Dėl teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymus grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-71-943/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30602-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.1.1; 2.4.1.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kertušas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kertušas“ ieškinį atsakovui D. J. dėl daikto būtinųjų išlaidų atlyginimo; trečiasis asmuo A. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymus grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 5683,01 Eur už automobilio būtinąjį remontą.

3. Ieškovė nurodė, kad trečiasis asmuo, veikdamas atsakovo, kaip automobilio savininko, 2014 m. gruodžio 12 d. išduoto įgaliojimo pagrindu, 2018 m. rugsėjo 1 d. sudarė automobilio „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį su L. M.. Tą pačią dieną buvo sudaryta dar viena šio automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu trečiasis asmuo įsigijo automobilį iš L. M.. 2019 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovė įsigijo šį automobilį iš trečiojo asmens.

4. Įsigijimo metu automobilis buvo su esminiais defektais, t. y. turėjo variklio gedimą, todėl ieškovė atliko automobilio būtinąjį remontą – pakeitė variklį ir dėl to patyrė 5683,01 Eur išlaidų, kurias sudarė tiek reikalingų detalių įsigijimas, tiek ir išlaidos už variklio keitimo darbus. Po remonto automobilio eksploatuoti ieškovė nepradėjo, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMzk0LTExMDEvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-394-1101/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-394-1101/2020">e2-394-1101/2020</a> pripažino negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento abi 2018 m. rugsėjo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas tarp A. J. ir L. M., bei priteisė ieškovei iš A. J. 5300 Eur automobilio kainą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, patikslindamas sprendimo rezoliucinę dalį – pripažindamas negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir A. J. su pirkėja UAB,,Kertušas“ 2019 m. sausio 18 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

5. Teismui pripažinus pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsigijo automobilį, negaliojančia, suremontuotas ir važiuojantis automobilis buvo grąžintas atsakovui. Ieškovė patyrė būtinąsias daikto išlaidas, nes įsigydama automobilį siekė jį suremontuoti ir parduoti, todėl investavo 5683,01 Eur į remontą tam, kad juo būtų galima tinkamai naudotis pagal tikslinę paskirtį. Teismui išreikalavus iš ieškovės automobilį atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėjo, o ieškovės – pablogėjo, kadangi atsakovas atgavo suremontuotą ir važiuojantį automobilį. Jei atsakovas automobilį būtų atgavęs iki trečiojo asmens ir ieškovės automobilio įsigijimo sandorio sudarymo, tai būtų atgavęs nevažiuojančią transporto priemonę. Šiuo atveju susiklostė situacija, kai įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu ieškovei priteista automobilio kaina, tačiau nebuvo išspręstas klausimas dėl transporto priemonės remontui skirtų būtinųjų daikto išlaidų atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi trečiasis asmuo A. J., atstovaudamas transporto priemonės savininkui (atsakovui), pardavė automobilį „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) L. M. už 9000 Eur. Tą pačią dieną buvo sudaryta kita šios transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis – L. M. pardavė ginčo automobilį trečiajam asmeniui A. J. už 9000 Eur. 2019 m. sausio 18 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi trečiasis asmuo A. J. pardavė šį automobilį ieškovei. Abi 2018 m. rugsėjo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartys Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimu buvo pripažintos negaliojančiomis CK 1.78 straipsnio 1 dalies, 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu, nuspręsta išreikalauti iš A. J. transporto priemonę D. J., priteista iš A. J. UAB „Kertušas“ automobilio kaina – 5300 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimą.

8. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad ieškovė buvo neteisėta nesąžininga automobilio valdytoja, nes tokia ji pripažinta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimu. Taigi ieškovė, grąžinusi ginčo automobilį D. J., turi teisę į patirtų būtinų išlaidų atlyginimą. Už variklio pakeitimą ieškovė sumokėjo UAB „Bekelės fanatų grupė“ 5863 Eur. Ginčo, kad ieškovė patyrė šias išlaidas, nėra.

