Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijus, priklausinių teisinį statusą, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuoti teismo sprendimą bei šios pareigos nevykdymo (netinkamo vykdymo) pasekmes, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-68-403/2022

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11512-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.2.13; 3.3.1.19.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. B, M. V., A. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. B., M. V., A. S. ieškinį atsakovėms valstybės įmonei Turto bankui ir Kauno miesto savivaldybei, trečiasis asmuo valstybės įmonė Registrų centras dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo butų priklausiniais ir nuosavybės teisės į jas pripažinimo, patalpų statuso ir perdavimo–priėmimo akto panaikinimo bei elektroninio aukciono nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijus, priklausinių teisinį statusą, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuoti teismo sprendimą bei šios pareigos nevykdymo (netinkamo vykdymo) pasekmes, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė teismo: 1) pripažinti negyvenamąją patalpą, unikalus duomenys neskelbtini, susidedančią iš patalpų R-6 (13,64 kv. m), R-7 (1,42 kv. m), R-8 (l,50 kv. m), R-9 (1,24 kv. m), R-10 (17,85 kv. m), R-11 (3,94 kv. m), R-12 (2,57 kv. m), R-13 (3,75 kv. m), su dalimi patalpos R-l (6,07 kv. m) (reg. Nr. duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, esančio duomenys neskelbtini (toliau ir – ginčo patalpos), butų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 priklausiniu (bendrojo naudojimo patalpomis) ir ieškovams R. B., M. V., A. S., gyv. duomenys neskelbtini, pripažinti nuosavybės teisę į šią negyvenamąją patalpą Nr. duomenys neskelbtini, esančią duomenys neskelbtini; 2) panaikinti VĮ Registrų centre registruotų patalpų, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, duomenys neskelbtini, registro Nr. duomenys neskelbtini, kaip slėptuvės, statusą; 3) panaikinti 2019 m. kovo 7 d. Valstybės nekilnojamojo turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise perdavimo ir priėmimo aktą Nr. A6-53(15.35-21); 4) nutraukti VĮ Turto banko vykdomo elektroninio aukciono Nr. duomenys neskelbtini, kuriame parduodamas nekilnojamasis turtas – slėptuvė su dalimi bendro naudojimo patalpos, pažymėtos R-l (1/2 nuo 6,07 kv. m.), unikalus Nr. duomenys neskelbtini, bendras plotas 45,91 kv. m, duomenys neskelbtini, procedūras bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino.

4. Teismas nurodė, kad ieškovai pateikė į bylą nuotraukas, iš kurių matyti, jog ginčo patalpose yra sandėliuojami jiems priklausantys daiktai. Atsakovė VĮ Turto bankas pateikė 2019 m. vasario 18 d. Perimamo NT objekto apžiūros aktą ir prie jo esančias nuotraukas, kurios, anot jos, patvirtina, kad patalpų perėmimo metu gyventojai jose savo daiktų nelaikė, ir 2019 m. rugsėjo 18 d. Apžiūros aktą su nuotraukomis, kurie patvirtina, kad tik po civilinės bylos iškėlimo teisme ieškovas R. B. ginčo patalpas užėmė savavališkai jas užkraudamas įvairiais daiktais. Tačiau atsakovės pateiktos nuotraukos dėl prastos kokybės yra visiškai neinformatyvios, iš jų negalima nuspręsti net kokios patalpų dalys yra fiksuotos (sienos, lubos, grindys ar kt.), todėl pagal jas nėra galimybės įvertinti, ar iš tikrųjų patalpų perdavimo metu jose nebuvo laikomi butų savininkų daiktai.

5. Ieškovai teigė, jog tik namo gyventojai naudojosi viso rūsio, neišskiriant ir buvusios slėptuvės, patalpomis – laikė ir sandėliavo ten savo buities, ūkio daiktus, dviračius, prižiūrėjo patalpas, naudojosi skalbimo mašina, jose yra įrengta džiovykla rūbams džiovinti, ir niekas niekada jiems netrukdė naudotis visomis rūsio patalpomis. Kadangi patekimas į buvusias slėptuvės patalpas yra per namo gyventojams priklausančią bendro naudojimo patalpą, savivaldybės atstovai be gyventojų pagalbos netgi neturėjo galimybės patekti į šias patalpas. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir atsakovės Kauno m. savivaldybės pateiktas į bylą 2003 m. spalio 1 d. SĮ „Santakos butų ūkis“ sąskaitoje esančio turto aprašas, kuriame nurodyta, kad duomenys neskelbtini 79 kv. m negyvenamos patalpos yra savavališkai užimtos.

6. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad ginčo patalpomis realiai naudojosi atsakovė Kauno miesto savivaldybė ir slėptuvės patalpos atitiko privalomuosius jos įrengimo, naudojimosi ir priežiūros reikalavimus. Todėl labiau tikėtina, kad ginčo patalpos tik formaliai prieš daugelį metų buvo pažymėtos kaip slėptuvės patalpos, tačiau realiai jomis, kaip pagalbinėmis, nuolatos naudojosi gyvenamojo namo butų nuomininkai, o po 1997 m. – butų savininkai. Teismas sutiko su ieškovų argumentais, kad jei Kauno miesto savivaldybė nelaikė, jog slėptuvės patalpos yra sudėtinė rūsio dalis, ji turėjo eliminuoti tas patalpas iš bendrų rūsio patalpų dar 1997 m., t. y. kai visas namas buvo registruotas nuosavybės teise jos vardu, iki parduodant ieškovams butus. To nepadariusi, atsakovė turi priimti tokio savo neveikimo pasekmes.

7. Teismas padarė išvadą, kad ginčo patalpos aktualiu laikotarpiu, t. y. iki ieškovams privatizuojant jų gyvenamąsias patalpas, atitiko priklausinio kriterijus. Pripažinęs ginčo patalpas daugiabučio namo visų butų ir kitų patalpų priklausiniu, teismas nusprendė, kad, ieškovams 1997 m. privatizavus butus, jos tapo visų butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Todėl teismas ieškinį pagal pirmąjį ieškovų reikalavimą tenkino visiškai – ginčo patalpas pripažino gyvenamojo namo, esančio duomenys neskelbtini, butų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 priklausiniu (bendro naudojimo patalpomis) ir ieškovams pripažino nuosavybės teisę į šias negyvenamąsias patalpas.

8. Taip pat teismas nusprendė, kad 10 metų ieškinio senaties terminas reikalavimui pripažinti ginčo patalpas butų priklausiniu nėra praleistas. Teismas panaikino ginčo patalpų, kaip slėptuvės, statusą. Be to, teismas nusprendė, kad atsakovė Kauno miesto savivaldybė, be teisinio pagrindo 2018 m. įregistravusi ginčo patalpas nuosavybės teise Lietuvos Respublikai, o turto patikėjimo teise – Kauno miesto savivaldybei, neturėjo teisės šių patalpų perduoti kitai turto patikėtinei VĮ Turto fondui, o pastaroji – vykdyti šio turto pardavimo.

9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas grindžiama tokiais motyvais:

9.1. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad butų privatizavimo metu (1997 m.) ginčo patalpų paskirtis buvo slėptuvė. Butų privatizavimo metu ginčo patalpų paskirtis buvo slėptuvės patalpos, t. y. jos buvo pritaikytos (savo techninėmis savybėmis) tam tikslui ir nebuvo funkciniu ryšiu susietos su butais, jiems priskirtos. Ginčo patalpos buvo įrengtos kaip savarankišką paskirtį (slėptuvės) turinčios patalpos, jų tikslinė paskirtis buvo kita (specialioji), todėl nėra jokio pagrindo jas laikyti butų priklausiniais ar namo bendro naudojimo patalpomis. Tai, kad ginčo patalpos nebuvo įregistruotos kaip atskiras turtinis vienetas, nekeičia fakto, jog jos nuosavybės teise priklausė (priklauso) valstybei. Taip pat nėra reikšmingos aplinkybės dėl ginčo patalpų statuso galimo keitimosi po butų privatizavimo (galbūt jų išbraukimo iš slėptuvių sąrašo), juo labiau kad ginčo patalpų statuso pasikeitimas neturi įtakos nuosavybės teisių pasikeitimui.

