Dėl nuosavybės teisės pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-264-248/2015

Teisminio proceso numeris: 2-48-3-00658-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Vasarienės ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovams A. M. (A. M.), Trakų rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenimis VĮ Registrų centrui, Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami nuosavybės teisės įgijimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai.

Gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ir jo priklausinys – kiemo rūsys (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gyvenamasis namas, rūsys; ginčo turtas), nuosavybės teise priklauso atsakovui (įregistravimo pagrindas – 2011 m. spalio 21 d. pažyma Nr. 09; 2011 m. lapkričio 17 d. išrašas iš ūkinių knygų).

Ieškovė prašė: pripažinti 2011 m. lapkričio 17 d. išrašą iš 1998–2002 m. ūkinės knygos Nr. 18 (asmens sąskaita Nr. 573) apie A. M. priklausantį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), neteisėtu ir negaliojančiu; panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. spalio 21 d. pažymą Nr. 09; panaikinti Nekilnojamojo turto registre A. M. vardu esančią gyvenamojo namo ir kiemo rūsio teisinę registraciją; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė priėmė savo motinos A. T., mirusios 1980 m. gegužės 6 d., palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą; pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ir kiemo rūsį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad iš ūkinių knygų išrašų matyti, jog 1979 m. ieškovės motina A. T. buvo įrašyta ūkio šeimos galva, atsakovas – kaip jos sutuoktinis, ieškovė – duktė. Nė vienas nedirbo kolūkyje, ūkinėse knygose nurodyta, kad gyveno (duomenys neskelbtini) name. 1980 m. ieškovės motina A. T. įrašyta ūkio šeimos galva, atsakovas – kaip jos sutuoktinis, ieškovė – duktė. 25 punkte „šeimos nariai, visam laikui išvykę iš ūkio“ nurodyta, kad A. T. mirė 1980 m. gegužės 6 d., o ieškovė išvyko (8 punktas). Iš ūkinių knygų asmens sąskaitos Nr. 573 (žemės vertinės knygos Nr. 533) išrašo matyti, kad 1986 m. ir vėlesniais metais šeimos galva – M. A. I., šeimos narys – pusbrolis K. B. V.

Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2003 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2003, 2007 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240/2007">3K-3-240/2007</a>, kad: įrašai ūkinėse knygose kaimo vietovėse pripažįstami pakankamais pastatų valdymo nuosavybės teise įrodymais, tačiau sukeliančiais teisinius padarinius ir patvirtinančiais nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą laikomi įrašai namų ūkio knygose, jei jie yra padaryti iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Jeigu pastatai buvo pastatyti iki minėtos instrukcijos įsigaliojimo, tai jie galėjo būti registruojami Nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų. Iš bylos duomenų nustatęs, kad gyvenamasis namas bei rūsys buvo pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., teismas nurodė, kad atsakovas galėjo šiuos statinius registruoti Nekilnojamojo turto registre pateikęs seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, jog ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, sprendė, kad atsakovas teisėtai įregistravo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ir rūsį, t. y. tokie veiksmai buvo atlikti remiantis ne tik išduota pažyma bei ūkinėmis knygomis, bet ir faktinėmis aplinkybėmis – atsakovas įrašytas kaip ūkio šeimos galva nuo 1986 metų, gyvenamąją vietą ginčo name deklaravo nuo 1984 m. birželio 27 d., kurias patvirtina liudytojų parodymai ir kurios neprieštarauja ūkinėse knygose nurodytiems duomenims. Esant šioms aplinkybėms, teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. spalio 21 d. pažymą Nr. 09 netenkintinas; kaip išvestinis netenkinamas ir reikalavimas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 2011 m. lapkričio 17 d. išrašą iš 1998–2002 m. ūkinės knygos Nr. 18 (asmens sąskaita Nr. 573) apie A. M. priklausantį gyvenamąjį namą.

