nutraukti sutartį, pranešdama apie tai rangovei prieš 15 dienų, jeigu rangovė pagal sutartį neįgijusi teisės pratęsti darbų atlikimo terminų, nepaisydama užsakovės raginimo, nepradeda darbų sutartu laiku arba dirba taip lėtai, kad pažeidžiami kalendoriniame darbų atlikimo grafike numatyti terminai ir baigti darbų sutartyje nustatytu laiku tikrai neįmanoma. Kitas vienašališko rangos sutarties nutraukimo užsakovės iniciatyva pagrindas, kuriuo nutraukdama sutartį vadovavosi atsakovė (užsakovė), yra nustatytas sutarties 10 punkto 10.1.9. papunktyje, jis suteikia teisę užsakovei vienašališkai nutraukti sutartį tuo atveju, kai paaiškėja, kad rangovei taikomas turto areštas ar laikinosios apsaugos priemonės, rangovė sudarė taikos sutartį su kreditoriais, atsirado pagrindų iškelti bankroto ar restruktūrizacijos bylą, paduotas pareiškimas dėl bankroto ar restruktūrizacijos bylos rangovei iškėlimo, iškelta bankroto ar restruktūrizacijos byla, susidarė mokestiniai įsiskolinimai, nepateikiamas sutarties vykdymo užtikrinimo pratęsimas, nepratęsiamas civilinės atsakomybės draudimas ar yra kitos svarbios aplinkybės ir surinktų duomenų visetas sudaro prielaidą, kad rangovė nebus pajėgi įvykdyti sutartį laiku ar darbai gali būti atlikti nekokybiškai, ar gali būti sunkiau išieškoti nuostolius.

Taigi, pagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šie šalių sudarytoje sutartyje nustatyti vienašališko sutarties nutraukimo užsakovės iniciatyva pagrindai yra savarankiški ir sutartis gali būti nutraukta esant bent vienam iš jų. Tokiu būdu vienas iš pagrindų, suteikiančių teisę užsakovei vienašališkai nutraukti rangos sutartį, yra įtvirtintas sutarties 10.1.9. punkte ir jis nustatomas tuomet, kai rangovei yra iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla ir surinktų duomenų visuma sudaro prielaidą, kad rangovė nebus pajėgi įvykdyti sutartį laiku ar darbai gali būti atlikti nekokybiškai, ar gali būti sunkiau išieškoti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties pažeidimo.

Kasatorės teigimu, minėta sutarties nuostata neleidžia užsakovei vienašališkai nutraukti rangos sutartį remiantis vien tik restruktūrizavimo bylos iškėlimo faktu, nes teisėtam vienašaliam sutarties nutraukimui būtina juridinių faktų sudėtis: restruktūrizavimo bylos iškėlimas bei surinktų duomenų visumos pagrindu daroma prielaida, kad rangovė nebus pajėgi įvykdyti sutartį laiku ar darbai bus atlikti nekokybiškai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorius iš dalies teisus, kad pagal rangos sutarties 10.1.9. punkte suformuluotą taisyklę, restruktūrizavimo bylos iškėlimas rangovei sudaro pagrindą nutraukti rangos sutartį tuomet, kai surinktų duomenų visuma sudaro pagrindą daryti prielaidą, kad rangovė nebus pajėgi įvykdyti sutartį laiku ar darbai bus atlikti nekokybiškai. Tačiau nepagrįstas yra kasatorės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik restruktūrizavimo bylos iškėlimo faktu ir visiškai netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl antros sutarčiai teisėtai nutraukti būtinos sąlygos.

Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB,,Vėtrūna“ paduotas 2013 m. sausio 16 d., restruktūrizavimo byla iškelta 2013 m. vasario 21 d., o rangos sutartį atsakovė nutraukė tik 2013 m. balandžio 24 d. raštu. Teismas taip pat nustatė, kad visą šį laikotarpį tarp šalių vyko derybos, ieškovei buvo siūloma teikti duomenis, kaip bus vykdomi darbai po restruktūrizavimo bylos iškėlimo, buvo siūloma keisti atsakingą partnerį pagal statybos rangos sutartį į SIA,,BGS“, kad būtų laiku užtikrintas atsiskaitymas su subrangovais, nesustotų statybos procesas ir projektas būtų vykdomas toliau, buvo siūloma, kad atsakovė atsiskaitytų su subrangovais, tačiau su tokiais pasiūlymais ieškovė nesutiko, taip nepašalindama kliūčių sėkmingai užbaigti statybą. Ieškovei nesutinkant, kad už atliktus darbus būtų atsiskaitoma tiesiogiai su subrangovu, pastarasis statybos darbus nutraukė. Teismas taip pat nustatė, kad, iškėlus restruktūrizavimo bylą, ieškovė reikalavo iš atsakovės atlikti avansinius mokėjimus: iš anksto sumokėti už darbus daugiau kaip 1,5 mln. Lt (434 430,03 Eur).

Teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad iškėlus restruktūrizavimo bylą, ieškovė, atsiskaitydama su tiekėjais, susidūrė su sunkumais, ir šios aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad rangovas nebus pajėgus įvykdyti sutartį laiku.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad statybos rangos sutartis buvo sudaryta dėl visuomenės ir viešąjį interesą turinčio objekto statybos, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė pagrįstai reagavo į stringantį statybos procesą ir, siekdama išvengti dar didesnių nuostolių dėl laiku neįvykdyto strateginio projekto, pagrįstai nutraukė statybos rangos sutartį su ieškove.

Kasacinis teismas pažymi, kad pagal rangos sutarties 10.1.9. punkto nuostatą, rangovei iškėlus restruktūrizavimo bylą, aplinkybę, jog rangovė nebus pajėgi įvykdyti sutartį laiku ar darbai bus atlikti nekokybiškai, pakanka pagrįsti prielaida, o ne kategoriška išvada. Minėtos bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės prielaidai, kad rangovė nebus pajėgi įvykdyti sutartį laiku ar darbai bus atlikti nekokybiškai, yra pakankamos. Taigi, rangovei iškėlus restruktūrizavimo bylą ir esant tokiai faktiniais duomenimis pagrįstai prielaidai, užsakovė įgijo teisę vienašališkai nutraukti rangos sutartį jos 10.1.9. punkte nustatytu pagrindu, kuris yra savarankiškas ir pakankamas jos nutraukimo pagrindas. Todėl apeliacinės instancijos išvada, kad restruktūrizavimo bylos iškėlimo faktas nagrinėjamu atveju sudaro savarankišką pagrindą atsakovei (rangovei) vienašališkai nutraukti statybos rangos sutartį, yra pagrįsta.

Šioje nutartyje jau minėta, kad, šalims susitarus, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, ir tokiu atveju teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas jos nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais.

Pagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nagrinėjamu atveju, kai rangos sutarties objektas yra strateginės reikšmės objekto – jūrų uosto krantinės – statybos darbai, sutartinių įsipareigojimų nevykdymas gali daryti didelę žalą visuomenės interesui. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į šias aplinkybes: rangos darbai turėjo būti atlikti per gana trumpą – tik 6 mėnesių laikotarpį; sutartyje įtvirtinta nuostata, kad į sutarties vykdymo terminą įskaičiuojami ir darbai, kurie bus vykdomi žiemą ir pavasarį, bei statybos užbaigimo akto pasirašymas; darbai dėl nepalankių meteorologinių sąlygų žiemą ir pavasarį nebus nukeliami, todėl jų atlikimo terminas dėl šios priežasties nebus pratęsiamas. Taigi, ieškovė, būdama profesionali statybos rinkų dalyvė ir dalyvaudama viešojo pirkimo konkurse, kurio pagrindu buvo sudaryta rangos sutartis, turėjo galimybę ir pareigą įvertinti savo pajėgumą atlikti rangos sutartyje nurodytus darbus joje nustatytomis sąlygomis ir terminais ir šių terminų pažeidimo pasekmes. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, kasacinis teismas konstatuoja, kad šalių sudarytos rangos sutarties sąlygas, tarp jų sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką reglamentuojančias sąlygas, pripažinti neteisėtomis ar nesąžiningomis nėra pagrindo ir kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo CK 6.217 straipsnio 5 dalies taikymo, teisiškai nepagrįsti.