9.2. Ginčo patalpos negali būti laikomos ieškovų butų priklausiniais, nes ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo patalpos buvo skirtos tarnauti butams ir jų funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu buvo nuolatinis. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad ginčo patalpos teisėtai buvo suteiktos naudotis ieškovams ir kad ieškovai naudojosi ginčo patalpomis iki butų privatizavimo. Nors ieškovai teigia, kad jie naudojosi ginčo patalpomis iki butų privatizavimo ir vėliau, tačiau, be ieškovų paaiškinimų, įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nėra pateikta. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų galima spręsti, kad butų privatizavimo metu (sudarant pirkimo–pardavimo sutartis) ieškovams butai buvo parduodami be rūsių ir ginčo patalpomis ieškovai nesinaudojo. Aplinkybės, kad ieškovai galimai po butų privatizavimo savavališkai užėmė ginčo patalpas ir jomis naudojosi, ginčo patalpos nebuvo naudojamos pagal paskirtį (paskirtis speciali – slėptuvė, todėl nenaudojamos nesant būtinybės), ir kitos ieškovų nurodomos aplinkybės šiuo atveju nėra reikšmingos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Ieškovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovų teisę į nuosavybę (privatizuotų butų priklausiniu faktiškai buvusias patalpas, valdytas daugiau nei 60 metų). Be to, spręsdamas dėl priklausinio statuso, jo funkcijų, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovai butų privatizavimo metu įgijo butus be rūsių, nesirėmė privatizavimo sutarčių turiniu, viešojo registro duomenimis, kurie patvirtina pripažintas aplinkybes (butai įsigyti su rūsiais).

10.2. Apeliacinės instancijos teismas nesuteikė reikšmės aplinkybei, kad tuo metu, kai ginčo patalpos Kauno miesto savivaldybės iniciatyva buvo įregistruotos kaip slėptuvė, jos jau tokio statuso nebeturėjo, nes 2003 m. buvo išbrauktos iš Kauno miesto kolektyvinių apsaugos priemonių sąrašo.

10.3. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti panaikinta dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) arba dėl esminio procesinio pažeidimo, dėl kurio byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi teismas nenurodė argumentų, kodėl atmetė ieškovų ketvirtąjį reikalavimą, dėl kurio ieškovai ieškinį grindė ne tik CK 4.19 straipsniu, bet ir CK 6.394 ir 6.396 straipsnių, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies pažeidimu organizuojant viešąjį aukcioną. Viešasis aukcionas negalėjo būti organizuojamas, nes, parduodant ginčo patalpas, nebuvo išspręstas klausimas dėl teisių į žemės dalį, kurią daiktas užima ir (ar) kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Į ginčo patalpas nėra nustatytas joks patekimo būdas.

11. Atsakovė VĮ Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Ginčo patalpos nebuvo privatizuotos, o ieškovams nuosavybės teise priklauso visiškai kitos patalpos. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad ginčo patalpas (kaip priklausinį ar bendro naudojimo patalpas) įgijo CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais. Nesant duomenų apie tai, kad ginčo turtas buvo įkainotas ir privatizavusio asmens už jį buvo sumokėta teisės aktuose nustatyta kaina, nėra pagrindo teigti, kad ginčo turtas buvo tinkamai privatizuotas kaip buto priklausinys.

11.2. Ginčo patalpos teisiškai negali būti pripažintos bendro naudojimo patalpomis. VĮ Registrų centras pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime konkrečiai nurodė, jog, vadovaujantis nurodytais teisės aktais, slėptuvės patalpos pagal savo prigimtį nelaikytinos bendro naudojimo – rūsio patalpomis, o yra laikomos atskiru nekilnojamojo turto (patalpų) kadastro objektu, kurio paskirtis – specialioji. Tai, kad ginčo patalpos vienareikšmiškai yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro išrašo kopija, kurioje ši patalpa suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto kadastro objektas, turintis atskirą unikalų numerį.

11.3. Be to, pastato (arba jo dalies) vertės ir pagerinimo darbų nustatymo 1996 m. lapkričio 11 d. akto Nr. 175 5 punkto 3 dalyje ginčo patalpos yra išskiriamos iš viso pastato patalpų. Šio dokumento 6 punkto 3 dalyje nurodoma, kad, 1951 m. rekonstravus rūsį, įrengta slėptuvė (sustiprintos sienų, grindų ir perdangos konstrukcijos, įvestas vandentiekis, kanalizacija, oro ventiliacija, įrengtas avarinis išėjimas, patalpos ištinkuotos ir išdažytos, pakeisti langai ir durys (VĮ Registrų centro rašto, gauto teisme 2020 m. vasario 20 d., duomenys). Akivaizdu, kad slėptuvė nuo jos įrengimo egzistavo kaip atskiras turtinis vienetas, nesusijęs su gyvenamajame name ieškovų įgytais butais.

11.4. Nekilnojamasis turtas – slėptuvė (patalpos plotų vidaus eksplikacijoje pažymėtos R-6, R- 7, R-8, R-9, R-10, R-11, R-12, R-14) su dalimi bendro naudojimo patalpos, pažymėtos R-1 (1/2 nuo 6,07 kv. m), unikalus Nr. duomenys neskelbtini, yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas. Tai nėra pagalbinė patalpa ir ieškovai įstatymų nustatyta tvarka teisės į ją nėra įgiję.