9. Teismas nurodė, kad pagrindinė automobilio paskirtis – nuvykti iš vienos vietos į kitą. Taigi automobilis tik tuomet atitinka savo tikslinę paskirtį, kai juo galima važiuoti. Nagrinėjamu atveju ieškovė įsigijo automobilį be variklio (transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje jis nurodytas kaip neremontuotinas), taigi ieškovė neturėjo galimybės automobilio eksploatuoti. Tam, kad automobilis važiuotų, reikėjo įdėti kitą variklį, ieškovė šią paslaugą užsakė, o UAB „Bekelės fanatų grupė“ nupirko kitą variklį, reikiamas detales ir suremontavo automobilį. Jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti nupirktų detalių ir atliktų darbų reikalingumu, nėra, kaip ir duomenų, kad patirtos išlaidos per didelės ir neatitinka pirktų daiktų bei suteiktų paslaugų apimties ar kokybės. Dėl to teismas nusprendė, kad ieškovės patirtos 5683,01 Eur išlaidos yra būtinosios išlaidos.

10. Atsakovas trečiajam asmeniui perdavė važiuojantį automobilį (tikslas – važinėti, vykdant antstolio padėjėjo, teisininko pareigas, po kaimiškas vietoves) ir gavo važiuojantį automobilį. Atsakovas automobilio buvo netekęs ir jį susigrąžino su nenauju varikliu (ieškovė pripažįsta, kad į automobilį buvo įdėtas naudotas variklis). Iš 2018 m. rugsėjo 1 d. pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, kad automobilis parduotas be defektų už 9000 Eur. Tuo metu, kai atsakovas neteko automobilio, šis buvo tinkamas naudoti. Pirkimo–pardavimo sutartis su ieškove buvo sudaryta 2019 m. sausio 18 d., t. y. po 4,5 mėnesio, per tą laiką automobilio kaina nukrito 40 proc. ir šis skirtumas yra artimas paties keisto variklio kainai (UAB „Bekelės fanatų grupė“ už jį mokėjo 3000 Eur be PVM, o ieškovė – 3800 Eur be PVM). Be to, pastarojoje pirkimo–pardavimo sutartyje ir buvo nurodytas vienintelis automobilio defektas – neremontuotinas variklis.

11. Nors ieškovė patyrė būtinąsias išlaidas, tačiau jas lėmė ne atsakovo veiksmai. Automobilio būklė pablogėjo tiek, kiek ji buvo taisoma keičiant variklį, juo disponuojant trečiajam asmeniui. Atsakovas automobilį susigrąžino tokios pačios būklės, kaip ir prarado. Automobilio būklė iš esmės pasikeitė jį suremontavus po to, kai automobilį su variklio defektu gavo ieškovė, tačiau ne iš atsakovo, o iš trečiojo asmens. Dėl to nėra pagrindo ieškovės patirtų būtinųjų išlaidų atlyginimą priteisti iš atsakovo, o reikalavimo A. J. ieškovė nepareiškė, nors teismas ir siūlė keisti atsakovą.

12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2021 m. gegužės 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 5 d. sprendimą.

13. Kolegija nurodė, kad, sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.97 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, išplaukia tai, kad neteisėto nesąžiningo savininko teisė reikalauti būtinųjų išlaidų atlyginimo tiesiogiai siejama su konkrečiu laiko momentu, t. y. nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos. CK 4.97 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas aiškinti atsietai nebūtų teisinga, nes ieškovė nepagrįstai įgytų pranašumą prieš atsakovą ir, neteisėtai įgijusi daiktą, pretenduotų į daikto išlaidas, už kurių susidarymą atsakovas nėra atsakingas. Atsakovas trečiajam asmeniui perdavė techniškai tvarkingą transporto priemonę ir variklio defektas atsirado automobiliui esant būtent trečiojo asmens dispozicijoje. Lingvistinis CK 4.97 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos formuluotės aiškinimas lemia, kad CK 4.97 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas būtina aiškinti sistemiškai, t. y. ieškovė teisę į automobilio būtinąsias remonto išlaidas įgytų nuo to momento, kai savininkui priklausytų gautos iš daikto pajamos. Priešingas aiškinimas ir taikymas nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste būtų nepagrįstas, nesąžiningas, nesuderinamas su šalių lygiateisiškumu.