Teismas nurodė, kad palikėjos mirties momentu galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 587 straipsnyje buvo nustatyta, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą; palikimo priėmimo veiksmai turėjo būti atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Iš byloje esančios ūkinių knygų asmens sąskaitos Nr. 716 duomenų teismas nustatė, kad 1980 m. mirus ieškovės motinai A. T. 25 punkte „šeimos nariai, visam laikui išvykę iš ūkio“ įrašyta, jog ieškovė išvyko. Vėlesniuose ūkinių knygų išrašuose ieškovė visiškai neminima. Visuose ūkinių knygų išrašuose iš asmens sąskaitos Nr. 573 (žemės vertinės knygos Nr. 533) 1986 m. kaip šeimos galva įrašytas atsakovas. Teismas nustatė, kad šalys nesutarė, ieškovė ginčo name negyveno, ieškovės teigimu, ji bijojo atsakovo, todėl, teismo vertinimu, ieškovė realiai negalėjo atlikti veiksmų, kurie leistų jai faktiškai valdyti ginčo namą ir rūsį. Teismas konstatavo, kad ginčo turtą faktiškai valdė, juo naudojosi atsakovas. Ieškovė iš tikrųjų nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad per šešis mėnesius faktiškai pradėtų valdyti po motinos mirties likusį palikimą, todėl prašomas juridinę reikšmę turintis faktas nenustatytinas.

Teismas pažymėjo, kad ūkinės knygos IV lentelėje nurodyti tik ūkiui priklausantys pastatai, bet tai neteikia informacijos apie pastatų priklausymą konkretiems asmenims. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, negalima teigti, kad ginčo namas ir rūsys apskritai priklausė ieškovės motinai ir todėl ieškovė galėtų šį turtą paveldėti. Teismas nurodė, kad atsakovas nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ir rūsį įregistravo kitais, ne paveldėjimo, pagrindais.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 18 d. nutartimi paliko nepakeistą 2013 m. birželio 4 d. Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą.

Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog ginčo namas ir rūsys priklausė ieškovės motinai, todėl ieškovė negalėjo šio turto paveldėti. Teismas sprendė, kad tokių aplinkybių ieškovė neįrodė, juolab kad, kaip matyti iš šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, 1979 m. išrašo iš ūkio sąskaitos Nr. 716-700 bei mirties liudijimo, ginčo name iki 1980 m. gruodžio 29 d. dar gyveno A. I., kuriai Ždanovo kolūkis paskyrė šį namą ir pas kurią ieškovės motina, ieškovė ir atsakovas apsigyveno. Teismas nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, pirmosios instancijos teismui vertinant prieštaravimus tarp liudytojų parodymų ir rašytinių įrodymų: ieškovė neįrodė, kad dokumentai, kurie patvirtintų, jog gyvenamasis namas neva buvo skirtas ieškovės senelei A. K., yra prarasti ar negalima jų gauti; rašytiniuose įrodymuose nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčo name gyveno A. K.; šių aplinkybių ieškovė nenurodė ir ieškinyje.

Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ji faktiškai pradėjo turtą valdyti. Priešingai, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad po motinos mirties ieškovė išsikraustė iš ginčo namo ir nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog ji ėmėsi aktyvių veiksmų, kad valdytų turtą kaip savo. Teismas nurodė, kad būtent ieškovė turėjo įrodyti aplinkybę, kurią neigė atsakovas, kad pastarasis toliau liko gyventi ginčo name ieškovei leidus panaudos pagrindu. Pati ieškovė nurodė, kad santykiai su atsakovu buvo ypač konfliktiniai, o tai leidžia pagrįstai abejoti vėlesniu sutartinių šalių santykių susiformavimu.