11.5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčo patalpų nepripažino gyvenamojo namo priklausiniu (bendro naudojimo patalpomis), nes nėra būtinos faktų sudėties, t. y. ginčo patalpos paskirtis nėra susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir ši patalpa netarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti. Gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka nėra įgijęs teisės į ginčo patalpą. Be to, vien tik techninis ginčo patalpų ryšys su butais nėra besąlyginis pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą.

12. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

12.1. Ieškovai prašo ginti jų pažeistas teises teigdami, kad yra pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo principas ginčo patalpų atžvilgiu, tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo, kad šios patalpos jiems priklauso nuosavybės teise. Kadangi ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo patalpos yra jų nuosavybė, o atsakovės pažeidžia jų teises, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimo.

12.2. Jeigu nėra dokumentų, o asmuo neturi teisės įgyti turtą nuosavybės teise, negalima teigti, kad jis gali turėti kokių nors teisėtų lūkesčių, susijusių su to turto įgijimu, naudojimu ar kt. Nors ieškovai nurodo, kad jie, įgydami butus, įgijo ir ginčo patalpas, kaip šių patalpų priklausinius, byloje nėra šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

12.3. Nė vienoje butų, esančių duomenys neskelbtini, pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nurodytos ginčo patalpos. Jos taip pat nėra nurodytos kadastro bylose ar kituose dokumentuose, kurie buvo rengiami privatizuojant butus. Taip pat negalima sutikti su ieškovais, kad jei savininkui buvo nuspręsta grąžinti visą pastatą, tai ir butų nuomininkams turėjo būti priskirtos visos pastate esančios patalpos. Ginčo atveju nuosavybės teisės buvo atkuriamos į visą pastatą, neišskiriant ginčo patalpų ar kitų patalpų, esančių pastate.

12.4. Nors ieškovai ir mini ginčo patalpų statusą turėjusio pakeisti akto surašymą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikia. Vien susirašinėjimas tarp ieškovų ir institucijų apie susidariusią situaciją negali reikšti, kad ginčo patalpų statusas pasikeitė ir jos neteko slėptuvės statuso.

12.5. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ieškovai, privatizuodami butus, neįsigijo ginčo patalpų pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ir jiems priklausančios nuosavybės teise patalpos nėra tapačios ginčo patalpoms. Ginčo patalpų pagrindinė naudojimo paskirtis buvo specialioji ir jų sukūrimo metu jos nebuvo funkciškai susijusios su gyvenamosiomis patalpomis. Ginčo patalpoms yra suteiktas slėptuvės statusas, todėl jos yra atskiras, bendra ūkine paskirtimi ir funkciniu ryšiu su ieškovų butais nesusijęs, savarankiškai funkcionuojantis objektas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijų ir priklausinių teisinio statuso

13. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 4.19 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, sprendžiant, ar vienas daiktas yra kito daikto priklausinys, neturi reikšmės tokių daiktų sujungimas (fizinis sujungimas ar (ir) valios vieną daiktą laikyti kito daikto priklausiniu pareiškimas). Vadinasi, faktinis santykis tarp daiktų, pagal kurį sprendžiama, ar vienas daiktas yra kito daikto priklausinys, yra fakto klausimas, kuris, kaip minėta, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nustatomas įvertinus daiktus pagal jų nuolatinį funkcinį ryšį.

16. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad daiktų funkciniam ryšiui nustatyti esminę reikšmę turi daiktų paskirtis. Tik nustačius pagrindinio daikto ir savarankiško antraeilio daikto paskirtį, galima nuspręsti, ar savarankiškas antraeilis daiktas yra pagrindinio daikto priklausinys. Jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu, pastarasis yra pagrindinio daikto priklausinys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje minimas pagrindinio daikto ir priklausinio paskirties, kuri vadinama ūkine paskirtimi, bendrumas pasireiškia tik šiuo aspektu, kadangi pagrindinio daikto paskirtis ir priklausinio paskirtis, vertinant kiekvieną iš jų atskirai, paprastai yra skirtingos (pvz., butas, kaip pagrindinis daiktas, skirtas žmonėms gyventi, o sandėliukas, kaip antraeilis, – laikyti bute gyvenančių žmonių daiktams, kuriems laikyti nėra skirtas butas). Vien tik fakto, kad pagrindinio daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę naudotis tokiu daiktu, įgyvendindamas šią teisę naudojasi ir kitu savarankišku daiktu, nustatymas nėra teisiškai reikšmingas, jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu nėra būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu.