14. Ieškovė, įsigydama automobilį su neveikiančiu ir neremontuotinu varikliu, neturėjo galimybės eksploatuoti transporto priemonės pagal jos tikslinę paskirtį, todėl ieškovės lėšomis atlikti variklio keitimo ir remonto darbai yra būtinosios dėl daikto patirtos išlaidos, kurios yra neatsiejamai susijusios su sąlyga, kad daiktą būtų galima tinkamai naudoti pagal tikslinę paskirtį. Tačiau net ir pripažinus ieškovės patirtas automobilio variklio išlaidas būtinosiomis, nėra pagrindo ieškovės reikalavimą tenkinti, kadangi būtinųjų išlaidų atlyginimas galimas tik konstatavus, kad savininkui priklauso gautos pajamos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės teisės reikalauti būtinųjų išlaidų atlyginimo atsiradimą siejo išimtinai su momentu, nuo kurio jai priklausys iš daikto gautos pajamos. Teismas ignoravo, kad jokios pajamos iš automobilio tuo laikotarpiu, kol jį valdė ieškovė, neatsirado ir negalėjo atsirasti, nes dėl defekto automobilis visą neteisėto valdymo laiką negalėjo būti eksploatuojamas pagal paskirtį. CK 4.97 straipsnio 1, 2 dalys turi būti taikomos taip, kad nesusiklostytų situacija, kai neteisėtas nesąžiningas daikto valdytojas ir gautų iš daikto pajamų, ir turėtų teisę reikalauti iš savininko būtinųjų daikto išlaidų atlyginimo. Kadangi ieškovė pajamų iš daikto neteisėto valdymo metu negavo, tai jos teisė reikalauti būtinųjų išlaidų atlyginimo neturėtų būti siejama su pajamų perdavimo daikto savininkui momentu, visiškai ignoruojant faktą, kad jokios pajamos apskritai nesusidarė. Priešingas aiškinimas akivaizdžiai neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Ieškovės nuomone, atmetus ieškinį susiklostė situacija, kai atsakovas įgijo nepagrįstą pranašumą prieš ieškovę, kuri, negavusi jokių pajamų iš automobilio (jokių pajamų neatsirado, dėl to jų nereikalavo ir atsakovas), patyrė automobilio remonto išlaidas, taip automobilio vertė, lyginant su jo įsigijimo momentu buvusia verte, padidėjo. Atsakovas, neturėdamas pagrindo kreiptis į ieškovę dėl iš automobilio gautų pajamų, atgavo ieškovės lėšomis suremontuotą automobilį ir išvengė pareigos atlyginti jos patirtas būtinas išlaidas. Taigi, būtent atsakovas įgijo nepagrįstą pranašumą prieš ieškovę, kuri negavo iš daikto jokių pajamų, bet patyrė tik išlaidas, kurios, atmetus pareikštą ieškinį, taip ir liko neatlygintos.

15.2. Lingvistinis CK 4.97 straipsnio 2 dalies aiškinimas lemia, kad neteisėtas nesąžiningas daikto valdytojas gali reikšti reikalavimą daikto savininkui dėl būtinųjų daikto išlaidų atlyginimo nepaisant to, ar savininkas pareiškia reikalavimą neteisėtam nesąžiningam daikto valdytojui dėl iš daikto gautų pajamų. Įstatymų leidėjas CK 4.97 straipsnio 2 dalyje nurodė, kad neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu gali reikalauti atlyginti jo patirtas būtinas daikto išlaidas. Lingvistinis tokios teisės normos formuluotės aiškinimas akivaizdžiai suponuoja, kad neteisėtas nesąžiningas valdytojas gali reikalauti jo išlaidų atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar savininkas pasinaudoja jam CK 4.97 straipsnio 1 dalyje suteikta teise. Tai, kad atsakovas nepasinaudojo CK 4.97 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise, negali lemti išvados, kad ieškovė neturi teisės naudotis to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise.