Teismas nurodė, kad, nenustačius ieškovės prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, nėra pagrindo daryti išvadą, jog jai atsirado nuosavybės teisė į ginčo turtą, todėl kitus ieškovės argumentus dėl atsakovo daiktinių teisių atsiradimo vertino kaip neturinčius teisinės reikšmės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė V. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Dėl nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų. Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas – CK 4.47 bei 1964 m. CK 149 straipsnius, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso ginčo pastatai, nors šis tokios teisės neįgijo jokio juridinio fakto pagrindu (teismai to netyrė ir nevertino). Nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama įstatymų nustatytais pagrindais – pagal sandorius, pagaminus daiktą ir kt. Vien faktinis naudojimasis gyvenamuoju namu ir rūsiu ar įrašas ūkinėje knygoje, kad asmuo yra šeimos galva, negali sukurti nuosavybės teisių į turtą. Nuosavybės teisės atsiradimą į buvusią kolūkio nuosavybę reglamentuoja specialūs įstatymai, kuriais teismai nesivadovavo. Nuosavybės teisė atsakovui atsirado iš esmės vien todėl, kad jis buvo kolūkio kiemo šeimos galva, nors ginčo name tik gyveno, nebuvo kolūkietis, nesirūpino bendru turtu bei neprisidėjo prie bendro ūkio, nuolat girtavo, be to, ginčo name gyveno ne vienas, tačiau nuosavybė (neaišku kodėl) atsirado jam vienam. Nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įrodo ne bet kokia informacija, o viešų registrų duomenys. Taigi nuosavybės teisę galima įrodyti tik specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne bet kokiais įrodymais. Atsakovas ir teismai teisę į nuosavybę grindė ūkinių knygų išrašais, tačiau juose nenurodyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso ginčo namas ir rūsys, priešingai, nuosavybės teise ginčo pastatai priklausė Ždanovo ūkiui, o atsakovas niekada nebuvo jų savininkas ir jokiu kitu pagrindu nuosavybės neįgijo, jos neregistravo. Ūkinėse knygose turto valdymo įrašas nėra įrodymas, patvirtinantis nuosavybės įsigijimą, jeigu nėra nurodyta nuosavybės įsigijimo pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-395/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-395/2006">3K-3-395/2006</a>). Teismai nepagrįstai padarė priešingą išvadą. Teismai nepasisakė dėl Trakų seniūnijos 2011 m. spalio 21 d. pažymos teisėtumo, neatkreipė dėmesio į tai, kad pažyma išduota remiantis 1998–2002 m. ūkinių knygų įrašais. Įrašai ūkinėse knygose, padaryti po 1991 m., įsigaliojus Nekilnojamojo turto teisinės registracijos nuostatams ir pasikeitus nekilnojamojo turto registracijos tvarkai, negalėjo turėti įrodomosios galios.

Dėl kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės teisinio reglamentavimo. Teismai nesivadovavo 1964 m. CK 132–141 straipsnių nuostatomis, reglamentavusiomis kolūkio nuosavybės pasibaigimą, atidalijimą ir kitus šio ginčo išsprendimui aktualius klausimus, susijusius su kolūkio nuosavybe. Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams ir buvo valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Kolūkiečių kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį (1964 m. CK 140 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-463/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-463/2008">3K-3-463/2008</a>).

Nepagrįstai nesivadovauta ir 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. 1-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ 4 straipsniu, kuriame nustatyta kolūkio nuosavybės perėjimo į privatinę nuosavybę tvarka. Šiame įstatyme įtvirtinta, kad, panaikinus kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (1990 m. lapkričio 27 d.), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132–141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Taigi kolūkiečių kiemo nuosavybė nebuvo paimta ar nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas (naujas) teisinis režimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-463/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-463/2008">3K-3-463/2008</a>). Jeigu buvę kolūkiečių kiemo nariai turto dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo panaikinus kolūkiečių kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisės santykius pradėjus reglamentuoti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normoms, tai jų turėta nuosavybės teisė transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOC8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-28/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-28/2010">3K-3-28/2010</a>). Nagrinėjamu atveju ginčo name gyveno tiek atsakovas, tiek ieškovė, abu buvo kolūkio kiemo nariais. Kolūkio nuosavybei pasibaigus ir perėjus į privatinę, nė vienas iš kolūkio narių per įstatyme nurodytą 3 metų senaties terminą nepateikė ieškinio dėl turto dalies nustatymo, tad ginčo namas su rūsiu transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir priklauso abiem šios bylos šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-463/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-463/2008">3K-3-463/2008</a>). Teismai neatsižvelgė į tai, kad nebuvo teisinio pagrindo visą turtą įregistruoti kaip asmeninę atsakovo nuosavybę, nes turtas priklausė visiems kolūkio nariams lygiomis dalimis.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Vienodas teisės taikymas ir aiškinimas galimas tik jei bylos aplinkybės yra analogiškos bylai, kuria remiamasi. Teismai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais nutartyse, priimtose išnagrinėjus bylas, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas pagrindas įregistruoti nuosavybės teisę. Civilinėse bylose Nr. 3K-3-413/2003 ir Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240/2007">3K-3-240/2007</a> asmenys ginčo daiktus (pastatus) įgijo juridinio fakto pagrindu, o ūkinėse knygose buvo užfiksuota, kad nuosavybės teisė priklauso konkrečiam asmeniui (ne kolūkiui). Civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2003 ginčas kilo dėl Varėnos rajone ieškovės senelio pastatyto medinio gyvenamojo namo, o civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240/2007">3K-3-240/2007</a> ūkinėse knygose įrašyta, kad ieškovo tėvas nuosavybės teise turėjo namų valdą. Šiuo atveju ūkinėse knygose pažymėta, kad ginčo namas su rūsiu nuosavybės teise valdomas Ždanovo kolūkio ir jam priklauso. Vien aplinkybė, kad atsakovas name gyveno po kolūkių pasibaigimo, nėra juridinis faktas nuosavybei į ginčo pastatus atsirasti. Ginčo name gyveno ir ieškovė, ji taip pat buvo kolūkio kiemo narė, tad dalinė nuosavybės teisė į šį turtą perėjo ir jai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOC8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-28/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-28/2010">3K-3-28/2010</a>, 2008 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-463/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-463/2008">3K-3-463/2008</a>).