17. Pagal CK 4.13 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, priklausiniai yra antraeiliai daiktai, kurie, skirtingai nei pagrindiniai daiktai (4.12 straipsnis), negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Tačiau tai, kad priklausiniai negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais, nereiškia, kad asmenys negali turėti į juos jokių teisių, kad jie negali būti kartu su kitais (pagrindiniais) daiktais perleidžiami kitų asmenų nuosavybėn ar perduodami naudotis. Fakto, ar savarankiškas daiktas yra kito daikto priklausinys, nustatymas reikšmingas sprendžiant dėl daikto teisinio statuso ir jo pasikeitimo, inter alia (be kita ko), dėl nuosavybės teisės į daiktą ir šios teisės perleidimo kito asmens nuosavybėn. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.

18. Pagal CPK 12, 178 straipsnius, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. onus probandi) paskirstymo taisyklė. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-310/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-310/2013">3K-3-310/2013</a>).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad viena tokių materialiosios teisės normų – CK 4.14 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai, t. y. įtvirtinta antraeilio daikto įgijimo nuosavybės teise kartu su pagrindiniu daiktu prezumpcija, todėl asmuo nuosavybės teise įgijęs pagrindinį daiktą neturi įrodinėti, kad nuosavybės teise įgijo ir jo priklausinį. Dėl šios priežasties nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti, ar 1997 m. ieškovams privatizuojant butus ginčo patalpos buvo šių butų priklausinys.

20. Nagrinėjamoje byloje ieškovai ieškinio reikalavimus grindė pirmiausiai teigdami, kad ginčo patalpos, kurios VĮ Registrų centre įregistruotos kaip slėptuvė, yra tame pačiame name esančių jiems nuosavybės teise priklausančių butų priklausinys. Ieškovų teigimu, nors ginčo patalpos buvo įrengtos kaip slėptuvė, t. y. jos buvo skirtos slėptis žmonėms, dėl suprastėjusios būklės šios patalpos nebeatitinka slėptuvės paskirties, ieškovai šias patalpas nepertraukiamai naudojo ir tebenaudoja kaip pagalbines patalpas (sandėliuoja ir saugo daiktus, laiko įrenginius), jas prižiūri, tvarko, rūpinasi jomis. Naudotis viso rūsio, neišskiriant ir buvusios slėptuvės, patalpomis niekas niekada jiems netrukdė. Netgi patekimas į buvusias slėptuvės patalpas yra per namo gyventojams priklausančią bendro naudojimo patalpą. Todėl, ieškovų vertinimu, šių patalpų funkcinis ryšys su jiems nuosavybės teise priklausančiais butais yra neabejotinas.

21. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ginčo patalpos aktualiu laikotarpiu, t. y. iki ieškovams privatizuojant jų gyvenamąsias patalpas, atitiko priklausinio kriterijus, tenkino ieškinį. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo patalpomis realiai naudojosi atsakovė Kauno miesto savivaldybė ir slėptuvės patalpos atitiko privalomuosius jos įrengimo, naudojimosi ir priežiūros reikalavimus. Todėl teismas nusprendė, kad labiau tikėtina, jog ginčo patalpos tik formaliai prieš daugelį metų buvo pažymėtos kaip slėptuvės patalpos, tačiau realiai jomis, kaip pagalbinėmis, nuolatos naudojosi gyvenamojo namo butų nuomininkai, o po 1997 m. – butų savininkai.

22. Ieškovai, ginčydami apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ieškinys atmestas, kasaciniame skunde nurodo, kad, spręsdamas dėl priklausinio statuso, funkcijų, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

23. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog butų privatizavimo metu (1997 m.) ginčo patalpų paskirtis buvo slėptuvė, jos buvo pritaikytos (savo techninėmis savybėmis) tam tikslui ir nebuvo funkciniu ryšiu susietos su butais, jiems priskirtos. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ginčo patalpos teisėtai buvo suteiktos ieškovams naudotis, be ieškovų paaiškinimų, byloje nėra įrodymų, kad ieškovai naudojosi ginčo patalpomis iki butų privatizavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, kad ieškovai galimai po butų privatizavimo savavališkai užėmė ginčo patalpas ir jomis naudojosi, ginčo patalpos nebuvo naudojamos pagal paskirtį (paskirtis speciali – slėptuvė, todėl nenaudojamos nesant būtinybės), ir kitos ieškovų nurodomos aplinkybės, šiuo atveju nėra reikšmingos.