15.3. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovei CK 4.97 straipsnio nuostatos neįtvirtina galimybės reikšti reikalavimą jokiam kitam subjektui, išskyrus atsakovą, tačiau, kita vertus, teismo argumentacija lemia, kad nagrinėjamu atveju būtinąsias automobilio išlaidas neva turėtų atlyginti ne daikto savininkas (atsakovas), o asmuo, kuris tariamai yra atsakingas už tokių išlaidų atsiradimą (trečiasis asmuo). Ieškovės nuomone, svarbu akcentuoti, kad CK 4.97 straipsnio 2 dalies nuostatos neapriboja neteisėto nesąžiningo valdytojo teisės reikalauti būtinųjų daikto išlaidų atlyginimo net ir tuo atveju, kai tos išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su daikto savininko veiksmais, t. y. CK 4.97 straipsnio 2 dalis nenustato apribojimo, kad neteisėtas nesąžiningas valdytojas galėtų reikalauti tik tokių išlaidų, kurios atsirado būtent dėl daikto savininko veiksmų, atlyginimo. Dėl to nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, dėl ko atsirado būtinosios daikto išlaidos. CK 4.97 straipsnio 2 dalies nuostata suteikia teisę nesąžiningam neteisėtam valdytojui tokių išlaidų atlyginimo reikalauti būtent iš daikto savininko, o ne iš trečiojo asmens. Be to, CK 4.97 straipsnio nuostatos neįtvirtina jokių išimčių ar išlygų, kurioms esant neteisėtas daikto valdytojas turėtų galimybę nukreipti savo reikalavimą dėl būtinųjų daikto išlaidų atlyginimo ne savininkui, o trečiajam asmeniui.

15.4. Teismai nepagrindė, kodėl išlaidų kilimą siejo būtent su trečiojo asmens veiksmais. Teismai darė prielaidą, kad už automobilio defektą atsakingas trečiasis asmuo, jis ir turėtų atlyginti būtinąsias išlaidas. Tačiau byloje iš esmės nebuvo nagrinėjamos aplinkybės dėl to, kas yra atsakingas už automobilio gedimą, o trečiojo asmens kaltė dėl automobilio gedimo iš esmės buvo tiesiog preziumuota, to nepagrindžiant jokiais konkrečiais įrodymais ar argumentais. Byloje nėra duomenų, jog automobilio gedimą būtų lėmę būtent trečiojo asmens veiksmai. Nors variklio defektas ir atsirado automobiliui būnant trečiojo asmens dispozicijoje, tačiau nenustatyta, jog variklio defektas atsirado būtent dėl neteisėtų trečiojo asmens veiksmų ir jo kaltės. Byloje apskritai nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, kas galėjo lemti automobilio variklio gedimą. Kaip liudytojas apklaustas K. Š., remontavęs ginčo automobilį, teismo posėdžio metu patvirtino, kad tokios markės ir amžiaus automobilių variklių defektai yra įprastas ir gana dažnai praktikoje pasitaikantis reiškinys. Taigi tai, kad automobilio variklio defektas atsirado automobilį valdant trečiajam asmeniui, savaime nereiškia, kad jis yra atsakingas už variklio defekto atsiradimą ir kad vien dėl to turėtų atlyginti automobilio būtinąsias išlaidas.

16. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir priteisti iš ieškovės išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Vien faktas, kad ieškovės sumokėta nevažiuojančio automobilio kaina buvo daug mažesnė nei važiuojančio automobilio rinkos kaina ir šis skirtumas yra artimas variklio keitimo išlaidoms, sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad ieškovė, pakeitusi variklį, de facto (faktiškai) pagerino automobilio technines savybes, buvusias jo įgijimo metu, ir automobilis tapo naudingesnis bei vertingesnis (ieškovė galėjo pradėti įgijimo metu nevažiuojantį automobilį naudoti pagal tikslinę paskirtį). Todėl, priešingai nei nusprendė teismai, atsakovo patirtos automobilio variklio keitimo išlaidos (ieškovei įsigijus nevažiuojantį automobilį turint tikslą jį suremontuoti ir perparduoti) teisiniu požiūriu atitinka ypatingas daikto išlaikymo išlaidas pagal CK 4.10 straipsnio 3 dalį ir nepripažintinos daikto būtinosiomis išlaidomis CK 4.97 straipsnio pagrindu. Su teismų išvada dėl patirtų automobilio variklio keitimo išlaidų pripažinimo įprastinėmis būtinosiomis išlaidomis būtų galima sutikti tik tuo atveju, jei ieškovė sutartimi neteisėtai būtų įgijusi automobilį be defektų ir, jau po įgijimo automobilio varikliui sugedus, būtų atlikusi automobilio variklio keitimo darbus.

16.2. Lingvistiniu metodu aiškinant CK 4.97 straipsnio 2 dalį, būtent nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš vindikuojamo daikto pajamos, neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu įgyja teisę reikalauti iš savininko atlyginti daikto būtinąsias išlaidas. Taigi CK 4.97 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningo ir neteisėto valdytojo teisė gauti iš vindikuojamo daikto savininko dėl daikto padarytų būtinųjų išlaidų atlyginimą laikytina priešpriešine, tiesiogiai priklausančia nuo daikto savininko valios teise reikalauti iš neteisėto nesąžiningo valdytojo iš daikto gautų ar turėtų gauti pajamų atlyginimo. Tuo atveju, kai vindikuojamo daikto savininkas išreiškia valią gauti iš neteisėto nesąžiningo valdytojo gautų ar turėtų gauti pajamų atlyginimą, neteisėtas nesąžiningas valdytojas įgyja teisę reikalauti iš daikto savininko daikto būtinųjų išlaidų atlyginimo. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas neišreiškė valios gauti iš ieškovės dėl automobilio valdymo gautų ar turėtų gauti pajamų atlyginimą ir jo negavo, ar kitu teismo sprendimu nebuvo pripažinta, jog tokios pajamos atsakovui (ne)priklauso, todėl ieškovė neturi teisės reikšti atsakovui priešpriešinio reikalavimo atlyginti daikto būtinąsias išlaidas.

16.3. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad reikalavimą atlyginti automobilio būtinąsias išlaidas ieškovė privalo reikšti trečiajam asmeniui A. J.. CK 4.97 straipsnio 2 dalies pagrindu reikalavimas gali būti reiškiamas tik vindikuojamo daikto savininkui, ir teismai nenurodė, kad ieškovė patirtų automobilio variklio remonto išlaidų atlyginimo iš trečiojo asmens turi reikalauti šios teisės normos pagrindu. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė automobilį įsigijo ne iš atsakovo, o iš trečiojo asmens, ir pasiūlė pakeisti byloje atsakovą, tačiau ieškovė šia teise nepasinaudojo. Teismai nustatė, kad atsakovas trečiajam asmeniui perdavė valdyti techniškai tvarkingą automobilį, o automobilio variklio defektas atsirado jį valdant trečiajam asmeniui. Teismams pripažinus sutartį negaliojančia ir atsakovui nepasinaudojus CK 4.97 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise, ieškovė prarado teisę reikalauti iš atsakovo automobilio būtinųjų išlaidų atlyginimo, o reikalavimą atlyginti patirtas būtinąsias išlaidas ieškovė turi teisę reikšti trečiajam asmeniui, pardavusiam jam nepriklausantį automobilį, prašydama taikyti restituciją (CK 6.151 straipsnio 2 dalis), nepagrįsto praturtėjimo institutą (CK 6.242 straipsnis) ar be pagrindo įgyto turto grąžinimą reglamentuojantį CK 6.237 straipsnį ir kt.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl neteisėto nesąžiningo valdytojo patirtų būtinųjų išlaidų atlyginimo

17. CK 1.138 straipsnyje nustatyti asmens pažeistų teisių gynimo būdai. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Taigi asmuo, kreipdamasis į teismą, savo teisių gynimo būdą pasirenka atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes.

18. CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta principinė asmens nuosavybės teisių apsaugos nuostata – savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija). Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Būtent nurodytu teisiniu pagrindu daiktas (automobilis „Toyota Land Cruiser“) iš ieškovės buvo išreikalautas D. J.. Teismai, kitoje byloje tenkindami D. J. ieškinį, pagal vindikacijos taisykles išreikalavo automobilį iš nesąžiningo neteisėto valdytojo (ieškovės nagrinėjamoje byloje), nespręsdami daikto remonto išlaidų atlyginimo klausimo. Nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo grindžiamas daiktinės teisės normomis (CK 4.97 straipsnio 2 dalis) ir keliamas klausimas dėl atsiskaitymų grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, t. y. reikalaujama atlyginti neteisėto nesąžiningo valdytojo dėl daikto patirtų išlaidų atlyginimą.

19. Atsiskaitymai tarp savininko ir neteisėto daikto valdytojo vykdomi CK 4.97 straipsnio nustatytomis sąlygomis. Atsiskaitymų tarp neteisėto valdytojo ir išreikalavusio daiktą savininko apimtį lemia neteisėto valdytojo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Tai, sąžiningas ar nesąžiningas valdymas, vertinama pagal bendruosius objektyvųjį ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijus: asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas, yra laikomas nesąžiningu valdytoju; atitinkamai asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas, yra laikomas sąžiningu valdytoju (CK 4.97 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-569/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-569/2009">3K-3-569/2009</a>).

20. CK 4.97 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savininkas, išreikalaudamas daiktą pagal CK 4.95 straipsnį, turi teisę reikalauti: iš asmens, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas (nesąžiningo valdytojo), grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; iš neteisėto sąžiningo valdytojo – visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą. Neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos (CK 4.97 straipsnio 2 dalis).

21. Jeigu valdytojas sąžiningas, savininkas turi teisę išreikalauti visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą; neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos; neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto, jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas (CK 4.79 straipsnio 1, 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-328/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-328/2006">3K-3-328/2006</a>).

22. Vykdant atsiskaitymus grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, svarbu įvertinti ne tik valdytojo sąžiningumo (nesąžiningumo) faktą, bet ir nustatyti, ar įstatymų leidėjas, CK 4.97 straipsnyje reglamentuodamas tokius atsiskaitymus, susiejo juos su priešpriešinėmis daikto savininko ir buvusio daikto valdytojo teisėmis ir pareigomis. Apeliacinės instancijos teismas CK 4.97 straipsnio 2 dalies nuostatą aiškino kaip suteikiančią ieškovei teisę į automobilio būtinąsias remonto išlaidas nuo to momento, kai savininkui priklausys gautos iš daikto pajamos (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartis, 38 punktas). Kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė minėtą CK nuostatą. Tokiu aiškinimu iš esmės buvo sukurta situacija, kai neteisėto nesąžiningo daikto valdytojo teisė dėl daikto būtinųjų išlaidų atlyginimo buvo susieta su daikto savininko teise reikalauti daikto pajamų, gautų per visą neteisėtą nesąžiningą daikto valdymo laiką, tokiu būdu, jog tiek pajamų, tiek daikto būtinųjų išlaidų atlyginimas galėtų būti sprendžiamas tik vienu metu.