Atsakovas atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Jis nurodo nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su teismų procesinių sprendimų motyvais. Taip pat atsakovas nurodo, kad: teismai tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės atsiradimą ir pabaigą, teisingai nustatė faktines aplinkybes, nuosekliai laikėsi kasacinio teismo išaiškinimų; 1990 m. lapkričio 27 d. priėmus įstatymą „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, atsakovas tapo vieninteliu buvusio kolūkiečių kiemo turto savininku, o ieškovė per įstatyme nustatytą terminą nesikreipė dėl nuosavybės į ginčo turtą pripažinimo, nes neturėjo tam teisinio pagrindo; Lietuvos Respublikoje atsiradus privačiai nuosavybei, gyvenamasis namas iš kolūkiečio kiemo turto transformavosi į asmeninę nuosavybę, ją įstatymų nustatyta tvarka atsakovas įregistravo viešame registre. Ieškovė į gyvenamąjį namą turėtų teisę tik tada, jei per visą kolūkio egzistavimo laikotarpį (iki 1991 m.) būtų gyvenusi jame, tačiau tokios faktinės aplinkybės bylos duomenys nepatvirtina.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuosavybės teisės įgijimo ir gynimo

Kasatorė ieškiniu ginčija atsakovo nuosavybės teisę į ginčo pastatus, prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po savo motinos A. T. mirties priėmė palikimą, praktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti, bei pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo pastatus. Sprendžiant, ar kasatorė turi teisinį suinteresuotumą ginčyti atsakovo nuosavybės teisę, visų pirma reikia nustatyti, ar yra pagrindas pripažinti nuosavybės teisę į ginčo turtą ieškovei, todėl teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl argumentų, susijusių su ieškovės nuosavybės teise į ginčo pastatus.