24. Kaip minėta šios nutarties 14–16 punktuose, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ar vienas daiktas yra kito daikto priklausinys, sprendžiama įvertinus daiktus pagal jų nuolatinį funkcinį ryšį. Nuolatinio funkcinio ryšio nustatymui esminę reikšmę turi daiktų paskirtis. Jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu, pastarasis yra pagrindinio daikto priklausinys. Vien tik fakto, kad pagrindinio daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę naudotis tokiu daiktu, įgyvendindamas šią teisę, naudojasi ir kitu savarankišku daiktu, nustatymas nėra teisiškai reikšmingas, jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu nėra būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad butų privatizavimo metu (1997 m.) ginčo patalpų paskirtis buvo slėptuvė, jos buvo pritaikytos (savo techninėmis savybėmis) tam tikslui, o visaverčiam butų naudojimui pagal paskirtį, kaip žinoma, nėra būtina nuolat naudotis slėptuvės patalpomis, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčo patalpos nėra ieškovų butų priklausinys. Klausimui, ar ginčo patalpos yra ieškovams nuosavybės teise priklausančių butų priklausinys, išspręsti naudodamas nuolatinio funkcinio ryšio, bet ne ginčo patalpų faktinio naudojimo, neatitinkančio patalpų paskirties, kriterijų, apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

26. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesuteikė reikšmės aplinkybei, kad tuo metu, kai ginčo patalpos Kauno miesto savivaldybės iniciatyva buvo įregistruotos kaip slėptuvė, jos jau tokio statuso nebeturėjo, nes 2003 m. buvo išbrauktos iš Kauno miesto kolektyvinių apsaugos priemonių sąrašo.

27. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, teismas vertino, jog nėra reikšmingos aplinkybės dėl ginčo patalpų statuso galimo keitimosi po butų privatizavimo (galbūt jų išbraukimo iš slėptuvių sąrašo), juo labiau kad ginčo patalpų statuso pasikeitimas neturi įtakos nuosavybės teisių pasikeitimui.

28. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo aiškinimu, kadangi, kaip minėta šios nutarties 19 punkte, pagal CK 4.14 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą antraeilio daikto įgijimo nuosavybės teise kartu su pagrindiniu daiktu prezumpciją nagrinėjamoje byloje svarbu buvo nustatyti, ar 1997 m. ieškovams privatizuojant butus ginčo patalpos buvo šių butų priklausinys.

29. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog ieškovai butų privatizavimo metu įgijo butus be rūsių, nesirėmė privatizavimo sutarčių turiniu, viešo registro duomenimis, kurie patvirtina pripažintas aplinkybes (butai įsigyti su rūsiais).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, prie išvados, jog butų privatizavimo metu (sudarant pirkimo–pardavimo sutartis) ieškovams butai buvo parduodami be rūsių, teismas priėjo išsamiai aptaręs ir įvertinęs šiai aplinkybei nustatyti reikšmingus byloje esančius įrodymus, inter alia, privatizavimo sutartis.

31. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, nustačius, jog, 1997 m. ieškovams privatizuojant butus, ginčo patalpų paskirtis buvo speciali – slėptuvė, bet ne sandėliavimo, teisingam ginčo išsprendimui nagrinėjamoje byloje apskritai nėra svarbu nustatyti, ar ieškovai butus privatizavo su sandėliavimo patalpomis (teismų sprendimuose, šalių pasisakymuose, kai kuriuose į bylą pateiktuose įrodymuose šios patalpos netiksliai vadinamos rūsiais, kadangi sąvoka „rūsys“ skirta pastato daliai, bet ne patalpų paskirčiai apibrėžti).

32. Įvertinusi visa, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai, nagrinėjamoje byloje neįrodę, jog 1997 m. jiems privatizuojant butus ginčo patalpos buvo privatizuojamų butų priklausiniai, neįgijo teisės pasinaudoti CK 4.14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antraeilio daikto įgijimo nuosavybės teise kartu su pagrindiniu daiktu prezumpcija, todėl ieškinys galėjo būti patenkintas tik tuo atveju, jei pareiškėjai pagal CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę būtų įrodę, kad nuosavybės teisę į ginčo patalpas jie įgijo kitu teisiniu pagrindu. Kadangi pareiškėjai tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje taip pat neįrodė, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nauju sprendimu atmesdamas ieškinį dėl pirmojo, antrojo ir trečiojo ieškinio reikalavimų bei ketvirtojo ieškinio reikalavimo tiek, kiek jis vertintinas kaip išvestinis iš ieškinio pirmojo reikalavimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuoti teismo sprendimą bei šios pareigos nevykdymo (netinkamo vykdymo) pasekmes, aiškinimo ir taikymo

33. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-823/2021 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjYtNjExLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-26-611/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-26-611/2019">e3K-3-26-611/2019</a>, 26 punktas). Kartu kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-298-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-298-687/2015">3K-3-298-687/2015</a>).

35. Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio esmingumo spręstina pagal galimą šio pažeidimo įtaką bylos rezultatui, vertintina atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį. Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzg4LTI0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-388-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-388-248/2018">e3K-3-388-248/2018</a>, 36 punktas). Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisako dėl esminės dalies apeliacinio skundo argumentų arba pasisako pernelyg lakoniškai ir fragmentiškai, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus, yra pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00My02ODQvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-43-684/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-43-684/2020">3K-3-43-684/2020</a>, 39 punktas).

36. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) arba dėl esminio procesinio pažeidimo, dėl kurio byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi teismas nenurodė argumentų, kodėl atmetė ieškovų ketvirtąjį reikalavimą, dėl kurio ieškovai ieškinį grindė ne tik CK 4.19 straipsniu, bet ir CK 6.394 ir 6.396 straipsnių, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies pažeidimu organizuojant viešąjį aukcioną.

37. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos ieškinio argumentų, ketvirtąjį ieškinio reikalavimą, kuriuo ieškovai prašė teismo nutraukti VĮ Turto banko vykdomo elektroninio aukciono Nr. duomenys neskelbtini, kuriame parduodamas nekilnojamasis turtas – slėptuvė su dalimi bendro naudojimo patalpos, pažymėtos R-l (1/2 nuo 6,07 kv. m.), unikalus Nr. duomenys neskelbtini, bendras plotas 45,91 kv. m, adresu: duomenys neskelbtini, procedūras, ieškovai grindė ne tik įrodinėdami, kad ginčo patalpos buvo butų priklausinys, todėl ieškovai jas įgijo nuosavybes teise, bet ir CK 6.394 ir 6.396 straipsnių, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies pažeidimu organizuojant viešąjį aukcioną.

38. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo patalpos negali būti pripažintos ieškovams nuosavybės teise priklausančių butų priklausiniu (bendro naudojimo patalpomis), konstatavo, kad kiti ieškovų reikalavimai, kaip išvestiniai, negali būti tenkinami. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nenurodė papildomų motyvų, kodėl atmetė ketvirtąjį ieškinio reikalavimą, kurį ieškovai ginčijo ne remdamiesi CK 4.19 straipsniu ir įrodinėdami, kad jie nuosavybės teisę į ginčo patalpas įgijo, kadangi jos buvo privatizuotų butų priklausiniai, bet nurodydami, kad organizuojant ginčo patalpų viešąjį aukcioną buvo pažeisti CK 6.394 ir 6.396 straipsniai, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis.

39. Taigi, kasaciniame skunde nėra teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas visiškai nemotyvuotas, bet teigiama, kad nėra pakankamai motyvuotas dėl vieno iš keturių ieškinio reikalavimų vienu iš dviejų ieškovų nurodytų pagrindų, kuriais, ieškovų nuomone, šis reikalavimas turėjo būti tenkinamas, atmetimo.

40. Kaip minėta šios nutarties 34 punkte, teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant nustatyti, ar faktiniai ir teisiniai aspektai, į kuriuos, kaip nurodoma kasaciniame skunde, neatsakyta apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, buvo pagrindiniai (esminiai), būtina įvertinti, kokio tikslo ieškovai siekė nagrinėjamoje byloje pareikšdami keturis reikalavimus.

42. Nekyla abejonių, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai siekė, jog jiems būtų pripažinta nuosavybės teisė į ginčo patalpas, kaip į butų privatizavimo metu buvusius butų priklausinius (CK 4.19 straipsnis). Sprendžiant pagal ieškinio reikalavimų turinį, šiam tikslui pasiekti buvo suformuluotas pirmasis reikalavimas, kuriuo buvo prašoma pripažinti negyvenamąją patalpą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, susidedančią iš patalpų R-6 (13,64 kv. m), R-7 (1,42 kv. m), R-8 (l,50 kv. m), R-9 (1,24 kv. m), R-10 (17,85 kv. m), R-11 (3,94 kv. m), R-12 (2,57 kv. m), R-13 (3,75 kv. m), su dalimi patalpos R-l (6,07 kv. m) (reg. Nr. duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, esančio duomenys neskelbtini, butų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 priklausiniu (bendrojo naudojimo patalpomis) ir ieškovams R. B., M. V., A. S., gyv. duomenys neskelbtini, pripažinti nuosavybės teisę į šią negyvenamąją patalpą Nr. duomenys neskelbtini, esančią duomenys neskelbtini.