Dėl reikalavimo teisės perleidimo

Kasatorė teigia, kad įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarčiai, kuria ieškovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, įsigaliojo Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 ir 9 straipsniuose nustatyti disponavimo ieškovės turtu bei turtinėmis teisėmis ribojimai. Atsižvelgiant į tai, kad vasario mėnuo dar nebuvo pasibaigęs, UAB „Klaipėdos monolitas“ objektyviai negalėjo perduoti ir neperdavė ieškovei vasario mėnesį atliktų statybos rangos darbų, todėl būsimo reikalavimo teisės atsakovei dalis UAB „Klaipėdos monolitas“ negalėjo būti perleista, nes ĮRĮ 9 straipsnio 3 dalis imperatyviai draudžia restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu be teismo leidimo parduoti (perduoti) įmonės turtines teises kitų asmenų nuosavybėn Todėl, pasak kasatorės, būsimo reikalavimo teisės atsakovei dalis, susijusi su 2013 m. vasario mėnesį atliktais darbais, iki Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarties įsiteisėjimo trečiajam asmeniui UAB „Klaipėdos monolitas“ neperėjo ir negalėjo pereiti.

Bylą išnagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė RUAB,,Vėtrūna“ statybos rangos darbams atlikti pagal sudarytą su atsakove VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija statybos rangos sutartį (dėl krantinių statybos darbų) pasitelkė subrangovą UAB „Klaipėdos monolitas“, su juo 2012 m. spalio 23 d. buvo sudaryta subrangos sutartis. Šios sutarties 11.1.4. punkte nustatyta, kad mokėjimus pagal šią sutartį tiesiogiai atlieka užsakovė (VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija). Subrangos sutartis įsigaliojo nuo jos sudarymo momento (sutarties 19.1. punktas). Taigi, subrangos sutarties šalių susitarimu atsiskaitymus už statybos rangos darbus su subrangovu turėjo vykdyti ne generalinė rangovė (ieškovė RUAB,,Vėtrūna“), o tiesiogiai užsakovė (atsakovė VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija). Subrangos sutartis, taigi ir jos nuostata dėl atsiskaitymo tvarkos nustatymo nėra nuginčyta. Kad tokiai atsiskaitymo tvarkai būtų prieštaravusi atsakovė, byloje nenustatyta.

Kasacinis teismas pažymi, kad pagal CK 6.189 straipsnio nuostatą teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Todėl ieškovei, sudariusiai subrangos sutartį, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad mokėjimus pagal šią sutartį subrangovui tiesiogiai atlieka užsakovė, ši nuostata yra privaloma. Šia sutartimi ieškovė UAB,,Vėtrūna“, kaip generalinė rangovė, trečiajam asmeniui UAB „Klaipėdos monolitas“ (subrangovui) faktiškai perleido savo teisę reikalauti iš atsakovės VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos sumokėti už darbus, kuriuos ieškovė įsipareigojo atlikti 2012 m. rugpjūčio 21 d. statybos rangos sutartimi, sudaryta su VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, ta apimtimi, kuria UAB „Klaipėdos monolitas“ atliks pagal subrangos sutartį.

Tiek subrangos sutartis, tiek 2012 m. spalio 24 d. būsimo reikalavimo perleidimo sutartis sudarytos iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei. ĮRĮ 8 straipsnio nuostata, draudžianti vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti, taikoma nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos. To paties įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostata, draudžianti be teismo leidimo parduoti, perduoti kitų asmenų nuosavybėn įmonę arba jos dalį, ilgalaikį turtą ar turtines teises ar leisti jiems naudotis įmonės turtu neatlygintinai, taikoma restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu. Taigi, kasatorės minimos ĮRĮ 8 ir 9 straipsnių imperatyviosios nuostatos, ribojančios bei draudžiančios disponavimą įmonės turtu ir turtinėmis teisėmis, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos, nes tiek subrangos sutarties, tiek būsimo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu ieškovei restruktūrizavimo byla nebuvo iškelta ir minėti imperatyvieji draudimai negaliojo.