Ieškovė savo nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimą ieškinyje grindė paveldėjimu (CK 4.47 straipsnio 2 punktas) bei nurodė, kad ji palikimą priėmė po motinos mirties 1980 m., faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis, CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovė neįrodė nei kad ji per įstatymo nustatytą palikimui priimti laiką faktiškai pradėjo valdyti po motinos mirties likusį turtą, nei kad motinai iki mirties nuosavybės teise priklausė ginčo gyvenamasis namas bei rūsys, ir šiuos reikalavimus atmetė. Kasaciniame skunde argumentų dėl nesutikimo su šiomis teismų sprendimų dalimis nepateikiama, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Kasaciniame skunde ieškovė savo nuosavybės teisę kildina iš 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios nuosavybės teisės“. Šio įstatymo 4 straipsniu panaikinta kolūkiečių kiemo bendroji jungtinė nuosavybės teisė ir nustatyta, kad šiems nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Kolūkiečio kiemo nariams suteikta teisė prašyti nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Kasatorė nurodo, kad ji buvo kolūkiečių kiemo nare, todėl turi teisę į buvusį kolūkiečių kiemo turtą. Pagal 1964 m. CK 132 straipsnį kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kolūkiečių kiemu buvo laikomas asmenų, kurie kolūkio skirto sodybinio sklypo ribose bendrai tvarkė pagalbinį ūkį, susivienijimas. Kaip nurodoma ir kasaciniame skunde, bent vienas kolūkiečių kiemo narys turėjo būti kolūkio narys. Savo priklausymą kolūkiečių kiemui kasatorė grindžia įrašais ūkinėje knygoje. Pažymėtina, kad ūkinėse knygose buvo vedama ne kolūkiečių kiemų, o namų ūkių apskaita, todėl įrašymas į šias knygas savaime nereiškia, kad viename ūkinės knygos lape (asmeninėje sąskaitoje) kaip šeimos nariai įrašyti asmenys sudarė kolūkiečių kiemą. Tačiau ūkinėse knygose yra grafos apie šeimos narių užsiėmimą, darbinę veiklą, iš jose nurodytų duomenų galima spręsti apie buvimą kolūkiečiu. Bylą nagrinėję teismai iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, įrašų ūkinėse knygose nustatė, kad nei ieškovė ar jos motina, nei atsakovas nebuvo kolūkio nariais, taigi jie, nors ir gyvendami kartu kaimo vietovėje, nesudarė kolūkiečių kiemo. Nenustačius, kad ieškovė ir atsakovas pirmiau minėto 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo priėmimo metu buvo kolūkiečių kiemo nariais, jiems netaikytinos šio įstatymo nuostatos dėl bendrosios jungtinės kolūkiečių kiemo nuosavybės transformavimosi į asmeninę ar bendrąją dalinę nuosavybę. Atkreiptinas dėmesys, kad kasaciniame skunde, viena vertus, nurodoma, kad ginčo pastatai buvo kolūkio nuosavybė, kita vertus, nuosavybės teisės į šiuos pastatus pasikeitimui taikomos nuostatos, reglamentuojančios kolūkiečio kiemo bendrąją jungtinę nuosavybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai yra dvi skirtingos nuosavybės rūšys, kurioms buvo taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas (atitinkamai 1964 m. CK 102–105 straipsniai ir 132–140 straipsniai), jų pabaigą ir padarinius nustatė skirtingi teisės aktai (atitinkamai 1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas ir 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymas „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios nuosavybės teisės“). Paminėtina ir tai, kad pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ginčo gyvenamąjį namą bei rūsį ar jų dalį.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. N. v. M. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2007">3K-3-56/2007</a>; 2012 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB,,Lietuvos draudimas“ v. UAB,,Statinių priežiūra“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-105/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-105/2012">3K-3-105/2012</a>; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Namų priežiūros centras v. UAB „Schindler–Liftas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2014">3K-3-257/2014</a>; kt.). Taigi, teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-25/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-25/2009">3K-3-25/2009</a>), teisę ginti kitų asmenų teises ir interesus ir (ar) ginti viešąjį interesą turi tik tiesiogiai įstatyme nustatyti subjektai (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, neįrodžius, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį, nes pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2009">3K-3-252/2009</a>; 2015 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lik 2“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04LTkxNi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-8-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-8-916/2015">3K-3-8-916/2015</a>).

Nagrinėjamu atveju kasatorės reikalavimai dėl nuosavybės teisės pripažinimo teismų atmesti, kitokio teisinio intereso nuginčyti atsakovo nuosavybės teisę ji nenurodė ir neįrodinėjo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimus, kuriais buvo siekiama nuginčyti atsakovo nuosavybės teisę, nurodydamas, kad, nesant kasatorės intereso dėl ginčo dalyko, jos argumentai dėl atsakovo daiktinių teisių atsiradimo pagrindų yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasacinis teismas patyrė 8,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,77 Eur (aštuonis Eur 77 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Dalia Vasarienė

Gediminas Sagatys