23. Įstatymų leidėjas, CK 4.97 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėždamas daikto savininko ir buvusio daikto valdytojo teisę reikšti tarpusavio priešpriešinius reikalavimus, nustatė laiko tarpą, už kurį daikto savininkas ir buvęs daikto valdytojas gali reikalauti atsiskaityti: daikto savininkas neteisėto nesąžiningo valdymo atveju – pajamų už visą valdymo laiką (CK 4.97 straipsnio 1 dalis), ir savo ruožtu neteisėtas nesąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos (CK 4.97 straipsnio 2 dalis). Pastaroji CK nuostata patvirtina, kad neteisėtas nesąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti visą neteisėto valdymo laikotarpį padarytų dėl daikto būtinųjų išlaidų atlyginimo, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmiausia turėjo būti nustatyta, ar ieškovės nurodytos automobilio variklio keitimo ir su tuo susijusios išlaidos laikytinos būtinomis CK 4.97 straipsnio 2 dalies prasme, ir tik tada kyla poreikis vertinti, ar jos patenka į tą laikotarpį, už kurį tokių išlaidų galima reikalauti, ir ar jos neturėtų būti vertinamos kaip padengtos iš daikto gautomis pajamomis.

24. Įstatymas (CK 4.97 straipsnis) nepateikia vertinamųjų kriterijų, kuriais remiantis galėtų būti nustatytos daiktui būtinos išlaidos. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad CK 4.10 straipsnyje įtvirtinta daikto išlaidų samprata. Pagal šio straipsnio 1 dalį daikto išlaidos skirstomos į įprastines ir ypatingąsias. Atitinkamai įprastinėmis išlaidomis laikomos išlaidos, būtinos daikto saugumui užtikrinti arba daiktui išsaugoti nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo (CK 4.10 straipsnio 2 dalis), o ypatingosiomis išlaidomis laikomos išlaidos, daromos tiek pačiam daiktui pagerinti, tiek ir gaunamoms iš daikto pajamoms padidinti (CK 4.10 straipsnio 3 dalis). Pagal šiuos kriterijus, kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovės patirtos būtinos daikto išlaidos (variklio pakeitimo ir su tuo susijusios išlaidos) priskirtinos ypatingosioms išlaidoms. Kasacinio teismo vertinimu, bylą nagrinėjusių teismų išvados šiuo klausimu gana prieštaringos. Viena vertus, teismai akivaizdžiai reikšminga laikė aplinkybę, kad ieškovė automobilį įsigijo be variklio, tai atspindėjo ir parduodamo automobilio kaina, kita vertus, vėliau, spręsdami dėl tokių išlaidų atlyginimo, jas įvertino kaip būtinas dėl to, kad nėra pagrindo abejoti jų reikalingumu ir pagrįstumu.

25. Kasacinio teismo praktikoje taikant ir aiškinant daikto išlaidas apibrėžiančias nuostatas taip pat pasisakyta, kad išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis – išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, jo naudingoms ir vertingoms savybėms palaikyti, neleisti turtui labai pablogėti. Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet nesiekiama daikto pagerinti. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTgyLTkxNi8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-182-916/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-182-916/2021">e3K-3-182-916/2021</a>, 38 punktas).

26. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, jog daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016, 111 punktas, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDUtMjQ4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-345-248/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-345-248/2017">3K-3-345-248/2017</a>, 23 punktas). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad parduodant automobilį ieškovei buvo visiškai akivaizdu, jog automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį – jis buvo be variklio.

27. Nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai mutatis mutandis taikytini ir nagrinėjamoje byloje. Daikto vertės padidėjimas neturėtų būti esminis kriterijus, pagal kurį sprendžiama apie išlaidų pobūdį. Toks kriterijus yra poreikis (būtinumas), vertinant jį siekiamo tikslo aspektu, atlikti su daiktu susijusius tam tikrus darbus, kitus veiksmus, atlyginant už kuriuos patiriamos išlaidosKasacinio teismo vertinimu, sprendžiant, ar išlaidos yra būtinosios (įprastinės), ar ypatingosios, lemiamą reikšmę turi jų paskirtis, vertinant šias išlaidas patyrusio asmens tikslo, dėl kurio tokios išlaidos buvo patirtos, aspektu. Nagrinėjamu atveju, automobilio, kuris buvo įsigytas be variklio, vertės pakėlimas įdedant variklį ir atliekant kitus susijusius darbus, laikytinas ypatingosiomis išlaidomis, kadangi atsižvelgiant į ieškovės vykdomos ūkinės veiklos, kuri susijusi su naudotų automobilių perpardavimu, tikslus, ieškovė, įdėdama variklį ir atlikdama kitus darbus, turėjo tikslą padidinti automobilio vertę, kad jį pardavusi gautų naudos, t. y. padidinti iš daikto gaunamas pajamas (CK 4.10 straipsnio 3 dalis). Kad po variklio įdėjimo automobilio vertė padidėjo, sutinka ir ieškovė, savo reikalavimo pagrindu nurodydama aplinkybę, jog atsakovo padėtis grąžinus automobilį nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėjo, o ieškovės pablogėjo, nes atsakovas atgavo suremontuotą ir važiuojantį automobilį.

28. Toks teisės aiškinimas atitinka ir teisinio reglamentavimo nuostatas, įtvirtinančias valdymo gynimą. CK 4.34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sąžiningam valdytojui turi būti atlygintos daikto išlaikymo išlaidos, išskyrus atvejus, kai jas padengia daikto pajamos. Sąžiningas valdytojas taip pat turi teisę pasilikti dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu tai nepadarys žalos daiktui. Jeigu šių dalių atskirti negalima, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas. Neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto; jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas (CK 4.97 straipsnio 4 dalis). Taigi įstatymų leidėjas aiškiai atskyrė situacijas, kai yra ginamos sąžiningo ir nesąžiningo valdytojo teisės. Nesąžiningo valdytojo teisių gynimas yra ribojamas tik būtinųjų daikto išlaidų, patirtų įstatyme aiškiai apibrėžtą laikotarpį, atlyginimu (CK 4.97 straipsnio 1–2 dalys). Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovės patirtos automobilio variklio keitimo ir su tuo susijusios išlaidos nelaikytinos būtinosiomis, teismams nustačius faktą, jog automobilis buvo parduotas be variklio, ir atitinkamai priskirtinos ypatingosioms išlaidoms (CK 4.10 straipsnio 3 dalis). Ieškovės patirtos tokio pobūdžio išlaidos CK 4.34 straipsnio prasme laikytinos daikto pagerinimu ir atitinkamai neteisėtam nesąžiningam valdytojui tokios išlaidos CK 4.97 straipsnio 2 dalies pagrindu negali būti atlyginamos.

29. Išdėstytų kasacinio teismo motyvų pagrindu darytina išvada, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai susiejo neteisėto nesąžiningo valdytojo teisę į būtinųjų išlaidų atlyginimą su daikto savininko teise reikalauti kompensuoti prarastas pajamas, taip pat nepagrįstai automobilio variklio pakeitimo ir su tuo susijusias išlaidas priskyrė būtinosioms išlaidoms, tačiau toks netinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas nebuvo kliūtis priimti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą byloje – ieškovės ieškinį atmesti, kurio naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas dėl daiktinės teisės normų, nustatančių atsiskaitymą grąžinant daiktą iš neteisėto nesąžiningo valdymo, nėra kliūtis ieškovei savo pažeistas teises ginti prievolinių teisių gynimo būdais, atitinkamai nukreipiant reikalavimus į pripažintos negaliojančia automobilio pirkimo–pardavimo sutarties šalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

31. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, jos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

32. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme atsakovas patyrė 1633,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pateikė jas patvirtinančius įrodymus, prašo priteisti jų atlyginimą iš ieškovės. Šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (7, 8.14 punktai), todėl atsakovui priteistinas jų atlyginimas iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

33. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 5,79 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Atmetant kasacinį skundą šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš kasacinį skundą pateikusios ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Kertušas“ (j. a. k. 121253292) 1633,50 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt tris Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Kertušas“ (j. a. k. 121253292) 5,79 Eur (penkis Eur 79 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Algirdas Taminskas

Egidija Tamošiūnienė