Nėra pagrindo sutikti ir su kasatorės teiginiu, kad būsimo reikalavimo teisės atsakovei dalis, susijusi su 2013 m. vasario mėnesį atliktais darbais, trečiajam asmeniui UAB „Klaipėdos monolitas“ neperėjo ir negalėjo pereiti dėl to, kad, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarčiai, kuria ieškovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, vasario mėnuo dar nebuvo pasibaigęs, todėl UAB „Klaipėdos monolitas“ objektyviai negalėjo perduoti ir neperdavė ieškovei vasario mėnesį atliktų statybos rangos darbų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nepriklausomai nuo būsimo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, trečiojo asmens teisę reikalauti atsiskaitymo už atliktus darbus iš atsakovės suteikė subrangos sutartis. Taigi, nepriklausomai nuo aplinkybės, kada 2013 m. vasario mėnesį atlikti darbai atsakovei buvo perduoti, teisę gauti šių darbų apmokėjimą tiesiogiai iš atsakovės trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos monolitas“ įgijo subrangos sutarties pagrindu dar iki bankroto bylos iškėlimo, šiuos darbus atliko jis pats, o ne ieškovė, todėl teigti, kad aptariama būsimo reikalavimo teisės atsakovei dalis UAB „Klaipėdos monolitas“ negalėjo būti perleista, esant ĮRĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytam imperatyviajam draudimui restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu be teismo leidimo parduoti (perduoti) įmonės turtines teises kitų asmenų nuosavybėn, nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimų

Šioje nutartyje jau minėta, kad, nagrinėdamas bylas, kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu, bet nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis); jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, tinkamai taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Ieškovė savo kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, o skundžiamos nutarties išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir prieštarauja įrodymams. Kasatorės teigimu, faktinės bylos aplinkybės įrodo, kad ji nevėlavo ir objektyviai negalėjo vėluoti pradėti statybos darbus, – pati atsakovė delsė perduoti rangovei statybvietę bei rangos sutarčiai vykdyti būtinus dokumentus; ieškovė teikė atsakovei pakoreguotus darbų atlikimo grafikus, tačiau atsakovė jų netvirtindavo (faktiškai net nesvarstydavo) ir reikalaudavo grafikus suderinti su AB „Klaipėdos smeltė“; nėra pagrindo teigti, kad dėl patikslintų darbų grafikų nepatvirtinimo kalta ieškovė; atsakovė nelaikė rangos sutarties pasibaigusia po to, kai suėjo 6 mėnesių statybos darbų atlikimo terminas; apeliacinės instancijos teismas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės nepateikimą vertindamas ieškovės nenaudai, pripažino neįvykdomos prievolės privalomumą.