43. Ieškinio antrasis, trečiasis ir ketvirtasis reikalavimai buvo išvestiniai iš pirmojo, t. y., priklausomai nuo pirmojo ieškinio reikalavimo (ne)tenkinimo, priklausė ir šių reikalavimų (ne)tenkinimas. Įvertinus antrojo, trečiojo ir ketvirtojo reikalavimų turinį ieškovų nagrinėjamoje byloje siekiamo tikslo aspektu, matyti, kad jais buvo siekiama sudaryti prielaidas ieškovams išviešinti ir įgyvendinti bei apsaugoti savininko teises į ginčo patalpas, jeigu būtų patenkintas pirmasis ieškinio reikalavimas.

44. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje pagrindiniai (esminiai) faktiniai aspektai buvo susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo reikšmingos sprendžiant, ar ginčo patalpas ieškovai įgijo nuosavybės teise kaip privatizuotų butų priklausinius, o esminiai teisiniai aspektai – su nagrinėjamoje byloje aktualaus teisinio reguliavimo, susijusio su savarankiškų daiktų pripažinimo priklausiniais, aiškinimu ir taikymu.

45. Taigi, faktiniai ir teisiniai aspektai, į kuriuos, kaip nurodoma kasaciniame skunde, sprendimo motyvuojamojoje dalyje turėjo atsakyti, bet neatsakė apeliacinės instancijos teismas, nebuvo pagrindiniai (esminiai) ir reikšmingi ieškovų byloje siekiamam teisiniam rezultatui.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai kasaciniame skunde net nenurodo, kokio teisinio rezultato jie siekė pareikšdami ketvirtąjį ieškinio reikalavimą ne kaip išvestinį iš pirmojo, bet savarankišku pagrindu, t. y. teigdami, kad organizuojant ginčo patalpų viešąjį aukcioną, kurio procedūras ir prašė nutraukti ketvirtuoju ieškinio reikalavimu, buvo pažeisti CK 6.394 ir 6.396 straipsniai, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis. Ieškovai ieškinyje nepagrindė, kokią neigiamą įtaką jų teisėms ir teisėtiems interesams turėtų tikėtinas ginčo patalpų savininko pasikeitimas iš valstybės į kitą asmenį, kuris pagal ieškovų nurodomą CK 6.394 straipsnio 3 dalį į pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kuriame yra namas su ginčo patalpomis, neįgytų daugiau teisių, nei jų turėjo valstybė, kaip ginčo patalpų pardavėja.

47. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasaciniame skunde teigdami, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas teismui pažeidus pareigą motyvuoti sprendimą, t. y. dėl to, kad teismas nenurodė argumentų, kodėl atmetė ieškovų ketvirtąjį reikalavimą, dėl kurio ieškovai ieškinį grindė CK 6.394 ir 6.396 straipsnių, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies pažeidimu organizuojant viešąjį aukcioną, ieškovai remiasi reguliavimu, kuris turi būti taikomas tais atvejais, kai žemės sklype esančio statinio pardavėjas yra ir to sklypo savininkas (bendraturtis), nors byloje nustatyta ir patys ieškovai nurodo, kad žemės sklypo, kuriame yra namas su ginčo patalpomis, savininkai yra tik jie, bet ne valstybė.

48. Įvertinusi visa, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti esminio proceso pažeidimo, dėl kurio turėtų būti naikinama skundžiama apeliacinės instancijos teismo sprendimas.

Dėl procesinių klausimų

49. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šioje byloje ieškovų kasacinis skundas atmestinas, todėl atsakovės įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas nepateikti, todėl šis klausimas nėra sprendžiamas.

50. Taip pat remiantis CPK 137 straipsnio 6 dalimi, teisėjas, priėmęs pareiškimą dėl civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį (CPK 340 straipsnio 5 dalis). Atrankos kolegijos 2021 m. liepos 30 d. nutartimi, kuria priimtas ieškovų kasacinis skundas, nuspręsta pranešti VĮ Registrų centrui apie kasacinio skundo priėmimą šioje civilinėje byloje dėl šio registruotino nekilnojamojo turto: patalpos (slėptuvės), unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esančios adresu duomenys neskelbtini. Kadangi šia nutartimi išspręstas klausimas dėl minėto daikto teisinio statuso, VĮ Registrų centrui siunčiama šios nutarties kopija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nusiųsti nutarties kopiją VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Algirdas Taminskas

Egidija Tamošiūnienė