Kasacinis teismas pažymi, kad pagal CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, kasaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra tik toks materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, kuris turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasatorė, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, o skundžiamos nutarties išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir prieštarauja įrodymams, jokių konkrečių teisinių argumentų, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, nenurodė. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl statybvietės bei rangos sutarčiai vykdyti būtinų dokumentų perdavimo rangovui, pakoreguotų darbų atlikimo grafikų teikimo, derinimo ir tvirtinimo, dėl to, ar atsakovė laikė rangos sutartį pasibaigusia po to, kai suėjo 6 mėnesių statybos darbų atlikimo terminas, savo esme yra ne teisinio, o faktinio pobūdžio, todėl nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko. Šias aplinkybes, nagrinėdamas bylą, iš esmės įvertino pirmosios instancijos Klaipėdos apygardos teismas, be kita ko, pažymėdamas, kad papildomi, statybos rangos sutartyje nenurodyti darbai, dėl kurių atlikimo statybos terminai galėjo užtrukti, nebuvo pagrindinė sutarties nutraukimo priežastis, ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir atsakinga, būtent dėl to laiku nebuvo pradėti darbai, nors atsakovės iniciatyva nuolat vyko pasitarimai ir konsultacijos dėl darbų atlikimo. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovė vėlavo pradėti statybos darbus, nepateikė darbų grafikų, iki sutarties nutraukimo buvo atlikta tik apie penktadalį visų sutartyje nustatytų darbų. Nesutikdama su šiomis teismų nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, kasatorė nepateikia jokių teisinių argumentų dėl to, ar šios išvados padarytos pažeidžiant proceso teisės normas, kokias būtent normas, kaip šie pažeidimai pasireiškė ir kokią įtaką jie turi vienodam teismų praktikos taikymui ir aiškinimui bei teisingam bylos išnagrinėjimui. Pažymėtina ir tai, kad nustačius, jog rangos sutartį atsakovė nutraukė 10.1.9. punkte nurodytu pagrindu, kuris yra savarankiškas ir pakankamas rangos sutartyje numatytas vienašališko jos nutraukimo užsakovo iniciatyva pagrindas, t. y. kai iškėlus ieškovei (rangovei) restruktūrizavimo bylą bei esant faktiniais duomenimis pagrįstai prielaidai, kad rangovė nebus pajėgi įvykdyti sutartį laiku ar darbai bus atlikti nekokybiškai, kasatorės nurodytos aplinkybės dėl rangos darbų pradžios vėlavimo priežasčių nėra reikšmingos reikalavimui dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu išspręsti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorė pateikė ir kitus argumentus, jos nuomone, pagrindžiančius skundžiamų sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą. Kasaciniame skunde teigiama, kad: restruktūrizavimo bylos inicijavimo ir iškėlimo metu rangos sutartis buvo vykdoma intensyviausiai ir vien ši aplinkybė paneigia tariamai neigiamą restruktūrizavimo proceso įtaką ieškovės galimybėms tinkamai vykdyti rangos sutartį; buvo būtina atlikti daugybę papildomų darbų; užsitęsė papildomų darbų pirkimo procedūra; atsakovė raštu pasiūlė nutraukti rangos sutartį šalių susitarimu; atsakovė niekada ir jokia forma neteigė ir (ar) nekėlė abejonių, kad darbai pagal rangos sutartį yra ar gali būti atlikti nekokybiškai, ar gali būti sunkiau išieškoti nuostolius dėl rangos sutarties pažeidimo; atsakovė galėjo ir turėjo pareikalauti, kad rangos sutarties vykdymo trūkumus (jei, atsakovės nuomone, tokių buvo) pašalintų kitas partneris – SIA „BGS“; dėl neteisėto ir nepagrįsto vienašališko rangos sutarties nutraukimo atsakovė vienašališkai atsisakė vykdyti rangos sutartimi prisiimtas prievoles – toks vienašališkas atsakovės atsisakymas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, nes kita sutarties šalis (rangovė) negavo to, ką pagrįstai tikėjosi gauti iš sutarties.

Šioje nutartyje konstatuota, kad atsakovė turėjo pakankamą pagrindą, nustatytą rangos sutartyje, vienašališkai nutraukti šią sutartį ne teismo tvarka. Todėl kasatorės teiginiai, kad dėl vienašališko rangos sutarties nutraukimo atsakovė vienašališkai atsisakė vykdyti rangos sutartimi prisiimtas prievoles ir toks vienašališkas atsisakymas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, nes kita sutarties šalis (rangovė) negavo to, ką pagrįstai tikėjosi gauti iš sutarties, yra teisiškai nepagrįsti. Kiti kasacinio skundo argumentai yra ne teisinio, o faktinio pobūdžio, jie neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, nes juose nėra nurodyti materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimai, turintys esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėję turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taigi jie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko.

Patikrinusi apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųstus sprendimą ir nutartį kasacinio skundo argumentais naikinti nėra pagrindo, todėl šie paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetus, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos monolitas“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikia įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 2000 Lt (579,24 Eur), netenkinus kasacinio skundo, ši suma priteistina iš kasatorės trečiojo asmens naudai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos monolitas“ (j. a. k. 140727478) iš ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vėtrūna“ (j. a. k. 180315137) 579 (penkis šimtus septyniasdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas

Donatas Šernas